Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Jurgitos Kolyčienės ir Rasos Paužaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios T. R.-D. M. atstovo advokato (toliau – nukentėjusiosios atstovas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2026 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 (vieneriems) metams, netaikant intensyvios priežiūros;

A. K. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 (vieneriems) metams, netaikant intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir A. K. paskirta galutinė subendrinta laisvės apribojimo bausmė 1 (vieneriems) metams septyniems mėnesiams be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 4 dalies 1, 3, 4 punktais, A. K. įpareigotas: 1) dalyvauti elgesio pataisos programoje; 2) per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstamomis veikomis nukentėjusiajai padarytą turtinę ir neturtinę žalą; 3) visą bausmės atlikimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba).

Iš A. K. pareikšto kaltinimo pašalintos aplinkybės dėl nenustatyto skaičiaus smūgių kumščiu sudavimo į įvairias kūno vietas nukentėjusiajai T. R.-D. M..

Nuosprendžiu iš nuteistojo A. K. priteista nukentėjusiajai T. R.-D. M.: 484,76 Eur turtinei ir 1 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat 1 000 Eur advokato pagalbos išlaidų.

Nukentėjusiosios T. R.-D. M. reikalavimas dėl dokumentų vertimo išlaidų priteisimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. K. pripažintas kaltu dėl to, kad jis 2023 m. gegužės 6 d., apie 11.00 val., šalia jam ir T. R.-D. M. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto su T. R.-D. M. metu tyčia stumdė nukentėjusiąją T. R.-D. M., dėl ko ši mažiausiai 5 kartus buvo nugriuvusi ant žemės, tuo padarydamas nukentėjusiajai poodinę kraujosruvą kairiame sėdmenyje, odos nubrozdinimus nugaroje, dešiniame dilbyje ir kairės plaštakos trapecinio kaulo lūžį, tokiais savo veiksmais nesunkiai sužalojo T. R.-D. M., nes dėl kaulo lūžio sveikata buvo sutrikdyta ilgam, t. y. ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Tokiais veiksmais A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Be to, A. K. 2023 m. gegužės 6 d., apie 11.00 val., šalia jam ir T. R.-D. M. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto, kurio metu buvo nesunkiai sužalota T. R.-D. M. ir per kurį T. R.-D. M. telefone renkant bendrojo pagalbos telefono numerį, iš rankos išmušus mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy A50“ ir telefonui nukritus ant žemės, jis, pakėlęs telefoną nuo žemės, atvirai, t. y. matant T. R.-D. M. ir suprantant jo veiksmų neteisėtumą, įsidėjęs į kelnių galinę kišenę, pasiėmė telefoną, tai yra atvirai pagrobė T. R.-D. M. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy A50“, 127 Eur vertės. Tokiais veiksmais A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nukentėjusiosios atstovas nesutinka su nuteistojo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, prašant šią veiką perkvalifikuoti į BK 180 straipsnio 1 dalį ir paskirti naują bausmę, taip pat ginčijamos tam tikros teismo išvados, susijusios su nuteistojo veiksmų vertinimu dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, be to, keliami baudžiamojo poveikio priemonės, turtinės bei neturtinės žalos, proceso išlaidų atlyginimo klausimai. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose, ne kartą yra pasisakęs ir dėl šių veikų atribojimo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189/2009, Nr. 2K-245-696/2015, Nr. 2K-82-139/2015, Nr. 2K-272-648/2015). Juose išaiškinta, kad plėšimą ir atvirąją vagystę apibūdina atviras turto užvaldymo būdas, tačiau plėšimas nuo atvirosios vagystės skiriasi tuo, kad plėšimo nusikaltimo sudėtis numato grasinimą smurtu ar fizinio smurto panaudojimą prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją, siekiant užvaldyti svetimą turtą. Esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Tuo tarpu kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis (nenaudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-746/2016, 2K-147-511/2016, 2K-151-628/2018, 2K-244-303/2018, 2K-251-495/2020, 2K-219-495/2022). Sprendžiant klausimą, ar padaryta nusikalstama veika – svetimo turto pagrobimas – turėtų būti kvalifikuojama pagal 180 straipsnį ar pagal BK 178 straipsnį, svarbu nustatyti ne tik tai, ar prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, bet ir tai, ar smurtas buvo panaudotas siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Pažymėtina, kad plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą pagrobti svetimą turtą, kuris gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 10 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-48-449/2024).

