Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Povilansko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. gynėjos advokatės Oksanos Leontjevos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį visą bausmės vykdymo laikotarpį tęsti darbą, dalyvauti elgesio pataisos programoje, šį įpareigojimą įvykdant per šešis mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios, per vieną mėnesį nuo bausmės vykdymo pradžios atsiprašyti nukentėjusiosios J. M. ir uždraudžiant jam visą bausmės vykdymo laikotarpį bendrauti su nukentėjusiąja J. M. (išskyrus atsiprašymo tikslu);

pagal BK 284 straipsnį ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį visą bausmės vykdymo laikotarpį tęsti darbą, dalyvauti elgesio pataisos programoje, šį įpareigojimą įvykdant per šešis mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios, ir uždraudžiant jam visą bausmės vykdymo laikotarpį bendrauti su nukentėjusiuoju S. T.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir M. M. paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį visą bausmės vykdymo laikotarpį tęsti darbą, dalyvauti elgesio pataisos programoje, šį įpareigojimą įvykdant per šešis mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios, per vieną mėnesį nuo bausmės vykdymo pradžios atsiprašyti nukentėjusiosios J. M. ir uždraudžiant jam visą bausmės vykdymo laikotarpį bendrauti su nukentėjusiąja J. M. (išskyrus atsiprašymo tikslu) bei S. T.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalimi, 71 straipsniu, M. M. paskirta 20 MGL dydžio (1000 Eur) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant šią sumą sumokėti per 1 (vienerių) metų terminą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tokia apimtimi, kokia nurodyta apeliaciniame skunde, t. y. atsižvelgiant į skunde išdėstytus nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, taip pat papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai BPK pažeidimai. Iš nuteistojo M. M. gynėjos apeliacinio skundo turinio matyti, kad, visų pirma, keliamas klausimas dėl BPK nuostatų, susijusių su ikiteisminio tyrimo pradėjimo tvarka, pažeidimo, antra, dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir 284 straipsnį, trečia, dėl bausmės individualizavimo. Šioje byloje M. M. pripažintas kaltu padaręs dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena padaryta 2024 m. birželio 16 d. (terorizavo sutuoktinę J. M., grasindamas padegti jų bendrą turtą ir padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ir turtui veiką, BK 145 straipsnio 2 dalis), o kita – 2024 m. lapkričio 26 d. (viešoje vietoje įžūliu elgesiu, t. y. mušdamas ir grasindamas papjauti S. T., demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplikai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, BK 284 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde keliamas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo tvarkos, numatytos BPK 167 straipsnyje, t. y. tik pagal nukentėjusiojo skundą ar prokuroro reikalavimą, o ikiteisminio tyrimo įstaiga nagrinėjamu atveju apie 2024 m. birželio 16 d. įvykį buvo informuota tik po 2024 m. lapkričio 26 d. įvykio, teisėjų kolegija pirmiausia pasisakys dėl vėlesnės veikos, dėl kurios abu nukentėjusieji iš pradžių ir buvo apklausti Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate.

Dėl 2024 m. lapkričio 26 d. nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje

Apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas gali būti pradedamas dviem atvejais – gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius (BPK 166 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su apeliantės argumentais, kad nagrinėjamu atveju patys pareigūnai nenustatė aptariamos nusikalstamos veikos požymių, kadangi įvykio vietoje jų nebuvo, informacijos iš kitų šaltinių (įvykyje tiesiogiai nedalyvavusių asmenų) apie buvusį konfliktą jie taip pat neturėjo. Kita vertus, nesutiktina, kad ikiteisminis tyrimas dėl 2024 m. lapkričio 26 d. įvykio buvo pradėtas tik pagal S. T. pareiškimą, kuris, apeliantės vertinimu, yra tariamas. Pasak apeliantės, byloje surinkti duomenys suteikia pakankamą pagrindą abejoti, ar S. T. apskritai kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Siekiant atsakyti į gynybos iškeltą klausimą, ar ikiteisminis tyrimas dėl šio įvykio buvo pradėtas laikantis BPK nustatytos tvarkos, t. y. gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, būtina chronologine tvarka aptarti byloje surinktus duomenis.

Bylos duomenimis, apie 2024 m. lapkričio 26 d. įvykį ikiteisminio tyrimo įstaigai pranešė jame dalyvavusi J. M., kuri per ePolicija.lt portalą 2024 m. lapkričio 27 d. 13.23 val. pateikė pareiškėjo (liudytojo) teikiančio skundą, pranešimą, pareiškimą apie įvykį parodymų protokolą. Jame J. M. nurodė, kad 2024 m. lapkričio 26 d. 8.00 val. (duomenys neskelbtini), sutuoktinis M. M. persekiojo ir atsitrenkė į jos mašiną, grasino susidoroti, atimti automobilį, trenkė pažįstamam, išgąsdino draugę, su peiliais bandė smogti pažįstamam; asmenys, galintys suteikti reikšmingos informacijos: S. T. ir O. M. (1 t., b. l. 65–68). Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad S. T. buvo apklaustas liudytoju dar nesant jo paties pareiškimo, nors pagal BPK 168 straipsnio 1 dalį liudytojo apklausa gali būti atlikta tik gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš tikrųjų šioje teisės normoje nurodyta, jog gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo duomenų patikslinimui gali būti atlikti veiksmai, kurie nesusiję su procesinėmis prievartos priemonėmis, t. y. įvykio liudytojų apklausos ir kt. Taigi, galima daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju liudytojų apklausos galėjo būti atliktos tik gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo apie nusikalstamą veiką pagrindu. Tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, kreipimasis apie 2024 m. lapkričio 26 d. įvykį buvo gautas. Minėta, kad J. M. per ePolicija portalą 2024 m. lapkričio 27 d. 13.23 val. pateikė protokolą, kuriame, be kita ko, nurodė asmenis, galinčius suteikti reikšmingos informacijos, t. y. S. T. ir O. M. Taigi, darytina išvada, kad S. T. galėjo būti apklaustas liudytoju dėl aptariamo įvykio net nesant jo paties pareiškimo. Papildomai pažymėtina, kad J. M. minėtame protokole aiškiai įvardijo ne tik aplinkybes, susijusias su galimai prieš ją M. M. padarytą nusikalstamą veiką (grasinimai susidoroti ir pan.), bet ir aplinkybes, tiesiogiai susijusias su M. M. prieš S. T. galimai padarytą nuskalstamą veiką (sveikatos sužalojimas). Tuo tarpu, vadovaujantis minėtomis BPK 168 straipsnio 1 dalies nuostatomis, skundo, pareiškimo ar pranešimo duomenų patikslinimui gali būti atlikta asmens, kurio interesais pateiktas toks dokumentas, apklausa. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai, susiję su S. T. apklausa, kurios teisėtumu abejojama, kadangi ji buvo atlikta dar nesant jo paties pareiškimo, atmetami kaip nepagrįsti.

