- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-24
- Bylos Nr.
- e2S-149-1136/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-18054-2025-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Miltenytė
- Ieškovas
- V. M.
- Atsakovas
- A. M.
- Trečiasis asmuo
- akcinei bendrovei „Swedbank“, uždarajai bendrovei „Swedbank lizingas“
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Miltenytė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. gruodžio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovui A. M. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikams priteisimo ir bendro turto padalijimo, tretiesiems asmenims akcinei bendrovei „Swedbank“, uždarajai bendrovei „Swedbank lizingas“, išvadą teikianti institucija - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė V. M. kreipėsi į teismą, prašydamas nutraukti santuoką su atsakovu A. M. ir išspręsti su santuokos nutraukimu susijusius klausimus.
2. Kartu su ieškiniu pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo: 1) nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų B. M., Ą. M., U. M. gyvenamąją vietą su motina V. M.; 2) nustatyti siūlomą laikiną nepilnamečių vaikų bendravimo su tėčiu tvarką; 3) pripažinti ieškovei V. M. teisę gauti valstybės mokamus pinigus nepilnamečiams vaikams, kuriuos sudaro 194,60 Eur suma vienam vaikui per mėnesį, laikant ieškovę vaikų piniginių lėšų tvarkytoja uzufrukto teisėmis; 4) priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams B. M. 505,64 Eur, Ą. M. 526,39 Eur, U. M. 487,10 Eur kas mėnesį mokamų periodinių išmokų kiekvienam vaikui sumokant lėšas už einamąjį mėnesį iki 20 kalendorinės dienos, laikant ieškovę vaikų piniginių lėšų tvarkytoja uzufrukto teisėmis.
3. Nurodė, kad atsakovas neteikė tinkamo išlaikymo vaikams. Šalys santuokos metu skyrė didesnes lėšas vaikų išlaikymui nei šiuo metu Lietuvoje galiojantis MMA (1 038,00 Eur), kadangi siekė kokybiškesnio ugdymo ir geresnės vaikų vystymosi aplinkos. Tvirtino, jog šalys gali ir turi užtikrinti ne tik būtinus, bet ir visus vaikų poreikius, kurie buvo tenkinami santuokos metu. Paaiškino, jog prašomas iš atsakovo priteisti išlaikymas sudaro ½ dalį vaikams išlaikyti reikalingų sumų.
Atsiliepimas
4. Atsakovas nurodė, kad nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau tuo atveju, jei teismas vertintų priešingai, atsakovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje: 1) nustatyti laikiną šalių nepilnamečių vaikų B. M., Ą. M. ir U. M. laikiną gyvenamąją vietą su atsakovu; 2) priteisti iš ieškovės laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams - B. M. - 300,00 Eur, Ą. M. - 300,00 Eur, U. M. - 250,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, priteistą išlaikymą indeksuojant įstatymų nustatyta tvarka, paskiriant atsakovą priteistų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise; 3) nustatyti siūlomą laikiną ieškovės bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką.
