- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-02
- Bylos Nr.
- AN2-396-932/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00677-2026-1
- Bylos rūšis
- Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Julita Dabulskytė-Raizgienė
- Institucija
- Lietuvos kariuomenės Karo komendantūrų valdyba
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto ir nubausto G. O. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 29 d. nutarties, kuria atmestas G. O. skundas dėl Lietuvos kariuomenės Karo komendantūrų valdybos Vilniaus regioninės karo komendantūros (toliau – ir Institucija) 2026 m. balandžio 8 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) (ROIK (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Nutarimas), panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Lietuvos kariuomenės Karo komendantūrų valdybos Vilniaus regioninės karo komendantūros 2026 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) G. O. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 560 straipsnio 1 dalyje, už šį nusižengimą jam paskirta 60 eurų dydžio bauda. Nesutikdamas su Nutarimu, G. O. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui skundą, prašydamas Nutarimą panaikinti ir jam pradėtą administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. birželio 29 d. nutartimi skundo netenkino, konstatuodamas, kad G. O. kaltė padarius jam inkriminuotą nusižengimą įrodyta, priimtas nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai bei proceso dalyvių prašymai
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas G. O. prašo: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 29 d. nutartį bei Lietuvos kariuomenės Karo komendantūrų valdybos Vilniaus regioninės karo komendantūros 2026 m. balandžio 8 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną jam nutraukti; 2) teismui nenustačius pagrindo nutraukti administracinę teiseną – pakeisti skundžiamą nutartį ir, atsižvelgiant į jo amžių, mokymąsi, egzaminų laikotarpį, patirties stoką, sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat tai, kad nebuvo sąmoningo vengimo vykdyti karo prievolininko pareigas, priimti švelnesnį sprendimą.
Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg formaliai įvertino situaciją, nepakankamai individualizavo jo kaltę, asmeninę padėtį, mokymosi ir egzaminų aplinkybes, taip pat paskirtos nuobaudos proporcingumą.
Apelianto nuomone, vien termino praleidimo faktas savaime nereiškia, kad jis sąmoningai ar piktybiškai vengė vykdyti karo prievolininko pareigas. Pabrėžia, kad nesislėpė nuo institucijų, nesiekė išvengti karo prievolės ir neturėjo tikslo pažeisti įstatymus – tuo metu buvo mokinys, mokėsi bendrojo lavinimo mokykloje, ruošėsi brandos egzaminams ir neturėjo pakankamai patirties bendraujant su valstybės institucijomis, dėl to netinkamai įvertino situaciją ir galimas teisines pasekmes. Teismas turėjo aiškintis ne tik tai, ar terminas buvo praleistas, bet ir tai, kokios jo praleidimo priežastys, ar buvo realus siekis vengti pareigos, ar apelianto elgesys buvo sąmoningas ir pavojingas.
Skunde pažymima, kad apelianto amžius, mokymasis, pasiruošimas egzaminams ir patirties stoka bendraujant su valstybės institucijomis turėjo būti įvertinti kaip aplinkybės, mažinančios kaltės laipsnį, parodančios, jog jo elgesys nebuvo piktybiškas. Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad pagrindinė veikla tuo metu buvo mokymasis ir pasiruošimas brandos egzaminams. Nėra jokių duomenų, kad apeliantas būtų slapstęsis, atsisakęs bendradarbiauti, ignoravęs tiesioginius institucijos raginimus ar siekęs išvengti karo prievolės.
Apeliantas neginčija fakto, kad karo prievolininkas turi pareigą pateikti duomenis ir susisiekti su institucija, tačiau pažymi, jog jo atveju svarbu tai, kad dalis informacijos apie jo mokymąsi buvo objektyviai patikrinama oficialiuose šaltiniuose, buvo aišku, jog jis mokėsi bendrojo lavinimo mokykloje. Dėl šių priežasčių jo neveikimas neturėtų būti vertinamas taip griežtai kaip sąmoningas vengimas ar atsisakymas vykdyti pareigą.
Apelianto vertinimu, paskirta 60 Eur nuobauda neatitinka konkrečios situacijos ir jos paskyrimas yra per griežtas. Akcentuoja esantis mokinys, neturi nuolatinių pajamų, be kita ko, dar kartą pažymi byloje nesant duomenų, kad jis būtų piktybiškai vengęs pareigų, slapstęsis ar daręs realią žalą. Pripažįsta, kad situacija kilo dėl to, kad laiku nesusisiekė su institucija ir nepateikė duomenų ir tai buvo jo klaida, tačiau tai nebuvo padaryta siekiant išvengti karo prievolės.