Kaip nurodyta anksčiau, nukentėjusiosios atstovas, prašydamas perkvalifikuoti nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, akcentuoja vienintelę aplinkybę – smurtinių veiksmų atlikimą, po ko, atėmus galimybę priešintis, buvo užvaldytas nukentėjusiosios telefonas. Toks selektyviai nurodomas teiginys, neanalizuojant byloje surinktų įrodymų, yra deklaratyvus, neatitinkantis byloje nustatytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė detalius motyvus, kokiomis aplinkybėmis ir dėl kokių priežasčių nuteistasis išmušė iš nukentėjusiosios rankų telefoną ir, įsidėjęs į kelnių kišenę, jį pasiėmė. Apeliaciniame skunde dėl šių motyvų nėra pasisakoma, o tik bendrai teigiama esą smurtiniai veiksmai buvo panaudoti, siekiant pagrobti mobiliojo ryšio telefoną, su kuo niekaip negalima sutikti. Byloje yra aiškiai nustatyta, kad tarp nuteistojo A. K. ir nukentėjusiosios T. R.-D. M. yra susiklostę ilgalaikiai konfliktiniai santykiai dėl nekilnojamo turto, kuris jiems abiem atidalintas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priskirtas asmeninėn nuosavybėn (t. 2, 111-118). Būtent dėl šio nekilnojamo turto konfliktas tarp nuteistojo bei nukentėjusiosios kilo ir įvykio dieną. Nukentėjusiajai atvykus į įvykio vietą ir negalint įeiti į pastatą, buvo bandyta laužti duris, be to, nuo pastato savavališkai nuimtos vaizdo kameros, iškaba „K.“. Nesunku numanyti, kad esant tokiai situacijai į įvykio vietą iškviestas ir į ją atvykęs A. K. buvo nepatenkintas, iškart kilo konfliktas, ginčo metu nukentėjusioji filmavo, o nuteistasis, tam prieštaraudamas, siekė nutraukti filmavimą, vienu metu išmušė telefoną nukentėjusiajai iš rankos. Nėra jokių abejonių, kad poveikiu į ranką siekta nutraukti filmavimą, nenorint, jog nukentėjusioji fiksuotų konfliktą, o ne turint išankstinį ar tuo metu, kai buvo iš rankos išmušamas telefonas, staiga susiformavusį tikslą pagrobti svetimą daiktą. Vis dėlto po to, kai nuteistajam pavyko telefoną išmušti iš nukentėjusiosios rankų, A. K., T. R.-D. M. matant, jį pasiėmė, įsidėjo į kelnių kišenę ir negrąžino, atvykus policijos pareigūnams neigė jį turintis, grąžino tik po keturių mėnesių (pagal pareigūno reikalavimą), aiškindamas neva jo negrobė, o po įvykio rado numestą žolėje. Taigi nuteistasis pirmiausia siekė nutraukti filmavimą, būtent tuo tikslu telefonas buvo išmuštas iš nukentėjusiosios rankų, tačiau vėliau, kai telefono aparatas nukrito ant žemės ir priėjęs nuteistasis, nukentėjusiajai matant, jį paėmė, A. K. šio, jam svetimo daikto, neatidavė T. R.-D. M., įspėdamas daugiau nebefilmuoti, neperdavė ir kartu su nukentėjusiąja buvusiam J. R. ar padėjo aparatą nukentėjusiajai laikinai nepasiekiamoje vietoje, o pasiėmė jį pats, tokiu būdu jį atvirai pagrobdamas. Byloje nustatyti nuteistojo veiksmai niekaip neatitinka BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių ir negali būti kvalifikuojami pagal šią baudžiamojo įstatymo normą.