5. Nurodė, kad dėl artimo jo ir nepilnamečių vaikų ryšio laikina gyvenamoji vieta nustatytina su juo, kadangi nuo pat vaikystės didžiąja dalimis vaikais rūpinosi atsakovas, nuo pat vaikų gimimo pagal susitarimą su ieškove disponavo valstybės vaikams skirtais pinigais, teikia vaikams materialinį išlaikymą, aktyviai dalyvauja vaikų laisvalaikyje, edukacijoje, su vaikais lankosi pastoviai pas gydytojus ir t. t. Atsakovo nurodomas laikino išlaikymo dydžio skaičiavimas, kuris paremtas iš esmės faktinėmis išlaidomis, šalių galimybėmis teikti atsakovo nurodomo dydžio išlaikymą, objektyviausiai atspindi tikruosius vaiko poreikius, juo labiau, kad būtent atsakovas visada labiausiai ir rūpinosi vaikų išlaikymu, geriausiai žino jų poreikius ir su tuo patiriamas išlaidas. Tarp šalių iš esmės nėra didelių ginčų dėl šalių bendravimo su vaikais tvarkos, nes šalys tuo klausimu sutaria, sugeba rasti abipusiu susitarimu labiausiai vaikus tenkinančią bendravimo tvarką.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
6. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2025 m. gruodžio 9 d. nutartimi ieškovės ir atsakovo prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nei viena iš šalių, prašydami nustatyti laikiną vaikų gyvenamąją vietą su jais, nepagrindė ir neįrodė prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės būtinumo. Pažymėjo, jog šalių vaikai ir taip faktiškai gyvena tiek su ieškove, tiek ir su atsakovu, bendruose šeimos namuose, todėl darė išvadą, kad abi šalys turi pakankamus įgūdžius rūpintis nepilnamečiais vaikais, nepažeidžiant nepilnamečių vaikų interesų. Nepaisant ieškovės ir atsakovo tarpusavio gilaus santykių konflikto, nepilnamečių vaikų interesus, juos tinkamai prižiūrint sugeba atlikti tiek ieškovė, tiek atsakovas, vaikų interesams nėra iškilusios grėsmės.
8. Teismas nustatė, kad nėra pateikti įrodymai, iš kurių galėtų daryti išvadą, jog vykstant ieškovės ir atsakovo tarpusavio konfliktams ir visiškai nustojus jiems bendrauti tarpusavyje, būtų pablogėjęs ieškovės ar atsakovo ryšys su nepilnamečiais vaikais, nutrūkęs jų bendravimas. Pažymėjo, jog šalių bendravimas su vaikais vyksta reguliariai ir intensyviai, vaikų interesas bendrauti su abiem tėvais yra užtikrintas ir vykdomas kasdien.
9. Atsižvelgęs į tai, jog šalys gyvena bendruose šeimos namuose, teismas darė išvadą, jog konkrečios laikinos vaikų bendravimo tvarkos nustatymas nepadėtų išvengti tėvų tarpusavio konfliktų, o netgi juos galėtų padidinti, tuo atveju, jeigu konkrečiu nustatytu bendravimo su vienu iš tėvų laiku, kitam iš tėvų pageidaujant pabendrauti su vaikais, dėl laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimų į šalių konfliktą būtų įtraukiamos policijos įstaigos ar teismo nutartį vykdantys antstoliai. Taip pat sprendė, kad šalių prašomos nustatyti bendravimo tvarkos nustatymas šioje proceso stadijoje nėra objektyviai būtinas, siekiant užtikrinti vaikų interesus.
10. Nustatė, kad nebuvo pateikti akivaizdūs įrodymai, jog dėl netinkamo išlaikymo vaikams teikimo, nukentėtų vaikų interesai į tinkamas jų gyvenimo sąlygas, atitinkančias minimalius ar įprastus šalių vaikų poreikius, ugdymą. Pažymėjo, jog vien ta aplinkybė, kad tarp šalių esant itin konfliktiškiems santykiams, vyksta nuolatinis nesusikalbėjimas dėl išlaidų vaikams, šių išlaidų tvarkymo, tikslinio panaudojimo, nepaneigia fakto, jog faktiškai atsakovas ir ieškovė abu deda pastangas išlaikyti vaikus ir tenkinti jų poreikius.
11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog šiuo metu atsakovas atlieka kokius nors veiksmus su nepilnamečiams vaikams mokamomis valstybės išmokomis, kuriais minėtos išmokos nebūtų naudojamos vaikų poreikių patenkinimui ir tokiu būdu kiltų grėsmė šalių nepilnamečių vaikų interesams gauti valstybės paramą, todėl prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki teismo sprendimo byloje priėmimo dienos pripažinti ieškovei teisę gauti valstybės mokamus pinigus nepilnamečiams vaikams, laikant ieškovę vaikų piniginių lėšų tvarkytoja uzufrukto teisėmis atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Atskiruoju skundu ieškovė V. M. (toliau – ir apeliantė) prašė Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2025 m. gruodžio 9 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - tenkinti jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o atsakovo prašymą atmesti.