Kaip matyti, po J. M. kreipimosi gavimo kitą dieną buvo atliktos jos ir S. T. apklausos. Iš liudytojo apklausos protokolo matyti, kad J. M. buvo apklausta 2024 m. lapkričio 28 d. nuo 14.21 iki 15.55 val. Ji, be kita ko, parodė, kad 2024 m. lapkričio 26 d. apie 20.00 val. su savo draugu S. T. ir drauge O. M. buvo (duomenys neskelbtini). Draugas rodė, kur dirba jo sugyventinė. Jie sėdėjo jos (J. M.) automobilyje. Tuo metu savo automobiliu atvažiavo M. M., sustojo šalia jos automobilio ir kažką pasakė (mano, kad jis važiavo iš paskos jos automobilio). Už jos automobilio vairo buvo S. T. Jie pradėjo važiuoti, tačiau M. M. savo automobiliu tyčia kliudė jų automobilį. Jie kiek pavažiavo ir sustojo. O. M. pradėjo šaukti, nes labai išsigando, jai pasidarė bloga. M. M. taip pat kiek pavažiavo ir sustojo. S. T. išlipo iš jos automobilio ir nuėjo prie M. M. automobilio aiškintis. Ji su O. M. liko automobilyje. Kas vyko tarp M. M. ir S. T., ji nematė ir negirdėjo, tačiau S. T., grįžęs prie automobilio, pasakė, kad M. M. jam trenkė. Ji matė, kad M. M. priėjo prie savo automobilio ir paėmė du peilius. Kai jis priėjo prie jos automobilio, S. T. papurškė jam iš dujinio balionėlio. Jie abu pradėjo bėgioti aplink automobilį, S. T. bandė pabėgti nuo M. M. O. M. buvo labai išsigandusi. Norėdama išvengti pasekmių ji (J. M.) atsisėdo už vairo ir išvažiavo, o S. T. liko. Vėliau susiskambino su juo ir paėmė iš (duomenys neskelbtini). S. T. pasakė, kad jam išmuštas dantis (1 t., b. l. 72–75).

S. T. liudytoju buvo apklaustas 2024 m. lapkričio 28 d. nuo 14.00 iki 14.42 val. Parodė, kad J. M. pažįsta nuo vaikystės, tačiau seniai nesimatė, o prieš kelis mėnesius vėl pradėjo bendrauti. Ji skundėsi savo vyru M. M. 2024 m. lapkričio 26 d. apie 20.00 val. vairavo jos automobilį. J. M. sėdėjo priekyje, o gale – dar O., kuriai jis rodė kelią, kad jos vyras galėtų paimti jo žmoną iš darbo. Jis sustojo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sankryžoje. Tuo metu labai arti privažiavo M. M. automobilis. Jis (S. T.) norėjo išvažiuoti, bet M. M. atsitrenkė į jų automobilį. Pavažiavus šiek tiek į priekį ir sustojus, privažiavo ir M. M. automobilis. Jis (S. T.) išlipo iš automobilio ir priėjo prie M. M. Jie apsikeitė smūgiais, jam iškrito priekinis dantis. Grįžo prie automobilio ir ištraukė ašarines dujas, grįžo prie M. M., kuris rankose laikė „karambit“ peilius ir rėkdamas kaltino jį, kad išskyrė jų šeimą. Jis papurškė M. M. į veidą dujomis ir grįžo prie J. M., paprašė jos išvažiuoti ir vėliau paimti jį iš kitos vietos. Ji taip ir padarė (1 t., b. l. 111–114). Sutiktina su apeliantės argumentais, kad šios apklausos metu S. T. nurodė tik aplinkybes apie kilusias muštynes su M. M., tačiau nenurodė pageidaujantis ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Apeliaciniame skunde taip pat teisingai pažymėta, kad po šios apklausos tą pačią dieną buvo priimtas protokolas-pareiškimas, kuris surašytas nuo 14.45 iki 14.56 val. (1 t., b. l. 104–108). Šio dokumento turinys iš esmės sutampa su liudytojo S. T. apklausos protokolo turiniu, tačiau pridėtos kelios reikšmingos frazės, t. y. kad S. T. dėl šio įvykio patyrė fizinį skausmą ir sužalojimus, du priekiniai dantys suskilo. Nors protokolą-pareiškimą surašė ne pats S. T., o vyresnysis tyrėjas, jame aiškiai nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis BPK 166 straipsniu, reglamentuojančiu ikiteisminio tyrimo pradžią, be to, S. T. šį dokumentą pasirašė, nurodydamas, jog iš jo žodžių surašyta teisingai (1 t., b. l. 106). Byloje taip pat yra 2024 m. lapkričio 28 d. (pasirašytas 15.12 val.) nutarimas pripažinti S. T. nukentėjusiuoju ir vyriausiojo tyrėjo 2024 m. lapkričio 29 d. rezoliucijos lapas, kuriame nurodyta, kad S. T. protokolo-pareiškimo pagrindu pradedamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (1 t., b. l. 107, 116–118). Vyresniojo tyrėjo 2025 m. balandžio 10 d. tarnybiniu pranešimu, patvirtintu prokuroro rezoliucijomis, veika perkvalifikuota į BK 284 straipsnį ir ikiteisminis tyrimas tęsiamas (1 t., b. l. 7–11).

