Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Kazlauskienės (teisėjų kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ievos Navickaitės-Sakalauskienės ir Svetlanos Paninos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ATS1 apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinį atsakovui ATS1 dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Po apelianto motinos mirties elektros energijos tiekimo sutartis liko sudaryta mirusio asmens vardu. Apeliantas apie tai ieškovę informavo, tačiau ji nesiėmė jokių veiksmų.

Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovas nuosavybę į Objektą įteisino tik 2024-06-10, tuo pačiu ir suteikė Objektui adresą ir nuo 2024-07-01 dėl elektros energijos tiekimo į Objektą sutartį sudarė su nepriklausomu tiekėju. PVM sąskaitos faktūros yra išrašytos mirusios atsakovo motinos vardu, nes ieškovė neturėjo pagrindo atsakovo vardu išrašyti sąskaitų, kadangi Objektas neturėjo adreso, jis nebuvo įteisintas.

Atsakovas ilgą laiką mokėjo už Objekte sunaudotą elektros energiją, nutraukus mokėjimus nuo 2021-08-28 už laikotarpiu nuo 2021-08-31 iki 2024-06-30 išrašytas PVM sąskaitas faktūras susidarė 11 203,34 Eur įsiskolinimas, kurį atsakovas privalo padengti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Pažymėtina, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007; 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014; 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl atsakovo paduoto apeliacinio skundo faktinių bei teisinių argumentų.

Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas ieškinį tenkino, konstatavęs, jog ieškovė užtikrino garantinį elektros energijos tiekimą Objektui, o atsakovas naudojosi šiuo objektu ir vartojo jam ieškovės tiektą elektros energiją. Dėl šio teismo sprendimo atsakovas padavė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Apeliantas apeliaciniame skunde neginčija, jog ginčo laikotarpiu ieškovė tiekė elektros energiją į Objektą, kad ši energija Objekte buvo faktiškai vartojama ir kad ją vartojo būtent apeliantas, apeliacinio skundo argumentais taip pat nekvestionuojami pirmosios instancijos teismo nustatyti suvartotos elektros energijos kiekio apskaitos duomenys. Apeliantas argumentuoja, kad ginčo Objektą apeliantas savo iniciatyva ir lėšomis sukūrė po motinos mirties, pats rūpinosi jo įteisinimu ir įregistravimu, taigi atsiskaitymas už suvartotą elektros energiją turi būti vykdomas tik pagal teisės aktų nustatyta tvarka išrašytus apskaitos dokumentus, išrašytus apelianto, kaip ūkininko, vardu, o ieškovės PVM sąskaitos faktūros išrašytos mirusios apelianto motinos vardu, nors apeliantas apie vartotojo duomenų pasikeitimą ieškovę informavo, tačiau ieškovė jokių veiksmų nesiėmė. Taigi vertintina, kad apeliantas kelia klausimus, ar jam tenka pareiga apmokėti Objekte suvartotą elektros energiją, kai PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos mirusios apelianto motinos vardu, o apelianto nurodomas ūkininko statusas turi teisinės reikšmės jo prievolei atsiskaityti su ieškove. Šie klausimai apibrėžia apeliacinio nagrinėjimo ribas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Byloje nustatyta, kad ieškovė užtikrino garantinį elektros energijos tiekimą Objektui adresu (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, Objektas yra ūkinis pastatas, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – pagalbinio ūkio; statybos pradžios metai – 2015 m.; savininkas – apeliantas; nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas – deklaracija apie statybos užbaigimą, kurios data 2023 m. rugpjūčio 23 d.