13. Nurodė, teismas nevertino apeliantės pateiktų įrodymų ir argumentų, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių bus pažeisti tiek vaikų, tiek jos interesai, kadangi atsakovas prie vaikų išlaikymo bei priežiūros prisideda nepakankamai. Tuo tarpu apeliantė visada rūpinosi vaikais ir dengė visas išlaidas, kurių nepadengė atsakovas.
14. Taip pat nurodė, jog šalių santykiai yra labai konfliktiški, tarpusavyje nebendrauja, o vaikų poreikius tenkina pagal kiekvieno iš jų supratimą ir sumanymą. Apeliantė pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, jog jai tenka didesnė vaikų priežiūros dalis, kadangi atsakovas dirba 4-iose darbovietėse, o savaitgaliais veda renginius ir koncertuoja. Atsakovas pats pripažino, kad mažai būna namuose, todėl teismas nepagrįstai sprendė, jog abu tėvai vienodai rūpinasi vaikais. Be to, atsakovas rūpinasi daugiau vaikų laisvalaikiu, o apeliantė dengia vaikų ugdymo, drabužių, maisto ir kitas būtinąsias išlaidas.
15. Apeliantė savo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė tuo, kad būtų laikinai sureguliuoti vaikų išlaikymo ir priežiūros klausimai iki bus priimtas teismo sprendimas byloje tikslu užkirsti kelią šalių konfliktams, užtikrinti tinkamą vaikų išlaikymą ir priežiūrą, ir suvienodinti tėvų pareigas vaikų atžvilgiu, kad ir apeliantė galėtų planuoti savo darbo bei laisvalaikio laiką. Aiškino, jog didesnę dalį savo laiko skirdama vaikams, ji neturi galimybės lygiavertiškai plėtoti savo karjeros, o šiuo metu dirba tokiu grafiku, kuris leistų atliepti visus vaikų poreikius, tačiau finansiškai prie vaikų išlaikymo prisideda didesne dalimi nei atsakovas.
16. Nurodė, jog buvo įrodytas konfliktas tarp šalių, todėl teismas nepagrįstai tokios situacijos nelaikė pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
17. Teigė, kad nebuvo vertinti jos teiginiai, jog atsakovas nederina sprendimų su apeliante, jis nurodinėja apeliantei, kada ir kiek laiko praleis su vaikais ir kiek išlaidų padengs. Tvirtino, jog atsakovas iš esmės siekia vienašališkai priimti sprendimus ir juos primesti apeliantei. Teigė, kad skundžiama nutartimi ši situacija nesureguliuota, ji palikta tolesniems konfliktams ir ginčams.
Atsiliepimas
18. Atsakovas A. M. atsiliepimu į atskirąją skundą prašė netenkinti atskirojo skundo ir palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. gruodžio 9 d. nutartį nepakeistą.
19. Nurodė, jog nėra nei vienos iš būtinų sąlygų, esant kurioms būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. tėvai negyvena skyriumi, nei vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas, nekelia grėsmės esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis.
20. Aiškino, kad šalių nepilnamečiai vaikai gyvena kartu su apeliante ir atsakovu vienuose namuose, tėvai rūpinasi vaikų sveikata, ugdymu, kasdieninių poreikių tenkinimu, šalys išlaiko savo nepilnamečius vaikus, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad apeliantė ar atsakovas netinkamai rūpintųsi vaikais ar nepaisytų jų interesų. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas neprisideda ar atsisako prisidėti prie nepilnamečių vaikų išlaikymo. Tvirtino, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas neteikia tinkamo išlaikymo vaikams.
