Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Erikos Misiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. M. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovei L. V., tretiesiems asmenims A. B., notarei D. B., notarei A. B. dėl sandorių šalies pakeitimo ir be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

20. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų

21. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo. Tačiau nagrinėjantis ginčą teismas kiekvienu atveju privalo ne tik visapusiškai išsiaiškinti ir įvertinti bylos išsprendimui reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes, bet ir tinkamai kvalifikuoti tarp šalių kilusio ginčo pobūdį.

22. Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017). Taip pat, pagal CPK 323 straipsnio nuostatas, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Įstatyme nėra numatyta galimybė pateikti rašytinus paaiškinimus dėl atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų aplinkybių.

23. Nagrinėjamu atveju apeliantė su atsiliepimu teikia naujus įrodymus – AB DNB banko 2011 m. rugsėjo 15 d., 2012 m. liepos 27 d. ir 2013 m. birželio 11 d. raštus, jos teigimu, įrodančius aplinkybę, kad ginčo turto įsigijo metu šeima dar turėjo kreditorių ir skolinių įsipareigojimų. Dėl šių naujai teikiamų įrodymų atsakovė išdėstė savo poziciją atsiliepime į apeliacinį skundą ir taip pat pateikė naują įrodymą – 2010 m. birželio 28 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį, jos teigimu, įrodančią, kad jos tėvas turėjo pinigų ir galėjo jai duoti ginčo turtui įsigyti. Dėl atsakovės pateikto naujo įrodymo apeliantė pasisakė 2021 m. vasario 8 d. pateiktais rašytiniais paaiškinimais. Nors pagal bendrąsias taisykles naujus įrodymus ir rašytinius paaiškinimus reikėtų atsisakyti priimti, nes jie galėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pateikti įrodymai yra susiję su nagrinėjamu klausimu, yra reikšmingi sprendžiant dėl bylos baigties, šių įrodymų ir paaiškinimų pridėjimas prie bylos jos nagrinėjimo neužvilkins, todėl darytina išvada, jog yra pagrindas pateiktus įrodymus pridėti prie bylos.

Dėl ginčo esmės

24. Nagrinėjamu atveju ieškovė kelia klausimus dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo apsimestinius sandorius ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo nustatant tikrąją apsimestinio sandorio šalį.

25. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013).

26. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios ydingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016; 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018). Apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-695-219/2015; 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-1075/2019). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2015).

27. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto yra svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2012). Taigi, statytinis apsimestiniame sandoryje veikia tik kaip formali jo šalis ir faktiškai jo pagrindu neįgyja jokių teisių ir pareigų. Pažymėtina, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo, nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-686/2015; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015; 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-1075/2019).

28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

29. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog ieškovė ir jos jau miręs sutuoktinis Š. M. buvo įkūrę grožio salonų verslą, tačiau dėl finansų krizės ir didelių įsiskolinimų kreditoriams 2011 m. rugsėjo 5 d. už 1 350 000 Lt pardavė šeimos turtą – žemės sklypą su namu (duomenys neskelbtini) ir atsiskaitė su kreditorėmis AB DnB NORD banku ir AB „Swedbank“, likusius pinigus pasidalijo po 260 000 Lt ir Š. M. išvyko gyventi į savo motinos namus (duomenys neskelbtini). Iš pateiktų Š. M. AB SEB banko sąskaitų išrašų nustatyta, kad, 2011 m. rugsėjo 16 d. už parduotą turtą gavęs 260 613,97 Lt, iš jų atskirais pavedimais 2011 m. rugsėjo 19 d. pervedė U. I. M. (greičiausiai, motinai) 220 000 Lt ir 10 500 Lt, pavedimai įvardyti kaip paskola, 30 000 Lt pervedė R. S., pavedimo paskirtyje nurodyta – skolos grąžinimas. U. I. M. laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2011 m. spalio 5 d. grąžino Š. M. iš viso 76 000 Lt, o Š. M. laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. iki 2011 m. spalio 10 d. gavęs pinigus iš karto juos išgrynino, iš viso 75 890 Lt. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių, kam galėjo būti panaudota tokia didelė pinigų suma, kokie paskolos santykiai Š. M. siejo su U. I. M. ir R. S.

