Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-451-1058/2026

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-10-08
Bylos Nr.: 1A-451-1058/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-49129-2024-6
Bylos rūšis: Baudžiamoji byla

Teisėjai: Giedrė Telksnienė, Ugnė Gailiūnienė, Eglė Venckienė
Nuteistasis: S. P.

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-451-1058/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49129-2024-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3; 1.2.4.6.2; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Eglės Venckienės,

sekretoriaujant Renatai Vanagienei,

dalyvaujant prokurorei Vaidai Matuzonienei (dalyvavimas užtikrintas vaizdo ir garso nuotolinio perdavimo priemonėmis),

nuteistajam S. P. ir jo gynėjai advokatei Renatai Rynkevičiūtei-Jančiauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. ir jo gynėjos advokatės R. Rynkevičiūtės-Jančiauskienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo S. P.:

išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių;

pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, be intensyvios priežiūros, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktu, 5 dalies 4 punktu, įpareigojant per šį laikotarpį tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei uždraudžiant per šį laikotarpį vartoti alkoholinius gėrimus.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, BK 66 straipsnio 2 dalimi, į S. P. paskirtą bausmę įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2024 m. gruodžio 17 d. 21.30 val. iki 2024 m. gruodžio 18 d. 15.44 val., vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant trims laisvės apribojimo dienoms.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, S. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, ją įpareigojant atlikti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72⁵ straipsniu, S. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas alkoholizmo prevencijos programoje, ją įpareigojant atlikti per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

S. P. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

S. P. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, pagal kurį buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2024 m. gruodžio 17 d., apie 21.30 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,90 promilių girtumas), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, artimoje aplinkoje smurtaudamas prieš savo šeimos narį – sutuoktinę L. P., grasino ją nužudyti – fizinio smurto metu, po to kai sudavė jai metaliniu batų šaukštu į kairįjį dilbį ir ištraukęs iš sutuoktinės rankos mobiliojo ryšio telefoną jai norint iškviesti pareigūnus, sviedė telefoną į sieną bei trenkė kumščiu į L. P. viršugalvį, o jai mėginant išbėgti iš buto, stvėręs už rankos įtempė į butą ir tempė už plaukų žemyn liepdamas sėstis, o tuo metu sutuoktinei pasakius, kad negali atsisėsti, tempdamas už plaukų grasino nužudyti, sakydamas „Sėsk arba užmušiu, L.“, taip sukeldamas pavojingą tyčinį poveikį nukentėjusiosios psichikai, sukeldamas nukentėjusiajai L. P. baimę ir nerimą ir sudarydamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti įvykdytas.

S. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, 2024 m. gruodžio 17 d., apie 21.30 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,90 promilių girtumas), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį – sutuoktinę L. P., t. y. konflikto metu metaliniu batų šaukštu tyčia sudavė vieną kartą L. P. į kairės rankos dilbį, po to priėjęs iš nugaros kumščiu smogė vieną kartą L. P. į viršugalvį bei tęsdamas nusikalstamus veiksmus, tempė L. P. už plaukų žemyn spausdamas prie grindų, po to ranka sudavė L. P. ne mažiau kaip du kartus į galvos sritį ir šiais tyčiniais smurtiniais veiksmais mažiausiai trimis trauminiais poveikiais padarė nukentėjusiajai L. P. poodines kraujosruvas smakre, kairėje ausyje bei odos nubrozdinimus kairėje alkūnėje su aplinkine poodine kraujosruva, kairėje ausyje, tai yra sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu ir sukėlė fizinį skausmą. Tokiais savo veiksmais S. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. P. ir jo gynėja advokatė R. Rynkevičiūtė-Jančiauskienė (toliau – ir apeliantai) prašo: 1) panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. gegužės 15 d. nuosprendžio dalį, kuria S. P. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį – išteisinti S. P. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis padarė veiką, turinčią šios nusikalstamos veikos požymių; 2) priimti papildomą įrodymą, t. y. buto dalies perleidimo-dovanojimo nukentėjusiajai sutartį, kuris nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad nagrinėjamu atveju buvo įrodytas kilęs šeiminis konfliktas, tačiau baudžiamoji atsakomybė negali būti grindžiama vien konflikto, fizinio kontakto ar vėliau nustatytų nežymių sužalojimų faktu – konfliktas savaime nėra nusikaltimas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad S. P. tyčia nukentėjusiajai sudavė metaliniu batų šaukštu į kairės rankos dilbį, kumščiu į viršugalvį, tempė už plaukų, spaudė prie grindų ir ne mažiau kaip du kartus sudavė į galvos sritį, tačiau neatskleidė, kokia įrodymų visuma neabejotinai patvirtina būtent tokią smurtinių veiksmų seką. Taip pat skundžiamame nuosprendyje neatskirta, kurie konkretūs nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai siejami su kuriuo konkrečiu S. P. veiksmu, neindividualizuotas priežastinis ryšys, neatskleistas ir kaltės turinys – kada, kokiomis aplinkybėmis ir iš kokių objektyvių duomenų matyti, kad S. P. susiformavo tyčia sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą ar nežymiai sutrikdyti sveikatą. Tuo tarpu S. P. pozicija buvo nuosekli, t. y. konfliktas kilo spontaniškai, ankštoje buitinėje erdvėje, fizinis kontaktas įvyko susistumdymo metu, o batų šaukštas buvo buities daiktas, laikytas rankoje dėl ruošimosi apsiauti batus ir išvesti šunį. S. P. 2025 m. gegužės 27 d. paaiškinimuose nurodė, kad su žmona susistumdė koridoriuje, batų šaukštą laikė dešinėje rankoje, nukentėjusioji bandė jį atimti, todėl galėjo įvykti netyčinis kontaktas su ranka, o kiti sužalojimai galėjo atsirasti atsitrenkus į durų staktą ar kitus paviršius. Ši alternatyvi versija nėra paneigta objektyviais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo nurodyti, kodėl ji negalima, o vien formuluotė, kad yra tikima nukentėjusiąja, nėra pakankamas gynybos versijos paneigimas, kai ši versija dera su įvykio vietos apžiūra, specialisto išvados ribotumu, batų šaukšto nepaėmimu, medicininės pagalbos atsisakymu ir neutralios kaimynės parodymais apie ramią situaciją po konflikto.

Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai neatskleidė BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių. Nors formaliai buvo įvertinta, kad S. P. veikė tiesiogine tyčia, tačiau ši išvada yra deklaratyvi, nes konkrečiai nenurodyta, kokiais jo veiksmais pasireiškė noras sukelti fizinį skausmą. Juo labiau, jog tyčia negali būti grindžiama vien tuo, kad S. P. buvo neblaivus. Neblaivumas gali paaiškinti emocingą bendravimą, grubią leksiką ar konflikto eskalavimą, tačiau jis neįrodo nei konkretaus smurtinio mechanizmo, nei noro sukelti fizinį skausmą, nei priežastinio ryšio. Be to, ir BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažįstama tik tada, kai nustatoma, kad apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, o šiuo atveju tai nebuvo tinkamai motyvuota. Objektyvieji bylos duomenys nepatvirtina ir tyčios: konfliktas kilo staiga, buitinėje aplinkoje, tariamas įrankis nepaimtas, specialisto išvada mechanizmo bei įvykio vietos apžiūra intensyvaus smurto nepatvirtina, nukentėjusioji atsisakė medicininės pagalbos, kaimynė J. V. po konflikto matė ramią aplinką; policijos pareigūnų kūno kamerų įrašuose matyti, jog S. P. vykdo jų nurodymus, klausia, kas vyksta, o ne demonstruoja agresiją ar sąmoningą smurtinį nusiteikimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, kada ir kokiu konkrečiu momentu susiformavo tyčia smurtauti, kokiais konkrečiais veiksmais ji pasireiškė ir kodėl atmestina gynybos versija apie susistumdymą bei atsitiktinį kontaktą, dėl ko neatsakius į minimus klausimus spręstina, jog tyčios požymis neįrodytas, o nuosprendis šioje dalyje neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Nurodoma, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada patvirtina sužalojimų faktą ir jų medicininį vertinimą kaip nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau nepatvirtina konkretaus kaltinime aprašyto mechanizmo. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad specialisto išvadoje pažymėta, jog sužalojimai galėjo būti padaryti kietu buku daiktu, tačiau detaliau pasisakyti apie jų padarymo mechanizmą nėra galimybės, o sužalojimų lokalizacija neparodo, kokioje padėtyje buvo nukentėjusioji jų padarymo metu. Ši aplinkybė yra esminė, nes kaltinimas aprašytas labai konkrečiai – batų šaukštas, smūgis į dilbį, smūgis į viršugalvį, plaukų tempimas, spaudimas prie grindų, smūgiai į galvą. Tuo tarpu specialisto išvada nepatvirtina, kad buvo panaudotas būtent metalinis batų šaukštas, taip pat ir smūgio kumščiu į viršugalvį, plaukų tempimo mechanizmo, nukentėjusiosios kūno padėties, nepaneigia susistumdymo, atsitiktinio kontakto ar atsitrenkimo versijos, neįrodo tyčios. Tai reiškia, kad šia išvada negalima pagrįsti, jog kaltinamajame akte nurodyta smurtinių veiksmų seka tikrai įvyko, o formuluotė „neatmetama galimybė“ sąlygoja, kad tam tikra versija mediciniškai nėra paneigta. Plaukų tempimas ir spaudimas prie grindų nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, specialisto išvada tokio mechanizmo nepatvirtina, kūno padėties nenustato, o policijos pareigūnų kūno kamerų įrašuose fiksuoti epizodai dėl gyvūnų plaukų ir jų rinkimo galėjo turėti reikšmės vertinant, kokie plaukai buvo pateikti ar fiksuoti, tačiau ši aplinkybė nebuvo išanalizavo. Todėl pirmosios instancijos teismas specialisto išvadą turėjo vertinti ribotai, kaip patvirtinančią sužalojimų faktą, o ne kaltinimo mechanizmą – to nepadarius, buvo pažeistas BPK 20 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas įrodymus vertinti pagal jų tikrąjį turinį ir tarpusavio ryšį.