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, matyti, kad dėl 2024 m. lapkričio 26 d. įvykio į policiją 2024 m. lapkričio 27 d. kreipėsi J. M., nurodydama, jog jame nukentėjo ir S. T., jie abu kitą dieną (2024 m. lapkričio 28 d.) buvo apklausti liudytojais, po apklausos S. T. pasirašė protokolą-pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, pripažintas nukentėjusiuoju ir pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nesunkaus sveikatos sužalojimo. M. M. gynėjai kelia abejonių šio protokolo-pareiškimo atsiradimas byloje. Abejonės grindžiamos vėlesnių S. T. apklausų metu nurodytomis aplinkybėmis, jam tvirtinant, kad dėl jam suduoto smūgio ir grasinimų neturi pretenzijų M. M., žala nepadaryta, dėl šio įvykio pareiškimo nerašė, tiesiog buvo iškviestas apklausai ir parodė kaip buvo, nežino, jog buvo pripažintas nukentėjusiuoju, tik pasirašė jam pateiktus dokumentus, tikrai nenori rašyti pareiškimo, atsisako bet kokio pareiškimo, nenori būti pripažintas nukentėjusiuoju (1 t., b. l. 125–127). Tai, kad neturi pretenzijų M. M., nukentėjusysis patvirtino ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme (2 t., b. l. 155–158). Gynėjos apeliaciniame skunde teigiama, kad teisiamajame posėdyje nebuvo aiškinamasi aplinkybė kaip byloje atsirado S. T. protokolas-pareiškimas, nors, paties nukentėjusiojo teigimu, jis nesikreipė dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Šiame kontekste pastebėtina, kad pati gynėja savo abejones dėl šios aplinkybės išreiškė tik baigiamųjų kalbų metu, o apklausiant S. T. teisiamajame posėdyje klausimų, susijusių su byloje esančiu jo pasirašytu protokolu-pareiškimu, jam neuždavė. Teisėjų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, aptariamas protokolas-pareiškimas abejonių nekelia. Jis surašytas po S. T., kaip liudytojo, apklausos, į kurią buvo kviečiamas pagal J. M. per ePolicija.lt portalą pateiktą pareiškimą dėl 2024 m. lapkričio 26 d. įvykio. Kaip minėta, S. T. pasirašė protokolą-pareiškimą, savo ranka įrašė, kad iš jo žodžių surašyta teisingai. Šio protokolo-pareiškimo pagrindu vyriausiojo tyrėjo rezoliucija buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, vėliau veika perkvalifikuota ir ikiteisminis tyrimas tęsiamas pagal BK 284 straipsnį. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės vertinimu, kad šioje byloje nebuvo išreikšta paties S. T. valia dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Aplinkybė, kad vėlesnėje proceso stadijoje S. T. pakeitė savo poziciją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir ėmė teigti, jog nelaiko savęs nukentėjusiuoju ir neturi pretenzijų M. M., nesudaro pagrindo išvadai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nesilaikant BPK nuostatų (nesant nukentėjusiojo valios) ir (arba) turėjo būti nutrauktas. Papildomai pažymėtina, kad tiek BK 138 straipsnio 1 dalyje, tiek BK 284 straipsnyje nurodytos veikos nepatenka į BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamų veikų, dėl kurių ikiteisminis tyrimas pradedamas tik pagal nukentėjusiojo skundą, sąrašą. Taigi, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, šiuo atveju ikiteisminis tyrimas galėjo būti pradėtas ir prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui paties nustačius nusikalstamos veikos požymius (BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punktas), juo labiau, kad dėl nagrinėjamo įvykio buvo gautas J. M. pareiškimas. Be to, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, net ir pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BPK 167 straipsnio 1 dalyje, baudžiamasis procesas vyksta bendra tvarka, jam atskiras reglamentavimas, išskyrus baudžiamojo proceso pradžią, BPK nėra nustatytas. Tai reiškia, kad proceso nutraukimui galioja bendros BPK 212, 213, 215, 235, 254 straipsniuose įtvirtintos nuostatos, tarp kurių skundo (pareiškimo) atsiėmimas (atšaukimas) nėra nustatytas kaip pagrindas nutraukti baudžiamąjį procesą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-942/2022). Kitaip tariant, nukentėjusio asmens pozicijos pasikeitimas dėl ikiteisminio tyrimo pradžios savaime nenutraukia pradėto ikiteisminio tyrimo ir nereiškia, kad jis buvo pradėtas neteisėtai. Kaip ir nereiškia, kad šio proceso metu atlikti procesiniai veiksmai, tokie kaip įtarimo pareiškimas, yra neteisėti ir turėtų būti priimtas sprendimas nutraukti baudžiamąją bylą.

