- Teismas
- Utenos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-11-06
- Bylos Nr.
- e2-3537-335/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-25-3-00465-2023-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Roma Rimkienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Ovigreta“
- Atsakovas
- M. V.
- Advokatai
- Osvaldas Raščiukevičius, Paulius Škėrys, Osvaldas Raščiukevičiausja
KOPIJA Civilinė byla Nr. e2-3537-335/2023 Teisminio proceso Nr. 2-25-3-00465-2023-4 (S) Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.3.1; 3.2.6.1;3.1.7.6
2023 m. lapkričio 6 d.
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ovigreta“ atstovams direktoriui O. N., advokato padėjėjui Pauliui Škėriui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ovigreta“ ieškinį atsakovei M. V. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Ovigreta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (skolininkei M. V. pareiškus prieštaravimus dėl 2023 m. kovo 20 d. teismo įsakymo išdavimo) prašydama iš atsakovės priteisti 1 920 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 2022 metų vasario mėn. ieškovės darbuotojas (buvęs) G. Š. paklausė direktoriaus, ar galėtų jo motina (atsakovė) įsigyti keturis ratlankius ir keturias padangas jos transporto priemonei „Audi Q7“, valst Nr. (duomenys neskelbtini). Direktoriui sutikus, pats G. Š. išrinko savo motinai nurodytas prekes ir jas sumontavo, po montavimo ieškovės direktorius pateikė 2022-02-11 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 6945 1 920 Eur sumai, kurią nurodė sumokėti bankiniu pavedimu. Atsakovė ne kartą buvo raginama sumokėti už prekes, tačiau ji skolos nėra apmokėjusi.
UAB „Ovigreta“ direktorius O. N. 2023-07-27 teismo posėdyje paaiškino, kad dėl paslaugos tarpininkaujant tuo metu įmonėje dirbusiam atsakovės sūnui, jo prašymu kaip eiliniam klientui pardavė atsakovei keturių padangų ir diskų komplektą ir G. Š. jas sumontavo. Atsakovei prašant išrašė PVM sąskaitą faktūrą ir jai įteikė originalą, nes ji norėjo ir žadėjo, taip pat ir G. Š. atsiskaityti artimiausiu laiku pavedimu, konkretaus termino su ja nesutarė, bet kainą esą suderino.
Šalies argumentai
Ieškovės atstovas prašė ieškinį tenkinti. Teigė, kad atsakovė skolos neapmokėjo, ji tikėjosi, kad gaus visą žalos sumą iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos (toliau-Direkcija) – 1586,78 Eur, tačiau jai buvo atlyginta 418 Eur sumoje. Įmonės direktoriui nebuvo jokio tikslo išrašyti PVM sąskaitą faktūrą ir sumokėti už ją mokesčius valstybei, jei atsakovė norėjo tik sąmatos. Jeigu būtų pripažinta, kad jai nekyla prievolė sumokėti pagal PVM sąskaitą faktūrą, tai reikštų, jog ji realios žalos nepatyrė ir sukčiaudama žalos atlyginimą gavo neteisėtu būdu. Būtent dėl to jos atžvilgiu iniciavo ikiteisminio tyrimo pradėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovė M. V. ir jos atstovas atsiliepime bei teismo posėdžiuose prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad 2022-02-09 atsakovė automobiliu važiavo keliu Vilnius-Utena ir įvažiavusi į duobę, apgadino jai nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vieną ratlankį ir ant jo sumontuotą padangą. Kadangi įmonė, kurioje jos sūnus G. Š. pagal (duomenys neskelbtini) darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dirbo pas ieškovę, užsiima padangų prekyba, o atsakovė ketino kreiptis į Direkciją dėl žalos atlyginimo, sūnus paprašė įmonės direktoriaus O. N., kurį ir ji pati ilgą laiką pažįsta, paskaičiuoti, kiek galėtų kainuoti