Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens SUA2 atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės PRS1 prašymą dėl baudos SUA2 skyrimo, suinteresuoti asmenys SUA2 ir SUA1, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, todėl teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Nutartis yra nepagrįsta, neteisėta ir priimta pažeidžiant CPK nuostatas, suinteresuoto asmens teises, todėl turėtų būti panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės – antstolės pareiškimas turėtų būti atmestas. Teismas buvo itin šališkas, netinkamai aiškino procesinės teisės normas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, visiškai nevertino suinteresuoto asmens pateiktų įrodymų, bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Teismas buvo ne tik šališkas, bet išskirtinai demonstruojantis priešiškumą SUA2, bei nepilnamečiams vaikams, tuo paminant teisingumo ir protingumo principus ir CPK 185 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo nuostatas. Ginčijamos nutarties motyvai yra ne tik, kad neobjektyvūs, nepagrįsti, bet grindžiami tik teismo samprotavimais ir prielaidomis, akivaizdžiu nusistatymu prieš suinteresuotą asmenį bei stokojantys elementaraus CPK nuostatų laikymosi ir nuoseklumo.

Vaikų ir tėvo bendravimas nevyksta dėl to, kad vaikai kategoriškai atsisako išvykti su tėvu. Siekdama apsaugoti vaikų interesus, jų gerovę, nenorėdama sukelti dar didesnio streso ir nerimo, vaikų mama negali prievarta versti nepilnamečio vaikų bendrauti su tėvu, jiems atsisakant tai daryti. SUA2 stengiasi vaikus įtikinti apie reikalingumą bendrauti su tėvu, skatina juos, ką nurodo net pats išieškotojas, tik jo vertinimu tai daroma fiktyviai, tačiau bendravimas buvo neįgyvendinamas ne dėl motinos kaltės. Taigi nėra jokio pagrindo spręsti, kad SUA2, netinkamai vykdė teismo sprendimais nustatytą bendravimo tvarką, tuo labiau, kad priverstinis bendravimas neatitiktų geriausių vaikų interesų. Todėl nesant piktybiškumo ir tyčinių veiksmų, nevykdant teismo sprendimų, nebuvo jokio pagrindo nagrinėjamu atveju skirti skolininkei tokio dydžio baudą.

Nors tėvams įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis) turi įstatymo galią ir yra privalomas vykdyti, tačiau teismo nustatytos bendravimo tvarkos laikymasis gali, ir dažnai būna sąlygojamas gyvenimiškų aplinkybių, todėl gali susidaryti situacijos, kai pažodinis teismo sprendimo (nutarties) vykdymas neatitiks geriausių vaiko interesų.

Teismo paskirta bauda SUA2 yra itin didelė, neproporcinga ir neteisinga. Teismas skyrė maksimalią baudą po 300 eurų už kiekvieną dieną, nors vaikai visomis dienomis buvo parengti bendravimui su tėvu, ir atsisakė važiuoti patys. SUA2 viena išlaiko vaikus, veda juos pas psichologus, kad būtų atstatytas jų ryšys su tėvu, viena moka už paslaugas. SUA2 gaunamos pajamos yra minimalios. Vaikų tėvas SUA1 neteikia reguliariai išlaikymo vaikams, yra nuolatinis išlaikymo įsiskolinimas. Todėl net jeigu ir būtų įžvelgta SUA2 kaltės, tokia nuobauda turėtų būti sumažinta.

Byloje nėra jokių įrodymų ir niekada nebuvo nustatyta, kad bendravimas su tėvu keltų pavojų vaikų sveikatai ar psichologinei būklei. Tėvui nebuvo taikytos jokios kardomosios priemonės ar kiti bendravimą ribojantys sprendimai, todėl apeliantės teikiami argumentai apie tariamą vaikų nesaugumą būnant kartu su tėvu yra visiškai nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme

Suinteresuotas asmuo SUA2 apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus – Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. nepilnamečio liudytojo apklausos protokolus ir prašo jais vadovautis. Ginčo santykių teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad nagrinėjant bylas, kylančias iš šeimos teisinių santykių pirmiausia turi būti atsižvelgta į vaiko interesus, todėl teismas turi būti aktyvus, atsižvelgti net tik į įrodymus, pateiktus pirmosios instancijos teismui prieš skundžiamos nutarties priėmimą, bet į visą ginčo metu prieinamą medžiagą, (CPK 179 str. 3 d.). Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas priima ir vadovaujasi į bylą pateiktais naujais įrodymais (CPK 314 str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas sprendimo (nutarties) neįvykdymo klausimą pagal CPK 771 straipsnio 6 dalį, be kita ko, patikrina, ar byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių akte nurodytus konkrečius tėvo (motinos) veiksmus (neveikimą), kuriais pasireiškė teismo sprendimo (nutarties) neįvykdymas. Tokios bylos nagrinėjimo dalykas yra antstolio surašytame akte nurodyti tėvo (motinos) veiksmai (neveikimas), t. y. jų egzistavimas ir įtaka sprendime (nutartyje) nustatytai skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkai. Kiti, akte nenurodyti tėvo (motinos) veiksmai (neveikimas) nesudaro pagrindo taikyti sankciją pagal CPK 771 straipsnio 6 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-969/2020).

CPK 771 straipsnio 6 dalies formuluotė ir kasacinio teismo šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktika leidžia daryti išvadą, jog CPK 771 straipsnio nustatyta tvarka bauda skolininkui už sprendimų, įpareigojančių atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, ir privalomųjų nurodymų neįvykdymą teismo skiriama kaltės pagrindu. Tenkinti antstolio pareiškimą dėl baudos skyrimo skolininkui tokiu atveju teismas turėtų tik nustatęs, kad sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, ar privalomasis nurodymas neįvykdytas dėl skolininko kaltės, t. y. nėra objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo skolininko, lemiančių tokį neįvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695/2021).

Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kurie labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir pan., ir norus. Vaiko noras bendrauti (nebendrauti) su vienu iš tėvų paprastai formuojasi priklausomai nuo tėvų tarpusavio santykių, kiekvieno iš jų elgesio, vaiko patirties, išgyvenimų ir pan., todėl teismas, vertindamas vaiko norus, turi siekti atskleisti vieną ar kitą norą lemiančius veiksnius, kurie gali turėti esminę reikšmę ir nustatant bendravimo su vaiku tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 23 punktas).

Tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).

Teismo sprendimo (nutarties) dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo tikslas – užtikrinti realų nepilnamečio vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) kontaktą, taip užtikrinant vaiko teisę į šeimos ryšius. Atsižvelgiant į tai, ypatingą svarbą vykdant tokį sprendimą (nutartį) įgyja jame paprastai tiesiogiai neįvardyta, tačiau ne mažiau svarbi vykdymo proceso dalyvių kooperavimosi pareiga. Tinkamas teismo sprendimo (nutarties) dėl bendravimo su vaiku tvarkos vykdymas apima ne tik susilaikymą nuo aktyvių veiksmų, darančių sprendimo vykdymą negalimą, bet ir pareigą imtis reikiamų priemonių, kad būtų realiai pasiekiamas sprendimu siektas rezultatas – vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) kontaktas, jų tarpusavio ryšio atkūrimas ir palaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-969/2020, 19 punktas).