Atsiliepimas
Atsiliepimu Institucija prašo administracinėn atsakomybėn patraukto G. O. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodoma, kad skundžiamoje nutartyje faktinės aplinkybės buvo įvertintos tinkamai, taip pat teisingai pritaikytos ginčo teisinius santykius reguliuojančios normos. Pažymima, kad ne apelianto amžius, mokymasis, ruošimasis egzaminams ar patirties stoka sukėlė neigiamas teisines pasekmes, o paties apelianto nerūpestingumas ir neatsakingumas. Apeliantas aiškiai žinojo, kad yra įtrauktas į karo prievolininkų sąrašą, žinojo, jog privalo vykdyti pateiktą nurodymą ir susisiekti su atitinkama įstaiga ir pateikti jai reikalingus dokumentus ir nors numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti ANK numatyti padariniai, kurių nors ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos ir apeliacinio skundo argumentų matyti, kad G. O. neneigia administracinio nusižengimo faktinių aplinkybių, t. y. pripažįsta nesusisiekęs su Institucija ir nepateikęs reikalaujamų duomenų, tačiau mano, jog tokie veiksmai nėra pakankami konstatuoti jo kaltę ir taikyti administracinę atsakomybę, kadangi, kaip pabrėžia, jo neveikimą lėmė ne siekis išvengti karo prievolės, o mokymasis, pasirengimas brandos egzaminams, patirties bendraujant su valstybės institucijomis stoka ir netinkamas situacijos svarbos įvertinimas.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą, skundžiamos nutarties bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra išsamiai argumentuota, teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra teisinio pagrindo. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas įvertino akcentuojamą aplinkybę dėl to, jog apeliantas mokosi, taip pat vertino tiek apylinkės teismui adresuotame skunde, tiek teismo posėdžio metu pateiktus argumentus bei paaiškinimus, ir pagrįstai nustatė, kad šios aplinkybės vis dėlto nepateisina aplaidaus elgesio vykdant valstybės nustatytas pareigas ir Lietuvos Respublikos karo prievolės ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo (toliau – KPAKATĮ) nuostatas. Vien tai, kad teismas, įvertinęs aplinkybių visumą, padarė kitokią išvadą nei tikėjosi apeliantas, nereiškia, kad pastarojo pateikti argumentai nebuvo tinkamai įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas, visiškai pritardamas skundžiamoje nutartyje padarytoms išvadoms, tų pačių argumentų nekartoja, o tik pasisako dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad G. O. buvo įtrauktas į 2026 m. karo prievolininkų sąrašą, kuriame buvo pateiktas nurodymas iki 2026 m. sausio 28 d. susisiekti su Lietuvos kariuomenės Karo komendantūrų valdybos Vilniaus regioninės karo komendantūros Karo prievolės ir komplektavimo centro I Karo prievolės ir komplektavimo skyriumi ir pateikti reikalaujamus duomenis. Šios aplinkybės neginčija ir pats apeliantas.
Žemesnės instancijos teismas
KPAKATĮ 34 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta karo prievolininko pareiga pagal karo prievolę administruojančios krašto apsaugos sistemos institucijos nurodymą pateikti karo prievolę administruojančiai krašto apsaugos sistemos institucijai reikalingus dokumentus ir duomenis, taip pat jos nurodytu laiku atvykti į karo prievolę administruojančią krašto apsaugos sistemos instituciją ar šaukimo punktą arba pasitikrinti sveikatos. Taigi, įstatyme įtvirtinta konkreti pareiga įvykdyti kompetentingos institucijos nurodymą nustatytu būdu ir terminu.