Dėl nuteistojo veiksmų pagal BK 138 straipsnio 1 dalį

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas padarė įrodymų vertinimo klaidą ir nepagrįstai konstatavo nesant įrodymų, kad nuteistasis kumščiu sudavė nukentėjusiajai smūgį (smūgius). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas detaliai analizavo pačios nukentėjusiosios parodymus, kurie dėl smūgių sudavimo buvo nenuoseklūs, proceso metu ne kartą keitėsi (skirtingai aiškino smūgių skaičių, sudavimo vietas), atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajai nebuvo nustatyti sužalojimai tose kūno vietose, į kurias ši teigė, kad buvo suduoti smūgiai (pakaušyje, šonkaulių ar peties srityje ir kt.), dėl ko nukentėjusiosios parodymais dėl smūgių sudavimo pagrįstai nesivadovauta. Nuteistojo pozicija dėl to, kad jis jokių smūgių nukentėjusiajai nesudavė, buvo nuosekli nuo pat proceso pradžios, A. K. pripažino keletą kartų pastūmęs nukentėjusiąją, dėl ko ši griūdavo ant žemės. Liudytojas J. R. bendrai yra nurodęs, kad A. K. sudavė nukentėjusiajai per rankas ir išmušė telefoną. Paprašytas detaliau nurodyti šį momentą, liudytojas teigė tiksliau negalintis paaiškinti („kokiu būdu jis išmušė iš T. rankos telefoną, tiksliai negaliu pakomentuoti“), tuo pačiu pridūrė, kad „iš rankos iš apačios per T. rankas sudavė pakankamai stipriai“ (t. 5, b. l. 49-53). Kitas liudytojas V. V. kategoriškai neigė, kad A. K. sudavė bent kokį smūgį nukentėjusiajai, be kita ko, liudytojas tikino, kad tai jis išmušė iš nukentėjusiosios rankų telefoną (past. – apeliaciniame skunde atitinkama parodymų dalis, kuri yra cituojama, klaidingai priskiriama kaip nurodyta nuteistojo A. K.), kas yra paneigta byloje surinktais įrodymais. Taigi, nepaisant to, kad liudytojas J. R. ir nurodė esą A. K. sudavė nukentėjusiajai per rankas (galima suprasti, kad vieną kartą, suduodant į vieną arba abi rankas), tačiau šių liudytojo parodymų nepakanka išvadai, kad buvo suduotas tyčinis smūgis nukentėjusiajai, siekiant padaryti jai fizinį poveikį. Pats liudytojas detalizuoti sudavimo aplinkybių negalėjo, be to, iš jo parodymų taip pat galima matyti, kad nuteistojo tikslas buvo paimti iš nukentėjusiosios telefoną, kad ši juo nefilmuotų (liudytojas patvirtino, kad tuo metu nukentėjusioji laikė telefoną priešais save, t. y. tokioje pozicijoje, kokioje paprastai yra fiksuojamas vaizdas). Apeliaciniame skunde, įrodinėjant, kad nukentėjusioji buvo ne tik stumdoma, o jai suduotas ir smūgis, yra akcentuojamas T. R.-D. M. nustatytas kairės plaštakos trapecinio kaulo lūžis, kuris, pasak gynėjo, negalėjo atsirasti nuo pastūmimo. Galima sutikti, jog tikimybė tokiam lūžiui kilti vien tik nuo pastūmimo yra mažai tikėtina, tačiau gynėjas nutyli, kad šis lūžis galėjo atsirasti nukentėjusiajai pargriuvus ant žemės. Atkreiptinas dėmesys, kad specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad T. R.-D. M. nustatytas kairės plaštakos trapecinio kaulo lūžis galėjo būti padarytas tiek suduodant smūgį per ranką (išmušant rankoje laikomą telefoną), tiek nukentėjusiajai pačiai griuvinėjant ir kaire plaštaka kontaktuojant su kietu buku daiktu ar paviršiumi (t. 1, b. l. 147-148). Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, nustatytas lūžis savaime nepatvirtina smūgio sudavimo į nukentėjusiosios ranką.

