Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audriaus Sadausko, Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams.

Civilinės ieškovės UAB “N. v.” civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jai iš kaltinamojo E. K. priteista 145,06 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. K. nuteistas už tai, kad 2024 m. gegužės 25 d. apie 12.25 val. adresu: (duomenys neskelbtini), iš vaistinės UAB “N. v.” atvirai – matant pardavėjai G. Š., pagrobė „Aconitum Liuberin Superior“ kapsules, 2 vnt., kurių vieno vieneto vertė 6,37 Eur, „Biofarmacija BloCa+K+Mg+Zn su vit. D3“ miltelius, 2 vnt., kurio vieno vieneto vertė 6,06 Eur, „Citromix“ skystį, 2 vnt., kurio vieno vieneto vertė 7,40 Eur, „Nutrof Total“ kapsules, 3 vnt., kurio vieno vieneto vertė 7,35 Eur, „Ocutein Retin Luiten 20 mg+Ginkgo Biloba+45 mg“ kapsules, 2 vnt., kurių vieno vieneto vertė 8,31 Eur, „Olidetrim 2000D3+K2 Omega-3“ kapsules, 2 vnt., kurių vieno vieneto vertė 6,00 Eur, „Olidetrim 2000TV“ kapsules, 2 vnt., kurių vieno vieneto vertė 5,50 Eur, „Richer Ferrobio (Ferrrohemo) 18 mg“ tabletes, 1 vnt., kurių vertė 16,70 Eur, „Vivavit vitaminas D3+K2“ tabletes, 3 vnt., kurių vieno vieneto vertė 2,94 Eur, „Vivavit vitaminas D3 1000TV“ purškiamą, 3 vnt., kurio vieno vieneto vertė 4,32 Eur, „Walmark Urinal Akut“ tabletes, 1 vnt., kurių vertė 5,26 Eur, iš viso UAB “N. v.” padaryta 145,06 Eur turtinė žala.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo peržiūrėti vaizdo įrašą, įrodantį, kad jis yra nekaltas.

3. Atsiliepimų į nuteistojo skundą negauta.

4. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

7. Iš nuteistojo E. K. apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kadangi skunde teigia, jog, peržiūrėjus vaizdo įrašą, galima įsitikinti, kad jis yra nekaltas.

Dėl įrodymų vertinimo ir E. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje

8. Pažymėtina, jog įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai teismui tik gali teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

9. Vagystė (arba svetimo turto pagrobimas) baudžiamojoje teisėje ir teismų praktikoje paprastai apibrėžiama kaip tyčinis neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas arba fizinis užvaldymas, atimantis galimybę teisėtam jo savininkui tuo turtu naudotis, juo disponuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010, 2K-6/2012, 2K-517-203/2015). Aptariamos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis yra tyčia, todėl, sprendžiant apie tyčios buvimą, būtina vadovautis jos apibūdinimu, pateiktu BK 15 straipsnyje. Teismų praktikoje, aiškinant vagystei būdingą tyčios turinį, pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas neabejotinai suvokia, jog paima svetimą daiktą, numato, jog šio daikto savininkas neteks, o kaltininkas jį turės kaip nuosavą, ir to nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282/2012, 2K-351/2012) arba suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad svetimo turto užvaldymas padaromas tikslu jį pasisavinti, t. y. paversti savu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/2013, 2K-517/2015, 2K-66-976/2019).

10. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako ir tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą. Vagystė laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, kurie nėra atvirosios vagystės bendrininkai, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą; kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272-648/2015). Išvada, kad svetimas turtas pagrobtas atvirai, negali būti daroma, kai: 1) svetimas turtas pagrobiamas nesant nukentėjusiojo arba pašalinių asmenų, taip pat jiems esant, tačiau nepastebint kaltininko veiksmų (nematant, negirdint); 2) nukentėjusysis ar pašaliniai asmenys mato ir suvokia kaltininko veiksmus, tačiau apsimeta, kad nieko nesupranta, o kaltininkas įsitikinęs, jog veikia slaptai; 3) turtas pagrobiamas pastebint nukentėjusiajam arba pašaliniams asmenims, tačiau jie dėl mažametystės, ligos ar kitokios būsenos (pavyzdžiui, girtumo) nesuvokia kaltininko veiksmų, ir kaltininkas tai supranta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136/2011). Taigi, kvalifikuojant veiką kaip atvirąją vagystę, svarbus yra tiek paties kaltininko suvokimas, jog jis veikia atvirai, tiek ir turto savininko ar valdytojo arba trečiojo asmens kaltininko nusikalstamų veiksmų suvokimo ypatumai.

11. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Nuteistojo E. K. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, patvirtina byloje surinktų ir teismo tinkamai ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma.

12. Liudytoja G. Š. pirmosios instancijos teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji, 2024 m. gegužės mėnesį, šeštadienį dirbdama vaistinėje “C”, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini), vaistinėje pamatė žmogų, prieš porą savaičių įvykdžiusį vaistinėje vagystę. Šį žmogų ji buvo mačiusi vaizdo įraše po pirmos vagystės. Įvykio dieną žmogus buvo apsirengęs ta pačia apranga, kaip ir pirmosios vagystės metu, buvo su ta pačia kuprine, akiniais. Vyriškį ji atpažino ir iš tatuiruotės ant jo kojos, kurią matė vaizdo įraše. Pamačiusi vyriškį ir supratusi, jog tai tas pats žmogus, jau anksčiau apvogęs vaistinę, ji, aptarnaudama kitus žmones, labai atidžiai šį asmenį stebėjo, o kai vyriškis pamatė, kad ji į pastarąjį žiūri, lyg dar kažką įsidėjęs į „tašę“, pradėjo šalintis iš vaistinės. Ji, sušukusi vyriškiui „palauk“ arba „vagia“, pradėjo eiti jam iš paskos, kitas vyriškis, kurį ji tuo metu aptarnavo vaistinėje, taip pat pradėjo bėgti vagystę įvykdžiusiam asmeniui iš paskos, liepdamas jam sustoti, tačiau šis asmuo pradėjo bėgti ir pabėgo. Mano, kad ji matė, kaip prekes pavogęs žmogus paskutinį kartą kažką įsidėjo į medžiaginį maišelį, nes kitu atveju ji nebūtų pradėjusi šio žmogaus vytis. Jeigu tiek ji, tiek kiti žmonės vijosi minėtą vyriškį, reiškia, ji matė, kaip pastarasis dėjosi paskutinę prekę, nes per trejus darbo metus ji nė vieno žmogaus taip nesivijo (2 t., b. l. 110–111). Apklausiama kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. birželio 7 d., G. Š. nurodė, kad ji 2024 m. gegužės 25 d. vaistinėje pamatė tą patį vyriškį, kuris 2024 m. gegužės 4 d. taip pat įvykdė vagystę, o tuo metu, kai jų žvilgsniai susitiko, vyriškis pradėjo eiti atbulas ir, greitai apsisukęs, pradėjo bėgti. Nors ji šaukė „palauk“, vyriškis vis tiek bėgo (1 t., b. l. 35–36). Tokie liudytojos parodymai buvo ištirti pirmosios instancijos teisme. Papildomos apklausos metu, t. y. 2024 m. rugpjūčio 8 d. liudytoja G. Š. taip pat nurodė, kad ji, 2024 m. gegužės 25 d. dirbdama vaistinėje, pastebėjo vyriškį, matytą vaizdo įraše, nes jis prieš porą savaičių jau buvo įvykdęs vagystę, ir iš karto suprato, jog tai tas pats vagis. Ji pažiūrėjo į vyriškį, pastarasis pažiūrėjo į ją ir, supratęs, kad ji vyriškį pastebėjo, pradėjo trauktis, dar paskutinį kartą kažką pagriebė ir įsidėjo į medžiaginį maišelį, į kurį jau prieš tai kažkas buvo įdėta. Ji vyriškiui sušuko „palauk“, „stok“ ar „vagia“, tačiau vyriškis apsisuko ir greitai išėjo iš vaistinės. Ji yra įsitikusi, jog vyriškis matė ir suprato, kad ji pastarąjį vejasi, nes pamatė, jog jis vagia. Lauke, pradėjęs bėgti, vyriškis buvo atsisukęs į ją ir vaistinės klientą, nes jie vyriškį bandė vytis, ir juos matė, tačiau vagis įsimaišė tarp kitų žmonių ir dingo (1 t., b. l. 43–44). Teisiamajame posėdyje perskaičius minėtus liudytojos G. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytoja patvirtino, kad pagarsinti parodymai yra teisingi, ji tąkart vyriškiui kažką šūktelėjo, galbūt „sustok“, „vagia“ ar „palauk“, tačiau žmogus pradėjo bėgti ir nesustojo (2 t., b. l. 110–111).

13. Teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojos G. Š. parodymus ir palyginusi juos su kitais byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad liudytojos parodymai dėl esminių aplinkybių yra visiškai nuoseklūs, išsamūs ir vieni kitiems neprieštaraujantys, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. Š. parodymus pripažino įrodymais ir jais rėmėsi spręsdamas E. K. kaltės klausimą. Atkreiptinas dėmesys, jog pats E. K., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino, kad vaistinės pardavėja į jį atkreipė dėmesį ir sušuko „palauk“ ar kažką panašaus, tačiau jis išėjo iš vaistinės ir pabėgo (2 t., b. l. 45–46). Teisiamajame posėdyje E. K. patvirtino, kad jis iš vaistinės išėjo „greitesniu žingsniu“ (2 t., b. l. 111).

14. Liudytojos G. Š. parodymus patvirtina ir rašytiniai bylos įrodymai. Daiktų (vaizdo įrašų, pateiktų UAB “N. v.” įgalioto asmens S. T.) apžiūros protokole nurodyta, kad vaizdo įraše matyti, kaip 12:19:44 val. į vaistinę ateina vidutinio kūno sudėjimo vyras, užsidėjęs kuprinę, kuri yra tamsios mėlynos spalvos, bei šviesiais mėlynais apvadais, akinius nuo saulės, juodą kepurę, palaidinę trumpomis rankovėmis. 12:22:50 val. vyras paima prekę nuo prekystalio ir įsideda į juodos spalvos maišą, kurį laiko priekyje savęs, 12:23:06 val. paima prekę nuo prekystalio ir įsideda į juodos spalvos maišą, kurį laiko priekyje savęs, 12:23:22 val. ir 12:24:48 val. vėl paima prekių nuo prekystalio ir įsideda į juodos spalvos maišą, iš viso vyras 4 kartus įsidėjo nenustatytą kiekį prekių į savo atsineštą juodos spalvos maišą. 12:25:37 val. vyras skubiai išbėgo iš vaistinės, o paskui jį skubiai išbėgo ir vaistinės pardavėja (1 t., b. l. 47–53). Peržiūrėjus prie bylos pridėtame kompaktiniame diske esantį vaizdo įrašą, nekyla abejonių, jog minėtame daiktų apžiūros protokole nurodyti duomenys yra teisingi. Vaizdo įraše užfiksuoti duomenys patvirtina, kad nuteistasis E. K. pasišalino iš vaistinės tik tuomet, kai suprato, jog vaistininkė pamatė jį vagiantį, o ne dėl to, kad jis prekių jau buvo prisikrovęs tiek, kiek jam užteko, kaip pastarasis teigė teisiamajame posėdyje. Taigi, priešingai nei skunde tvirtina apeliantas, vaizdo įraše užfiksuoti duomenys jo kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina, o ne paneigia. Kaip teisingai akcentuota skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, vaizdo įraše matyti, jog E. K. pakankamai ilgą laiką elgėsi ramiai, o po to staiga greitu tempu nusprendė šalintis iš vaistinės. Tai patvirtina G. Š. parodymus, jog ji, atpažinusi E. K., kaip anksčiau vaistinę apvogusį asmenį, atidžiai jį stebėjo ir pamatė jį vagiantį, o E. K. suprato, jog buvo pastebėtas vaistinės darbuotojos. Įvertinus pirmiau nurodytų įrodymų visumą, nekyla abejonių, kad liudytoja G. Š. matė ir suvokė, jog E. K. grobia prekes iš vaistinės, o nuteistasis E. K. suvokė, kad buvo pastebėtas kaip grobiantis svetimą turtą, ir būtent dėl to nutraukė savo neteisėtus veiksmus bei pasišalino iš vaistinės pabėgdamas.

15. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus ir pagrįstai pripažino E. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Tai, kad nuteistasis nesutinka su teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, jog teismas netinkamai vertino įrodymus, kaip ir nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį.

Dėl nuteistajam E. K. paskirtos bausmės

16. Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu, nenurodyti, tačiau, įvertinus tai, kad iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, jog nuteistasis E. K. prašo jį išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės.

17. Pažymėtina, kad bausmė asmeniui turi būti teisinga ir tinkamai individualizuota. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. K. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Byloje nustatyta, kad E. K. padarė vieną apysunkį nusikaltimą, nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstama veika yra baigta. E. K. nusikalto būdamas anksčiau teistas net 25 kartus, naują nusikalstamą veiką padarė praėjus vos 3 dienoms po jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo jis taip pat buvo nuteistas už vagystę (Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu jis nuteistas pagal BK 178 straipsnio 5 dalį) (2 t., b. l. 1–34), po nusikalstamos veikos įvykdymo jo atžvilgiu buvo priimti dar 5 apkaltinamieji nuosprendžiai, šiuo metu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje E. K. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Tai rodo, jog E. K. išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, priešingai, toliau pažeidinėja įstatymus, jo padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, tai yra dėsningas jo netinkamo elgesio rezultatas. Be to, nuteistasis labai daug kartų baustas administracine tvarka, daug kartų baustas ir pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 108 straipsnio 1 dalį už smulkias vagystes, jam paskirtų baudų nemoka (1 t., b. l. 75–170), nedirba, Užimtumo tarnyboje neregistruotas (1 t., b. l. 71). E. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

19. Pažymėtina, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72², 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 5¹, 40¹, 58¹, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais įstatymui (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), buvo priimti ir šio apeliacinio skundo nagrinėjimui aktualūs pakeitimai, lengvinantys nuteistojo teisinę padėtį. Vienas jų susijęs su BK 27 straipsnio (Recidyvistas ir pavojingas recidyvistas) nuostatomis.

20. Skundžiamu nuosprendžiu E. K. pripažintas recidyvistu BK 27 straipsnio prasme. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, aktualūs BK 27 straipsnio 1 dalies pakeitimai. Minėto straipsnio 1 dalis pakeista, nurodant, jog teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Taigi, iš aptartos normos matyti, jog nelieka savaiminio pripažinimo recidyvistu ir yra įtvirtinta teismo pareiga motyvuoti sprendimą asmenį pripažįstant recidyvistu bei šį sprendimą privaloma išdėstyti rezoliucinėje dalyje (BPK 307 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Analizuojamu atveju skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje E. K. pripažintas recidyvistu. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad E. K. šioje byloje nuteistas už vieno apysunkio tyčinio nusikaltimo padarymą, taip pat patvirtina, jog apeliantas, būdamas pilnametis, ne kartą buvo teistas už tyčinių nusikaltimų įvykdymą, jo teistumai neišnykę ir nepanaikinti įstatymų nustatyta tvarka, o veiką, dėl kurios padarymo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis įvykdė neišnykus teistumui. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusia BK 27 straipsnio 1 dalies redakcija, padarė pagrįstą išvadą, kad E. K. nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarė būdamas recidyvistas, ir tai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kadangi 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573, įsigaliojusiu nuo 2025 m. vasario 1 d., BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė nebuvo keičiama, BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatos, įsigaliojusios nuo 2025 m. vasario 1 d., šiuo atveju nuteistojo teisinės padėties nekeičia.