30. 2011 m. spalio 13 d. atsakovė už 30 384 Lt nusipirko ginčo turtą už jį sumokėdama grynaisiais pinigais iki sandorio sudarymo. Pažymėtina, jog atsakovė procesiniuose dokumentuose ir trečiasis asmuo jos tėvas A. B., kuris, kaip nurodė ieškovė, buvo jų kaimynas, verslo partneris ir vyro draugas, vertęsis nekilnojamojo turto pardavimu, pirmosios instancijos teismo posėdžiuose pripažino, kad ginčo turtą surado ir jiems pirkti pasiūlė pats Š. M., kuris šiame nekilnojamajame turte ir gyveno, rūpinosi, prižiūrėjo, mokėjo mokesčius nuo pat jo įgijimo iki mirties. Atsakovė pripažino, kad dar prieš perkant šį turtą jai buvo žinoma, kad jame gyvens, jį prižiūrės, rūpinsis ir išlaikys būtent Š. M. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė gyveno ir studijavo (duomenys neskelbtini) ir pripažino, kad gyventi įsigytame name neketino, o poreikį ir finansines galimybes įsigyti nekilnojamąjį turtą – būstą – turėjo Š. M.

31. Teismas nenustatė, kuo pasireiškė atsakovės interesas ir investicija pirkti nekilnojamąjį turtą, kuriame pati nėra buvusi ir su kuriuo neturėjo jokių ryšių ir kodėl turtas buvo parduotas praėjus penkiems mėnesiams po Š. M. mirties, kai teoriškai turėjo būti išspęsti su paveldėjimu susiję klausimai, ir dar už mažesnę kainą, kodėl nebuvo siekiama turtą toliau valdyti, rūpintis juo nuoma ir priežiūra, ypač įvertinus aplinkybę, kad trečiasis asmuo, atsakovės tėvas, buvo profesionalus verslininkas nekilnojamojo turto srityje. Trečiasis asmuo taip pat parodė, kad sodyboje pas Š. M. buvo apsistojęs tik vieną kartą, nors argumentavo, kad sodybą dukra įsigijo kaip investiciją, nes ir jis pats dažnai važiuodavo žvejoti į tuos kraštus. Byloje nustatyta, kad ginčo turto įgijimo ir pardavimo laikas sutapo su Š. M. atvykimu gyventi į (duomenys neskelbtini), kad jis turėjo poreikį ir pinigų įsigyti gyvenamąjį būstą, pats jį susirado, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino, ar Š. M. ginčo turte gyveno, jį valdė, prižiūrėjo, rūpinosi kaip savininkas ar kaip nuomininkas, kokie buvo jo ir atsakovės santykiai ir susitarimas, kaip jis įformintas, t. y. teismas nesiaiškino, kas pagal ginčijamą sandorį įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas (priėmė sutarties objektą, jį valdė, juo naudojosi ir rūpinosi). Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybės, ar pati atsakovė galėjo turėti pinigų nekilnojamajam turtui įsigyti, nesiaiškino jos pajamų šaltinio ir dydžio, ar galėjo būti pajėgi susitaupyti 10 000 Lt būdama studentė, ar tėvai galėjo jai duoti 20 000 Eur ir kaip tai buvo įforminta ir deklaruota, jeigu galėjo duoti, tai kaip, kam ir kada piniginės lėšos buvo perduotos, kodėl patys tėvai nepirko turto norėdami užtikrinti dukters gerovę ir investicijas.

32. Trečiasis asmuo atsakovės tėvas pirmosios instancijos teismo posėdžiuose patvirtino aktyviai dalyvavęs tiek ginčo turto pirkime, tiek pardavime, parduodant turtą jis veikė kaip dukters įgaliotinis ir už ją pasirašė 2017 m. birželio 22 d. turto pardavimo sutartį. Pažymėtina, jog 2011 m. spalio 13 d. turto pirkimo sutartis sudaryta (duomenys neskelbtini), ir nors ši aplinkybė pati savaime ir įrodo tik sutarties sudarymo vietą, teismas turėjo ją įvertinti nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, nes ieškovė argumentuoja, kad sandorio sudarymo vieta patvirtina, kad atsakovė nebuvo atvykusi apžiūrėti perkamo turto, juo nesidomėjo, iš esmės pirkimo–pardavimo teisiniuose santykiuose dalyvavo jos tėvas trečiasis asmuo, galbūt susitaręs taip veikti su Š. M. ir žinojęs apie jo verslo finansinius sunkumus.

33. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog objektyvios tiesos nustatymas nagrinėjamoje byloje iš esmės neįmanomas, tačiau kolegija su tokia išvada nesutinka. Šioje byloje tiesioginiais įrodymais neįmanoma nustatyti Š. M., kurį ieškovė įrodinėja esant tikruoju ginčo turto įgijėju ir 2011 m. spalio 13 d. žemės sklypo ir pastatų pirkimo–pardavimo sutarties šalimi (pirkėju), valią, nes yra miręs. Tačiau pažymėtina, jog šio sandorio šalis, kurią ieškovė įvardija kaip statytinę (apsimestinę šalį), t. y. atsakovė L. V., galėtų ir turėtų būti apklausta teismui aiškinantis sandorio sudarymo aplinkybes ir pateikti savo paaiškinimus bei argumentus tam, kad tiesiogiai būtų išsiaiškinta tikroji sandorio šalių valia. Tuo tarpu atsakovė teismo posėdžiuose nedalyvavo, o pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės prašymo pripažinti atsakovės dalyvavimą būtinu, nors atsakovės atstovas advokatas iš esmės jokių su sandorio sudarymu ir šalių valios susiformavimu susijusių faktinių aplinkybių teismui paaiškinti negalėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju tikslinga apklausti ir kitas ginčijamų sandorių šalis, t. y. ginčo turto pardavėją J. D., ir išsiaiškinti jam žinomas 2011 m. spalio 13 d. žemės sklypo ir pastatų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes, ypač apie tai, kas su juo bendravo ir derino sutarties sąlygas, mokėjo pinigus ir pan., taip pat turto įgijėjus pagal 2017 m. birželio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. R. D. ir V. J.-D., išsiaiškinti, kaip jie surado ginčą turtą, ar patys kreipėsi į pardavėją ar trečiąjį asmenį, ar jiems buvo pasiūlyta turtą pirkti, kodėl pardavėja norėjo parduoti turtą ir pan., t. y. nurodytų asmenų parodymai galėtų padėti atskleisti tikrąją atsakovės valią įsigyjant ir parduodant ginčo turtą, taip pat atsirtastų papidomų faktinių duomenų vertinti, apsimestinis buvo sandoris ar ne. Pažymėtina ir tai, jog, ieškovei iš dalies ginčijant turto tiek pirkimo, tiek pardavimo sandorius, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, teismo sprendimas gali turėti įtakos nurodytų sandorių šalių teisėms ir pareigoms, todėl siūlytina svarstyti apie šių asmenų įtraukimą į bylą trečiaisiais asmenimis (CPK 47 straipsnis).

34. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad po išvykimo iš (duomenys neskelbtini) Š. M. versle aktyviai nebedalyvavo ir neturėjo pagrindo baimintis kreditorių, taip pat kad pardavus šeimos būstą (duomenys neskelbtini) buvo atsiskaityta su kreditoriais, ieškovės su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai patvirtina, kad net ir po šeimos turto pardavimo bei dalinio atsiskaitymo su kreditore AB DnB NORD bankui liko UAB „(duomenys neskelbtini)“ 90 392,23 Eur (312 106,29 Lt) skola, bankas su abiem sutuoktiniais ketino sudaryti susitarimą dėl šios skolos išdėstymo, tačiau Š. M. neatvyko į banką jo pasirašyti. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl kreditorių ir įsiskolinimų nebuvimo ne tik nepagrįstos, bet ir prieštaringos, nes pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad šeima kreditorių nebeturėjo, taip pat pats iškėlė versiją, kad ieškovė galėjo nežinoti visų savo sutuoktinio kreditorių. Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino, kad kreditorių mirusysis galėjo turėti, todėl nepakanka įrodymų sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl sandorio simuliacijos poreikio neegzistavimo. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą patvirtina ir faktas, kad Š. M. 2011 m. rugsėjo 19 d. 30 000 Lt pervedė R. S., pavedime nurodęs, jog grąžina skolą, tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino mirusiojo santykių su nurodytu asmeniu, taip pat nesiaiškino, kokie santykiai ir kokios paskolos siejo Š. M. su motina, kuriai jis 2011 m. rugsėjo 19 d. pervedė 220 000 Lt ir 10 500 Lt, pavedimus įvarijęs kaip paskolą. Be to, iš 2017 m. gegužės 4 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo matyti, jog Š. M. nuosavybės teise iki mirties priklausė 1/2 dalis negyvenamosios patalpos – grožio salono, kurio patalpų pardavimą varžytynėse grasino inicijuoti AB DnB NORD bankas 2013 m. birželio 11 d. raštu po to, kai Š. M. neatvyko pasirašyti minėto susitarimo dėl skolos išdėstymo, taip pat jam priklausė 50 vnt. paprastųjų vardinių UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų ir 40 vnt. paprastųjų vardinių UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, kurias paveldėjo ieškovė. Šių aplinkybių kontekste nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Š. M. nebedalyvavo versle ir nebeturėjo pagrindo baimintis kreditorių.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės neleidžia daryti vienareikšmės ar bent labiau tikėtinos išvados dėl ginčijamų sandorių šalių tikrųjų ketinimų ir valios, o kadangi nagrinėjamu atveju tiesioginių įrodymų mažai, pirmosios instancijos teismas turėjo daryti išvadas remdamasis netiesioginiais įrodymais ir patikrinti šalių iškeltas versijas, o ne pats jas kelti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir abejonių ir atmesdamas ieškinį nesiėmė priemonių išsiaiškinti pagrindinius sandorių elementus – tikrąją valią, ketinimus ir sandorių sudarymo faktines aplinkybes (CPK 179 straipsnis 1 dalis).

36. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo turtas yra mažame miestelyje, kurio gyventojai dažniausiai vieni kitus pažįsta, ginčo sodyba, kurioje gyveno Š. M., buvo šalia jo motinos namų, manytina, kad miestelio gyventojai pažinojo mirusįjį, su juo bendravo ir galėjo žinoti kai kuriuos jo gyvenimo faktus, galbūt apsigyvenimo ginčo turte ir jo įsigijimo aplinkybes, juo labiau kad ieškovė nurodė, jog visas miestelis žinojo, kad ginčo sodyba yra Š. M., todėl tikslinga kaip liudytojus apklausti jį pažinojusius ir su juo bendravusius asmenis bei šeimos narius.

Dėl procesinės bylos baigties

37. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino sandorių sudarymo aplinkybių, atsižvelgiant į bylos specifiką, t. y. tai, kad tiesioginių įrodymų šioje byloje mažai, nesiėmė priemonių surinkti ir įvertinti visus įmanomus netiesioginius įrodymus, patikrinti šalių keliamas versijas, išsiaiškinti sandorių šalių tikrąją valią ir ketinimus, neištyrė esminių bylos aplinkybių, t. y. neišaiškino visų įrodinėjimo dalyką byloje sudarančių aplinkybių, netinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Dėl nurodytų neištirtų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, nenagrinėtais pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą, o byloje dalyvaujantys asmenys, nesutikdami su teismo išvadomis dėl iki šiol nenagrinėtų esminių ginčo aplinkybių, prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, jeigu dėl tirtinų aplinkybių, reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio yra pagrindas išvadai, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal pateiktus įrodymus bylos iš esmės negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra pagrindas bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

39. Grąžinant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų nepasisakytina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40. Atsižvelgiant į tai, kad byla grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas. Visos bylinėjimosi išlaidos, įskaitant ir šalių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, turės būti paskirstytos pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į galutinį ginčo išsprendimo rezultatą (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir civilinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.