Dėl tariamo smurto įrankio – metalinio batų šaukšto – nepaėmimo ir neištyrimo akcentuojama, kad iš esmės juo yra grindžiamas kaltinimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Visgi, nėra jokių duomenų, kad šis daiktas būtų paimtas, apžiūrėtas, identifikuotas, nufotografuotas, palygintas su sužalojimų pobūdžiu ar kitaip ištirtas ir tai laikytina esmine įrodinėjimo spraga, kuri negali būti pašalinama nukentėjusiosios parodymais, juo labiau, jog jie šioje dalyje buvo nenuoseklūs. Metalinio batų šaukšto nepaėmimas ir neištyrimas neleidžia patikrinti nei jo formos, nei paviršiaus, nei galimybės sukelti konkrečius sužalojimus, nei nukentėjusiosios parodymų tikslumo. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl, nesant šio daikto, vis tiek laikė įrodytu būtent metalinio batų šaukšto panaudojimą. Apeliantų teigimu, nukentėjusioji nurodė, kad iš pradžių pajuto skausmą ir tik po to pažiūrėjo, ką S. P. turėjo rankoje – tai reiškia, kad jos teiginys apie konkretų įrankį nėra tiesioginio aiškaus matymo smūgio metu rezultatas, todėl ji turi būti vertinama kaip pagrįsta abejonė. Be to, aprašytai intensyviai smurto sekai pagrįsti turėjo būti objektyvių požymių, t. y. sujaukta aplinka, smurto pėdsakai, paimtas įrankis, sugadinti ar išmėtyti daiktai, aiškiai užfiksuoti objektyvūs fiziniai pėdsakai, tačiau buvo nustatyta, jog buto aplinka – tvarkinga, smurto požymių, tyrimui reikšmingų objektų ir girtavimo pėdsakų neužfiksuota. Nors tvarkinga aplinka savaime nepaneigia konflikto, tačiau yra reikšminga vertinant nurodyto smurto intensyvumą ir mechanizmą, todėl, esant kaltinime aprašytiems pakartotiniams smurtiniams veiksmams, privalėjo būti paaiškinta, kodėl objektyviai rami įvykio vietos apžiūra neturi reikšmės kaltinimo patikimumui.

Atkreipiamas dėmesys, kad nors buvo konstatuota, jog L. P. parodymai buvo nuoseklūs, išsamūs ir patikimi, tačiau iš tikrųjų dėl esminių BK 140 straipsnio 2 dalies faktinių aplinkybių kito ir nebuvo patvirtinti pakankamais, nepriklausomais, objektyviais duomenimis. Tai yra, parodymai kito dėl įvykio vietos (vienur minimas koridorius, kitur sandėliukas, stovėjimas ant kėdės ar taburetės), dėl batų šaukšto panaudojimo (iš pradžių kalbama apie susistumdymo / koridoriaus kontekstą, vėliau apie smūgį sandėliuke), dėl kūno padėties (nurodytas prispaudimas prie grindų, vėliau patikslinta, kad nukentėjusioji negulėjo, o klūpėjo), dėl smūgių skaičiaus („gal triskart“, „gal du“, „nežinau“). Apeliantų įsitikinimu, nors šie prieštaravimai nėra nereikšmingi, tačiau sudaro kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį esmę, dėl ko būtent iš šių aplinkybių turėjo būti nustatomas ir smurto mechanizmas, ir tyčia, ir priežastinis ryšys. Be to, nukentėjusiosios formuluotės rodo ne tik atminties netikslumą, bet ir tai, jog kaltinime nurodyta konkreti veiksmų seka nėra patikimai individualizuota. Atitinkamai labai svarbia aplinkybe laikoma ir tai, kad nukentėjusioji dėl batų šaukšto nurodė ne tiesioginį smūgio matymą, o pajustą skausmą ir tik po buvusį pažiūrėjimą, ką S. P. turėjo rankoje, dėl ko jos parodymų patikimumas mažėja, ypač kai tas įrankis nebuvo paimtas ir objektyviai patikrintas. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje nepaaiškinta, kodėl parodymų kaita dėl vietos, įrankio, kūno padėties ir smūgių skaičiaus neturi reikšmės – tokio motyvavimo trūkumas yra esminis, nes nukentėjusiosios parodymai buvo pagrindinė kaltinimo atrama.

Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepakankamai įvertino nukentėjusiosios elgesį po įvykio – ji neprašė pagalbos iš kaimynės, nors ją matė; atsisakė medicininės pagalbos; išvyko; skambučio Bendrajam pagalbos centrui metu nurodė, kad greitoji pagalba nereikalinga; vėliau grįžo prie namų su policijos pareigūnais. Nors šios aplinkybės nepaneigia konflikto, tačiau reikšmingai silpnina versiją apie ką tik įvykusį intensyvų, kaltinime aprašytą, smurtą. Be to, nukentėjusioji taip pat nurodė aplinkybes, patvirtinančias, kad santykiuose egzistavo išsikraustymo, palikimo, turtinių ir bendro gyvenimo klausimų kontekstas, aiškino maniusi, jog S. P. galėjo pagalvoti, kad ji su dukra išsikrausto, nes anksčiau buvo sakiusi jį paliksianti. Apeliantų vertinimu, minimos aplinkybės turėjo būti vertinamos ne kaip buitinės detalės, o kaip svarbus konflikto motyvo ir parodymų patikimumo kontekstas. Juo labiau, kad nukentėjusiosios baigiamojoje kalboje išsakyta mintis „<...> tai ne taip kaip fizinis smurtas, daugiau dvasinis išgyvenimas <...>“, taip pat jos akcentuotas siekis pamokyti S. P. rodo, jog ji pati įvykį vertino ne vien kaip fizinio smurto situaciją, o kaip platesnį šeiminį konfliktą. Sutinkama, kad tai nepaneigia jos subjektyvių išgyvenimų, tačiau turi reikšmės vertinant, ar baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo įrodyta neabejotinai.