Atsižvelgdamas į 9 pastraipoje išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pakankamo pagrindo išvadai, kad nuteistojo veiksmais buvo suduotas smūgis nukentėjusiajai, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo sprendimui kaip neįrodytą iš kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį pašalinti A. K. inkriminuotą aplinkybę „dėl nenustatyto skaičiaus smūgių kumščiu sudavimo nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas“.

Dėl BK 71 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės

Pasisakydama dėl apelianto prašymo, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas baudžiamasis procesas ir jame priimamas sprendimas yra individualus. BK 67 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės, taip pat ir įmoka į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, skiriamos atsižvelgiant į konkrečios veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę, jo turtinę padėtį bei poreikį užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų įgyvendinimą. Tai, kad kitoje (priešpriešinėje) byloje asmeniui buvo paskirta įmoka į minėtą fondą, savaime nesudaro teisinio pagrindo taikyti analogišką priemonę šioje byloje, kadangi teisingumas nėra formalus ir įgyvendinamas mechaniniu sprendimų kopijavimu ar „priešpriešiniu sulyginimu“. Įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą yra papildoma poveikio priemonė, kuria siekiama realizuoti teisingumo principą ir padėti asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų. Jos skyrimas yra teismo diskrecija, sprendžiant dėl jos vertinama, ar nustatytos bausmės dydis ir rūšis yra pakankami bausmės tikslams pasiekti.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šioje byloje nustatytas aplinkybes, nuteistojo asmenybę bei jam jau paskirtą bausmę laisvės apribojimo bausmę su įpareigojimais, daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir netaikant BK 71 straipsnyje numatytos priemonės. Nukentėjusiosios atstovas, prašydamas paskirti šią priemonę, nenurodė jokių teisiškai reikšmingų BK 67 ir 71 straipsnių taikymo pagrindų, susijusių su konkrečiai nuteistojo A. K. asmenybe, jo padaryta veika ar elgesiu po nusikaltimo, o savo prašymą grindė tik subjektyviu siekiu suvienodinti abiejų bylų procesines pasekmes. Tokie argumentai yra teisiškai nepakankami ir nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį šioje dalyje.

Dėl neturtinės žalos

Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės T. R.-D. M. atstovas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas priteisė iš nuteistojo A. K. nukentėjusiajai 1 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Apeliantas tvirtina, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas neteisingai įvertino konflikto priežastis, iniciatorių ir kitas aplinkybes, išdėstytas ankstesnėje apeliacinio skundo dalyje, ir neturtinės žalos dydį nepagrįstai sumažino iki 1 000 Eur, nors civilinė ieškovė buvo pareiškusi 15 000 Eur dydžio reikalavimą. Tuo pačiu pažymima, kad nuteistasis, būdamas individualios įmonės savininkas, gauna nuolatines pajamas ir turi galimybę atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, mažinančias ar didinančias atlygintiną neturtinę žalą. Taip pat pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-604/2005, 3K-3-219/2010, 3K-3-171/2011 ir kt.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-942/2021).

Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydį, negali būti suabsoliutinamas vienas pasirinktas kriterijus, o kiti ignoruoti. Nepriklausomai nuo įvykio padarinių sunkumo, privalo būti vertinama reikšmingų aplinkybių visuma ir taip nustatomas maksimaliai teisingas, situaciją atitinkantis neturtinės žalos atlyginimo dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-689/2020). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad neturtinės žalos įvertinimas pripažintinas teisingu, jei konkreti nustatyta žalos atlyginimo piniginė išraiška atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus. Teisingo žalos atlyginimo principas, be kita ko, reiškia, kad turi būti užtikrinta tokia žalą patyrusio asmens teisių apsauga, kuri nesukeltų neadekvačiai sunkių padarinių žalą atlyginti turinčiam asmeniui. Taip pat pažymėtina, kad sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų taikymas apima ir lyginamąjį aspektą, kai atsižvelgiama į panašiose savo faktinėmis aplinkybėmis kitose bylose priteistą žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-699/2017). Teismų praktika dėl neturtinės žalos dydžio, suformuota kitose analogiško ar panašaus pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos dydis, todėl teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos dydžio, paprastai turi atsižvelgti ir į analogiško ar panašaus pobūdžio bylose įprastai priteisiamas pinigų sumas. Tačiau teismų nustatyti žalos dydžiai konkrečiose bylose negali būti laikomi teisine taisykle, nes skirtingose bylose nustatytos neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti reikšmingos aplinkybės dažniausiai nebūna analogiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-331-976/2018, 2K-191-942/2021).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad nukentėjusiajai T. R.-D. M. buvo padaryta neturtinė žala, atsižvelgė į tai, kad prieš nukentėjusiąją buvo pavartotas smurtas, ji buvo stumdoma, kelis kartus nugriuvo ant žemės, jai padaryti kūno sužalojimai, be to, iš nukentėjusiosios atvirai pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas, kas šiai sukėlė didelių nepatogumų. Tuo pačiu atsižvelgta ir į tai, kad kilęs konfliktas buvo abipusis, nenustatyta, jog nukentėjusiajai suduotas bent vienas smūgis, nukentėjusioji buvo tik atstumiama, dėl padarytų sužalojimų neprireikė stacionaraus gydymo, chirurginės operacijos, neprarado darbingumo ir pan. Be to, įvertintas pačios nukentėjusiosios elgesys – T. R.-D. M. buvo aktyvi konflikto dalyvė, vartojo smurtą prieš nuteistąjį, plastikiniu autoparkingo žymekliu sudavė nuteistajam per kairės rankos dilbį, tokiu būdu nežymiai sutrikdydama šiam sveikatą, dėl ko įsiteisėjusiu Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu buvo pripažinta kalta ir nuteista padariusi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tokių aplinkybių visumoje pirmosios instancijos teismas, be kita ko, atsižvelgdamas į teismų praktiką nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose priteisiamų neturtinės žalos dydžių ribas, sprendė esant tikslinga priteisti nukentėjusiajai 1 000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos dydžio. Kaip matyti, sprendžiant neturtinės žalos klausimą buvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės. Nors apeliaciniame skunde ir nesutinkama su nustatytu neturtinės žalos dydžiu, tačiau konkrečių argumentų dėl atitinkamų pirmosios instancijos teismo išvadų nenurodoma. Atstovas tik lakoniškai užsimena esą teismas neteisingai įvertino kilusio konflikto priežastis bei iniciatorių, tačiau konkrečiau dėl to nepasisako. Visgi iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, kaip jau minėta, vertino tiek nuteistojo nusikalstamus veiksmus, jų pobūdį, tiek ir pačios nukentėjusiosios elgesį, pagrįstai konstatavo, jog konfliktas buvo abipusis. Šioje nutartyje anksčiau išdėstytais argumentais pritarta išvadai nagrinėjamu atveju nesant pakankamų duomenų, jog nukentėjusiajai buvo suduotas bent vienas smūgis, todėl apelianto prašymas, atsižvelgus į tai didinti neturtinę žalą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajai priteistas neturtinės žalos dydis atitinka teismų praktikoje nustatytinus dydžius nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose. Nors šios kategorijos bylose gali būti priteistina ir kur kas didesnė neturtinė žala (viršutinė riba siekia apie 8 000 Eur), tačiau tokiais atvejais kaltininko veika paprastai pasireiškia didesniu intensyvumu, yra suduodami tiesioginiai smūgiai, padaroma daugiau sužalojimų, ilgiau užtrunka nukentėjusiojo gydymas ir pan. Apeliaciniame skunde kaip aktuali byla sprendžiant neturtinės žalos dydį nurodoma Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-988/2026, kurioje vienai nukentėjusiai, patyrusiai lengvesnį sveikatos sutrikdymą (nežymų), pirmosios instancijos teismo priteista neturtinė žala padidinta nuo 500 Eur iki 800 Eur, kitai nukentėjusiajai, kuriai taip pat nežymiai sutrikdyta sveikata, neturtinė žala padidinta nuo 500 Eur iki 1 000 Eur. Apelianto nurodomoje byloje nukentėjusiosioms buvo išties priteista didesnė neturtinė žala, tačiau tą nulėmė atitinkamos faktinės aplinkybės, kurios yra skirtingos nei nagrinėjamoje byloje. Minėtu atveju buvo nustatyta, kad nusikaltimo metu buvo naudojamas pramoninės gamybos Britų armijos 1897 m. modelio pėstininkų kardas, kuriuo viena nukentėjusioji buvo pastumta, po ko kaltininkas, laikydamas kardą rankoje (prieš tai juo mosikavęs, perbraukęs per stalą ir numetęs nuo jo daiktus), sudavė juo nukentėjusiajai ne mažiau kaip keturis kartus į kairės pusės viršutinę krūtinės dalį. Kaip svarbi aplinkybė konstatuota tai, kad nusikalstama veika padaryta nukentėjusiosios namuose, kartu esant nukentėjusiosios seseriai, kurią grasinta nužudyti ir prieš kurią taip pat buvo pavartotas smurtas. Prieš kitą nukentėjusiąją buvo padarytos dvi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgta į intensyvius nusikalstamus veiksmus, naudotą nurodytą ginklą, kuriuo nukreipus į nukentėjusiąją buvo išsakyti atviri grasinimai „tu negyvensi“, „išnaikinsiu visą tavo šeimą“, nukentėjusiai kumščiu suduotas smūgis į veidą, smurtas įvykdytas tiek sesers akivaizdoje, tiek ir prieš pačią seserį, dėl kilusių išgyvenimų pašlijo nukentėjusiosios psichinė savijauta, prireikė psichologų konsultacijų. Taigi tokios aplinkybės rodo, kad minėtoje byloje buvo nustatytos akivaizdžiai skirtingos esminės faktinės aplinkybės, todėl ši atstovo nurodoma byla negali būti laikoma precedentu šioje byloje, kadangi, pasikartotina, teismų precedentai gali būti taikomi tik esant tapačioms ar iš esmės panašioms situacijoms.

Dėl turtinės žalos

Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, atstovas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajai priteista turtine žala bei reiškia konkrečius reikalavimus atlyginti nukentėjusiosios patirtas išlaidas – 400 Eur už sugadintą mobiliojo ryšio telefoną; 392 Eur už papildomus tyrimus bei 154,55 Eur už atvykimą tyrimams ir pragyvenimą; 419,28 Eur už vaistų įsigijimą bei 157,73 Eur dydžio išlaidas, patirtas vykstant į skirtingose Nyderlandų miestuose esančius bankus, siekiant atstatyti pagrobtame telefone buvusias mokėjimo priemone. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje detaliai pasisakyta dėl kiekvieno iš šių reikalavimų (nuosprendžio 17-20 lapai), kurie pripažinti kaip nepasitvirtinę ir atmesti. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadomis dėl turtinės žalos dydžio, apeliaciniame skunde nenurodo jokių naujų teisinių ar faktinių argumentų, o tik pakartoja tuos pačius reikalavimus, kurie jau buvo išsamiai išnagrinėti apylinkės teisme. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos dar kartą išsamiai ir dubliuojančiai pasisakyti dėl motyvų, į kuriuos skundžiamu nuosprendžiu jau yra detaliai atsakyta. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to reikalaujama apeliaciniame skunde, tačiau ši pareiga negali būti suprantama kaip reikalavimas teismui formaliai perrašyti ar detaliai atkartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, jeigu apeliantas savo skunde nekritikuoja konkrečių teismo padarytų išvadų, neįvardina konkrečių įrodymų vertinimo klaidų ir nepateikia naujų teisinių argumentų.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį dalyje dėl turtinės žalos dydžio, neturi pagrindo daryti kitokias išvadas dėl nukentėjusiosios keltų reikalavimų ir juos tenkinti. Priteista turtinė žala, kurią sudaro žala už prarastą telefoną (127 Eur) bei išlaidos už atvykimą iš Nyderlandų į Lietuvą dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, pragyvenimą Vilniuje (357,76 Eur), iš viso 484,76 Eur, nustatyta teisingai, pagrįsta objektyviais duomenimis, yra įrodyta ir nekelianti abejonių. Kiti nukentėjusiosios reikalavimai motyvuotai atmesti. Pagrobto mobiliojo ryšio telefono vertė nustatyta įvertinus duomenis apie vidutinę analogiško modelio rinkos vertę nusikalstamos veikos padarymo metu. Kartu su apeliaciniu skundu nebuvo pateikti kiti duomenys, paneigiantys pirmosios instancijos teismo surinktą informaciją apie vidutinę telefono vertę, pati nukentėjusioji jokių mobiliojo ryšio telefono įsigijimo dokumentų neturėjo, todėl nėra jokio pagrindo didinti priteistą žalą už pagrobtą telefoną, kuris, be kita ko, buvo naudotas, pačios nukentėjusiosios žodžiais, įgytas dar prieš trejus metus iki įvykio.

Pabrėžtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme 2025 m. sausio 15 d. nutartimi buvo paskirtas teismo medicinos tyrimas, pavedant specialistams atsakyti, ar T. R.-D. M. po 2023 m. gegužės 6 d. gydymas yra susijęs su įvykio metu patirtais kūno sužalojimais; ar dėl įvykio jai galėjo kilti pateiktuose medicininiuose dokumentuose konstatuoti susirgimai; taip pat klausta dėl nukentėjusiosios pateiktuose užsakymuose nurodytų preparatų pobūdžio (ar tai vaistai, ar papildai), kokia jų paskirtis, ar buvo būtinumas juos naudoti praėjus metams nuo įvykio (t. 5, b. l. 89-91). Atlikus šį tyrimą buvo duoti aiškūs atsakymai, leidę pirmosios instancijos teismui kaip nepagrįstas pripažinti išlaidas už vaistų įsigijimą, taip pat išlaidas už atvykimą į Vilniuje esančią kliniką papildomiems tyrimams, pragyvenimą atitinkamu laikotarpiu. Apeliaciniame skunde medicininio tyrimo išvados nutylimos, neišreiškiama jokia pozicija dėl jų, dėl ko nėra pagrindo atkartoti tyrimo išvadas, kuriomis remiantis pagrįstai netenkintas prašymas dėl nurodytų išlaidų priteisimo.

Civilinė ieškovė kaip būtinų neįrodė ir išlaidų, susijusių su degalų įsigijimu ir automobilio parkavimu (157,73 Eur). Šios išlaidos grįstos būtinumu vykti į kitus Nyderlanduose esančius bankus, siekiant atstatyti mokėjimo priemones (banko korteles), kurios prarastos kartu su mobiliojo ryšio telefonu. Visgi nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinį skundą nagrinėjančiam teismui nebuvo pateikti duomenys, kad T. R.-D. M. nurodytomis dienomis išties lankėsi bankuose, vyko į juos automobiliu, jos gyvenamojoje vietoje nebuvo reikiamo banko skyriaus, be kita ko, nenustatyta, kad mokėjimo priemonės nebuvo galima užsisakyti nuotoliniu būdu (naudojantis internetine bankininkyste). Apeliaciniame skunde pažymima tik tai, kad nukentėjusioji neturėjo pareigos siekti kiek įmanoma mažinti su mokėjimo priemonių atstatymu susijusias išlaidas ir turėjo teisę kiek įmanoma greičiau išspręsti jai sukeltą problemą, tačiau tai nepaneigia, kad teismui taip ir nebuvo pateikti anksčiau įvardinti duomenys, leidžiantys įvertinti, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos ir pagrįstos.