naujas ratlankis ir padanga. Jai buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra 1 920 Eur sumai galimai tikintis, kad vėliau ji juos įsigis būtent iš ieškovės įmonės, o ne iš kitų pardavėjų ir joje buvo paskaičiuota suma ne vienam, o net keturiems ratlankiams ir padangoms. Tačiau ji iš ieškovės neįsigijo nė vieno ratlankio ar padangos, o pati PVM sąskaita faktūra jai nebuvo įteikta, tik leista pasidaryti jos fotokopiją tam, kad ši būtų pateikta Direkcijai. Atsakovė šia PVM sąskaita faktūra pasinaudojo kaip įrodymu apie būsimas išlaidas ir Direkcija su draudimo bendrove atlygino jai nuostolius už apgadintą vieną ratlankį ir padangą (418 Eur). Gautos sumos ji nepanaudojo naujai padangai ir ratlankiui iš ieškovės įgyti, padangą jai suremontavo ir ratlankį sutvarkė jos sūnus G. Š.. Atsakovė pažymėjo, kad iki pat pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo dienos direktorius nė karto nesikreipė į ją nei žodžiu, nei raštu dėl minėtos PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo. 2022-12-02 direktorius įsakymu Nr. 22/12/1 nutraukė su atsakovės sūnumi G. Š. darbo sutartį. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisija 2023-02-13 sprendimu Nr. DGKS-864 pripažino G. Š. atleidimą iš darbo neteisėtu ir jo naudai iš ieškovės priteisė sprendime nurodytas sumas, šis sprendimas įsiteisėjo. Be to, tiek ieškovė, tiek G. Š. kreipėsi į policiją dėl ikiteisminių tyrimų pradėjimo. Dėl to jos manymu, esant konfliktiškiems ieškovės (direktoriaus) ir G. Š. tarpusavio santykiams bei nepavykstant teisiniais būdais susidoroti su sūnumi, direktorius ėmėsi daryti spaudimą ir kreipėsi į teismą dėl tariamos skolos priteisimo iš jos, o kitą civilinę bylą iškėlė G. Š. sutuoktinės K. Š. atžvilgiu.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Kilus ginčui nagrinėjamoje byloje pareiga įrodyti prekių perdavimo faktą ir jo realumą tenka pardavėjui, t. y. verslu užsiimančiai ieškovei, kuriai keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.317 straipsnis nustato, kad pardavėjas pagal pirkimo-pardavimo sutartį privalo realiai perduoti daiktus pirkėjui. Ieškovė gi savo reikalavimą grindžia iš esmės vien PVM sąskaita faktūra, kurios atsakovė nėra pasirašiusi ir kategoriškai neigia jos gavimo faktą bei padangų pirkimą, tvirtindama, kad direktoriaus, kurį gerai pažįsta, prašė tik sąmatos prieš kreipdamasi į Direkciją dėl žalos atlyginimo.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įformintos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais, o asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes. Pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika suformuota ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012, 2018-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259- 403/2018).
Liudytoju apklaustas G. Š. paaiškino, kad UAB „Ovigreta“ dirbo (duomenys neskelbtini) metų (iki 2022 m. gruodžio mėn.) ir darbo šioje įmonėje laikotarpiu (kalbėjo apie 2022 m. vasario mėn.) išmontavo motinos automobilio apgadintą rato padangą bei pats ją sutvarkė (nurodė padangos matmenis), o ratlankį išlyginti vežė į Širvintas ir taip pagelbėjo mamai, kuri nieko iš įmonės tuomet nepirko. Jos pokalbio su direktoriumi O. N. tiesiogiai negirdėjo, bet gerai žino, kad ji paprašė sąmatos, ją nufotografavo ir persiunė Direkcijai. Jeigu kažkas būtų buvę pirkta, direktorius būtų tikrai atskaičiavęs iš jo, darbuotojo, atlyginimo, bet jokios kalbos apie tai su juo nebuvo. Pažymėjo, kad įmonės patalpos yra filmuojamos vaizdo kamera.