21. Pažymėjo, kad byloje yra pateikti duomenys, kad per visas 4 darbovietes susidaro viso labo visas pilnas vienas darbo etatas ir tai neturi jokios įtakos atsakovo bendravimui su vaikams, pareigai teikti išlaikymą, o juo labiau, toks darbo pobūdis visiškai nesudaro grėsmės vaikų interesams. Pati apeliantė užsiima valymo paslaugomis ir dirba savaitgaliais, darbo dienomis iki išnaktų, ir tuo metu vaikais rūpinasi atsakovas. Atsakovo hobis ir jo koncertinė veikla, kuri būna kartą į mėnesį, visiškai neturi įtakos jo bendravimui su vaikais, jo pareigai teikti išlaikymą vaikais bei jais tinkamai rūpintis.
22. Teigė, kad byloje nėra jokių įrodymų ir tą pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, kad bent vienas iš tėvų būtų nusišalinęs nuo savo pareigų atlikimo. Tai, kad apeliantė dirba ir plėtoja savo verslą patvirtina net jos pačios argumentai, išdėstyti procesiniuose dokumentuose, kur nurodyta, jog jos verslas auga, didėja pajamos ir t.t. Teigė, kad šalys turi visas galimybes užsiimti savo darbine veikla, tuo pačiu lygiagrečiai tinkamai rūpintis ir atliepti geriausius vaikų interesus.
23. Nesutiko su apeliantės argumentais dėl galimybių teikti paaiškinimus teismo posėdžio metu nepakankamumo, kas galimai lėmė nepakankamą šalių pozicijų atskleidimą ir nepagrįstų išvadų padarymą. Teigė, kad šalys savo pozicijas išdėstė raštu, laikinųjų apsaugos priemonių klausimas, siekiant tinkamai išspręsti su vaikais susijusias aplinkybes, buvo sprendžiamas žodžiu ne du posėdžius, šalys turėjo teisę užduoti klausimus vieną kitai, o jei apeliantė laikė, kad neva tai teismas riboja jos teises, galėjo naudotis nušalinimo institutu.
24. Taip pat nesutiko su apeliante, kad atsakovas, nurodydamas, kiek reikia mokėti komunalinių mokesčių, vaikų išlaikymui skiria tiek, kiek nusprendžia. Paaiškino, jog solidarias prievoles turi vykdyti ir apeliantė, todėl vien tai, kad atsakovas kas mėnesį apie tai primena, jokiu būdu nereiškia jokio neteisėtumo, be to, jis vaikų išlaidas dengia tokiu būdu, kad būtų užtikrinti vaikų interesai
25. Teigė, jog apeliantė suabsoliutina neva konfliktiškus santykius, nes šalys, vykdydamos bendradarbiavimo pareigą, turi galimybę išspręsti absoliučiai visus klausimus, susijusius su vaikais ir tam nereikalinga jokia papildoma priemonė, kaip kad laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovas kaip tik siekia abipusio bendradarbiavimo metu susitarti su apeliante, tačiau būtent apeliantė tai laiko kaip nurodymų davimu, o ne bendradarbiavimu. Byloje nėra įrodymų, kad šiai dienai šalys negali susitarti dėl atitinkamų išlaidų ir dėl to nukenčia vaikų interesai.
26. Pažymėjo, kad apeliantė nepateikė nei vieno argumento dėl prašymo iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos pripažinti apeliantei teisę gauti valstybės mokamus pinigus nepilnamečiams vaikams, laikant apeliantę vaikų piniginių lėšų tvarkytoja uzufrukto teisėmis. Nurodė, jog nėra duomenų, kad atsakovas juos naudojo netinkami, ne vaikų interesais, nuo 2025 metų liepos mėnesio šalys lygiomis dalimis naudoja valstybės vaikams mokamus pinigus, toks prašymas iš esmės sutampa su materialiniu ieškinio reikalavimu, todėl tenkinus atskirąjį skundą ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas šioje procesinėje stadijoje, galimai jau turėtų išankstinę nuomonę pareikšto ieškinio materialinio reikalavimo atžvilgiu.
