Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Tomas Ridikas, veikdamas Panevėžio apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. Š. ir K. Š. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-55-758/2024, pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „OVIGRETA“ patikslintą ieškinį atsakovams G. Š. ir K. Š. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

10. CPK 320 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

12. Pažymėtina, kad reikalavimai teismo sprendimo turiniui įtvirtinti CPK 270 straipsnyje, o nurodyto straipsnio 4 dalyje nustatyta, iš kokių elementų turi susidaryti motyvuojamoji teismo sprendimo dalis. Teismas turi nurodyti, kokias aplinkybes jis nustatė, turi pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą, turi argumentuoti, kurios įrodymus atmeta ir kodėl, taip pat nurodyti įstatymus ir (ar) kitus teisės aktus, kuriais teismas vadovavosi, bei nurodyti kitus teisinius argumentus. Tik tokio turinio teismo sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus (CPK 263 straipsnis).

13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tuo atveju, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Tai tiesiogiai yra sąlygojama CPK 328 straipsnyje įtvirtinto draudimo panaikinti teismo sprendimą ar nutartį vien formaliais pagrindais. Iš to seka, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas vien tik dėl to, kad jo motyvai neišsamūs ar itin trumpi, jeigu visa bylos medžiaga leidžia nustatyti ir suprasti, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis ir kodėl teismas byloje priėmė vienokį ar kitokį sprendimą.

14. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, iš dalies pritaria apeliantų pozicijai dėl nepakankamo jo motyvavimo. Skundžiamo sprendimo motyvai yra gana skurdūs ir lakoniški, jame nėra pasisakyta dėl dalies ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, taip pat jame nėra pateiktos ir pakankamos ginčo santykių reglamentuojančių teisės normų analizės. Kita vertus, ir iš itin glausto sprendimo turinio, taip pat bylos medžiagos viseto yra pakankamai aišku, kokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės lėmė pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ieškovės ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo, kokiais byloje pateiktais įrodymais vadovaudamasis teismas grindė tokias savo išvadas. Ar tokios skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados iš tiesių yra teisingos, o jų pagrindu priimtas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pasisakys jau apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs atsakovų pateiktą apeliacinį skundą.

15. Remdamasis tuo, apeliacinės instancijos teismas nepritaria atsakovų apeliaciniame skunde dėstomiems argumentams, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir kad tai reiškia, jog bylos esmė nebuvo atskleista. Todėl konstatuotina, kad civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje bei 327 straipsnio 1 dalyje, nėra nustatyta. Todėl toliau apeliacinės instancijos teismas pagal byloje pateikto apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus patikrins skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl apeliacijos objekto

16. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pagal ieškovės išrašytą ginčo PVM Sąskaitą iš atsakovų buvo priteista skola, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ginčo esmės

17. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė UAB „OVIGRETA“, kaip pardavėja, 2022 m. vasario 9 d. išrašė atsakovei K. Š., kaip pirkėjai, ginčo PVM Sąskaitą (t. y. PVM sąskaitą faktūrą OVO Nr. 6941), kurioje nurodytos prekės – ratlankiai (4 vnt.) ir padangos (4 vnt.), prekių bendra kaina – 720 Eur (su PVM). Atsižvelgiant į tai, ieškovė byloje įrodinėjo, kad pagal minėtą PVM Sąskaitą pardavė atsakovams (sutuoktiniams K. Š. ir G. Š.) 4 ratlankius ir 4 padangas už bendrą 720 Eur sumą, nurodytas prekes tą pačią dieną pasiėmė tuo metu ieškovės įmonėje dirbęs G. Š., tačiau atsakovai su ieškove neatsiskaitė. Atsakovai su jų atžvilgiu pareikštu reikalavimu nesutiko ir teigė, kad jiems buvo reikalinga tik sąmata dėl kreipimosi į VĮ Lietuvos automobilių kelių direkciją dėl žalos, padarytos automobiliu įvažiavus į kelio duobę, atlyginimo, o 4 ratlankių ir 4 padangų jie iš ieškovės įsigyti nenorėjo ir jų neįsigijo, nurodytos prekės jiems perduotos nebuvo. Taigi, esminis ginčas tarp šalių byloje kilo dėl to, buvo ar nebuvo tarp jų sudaryta prekių (4 ratlankių ir 4 padangų) pirkimo–pardavimo sutartis.

18. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 6.311 straipsniu, pirkimo–pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės. Atskiroms pirkimo-pardavimo sutartims įstatymai gali nustatyti specialias jų sudarymo taisykles.

19. Bendrosios sandorių sudarymo taisyklės nustato, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Kadangi įstatymas neįtvirtina, kad kilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartis turi būti sudaryta raštu (paprasta ar notarine forma), ji gali būti sudaryta šalių pasirinkta forma. Tačiau sudaromo sandorio formos pasirinkimas lemia įrodinėjimo dalyką ir paties įrodinėjimo proceso sudėtingumą, siekiant nustatyti ar pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta, o jeigu tokia sutartis buvo sudaryta, tai kokios buvo jos sąlygos ir ar ji buvo abiejų šalių tinkamai įvykdyta.

20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinio reikalavimus tenkino, tokį savo sprendimą motyvuodamas iš esmės tuo, kad ginčo šalių žodžiu sudarytas pirkimo–pardavimo sandoris dėl 4 ratlankių ir 4 padangų įsigijimo buvo įformintas ginčo PVM Sąskaita, o minėtų prekių perdavimo faktą patvirtina įrodymų visuma (PVM sąskaita; įmonei skolingų pirkėjų inventorizacijos aprašas; liudytojų parodymai).

21. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka atsakovai, byloje pateiktą apeliacinį skundą iš esmės grįsdami ir argumentuodami netinkamai byloje atliktu įrodymų vertinimu.

22. Pažymėtina, kad apie reikšmingų bylai aplinkybių egzistavimą teismas sprendžia įrodinėjimo proceso metu, tirdamas ir vertindamas šalių pateiktus įrodymus (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis).

23. CPK įtvirtinta šalies našta įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, nėra savitikslė. Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš faktinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą.

24. Tai reiškia, kad civilinėje byloje, kurioje yra kilęs ginčas dėl sutartinių teisinių santykių tarp šalių buvimo, nesant rašytinės formos sutarties, pareiga įrodyti, kad buvo sudaryta atitinkama sutartis, kurios viena iš šalių vėliau tinkamai nevykdė, kyla reikalavimą dėl jos nevykdymo ar netinkamo įvykdymo reiškiančiam asmeniui (nagrinėjamu atveju – ieškovei).

25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje ginčo šalių pateiktų faktinių duomenų visetą, sprendžia, kad byloje nėra pakankamai patikimų įrodymų, kurie leistų pritarti pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytoms išvadoms. Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog ieškovė tinkamai įvykdė jai tenkančią pareigą įrodyti, kad ji su atsakovais buvo sudariusi susitarimą dėl prekių (4 ratlankių ir 4 padangų) pirkimo–pardavimo, kad tokias prekes ji faktiškai perdavė atsakovams ir kad tuo pagrindu atsakovams kilo pareiga atsiskaityti pagal ieškovės 2022 m. vasario 9 d. išrašytą PVM sąskaitą.

26. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė pareikšto reikalavimo priteisti iš atsakovų 720 Eur sumą pagrįstumą iš esmės įrodinėjo savo 2022 m. vasario 9 d. išrašyta ginčo PVM Sąskaita. Iš skundžiamo sprendimo turinio darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas minėtą PVM sąskaitą taip pat laikė pakankamu įrodymu, sutartiniams pirkimo–pardavimo santykiams tarp ginčo šalių patvirtinti. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o yra vertintina tik kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie nors kiti sutartiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009; kt.). Todėl PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami tik PVM sąskaitos faktūros duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis išimtinai CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020).

27. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016).