Akcentuojama, kad S. P. pateikė išsamius parodymus, kuriuose pripažino konfliktą ir dalinę moralinę atsakomybę, tačiau aiškiai paneigė tyčinį smurtą, smūgius į galvą, tempimą už plaukų ir grasinimą, be to, detaliai paaiškino, kodėl buvo prie durų ir turėjo batų šaukštą, kaip kilo konfliktas, kodėl situacija buvo spontaniška ir kaip galėjo atsirasti netyčinis kontaktas. S. P. teigimu, nukentėjusioji jo ilgai neįleido į butą, nors turėjo girdėti durų skambutį, telefono skambučius, jo balsą ir laiptinės durų signalą. Jis taip pat paaiškino, kad tą vakarą buvo draugo A. Z. gimtadienyje, į kurį buvo kviečiama nukentėjusioji ir žadėjo ateiti, tačiau neatvyko, o tai sutampa su liudytojo A. Z. parodymais ir paaiškina konflikto emocinį foną. Be to, S. P. nuosekliai aiškino turtinio konflikto dėl buto aplinkybes, t. y. butą įsigijo iki santuokos už savo lėšas, 2022 m., susitaikymo kontekste, buvo spaudžiamas perrašyti pusę buto nukentėjusiajai, o vėliau jautė spaudimą dėl viso turto – šios aplinkybės atkartotos jo paaiškinimuose policijos pareigūnams, todėl tai nėra vėliau sugalvota gynybinė versija. Kartu S. P. parodymai paaiškina ir tai, jog su žmona susistumdė koridoriuje, batų šaukštą laikė dešinėje rankoje, nukentėjusioji bandė jį atimti, todėl galėjo būti netyčinis kontaktas su rankos sritimi, o kiti sužalojimai galėjo atsirasti atsitrenkus į durų staktą ar kitus paviršius. Ši versija nėra paneigta nei specialisto išvada, nei įvykio vietos apžiūra, nei objektyviais daiktiniais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismas ją nepagrįstai vertino kaip gynybinę ir nepakankamai patikimą.

Apeliantų nurodymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino ir tai, kad S. P. tam tikru ikiteisminio tyrimo momentu sutiko su proceso užbaigimu teismo baudžiamuoju įsakymu – toks sutikimas nėra savarankiškas kaltės įrodymas ir negali pakeisti teismo pareigos patikrinti visus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Bylos medžiaga rodo, kad S. P. 2024 m. gruodžio 18 d. kaltės nepripažino, 2025 m. vasario 12 d. ir 2025 m. kovo 10 d. sutiko su teismo baudžiamojo įsakymo procedūra, tačiau 2025 m. kovo 25 d. pateikė prašymą, kuriame aiškiai nurodė, jog su 2025 m. kovo 10 d. sutikimu ir siūloma bausme nesutinka, nes išanalizavęs situaciją yra įsitikinęs, kad jo veiksmai kvalifikuoti neteisingai. S. P. 2025 m. gegužės 27 d. pateikė detalius parodymus, patvirtinančius tik dalinį faktų pripažinimą, bet ne tyčinį smurtą, todėl šiuo atveju būtina atskirti procesinį sutikimą siekiant greitesnio proceso užbaigimo nuo tikro, laisvo, detalaus ir objektyviais įrodymais patvirtinto kaltės pripažinimo. Juolab, kad S. P. nuosekliai aiškino, jog buvo suklydęs, tikėjosi greitesnės bylos pabaigos, norėjo išvengti ilgo teisminio proceso, tačiau vėliau suprato, kad negali prisiimti kaltės dėl veiksmų, kurių nepadarė, todėl procesinis sutikimas negalėjo būti naudojamas apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti.

Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu su proceso dalyviais peržiūrėjo policijos pareigūnų kūno kameromis darytus įrašus, tačiau nuosprendyje šių įrašų reikšmė buvo įvertinta selektyviai ir pernelyg siaurai. Šiuo įrašuose matyti ir girdėti, kad nukentėjusioji atsisako medicininės pagalbos, nors policijos pareigūnai jos teiraujasi, ar pagalba reikalinga – tai reikšminga aplinkybė, vertinant kaltinime aprašyto smurto intensyvumą. Įrašuose taip pat užfiksuota, kad S. P. vykdo policijos pareigūnų nurodymus, rengiasi, klausia, kas vyksta, kodėl jie atvyko ir jis turi vykti iš savo namų. Nors aptariamos aplinkybės nepaneigia konflikto, bet jos reikšmingos vertinant, ar S. P. elgėsi kaip asmuo, ką tik tyčia intensyviai smurtavęs, ar kaip asmuo, nesuprantantis, kodėl šeiminis konfliktas virto baudžiamojo proceso situacija. Be to, iš šių įrašų nustatyta, kad S. P. policijos pareigūnams nurodo ir apie turtinį konfliktą, butą, pinigus ir nukentėjusiosios spaudimą dėl turto, o tai yra ypač reikšminga, nes patvirtina, kad turtinio konflikto versija nebuvo suformuota tik vėliau gynybos tikslais – ji buvo išsakyta jau įvykio dieną policijos pareigūnų akivaizdoje. Apeliantų teigimu, įrašuose užfiksuotus epizodus (gyvūnų plaukų rinkimą / šukavimą ir galimą šių plaukų supainiojimą su nukentėjusiosios plaukais; nukentėjusiosios veiksmus ausies srityje su popierine nosinaite; aplinkybes, kurios galėjo turėti reikšmės vertinant atskirų pėdsakų ar sužalojimų kilmę) kėlė pirmosios instancijos teisme, tačiau jie nebuvo aptarti, nepaaiškinta, kodėl jie nereikšmingi.

Atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neįvertino reikšmingos aplinkybės – tarp sutuoktinių egzistavusio ilgalaikio turtinio konflikto dėl buto. Ši aplinkybė yra reikšminga parodymų patikimumui, galimam suinteresuotumui, konflikto kilimo motyvui ir gynybos versijos tikrinimui. Kaip minėta, S. P. nuosekliai aiškino, kad butą įsigijo iki santuokos už savo asmenines lėšas, kad 2022 m., susitaikymo metu, jo teigimu, buvo spaudžiamas perrašyti nukentėjusiajai pusę buto, o vėliau jautė spaudimą dėl viso turto. Šią aplinkybę apeliantas nurodė 2025 m. gegužės 27 d. parodymuose ir įvykio dieną policijos pareigūnams. Atsižvelgiant į tai, su apeliaciniu skundu yra pateikiamas papildomas dokumentas – 1/2 dalies buto perleidimo / dovanojimo nukentėjusiajai sutartis, kuri patvirtina ne naują, o jau pirmosios instancijos teisme keltą faktinį kontekstą. Kartu nurodoma, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas spręstų, jog šio dokumento priėmimas reikalauja įrodymų tyrimo apeliacinėje instancijoje, prašoma šį tyrimą atlikti tik minimalia, šio rašytinio dokumento prijungimo ir perskaitymo, apimtimi. Be to, sutinkama, kad turtinis konfliktas savaime nepaneigia smurto, tačiau įvertinus, jog skundžiamame nuosprendyje iš esmės vadovaujamasi nukentėjusiosios parodymais, privaloma įvertinti, ar egzistuoja aplinkybės, galinčios turėti įtakos šių parodymų objektyvumui: turto ginčas, galimas skyrybų kontekstas, gyvenamosios vietos klausimai, ankstesni susitaikymo susitarimai, grasinimai „palikti be nieko“ ar reikalavimai dėl turto perrašymo. Šios aplinkybės nebuvo aptartos ir nepaaiškinta, kodėl jos neturi reikšmės.

Dėl liudytojos J. V. parodymų nurodoma, kad jų reikšmė, juos vertinant nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, aspektu, buvo sumenkinta, motyvuotai nepaaiškinta, kodėl jie neturi reikšmės kaltinimo patikimumui šioje dalyje. J. V. patvirtino, kad, kai S. P. atidarė jai duris, nukentėjusioji stovėjo koridoriaus gale prie kambario durų, jis buvo ramus, kaip ir aplinka, nukentėjusioji jokios pagalbos neprašė, už durų prieš tai negirdėjo triukšmo – šie parodymai yra neutralūs ir reikšmingi, nes liudytoja nėra tiesiogiai suinteresuota bylos baigtimi. Todėl jei prieš pat kaimynei atidarant duris būtų įvykusi skundžiamame nuosprendyje aprašyta intensyvi smurtinių veiksmų seka, būtų pagrįsta tikėtis pagalbos prašymo, chaoso, akivaizdaus išgąsčio, emocinio šoko, išmėtytų daiktų ar matomų smurto pėdsakų. Tuo tarpu dėl liudytojo A. Ž. parodymų, kurie taip pat buvo nepakankamai įvertinti, nurodoma, kad, nors jis nebuvo tiesioginis konflikto liudytojas, tačiau jo parodymai reikšmingi konflikto kilimo priežasčių ir emocinio fono vertinimui. Liudytojas patvirtino, kad įvykio dieną buvo jo gimtadienis, S. P. į jį buvo atvykęs, kad nukentėjusioji į gimtadienį buvo kviečiama ir žadėjo ateiti, tačiau neatvyko. A. Ž. taip pat parodė, kad jie laukė nukentėjusiosios, jai skambino, kvietė atvykti, o S. P., išvykdamas namo, nebuvo itin girtas. Apeliantų įsitikinimu, tai rodo, kad konfliktas kilo ne dėl iš anksto susiformavusios tyčios smurtauti, o dėl jau minėto šeiminio, emocinio ir turtinio nesutarimo.