Plėtodama kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija išskiria šiuos tėvo (motinos), negyvenančio kartu su vaiku, bendravimo su juo pagrindinius principus: 1) bendravimo tvarka turi užtikrinti geriausius vaiko interesus, 2) bendravimo tvarka turi užtikrinti saugaus, tiesioginio ir pastovaus ryšio su atskirai gyvenančiu tėvu (motina) nuolatinį palaikymą; 3) tais atvejais, kai tėvas (motina) nebendrauja ar trukdo bendrauti kitam tėvui (motinai) su vaiku, teismas gali abiem tėvams ar vienam iš jų taikyti sankcijas dėl teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymo ar netinkamo vykdymo, jei tai geriausiai atitinka vaiko interesus; 4) tais atvejais, kai dėl vienų ar kitų priežasčių tiesioginis tėvo (motinos) ir vaiko bendravimas neatitinka geriausių vaiko interesų, turi būti užtikrintas netiesioginis, per tarpininką ar kitokios formos tėvo (motinos) ir vaiko šeiminių ryšių palaikymas; 5) teismas, nustatydamas tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, turi vertinti vaiko interesus ilgesnėje laiko perspektyvoje, todėl net ir tuo atveju, jei dėl vienų ar kitų priežasčių vaiko bendravimas su tėvu (motina) šiuo metu gali būti komplikuotas, teismas turi vertinti, ar bendravimo ribojimas nepakenks vaiko interesams ateityje; 6) teismas turi įvertinti, ar jo nustatoma tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka galės būti realiai įgyvendinta, todėl tais atvejais, kai vaikas išreiškia kategorišką priešiškumą bendrauti su tėvu (motina), turi būti stengiamasi nustatyti tokio priešiškumo priežastis, tėvo (motinos) ir vaiko tarpusavio santykius iki sprendimo priėmimo ir jų pokytį sprendimo vykdymo metu ir nustatyti priemones tokioms priežastims pašalinti ar sumažinti (galimai nustatant tėvo (motinos) bendravimą su vaiku per tarpininką); 7) vaikai patiria emocinę žalą ne tik dėl nuolat besitęsiančių tėvų konfliktų, bet ir dėl jiems, jų nuomonės svarbai primetamos tėvų atsakomybės už bendravimo tvarkos (ne)vykdymą, todėl teismas turi siekti išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp vaiko nuomonės ir norų svarbos vertinimo bei vaiko prigimtinio intereso užmegzti glaudesnį ryšį su kartu negyvenančiu tėvu (motina), jį saugoti ir plėtoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-916/2021).

Atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka turi būti vykdoma, tačiau ji turi būti vykdoma ne tik formaliai, bet ir pagal ja siekiamus tikslus išlaikyti sveikus, saugius atskirai gyvenančio tėvo (motinos) ir vaiko šeiminius ryšius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-916/2021).

Dėl skundžiamos nutarties

Skundžiama nutartimi bauda suinteresuotam asmeniui SUA2 buvo paskirta dėl to, kad ji netinkamai vykdė Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 31 d. teismo sprendimą, t. y. nesudarė SUA1 sąlygų bendrauti su šalių nepilnamečiais vaikais. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, nes ji padaryta netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus (CPK 185 str.) ir yra paremta prielaidomis.

Skundžiamoje nutartyje yra nurodyta, kad „iš pateiktų byloje suinteresuoto asmens (išieškotojo) SUA1 ir vaikų susitikimo garso įrašų matyti, kad vaikai yra įtakoti suinteresuoto asmens SUA2 (ar ir jos aplinkos) neigiamo požiūrio į vaikų tėvą SUA1 ir tai vaikams sistemiškai kartojama, tėvo apsilankymo garso įrašai perklausomi prieš sekantį jo apsilankymą, juos analizuojant ir pamokant vaikus ką jie turi sakyti sekančio tėvo apsilankymo metu bei piktinantis, jei tėvas neatvyksta išklausyti eilinio vaikų atsisakymo su juo bendrauti“.

Pažymėtina, kad toks pirmosios instancijos teismo teiginys nėra paremtas jokiais byloje esančiais įrodymais, t. y. pirmosios instancijos teismas nenurodė kokiu konkrečiu garso įrašu remiasi, apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė, kad toks garso įrašas būtų pateiktas į bylą.

Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad „aplinkybės dėl suinteresuoto asmens (skolininkės) SUA2 toleravimo vaikams nemandagiai kalbėti su savo tėvu SUA1, kurios buvo nustatytos teismo anksčiau, skiriant baudą SUA2, iš esmės nepasikeitė“. Pažymėtina, kad šis teiginys taip pat nėra pagrįstas byloje esančiais įrodymais. T. y. iš SUA1 pateiktų garso įrašų tokios išvados daryti negalima, nes iš jų girdėti, kad vaikai tiesiog atsisako vykti kartu su tėvu, kai kuriais atvejais nurodydami, kad tam tikras ankstesnis tėvo elgesys jiems nebuvo priimtinas.