28. Nagrinėjamu atveju tarp ieškovės ir atsakovų nekilo ginčas, kad tuometinis ieškovės direktorius O. N. 2022 m. vasario 9 d. išrašė PVM Sąskaitą, kurią atsakovė K. Š. tą pačią dieną pateikė VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcijai kartu su prašymu „Dėl turtinės žalos atlyginimo“, tačiau ginčo šalys skirtingai aiškino nurodytos PVM Sąskaitos išrašymo aplinkybes ir jos išrašymo tikslą (t. y. kam ji buvo skirta). Kaip liudytojas apklaustas buvęs ieškovės direktorius O. N. teigė, kad: su automobiliu ir atsarginiu ratu atvyko atsakovas G. Š.; išreiškė norą įsigyti 4 ratlankius ir 4 padangas; jie dviese parduotuvėje išsirinko tinkamas padangas; ratlankius atsakovas išsirinko pats sandėlyje; atsakovas asmeniškai sumontavo padangas ant įsigytų ratlankių; paprašė sąskaitos VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcijai; patikino, kad už įsigytas prekes atsiskaitys, kuomet bus atlyginta žala; jis išrašė ginčo PVM Sąskaitą; atsakovė K. Š. atvykusi nebuvo ir jis jos nematė; tikėjosi, kad bus atsiskaityta, todėl jokių pretenzijų niekada nereiškė; atleidus atsakovą iš darbo, buhalterė informavo, kad ginčo PVM Sąskaita nėra apmokėta. Tuo tarpu tiek atsakovas G. Š., tiek atsakovė K. Š. teigė, kad: automobiliu AUDI A3 įvažiavus į kelio duobę buvo apgadintas ratlankis su padanga; atsižvelgiant į tai, buvo reikalinga sąmata žalos dydžiui pagrįsti; paprašius tokios sąmatos tuometinio UAB „OVIGRETA“ direktoriaus O. N., pastarasis išrašė ginčo PVM Sąskaitą; atsakovė K. Š. ją nusifotografavo ir tą pačią dieną pateikė VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcijai; jokių ratlankių ir padangų nepirko bei jų negavo; apgadintą ratlankį ir padangą suremontavo bei naudojo toliau.

29. Apeliacinės instancijos teismo konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai leidžia labiau tikėtina ir labiau pagrįsta laikyti būtent atsakovų pateiktą PVM Sąskaitos išrašymo versiją. Tokia išvada darytina byloje surinktus įrodymus įvertinus vadovaujantis šio sprendimo 27 punkte detaliai nurodytomis, kasacinio teismo suformuotomis, įrodymų vertinimo taisyklėmis.

30. Bylos esantys duomenys liudija, kad K. Š. 2022 m. vasario 8 d. informavo Utenos apskr. VPK Molėtų r. PK apie eismo įvykį, t. y. kad važiuodama automobiliu AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gatve, apgadino ratą dėl kelyje atsiradusios duobės. Byloje tarp šalių nekilo ginčas, kad buvo apgadintas tik 1 ratlankis ir tik 1 padanga. Įvykio vietoje darytos fotonuotraukos liudija, kad apgadinimai nebuvo itin rimti – buvo prakirsta padanga, o ratlankis pažeistas nežymiai. Iš to seka, kad atsakovams nebuvo jokios objektyvios būtinybės iš ieškovės įsigyti net 4 naujus ratlankius ir 4 naujas padangas, ir leidžia tikėti atsakovų teiginiais, jog jiems buvo reikalingas tik dokumentas (kaip įvardijo atsakovai – sąmata) patirtos žalos dydžiui pagrįsti (apskaičiuoti). Tokią išvadą netiesiogiai patvirtina ir tai, kad 2022 m. vasario 9 d. išrašytą ginčo PVM Sąskaitą atsakovė K. Š. nedelsdama (t. y. tą pačią dieną) išsiuntė VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcijai. Byloje esantys banko sąskaitų išrašai liudija, kad 2022 m. vasario 15 d. pabaigai atsakovo G. Š. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) likutis buvo 2 171,04 Eur, o atsakovės K. Š. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) likutis buvo 1 093,67 Eur. Tai reiškia, kad atsakovai bendrai disponavo 3 264,71 Eur dydžio piniginių lėšų suma ir turėjo realią galimybę 4 ratlankius ir 4 padangas (už bendrą 720 Eur sumą) įsigyti iš karto (t. y. 2022 m. vasario 9 d.), nelaukdami, kol jiems bus atlyginta žala dėl apgadinto 1 ratlankio ir 1 padangos. Pažymėtina ir tai, kad žalą administravęs AS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje vėliau priėmė sprendimą išmokėti atsakovei K. Š. vos 201,60 Eur dydžio draudimo išmoką (už apgadintą 1 ratlankį ir 1 padangą), kurios niekaip nebūtų pakakę atsiskaityti su ieškove pagal jos 2022 m. vasario 9 d. išrašytą PVM Sąskaitą. Dar daugiau, byloje pateiktos fotonuotraukos, darytos 2022 m. kovo 24 d. (t. y. praėjus kiek daugiau nei 1 mėnesiui po ginčo PVM Sąskaitos išrašymo), patvirtina, kad juose atsakovės K. Š. automobilis AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotas su analogiškais ratlankiais tiems, kurie buvo užfiksuoti ir 2022 m. vasario 8 d. fotonuotraukose, darytose vos tik atsakovei įvažiavus į kelio duobę. Minėtos fotonuotraukos liudija ir tai, kad ant ratlankių tuo metu buvo sumontuotos padangos „Observe GSi-6 HP“, t. y. visai ne tos padangos, kurios teismui ieškovės 2023 m. liepos 19 d. pateiktame prašyme (reg. Nr. DOK-22869) buvo įvardintos kaip parduotos atsakovams – „Sailun 205/50 R17“.