Apeliaciniame skunde taip pat ginčijimas M. M. veiksmų kvalifikavimas (BK 284 straipsnis). Kaip matyti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 25 d. baudžiamojo įsakymo, priimto baudžiamojoje byloje Nr. e1-2824-716/2025, ir kaip teisingai teigia apeliantė, nagrinėjamu atveju susidarė tokia procesinė situacija, kai dėl to paties įvykio, kilusio dėl dviejų asmenų neteisėto elgesio viešoje vietoje, buvo pradėti du atskiri ikiteisminiai tyrimai, įvykio faktinės aplinkybės buvo nustatomos skirtinguose procesuose, suteikiant šiems asmenims skirtingą procesinį statusą. S. T. už tai, kad aptariamo įvykio metu nežymiai sutrikdė sveikatą M. M. (kumščiais sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius), minėtu teismo baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Savo ruožtu, M. M. už tai, kad to paties įvykio metu sukėlė S. T. fizinį skausmą ir grasino papjauti, skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 284 straipsnį. Taigi, vienoje byloje nustatyta, kad aptariamas įvykis buvo privatus dviejų asmenų smurtinis konfliktas, kitoje byloje – viešosios tvarkos pažeidimas. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliantės argumentais, kad negali susidaryti tokia procesinė situacija, kai atskiruose teismų baigiamuosiuose aktuose yra nustatytos priešingos viena kitai to paties įvykio aplinkybės. Visgi, tai yra labiau aktualu kalbant apie nustatytinas pačias faktines aplinkybes, pavyzdžiui, asmenų atliktus veiksmus, tačiau ne apie jų teisinį vertinimą, t. y. kvalifikavimą.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. M. veiksmai suduodant vieną smūgį nukentėjusiajam ir išsakant grasinimus, atitinka BK 284 straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymius, nėra pagrįsta byloje ištirtų įrodymų visumos analize. Visų pirma, M. M. buvo kaltinamas ir nuteistas ne tik už tai, kad sudavė vieną smūgį S. T. ir jam tiesiog grasino, o už tai, jog jis žodinio konflikto metu su S. T., grumiantis, laikė rankomis už striukės apykaklės, po to, jam atstūmus nukentėjusįjį, šiam vėl priėjus, sudavė vieną kartą dešinės rankos kumščiu S. T. į žandikaulio sritį, išmušė dantį, dėl smūgio nukentėjusysis nugriuvo ant asfalto, taip mušdamas sukėlė S. T. fizinį skausmą, po to, iš savo automobilio pasiėmė du „karambit“ peilius, juos laikydamas skirtingose rankose, priėjo prie nukentėjusiojo 2–3 metrų atstumu, grasino papjauti. Antra, grįžtant prie paties S. T. šio konflikto metu atliktų veiksmų, kurie kitoje byloje buvo kvalifikuoti ne kaip viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 straipsnis), o pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (nežymus sveikatos sutrikdymas), pažymėtina, kad jis buvo nuteistas tik už smūgių sudavimą M. M., be to, S. T. nebuvo konflikto viešoje vietoje iniciatorius, todėl jo smurtiniai veiksmai, nors ir atlikti viešoje vietoje, galėjo būti vertinami kaip neperžengiantys privataus konflikto ribas. Kita vertus, tai nereiškia, kad ir M. M. to paties konflikto metu atlikti veiksmai (ne tik smurtiniai, bet ir grasinimai) negali būti vertinami kaip atitinkantys kito baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo požymius, t. y. kaip viešosios tvarkos pažeidimas. M. M. nagrinėjamu atveju pats pasirinko konflikto vietą. Būtent jis sekė sutuoktinės automobilį nuo „Aušros vartų“, važiavo iš paskos, kol automobilis sustojo (duomenys neskelbtini), jis sustojo šalia (M. M. teisme duoti parodymai). Iš J. M., S. T. ir paties M. M. parodymų, taip pat byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad minėtoje gatvėje automobiliai vienas šalia kito buvo sustoję du kartus. Pirmą kartą, kai S. T. rodė vietą, kurioje dirba jo sutuoktinė, tuo metu prie jų privažiavo M. M. automobilis. S. T. ir J. M., pastebėję M. M. automobilį, pradėjo važiuoti, tačiau šis kliudė jų automobilį, todėl jie pavažiavo kiek į priekį ir sustojo. M. M. vėl privažiavo prie jų. Iš vaizdo įrašų matyti, kad po pirmo sustojimo M. M. važiavo iš paskos sutuoktinės automobiliui mirksėdamas tolimosiomis šviesomis. Taigi, darytina išvada, kad būtent jis buvo paties konflikto, kuris vėliau peraugo į abipusius smurtinius veiksmus, iniciatorius ir būtent jis pasirinko viešą vietą asmeniams santykiams aiškintis.

BK 284 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Nagrinėjamu atveju aktualūs yra įžūlus elgesys ir grasinimai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įžūlus elgesys, be kita ko, reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-594/2023, 2K-73-654/2024 ir kt.). Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, dėl to būtina nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Kasacinės instancijos teismo praktikoje visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-397-895/2015, 2K-467-976/2015, 2K-310-942/2016, 2K-28-976/2018, 2K-160-697/2019, 2K-239-697/2022, 2K-106-697/2024 ir kt.). Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje nustatytos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-384-788/2018, 2K-234-895/2020, 2K-159-976/2021, 2K-164-387/2022 ir kt.). Be to, asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-7-62-489/2015, 2K-159-976/2021, 2K-124-719/2022 ir kt.). Nepaisant to, kad šioje byloje nagrinėjamas įvykis kilo iš asmeninių santykių aiškinimosi, kaip minėta, M. M. jiems spręsti pasirinko viešą vietą ir būdą, taip demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad byloje nagrinėjamas konfliktas kilo vakare, tamsiu paros metu, tačiau teisėjų kolegija nesutinka, jog tuo metu (duomenys neskelbtini) nebuvo intensyvaus pėsčiųjų ir automobilių eismo. Taip pat nepagrįsti apeliantės argumentai, kad byloje nėra duomenų, jog šį įvykį būtų stebėję ir į M. M. veiksmus kaip nors sureagavę praeiviai ar kituose automobiliuose buvę asmenys. Nepaisant to, kad įvykis buvo tamsiu paros metu, tačiau tai nebuvo vėlyvas vakaras. Iš vaizdo stebėjimų kameromis užfiksuotų vaizdo įrašų matyti, kad tuo metu (apie 20.00 val.) (duomenys neskelbtini) buvo pakankamai intensyvus tiek automobilių eismas, tiek pėsčiųjų judėjimas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, t. y. buvo realia sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Skundžiamame nuosprendyje taikliai pastebėta, kad pats M. M. teisiamajame posėdyje pripažino, jog jo elgesys galėjo sutrikdyti visuomenės rimtą ir viešąją tvarką, jis žinojo, kad viskas vyksta viešoje vietoje, centre, kur galėjo eiti praeiviai, žinojo, kad automobilyje yra jo sutuoktinė, girdėjo, kaip kažkas šaukė, galėjo kitu būdu išspręsti konfliktą, savo veiksmų tokioje vietoje nepateisina. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai įvertino minėtus vaizdo įrašus. Iš jų aiškiai matyti, kad M. M. ir S. T. konfliktas vyko ne šiaip gatvėje, o jos važiuojamojoje dalyje, kurioje vyko iš tiesų intensyvus automobilių eismas. Matyti, kad pravažiuojantys automobiliai sulėtindavo greitį ir apvažiuodavo nuteistojo automobilį, vienas iš jų net buvo sustojęs sankryžoje, įjungęs avarinį signalą, ėjo praeiviai, labiau paskutinėje konflikto stadijoje, pro konflikto dalyvius dviračiu buvo pravažiavęs maisto išvežiotojas, kuris stabtelėjo ir stebėjo konfliktą iki jo pabaigos. Skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėta, kad pats konfliktas buvo triukšmingas, vyko vartojant necenzūrinę leksiką, naudojant fizinį smurtą kelio važiuojamojoje dalyje, nukentėjusysis buvo nukritęs, jam kraujavo iš burnos, buvo grasinama demonstruojant peilius, pravažiuojantys automobiliai naudojo garsinius signalus. Šiuo atveju dar reikia turėti omeny, kad konflikte pasyviai dalyvavo pati J. M. ir jos draugė O. M., kurias šis konfliktas taip pat neigiamai paveikė. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl jos ginamojo veiksmų atitikimo BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymiams, pernelyg sureikšmino nukentėjusiųjų ir liudytojos O. M. parodymus, kurie yra nenuoseklūs. Sutiktina, kad šių asmenų parodymuose galima atrasti nenuoseklumų, tačiau dėl esminių aplinkybių prieštaravimų nenustatyta. Akivaizdu, kad susiklosčiusioje situacijoje, nepaisant to, kad J. M. ir O. M. nematė visų M. M. smurtinių veiksmų, jos galėjo būti šokiruotos M. M. elgesio ir išsigandusios. Dėl apeliaciniame skunde akcentuojamų nukentėjusiųjų ir nuteistojo konfliktiškų santykių ir galimo siekio duoti tikrąsias aplinkybes nevisiškai atitinkančius parodymus pažymėtina, kad nėra pagrindo netikėti jų parodymais dėl šios priežasties. Kaip matyti, nukentėjusiųjų subjektyvius parodymus patvirtina ir objektyvūs, t. y. vaizdo stebėjimo kamerų įrašai.