Skundžiamoje nutartyje taip pat nurodyta, kad „į bylą pateikti suinteresuoto asmens (skolininkės) SUA2 prašymu antstolių surašyti Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai rodo jos pastangų dėl sprendimo vykdymo imitavimą“. Toks pirmosios instancijos teismo teiginys yra grindžiamas tik prielaidomis.

CPK 197 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią.

CPK 635 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią.

Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kokie įrodymai paneigia SUA2 pateiktuose Faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose nustatytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs SUA2 pateiktų Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų turinį sprendžia, kad priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, SUA2 dėjo pastangas, jog vaikai vyktų su tėvu SUA1, nes būdavo paruoštos ne tik vaikų kuprinės, bet vaikai netgi po kelis kartus būdavo raginami lipti pas tėvą į automobilį ir vykti su juo arba bent jau išeiti pasivaikščioti, tačiau vaikai kiekvienu atveju atsisakydavo tai padaryti. Taigi vien iš Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų galima daryti išvadą, kad SUA2 netrukdė SUA1 bendrauti su vaikais, o priešingai – stengėsi vaikus įkalbėti vykti kartu su juo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tikėtina, SUA2 „pati sąmoningai įtakoja vaikus, kad šie ir toliau atsisakinėtų bendrauti su savo tėvu“. Toks pirmosios instancijos teismo teiginys taip pat yra grindžiamas tik prielaidomis, byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų – nei garso įrašų, nei specialistų ar pareigūnų raštų, nei kitų dokumentų iš kurių būtų galima daryti neginčijamą išvadą, kad SUA2 kokiu nors būdu nuteikinėjo vaikus prieš tėvą SUA1, liepė su juo nebendrauti ir kt.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su į bylą pateiktais Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. nepilnamečio liudytojo apklausos protokolais, 2025 m. birželio 30 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius Vaiko situacijos vertinimo sprendimais, taip pat kitais dokumentais, nustatė, kad specialistų apklausiami šalių vaikai Ą. U. ir E. U. nurodė, kad nenori bendrauti su tėvu būtent dėl jo elgesio: rėkimo, gąsdinimų, grasinimų ir kt. Kaip minėta, šiuose dokumentuose nebuvo konstatuota, kad motina suformavo tokią vaikų nuomonę apie tėvą. Labiau tikėtina, kad neigiamą vaikų nuomonę apie tėvą SUA1 suformavo būtent jo elgesys.

Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad „suinteresuoto asmens (skolininkės) SUA2 argumentai, jog ryšio tarp tėvo ir vaikų atkūrimu turi rūpintis pats išieškotojas SUA1, nes jis dėl to ir yra kaltas, atmetami. Iš pateiktų nuotraukų, paaiškinimų matyti, kad 2021 metais ir vėliau vaikų bei tėvo santykiai buvo puikūs, todėl labiau tikėtina, kad tų santykių nutrūkimas buvo paveiktas būtent skolininkės SUA2 veiksmų ir elgesio po incidento tarp suinteresuotų asmenų 2023 metų spalio mėnesį“.

Pažymėtina, kad šiuo atveju yra sprendžiama apie šalių elgesį laikotarpiu nuo 2025 m. vasario 14 d. iki 2025 m. spalio 6 d., taigi ankstesni laikotarpiai, įskaitant tuos, už kuriuos SUA2 įsiteisėjusia Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 23 d. nutartimi (palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi) jau yra paskirta bauda, neturi būti vertinami.

Kaip matyti iš pacituotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymas bei jos laikymasis pirmiausia turi atitikti būtent vaikų interesus ir abu tėvai turi stengtis bei kooperuotis tą bendravimo tvarką įgyvendindami, o jeigu nepavyksta susitarti turi būti ieškoma galimybių bendrauti su vaikais dalyvaujant tarpininkui.

