- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-13
- Bylos Nr.
- e2A-2842-1012/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-29870-2025-4
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Jakutytė-Sungailienė
- Ieškovas
- IES1, UAB EE Logistics
- Atsakovas
- ATS1, UAB Transporto būdas
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
- 3.3.1.19.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) ATS1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė IES1 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašo priteisti iš atsakovės ATS1 4 681,18 Eur skolą, 76,80 Eur palūkanų, 143,99 Eur skolos išieškojimo išlaidų, 10,15 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad tarp šalių 2025 m. liepos 30 d. susiklostė civiliniai komerciniai santykiai, kurių pagrindas transporto priemonės remonto darbų atlikimas. Ieškovė tinkamai ir laiku atliko sutartus transporto priemonės remonto darbus ir išrašė 4 681,18 Eur PVM sąskaitą faktūrą Serija EELS Nr. 385. Tačiau atsakovė nei iki 2025 m. rugpjūčio 29 d., nei vėliau neatsiskaitė.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu su ieškovės ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad transporto priemonė „Mercedes Benz Actros MP2“ po atlikto remonto 2025 m. liepos 30 d. nuvažiavo 10,4 km, o tada variklis sustojo, užsidegė tepalo slėgio ir variklio gedimo indikatoriai, variklis nebeužsivedė, buvo nustatyti vidiniai pažeidimai. Tokio pobūdžio transporto priemonės gedimai negalimi, jei remontas atliktas tinkamai. Nepriklausomos diagnostikos išvadoje nustatyta, kad variklio viduje yra metalo drožlių, variklis netinkamai surinktas, tvirtinimo elementai neatitinka gamintojo reikalavimų, po surinkimo netinkama tepimo sistemos būklė, alyvos nuotėkiai dėl netinkamo mazgų užveržimo. Tai reiškia, kad ieškovės darbuotojai nesilaikė remonto technologijos, o variklio remontas atliktas neprofesionaliai. Ieškovė turėjo atlikti variklio veikimo patikrinimą, stebėti alyvos slėgį, temperatūrą, atlikti 5–10 min. bandomąjį variklio užvedimą ir trumpą bandomąjį važiavimą. Taip pat remonto kaina buvo padidinta beveik dvigubai, apie tai iš anksto nesuderinus su atsakove. Tai yra prieš pradedant darbus buvo sutarta preliminari remonto kaina, tačiau PVM sąskaitoje faktūroje ji padidėjo beveik dvigubai, o apie kainos padidėjimą atsakovė nebuvo informuota, papildomos darbų apimtys nebuvo nurodytos, paaiškintos. Dėl to didesnė nei iš anksto suderinta kaina nėra privaloma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 4 681,18 Eur skolos, 76,80 Eur palūkanų ir 10,15 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. spalio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 870,14 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; atsakovei iš ieškovės priteisė 16,72 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nesant tarp šalių sudarytos rašytinės rangos sutarties, nėra ir rašytinio šalių susitarimo dėl darbų kainos. Tarp šalių kilo ginčas dėl sutartos darbų kainos. Ieškovė teigė, kad atsakovės vadovui telefonu susisiekus su ieškove dėl transporto priemonės remonto darbų, ji nurodė, kad kaina bus 4 000 Eur ir daugiau („į viršų“), nes vien tik atvykimas į Prancūziją sudaro apie 1 500 km, o už 1 km mokėtinas 1 Eur. Ieškovės išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta 4 681,18 Eur remonto dalių, priemonių, darbų ir atvykimo kaina. Atsakovė, nesutikdama su tuo, teigė, kad buvo tartasi dėl beveik dvigubai mažesnės darbų kainos, t. y. atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė, kad prieš darbų pradžią ieškovė „nurodė preliminarią darbų kainą“, tačiau „remonto kaina buvo padidinta beveik dvigubai“, tačiau pinigų sumos nekonkretizavo. Nors atsakovės vadovas 2026 m. balandžio 13 d. teismo posėdyje tvirtino, kad tokia kaina suderinta „Whatsapp“ programėlėje, taip pat jis turi ir balso pranešimų, tačiau šių įrodymų į bylą neteikė, nors teismas ne kartą išaiškino atsakovei pareigą teikti įrodymus, pagrindžiančius atsikirtimų į ieškinį argumentus, ir sudarė galimybes skirtingose proceso stadijose juos pateikti. Dėl to atsakovės teiginys dėl žodžiu sutartos kainos (beveik dvigubai mažesnės nei 4 681,18 Eur) nėra pagrįstas rašytiniais ar garsiniais įrodymais.