Apibendrinant nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad M. M. viešoje vietoje atlikti smurtiniai veiksmai ir grasinimai S. T. peržengė privataus konflikto ribas, todėl jo veiksmuose pagrįstai nustatyti BK 284 straipsnio numatyto nusikaltimo požymiai.

Dėl 2024 m. birželio 16 d. nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje

Pažymėtina, kad už BK 145 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, prokuroro reikalavimas, arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymius. Analogiškas reglamentavimas įtvirtintas ir BPK 167 straipsnyje, pagal kurį dėl nusikalstamų viekų, numatytų, be kita ko, BK 145 straipsnyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, prokuroro reikalavimas arba nusikalstama veika turi smurto artimoje aplinkoje požymių. Pasak nuteistojo gynėjos, šioje byloje nėra nei nukentėjusiosios J. M. skundo, kurio pagrindu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl 2024 m. birželio 16 d. nusikalstamos veikos, nei procesinio sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šios nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais.

Jau minėta, kad ikiteisminio tyrimo įstaiga, kuri vėliau pradėjo ikiteisminį tyrimą šioje byloje, apie 2024 m. birželio 16 d. įvykį sužinojo tik po kito jau minėto 2024 m. lapkričio 26 d. įvykio. J. M. per ePolicija.lt portalą 2024 m. lapkričio 27 d. pateikė pareiškėjo (liudytojo) teikiančio skundą, pranešimą, pareiškimą apie įvykį parodymų protokolą (1 t., b. l. 65–68). Jame J. M. nurodė, kad 2024 m. lapkričio 26 d. sutuoktinis M. M. ją persekiojo ir atsitrenkė į jos mašiną, grasino susidoroti, atimti automobilį, trenkė pažįstamam, išgąsdino draugę, su peiliais bandė smogti pažįstamam. Nors pagrindinė šio kreipimosi priežastis, kaip matyti, buvo 2024 m. lapkričio 26 d. įvykęs jau aptartas konfliktas, tačiau tai ne visos aplinkybės, kurias J. M. nurodė šiame dokumente. Jame, be kita ko, nurodyta, kad sutuoktinis M. M. grasino susidoroti, pasikarti pats, sudaužyti ir sudeginti automobilį, ją persekioja, laukia prie darbo, skambinėja į darbą ir šmeižia, taip pat anksčiau buvo smurto atvejų 2023 m. rugsėjo 25–26 d., prašo išnagrinėti pateiktą skundą, pranešimą, pareiškimą, sutinka būti pripažinta nukentėjusiąja ir (ar) civiline ieškove. Taigi, J. M. pranešė ne tik apie 2024 m. lapkričio 27 d. įvykį, kurio metu fiziškai nukentėjo S. T., bet ir apie kitus sutuoktinio neteisėtus veiksmus, nukreiptus tiesiogiai prieš ją, detaliau jų nepaaiškindama. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, gavus J. M. kreipimąsi, kitą dieną liudytoju buvo apklaustas S. T., kuris po apklausos pasirašė protokolą-pareiškimą, kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Taip pat kitą dieną buvo apklausta ir J. M., kuri papasakojo ne tik apie 2024 m. lapkričio 26 d. įvykį, bet ir nurodė kitas aplinkybes, susijusias su M. M. Pasak jos, jų santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), dabar vyksta skyrybų procesas. Kartu praktiškai negyvena nuo 2023 m. rugsėjo mėn. Tarp jų nuolat buvo žodiniai konfliktai. Buvo atvejų, kai vyras smurtavo jiems būnant Vokietijoje ir Danijoje. Buvo kviesta policija. Lietuvoje tarp jų buvo konfliktas 2024 m. rugsėjo 25 d., taip pat buvo kviesta policija, M. M. buvo išduotas „orderis“. 2024 m. rugsėjo 25 d. žodinio konflikto metu M. M. iš kanistro buvo apipylęs dyzelinu namą (duomenys neskelbtini), ir grasino padegti, rėkė, kad viską sudegins, bet tada nepadegė. M. M. jai nuolat skambina, grasina susidoroti, padengti mašiną, įžeidinėja ir pan. Prieš mėnesį sukėlė žodinį konfliktą autoservise, tačiau ji į policiją nesikreipė. Po šio incidento ji savaitę miegojo automobilyje, nes bijojo eiti namo. M. M. nuolat kitiems žmonėms pasakoja apie ją nesąmones, persekioja, sukelia konfliktus, grasina. Ji mano, kad jo grasinimai yra realūs ir kada nors jis galės juos įvykdyti. Nuo tokio persekiojimo ji jau pavargo morališkai (1 t., b. l. 72–75). Bylos duomenimis, vyresniojo tyrėjo 2024 m. lapkričio 28 d. nutarimu J. M. pripažinta nukentėjusiąja, o vyriausiojo tyrėjo 2024 m. lapkričio 29 d. rezoliucija buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, be kita ko, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (1 t., b. l. 69, 77).