Apeliaciniame skunde įrodinėjama, kad termino praleidimo faktas savaime nereiškia, jog apeliantas sąmoningai ar piktybiškai vengė vykdyti karo prievolininko pareigas, tačiau šiuo atveju administracinės atsakomybės pagrindą sudaro ne tik formalus nustatyto termino praleidimo faktas, bet ir konkrečios karo prievolininko pareigos nevykdymas, kai asmuo apie šią pareigą žinojo ir turėjo realią galimybę ją įvykdyti. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme G. O. teismo posėdyje patvirtino, kad tikrino paskelbtus karo prievolininkų sąrašus, matė, jog yra į juos įtrauktas, susipažino, taip pat jam buvo žinomas nurodytas reikalavimas pateikti duomenis (b. l. 76-77). Nepaisydamas jam iškeltų pareigų, jis su Institucija iki nustatyto termino visgi nesusisiekė ir reikalaujamų dokumentų nepateikė. Dėl šios priežasties apelianto argumentai, kad jis nesiekė išvengti karo prievolės, nesislėpė nuo institucijų ar neturėjo tikslo pažeisti įstatymų, nepaneigia jo kaltės. Pabrėžtina, kad apelianto pareiga buvo iki 2026 m. sausio 28 d. susisiekti su karo prievolę administruojančia institucija ir pateikti reikalaujamus dokumentus, o ne atlikti privalomąją karo tarnybą – G. O. atsakomybė kilo ne už siekį išvengti pačios karo prievolės, bet už konkrečios įstatyme, t. y. KPAKATĮ 34 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatytos karo prievolininko pareigos nevykdymą, todėl tai, kad, kaip akcentuoja skundą pateikęs asmuo, jis neva neturėjo tikslo išvengti karo tarnybos ar pažeisti įstatymus, savaime nereiškia, jog jis negali būti pripažintinas kaltu dėl konkrečios pareigos nevykdymo.
Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad G. O. pareigos nevykdė ne dėl nežinojimo ar kitų objektyvių priežasčių (kliūčių). Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pats apeliantas nurodė matęs tiek tai, kad yra įtrauktas į karo prievolininkų sąrašą, tiek tai, jog reikia pateikti duomenis, tačiau nusprendė to nedaryti, nes, jo manymu, mokslai buvo svarbesni, o reikalingus duomenis institucija „išsitrauks“ pati (b. l. 74-77). Tokie paaiškinimai patvirtina, kad apeliantas, žinodamas apie jam nustatytą pareigą, jos vykdymą atidėjo savo nuožiūra, o tiksliau tokią pareigą iš esmės ignoravo. Neatmestina, kad apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės (tuo metu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo buvo mokinys, mokėsi bendrojo lavinimo mokykloje, ruošėsi brandos egzaminams ir neturėjo pakankamai patirties bendraujant su valstybės institucijomis) G. O. galėjo būti subjektyviai reikšmingos, tačiau jos nesudaro pagrindo konstatuoti, kad administracinėn patrauktas asmuo neturėjo galimybės įvykdyti jam nustatytos pareigos, dėl ko nėra pagrindo priimti kitokį sprendimą nei priėmė Institucija ir pirmosios instancijos teismas. Aplinkybė, kad apeliantas mokėsi, galėjo būti reikšminga sprendžiant klausimą dėl privalomosios karo tarnybos atidėjimo, tačiau tai savaime neatleido jo nuo pareigos susisiekti su karo prievolę administruojančia institucija ar pateikti reikalingus duomenis. Be kita ko, apelianto subjektyvus įsitikinimas, kad valstybės institucija pati gali gauti jos prašomus duomenis ar dalis informacijos apie jo mokymąsi buvo objektyviai patikrinama oficialiuose šaltiniuose, niekaip neeliminuoja įstatyme nustatytos pareigos pačiam G. O. asmeniškai įvykdyti jam pateiktą nurodymą.
Šiame kontekste svarbu ir tai, (į ką atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas) kad interneto svetainėje www.karys.lt dažniausiai užduodamų klausimų (D.U.K.) kategorijoje pateikiama išsami informacija apie karo prievoles ir šaukimo procedūras. Svetainėje nurodoma, kad karo prievolininkams skirti nurodymai skelbiami sąraše, prie kiekvieno karo prievolininko pavardės nurodant informaciją apie šaukimo eigą. Taip pat aiškiai nurodoma, kad už interneto svetainėje skelbiamų nurodymų nevykdymą gali būti taikoma administracinė arba baudžiamoji atsakomybė; už prievolininko pareigų nevykdymą gali būti paskirta bauda nuo 60 iki 210 eurų; be kita ko, paaiškintos ir karo tarnybos atidėjimo aplinkybės bei jų įforminimo tvarka. Taigi informacija ne tik apie pačią pareigą, bet ir jos vykdymo būdą bei nevykdymo teisines pasekmes yra viešai ir lengvai prieinama, taip pat aiškiai nurodo būtent paties karo prievolininko pareigą pateikti duomenis, todėl apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės negali būti vertinamos kaip objektyvi priežastis, dėl kurios G. O. negalėjo suprasti ar įvykdyti jam nustatytos pareigos.