Byloje nustatyta ir ginčo dėl to tarp šalių nėra, jog ginčui aktualiu laikotarpiu ieškovė tiekė elektros energiją į Objektą, kad ši energija Objekte buvo faktiškai vartojama ir kad ją vartojo būtent apeliantas. Už garantinį elektros energijos tiekimą Objektui (kliento kodas 42082144), laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2024 m. birželio 30 d. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose gavėja nurodyta apelianto motina F. K., kuri, mirties įrašo duomenimis, mirė (duomenys neskelbtini). 2021 m. rugpjūčio 28 d. mokėjimo kvitas patvirtina, kad už garantinį elektros energijos tiekimą atsakovas ieškovei sumokėjo 31,08 Eur, nurodant mokėtojo kodą 42082144. 2021 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. EASR 02472857 už garantinį elektros energijos tiekimą, kurioje nurodytas tas pats kliento kodas 42082144, perskaičiuota 2 816,28 Eur už ankstesnius laikotarpius, už 2021 m. rugpjūčio mėn. priskaičiuota 0,21 Eur, bendra suma – 2 816,49 Eur. Elektros energijos priskaitymų ir mokėjimų ataskaitos duomenimis: 2021 m. rugpjūčio 16 d. užfiksuoti apskaitos prietaiso rodmenys – 182 657; 2021 m. rugpjūčio 31 d. atliktas perskaičiavimas už praeities laikotarpius (sąskaita Nr. EASR 02472836), skola iš viso – 2 816,49 Eur; 2021 m. spalio 18 d. gautas 39,49 Eur mokėjimas; 2022 m. kovo 31 d. atliktas perskaičiavimas (sąskaita Nr. EASS 01294805), skola iš viso – 4 968,09 Eur; 2022 m. balandžio 7 d. užfiksuoti rodmenys – 197 321; 2023 m. liepos 19 d. apskaitos prietaisas pakeistas planine tvarka (seno prietaiso rodmenys – 215 027, naujo prietaiso rodmenys – nuo 1); 2023 m. liepos 31 d. atliktas perskaičiavimas (sąskaita Nr. EAST 08282951), skola iš viso – 8 024,38 Eur; 2024 m. birželio 3 d. vartotojas atjungtas dėl skolos (rodmenys – 14 916), skola iš viso – 11 189,91 Eur; 2024 m. birželio 30 d. išrašyta sąskaita Nr. EASU 06947344 (rodmenys nuo 14 851 iki 14 916), skola iš viso – 11 203,34 Eur.

Byloje taip pat nustatyta, kad 2024 m. birželio 27 d. apeliantas ir UAB „Elektrum Lietuva“ sudarė buitinio vartotojo elektros energijos pirkimo–pardavimo ir elektros energijos persiuntimo paslaugos teikimo sutartį dėl Objekto; elektros energijos tiekimo pagal šią sutartį pradžia – 2024 m. liepos 1 d.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Ginčo šalis sieja elektros energijos pirkimo–pardavimo (garantinio elektros energijos tiekimo) teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) šeštosios knygos XXIII skyriaus septintojo skirsnio „Energijos pirkimo–pardavimo sutartys“ teisės normos (CK 6.383–6.391 straipsniai), taikomos ir elektros energijos tiekimui (CK 6.391 straipsnis), Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas (toliau – EEĮ), taip pat Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės (toliau – Taisyklės).

Pagal CK 6.383 straipsnio 1 dalį energijos pirkimo–pardavimo sutartimi energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti. Energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.383 straipsnio 3 dalis). Jeigu pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų (CK 6.384 straipsnio 1 dalis). Patiektos ir sunaudotos energijos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis arba kitu sutartyje nurodytu būdu (CK 6.385 straipsnio 1 dalis), o abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.388 straipsnio 1 dalis).

Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). Sandoriai sudaromi žodžiu, raštu arba konkliudentiniais veiksmais; sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (CK 1.71 straipsnio 1, 2 dalys). Prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytais terminais, o šalys, vykdydamos prievolę, privalo bendradarbiauti (CK 6.38 straipsnio 1, 3 dalys). Įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, asmenys privalo vadovautis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).