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad: 1) 2024 m. lapkričio 27 d. buvo gautas J. M. skundas dėl 2024 m. lapkričio 26 d. įvykio, kuriame aprašomi M. M. veiksmai dėl grasinimų, persekiojimo, šmeižimo, prašant išnagrinėti šį skundą, sutinkant būti pripažintai nukentėjusiąja; 2) apklausta 2024 m. lapkričio 28 d. J. M. nurodė ir aplinkybes, susijusias su namo apipylimu dyzelinu ir M. M. grasinimu jį padegti, taip pat apibūtino ir kitus jo veiksmus, kuriuos ji pat vertinimo kaip grasinimus, jos persekiojimą; 3) apklausta 2024 m. gruodžio 2 d. J. M. davė išsamius parodymus dėl 2024 m. birželio 16 d. įvykio, tuo pačiu nurodydama, jog turi savo sutuoktiniui pretenzijų dėl jos persekiojimo; 4) dėl vagonėlio apipylimo ir grasinimo jį padengti nukentėjusioji buvo apklausta taip pat 2025 m. balandžio 7 d., padarė išvadą, kad nors J. M., neturėdama teisinio išsilavinimo ir neatstovaujama profesionalaus teisininko, šioje byloje nepateikė atskiro skundo ar pareiškimo būtent dėl 2024 m. birželio 16 d. įvykio, tačiau tiek iš jos 2024 m. lapkričio 27 d. skundo, tiek iš ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų yra akivaizdu, jog ji turi M. M. turi pretenzijų dėl šio elgesio, be kita ko, 2024 m. birželio 16 d. Taigi, iš šių skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog J. M. dėl 2024 m. birželio 16 d. įvykio, susijusio su vagonėlio (mobilaus namo) apipylimu dyzelinu ir M. M. grasinimu jį padegti, skundo ar pareiškimo nepateikė, o nukentėjusiosios valią dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nustatė iš jos baudžiamojo proceso metu duotų parodymų turinio.