Nors, kaip skunde pažymi apeliantas, jo elgesį iš esmės lėmė ne siekis išvengti karo prievolės, o netinkamai įvertinta situacija ir galimos teisinės pasekmės, prioriteto suteikimas mokslams, tačiau tai nekeičia esminės aplinkybės, kad jis tuo metu žinojo apie jam nustatytą pareigą, jos įvykdymo terminą ir, neturėdamas objektyvių kliūčių, jos neįvykdė, todėl toks jo elgesys negali būti vertinamas kaip pareigos nevykdymas nesant kaltės. Tai, kad apeliantas yra jauno amžiaus, tuo metu mokėsi bendrojo lavinimo mokykloje, ruošėsi egzaminams, neturėjo patirties bendraujant su valstybės institucijomis, nėra tos aplinkybės, kurios būtų pripažintinos kaip lengvinančios atsakomybę ANK 35 straipsnio prasme. Akivaizdu, kad nė viena iš akcentuojamų aplinkybių nesutrukdė G. O. žinoti jam kylančią pareigą ir ją vykdyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad administracinis nusižengimas padarytas netiesiogine tyčia, t. y. apeliantui žinant pareigą vykdyti nurodymą – atvykti ar susisiekti su atitinkama Institucija, pateikiant jai reikiamus dokumentus, numatė, kad dėl jo neveikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, kurių nors ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti.
Už ANK 560 straipsnio 1 dalyje už karo prievolininkų pareigų nevykdymą numatyta bauda nuo 60 iki 90 eurų. Primintina, kad nagrinėjamu atveju G. O. paskirta 60 eurų dydžio bauda, t. y. minimali įstatymo nustatyta bauda. Atsižvelgiant į anksčiau minėtų aplinkybių visumą ir tai, kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Institucijos pareigūnas, skirdamas administracinę nuobaudą, laikėsi įstatymų nustatytos bylos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos, objektyviai ir visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, kad paskirta minimali bauda yra neproporcinga padarytam administraciniam nusižengimui. Pagrindų taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę, nei įstatymo numatytą nuobaudą, nėra, t. y. nenustatyta visuma aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje nustatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-54-489/2018, 2AT-36-387/2021). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, kadangi neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-5-303/2017, 2AT-39-1073/2019).
Be kita ko, skunde, kaip jau minėta, vis pabrėžiama aplinkybė, kad apeliantas yra mokinys ir neturi nuolatinių pajamų. Visgi, kaip galima suprasti, G. O. šiuo metu jau yra baigęs mokyklą, įgijęs vidurinį išsilavinimą, duomenų, ar po mokyklos baigimo įsidarbino, neturima. Laikytina, kad pilnametis, darbingas (duomenų apie sveikatos sutrikimus nepateikta) asmuo neabejotinai turi galimybes įsidarbinti (bent laikinai ar dirbant tik dalį etato) ir sumokėti paskirtą įstatymo numatytą minimalią baudą. Kita vertus, ANK 675 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad atsižvelgdami į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens materialinę padėtį, kitas reikšmingas aplinkybes, asmens prašymu, kai jis pateikia įrodymus, teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas), priimdami nutarimą administracinio nusižengimo byloje, gali paskirtos baudos mokėjimą išdėstyti per laikotarpį iki dvejų metų, atsižvelgdami į paskirtos baudos dydį. Nagrinėjamu atveju Institucijai toks prašymas nebuvo pateiktas, dėl baudos išdėstymo skundžiame nutarime nebuvo pasisakyta. Pagal jau minėto ANK 675 straipsnio 3 dalį po nutarimo priėmimo paskirtos baudos mokėjimo išdėstymo klausimai sprendžiami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme nustatyta tvarka. Taigi administracinėn atsakomybėn patrauktas ir nubaustas G. O., manydamas, kad jo finansinės galimybės neleis sumokėti jam paskirtą baudą iš karto, dėl jos mokėjimo išdėstymo gali kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka, pateikdamas prašymą dėl baudos mokėjimo išdėstymo, kartu pridėdama tokį prašymą pagrindžiančius įrodymus. Pažymėtina, jog tokios pat pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. AN2-468-891/2020, Nr. eAN2-168-1072/2025, Nr. AN2-221-898/2025, Nr. AN2-48-806/2025, Panevėžio apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-24-879/2025).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes, skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto ir nubausto G. O. skundo netenkinti. Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.