Kadangi šalių santykiai yra konfliktiški, o vaikai reiškia nenorą matytis su tėvu, vien vaikų motina neturi būti įpareigota stengtis, kad vaikai norėtų bendrauti su tėvu, tačiau tą turi daryti ir pats vaikų tėvas. Teismo nuomone, vien atvykimas į vaikų gyvenamąją vietą ir raginimas juos vykti kartu, šioje situacijoje nėra pakankamas tėvo ir vaikų ryšiams atkurti. Pats tėvas SUA1 irgi turėtų kreiptis į psichologus ar kitus specialistus, kuriems padedant būtų atkurtas vaikų pasitikėjimas juo. Byloje nepakanka duomenų išvadai, kad SUA1 tokias pastangas dėjo – kad pats ieškojo specialistų kontaktų, derino su jais, su SUA2 bei vaikais apsilankymo laiką, suteiktinų paslaugų apimtį ir kt. Taigi šiuo atveju ne vien SUA2 turėjo pareigą užtikrinti, kad šalių vaikai norėtų bendrauti su tėvu SUA1, tačiau ir pats SUA1 turėjo stengtis tai padaryti.

Kadangi skyrium gyvenančių tėvų bendravimas su vaikais turėtų būti grindžiamas geriausiais vaikų interesais, tai esant situacijai, kai vaikai dėl netinkamo ar gąsdinančio tėvo elgesio praeityje ir toliau nenori su juo bendrauti, jie neturėtų būti verčiami tai daryti, o, kaip minėta, pirmiausia abu tėvai turėtų dėti maksimalias pastangas nutrūkusio ryšio su vaikais atkūrimui ir tik po to būtų palaipsniui įgyvendinama įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta bendravimo su vaikais tvarka. T. y. šiuo atveju baudos vaikų motinai paskyrimas situacijos nepakeis, kilusį ginčą šalys turi bandyti išspręsti kitomis priemonėmis – bendradarbiaudami tarpusavyje ir pagalbos kreipdamiesi į psichologus bei kitus su tokiais klausimais dirbančius specialistus.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nenustatyta, jog laikotarpiu nuo 2025 m. vasario 14 d. iki 2025 m. spalio 6 d. Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 31 d. teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-806-528/2023 būtų nevykdomas dėl SUA2 kaltės, priešingai – ji dėjo pastangas, kad šis sprendimas būtų vykdomas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino antstolės PRS1 prašymą ir skyrė SUA2 baudą už teismo sprendimo nevykdymą.

Dėl šios priežasties skundžiama Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 15 d. nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – atmetamas antstolės PRS1 prašymas dėl baudos skyrimo.

Panaikinus skundžiamą nutartį, išsprendžiamas bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo klausimas (CPK 93, 98 str.).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, atsižvelgiant į CPK 593 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos normos tikslus, t. y. kad bylinėjimosi išlaidos nebūtų priteisiamos iš antstolio, šioje teisės normoje nėra įtvirtinto draudimo paskirstyti byloje, kurioje nagrinėti CPK 593 straipsnio 2 dalyje nurodyti pareiškimai, vykdymo proceso šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą ir priešingus išieškotojo ir skolininko interesus. Priešingas aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitiktų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų, taip pat galėtų turėti neigiamos įtakos vykdymo proceso efektyvumui, kai tokiame procese patirtos vykdymo proceso šalių bylinėjimosi išlaidos tarp jų nebūtų paskirstomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-421/2023, 36 punktas; 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116-1120/2023, 54 punktas).

Taigi, pagal pacituotą teismų praktiką, tokio pobūdžio bylose vienos šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos gali būti priteistos iš kitos šalis.

SUA2 pateikė įrodymus, kad ji pirmosios instancijos teisme patyrė 1089 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šią sumą teismas pripažįsta pagrįsta, todėl SUA2 priteisia iš SUA1.

SUA2 prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, bet nepateikia tai pagrindžiančių įrodymų, todėl šis klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 15 d. nutartį panaikinti iš klausimą išspręsti iš esmės – atmesti antstolės PRS1 prašymą dėl baudos skyrimo. Priteisti iš suinteresuoto asmens SUA1 (a. k. (duomenys neskelbtini) SUA2 (a. k. (duomenys neskelbtini) 1089 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.