Pagal EEĮ 44 straipsnio 1 dalį vartotojams, nepasirinkusiems nepriklausomo elektros energijos tiekėjo, užtikrinamas garantinis tiekimas šiame straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Buitiniams vartotojams garantinis elektros energijos tiekimas užtikrinamas pagal garantinio elektros energijos tiekėjo viešai skelbiamas garantinio elektros energijos tiekimo užtikrinimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sąlygas, o kitiems vartotojams – persiuntimo paslaugos teikimo sutarties su skirstomųjų tinklų operatoriumi pagrindu (EEĮ 44 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Garantinio tiekimo kaina buitiniams ir kitiems vartotojams apskaičiuojama taikant skirtingus įstatyme nustatytus koeficientus (EEĮ 44 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Vartotojai, kuriems užtikrinamas garantinis tiekimas, atsiskaito su asmeniu, atliekančiu garantinio tiekimo funkciją, už garantinį tiekimą (EEĮ 44 straipsnio 5 dalis). Taisyklių 101 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK nenustato specialių reikalavimų energijos pirkimo–pardavimo sutarties formai, todėl šiai sutarčiai sudaryti pakanka veiksnių šalių susitarimo ir valios išreiškimo, kuris gali būti išreikštas ir sudarant rašytinės formos sutartį, ir žodžiu, ir konkliudentiniais veiksmais. Aplinkybė, kad asmenys nėra sudarę rašytinės formos sutarties, nesudaro pagrindo teigti, kad jų nesaisto energijos pirkimo–pardavimo sutartiniai santykiai. Atsižvelgiant į energijos pirkimo–pardavimo sutarties, kaip viešosios sutarties, pobūdį, tokia šalių valia išreiškiama energijos tiekėjui ir vartotojui sutikus nustatyta tvarka prijungti vartotojo įrenginius prie energijos tiekimo tinklų, o CK 6.384 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jei šalys nėra susitarusios kitaip, taikytina ir tais atvejais, kai vartotojas nėra buitinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-701/2021, 25 punktas; 2026 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-1120/2026, 20 punktas; 2026 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-421/2026, 26 punktas).

Nesant rašytinės sutarties, elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta esant dviejų teisiškai reikšmingų faktų visumai: 1) elektros energijos tiekėjas tiekia elektros energiją; 2) vartotojo elektros energiją naudojantys įrenginiai yra prijungti prie elektros tinklų. Jeigu prie energijos tiekimo tinklų prijungto objekto savininkas aiškiai neišreiškia valios (nesiima aktyvių veiksmų) dėl tokio objekto atjungimo nuo tinklų, tai yra pagrindas spręsti, kad tarp energijos tiekėjo ir objekto savininko egzistuoja sutartiniai elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiai, savininkui valią išreiškus konkliudentiniais veiksmais. Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi gali būti ne tik objekto savininkas, bet ir kitas asmuo, teisėtais pagrindais valdantis objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-701/2021, 22–23, 26, 28 punktai).

Byloje nustatyta ir apelianto neginčijama, kad ginčo laikotarpiu Objektas buvo prijungtas prie ieškovės valdomų elektros tinklų, ieškovė užtikrino į jį garantinį elektros energijos tiekimą, o Objektu naudojosi ir jam tiekiamą elektros energiją vartojo būtent apeliantas. Apeliantas pats nurodė, kad už Objekte suvartotą elektros energiją ilgą laiką mokėjo, paskutinį kartą – 2021 m. rugpjūčio mėn. Tai patvirtina ir byloje esantis 2021 m. rugpjūčio 28 d. mokėjimo kvitas, kuriame nurodytas mokėtojo kodas 42082144 – tas pats kliento kodas, kuriuo išrašytos ir ginčo laikotarpio PVM sąskaitos faktūros už garantinį elektros energijos tiekimą. Duomenų, kad apeliantas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į ieškovę dėl Objekto atjungimo nuo elektros tinklų ar elektros energijos tiekimo nutraukimo, byloje nėra. Elektros energijos tiekimą ieškovė nutraukė tik 2024 m. birželio 3 d. dėl susidariusios skolos, o 2024 m. birželio 27 d. apeliantas savo vardu sudarė elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju (Nekilnojamojo turto registro duomenimis, Objekto savininkas yra apeliantas, kuris, jo paties teigimu, Objektą pastatė ir jį valdė).

