Vilniaus apygardos teismo nutartis

BPK 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą tikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Nagrinėjamu atveju, nuteistojo T. A. B. gynėjo advokato Lino Kuprusevičiaus apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog nuteistojo T. A. B. veiksmuose nustatyti BK 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymiai. Nuteistojo D. K. apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog jo veiksmuose nustatyti BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai.

Baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuteistasis T. A. B. savo kaltės dėl veikų numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje nepripažino ir parodė, kad „<...> sutarties jis nepasirašinėjo, antspaudo neturėjo, jo nevaldė ir jokių dokumentų oficialiai pasirašyti ar pateikti negalėjo. <...> Pirmus 3 metus, kai dirbo su V. M., šis užsiiminėjo automobilių prekyba, o jis (T. A. B.) pats buvo verslo partneris, atsakingas už automobilių remontą. Tarp jų susitarimas buvo žodinis, veikla sekėsi neblogai, automobiliai buvo pristatomi jam, suremontuojami ir pateikiami klientams. Didesnių nusiskundimų neturėjo, o visi įmonės reikalai, įskaitant finansinius, buvo V. M. atsakomybė, todėl jo (T. A. B.) vienintelis darbas buvo tvarkyti automobilius. Nežino kaip įmonė perėjo iš V. M. D. K.. <...> Dirbant su V. M., užsiėmė tik automobilių remontu, klientai skambindavo tik dėl remonto, iš kur skambindavo – nežinojo, kartais net nepasakydavo, tiesiog teiravosi dėl remonto, nes jis toje srityje gerai nusimano ir turi ryšių. Iš bendros veiklos pelno negavo, prarado pinigus, todėl ir pats nukentėjo finansiškai. <...> Skelbimų nedėjo, pinigų nevaldė, kortelių neturėjo, iš šios bylos matė tik du žmones – V. V. ir A. P., taip pat matė V. M., o D. K. nėra matęs. <...> Su A. P. buvo konfliktinė situacija dėl automobilio, kai šis teigė, kad automobilis yra ne toks, tačiau žmogus nėra piktybinis ir pretenzijų jam neturi. Su V. V. situacija kitokia – šis iš asmeninių paskatų nusiteikęs veikti prieš jį kaip fizinį asmenį. Kitų nukentėjusiųjų jis nėra matęs. A. P. atvykus į jo kiemą, šiam sakė bet ką, kad tik nebūtų fizinio konflikto, nes matė, kad A. P. stipresnis už jį. Buvo šoko būsenoje ir neatsimena pokalbio turinio. Su nukentėjusiuoju V. V. yra susitikęs mažiausiai du kartus, buvo konfliktinė situacija, svarstė teikti civilinį ieškinį dėl reketo. Per antrą susitikimą V. V. elgėsi negražiai, grasino, sakė, kad bus su juo susidorota ir, kad jis nepasislėps. V. V. yra „pseudo“ pirkėjas, o didžioji dalis nukentėjusiųjų – verslininkai, užsiimantys reketu ir šantažu, darantys spaudimą ir sakantys, kad jis (T. A. B.) skolingas tam tikras sumas. Kažkas iš V. V. aplinkos jam rašė žinutes, kurias jis ištrynė iš baimės. Nukentėjusiuosius vadina „pseudo“ verslininkais, kurie yra susiję su automobiliais ir puikiai supranta, ką daro. <...> V. V. jį reketavo. Tuo metu jį finansuodavo tėvai, o pats tvarkydavo telefonus, kompiuterius ir iš to gaudavo pajamų. Nukentėjusiajam V. V. 1 600 Eur pasiūlė grąžinti dėl stresinės situacijos, norėdamas greitai iš jos išeiti, o ar sakė, kad pinigus susigrąžins iš UAB „T.“, neatsimena. Dėl D. K. ir įmonės veiklos – tai buvo normalus verslas, nemano, kad įvyko sukčiavimas. Jis (T. A. B.) UAB „T.“ vykdė veiklas, nesusijusias su automobilių prekyba. Nuo 2020 m. V. M. užsiiminėjo prekyba, o jis pagal poreikį ir žodinį susitarimą tvarkydavo automobilius. Iš kur pažįsta V. M. – tiksliai neatsimena, žino tik tiek, kad jis yra iš to paties miesto. V. M. buvo padaręs įgaliojimą, buvo kalbėta, kad jis negali nieko atlikti neįdarbintas, tačiau įdarbintas nebuvo. Buvo tik suteiktas įgaliojimas, su kuriuo jis (T. A. B.) remontavo automobilius, užsakinėjo dalis. Pinigus tvarkė buhalterija. Jis (T. A. B.) surasdavo dalis, pasakydavo, kad pirkėjas – įmonė UAB „T.“. Įmonė derindavo ir pristatydavo dalis, o įgaliojimas buvo reikalingas dėl Darbo inspekcijos. <...