Pažymima, kad skambučio Bendrajam pagalbos centrui duomenys rodo, jog nukentėjusioji jau buvo išvykusi iš namų, prie mokyklos, (duomenys neskelbtini), nurodė, kad greitoji pagalba nereikalinga, konfliktas buvo prieš maždaug valandą, o ji ketino privažiuoti prie namų. Esant aprašytam intensyviam smurtui, medicininės pagalbos atsisakymas turėjo būti vertinamas kaip aplinkybė, turinti reikšmės smurto intensyvumui ir nukentėjusiosios elgesiui po įvykio – ji nepaneigia sužalojimų fakto, bet mažina kaltinimo versijos apie intensyvų tyčinį smurtą patikimumą. Be to, nors civilinio ieškinio nepareiškimas savaime nepaneigia smurto fakto, tačiau tai vertinant kartu su kitomis aplinkybėmis – medicininės pagalbos atsisakymu, nukentėjusiosios teiginiais apie dvasinį išgyvenimą, turtinio konflikto kontekstu ir parodymų kaita, tai turėjo būti įvertinta bendrame kontekste. Juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas S. P. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, pripažinęs, jog grasinimo realumui ir šios sudėties požymiams duomenų nepakanka, tą pačią nukentėjusiosios versiją pripažino pakankamai patikima dėl fizinio smurto mechanizmo, nors ji buvo nenuosekli. Todėl S. P. išteisinus dalyje, pirmosios instancijos teismui buvo sustiprinta pareiga itin kritiškai vertinti nukentėjusiosios parodymų patikimumą ir visą konfliktinio epizodo faktinę konstrukciją, tačiau tai nebuvo padaryta. Kartu akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, jog S. P. sužalojimai, t. y. apdraskytos rankos ir kaktos sritis, ką jis nurodė policijos pareigūnams, patvirtina abipusio fizinio kontakto ir susistumdymo, o ne vienašalio tyčinio smurto situaciją.

Atsiliepimas

Atsiliepimų, pareiškimų dėl nušalinimo ir kitų prašymų negauta.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu nuteistojo S. P. gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais, akcentuodama, kad versija apie tyčinę, daugiaelementinę smurtinių veiksmų seką neįrodyta taip, jog neliktų pagrįstų abejonių dėl BK 140 straipsnio 2 dalies sudėties, ir, nors galima konstatuoti šeiminį konfliktą, emocinę įtampą, tarpusavio priekaištus, galimą susistumdymą ir vėliau nustatytus nežymius sužalojimus, tačiau iš šių aplinkybių negalima automatiškai išvesti tyčinio smurto. Be to, pirmosios instancijos teismas tyčią preziumavo tik iš konflikto ir sužalojimų, neįrodė kaltinime aprašyto smurto mechanizmo ir priežastinio ryšio, o specialisto išvada mediciniškai nepaneigia kaltinimo versijos, jos ir nepatvirtina kaip vienintelės ar neabejotinos. Gynėjos teigimu, tariamas smurto įrankis – metalinis batų šaukštas – nebuvo identifikuotas ir ištirtas, nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, o objektyvūs bylos duomenys buvo vertinami selektyviai. Nuteistasis S. P. palaikė gynėjos argumentus ir prašymus. Prokurorė prašė nuteistojo S. P. gynėjos apeliacinį skundą atmesti, nes nukentėjusioji savo parodymus dėl visų jai padarytų trauminių poveikių nurodė nuo pat tyrimo pradžios, jokio susistumdymo dėl šaukšto ir atsitrenkimo į staktą nebuvo nurodžiusi – taip teigia tik pats S. P.. Prokurorės nurodymu, nors teigiama, kad nebuvo paimtas ir ištirtas batų šaukštas, tačiau svarbu yra tai, jog pats S. P. neneigia, kad turėjo batų šaukštą, galėjo suduoti, t. y. jis neigia tik tyčią suduoti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo S. P. ir jo gynėjos advokatės R. Rynkevičiūtės-Jančiauskienės apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296-942/2018; 2022 m. lapkričio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-196-303/2022; 2024 m. kovo 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44-489/2024). Nagrinėjamu atveju iš nuteistojo S. P. gynėjos apeliacinio skundo matyti, jog yra nesutinkama tik su skundžiamo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. gegužės 15 d. nuosprendžio dalimi, kuria S. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Atitinkamai šioje dalyje prašoma skundžiamą nuosprendį panaikinti ir S. P. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl S. P. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo įrodymais pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-176-303/2015; 2016 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-507/2016; 2017 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-74-976/2017; 2021 m. liepos 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-495/2021; 2022 m. balandžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-697/2022 ir kt.).

Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020). Fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164-895/2016; 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-474-489/2016; 2017 m. spalio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017; 2019 m. gegužės 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-895/2019). Kaltininko kaltės turinys tokio pobūdžio baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik jo paties parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius veikos požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015; 2016 m. balandžio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-152-693/2016).

Skundžiamu Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu S. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis, 2024 m. gruodžio 17 d., apie 21.30 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,90 promilių girtumas), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį – sutuoktinę L. P., t. y. konflikto metu metaliniu batų šaukštu tyčia sudavė vieną kartą L. P. į kairės rankos dilbį, po to priėjęs iš nugaros kumščiu smogė vieną kartą L. P. į viršugalvį bei, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, tempė L. P. už plaukų žemyn spausdamas prie grindų, po to ranka sudavė L. P. ne mažiau kaip du kartus į galvos sritį ir šiais tyčiniais smurtiniais veiksmais mažiausiai trimis trauminiais poveikiais padarė nukentėjusiajai L. P. poodines kraujosruvas smakre, kairėje ausyje bei odos nubrozdinimus kairėje alkūnėje su aplinkine poodine kraujosruva, kairėje ausyje, tai yra sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu ir sukėlė fizinį skausmą. Nuteistojo gynėjos teigimu, S. P. turėtų būti išteisintas, nes objektyvieji bylos duomenys nepatvirtina tyčios padaryti BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, be to, konfliktas kilo staiga, buitinėje aplinkoje, tariamas įrankis nepaimtas, specialisto išvada mechanizmo bei įvykio vietos apžiūra intensyvaus smurto nepatvirtina, nukentėjusioji atsisakė medicininės pagalbos, nepareiškė civilinio ieškinio, kaimynė po konflikto matė ramią aplinką, o S. P., atvykus policijos pareigūnams, nedemonstravo agresijos ar sąmoningo smurtinio nusiteikimo.

Nagrinėjamu atveju esminis klausimas yra tai, ar S. P. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis padarė nukentėjusiajai L. P. nežymų sveikatos sutrikdymą, ar nukentėjusiosios patirti sužalojimai atsirado kokiomis nors kitomis nenustatytomis aplinkybėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusioji L. P. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog sužalojimus jai padarė nuteistasis S. P., tuo tarpu pats nuteistasis dėl savo kaltės pripažinimo padarius nusikalstamą veiką nebuvo nuoseklus, iš esmės pripažindamas tik tai, jog įvykio dieną tarp jo ir L. P. įvyko šeiminis konfliktas. Visgi, kaip akcentuojama ir apeliaciniame skunde, baudžiamoji atsakomybė negali būti grindžiama vien konflikto, fizinio kontakto ar vėliau nustatytų nežymių sužalojimų faktu. Teismų praktikoje nėra reta situacija, kai priešingos konflikto pusės nuosekliai laikosi savo pozicijų, tačiau tai negali būti kliūtimi teismui nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Tokiais atvejais būtina priešingų konflikto pusių parodymus vertinti visų bylos aplinkybių ir kitų tiesioginių bei netiesioginių įrodymų kontekste, lyginti juos tarpusavyje konkretaus fakto nustatymui reikšmingose dalyse. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų visumos analizė leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nukentėjusioji L. P. dėl nuteistojo S. P. veiksmų davė nuoseklius, detalius ir patikimus parodymus, kuriuos patvirtina kiti bylos įrodymai, todėl nėra pagrindo jais nesivadovauti, o nuteistojo S. P. parodymais pagrįstai vadovavosi tiek, kiek jie neprieštaravo byloje surinktų įrodymų visumai.

Nuteistasis S. P., apklausiamas įtariamuoju dieną po įvykio, nurodė kaltės dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nepripažįstantis bei paaiškino, kad apie 16 val. buvo nuvykęs pas kaimyną kitame name, o apie 21 val. grįžo į namus, nuėjo į kitą kambarį nei jo sutuoktinė žiūrėti televizoriaus, o po kurio laiko į jo kambarį atėjo pareigūnai, kuriuos į butą, kaip suprato, įleido jo sutuoktinė. Tą dieną jis su žmona nesiginčijo, žodinio konflikto neturėjo, fiziškai nesmurtavo prieš ją – tai sutuoktinė norėjo pagąsdinti melagingai iškviesdama policijos pareigūnus (t. 1, b. l. 55–57). Vėliau ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2025 m. vasario 12 d. ir 2025 m. kovo 10 d., S. P. kaltę dėl minimos padarytos nusikalstamos veikos pripažino (t. 1, b. l. 66–67, 72–73), apklausiamas įtariamuoju nurodė, kad įvykio dieną konflikto metu fiziškai smurtavo prieš savo sutuoktinę L. P. – metaliniu batų šaukštu sudavė vieną kartą į L. P. kairės rankos dilbį, po to priėjęs iš nugaros kumščiu smogė viena kartą jai į viršugalvį, tempė ją už plaukų ir su ranka sudavė ne mažiau du kartus į jos galvos sritį. Taip pat pripažino, kad šio konflikto metu, būtent po to, kai L. P. bandė pabėgti iš buto, jis ją už rankos įtempė atgal į butą ir, kai laikė jai už plaukų ir ją tempė prie grindų, jai grasino nužudymu, sakydamas „Sėsk arba užmušiu, L.“ (t. 1, b. l. 74–75). Pažymėtina, kad S. P. sutiko su galimybe kreiptis į teisėją dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu (t. 1, b. l. 76–80), tačiau 2025 m. kovo 25 d. pateikė prašymą, jame nurodydamas, jog su proceso baigimu teismo baudžiamuoju įsakymu, jam siūloma bausme nesutinka, nes nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, nėra padaręs, dėl ko prašo tęsti ikiteisminį tyrimą ir dėl šios nusikalstamos veikos jį nutraukti (t. 1, b. l. 83).

Apklausiamas įtariamuoju 2025 m. gegužės 27 d., S. P. nurodė kaltę pripažįstantis iš dalies, sutiko dėl jam pareikšto pirmo epizodo (pagal BK 140 straipsnio 2 dalį). S. P. teigimu, fizinę jėgą prieš sutuoktinę panaudojo nenorėdamas sukelti jai didelio skausmo tyčia, o dėl to, kad sureagavo į jos provokacinį elgesį. Įvykio dieną žmona jam neatidarė durų, nors žinojo, kad tai jis, skambino į jos telefoną apie 30 kartų. Galiausiai įėjus į namus, žmona pradėjo naudoti necenzūrinius žodžius, provokuojamai kabinėjosi, reiškė nepasitenkinimą, kad yra išgėręs, nors žinojo, jog jis tądien sveikino draugą gimtadienio, į kurį buvo kviečiama ir ji, bet taip ir neatėjo, proga. Be to, jos už plaukų netempė, nelietė jos galvos, jokių smūgių į galvos sritį nesudavė, jokių daiktų namie nemėtė ir nedaužė, konflikto pirmas nepradėjo. Užėjus į namus griežtu tonu paklausė, kodėl ji jam neatidarė durų ir neįleido į namus, taip pat nesuprato, kodėl po to atvyko policijos pareigūnai – tuo metu jis miegojo, o suskambus buto durų skambučiui, prabudo, priėjo ir per akutę pamatė policijos pareigūnus, atidarė duris ir jų paklausė, kas atsitiko, dėl ko jie atvažiavo, vykdė visus policijos pareigūnų nurodymus. Nemano, kad su batų šaukštu sudavus gali būti padaryti tokio masto kūno sužalojimai. Kartu S. P. nurodė, kad visada vakare vedžioja šunį, todėl paėmė batų šaukštą, ketino apsiauti batus, tačiau su žmona susistumdė buto koridoriuje – laikė batų šaukštą dešinėje rankoje, ji bandė atimti iš jo, ir, galimai jiems susistumdžius, netyčia pataikė jai į ranką ir ji galimai atsitrenkė su ranka, alkūne į durų staktą, o atsitrenkus į durų staktą ir galėjo susižaloti savo ausį bei smakrą. Tai žmona jį pirmoji puolė, apdraskė jo rankas ir kaktos sritį. Supykęs dėl jos tokio elgesio, puolimo ir nepasitenkinimų reiškimo, melavimo, ignoravimo, atėmė telefoną, metė jį ir jis galėjo sudužti – tai buvo emocinė reakcija į kilusį konfliktą. Be to, visi L. P. veiksmai yra suplanuota taktika sukelti jam baimės jausmą, kad turės teistumą ir tokiu būdu jam padaryti spaudimą, jog būtų pagrindas reikalauti perrašyti visą butą, nes ji nekartą jau jam grasino, kad taip padarys, nors butą jis įsigijo iki santuokos ir už savo lėšas, o 2022 m., susitaikymo metu, ji iškėlė sąlygą, kad perrašytų pusę buto jai, kitaip nesitaikys. Nuo 2024 m. pastebėjo, kad ji dažnai nebūna namuose, įtaria, kad gali turėti kitą vyrą, labai dažnai būna pikta ir nepatenkinta, o jis visada stengiasi rūpintis šeima, jų dukromis, jos sūnumi ir anūku, visus išlaiko, dirba, rūpinasi (t. 1, b. l. 99–101). Teisiamojo posėdžio metu S. P. paaiškino, kad įvykio dieną buvo susitikęs su pažįstamu, kartu vartojo alkoholį, o jam grįžus namo žmona neatidarė durų. Po kurio laiko, kai ji įleido, jis paėmė šaukštą batams, nes norėjo išeiti į lauką su šuniuku, įvyko susistumdymas – L. P. bandė šaukštą atimti ir susistumdymo metu galėjo netyčia pataikyti į ranką, o kiti sužalojimai galėjo atsirasti jai atsitrenkus į durų staktą. Nemano, kad dėl tokio išgerto kiekio gali neprisiminti. Vėliau jis nuėjo miegoti, išgirdo skambutį į duris ir pamatė policiją.

Nuteistasis nenuosekliai aiškino ir policijos pareigūnų užėjimo į butą aplinkybes – iš pradžių teigęs, jog jam būnant namuose atėjo policijos pareigūnai, vėlesnio tyrimo metu nurodė duris atidaręs pats, nors iš 2024 m. gruodžio 19 d. kitų objektų apžiūros protokolo nustatyta, kad, pagal policijos pareigūnų kūno kamerų įrašus, pareigūnams kalbant su nukentėjusiąja, laiptinėje pasigirdo ir S. P. balsas – jis išėjo į laiptinę ir pradėjo šaukti, tačiau pareigūnams suskubus prie durų, S. P. užtrenkė ir uždarė duris (t. 1, b. l. 23–24).

Taigi, nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad S. P. pozicija buvo nekintanti, t. y. konfliktas kilo spontaniškai, ankštoje buitinėje erdvėje, fizinis kontaktas įvyko susistumdymo metu, o batų šaukštas buvo buities daiktas, laikytas rankoje dėl ruošimosi apsiauti batus ir išvesti šunį, tačiau, kaip seka iš jau aptartų nuteistojo parodymų, tokią įvykių seką jis nurodė tik paskutinės apklausos ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad viso proceso metu nuteistasis S. P. tiek dėl kaltės (ne)pripažinimo, tiek dėl įvykio dienos aplinkybių nebuvo nuoseklus. Vis tik, po to, kai pareiškė nebesutinkantis su proceso baigimu teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistasis iš esmės neneigė įvykio dieną turėjęs batų šaukštą rankoje, susistumdęs su žmona koridoriuje. S. P. teigimu, jis laikė batų šaukštą dešinėje rankoje, L. P. bandė atimti iš jo, ir, galimai jiems susistumdžius, netyčia pataikė jai į ranką ir ji galimai atsitrenkė su ranka, alkūne į durų staktą, o atsitrenkus į durų staktą ir galėjo susižaloti savo ausį bei smakrą, t. y. tokiais parodymais S. P. pripažino panaudojęs jėgą bei faktą, jog galimai batų šaukštu sudavė nukentėjusiajai. Tai iš dalies atitinka nukentėjusiosios parodymus. Nors apeliaciniu skundu ginčijamas aptariamo batų šaukšto nepaėmimas, jo neapžiūrėjimas, neidentifikavimas, nepalyginimas su sužalojimų pobūdžiu, vis tik, savaime tai nepaneigia, nei nuteistojo pripažinimo fakto juo sudavus nukentėjusiajai, nei jo kaltės, nei skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo. Aplinkybė, kad įvykių metu S. P. taip pat galėjo patirti apdraskymų vertintina kaip natūralus nukentėjusiosios gynybos ir priešinimosi rezultatas bei aptartų aplinkybių visumoje nepaneigia nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusioji L. P. nenuosekliai aiškino aplinkybes dėl įvykio vietos, batų šaukšto panaudojimo, kūno padėties, smūgių skaičiaus, dėl ko jos parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, tačiau su tokia išvada nėra pagrindo sutikti. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog įvykio metu be nukentėjusiosios L. P. bute buvo tik nuteistasis S. P., taigi, kiti tiesioginiai įvyko liudytojai byloje nenustatyti. Kita vertus baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti nukentėjusiojo parodymais, jei jie yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Vertinant asmens parodymus kaip patikimus, svarbu nustatyti, kad proceso metu parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra nekintantys, juos galima patikrinti BPK proceso veiksmais ir juos patvirtina kiti BPK nustatyta tvarka surinkti bylos duomenys (įrodymai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-648/2021). Pirmosios instancijos teismui, vertinusiam nukentėjusiosios L. P. parodymus, dėl jų patikimumo abejonių nekilo. Su tokiu jų vertinimu sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

Vadovaujantis pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolu, L. P. parodė, kad, apie 19.30 val., jos vyras S. P., būdamas neblaivus, grįžo į namus, po ko ėmė ją vadinti necenzūriniais žodžiais, o ji pradėjo trauktis. Tuo metu S. P. paėmė batų šaukštą ir trenkė juo nukentėjusiajai per kairę ranką, dėl ko pajuto fizinį skausmą, o jai vis bandant trauktis nuo vyro, šiam einant iš paskos, jis trenkė nukentėjusiajai su kumščiu į galvą tris kartus, užėjęs į kambarį paėmė jos telefoną ir jį sulenkė. Vėliau jis L. P. pradėjo tempti už plaukų prie žemės ir grasino, kad ją užmuš (t. 1, b. l. 7–10). Ikiteisminio tyrimo metu L. P. detaliau nurodė, kad įvykio dieną užnešęs į namus šventėms nupirktą eglę, S. P. iškart išėjo iš namų nieko nesakęs, su ja nebendravęs. Apie 19.30 val. išgirdo skambutį į buto duris, priėjo prie durų, pažiūrėjo pro akutę ir nieko laiptinėje nematė, nes buvo tamsu, todėl durų neatidarė. Po maždaug 15 sekundžių vėl suskambo durų skambutis, vėl nuėjo prie durų ir laiptinėje nieko nematė, nes buvo tamsu, nieks jokių garsų kitoje pusėje durų neskleidė. Kai nuėjo nuo durų, kažkas pradėjo į duris galimai spardyti, nes sklido didelis garsas, o paklausus, kas ten, atsiliepimo nesuprato, bet atpažino S. P. balsą. Atrakinus duris, vyras išreiškė nepasitenkinimą, kad jam per ilgai neatidarė durų – jis buvo neblaivus, sklido alkoholio kvapas, buvo nekoordinuoti judesiai. Tuo metu L. P. tvarkė sandėliuką ir buvo palypėjusi ant kedės, o prie jos priėjęs S. P., laikydamas rankoje metalinį batų šaukštą, pradėjo jos atžvilgiu vartoti keiksmažodžius, necenzūrinius žodžius, ją žemino, bet ji tylėjo, nieko nesakė, po ko jis su metaliniu batų šaukštu, kol ji stovėjo ant kedės, vieną kartą trenkė per jos kairės rankos dilbį, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą. Po suduoto smūgio, S. P. toliau ją keikė, o ji iškart nuėjo po šaltu vandeniu pakišti ranką, sakė, kad jei jis nesiliaus prieš ją smurtavęs, iškvies pagalbą. Po šių žodžių S. P. iš jos rankų ištraukė laikytą telefoną ir bandė jį sulenkti, bet telefono pilnai sulaužyti nepavyko ir jį trenkė į sieną. Po to priėjęs prie jos iš nugaros, kol ji ėjo koridoriaus link, trenkė jai į viršugalvį su kumščiu vieną kartą, dėl ko galvoje toje vietoje yra likęs guzas. Nukentėjusioji dėl patirtų sužalojimų, iš šaldiklio paėmusi šaldytas daržoves, jomis šaldė viršugalvyje sutrenktą vietą, tačiau S. P. jas atėmė, numetė jas į šalį ir pradėjo juoktis, kad jai skauda, todėl išsigandusi paėmė savo automobilio raktus ir bandė išbėgti į laiptinę ieškoti pagalbos, bet jis jai užstojo kelią ir pastvėręs už rankos nutempė atgal į butą – S. P. jai stvėrė už plaukų iš nugaros, ties kaklu, už jų laikė, tempė ją žemyn ir nurodinėjo jai atsisėsti, spaudė prie grindų. S. P. nukentėjusiajai laikė už plaukų kelias minutes (buvo išrauti kuokštai plaukų). Ji pasakė, kad negali atsisėsti, tačiau jai toliau tempiant už plaukų buvo pagrasinta sėstis arba ją užmuš. Po šių veiksmų, S. P. papriekaištavo esąs apdraskytas ir dėl to kvies policiją, o nukentėjusioji su tuo sutiko ir jis paleido jos plaukus, po ko ji vėl bandė ruoštis išeiti į laiptinę, tačiau dar kartą prasidėjo grumtynės – vyras ją pastūmė, jai sudavė kelis kartus į galvos sritį (yra likusios žymės ties smakru, ausimi ir viršugalvyje), dėl ko pajuto fizinį skausmą. Po smūgių, S. P. kuriam laikui nustojo prieš ją smurtauti, neigė buvusį smurtą. L. P. pasakė, kad jai reikia važiuoti pasiimti jų dukrą, kuri dalyvavo mokyklos renginyje, kuris turėjo baigtis apie 21.30 val., po ko išėjusi iš namų ir nuvažiavusi prie dukros mokyklos paskambino bendruoju pagalbos numeriu (t. 1, b. l. 37–39).

Papildomai ikiteisminio tyrimo metu apklausiama L. P. parodė, kad kai ji įvykio metu sakė negalinti atsistoti, S. P. jai pagrasino „Sėsk arba užmušiu, L.“, tuo metu tempdamas jai už plaukų (t. 1, b. l. 41–43). Nukentėjusiosios atžvilgiu vartotą smurtą, išsakytus grasinimus, L. P. akcentavo ir vėlesnės apklausos metu (t. 1, b. l. 104–106). Teisiamojo posėdžio metu L. P., iš esmės nurodydama tapačias aplinkybes dėl S. P. grįžimo namo įvykio dieną. Parodė, kad, jam grįžus, ji nuėjo į sandėliuką, užlipo ant taburetės norėdama padėti lagaminą su žaislais, o tuo metu S. P. priėjo ir batų šauktu trenkė per ranką. Jai išsitraukus telefoną, S. P. jį trenkė į sieną, po ko ją stvėrė už plaukų, prispaudė veidu prie grindų, 2-3 kartus sudavė kumščiu į viršugalvį. S. P. ją paleido tik L. P. pasakius, kad turi dukrą paimti iš mokyklos renginio. Kai ji konflikto metu norėjo išbėgti iš namų, o vyras ją įtraukė į butą, šuo liko už durų – dėl to kaimynė paskambino į duris, jas S. P. atrakino. Nukentėjusioji matė kaimynę, tačiau nemano, kad ji matė viską, nes tai vyko jau po triukšmo (t. 1, b. l. 143–146).

Iš aptartų nukentėjusiosios L. P. parodymų matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu ji davė iš esmės nuoseklius parodymus apie esmines įvykio aplinkybes, neatitikimų ir (ar) prieštaravimų nukentėjusiosios parodymuose dėl patirto nežymaus sveikatos sutrikdymo ir sukelto fizinio skausmo nėra. Nukentėjusioji tvirtino, kad grįžus S. P., ji tvarkė sandėliuką, dėl ko buvo užlipusi ant kėdės, o tuo metu metaliniu batų šaukštu tyčia jai buvo suduota į kairės rankos dilbį. Kaip nurodyta ir pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole, L. P. nuo pat įvykio dienos taip pat akcentavo ir jai į galvos sritį suduotus smūgius, tempimą už plaukų bei spaudimą prie grindų. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nukentėjusiosios parodymai kito dėl įvykio vietos, batų šaukšto panaudojimo, kūno padėties ją tempiant už plaukų, smūgių skaičiaus, tačiau šie neatitikimai yra neesminėse aplinkybėse, o patys faktai visuomet buvo nurodomi iš esmės tapačiai. Nuteistojo gynėja L. P. parodymų patikimumą kvestionuoja tuo, kad sudavimo batų šaukštu ji nematė, nurodė tik pajaustą skausmą ir tik po to pasižiūrėjo, ką S. P. turėjo rankoje. Vis tik, ši gynėjos nurodoma aplinkybė nėra reikšminga, kadangi nuteistasis teisme neneigė galimai sudavęs L. P. rankoje laikytu batų šaukštu, nukentėjusioji parodė iš karto po smūgio pamačiusi jo rankoje būtent batų šaukštą. Gynėjos nurodomos aplinkybės, kad nukentėjusioji pagalbos kreipėsi vėliau, t. y. kai jau buvo išvykusi iš namų, būdama prie mokyklos, policijos pareigūnams atvykus atsisakė medicininės pagalbos, o dėl patirtų sužalojimų ir fizinio skausmo sukėlimo civilinio ieškinio nereiškė, savaime nepaneigia jos atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos požymių. L. P. padaryti sužalojimai buvo nustatyti specialisto, o teisė pareikšti civilinį ieškinį yra nukentėjusiosios pasirinkimas – jo nepareiškimas baudžiamojoje byloje niekaip negali paneigti pačių sužalojimų egzistavimo fakto. Be kita ko, tai paneigia ir nuteistojo keliamą versiją dėl siekio pasipelnyti ir jo apkalbėjimo šiuo pagrindu. Nors nukentėjusioji iš tiesų kreipėsi Bendruoju pagalbos numeriu tik po to, kai išvyko iš namų, t. y. po kurio laiko, tačiau tą patį vakarą, todėl praėjusio laiko tarpo nėra pagrindo laikyti nepateisinamai ilgu. Tiek nukentėjusioji, tiek ir pats nuteistasis nurodė vakaro aplinkybes kaip intensyvias, po kurių buvo sulaužytas ir L. P. telefonas. Akivaizdu, kad esant nurodytoms aplinkybėms, būdama išsigandusi dėl nuteistojo veiksmų savo atžvilgiu, nukentėjusioji pagalbos kreipėsi tik pasiekusi saugią aplinką. Bet kuriuo atveju, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, ir be nukentėjusiosios parodymų byloje pakanka įrodymų pagrįsti, kad nukentėjusiosios sveikata buvo sutrikdyta S. P. tyčiniais veiksmais.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2024 m. gruodžio 18 d. specialisto išvadoje Nr. G4182/2024(01) nurodyta, kad, vadovaujantis L. P. apžiūros duomenimis, jai nustatytos poodinės kraujosruvos smakre, kairėje ausyje, odos nubrozdinimai kairėje alkūnėje su aplinkine poodine kraujosruva, kairėje ausyje. Sužalojimai padaryti kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu (-ais), paros laikotarpyje iki apžiūros. Sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Įprastinėmis sąlygomis tokių sužalojimų padarymo metu gali būti juntamas fizinis skausmas. Sužalojimai padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikiais. Neatmetama galimybė, kad nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis. Sužalojimai padaryti kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu (-ais). Detaliau pasisakyti apie jų padarymo mechanizmą nėra galimybės, kadangi sužalojimuose užsifiksavę plačios grupinės priklausomybės požymiai. Sužalojimų lokalizacija nenurodo kokioje padėtyje buvo nukentėjusioji, sužalojimų jai padarymo metu (t. 1, b. l. 34–35). Taigi specialisto išvada iš esmės patvirtina, kad nukentėjusioji L. P. galėjo patirti aprašytus sužalojimus kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad ši specialisto išvada nepatvirtina konkretaus kaltinime aprašyto mechanizmo, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog išvadoje ir neturi būti atkurta nusikaltimo chronologija ar konkrečiai įvardintas daiktas, kuriuo galėjo būti padaryti sužalojimai, tokią išvadą daro teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visetą. Taip pat, nors išvadoje nėra patvirtinta, jog nukentėjusioji buvo tampoma už plaukų, prispausta prie žemės, tačiau šiais veiksmais sužalojimai galėjo ir nebūti padaryti. Pastebėtina, kad nuteistajam be sveikatos sutrikdymo (sužalojimų) yra inkriminuotas ir fizinio skausmo sukėlimas, kuris paprastai specialisto išvada nenustatinėjamas. Apie aptariamus nuteistojo veiksmus bei patirtą fizinį skausmą L. P. nuosekliai parodė tiek duodama parodymus ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisme metu, tiek atvykusiems policijos pareigūnams, todėl vertintina, kad specialisto išvada patvirtina nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes ir paneigia nuteistojo papasakotas versijas.