27. Tvirtino, kad teismas pagrįstai vertino byloje esančius įrodymus, pagrįstai nustatė, kad tėvai negyvena skyriumi, nei vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas, nekelia grėsmės esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikams augti ir vystytis, abu teikia išlaikymą vaikams, įvertino išvadą teikiančios institucijos išvadą, kad pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra, todėl atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais ir motyvais nėra jokio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
atskirasis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
28. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
29. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
30. Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
31. Apeliantė pateikė teismui naujus įrodymus – šalių susirašinėjimus bei prašė juos prijungti prie bylos.
32. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pateikti šalių pokalbiai vyko jau po priimtos skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas jų net negalėjo vertinti, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako juos priimti, nes šie susirašinėjimai neturės įtakos vertinant priimtą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Dėl skundžiamos nutarties
33. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 3.65 straipsnis yra speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaikų teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, todėl, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaikų turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, t. y. turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaikų teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.
34. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nėra nagrinėjamas ginčas tarp šalių, netiriami ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, tik sprendžiama, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų pareikštą reikalavimą, nebūtų kliūčių įvykdyti teismo sprendimą, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, ar būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti skirtos ne tik būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimui užtikrinti, bet ir laikinam ginčo situacijos teisiniam sureguliavimui.
35. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2025 m. gruodžio 9 d. nutartimi, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąją apsaugos priemonę – nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su apeliante; nustatyti laikiną atsakovo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką; pripažinti apeliantei teisę gauti valstybės mokamus pinigus nepilnamečiams vaikams; priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams B. M. 505,64 Eur, Ą. M. 526,39 Eur, U. M. 487,10 Eur kas mėnesį mokamų periodinių išmokų kiekvienam vaikui sumokant lėšas už einamąjį mėnesį iki 20 kalendorinės dienos.
Dėl laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymo
36. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktą šeimos bylose teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas, tarp jų – laikinai nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Laikinas, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaikų interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Pagrindas šiai laikinajai apsaugos priemonei taikyti yra dvi sąlygos: tėvai gyvena skyriumi ir vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaikų interesams, arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikams augti ir vystytis.
37. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas yra nepilnamečių vaikų B. M., Ą. M., U. M., tėvai. Šiuo metu šalių nepilnamečiai vaikai gyvena kartu su ieškove ir atsakovu vienuose namuose, t. y. name, kuris priklauso šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tiek ieškovė, tiek ir atsakovas turi pakankamus įgūdžius rūpintis nepilnamečiais vaikais, kiekvienas pagal savo sugebėjimus, nepažeidžiant nepilnamečių vaikų interesų.
38. Išvadą teikianti institucija nurodė, kad apsilankę šalių bendruose namuose ir išklausę nepilnamečių vaikų nuomonę, įvertino kad nepilnamečiams vaikams abu tėvai yra svarbūs, vaikus su kiekvienu iš tėvų sieja artimas emocinis ryšys, todėl nesant būtinų sąlygų, kurioms būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (t. y., tėvai negyvena skyriumi, nei vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas, nekelia grėsmės esminiams vaikų interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikams augti ir vystytis), institucijos vertinimu, nėra pagrindo nustatyti vaikų laikiną gyvenamąją vietą.
39. Atsižvelgiant į nutarties 37–38 punktus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog iš esmės pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog šiuo metu byloje nėra pagrindo ir poreikio taikyti laikiną apsaugos priemonę ir laikinai nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su apeliante, kadangi nepaisant apeliantės ir atsakovo tarpusavio nesutarimų, nepilnamečių vaikų interesus, juos tinkamai prižiūrint sugeba atlikti tiek apeliantė, tiek ir atsakovas, vaikų interesams nėra iškilusios grėsmės.
Dėl laikinos bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo
40. CK 3.170 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad tėvams nesutariant dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaikus ir bendravimo su juo, teismas gali nustatyti bendravimo su vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant tvarką. Laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas yra būtinas siekiant išvengti konfliktinių situacijų bei siekiant apsaugoti vaikų interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas tėvų santykių su vaikais stabilumas, jeigu vaikų tėvai gyvena skyrium.
41. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad yra pavojus tėvo ir vaikų santykių stabilumui ir tęstinumui, todėl apeliantės prašymo dėl laikinosios bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo netenkino.
42. Kaip jau minėta, šalys šiuo metu gyvena tame pačiame name su vaikais. Atsakovas nuolat bendrauja su vaikais ir palaiko su jais ryšį. Byloje esantys nepilnamečių vaikų išklausimo aktai patvirtina, jog vaikai bendrauja su abiem tėvais. Tiek apeliantė, tiek atsakovas rūpinasi vaikais, veža juos į mokyklą, po mokyklinę veiklą, taip pat rūpinasi abu tėvai, jei nepilnamečiai vaikai serga, gamina jiems valgyti, leidžia kartu laisvalaikius. Ta aplinkybė, jog atsakovas rečiau gamina valgyti vaikams ar mažiau prisideda prie pamokų ruošimo, nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovas nesirūpina vaikais.
43. Apeliantė nepateikė į bylą jokių įrodymų pagrindžiančių, jog esant tarp apeliantės ir atsakovo nesutarimams, būtų pablogėjęs atsakovo ryšys su nepilnamečiais vaikais, nutrūkęs bendravimas. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovo bendravimas su vaikais vyksta reguliariai ir intensyviai, vaikų interesas bendrauti su abiem tėvais yra užtikrintas ir vykdomas kasdien. Be to, pats atsakovas patvirtino, jog jis bendrauja su vaikais kasdien ir nėra pagrindo nustatyti laikiną bendravimą tarp jo ir nepilnamečių vaikų.
44. Kaip vieną iš argumentų, dėl ko turėtų būti nustatyta laikinoji bendravimo su vaikais tvarka, apeliantė nurodo, jog siekia sureguliuoti laikinai situaciją dėl vaikų išlaikymo ir priežiūros, suvienodinti tėvų pareigas vaikų atžvilgiu, kad apeliantė galėtų planuoti darbo bei laisvalaikio laiką, kad ji galėtų plėtoti veiklą, nes skirdama visą laiką vaikams, ji to negali daryti. Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės, nustatant laikiną bendravimą su nepilnamečiais vaikais, yra skirtos ne tėvų asmeninių interesų patenkinimui, o vaikų interesų užtikrinimui bendrauti su skyriumi gyvenančiu vienu iš tėvų. Nagrinėjamu atveju, šalys gyvena kartu, bendrauja su vaikais kasdien, todėl pagrindo nustatyti laikiną bendravimo tvarką su vaikais nėra.
45. Apeliantės teiginiai dėl atsakovo kontrolės bei informavimo, kiek laiko praleis su vaikais nelaikytini pagrindu nustatyti laikiną atsakovo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką, nes kaip nurodyta nutarties 40 punkte, šios laikinosios apsaugos priemonės esmė užtikrinti vaikų ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimą, o ne tarpusavio tėvų nesutarimų sureguliavimą.
46. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tiek atsakovas, tiek apeliantė rūpinasi vaikais ir su jais bendrauja, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismo įsikišimas, nutartimi nustatant laikiną bendravimo tvarką, nereikalingas.
Dėl laikino išlaikymo priteisimo
47. Laikinas išlaikymo priteisimas nepilnamečiams vaikams yra laikinoji apsaugos priemonė (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 3.196 straipsnio 2 dalis; CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas), skirta apsaugoti vaikų interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu, nes vaikų išlaikymas iš esmės skirtas kasdieniams poreikiams tenkinti, tuo tarpu civilinės bylos nagrinėjimas, kurioje sprendžiamas išlaikymo priteisimo klausimas, gali trukti tam tikrą laiką, kurio metu vaikų interesai turi būti apsaugoti. Šiai laikinajai apsaugos priemonei taikyti pakanka pagrįstų abejonių, kad gali būti pažeista vaikų išlaikymo teisė civilinės bylos nagrinėjimo metu. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nesprendžia klausimo dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo iš esmės. Šiuo atveju analizuojama, ar šalys neatlieka veiksmų, kurie yra žalingi ir priešingi jų nepilnamečių vaikų interesams, nes laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – yra užtikrinti, kad būtinos nepilnamečiams vaikams vystytis sąlygos ir bent minimalūs jų poreikiai būtų užtikrinti ir patenkinti viso bylos nagrinėjimo teisme laikotarpiu, kuris atskirais atvejais gali užtrukti (CK 3.192 straipsnio 2 dalis).