31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad ir kiti skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismo nurodyti įrodymai (įmonei skolingų pirkėjų inventorizacijos aprašas; liudytojų parodymai) nagrinėjamu atveju nepatvirtina to, kad ieškovė pagal 2022 m. vasario 9 d. išrašytą PVM Sąskaitą pardavė atsakovams 4 ratlankius ir 4 padangas.

32. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės vienašališkai 2022 m. gruodžio 31 d. parengtame įmonei skolingų pirkėjų inventorizacijos apraše nurodyta informacija negali būti laikoma nei teisinga, nei patikima. Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą daro atsižvelgdamas į tai, kad jau įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Utenos apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3537-335/2023; Panevėžio apygardos teismo 2024 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-140-739/2024) yra konstatuota, jog į tą patį įmonei skolingų pirkėjų inventorizacijos aprašą, kaip skolininkė, įtraukta M. V. iš tiesų nėra skolinga ieškovei 1 920 Eur sumos pagal 2022 m. vasario 11 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą OVO Nr. 6945. Tai reiškia, kad į minėtą sąrašą išimtinai ieškovės pasirinkimu įtraukti asmenys savaime negali būti pripažįstami ir laikomi jos skolininkais, kas reiškia tai, kad ir nurodytas aprašas negali būti laikomas leistinu ir patikimu įrodymu, patvirtinančiu pirkimo–pardavimo sandorio su atsakovais sudarymą bei vėlesnį jo tinkamą nevykdymą (CPK 185 straipsnis).

33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra pagrindo vadovautis ir liudytojais apklausų D. B. ir T. L. paaiškinimais. Pirma, šie asmenys yra ilgamečiai ieškovės darbuotojai, abu pažymėjo, kad jų santykiai su įmonės vadovybe yra geri (T. L. netgi patvirtino, kad į teismo posėdį atvyko kartu su įmonės direktoriumi, vykstant į teismą su juo bendravo būtent apie civilinei bylai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes). Antra, minėti liudytojai byloje davė prieštaringus parodymus: D. B. nurodė, kad atsakovas G. Š. tą dieną į darbą pradžioje atvyko su savo automobiliu, o vėliau atsivarė sutuoktinės automobilį, išsirinko padangas „Sunny“ ar „Sunfull“; T. L. paaiškino, kad atsakovas G. Š. į darbą atvyko su sutuoktinės automobiliu, išsirinko padangos „Sailun“. Atsižvelgiant į tai, liudytojais apklaustų D. B. ir T. L. parodymai negali būti laikomi patikimais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrindo jais vadovautis neturėjo.

34. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad nors atsakovų apeliaciniame skunde akcentuojama Panevėžio apygardos teismo 2024 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-140-739/2024 ir neturi šiai bylai tiesioginės prejudicinės galios CPK 182 straipsnio 2 punkto prasme (skiriasi ginčo šalys), tačiau minėtoje Panevėžio apygardos teismo nutartyje konstatuotos faktinės aplinkybės (kad ieškovė 2022 m. vasario 11 d. išrašė M. V. PVM sąskaitą faktūrą OVO Nr. 6945; kad pagal minėtą PVM sąskaitą faktūrą jokios prekės (ratlankiai ir padangos) M. V. nebuvo perduotos; kad M. V. 2022 m. vasario 11 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą OVO NR. 6945 pateikė VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcijai, kaip dokumentą patirtai žalai pagrįsti) vėlgi netiesiogiai patvirtina būtent atsakovų byloje pateiktą ginčo PVM Sąskaitos išrašymo versiją, t. y. kad ji buvo išrašyta tuometinio ieškovės įmonės darbuotojo G. Š. prašymu, išimtinai kaip dokumentas, reikalingas patirtos žalos dydžiui, pagrįsti, o jokios prekės (4 ratlankiai ir 4 padangos) realiai parduoti (perduoti) atsakovams nebuvo.

35. Kadangi nagrinėjamu atveju būtent ieškovei, kaip pardavėjai, kuri yra verslo subjektas ir kuriai keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, teko pareiga įrodyti pirkimo–pardavimo santykių tarp jos ir atsakovų egzistavimą bei atsakovams tenkančios pareigos atsiskaityti pagal 2022 m. vasario 9 d. išrašytą PVM Sąskaitą tinkamą nevykdymą, spręstina, kad ieškovė to leistinais ir patikimais įrodymais nepadarė. Dėl šios priežasties jai tenka anksčiau paminėtas negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas – sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta, nenaudai.

36. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl dėl jų plačiau apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

37. Apibendrinant tai, kas buvo nurodyta šio sprendimo 17–36 punktuose, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje netinkamai taikė ir aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, tai darydamas pažeidė kasacinio teismo suformuotas įrodymų vertinimo taisykles, kas sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

38. CPK 93 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir byloje priėmus naują sprendimą – ieškinį atmesti, yra teisinis ir faktinis pagrindas pakeisti ir dalyvaujančių byloje asmenų pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

39. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

40. Atmestus ieškovės ieškinį, jos pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos.

41. Bylos duomenys liudija, kad atsakovė K. Š., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, patyrė 2 184,60 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas advokato Osvaldo Raščiukevičiaus teisinei pagalbai apmokėti (2023 m. liepos 17 d. PVM sąskaita faktūra OR Nr. 00099 (660 Eur) + 2024 m. kovo 19 d. PVM sąskaita faktūra OR Nr. 00038 (363 Eur) + 2024 m. birželio 24 d. PVM sąskaita faktūra OR Nr. 00091 (363 Eur) + 2024 m. rugsėjo 9 d. PVM sąskaita faktūra OR Nr. 00129 (798,60 Eur)). Atmetus ieškinį, nurodytos išlaidos atsakovei K. Š. priteistinos iš ieškovės UAB „OVIGRETA“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

42. Tenkinus atsakovų apeliacinį skundą, jie turi teisę gauti apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu, ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, jai nėra atlyginamos

43. Bylos duomenys liudija, kad atsakovė K. Š. apeliacinės instancijos teisme patyrė bendras 748 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas (22 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą (2025 m. sausio 14 d. mokėjimo nurodymas Nr. 289) + 726 Eur teisinės pagalbos išlaidos (2025 m. balandžio 15 d. PVM sąskaita faktūra OR Nr. 00237 (726 Eur))). Tenkinus apeliacinį skundą, visos nurodytos išlaidos (t. y. 748 Eur) atsakovei K. Š. yra priteistinos iš ieškovės UAB „OVIGRETA“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

44. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme patirta nebuvo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Utenos apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „OVIGRETA“ (juridinio asmens kodas 167565196) ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei K. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „OVIGRETA“ (juridinio asmens kodas 167565196) pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 2 184,60 Eur (du tūkstančius vieną šimtą aštuoniasdešimt keturis eurus ir 60 centų).

Priteisti atsakovei K. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „OVIGRETA“ (juridinio asmens kodas 167565196) apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 748 Eur (septynis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus).

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.