Liudytojas A. G. paaiškino, kad automobilį „Audi Q7“, kai juo važiuojant kelyje buvo sugadintas ratas, tuomet vairavo jo draugė M. V. ir tą ratą sutvarkė jos sūnus G., kuris, kai dirbo UAB „Ovigreta“, dažniausiai ir jam sumontuodavo padangas. Šios įmonės paslaugomis naudojęsis ir jis, liudytojas, bet jokių sąskaitų, čekių nebuvo duodama, visada atsiskaitymas būdavo grynaisiais pinigais. Jam yra tikrai žinoma, kad atsakovė padangų iš O. N. įmonės nepirko.
Nors šie atsakovei artimi liudytojai ir galėtų būti laikomi suinteresuotumą bylos baigtimi turinčiais asmenimis, teismui nėra jokio pagrindo netikėti jų parodymais, kadangi ir kiti įrodymai, nors 2023-08-16 teismo nutartimi šalims buvo siūlyta jų pateikti papildomai, nepagrindžia, jog tarp šalių, priešingai ieškovės teiginiams, būtų susiklostę pirkimo-pardavimo santykiai. Būtent ieškovė (atstovas) nenurodė nei kada konkrečiai ieškovės automobiliui neva buvo sumontuotos padangos, nei jų matmenų, nei esant ginčui, nepateikė vaizdo įrašų, aplinkybių neįrodinėjo liudytojų parodymais ar kitais duomenimis (susirašinėjimo el. paštu), kurie patvirtintų, jog pasak ieškinio teiginių, ieškovė perdavė prekes atsakovei, o ši įsipareigojo už jas sumokėti sutartą kainą. Tad vien ieškovės išrašyta ir atsakovės nepasirašyta PVM sąskaita faktūra pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog sąskaitoje nurodytas prekes ieškovė pardavė atsakovei. Pažymėtina, kad susiklosčius akivaizdžiai konfliktiniams santykiams tarp O. N. ir jo buvusio darbuotojo G. Š., t. y. atsakovės sūnaus, ką patvirtina ir 2023-10-02 teismui perduota nagrinėti baudžiamoji byla Nr. 1-588-335/2023 (žr. LITEKO), kurioje ikiteisminį tyrimą dėl galimos padangų vagystės iš UAB „Ovigreta“ sandėlio direktorius iniciavo 2022-12-28, pastarasis tik po metų, 2023-03-20 kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas skolos priteisimo iš atsakovės, o priėmus jos prieštaravimus ir panaikinus priimtą teismo įsakymą, ieškinys pateiktas 2023-04-13. Nors ieškinyje teigiama, jog ji iki tol ne kartą buvo raginama sumokėti už prekes, bylos medžiaga to nepatvirtina ir pati atsakovė tai kategoriškai paneigė. Dėl viso to teismas neatmeta, kad ieškiniu buvo siekiama kitų tikslų, susijusių su G. Š. veika dirbant įmonėje ir jis kaip nepagrįstas, negali būti tenkinamas. Pažymėtina ir tai, kad panašaus pobūdžio ieškinio reikalavimas kitoje civilinėje byloje yra suformuluotas ir G. Š. sutuoktinei K. Š. (žr.LITEKO, civ. byla Nr. e2-3887-758/2023).
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tarp priešingų bylos šalių, atsižvelgiant į tai, kurios naudai priimamas teismo sprendimas. Pagal šio straipsnio 1-2 dalyse įtvirtintas bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
Nagrinėjamoje byloje atsakovės bylinėjimosi išlaidas sudaro 780 Eur už advokato Osvaldo Raščiukevičiaus jai teiktą teisinę pagalbą ir jos priteistinos iš ieškovės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis išdėstytu, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Ovigreta“ 780 Eur bylinėjimosi išlaidų M. V..
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmus.