Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ATS1 atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2026 m. birželio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-6431-810/2026, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo, nepilnamečių vaikų bendravimo tvarkos ir gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo į ateitį nustatymo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės tik pablogina atsakovo, ieškovės ir nepilnamečių vaikų santykius. Jas pritaikius, laikinai nesureguliuojamas ginčas, bet priešingai, jis tik sudėtingėja. Nutartimi atsakovui nepagrįstai nustatoma papildoma finansinė našta, nes jis ir toliau faktiškai dengia didžiąją dalį kasdienių vaikų išlaikymo išlaidų. Be to, byloje nėra duomenų ir ieškovė nenurodo, kad atsakovas savo elgesiu keltų pavojų vaikams, nesugebėtų užtikrinti jiems saugios aplinkos. Priešingai, atsakovas su vaikais turi itin stiprų ryšį.

Nors šalys šiuo metu faktiškai ir gyvena viename name, tačiau jos tarpusavyje visiškai normaliai nebendrauja, tarp šalių yra nuolatinė įtampa, priešiškumas vienas kitam, bet koks ieškovės bandymas bendrauti su atsakovu, išspręsti klausimus, susijusius su vaikais, baigiasi konfliktu, kurio nepavyksta nuslėpti ir nuo vaikų.

Ieškovė išsikelti iš bendrų namų be vaikų ir vaikus palikti gyventi su atsakovu negali, kadangi atsakovas nesugebės vienas pats tinkamai pasirūpinti abiem vaikais. Atsakovo bendravimas su dukra D. V. yra minimalus, jis nesirūpina jos mokslais, nebendrauja su vaikų klasės auklėtoja, nepadeda spręsti mokykloje iškilusių problemų, dėmesį skiria tik sūnui R., tačiau tik ne darbo metu, jis dirba paromis, savo darbo grafiko bei laisvalaikio su ieškove nederina, į namus grįžta tada, kada nori, dėl ko visus klausimus, susijusius su vaikais, ieškovė sprendžia viena. Ieškovė ne kartą yra prašiusi atsakovo išsikelti iš namų, palikti juos vaikams, kad vaikai galėtų ir toliau gyventi jiems įprastomis sąlygomis, tačiau atsakovas ignoruoja šį prašymą ir naudojasi susidariusia situacija, o tolimesnis gyvenimas kartu šalims nebėra įmanomas, dėl ko, siekiant užtikrinti saugią aplinką vaikams, viena iš šalių privalės išsikelti iš namų.

Ieškovė neginčija, kad atsakovas apmoka už vandenį, elektros energiją teikiamą gyvenamajam namui, šiukšles, apmoka sūnaus R. futbolo būrelį bei už dukros D. V. mobiliojo ryšio paslaugas, tačiau prie jokių kitų vaikų poreikių neprisideda. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas už vandenį, elektrą bei šiukšles moka, nes pats gyvena minėtame name, tačiau atsakovas neprisideda prie būsto draudimo, televizijos. Už dukros D. V. mobiliojo ryšio paslaugas sumoka, kadangi gauna vieną Tele2 sąskaitą už savo ir dukros mobiliojo ryšio paslaugas. Taigi, atsakovas apmoka menką dalį išlaidų, reikalingų būtiniems vaikų poreikiams patenkinti.

Kaip nurodyta ieškinyje, sūnaus R. V. būtiniesiems poreikiams patenkinti per mėnesį reikalinga 836,00 Eur, dukrai D. V. – 930,00 Eur, tačiau atsakovas neperka vaikams maisto, rūbų, avalynės, higienos prekių, neapmoka už būrelius (sūnus lanko ne tik futbolo, bet ir mokamus muzikos, plaukimo bei anglų kalbos būrelius, dukra – muzikos, plaukimo būrelius), ugdymo priemones (dukrai sunkiai sekasi matematika, dėl ko yra pasamdytas matematikos korepetitorius, kas dukros ugdymui kainuoja papildomai), neapmoka už vaikų telefonus (jie nupirkti išsimokėtinai), sūnaus telefono ryšio paslaugas, atsakovas neperka vaikams vitaminų, visomis šiomis išlaidomis rūpinasi tik ieškovė. Šalių dukra turi sveikatos problemų, jai diagnozuota nenormali laikysena ((duomenys neskelbtini)), rekomenduotas reabilitacinių procedūrų taikymas, dukra laikysenai atstatyti lanko kineziterapeutą sporto klube, masažus, prie šių papildomų išlaidų atsakovas taip pat neprisideda, kaip ir neprisideda prie išlaidų vaikų laisvalaikiui bei atostogoms.

Atsakovo pateiktas sąskaitos išrašas už 6 mėn. neįrodo, jog atsakovas apmoka už visus vaikų lankomus būrelius, maistą, ugdymo priemones, laisvalaikio išlaidas bei kitus kasdieninius vaikų poreikius. Ieškovė prašė atsakovo per pusę prisidėti prie vaikų būtinų poreikių patenkinimo, tačiau atsakovas kategoriškai atsisakė, dėl ko visas būtinas išlaidas apmoka ieškovė, padedant artimiesiems – mamai ir seseriai. Vien atsakovo dalies komunalinių mokesčių sumokėjimas bei apmokėjimas už vieno vaiko būrelio ir telefono ryšio paslaugas negali reikšti atsakovo tinkamą išlaikymo teikimą vaikams.

Ieškovė neginčija, kad atsakovas viena kartą yra pervedęs pilnamečiam sūnui M. 250,00 Eur, tačiau, ieškovės žiniomis, tai buvo vienkartinis atvejis ir daugiau paramos pilnamečiam vaikui atsakovas nėra teikęs. Šalių pilnametis sūnus M. V. nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. studijuoja (duomenys neskelbtini) dieniniame skyriuje, gauna stipendiją, visą kitą reikiamą paramą sūnui M. teikia ieškovė, taip pat materialiai prisideda ieškovės motina bei sesuo, todėl atsakovo nurodytos aplinkybės, kad jis vykdo ir kitus šeiminius finansinius įsipareigojimus yra visiškai neteisingos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Alytaus apylinkės teismo 2026 m. birželio 26 d. nutarties, kuria teismas iš dalies tenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas atsakovo atskirajame skunde ir ieškovės atsiliepime išdėstytų motyvų kontekste.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui teikia naujus įrodymus – atsakovo 2026 m. sausio 1 d. – 2026 m. birželio 30 d. laikotarpio banko sąskaitos išrašą, 2026 m. liepos 1 d. VĮ Registrų centro Gyventojų registro pažymą apie gyvenamąją vietą deklaravusius asmenis, PVM sąskaitas faktūras, išrašytas už elektros energijos ir kitas paslaugas, UAB „Druskininkų vandenys“ priskaitymų ir mokėjimų sąrašą, sąskaitas už „Telia“ paslaugas, sąskaitas už „Tele2“ paslaugas.

Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Teismas pažymi, kad apeliantas neturėjo galimybės šių įrodymų pateikti pirmosios instancijos teismui, nes klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo išspręstas nepranešus atsakovui. Nors įstatymas nedraudžia pirmosios instancijos teismui spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo be atsakovo atsiliepimo dėl pareikšto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėjamu atveju būtent dėl tokios proceso eigos apeliantas objektyviai neturėjo galimybės pirmosios instancijos teismui pateikti kartu su atskiruoju skundu teikiamų įrodymų.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus, atsižvelgdamas į šeimos kategorijos bylose egzistuojantį viešąjį interesą ir aktyvų teismo vaidmenį imantis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad būtų teisingai išspręsti byloje kylantys klausimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatant nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo bei laikino išlaikymo priteisimo, taip pat į tai, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, remiantis CPK nuostatomis, priešinga šalis iš esmės neturi galimybės pateikti atsiliepimo bei įrodymų dėl pareikšto prašymo, priima atsakovo pateiktus naujus įrodymus ir sprendžia, kad jų priėmimas nepažeis šalių lygiateisiškumo principo, taip pat nepagrįstai neapribos procesinių teisių, tačiau užtikrins visapusiškų duomenų apie šalių nepilnamečių vaikų padėtį buvimą nagrinėjamoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas yra susijęs su jų interesų užtikrinimu.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies. Teismas nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą nustatė su vaikų motina (ieškove) ir iš atsakovo nepilnamečiams vaikams priteisė po 300 Eur kas mėnesį periodinėmis išmokomis mokamo laikino išlaikymo.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti, t. y. ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą nustatė su vaikų motina, kadangi tiek ieškovė, tiek atsakovas gyvena tame pačiame gyvenamajame name; abu rūpinasi vaikais, teikia jiems išlaikymą. Apelianto teigimu, ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė objektyvių įrodymų, kad yra būtinybė nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ja. Skundžiamoje nutartyje nenurodyta, kaip prioritetiniai nepilnamečių vaikų interesai buvo pažeidžiami, kad būtų poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įvertinus tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškinio reikalavimų, kurie, tikėtina, gali būti patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą, kiekvienu konkrečiu atveju, prieš parenkant taikytinos laikinosios apsaugos priemonės rūšį ir taikymo mastą, visada yra įvertinama konkretaus ieškinio rūšis, materialinio reikalavimo, kurio įvykdymą prašoma užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, pobūdis. Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą.

Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šeimos santykių prigimtis ir teisinio reglamentavimo principai lemia, jog CK 3.65 straipsnyje įtvirtinta teisės norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje nurodytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms. Teismas gali imtis CK 3.65 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis suinteresuotų asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva, kai būtina apsaugoti vaiko (vaikų) interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020).

CK 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytos šeimos bylose galimos taikyti laikinosios apsaugos priemonės, tarp jų – nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki teismo sprendimo byloje priėmimo gali būti taikomas, esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Minėta laikinoji apsaugos priemonė yra išimtinio pobūdžio ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams vieno iš tėvų pusės.

Atsakovo pateiktais VĮ Registrų centro duomenimis, šalių ir jų vaikų deklaruota gyvenamoji vieta yra ginčo šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovė, atsakovas ir jų nepilnamečiai vaikai gyvena tame pačiame gyvenamajame name. Ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konkrečiai – nustatyti vaikų laikinąją gyvenamąją vietą su ieškove, nurodė, kad tai būtina, siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, jog nebūtų keičiama jų įprasta gyvenamoji vieta.

Teismo vertinimu, bylos duomenys nesudaro pagrindo vertinti, kad atsakovas visiškai nedalyvauja vaikų gyvenime ir jais nesirūpina. Byloje taip pat nėra duomenų, kad būtų keičiama vaikų gyvenamoji vieta. Ieškovė kartu su ieškiniu nepateikė objektyvių įrodymų, kad atsakovas ar ieškovė būtų siekę kartu su vaikais iš gyvenamojo namo išsikraustyti. Ieškovė tik atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė aplinkybes, kad atsakovas esą nesutinka, jog vaikai kartu su ieškove išsikeltų iš esamų bendrų gyvenamųjų patalpų, taip pat kad ieškovė negali išsikelti iš bendrų namų be vaikų ir palikti jų gyventi su atsakovu, kadangi, ieškovės teigimu, atsakovas vienas pats nesugebėtų tinkamai pasirūpinti abiem vaikais. Vis dėlto, šie ieškovės teiginiai nėra pagrįsti byloje esančiais įrodymais. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas rūpinasi vaikais ir prisideda prie jų poreikių užtikrinimo – apmoka jų telefono sąskaitas, sūnaus futbolo būrelio išlaidas, dukrai skiria lėšų (pavedimo paskirtys „parama“), taip pat skiria lėšų ir kitoms su vaikų poreikiais susijusioms išlaidoms. Taigi nėra pagrindo teigti, kad atsakovas apskritai negalėtų tinkamai pasirūpinti vaikais ar užtikrinti jų kasdienių poreikių.

Įvertinus susiklosčiusią situaciją, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškovės prašymo dalį dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su motina, kadangi ši situacija neatitinka aukščiau nurodyto šioms laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtino aplinkybių viseto. Byloje yra nustatyta, kad šalys kartu su nepilnamečiais vaikas gyvena kartu viename būste (apeliantė to neneigia ir atskirajame skunde), todėl abu iš esmės gali vaikams užtikrinti tapačias gyvenimo sąlygas. Apeliantė nepateikė objektyvių įrodymų, kad artimiausiu metu ji su vaikais ketina pakeisti gyvenamąją vietą. Vien tai, kad šalių santykiai yra konfliktiški, savaime neįrodo šio ieškovės prašymo pagrįstumo. Ieškovė nenurodė argumentų ir įrodymų, kad atsakovo elgesys, veiksmai ar gyvenimo būdas galėtų sukelti grėsmę vaikų interesams. Taigi nagrinėjamu atveju nėra nei vienos iš būtinų sąlygų, kurioms esant būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. tėvai negyvena skyriumi, nei vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas, nekelia grėsmės esminiams vaikų interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikams augti ir vystytis, dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės prašymo dalis turėjo būti atmesta kaip nepagrįsta (pvz. žr. Kauno apygardos teismo 2026 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-544-413/2026; Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-149-1136/2026; Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-1167-657/2024; Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-885-796/2023 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vaikų tėvai, išgyvenantys santykių krizę, abu yra atsakingi už tai, kad vaikai būtų apsaugoti nuo bylos šalių tarpusavio konfliktų. Kaip minėta, vien tai, kad, kaip nurodo ieškovė, šalis siejantys tarpusavio santykiai yra konfliktiški, savaime nelemia ieškovės prašymo pagrįstumo. Teismas pažymi, jog būtent vaikų tėvai turi sudaryti palankias sąlygas vaikams visapusiškai ir harmoningai vystytis ir jie už tai yra atsakingi (CK 3.155, 3.156, 3.159 straipsniai).

Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas ginčo iš esmės neišsprendžia. Nuolatinė nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta bus nustatyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės, t. y. kai bus išsiaiškintos visos teisingam ginčo išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės, išklausytos šalys, gautos ir įvertintos specialistų išvados ir kt. Nagrinėjamu atveju nenustačius šioms laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtino aplinkybių viseto, tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė vertintina kaip perteklinė.

Atsakovas atskirajame skunde taip pat nurodo, kad tarp šalių iki ieškovės kreipimosi į teismą nebuvo ginčo dėl teikiamo vaikams išlaikymo. Atsakovas nurodo, kad nuolat ir realiai prisideda prie vaikų išlaikymo: apmoka visas komunalines išlaidas, vaikų būrelius, ugdymo reikmėms skirtas prekes, maistą, laisvalaikio išlaidas bei kitus kasdienius vaikų poreikius.

CK 3.192 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teikdami proporcingą išlaikymą nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrindami būtinas sąlygas vaikui vystytis. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje numatytoms būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalį, teismas, be kita ko, gali taikyti laikinąją apsaugos priemonę – priteisti iš vieno sutuoktinio (tėvo) laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams (CK 3.5 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors vaikų interesai ir teisės laikomi prioritetiniais, tačiau tai neatleidžia asmenų nuo pareigos teikti įrodymus teismui, pagrindžiančius jų reikalavimus, kadangi teismas procesinius sprendimus priima, įvertinęs įrodymų visumą (CPK 178, 185 straipsniai). Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, preliminariai vertina į bylą pateiktus įrodymus, kad galėtų nustatyti esant grėsmę vaikų interesams, dėl ko laikinųjų apsaugos priemonių taikymas taptų tikslingas ir būtinas. Šiuo atveju ieškovė teismui nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad ji viena rūpinasi ir išlaiko vaikus, kad atsakovas prie vaikų išlaikymo neprisideda arba vengia tai daryti; taip pat nepateikė įrodymų, kad atsakovas dėl savo finansinės padėties ar sveikatos būklės būtų nepajėgus vykdyti išlaikymo prievolės (CPK 178 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismui atsakovas pateikė savo banko sąskaitos išrašą už 2026 m. sausio 1 d. – 2026 m. birželio 30 d. laikotarpį, taip pat išrašytas PVM sąskaitas faktūras už gyvenamojo namo sunaudotą elektros energiją ir kitas paslaugas, interneto bei mobiliojo ryšio paslaugas. Iš jų matyti, kad atsakovas apmoka sąskaitas už suteiktas komunalines paslaugas namui, kuriame gyvena ieškovė, atsakovas ir jų nepilnamečiai vaikai; kad patiria išlaidas įvairiems pirkiniams (maisto produktams ir kitiems pirkiniams); apmoka sūnaus lankomo būrelio (futbolo) išlaidas, skiria dukrai lėšas, pavedimo paskirtyje nurodydamas „parama“. Tai leidžia teismui daryti daugiau tikėtiną išvadą, kad atsakovas tokiu būdu prisideda ir prie vaikų išlaikymo (CPK 185 straipsnis), be to, mokėdamas už komunalines paslaugas, atsakovas sumažina ir ieškovės finansinę naštą. Todėl, priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje papildomai iš atsakovo priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškovės prašymą, priteisdamas iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams.

Pažymėtina, kad pasikeitus situacijai, atsiradus naujų aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad atsakovas neteikia išlaikymo ar priežiūros nepilnamečiams vaikams, ieškovei išlieka teisė pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 144 straipsnio 3 dalis, 147 straipsnio 3 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apelianto atskirojo skundo argumentai, byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą atskirąjį skundą tenkinti ir pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo ATS1 atskirąjį skundą tenkinti. Alytaus apylinkės teismo 2026 m. birželio 26 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.