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su tuo, kad atsakovė susisiekė su ieškove dėl mobilaus serviso paslaugų – atsakovės transporto priemonės variklio šešto cilindro remonto, nes, kaip nurodė pati atsakovė, Prancūzijoje atsakovės transporto priemonė, gabenusi automobilius, prarado trauką, į tai, kad tarp šalių nekilo ginčas dėl to, kad ieškovė rangos darbams atlikti turėjo vykti 1500 km į atsakovės nurodytą vietą, į tai, kad atsakovė procesiniuose dokumentuose, bylos nagrinėjimo metu negalėjo (nenorėjo) iš esmės įvardyti, dėl kokios konkrečiai kainos buvo susitarta, tvirtindama, kad ieškovės nurodyta kaina yra „beveik dvigubai didesnė“ ir neteikė tai pagrindžiančių įrodymų, nors teismo posėdyje vadovas teigė turintis tokius įrodymus, į tai, kad atsakovė taip pat neteikė duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog rangovo (ieškovės) darbo, medžiagų ir detalių (variklio šešto cilindro remontas) reali ir protinga kaina, atėmus rangovo išlaidų kompensavimą (kelionės išlaidas), būtų apie 200 Eur (apie 2 000–1 815), įvertinus šalių elgesį po to, kai atsakovė gavusi ieškovės PVM sąskaitą faktūrą, kurioje, be kita ko, buvo ieškovės įrašas apie variklio būklę, ir priėmusi ieškovės darbą, nereiškė pretenzijų dėl darbų kainos, vadovaujantis logikos, sąžiningumo ir protingumo principais, sprendė, jog ieškovė pagrindė nurodytą sutartinę darbų kainą (4 000 Eur ir daugiau), o atsakovė jos nepaneigė, tvirtindama, jog ji yra „beveik dvigubai didesnė“ nei sutarta.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė prieš atlikdama variklio šešto cilindro remonto darbus informavo atsakovę apie tai, kad yra pažeisti (prastos būklės) ir kiti variklio cilindrai, o atlikus vien šešto cilindro remontą dėl tos priežasties pasikeis slėgis ir apkrova kituose variklio cilindruose dėl ko gali atsirasti neigiami veiksniai, todėl yra būtinas viso variklio kapitalinis remontas (ieškovės vadovo paaiškinimai, šalių tarpusavio susirašinėjimas, įrašas PVM sąskaitoje faktūroje). Tai yra ieškovė įspėjo atsakovę apie Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.659 straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes, tačiau atsakovė nepareiškė prašymo atlikti viso variklio remontą (tokių duomenų byloje nėra), laikėsi reikalavimo atlikti tik šešto cilindro remontą (pvz., atsakovės vadovas duodamas paaiškinimus teigė, kad „žino priežastį, dėl kurios automobilis neveikia ir dėl jos šalinimo buvo kreiptasi į ieškovę“). Byloje jokiais duomenimis, įskaitant atsakovės vadovo paaiškinimus, nėra paneigtas ieškovės vadovo paaiškinimas, kad atsakovei vežamus automobilius reikėjo pristatyti nedideliu atstumu nuo tos vietos, kur transporto priemonė sustojo, todėl atsakovė net ir būdama įspėta ieškovės, tikėtina siekdama išvengti papildomų nuostolių (pvz., kitos transporto priemonės nuomos automobiliams pervežti, ar mėginti automobilius pervežti dalimis, dalį jų iškrovus), prisiėmė riziką, susijusią su ieškovės įspėjimu apie CK 6.659 straipsnyje numatytas aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad pagal CK 6.658 straipsnį atsakovė turėjo teisę bet kada kol sutartas darbas nebuvo atliktas atsisakyti sutarties. Teismo vertinimu, bylos duomenys nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovė, įspėjusi atsakovę apie galimą grėsmę, atlikus tik vieno cilindro remontą, ir negavusi atsakovės nurodymų pati prisiėmė riziką atlikti tik šešto cilindro remontą. Tuo tarpu atsakovė neteikė į bylą duomenų, paneigiančių ieškovės detalius argumentus apie itin prastą atsakovės transporto priemonės variklio būklę, apie atsakovės atlikto šešto cilindro remonto darbų nekokybiškumą, apie tai, kad šešto cilindro remonto darbų nekokybiškumas nėra susijęs su aplinkybėmis, dėl kurių atsakovė ieškovės buvo įspėta. Dar kartą primintina, kad tokia procesinė pareiga atsakovei teismo buvo išaiškinta. Be to, kaip nurodė pati atsakovė, ginčo transporto priemonė iki šiol nėra pervežta į Lietuvą ir / ar suremontuota.