Kaip matyti, nuteistojo gynėja, reaguodama į šias skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas, apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog pakanka faktiškai nukentėjusio asmens valios, išreikštos procese duotais parodymais, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 145 straipsnį taikymui, vadovavosi nebeaktualia kasacinio teismo praktika. Pasak apeliantės, pagal naujausią kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos formuojamą praktiką tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu nustatoma, jog įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas gali būti atliekamas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, požymių, jeigu ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnas, jis turi kreiptis į nukentėjusįjį ar jo teisėtą atstovą, pasiūlydamas jiems pateikti reikiamą skundą ar pareiškimą, ir apie susidariusią padėtį informuoti prokurorą, kuris turėtų nuspręsti, ar pateiks reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-15-648/2025). Aptartų reikalavimų nesilaikymas suponuoja aplinkybę, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, o kartu reiškia ir tai, kad tiek pats ikiteisminis tyrimas, tiek atskiri jo veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, o jų pagrindu gauti duomenys gali būti pripažinti gautais pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12-719/2022). Toliau apeliaciniame skunde analizuojama šioje byloje susiklosčiusi procesinė situacija, nurodant, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal J. M. 2024 m. lapkričio 27 d. pareiškimą dėl 2024 m. lapkričio 26 d. įvykio (duomenys neskelbtini), o kitą dieną apklausta kaip liudytoja ji pirmiausia davė parodymus bendrai apie jos santykius su sutuoktiniu, skyrybų procesą, praeityje buvusius smurto atvejus, vieno konflikto metu dyzelinu apipiltą jų gyvenamąjį namą, tačiau detalesnius parodymus davė apie 2024 m. lapkričio 26 d. įvykį, atitinkamai pagal tokį pareiškimą ir liudytojos apklausos metu nurodytas aplinkybes buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, šį sprendimą įforminant rezoliucija. M. M. 2025 m. sausio 2 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis 2024 m. lapkričio 26 d., be kita ko, grasino susidoroti, atimti iš nukentėjusiosios automobilį (2 t., b. l. 12–15). Vyresniojo tyrėjo 2025 m. balandžio 10 d. tarnybiniu pranešimu, patvirtintu prokuroro rezoliucijomis, ši veika perkvalifikuota į BK 145 straipsnio 2 dalį ir ikiteisminis tyrimas tęsiamas (1 t., b. l. 7–11). Šiame kontekste sutiktina su apeliantės argumentais, kad šiame tarnybiniame pranešime iš esmės nepateikti motyvai dėl 2024 m. birželio 16 d. įvykio ir nusikalstamos veikos perkvalifikavimo. Kita vertus, toks procesinis sprendimas buvo priimtas. M. M. 2025 m. gegužės 16 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 145 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis 2024 m. birželio 16 d. apipylė degiu skysčiu vagonėlio vidų ir išorę, grasindamas, jog jį padengs, terorizavo nukentėjusiąją (2 t., b. l. 24–27). Nuteistojo gynėjos nuomone, ikiteisminis tyrimas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį dėl 2024 m. birželio 16 d. įvykio buvo pradėtas ir tęsiamas nesant nukentėjusiosios skundo ar jos teisėto atstovo pareiškimo. Su tuo iš esmės sutiko ir pirmosios instancijos teismas, tačiau vis tiek laikė, kad nukentėjusiosios valia dėl M. M. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl 2024 m. birželio 16 d. įvykio šioje byloje yra aiškiai išreikšta.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde ir iš esmės nustatyta skundžiamame nuosprendyje, visgi daro išvada, kad nukentėjusiosios skundas (pareiškimas) ir dėl 2024 m. birželio 16 d. įvykio, kurio metu M. M. degiu skysčiu apipylė vagonėlį ir grasino jį padegti, buvo pateiktas per portalą ePolicija.lt dar 2024 m. lapkričio 27 d., tačiau jame nukentėjusioji klaidingai nurodė šio įvykio datą. Nepaisant to, kad pagrindinė šio kreipimosi priežastis buvo M. M. veiksmai 2024 m. lapkričio 26 d. (duomenys neskelbtini), jame J. M. nurodė, jog buvo smurto atvejis ir 2023 m. rugsėjo 25 d., tačiau plačiau dėl jo nepasisakė. Apklausta 2024 m. lapkričio 28 d. ji, be kita ko, parodė, kad 2024 m. rugsėjo 25 d. žodinio konflikto metu M. M. buvo apipylęs iš kanistro dyzelinu namą (pastaba –vagonėlį (mobilų namą)) (duomenys neskelbtini), ir grasino padegti, dėl to jam buvo išduotas smurto artimoje aplinkoje orderis. Lyginant nukentėjusiosios skunde (pareiškime) ir duodant parodymus nurodytas datas, matyti, kad sutampa įvykio mėnuo ir data – rugsėjo 25 d. (nesutampa tik metai – 2023 ir 2024 m.). Nors padaryta klaida dėl metų, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nukentėjusioji savo skunde (pareiškime) turėjo omeny būtent įvykį, susijusį su vagonėlio, kuriame ji tuo metu gyveno, apipylimu dyzelinu. Kaip matyti iš vėlesnių nukentėjusiosios apklausų, kurių kiekvienoje ji, be kita ko, pasakojo apie vagonėlio apipylimą dyzelinu ir grasinimu jį padegti, ji tiesiog gerai neatsimena šio įvykio datos. Apklausiama 2024 m. gruodžio 2 d. J. M. patikslino, kad aptariamas įvykis buvo 2024 m. birželio 16 d. Taigi, sulyginus nukentėjusiosios 2024 m. lapkričio 24 d. pateiktame skunde (pareiškime) ir vėlesnių minėtų apklausų metu nurodytas aplinkybes, yra akivaizdu, kad, nepaisant neteisingai nurodytų įvykio datų, ji jau minėtame skunde išreiškė valią dėl M. M. baudžiamojo persekiojimo ir dėl 2024 m. birželio 16 d. įvykio. Ši valia atsispindi vėlesniuose jos parodymuose, kuriuos jis davė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad BPK 167 straipsnio, pagal kurį dėl nusikalstamų veikų, numatytų, be kita ko, BK 145 straipsnyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, nuostatos nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos. Šios išvados nekeičia ir aplinkybė, kad iš pradžių ikiteisminis tyrimas vyko pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, o vėliau veika buvo perkvalifikuota į BK 145 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad teisinis vertinimas yra ne nukentėjusiojo kompetencijos dalykas, nes būtent ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir (ar) prokuroras pagal nukentėjusiojo nurodytas faktines aplinkybes kvalifikuoja teisinį santykį ir reiškia įtarimus.

Teisėjų kolegija papildomai pasisako dėl kitų BPK 167 straipsnio numatytų pagrindų, kuriems esant gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl BK 145 straipsnyje numatytų veikų. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad nebuvo prokuroro reikalavimo, pagal kurį taip pat gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, kai nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, tačiau pagal minėto straipsnio 3 dalį, jeigu tam tikros, įskaitant numatytos BK 145 straipsnyje, nusikalstamos veikos turi smurto artimoje aplinkoje požymių, ikiteisminis tyrimas pradedamas, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, ar nėra. Apeliantė iš esmės yra teisi, teigdama, kad šioje byloje nėra procesinio dokumento, kuriame konstatuoti smurto artimoje aplinkoje požymiai. Tačiau tam yra paaiškinimas – ikiteisminio tyrimo pareigūnai nuo pat pradžių manė, kad ikiteisminis tyrimas teisėtai pradėtas pagal nukentėjusiosios J. M. skundą (pareiškimą), abejones dėl šios aplinkybės gynėja išreiškė tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl nebuvo būtinybės nurodyti dar vieną aptariamą pagrindą, kuris neabejotinai egzistuoja. Skundžiamame nuosprendyje teisingai konstatuota, kad 2024 m. birželio 16 d. įvykis turi ir smurto artimoje aplinkoje požymius. Pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, artima aplinka – tai aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės, giminystės ar kitais artimais ryšiais, o pagal to paties straipsnio 5 dalį, smurtas artimoje aplinkoje – tai artimoje aplinkoje veikimu ar neveikimu asmeniui daromas tyčinis fizinis, psichinis, seksualinis, ekonominis ar kitas poveikis, dėl kurio asmuo patiria fizinę, turtinę ir (ar) neturtinę žalą. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į apeliantės nurodytą kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį, kuria siūloma vadovautis. Šioje nutartyje nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, kurios turi smurto artimoje aplinkoje požymių ir nurodytos BPK 167 straipsnio 3 dalyje, pradedamas, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-15-648/2025).