21. Pagal E. K. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 178 straipsnio 2 dalies redakciją (2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV-1925) už atvirą vagystę buvo baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 4 metų. 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusi BK 178 straipsnio 2 dalis sunkina nuteistojo teisinę padėtį, nes joje nebenumatyta alternatyvi bausmė – viešieji darbai, t. y. šiuo metu už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, baudžiama bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 4 metų. Dėl to spręsti dėl nuteistojo E. K. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 178 straipsnio 2 dalies 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcijos, kuri galiojo nuo 2023 m. birželio 1 d., į BK 178 straipsnio 2 dalies 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakciją, įsigaliojusią 2025 m. vasario 1 d., nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog, įvertinęs visas pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti paskyrus E. K. už jo padarytą nusikaltimą pačią griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą. Iš bylos medžiagos matyti, jog ankstesniais nuosprendžiais E. K. buvo skirtos ne tik terminuoto laisvės atėmimo bausmės, bet ir švelnesnės arešto bausmės, tačiau akivaizdu, kad tai teigiamo poveikio nuteistajam nepadarė. Dėl to nėra pagrindo manyti, jog šiuo atveju paskyrus E. K. švelnesnę bausmę negu laisvės atėmimas, jis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nusikaltimų nebedarys.

22. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusio BK 61 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusio BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį, o minėto straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti. Už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą teismas, esant šioje dalyje nurodytoms aplinkybėms, skiria ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, išskyrus atvejus, kai straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Taigi, nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję BK 61 straipsnio pakeitimai panaikino skiriamos bausmės dydžio skaičiavimą nuo bausmės vidurkio. Teisėjų kolegijos vertinimu, naujoji BK 61 straipsnio 2 bei 4 dalių redakcija šiuo atveju E. K. teisinės padėties lengvinimo aspektu neįtakoja, nes nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

23. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams, kuri yra didesnė nei minimali už padarytą nusikaltimą numatyta laisvės atėmimo bausmė (minimali laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju yra 3 mėnesiai (BK 50 straipsnio 2 dalis)), tačiau mažesnė negu sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis (vidurkis yra 2 metai 1 mėnuo 15 dienų), nėra per griežta, švelninti šią bausmę nėra pagrindo.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

24. BK 75 straipsnio 2 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Pagal BK 75 straipsnio 4 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba už vieną ar kelis nesunkius, apysunkius ar sunkius tyčinius nusikaltimus, teismas, remdamasis šio kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, gali visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Bausmės vykdymas pagal BK 75 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 5 dalis). Atidėdamas bausmės vykdymą pagal šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalis, teismas gali paskirti nuteistajam šio straipsnio 1 dalyje numatytą intensyvią priežiūrą. Teismas taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas (BK 75 straipsnio 6 dalis).

25. Pažymima, kad BK 75 straipsnyje nustatytas bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo nustatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

26. Skundžiamu nuosprendžiu E. K. nuteistas už vieno apysunkio nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo 1 metams bausme, todėl yra formalios sąlygos spręsti dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam, tačiau būtina nustatyti ir tai, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau minėta, E. K. nusikalto būdamas anksčiau teistas 25 kartus, naują nusikalstamą veiką padarė praėjus vos 3 dienoms po jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio, po nusikalstamos veikos padarymo jo atžvilgiu buvo priimti dar 5 apkaltinamieji nuosprendžiai, šiuo metu Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla, kurioje E. K. kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, o tai rodo, kad nuteistasis nesupranta daromų nusikalstamų veikų pavojingumo, kritiškai savo elgesio nevertina ir jo nekeičia, toliau pažeidinėja baudžiamuosius įstatymus. Be to, E. K. nedirba, labai daug kartų baustas administracine tvarka už smulkias vagystes, teisiamojo posėdžio metu jis pažymėjo, jog vogdamas visada stengiasi neviršyti 150 Eur sumos, visada „primeta“ prekių sumą pagal jų kainas (2 t., b. l. 111), tačiau dėl padarytos nusikalstamos veikos nesigailėjo ir nepažadėjo ateityje įstatymų nebepažeidinėti. Tokios aplinkybės neabejotinai atskleidžia antivisuomenines nuteistojo nuostatas, neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai E. K. bus pasiekti atidėjus jam paskirtos bausmės vykdymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė rūšimi ir dydžiu yra teisinga, ji tinkamai individualizuota, atitinka nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Dėl civilinio ieškinio

27. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Išimtiniais atvejais, t. y. kai ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016).

28. UAB “N. v.” įgaliotas asmuo S. T. pareiškė civilinį ieškinį dėl 2024 m. gegužės 25 d. patirtos 145,06 Eur turtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 8). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad žala UAB “N. v.” padaryta dėl nusikalstamų E. K. veiksmų, jam pagrobus šį turtą: „Aconitum Liuberin Superior“ kapsules, 2 vnt., kurių vieno vieneto vertė 6,37 Eur, „Biofarmacija BloCa+K+Mg+Zn su vit. D3“ miltelius, 2 vnt., kurio vieno vieneto vertė 6,06 Eur, „Citromix“ skystį, 2 vnt., kurio vieno vieneto vertė 7,40 Eur, „Nutrof Total“ kapsules, 3 vnt., kurio vieno vieneto vertė 7,35 Eur, „Ocutein Retin Luiten 20 mg+Ginkgo Biloba+45 mg“ kapsules, 2 vnt., kurių vieno vieneto vertė 8,31 Eur, „Olidetrim 2000D3+K2 Omega-3“ kapsules, 2 vnt., kurių vieno vieneto vertė 6,00 Eur, „Olidetrim 2000TV“ kapsules, 2 vnt., kurių vieno vieneto vertė 5,50 Eur, „Richer Ferrobio (Ferrrohemo) 18 mg“ tabletes, 1 vnt., kurių vertė 16,70 Eur, „Vivavit vitaminas D3+K2“ tabletes, 3 vnt., kurių vieno vieneto vertė 2,94 Eur, „Vivavit vitaminas D3 1000TV“ purškiamą, 3 vnt., kurio vieno vieneto vertė 4,32 Eur, „Walmark Urinal Akut“ tabletes, 1 vnt., kurių vertė 5,26 Eur (1 t., b. l. 13), tarp padarytos žalos ir kalto asmens veikos egzistuoja priežastinis ryšys, UAB “N. v.” ieškinį tenkino visiškai ir priteisė UAB “N. v.” naudai iš E. K. 145,06 Eur turtinei žalai atlyginti.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad byloje nustatyta, jog UAB “N. v.” turtinę žalą patyrė būtent dėl neteisėtų E. K. veiksmų, taip pat atsižvelgusi į tai, jog pareikštas civilinis ieškinys pagrįstas byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad civilinis ieškinys UAB “N. v.” priteistas pagrįstai. Nepriteisti pareikšto civilinio ieškinio ar mažinti priteistą sumą nėra pagrindo.

30. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 18 d. nuosprendį ar jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

31. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

32. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 18 d. nuosprendį apskundė tik nuteistasis E. K. Apeliacinės instancijos teisme pats nuteistasis gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2025 m. sausio 22 d. nutartimi nuteistajam E. K. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Modestas Švažas (2 t., b. l. 134). Apeliacinės instancijos teisme 2025 m. vasario 19 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo“ 6 punktu, prašoma iš E. K. valstybės naudai priteisti 50 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

33. Atsižvelgus į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, taip pat į tai, jog nuteistasis yra darbingo amžiaus, byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad jo finansinė padėtis sunki, įvertinus bylos sudėtingumą, taip pat tai, jog prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra pagrįsta minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma bei gynėjo pateiktu prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos už E. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinio proceso metu pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo valstybės naudai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo E. K. valstybės naudai 50 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.