Šalies argumentai
Ieškovė prašė priteisti 143,99 Eur išlaidų, susijusių su skolos išieškojimu, motyvuodama tuo, kad patyrė išlaidų, mėgindama atgauti skolą ne teismo tvarka. Šiuo atžvilgiu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė savo reikalavimui pagrįsti pateikė 2025 m. rugsėjo 23 d. PVM sąskaitą faktūrą, išrašytą UAB „EU teisė ir konsultacijos“, kurioje nurodyta, kad paslaugos suteiktos pagal 2025 m. rusėjo 11 d. sutartį, skolos administravimo mokestis: teisinės paslaugos dėl skolos išieškojimo. Kiti dokumentai, kurie pagrįstų ieškovės nurodytas skolos išieškojimo ne teismo tvarka išlaidas, išskyrus minėtą PVM sąskaitą faktūrą, į bylą nėra pateikti (pvz., 2025 m. rugsėjo 11 d. sutartis, įrodymai, patvirtinantys, kokie išieškojimo ne teisme veiksmai, už kuriuos yra prašoma priteisti 143,99 Eur, buvo atlikti, apmokėjimo dokumentai, kad kreipėsi į advokatą, kuris suformavo motyvuotą raštišką pretenziją atsakovei, ir pan.). Tačiau pateiktame išraše iš teisinių paslaugų sutarties nurodyta, kad ieškovė su advokatu sutartį sudarė 2025 m. gruodžio 31 d., ieškinys, pateiktas teismui, pasirašytas ieškovės vadovo. Taigi byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė ikiteismine tvarka stengėsi išspręsti ginčą, kilusį iš šalių susitarimo netinkamo vykdymo ir atsakovės atsisakymo vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir dėl to patyrė išlaidas. Taigi nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo manyti, kad prašomos priteisti ieškovės išlaidos buvo būtinos, priverstinės, realiai patirtos, atitinkamai, nėra galimybės įvertinti, ar jos yra protingos. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, ieškovės reikalavimas priteisti 143,99 Eur išlaidų, susijusių skolos išieškojimu neteismine tvarka, netenkintas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 7 d. sprendimą, subsidiariai – perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atsakovė taip pat prašo paskirti transporto priemonės techninę ekspertizę bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas didelę reikšmę suteikė aplinkybei, kad ieškovės PVM sąskaita faktūra buvo įtraukta į atsakovės apskaitą. Toks vertinimas prieštarauja tiek apskaitos logikai, tiek civilinių santykių reguliavimui. PVM sąskaitos įtraukimas į apskaitą reiškia tik mokestinės pareigos vykdymą. Tai nereiškia skolos pripažinimo, sutikimo su darbų kokybe, jų apimtimi ar sąskaitoje nurodytomis sąlygomis.
Ieškovė yra profesionalus transporto priemonių remonto paslaugų teikėjas. Atsakovė nėra autoservisas ir neturi specialių techninių žinių. Todėl būtent ieškovei tenka pareiga tinkamai nustatyti gedimo priežastį, įvertinti remonto tikslingumą, pasiūlyti techniškai pagrįstą sprendimą, neatlikti akivaizdžiai netikslingų darbų. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas faktiškai perkėlė netinkamos diagnostikos ir netinkamai pasirinkto remonto būdo pasekmes atsakovei.
Ieškovė iki darbų atlikimo žinojo, jog pasirinktas remonto būdas nepašalins pagrindinio gedimo. Todėl teismas netinkamai taikė CK 6.659 straipsnį, nes vertino tik tariamą perspėjimo faktą, tačiau nevertino rangovo pareigos neatlikti akivaizdžiai netikslingų darbų.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas visą bylą vertino taip, lyg tarp šalių būtų buvęs susitarimas tik dėl šešto cilindro remonto, tačiau atsakovė kreipėsi dėl sugedusio automobilio remonto.