Dėl proceso išlaidų

Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiosios T. R.-D. M. prašymas priteisti 2 300 Eur dydžio išlaidas atstovo teisinei pagalbai apmokėti tenkintas iš dalies ir iš nuteistojo A. K. priteista nukentėjusiajai 1 000 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti. Apeliaciniame skunde su tokiu sprendimu nesutinkama, pabrėžiama, kad prašomos išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, taip pat kaip aktuali nagrinėjamam klausimui nurodoma anksčiau minėta Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-988/20226, kurioje nukentėjusiosioms priteistos proceso išlaidos buvo padidintos (atitinkamai iki 726 Eur ir 1 936 Eur). Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

Susipažinus su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais sprendžiant nukentėjusiosios patirtų proceso išlaidų klausimą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad A. K. buvo pripažintas kaltu tik dėl dalies jam inkriminuotų veiksmų, kita dalis nukentėjusiosios nurodytų ir kaltinime inkriminuotų smurtinių veiksmų pripažinti kaip nepasitvirtinę, atitinkamai nepagrįstais pripažinti nuėjusiosios kelti ir įrodinėti reikalavimai, susiję su turtinės ir neturtinės žalos padarymu, taip pat atsižvelgta, kad nukentėjusiajai atstovavęs ankstesnis advokatas B. C. ją gynė kitoje baudžiamojoje byloje, kas rodo, kad advokatui byloje tiriamas įvykis buvo žinomas (apeliacinės instancijos teisme aplinkybė dėl advokato dalyvavimo abiejose bylose klaidingai interpretuota kaip teismo neva nurodytas argumentas mažinti išlaidas tuo pagrindu, kad jos patirtos ne tik šioje, bet kitoje byloje). Teisėjų kolegija pritaria išdėstytiems motyvams, taip pat papildomai atsižvelgia į bylos apimtį ir sudėtingą (priešingai nei nurodo apeliantas, byla pagal savo pobūdį nėra sudėtinga, joje nebuvo keliami sudėtingi teisės taikymo klausimai, nors nagrinėtos dvi veikos, tačiau jos abi susijusios su vienu ir tuo pačiu įvykiu, bylą sudaro nepilnai 6 tomai, nedidelis proceso dalyvių skaičius), tai, kad pirmame teisiamajame posėdyje byla nepradėta nagrinėti, kadangi nukentėjusiosios atstovas kartu su civiliniu ieškiniu pateikė priedus ne valstybine kalba, teko atlikti jų vertimą, bylos nagrinėjimo metu teikė įvairius medicininius dokumentus, kuriuose konstatuotos diagnozės kėlė neaiškumų, dėl ko buvo paskirtas medicinos tyrimas, kas turėjo įtakos proceso trukmei. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes pirmosios instancijos teismo priteistas atlyginti proceso išlaidų dydis laikytinas tinkamu, jį didinti nėra pagrindo. Vien tai, kad nukentėjusiosios prašomos daugiau nei dvigubai didesnės proceso išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, savaime nereiškia, kad tokios išlaidos yra pagrįstos ir priteistinos. Atstovo nurodomoje anksčiau minėtoje Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-988/2026 nukentėjusiosioms priteistų proceso išlaidų dydis (vienai nukentėjusiajai mažesnis, kitai didesnis nei nagrinėjamoje byloje) nerodo, kad skundžiamu nuosprendžiu klausimas dėl proceso išlaidų atlyginimo buvo išspręstas neteisingai.

Apeliaciniu skundu teikiamas prašymas priteisti nukentėjusiajai T. R.-D. M. jos turėtas išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme (pagal pateiktus dokumentus iš viso 1 000 Eur). Atsižvelgiant į apeliacinio skundo nagrinėjimo rezultatą (apeliacinis skundas atmetamas), prašymas dėl nurodytų išlaidų atlyginimo negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiosios T. R.-D. M. atstovo advokato (toliau – nukentėjusiosios atstovas) apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiosios T. R.-D. M. atstovo advokato prašymą priteisti nukentėjusiajai jos turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme atmesti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.