48. Apeliantė prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, nurodė, jog atsakovas neteikia tinkamo išlaikymo vaikams; atsakovas rūpinasi daugiau vaikų laisvalaikiu, o apeliantė dengia vaikų ugdymo, drabužių, maisto ir kitas būtinąsias išlaidas. Pažymėjo, kad siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos, yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir priteisti iš atsakovo vaikams laikiną išlaikymą.
49. Kaip jau byloje nustatyta, šalys faktiškai gyvena kartu tame pačiame name, šalių vaikai su atsakovu praleidžia panašiai laiko, kiek ir su apeliante. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas ne tik su vaikais leidžia laisvalaikius bei pramogauja, bet ir prisideda prie kasdienių vaikų poreikių tenkinimo, rūpinasi jų sveikata, užklasine veikla, papildomai skiria lėšų anglų kalbos pamokoms, dengia namų išlaikymo išlaidas, perka vaikams drabužius, avalynę, moka įmokas mokyklai. Taigi, dėl šalių nepilnamečių vaikų faktinio gyvenimo kartu su abiem šalimis, tiek kasdienes, tiek periodines ar vienkartines išlaidas patiria ir atsakovas, todėl šiuo atveju deklaratyviais laikytini apeliantės teiginiai, jog atsakovas daugiau rūpinasi vaikų laisvalaikiu, bei paneigiami teiginiai dėl atsakovo neprisidėjimo prie vaikų išlaikymo.
50. Apeliantė kelia klausimą dėl to, kaip nenustačius bendravimo tvarkos, susitars dėl išlaidų ir jų pasiskirstymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių nesusikalbėjimas dėl išlaidų paskirstymo vaikams, šių išlaidų tvarkymo, nepaneigia fakto, jog faktiškai ir atsakovas deda pastangas išlaikyti vaikus ir tenkinti jų poreikius. Kartu primintina, jog laikino išlaikymo priteisimas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, taikytinas tik tais atvejais, kai yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių vienam iš tėvų neskiriant jokio išlaikymo nepilnamečiams vaikams, ir nėra skirtas sureguliuoti tėvų teikiamo išlaikymo vaikams išlaidų pasiskirstymą.
51. Nors apeliantė prašo tenkinti jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo visa apimtimi, tačiau atskirajame skunde neginčija teismo sprendimo dėl pripažinimo apeliantei teisę gauti valstybės mokamus pinigus nepilnamečiams vaikams, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.
52. Pažymėtina, kad pasikeitus faktinėms aplinkybėms, šalys gali teikti pakartotinius prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
53. Apeliacinės instancijos teismas nevertina ir nepasisako dėl kitų šalių išdėstytų argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui.
54. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ginčijamam klausimui spręsti pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė šį teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
55. Atsakovas prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, šiame procese patirtų bylinėjimosi išlaidų, jei tokios iš tiesų buvo patirtos, paskirstymo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės.
56. Nustatyta, kad atskirojo skundo pateikimą apeliantė 2025 m. gruodžio 15 d. sumokėjo 57,00 Eur žyminį mokestį.
57. Apeliacinės instancijos teismas išaiškina, jog CPK 80 straipsnio 2 dalis nenumato šeimos bylose žyminio mokesčio mokėjimo už atskirojo skundo pateikimą, todėl apeliantės sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas, tai pavedant atlikti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Grąžinti V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 57,00 Eur (penkiasdešimt septyni eurai 00 ct) žyminį mokestį, 2025 m. gruodžio 15 d. sumokėtą mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB banke, tai įpareigojant atlikti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.