Pirmosios instancijos teismo išvados yra viduje prieštaringos. Jeigu pats rangovas iš anksto žinojo, kad atlikti darbai nepašalins gedimo ir nesugrąžins transporto priemonės į eksploatuojamą būklę, negalima kartu konstatuoti tinkamo sutarties įvykdymo.
Esminę reikšmę turi ne formalus darbų priėmimo faktas, o realus darbo rezultatas. Automobilis po remonto nuvažiavo tik apie 12 kilometrų ir vėliau buvo priverstinai evakuotas, todėl CK 6.644 straipsnio prasme darbo rezultatas nebuvo sukurtas.
Pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinį bylos klausimą – jeigu ieškovės atliktas remontas buvo tinkamas, kodėl transporto priemonė tapo visiškai neeksploatuojama praėjus vos keliems kilometrams po remonto.
Šalies argumentai
Ieškovės prašomų priteisti darbų kaina neatitinka teisingumo ir protingumo reikalavimų, taip pat ieškovė išrašė sąskaitą dvigubai didesnei sumai, nei šalys buvo sutarusios.
Byloje kilo techninio pobūdžio ginčas. Šios aplinkybės reikalauja specialių techninių žinių, todėl byloje būtina skirti transporto priemonės techninę ekspertizę.
Atsiliepimas
Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį atmesti, netenkinti atsakovės prašymo dėl teismo ekspertizės skyrimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad:
Šalies argumentai
Ieškovės vadovas, apžiūrėjęs variklį, paaiškino, kad vien tik šešto cilindro remontas problemos neišspręs, nes sutvarkius vieną cilindrą padidės kompresija kituose cilindruose, dėl ko jie gali būti pažeisti (pradegti ar praplyšti). Ieškovė rekomendavo atsakovei iškrauti transporto priemonę ir vykti į artimiausią servisą kapitaliniam variklio remontui ar variklio keitimui. Nepaisant šių aplinkybių, atsakovės vadovas aiškiai nurodė atlikti tik šešto cilindro remontą, paaiškindamas, kad transporto priemonė pakrauta automobiliais, kuriuos reikia pristatyti, o po to tuščia transporto priemonė vyks į servisą kapitaliniam remontui. Ieškovė, vadovaudamasi tokiu atsakovės vadovo nurodymu atliko tik šešto cilindro remontą, o apie būtinybę atlikti kapitalinį variklio remontą papildomai įspėjo atsakovę PVM sąskaitoje faktūroje padarydama žymą.
Mobilusis servisas, atvykstantis į transporto priemonės sustojimo vietą, kapitalinio variklio remonto/variklio keitimo, po kurio galima tęsti kelionę įprastine tvarka, objektyviai negali atlikti.
Atsakovė neginčija faktinės aplinkybės, kad po ieškovės mobilaus serviso atliktų remonto darbų transporto priemonė užsivedė ir galėjo važiuoti. Taigi, atsakovė turėjo visas galimybes pasiekti stacionarų autoservisą ir atlikti kapitalinį variklio remontą/variklio keitimą. Tačiau ieškovė nėra ir negali būti atsakinga už tai, kad atsakovė nevykdė ieškovės rekomendacijų iškrauti transporto priemonę ir tęsė kelionę įprastine tvarka, dėl ko transporto priemonė vėl sustojo ir nebegalėjo tęsti kelionės.
Byloje nėra pateikta nė vieno įrodymo, kad atsakovė nuo PVM sąskaitos-faktūros išrašymo 2025 m. liepos 30 d. iki pat atsiliepimo pateikimo nagrinėjamoje byloje 2025 m. lapkričio 30 d. būtų reiškusi kokias nors pretenzijas dėl tariamai didesnės, nei sutarta, remonto darbų kainos.
Prašymo dėl teismo ekspertizės skyrimo atsakovė nereiškė bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu. Apeliaciniame skunde nėra paaiškinama, kodėl būtinybė teikti tokį prašymą iškilo tik apeliacinėje instancijoje. Be to, atsakovė nėra nurodžiusi kokiam ekspertui/ekspertizės įstaigai prašo pavesti ekspertizės atlikimą, kokia yra ekspertizės kaina, taip pat nėra pateiktas atsakovės įsipareigojimas apmokėti ekspertizės atlikimą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2026 m. gegužės 7 d. sprendimo, kuriuo buvo ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. – pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka tikrinamas atsižvelgiant į reikšmingas faktines aplinkybes, buvusias nagrinėjimo (tyrimo ir vertinimo) dalyku pirmosios instancijos teisme, pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus tiek fakto, tiek ir teisės klausimais, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus. Ieškovė naujai apeliantės teikiamų rašytinių įrodymų prašė nepriimti. Taip pat ieškovė pateikė naujus rašytinius įrodymus, kuriuos prašė priimti – el. laišką bei skolų suderinimo aktą.
Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).
Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje jau esančiais rašytiniais įrodymais, šalių dėstomais argumentais, pažymi, jog atsakovė apeliaciniame skunde nenurodė jų pateikimo būtinybės apeliacinės instancijos teisme, taip pat kokias aplinkybes teikiami įrodymai patvirtina, nesuformulavo prašymo juos priimti į bylą. Atsižvelgiant į tai, atsakovės naujai teikiamus rašytinius įrodymus atsisakytina priimti. Tuo tarpu dėl ieškovės teikiamų rašytinių įrodymų pažymėtina, kad atitinkamoms išvadoms patikrinti apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie įrodymai neturi įtakos apeliacinio skundo išnagrinėjimui, todėl juos taip pat atsisakytina priimti.
Dėl prašymo skirti ekspertizę
Atsakovė apeliaciniame skunde prašo skirti transporto priemonės techninę ekspertizę. Apeliantės teigimu, byloje kilo techninio pobūdžio ginčas, kuris reikalauja specialių techninių žinių.
CPK 212 straipsnis nustato, kad išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialiųjų mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 straipsniai). Ekspertizės skyrimo klausimą teismas sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-611/2016).
Atmesdamas apeliantės prašymą dėl ekspertizės skyrimo, apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, pažymi, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris, be kitų aspektų (pavyzdžiui, draudimo apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis, kelti naujus reikalavimus, teikti naujus įrodymus), pasireiškia tuo, jog apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliacinio skundo argumentus, ex officio patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020).
Antra, civiliniame procese vyrauja rungimosi ir dispozityvumo principai (CPK 12, 13 straipsniai), kurie įrodinėjimo pareigą ir teisę savo nuožiūra disponuoti procesinėmis teisėmis nustato šalims ir dalyvaujantiems byloje asmenims. Nagrinėjamu atveju apeliantė pirmosios instancijos teisme ekspertizės skirti neprašė, nors jai atstovavo advokatas, o teismas jai ne kartą aiškino pareigą pagrįsti atsikirtimus įrodymais ir sudarė galimybes juos pateikti (skundžiamo sprendimo 12 punktas). Taip pat apeliaciniame skunde nenurodyta, kodėl būtinybė skirti ekspertizę iškilo tik apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į apeliacinio proceso paskirtį, tokį prašymą šioje proceso stadijoje reiškia pažeisdama pirmiau nurodytus ir proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-173-553/2024).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės prašymo argumentai taip pat nepatvirtina ekspertizės būtinumo. Bylai reikšmingos aplinkybės nustatytos byloje surinktų įrodymų visuma, o apeliantės siūlomi klausimai ekspertui neturi esminės reikšmės ginčui išspręsti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aplinkybė, jog vieno cilindro remontas negalėjo pašalinti viso variklio gedimo, byloje nėra ginčijama. Tuo tarpu apeliantės dėstoma pozicija dėl pasirinkto remonto būdo, atliktų darbų kokybės ir jų kainos gali būti patikrinta byloje esančiais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, apeliantės prašymas dėl ekspertizės skyrimo atmestinas.
Dėl atsakovės pareigos sumokėti už atliktus rangos darbus
Atsakovė apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė šalių sutartų darbų apimtį, nepagrįstai pripažino, kad darbo rezultatas buvo sukurtas, netinkamai taikė CK 6.659 straipsnį, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą dėl darbų kokybės ir nevertino kainos ir pasiekto rezultato santykio.
CK 6.644 straipsnis yra viena iš bendrųjų rangos teisinius santykius reglamentuojančių nuostatų. Rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (CK 6.644 straipsnio 1 dalis). Darbo pagal rangos sutartį rezultatas gali būti tiek daiktas (CK 4.1 straipsnis), tiek kitas tam tikros veiklos rezultatas. Pagal rangos sutarties dalyką CK išskiriamos atskiros rangos sutarties rūšys, kurioms bendrosios rangos teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos taikomos tiek, kiek konkrečios rangos sutarties rūšies nereguliuoja lex specialis (specialusis įstatymas).