Apeliaciniame skunde taip pat reiškiamas nesutikimas su nuteistojo veiksmų kvalifikavimu kaip atitinkančių terorizavimo grasinant padegti ar padaryti kitokią gyvybei, sveikatai pavojingą veiką, požymius. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog M. M. visiškai pripažino kaltę dėl šios veikos padarymo, tai nustatė atsižvelgdamas ne tik į formalų kaltės pripažinimą, bet ir iš duotų parodymų turinį. Nagrinėjamu atveju nekilo ginčas dėl faktinių šios veikos padarymo aplinkybių. Aplinkybė dėl kaltės pripažinimo buvo svarbi ir pirmosios instancijos teismui sprendžiant klausimą dėl M. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatymo. Ši aplinkybė nebuvo nustatyta tik dėl to, kad teismas neįžvelgė M. M. nuoširdaus gailėjimosi dėl šios veikos padarymo. Nepaisant kaltės pripažinimo, skundžiamame nuosprendyje pateikti išsamūs motyvai dėl šios veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo būtent pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su šiais motyvais nesutikti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už žmogaus terorizavimą, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką, arba sistemingą bauginimą, naudojant psichinę prievartą. Šios nusikalstamos veikos esmė yra žmogaus terorizavimas, kuris pagal straipsnio dispoziciją, gali pasireikšti grasinimais susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Tai reiškia, kad terorizuoti žmogų galima alternatyviais veiksmais, t. y. grasinant padaryti pavojingą gyvybei arba sveikatai, arba turtui veiką, o ne tik grasinti žmogui sukeliant realių pavojų jo sveikatai ir (ar) gyvybei. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad grasinimu yra laikomas pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-131-1073/2018, 2K-203-489/2018). Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Taigi, pripažįstant nusikalstamą grasinimo pobūdį, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-553-942/2015, 2K-172-788/2017). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo ne tik konstatuoti kaltininko veiksmų poveikį nukentėjusiajam, tačiau ir įvertinti kaltininko grasinimų ar kitokio bauginimo turinį bendrąja (socialine) prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-689/2021).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad M. M. veiksmai nagrinėjamo įvykio metu buvo nukreipti tik į bendrai su J. M. priklausančio turto sunaikinimą, o ne į jos terorizavimą grasinant sukelti pavojų jos sveikatai ir (ar) gyvybei. Skundžiamame nuosprendyje teisingai atkreiptas dėmesys į bendrą situacijos kontekstą. Nukentėjusiosios ir jos tėvų parodymais nustatyta, kad jai dirbant užsienyje M. M. smurtavo prieš ją, grasino susidoroti, padegti automobilį, nuolat ją persekiojo. Panašias aplinkybes nurodė ir J. M. draugas S. T., kuriam ši, kaip vaikystės draugė, papasakojo apie M. M. prieš ją naudotą smurtą, nuolatinį persekiojimą. Šiame kontekste nuteistojo veiksmai 2024 m. birželio 16 d. įvykio metu, t. y. gyvenamosios vietos apipylimas degiu skysčiumi, ir pasakymas, kad ji bus padegta, iš tikrųjų reiškia, kad nukentėjusioji buvo terorizuojama grasinant sukelti pavojų ne tik skysčiu apipiltam turtui, bet ir jai pačiai (jos sveikatas ir gyvybei). Taigi, ši nuteistojo veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

Dėl baudžiamosios atsakomybės individualizavimo

Šioje pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. M., nenustatė nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tokiu būdu nebuvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliantė atkreipia dėmesį į BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3-648/2021, 2K-202-788/2022). Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2013, 2K-412/2014). Apeliantės teigimu, M. M. važiavo iš paskos S. T. vairuojamam automobiliui siekdamas pasikalbėti ir išsiaiškinti asmeninius santykius su sutuoktine, o automobiliams sustojus ir vairuotojams išlipus, S. T. pirmas smūgiavo nuteistajam į veido sritį, savo ruožtu M. M., atsakydamas į tokius S. T. veiksmus, vieną kartą trenkė jam į veido sritį. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytos ne visai tokios aplinkybės. Jau minėta, kad M. M. persekiojant savo sutuoktinės automobilį ir važiuojant šiam iš paskos, gatvėje automobiliai vienas šalia kito buvo sustoję du kartus. Pirmą kartą, kai S. T. rodė vietą, kurioje dirba jo sutuoktinė, tuo metu prie jų privažiavo M. M. automobilis. S. T. ir J. M., pastebėję M. M. automobilį, siekdami išvengti bet kokio kontakto su M. M., kaip konfliktiška asmenybe, pradėjo važiuoti, tačiau šis kliudė jų automobilį, todėl jie pavažiavo kiek į priekį ir sustojo. M. M. vėl privažiavo prie jų. Po pirmo sustojimo M. M. važiavo iš paskos sutuoktinės automobiliui mirksėdamas tolimosiomis šviesomis. Nors S. T., išlipęs iš automobilio ir priėjęs prie M. M., pirmas sudavė smūgį, tačiau susiklosčiusioje situacijoje įžvelgti jo provokuojantį ar rizikingą elgesį nėra pagrindo. Toks apibūdinimas labiau tinka paties nuteistojo veiksmams. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė aptariamos atsakomybę švelninančios aplinkybės. Dėl šios priežasties nėra pagrindo ir skirti trumpesnio termino laisvės apribojimo bausmę. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su nuteistajam paskirta baudžiamojo poveikio priemone – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Skirdamas šią priemonę pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ji turės teigiamos įtakos M. M. elgesiui ir padės pasiekti bausmės tikslus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiais motyvais. Nuteistajam yra paskirta viena švelniausių bausmės rūšių – laisvės apribojimas, nustatant pakankamai švelnius įpareigojimus, kurių laikymasis nesukels nuteistajam rimtesnių nepatogumų, t. y. tęsti darbą, dalyvauti elgesio pataisos programoje, atsiprašyti sutuoktinės ir visą bausmės laikotarpį nebendrauti su abiem nukentėjusiaisiais. Kaip matyti, rimtų suvaržymų per visą bausmės laikotarpį M. M. neturėtų patirti. Akivaizdu, kad aptariama baudžiamojo poveikio priemonė nagrinėjamu atveju, turint omeny, kad nuteistasis padarė ne vieną, o dvi nusikalstamas veikas, tikrai padės įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 67 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyventi bausmės paskirtį. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis dirba, nukentėjusieji šioje byloje nereiškė civilinių ieškinių, atitinkamai nėra priteistas joks žalos atlyginimas, pirmosios instancijos teismo paskirta 20 MGL dydžio (1000 Eur) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą nėra neproporcinga, kaip teigiama apeliaciniame skunde.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo M. M. gynėjos advokatės Oksanos Leontjevos apeliacinį skundą. Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.