Šių aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad nors ginčo laikotarpiu dėl Objekto su apeliantu nebuvo sudaryta rašytinė sutartis, apeliantas konkliudentiniais veiksmais išreiškė valią vartoti ieškovės tiekiamą elektros energiją ir tarp šalių susiklostė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartiniai santykiai. Dėl apelianto argumento, kad Objektas buvo sukurtas apelianto iniciatyva ir lėšomis po motinos mirties, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodomos aplinkybės, kad jis organizavo Objekto statybą, rūpinosi jo įteisinimu ir įregistravimu, ne paneigia, o, priešingai, patvirtina, kad būtent apeliantas valdė Objektą ir naudojosi jam tiekiama elektros energija. Pareiga atsiskaityti kyla iš paties apelianto, kaip Objekto valdytojo ir faktinio elektros energijos vartotojo, veiksmų. Todėl būtent apeliantui kyla prievolė sumokėti už ginčo laikotarpiu Objekte suvartotą elektros energiją (CK 1.71 straipsnis, 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.383 straipsnio 1 dalis, 6.388 straipsnio 1 dalis, EEĮ 44 straipsnio 5 dalis: Taisyklių 101 punktas). Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs tokią išvadą, materialiosios teisės normas aiškino ir taikė tinkamai.

Apeliantas teigia, kad elektros energiją Objekte vartojo kaip ūkininkas, todėl atsiskaitymas turi būti vykdomas pagal tinkamai išrašytus apskaitos dokumentus, išrašytus jo, kaip ūkininko, vardu (PVM sąskaitas faktūras). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais; vienos iš šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Netikslus šio dokumento užpildymas savaime nereiškia, kad paneigiamos šalių tarpusavio prievolės, kilusios iš sutartinių teisinių santykių, jeigu tokių santykių buvimas ir jų turinys nustatyti kitais byloje esančiais leistinais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Nagrinėjamu atveju apelianto prievolė atsiskaityti kilo ne iš PVM sąskaitų faktūrų, o iš tarp šalių susiklosčiusių elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių ir elektros energijos suvartojimo fakto, ieškovei užtikrinant garantinį tiekimą į Objektą (CK 6.2 straipsnis, 6.388 straipsnio 1 dalis). Suvartotos elektros energijos kiekį ir skolos dydį patvirtina byloje esanti priskaitymų ir mokėjimų ataskaita bei apskaitos prietaiso rodmenys, kurių apeliantas neginčijo ir jų paneigiančių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Tai, kad sąskaitose gavėja nurodyta apelianto motina, nekeičia nei prievolės dalyko, nei skolos dydžio.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apelianto interesas jo pageidaujamu būdu įforminti elektros energijos išlaidas verslo tikslais apskaitoje yra susijęs su buhalterinės apskaitos klausimais mokestiniais tikslais, kurie šioje byloje nesprendžiami. Kita vertus, elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis konkliudentiniais veiksmais laikoma sudaryta ir tais atvejais, kai vartotojas nėra buitinis, vartotojo statusas turi įtakos garantinio tiekimo užtikrinimo sąlygoms ir taikytinai garantinio tiekimo kainai (EEĮ 44 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktai), tačiau ne pačiai pareigai sumokėti už faktiškai suvartotą elektros energiją. Jau minėta, apeliantas šioje byloje skolos dydžio ir jai apskaičiuoti taikytos kainos neginčijo, apeliaciniame skunde argumentų dėl to neteikė.