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad rangos sutarčiai būdinga tai, jog viena iš šalių – rangovas – yra profesionalas, tai suponuoja jam pareigą žinoti, kokių savybių medžiagos, įskaitant ir jų kokybinius rodiklius, turi būti naudojamos, kad galutinis rangos rezultatas atitiktų sutarties reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2009). Rangos sutarties specifika ta, kad paprastai rangovas darbus atlieka savo rizika ir savarankiškai nustato užsakovo užduoties įvykdymo būdus, be to, atlieka sutartyje sulygtą darbą iš savo medžiagos, savo priemonėmis ir jėgomis, jeigu ko kita nenustato sutartis. Rangovas, atliekantis darbą iš savo medžiagos, atsako už blogą medžiagos kokybę (CK 6.647 straipsnis).
Rangovo teisinis statusas savo ruožtu lemia jam tenkančios bendradarbiavimo pareigos apimtį. CK 6.659 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji rangovo pareiga nedelsiant įspėti užsakovą ir, kol gaus nurodymus, sustabdyti darbą, kai: gauta iš užsakovo medžiaga, kitas turtas ar dokumentai netinkami ar blogos kokybės; užsakovo nurodymų dėl darbo atlikimo būdo laikymasis sudaro grėsmę atliekamo darbo tinkamumui ar tvirtumui; yra kitų nuo rangovo nepriklausančių aplinkybių, sudarančių grėsmę atliekamo darbo tinkamumui, tvirtumui ar darbo saugumui. Šios pareigos nesilaikymo padariniai nurodyti to paties straipsnio 2 dalyje: rangovas, neįspėjęs užsakovo apie nurodytas aplinkybes, neturi teisės remtis šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis aplinkybėmis ir atsako už daikto trūkumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2012).
Pagal CK 6.653 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, tuo atveju, kai rangos sutartyje kaina nenurodoma, ji nustatoma pagal CK 6.198 straipsnio nustatytas taisykles. Minėto CK 6.198 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad kai sutartyje kaina ar jos nustatymo tvarka neaptarta ir šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kurią sutarties sudarymo metu toje verslo srityje buvo įprasta imti už tokį pat įvykdymą atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, – atitinkančią protingumo kriterijus kainą.
Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 6.198 straipsnio 1 dalies normą, pateikiamos bendrosios nuostatos, kad įprasta yra kaina, kuri sutarties sudarymo metu ir sudarymo vietoje atitinkamoje verslo srityje buvo imama už tokį pat įvykdymą (tokius pačius darbus, paslaugas, prekes ir panašiai) atitinkamomis aplinkybėmis, o konkrečioms (atitinkamoms) įvykdymo aplinkybėms esant skirtingoms, įprasta kaina gali būti skirtinga. Pagal šią nuostatą reikia vadovautis kaina ar jos kriterijais, egzistavusiais sutarties sudarymo metu, atsižvelgti į atitinkamą verslo sritį ir joje įprastai imamą kainą, mokamą už tokį pat įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-421/2019).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo turinį, atkreipia dėmesį, kad apeliantė, pasisakydama dėl skundžiamo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, neatsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo motyvus, pakartotinai dėsto argumentus, kuriuos išsamiai ir visapusiškai įvertino ir dėl jų pasisakė pirmosios instancijos teismas. Apeliantė dar kartą pateikia savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo, siekdama, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų padarytos kitokios išvados, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė esmines bylos faktines aplinkybes, tinkamai kvalifikavo šalių ginčo pobūdį ir esmę, o savo išvadas pagrindė visapusiškai bei itin išsamiai ištyręs byloje pateiktus įrodymus.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010). Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovės apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir tenkindamas ieškinį iš dalies priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