Apeliaciniame skunde kaip dviprasmiškas įvardijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas išteisinti S. P. dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, pripažįstant, jog nukentėjusiosios parodymų jo kaltei pagrįsti nepakanka, tačiau tuos pačius parodymus laikė patikimais dėl fizinio smurto mechanizmo. Įvertinęs skundžiamo nuosprendžio argumentus dėl nuteistojo išteisinimo apeliacinės instancijos teismas apeliantų akcentuojamo prieštaravimo neįžvelgia. Pastebėtina, kad šiuo atveju teismas suabejojo ar nukentėjusioji jai išsakytą grasinimą „Sėsk arba užmušiu, L.“ suvokė kaip realų, ar kad S. P. siekė ją įtikinti ar turi realų ketinimą ją nužudyti ar sunkiais sutrikdyti sveikatą, bei vadovaudamasis in dubio pro reo principu (visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai) nuteistąjį dėl šios veikos išteisino. Priešingai, nei nurodoma skunde, teismas nukentėjusiosios parodymais dėl pačių objektyviai buvusių faktų – išsakyto grasinimo ir tokio veiksmo aplinkybių – neabejojo, jais vadovavosi ir jų nepaneigė, tačiau savo išvadas grindė per subjektyviosios pusės vertinimą, suabejodamas, tačiau kategoriškai nepaneigdamas jos nurodytu situacijos suvokimu. Toks teismo sprendimas nėra dviprasmiškas ir niekaip nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų nepatikimumo.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo pakankamai įvertinti liudytojų J. V. ir A. Ž. parodymai. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, pažymi, kad jie nėra tiesioginiai įvykio liudytojai. Šiame kontekste nėra ginčo dėl to, kad tądien S. P. buvo liudytojo A. Ž. namuose, švęsdami gimtadienį vartojo alkoholinius gėrimus. L. P. teigimu, pavartojęs alkoholio S. P. tapdavo agresyvus, dėl ko neatmestina, jog ir įvykio dieną alkoholio vartojimas buvo priežastimi, lėmusia smurto sukėlimą. Vien tai, jog į šį gimtadienį L. P. neatėjo, neleidžia spręsti, kad tai įvyko dėl jų tarpusavio konfliktų ar kitų aplinkybių, kurios šiuo atveju nėra nustatytos, ir kad tai sudaro pagrindą abejoti jos parodymų patikimumu. Aplinkybė, kad kita liudytoja – J. V. – nuteistajam pravėrus buto duris matė nukentėjusiąją koridoriaus gale, nurodė, kad S. P. buvo ramus, kaip ir aplinka, nukentėjusioji jokios pagalbos neprašė, prieš tai už durų negirdėjo triukšmo, savaime nepaneigia L. P. konstatuotų sužalojimų. Atkreiptinas dėmesys, kad pats S. P. neneigė esąs ūmaus būdo, prie kurio L. P. neva yra įpratusi. L. P. teigimu, ji manė, kad bus nužudyta, juo labiau, kad ir 2022 m. gegužės mėnesį S. P. prieš ją buvo fiziškai smurtavęs, įvykio dieną buvo sulaužytas nukentėjusiosios telefonas. Akivaizdu, kad, esant nurodytoms aplinkybėms, L. P. galėjo būti įsibaiminusi ir agresyvaus sutuoktinio akivaizdoje nesikreipti į kaimynę pagalbos. Tuo tarpu dėl tvarkingos buto aplinkos nederėjimo su aprašyta intensyvia smurto seka pastebėtina, kad objektyvūs konflikto, fizinio smurto požymiai galėjo vizualiai ir nesimatyti, juo labiau, kad liudytojos apsilankymas buvo momentinis, į butą ji neužėjo, į duris paskambino tik norėdama pranešti apie prie durų rastą nuteistojo šunį, taigi, galėjo ir neatkreipti dėmesio į buto aplinką ar nukentėjusiosios savijautą ar sužalojimus, kurie paprastai išryškėja tik jau praėjus kuriam laikui nuo sudavimo. Be kita ko, faktas, jog nuteistojo šuo buvo rastas už buto durų, sustiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą dėl buvusio intensyvaus sutuoktinio konflikto, o tuo pačiu ir L. P. parodymų, kad jo metu ji bandė pasišalinti iš buto ir tuo metu šuo prasprūdo į lauką, patikimumą. S. P. nenurodė jokių logiškų šios aplinkybės paaiškinimų. Priešingai, teigė, kad ruošėsi šunį išvesti į lauką, t. y. nupasakojo situaciją, kaip pakankamai ramią, kas neatitinka bylos įrodymų.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neįvertino reikšmingos aplinkybės, t. y. tarp sutuoktinių egzistavusio ilgalaikio turtinio konflikto dėl buto, kartu su apeliaciniu skundu pateikiama 1/2 dalies buto perleidimo / dovanojimo nukentėjusiajai sutartis, teigiama, kad ši aplinkybė yra reikšminga parodymų patikimumui, galimam suinteresuotumui, konflikto kilimo motyvui pagrįsti. Vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu, tokiais argumentais yra bandoma nukreipti dėmesį nuo baudžiamosios atsakomybės ir akcentuoti civilinius santykius. Nurodytas dokumentas dalies buto perleidimo / dovanojimo sutartis jokių naujų aplinkybių neįrodo, patvirtina 2022 m. sandorio faktą, tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, kad būtent nukentėjusioji būtų reikalavusi likusios dalies turto perrašymo, o prieš kelerius metus įvykęs pusės buto nuosavybės teisės perleidimas / dovanojimas būtų įvykęs būtent tokiomis aplinkybėmis, kokios yra nurodomos apeliaciniame skunde. Juo labiau, kad ir pats nuteistasis nurodo tuo metu su nukentėjusiąja susitaikęs, t. y. įvyko abipusis susitaikymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sutuoktinių konfliktui nėra suteikiama išskirtinė reikšmė, vertinant jų parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-697/2020; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-383-1073/2018; 2018 m. birželio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-220-689/2018), o turtiniai ginčai ar pašliję santykiai savaime nepaneigia smurto fakto ir neatleidžia kaltininko nuo atsakomybės. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl S. P. padarytos nusikalstamos veikos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas pripažįstant juos kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. S. P. metaliniu batų šaukštu suduodamas vieną kartą L. P. į kairės rankos dilbį, smogdamas jai į viršugalvį, tempdamas už plaukų, suduodamas smūgius į galvos sritį, neabejotinai suvokė, kad tokiais veiksmais gali ją sužaloti ar sukelti fizinį skausmą, to norėjo, nors padarinių savo sąmonėje nedetalizavo, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad S. P. kaltei dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinti duomenų pakanka ir jo veika, atsižvelgiant į padarinius, teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Dėl bausmės

Apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį S. P. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis padarė veiką, turinčią šios nusikalstamos veikos požymių. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas, paskiriant jiems bausmes, ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-34/2010; 2018 m. birželio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-190-648/2018; 2020 m. kovo 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33-458/2020). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina nuteistajam paskirtos bausmės individualizavimo teisingumą.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Baudžiamajame įstatyme numatyta, kad atsižvelgtina į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai), taip pat atsižvelgiama į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). BK 61 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Bausmės skyrimas, pirmiausia, yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 2 metų. Pirmosios instancijos teismas S. P. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, skyrė 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, be intensyvios priežiūros, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktu, 5 dalies 4 punktu, įpareigojant S. P. per šį laikotarpį tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei uždraudžiant per šį laikotarpį vartoti alkoholinius gėrimus. Taip pat skundžiamu nuosprendžiu S. P. buvo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, ją įpareigojant atlikti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, bei dalyvavimas alkoholizmo prevencijos programoje, ją įpareigojant atlikti per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam S. P., įvertino nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir jos baigtumą, kaltininko kaltės formą – S. P. padarė tyčinę, baigtą nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), jos pasekmes – S. P. savo veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios L. P. sveikatą. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino, kad S. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, tačiau sprendė, jog jo atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Visgi, gynėjos teigimu, BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažįstama tik tada, kai nustatoma, kad apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, o tai nagrinėjamu atveju nebuvo tinkamai motyvuota. Šiame kontekste pastebėtina, kad S. P. neneigė įvykio dieną pas liudytoją A. Ž. vartojęs alkoholio, o, liudytojo teigimu, jie kartu išgėrė maždaug 2 butelius degtinės. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad konfliktas tarp S. P. ir nukentėjusiosios kilo po to, kai nuteistasis grįžo namo po gimtadienio šventimo pas A. Ž., jo buvęs neblaivumas (1,90 prom.) nustatytas ir atvykusių policijos pareigūnų (t. 1, b. l. 27–28). Įvertindamas išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, jog S. P. nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo neabejotinos įtakos jos padarymui, todėl apsvaigimas nuo alkoholio, turėjęs įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė, šioje byloje buvo pripažinta pagrįstai. Taip pat skundžiamame nuosprendyje buvo atsižvelgta į S. P. asmenybę charakterizuojančius duomenis – neteistas (teistumas išnykęs) (t. 1, b. l. 109–110), administracine tvarka per 3 metų laikotarpį nebaustas (t. 1, b. l. 111), nusikalstamos veikos padarymo metu buvo saistomas darbiniais santykiais, duomenų apie gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse ir (ar) įrašymą į priklausomybės ligų įskaitą nėra. Skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad, įvertinus nurodytas bausmės individualizavimui reikšmės turinčias aplinkybes, nustatytas nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes, pavartoto fizinio smurto intensyvumą, kilusias pasekmes, bausmės tikslai nuteistajam gali būti pasiekti paskyrus laisvės apribojimą, nustačius atitinkamus įpareigojimus bei baudžiamojo poveikio priemones, galinčias daryti teigiamą poveikį kaltininko elgesiui.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmių skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, jog teigti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, ar neįvertino visų bausmių individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtas bausmes, nėra pagrindo. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas S. P. parinko vieną iš švelniausių BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytų sankcijų, todėl teigti, kad paskirtos bausmės yra pernelyg griežtos bei dar labiau mažinti jų dydžius, nėra pagrindo. Kartu pastebėtina, kad nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde nenurodoma visiškai jokių, be kita ko, naujų ar išimtinai ypatingų aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų įvertinęs ir kurių pagrindu S. P. paskirta bausmė turėtų būti švelninama

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Atmesti nuteistojo S. P. ir jo gynėjos advokatės Renatos Rynkevičiūtės-Jančiauskienės apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjos Ugnė GailiūnienėGiedrė TelksnienėEglė Venckienė