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi ir tai, kad apelianto teiginys, esą elektros energija Objekte buvo vartojama būtent ūkininko ūkio veiklai, nepagrįstas byloje esančiai įrodymais. Pagal Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį ūkininku laikomas tik toks fizinis asmuo, kuris verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste ir kurio ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre. Kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Taigi apeliantas, teigdamas esąs ūkininkas ir elektros energiją Objekte vartojęs ūkininko ūkio veiklai, privalėjo šias aplinkybes įrodyti. Tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui apeliantas nepateikė jokių duomenų ir įrodymų – nei Ūkininkų ūkių registro duomenų apie jo vardu įregistruotą ūkininko ūkį, nei duomenų apie vykdomą žemės ūkio veiklą ar Objekto naudojimą šiai veiklai, – kurie patvirtintų, kad apeliantas turi ūkininko ūkį ir atitinka Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ūkininko sąvoką. Vien deklaratyvus apelianto teiginys apie ūkininko statusą tokios aplinkybės neįrodo. Dėl minėtų apelianto argumentų, jog elektros energiją Objekte vartojo kaip ūkininkas, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pasibaigus garantiniam elektros energijos tiekimui, apeliantas 2024 m. birželio 27 d. dėl to paties Objekto su UAB „Elektrum Lietuva“ sudarė būtent buitinio vartotojo elektros energijos pirkimo–pardavimo ir elektros energijos persiuntimo paslaugos teikimo sutartį. Taigi pats apeliantas, sudarydamas elektros energijos tiekimo sutartį savo vardu, patvirtino būtent buitinio vartotojo statusą, t. y. statusą fizinio asmens, perkančio elektros energiją asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su ūkine veikla (EEĮ 2 straipsnio 5 dalis). Nekilnojamojo turto registre Objektas įregistruotas kaip pagalbinio ūkio paskirties ūkinis pastatas, o duomenų, kad jis būtų naudojamas ūkininko ūkio veiklai, byloje nėra. Šių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pripažinti, kad ginčo laikotarpiu elektros energija Objekte buvo vartojama būtent ūkininko ūkio veiklai.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad neatsiskaitymą lėmė ieškovės neveikimas, apeliantui ją informavus apie vartotojo duomenų pasikeitimą. Byloje nėra duomenų, kad sąskaitų išrašymo būdas būtų sutrukdęs apeliantui įvykdyti prievolę; priešingai, iki 2021 m. apeliantas už Objekte suvartotą elektros energiją, užtikrinant garantinį tiekimą, mokėjo pagal tokiu pačiu būdu išrašomas sąskaitas, nurodydamas tą patį mokėtojo kodą. Prievolės šalys privalo vykdyti savo pareigas sąžiningai ir bendradarbiauti (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis), todėl apeliantas, siekdamas, kad sąskaitos būtų išrašomos jo vardu, galėjo ir turėjo pats imtis aktyvių veiksmų – sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį savo vardu (tai jis padarė tik 2024 m. birželio 27 d., po to, kai 2024 m. birželio 3 d. Objektas buvo atjungtas dėl skolos), o ne nutraukti mokėjimus už tiekiamą elektros energiją.

Dėl apelianto prašymo bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, Teisėjų kolegija pažymi, kad šio prašymo apeliantas išsamiau nemotyvuoja. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo nėra,–pirmosios instancijos teismas nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes ir bylos esmę atskleidė, absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas privalo sumokėti ieškovei už ginčo laikotarpiu faktiškai suvartotą elektros energiją, ir tinkamai taikė materialiosios teisės normas. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą nevertinama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą; apeliacinės instancijos teismui tenka pareiga atsakyti į esminius apeliacinio skundo argumentus, o atmesdamas apeliacinį skundą jis gali pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90, 61 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149-915/2016; 2026 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-916/2026, 47 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos atlyginamos tai šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovo (apelianto) apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

Ieškovė prašymo atlyginti jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas pagrindžiančių duomenų nepateikė, todėl jų atlyginimas ieškovei nepriteisiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo ATS1 apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.