Pirmiausiai pažymėtina, kad nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovė kreipėsi į ieškovę dėl viso automobilio variklio, o ne vieno cilindro remonto. Toks argumentas prieštarauja pačios atsakovės pozicijai, išdėstytai pirmosios instancijos teisme. Atsakovės vadovas 2026 m. balandžio 13 d. teismo posėdyje nurodė, kad buvo vykstama taisyti šešto cilindro, kad jis preliminariai manė, jog gedimas susijęs su cilindru, ir kad žino priežastį, dėl kurios automobilis neveikia. Be to, ieškovė atsakovei teikė mobilaus serviso paslaugas, t. y. remonto darbus atliko transporto priemonės buvimo vietoje, šiuo atveju – Prancūzijoje, kur buvo sustojusi pakrauta atsakovės transporto priemonė. Tokiomis sąlygomis kapitalinis variklio remontas ar variklio keitimas iš esmės negalėjo būti atliktas, nes, kaip pagrįstai nurodė ieškovė, tam būtinas automobilių servisas, į kurį ir buvo siūloma atsakovei vykti. Taigi, minėtų paslaugų pobūdis taip pat patvirtina aplinkybę, jog šalys pagrįstai galėjo tartis tik dėl konkretaus gedimo, t. y. šešto cilindro remonto. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir šalių elgesį vykdant žodinę sutartį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šalys susitarė dėl variklio šešto cilindro remonto. Būtent šių darbų atžvilgiu turi būti vertinamas ir atliktų darbų rezultatas. Byloje nustatyta, kad ieškovė šešto cilindro remontą atliko, darbus perdavė, o atsakovė juos priėmė, po remonto transporto priemonė užsivedė ir nuvažiavo apie 12 km. Toks rezultatas atitiko ir sutartų darbų tikslą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės vadovas pasirinko atlikti tik šešto cilindro remontą tam, kad transporto priemonė galėtų pristatyti vežamus automobilius ir po to vykti į servisą kapitaliniam remontui, o ieškovė atsakovės vairuotoją informavo, jog po remonto transporto priemonė galės nuvažiuoti apie 10–20 km (skundžiamo sprendimo 30–31 punktai). Tuo tarpu apeliantės argumentas, kad darbo rezultatas nebuvo sukurtas, nes transporto priemonė netapo tinkama eksploatuoti, grindžiamas ne sutartų darbų, o viso variklio būklės vertinimu – rezultatu, kurio pasiekti ieškovė neįsipareigojo.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantės argumentais dėl netinkamo CK 6.659 straipsnio taikymo. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė apeliaciniame skunde nebeginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad ieškovė ją įspėjo apie itin prastą variklio būklę, kitų cilindrų pažeidimus ir kapitalinio remonto būtinybę. Ji teigia tik tai, kad ieškovė, būdama profesionali remonto paslaugų teikėja, turėjo apskritai neatlikti darbų.
Kaip minėta, CK 6.659 straipsnio 1 dalis įpareigoja rangovą nedelsiant įspėti užsakovą apie aplinkybes, sudarančias grėsmę atliekamo darbo tinkamumui, ir sustabdyti darbą, kol gaus užsakovo nurodymus. Šios normos paskirtis – sudaryti užsakovui galimybę, žinant riziką, pačiam priimti sprendimą dėl tolesnio darbų atlikimo. Byloje nustatyta, kad ieškovė, atlikusi variklio diagnostiką, informavo atsakovės vadovą, jog vien šešto cilindro remontas problemos neišspręs, ir rekomendavo atlikti kapitalinį variklio remontą, tačiau atsakovės vadovas, nurodydamas, kad transporto priemonė pakrauta automobiliais, kuriuos reikia pristatyti, nurodė atlikti tik šešto cilindro remontą. Tokį įspėjimą ieškovė užfiksavo ir PVM sąskaitoje faktūroje, jį pakartojo 2025 m. rugpjūčio 4 d. susirašinėjime, į kurį atsakovė atsakė jo neneigdama („taip, bet dabar variklis ten užstrigo“). Taigi gavusi užsakovo nurodymą po įspėjimo tęsti/atlikti darbus, ieškovė turėjo pagrindą darbus atlikti. Tuo tarpu atsakovė turėjo galimybę atsisakyti sutarties (CK 6.658 straipsnis), tačiau pasirinko atlikti tik šešto cilindro remontą ir taip prisiėmė su tokiu pasirinkimu susijusią riziką. Ieškovė, atlikusi variklio diagnostiką, informavusi atsakovę apie jos rezultatus ir pasiūliusi techniškai pagrįstą sprendimą, savo, kaip profesionalios paslaugų teikėjos, pareigas įvykdė. Dėl tų pačių priežasčių nepagrįstas ir apeliantės argumentas dėl skundžiamo sprendimo vidinio prieštaringumo: rangovo žinojimas, kad vieno cilindro remontas neišspręs viso variklio problemos, nereiškia, kad sutarti darbai atlikti netinkamai, kai užsakovas, būdamas apie tai informuotas, vis dėlto reikalauja juos atlikti.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad užsakovas, priėmęs darbą, nepraranda teisės remtis paslėptais darbų trūkumais (CK 6.662 straipsnio 4 dalis). Tačiau trūkumų buvimą ir jų priežastinį ryšį su atsiradusiu gedimu turi įrodyti užsakovas (CPK 178 straipsnis). Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovė tokių įrodymų nepateikė. Pati aplinkybė, kad transporto priemonė sustojo nuvažiavusi apie 12 km, atitinka ieškovės iš anksto pateiktą prognozę (šios nutarties 29 punktas) ir savaime nepagrindžia šešto cilindro remonto trūkumų. Kaip minėta, ieškovė atliko būtent tuos darbus, kurių prašė atsakovė. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytą itin prastą variklio būklę (variklyje buvo apie 11 l alyvos, kai norma yra apie 33–35 l, pažeisti ir kiti cilindrai, transporto priemonės rida siekė apie 2 mln. km), darytina išvada, jog transporto priemonės sustojimas po ieškovės atlikto šešto cilindro remonto buvo atsakovės pasirinkto ribotos apimties remonto, o ne ieškovės netinkamai atliktų darbų pasekmė. Pirmosios instancijos teismas šiuos klausimus išsamiai išanalizavo (skundžiamo sprendimo 30–32 punktai), todėl apeliantės teiginiai, kad teismas neatsakė, kodėl transporto priemonė sugedo, neatitinka skundžiamo sprendimo turinio. Pažymėtina ir tai, kad net ir esant darbų trūkumams, jie savaime neatleistų užsakovo nuo pareigos sumokėti už darbą, nes užsakovas savo teises gali ginti CK 6.665 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais, tačiau atsakovė tokių reikalavimų nereiškė.
Nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl kainos. Pirmosios instancijos teismas PVM sąskaitos faktūros įtraukimo į atsakovės buhalterinę apskaitą nelaikė skolos pripažinimu. Priešingai, pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakove, kad sąskaita faktūra pati savaime nepatvirtina šalių susitarimo dėl kainos (skundžiamo sprendimo 26 punktas). Darbų kainą teismas nustatė įvertinęs šalių paaiškinimus, jų elgesį gavus sąskaitą ir CK 6.198 straipsnio 1 dalyje bei 6.653 straipsnyje įtvirtintas taisykles. Atsakovės teiginys, kad sutarta beveik dvigubai mažesnė, apie 2 000 Eur kaina, liko nepagrįstas jokiais įrodymais. Be to, tokia apeliantės pozicija prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, nes vien neginčytos kelionės išlaidos (1 815 Eur) sudaro didžiąją atsakovės nurodomos sumos dalį, todėl remonto darbams, detalėms ir medžiagoms liktų vos apie 185 Eur. Apeliantės argumentas dėl kainos ir pasiekto rezultato neproporcingumo taip pat neturi teisinės reikšmės. Kaina nustatoma pagal šalių susitarimą arba toje verslo srityje įprastą kainą (CK 6.198 straipsnio 1 dalis), bet ne pagal užsakovo gautą naudą. Kainos sumažinimas galimas tik tuo atveju, kai darbai atlikti su trūkumais (CK 6.665 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovė darbų trūkumų neįrodė ir reikalavimo sumažinti kainą nereiškė, pagrindo kainą mažinti nėra.
Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties
Apibendrindamas išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei šalių pateiktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą, vertinimą ir teismo sprendimo motyvavimą bei kitas ginčui išspręsti aktualias teisės aktų nuostatas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais ir priėmė pagrįstą teismo sprendimą. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).
Apeliacinis skundas atmetamas, todėl atsakovei bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Ieškovė pateikė prašymą ir įrodymus dėl 1 219,08 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą pasitelkiant advokatą (DOK-91897). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prašomas priteisti išlaidų dydis apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir nagrinėjamos bylos teisinę specifiką, neviršija maksimalių dydžių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“, atitinka proporcingumo bei protingumo principus. Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašymas dėl 1 219,08 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės yra tenkinamas ir ši suma priteisiama ieškovei iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 3 dalis, 302 straipsnis.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Atsakovės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei IES1, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės ATS1, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 219,08 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų devyniolikos eurų ir 8 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.