> Dažniausiai viskas būdavo „sulyginama iki nulio“, kiek investuodavo į dalis ir remontą, tiek kompensuodavo V. M. grynaisiais, todėl jokios naudos neturėjo, pelno negavo, o už paskutinius remontus V. M. neatsiskaitė, todėl galiausiai liko minuse. Toks santykis tiko, nes atliko tik automobilių remontą, o įgaliojime buvo apibrėžtos konkrečios funkcijos – remontas ir bendravimas su klientais. <...> Yra pats pirkęs automobilius iš Prancūzijos, Amerikos ir iš vietinių asmenų. Yra dalyvavęs automobilių aukcionuose, yra užsakęs automobilius artimiems žmonėms ir per „Facebook“ rekomendavęs UAB „T.“ pažįstamiems. „Facebook“ naudojasi vardu „T. C.“. Nebuvo sukūręs UAB „T.“ el. pašto adreso. Jo specialybė – verslas, epizodiškai gyveno Vilniuje. <...> Apie D. K. tapimą UAB „T.“ vadovu iš pradžių nežinojo, tik vėliau sužinojo, kad įmonė parduota. Nemano, kad D. K. jį apšneka. Jo (D. K.) parodymuose daug prirašyta, todėl jam sunku vertinti jo poziciją. Ar nurodymus veikti įmonės vardu duodavo D. K. – neatsimena, gal kažkas minimaliai buvo derinta telefonu, tačiau su juo gyvai nesusitiko. Prieigos prie UAB „T.“ el. pašto dėžučių neturėjo. Nežino, kam nuosavybės teise priklausė jo remontuoti automobiliai. Kai įmonė priklausė V. M., buvo 6-7 automobiliai, kurie nupirkti, suremontuoti ir pristatyti klientams. Žino kiek jų gavo, sutvarkė ir perdavė. Žino, kad tie automobiliai buvo suremontuoti, o ne parduoti. Kas pristatydavo automobilius, nežino, tik V. M. paskambindavo ir pasakydavo, kada automobilis bus jo kieme, o pats (T. A. B.) nieko nepasirašydavo. Ar po įmonės perėjimo D. K. jam buvo pristatytas automobilis UAB „T.“ vardu, neatsimena. Pinigų grynaisiais ar autobuso siuntomis nėra gavęs. Jei automobilį sutvarkydavo blogai, pretenzijos būdavo reiškiamos jam asmeniškai, nes V. M. nurodydavo, kad remontą atliko jis (T. A. B.), todėl žmonės atvykdavo pas jį. Pardavimo sandoriuose pats nedalyvavo, automobilius parduodavo V. M., tačiau jei paaiškėdavo, kad remontas atliktas blogai, su klientais bendraudavo jis, o ne V. M. Atlikdavo tik tokius darbus, kuriuos galima padaryti kiemo sąlygomis. Variklių netvarkydavo, tvarkydavo tik prisukamas dalis, tokias kaip bamperiai, grotelės, durys, taip pat atlikdavo darbus, kurių kiti meistrai neapsiimdavo. Jei automobilis turėdavo didesnių gedimų, veždavo jį kitiems meistrams, su kuriais sutarčių nepasirašydavo ir atsiskaitydavo grynaisiais. Jei automobilis būdavo sutvarkytas nekokybiškai, pirkėjai kreipdavosi į jį. Nurodydavo V. M. preliminarias remonto kainas, pasiklausdavo meistrų, o šiems nurodžius kainą, iš savo pinigų pradėdavo tvarkyti automobilį. V. M. pasakydavo, kiek maždaug kainuos remontas, o šis nuspręsdavo, ar remontuoti. <...> Automobiliai būdavo pristatomi iš Amerikos, ką jis suprasdavo iš amerikietiškų numerių, tačiau kas bendraudavo su amerikiečiais – nežino. Ikiteisminio tyrimo metu jį gynė advokatas K. K. Neprisimena kaip vyko atsiskaitymai su advokatu. Pavedimai iš UAB „T.“ sąskaitos buvo susiję su įmonės veikla ir su V. M. Ar atsiskaitymai vykdavo (duomenys neskelbtini), nežino, nes viską valdė V. M., jis (T. A. B.) buvo susikoncentravęs į savo darbą. Tuo metu, kai V. M. buvo UAB „T.“ direktorius, automobiliai realiai buvo parduodami žmonėms ir nebuvo atvejų, kad kas nors negautų automobilio, tačiau būdavo daug streso dėl jų sutvarkymo. <...> Nežino kodėl buvo paimami avansai ir neperduodami automobiliai, todėl negali atsakyti ir nenori kurti versijų. Neatsimena, kad būtų gavęs konteinerio numerį, nes tuo neužsiėmė. Automobiliai iš Amerikos į Lietuvą buvo atgabenami konteineriais laivais, tačiau jis neužsiėmė prekyba ar pardavimu. <...> Klientai jam skambindavo ir klausdavo dėl remonto, kainų, reikalingų dalių. Kartais klientai remontuodavo pas jį, kartais – patys. Jį UAB „T.“ nurodydavo kaip darbų rangovą, gaudavo nuorodas į „Autogidas“ ar „Autopliusas“, kur būdavo nurodyta automobilio kaina, tačiau, ar automobiliai būdavo neremontuoti – neatsimena. Šioje byloje yra nekaltas ir jaučiasi ramus (8 t., b. l. 62–72).

Baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuteistasis D. K. savo kaltės dėl veikos numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje nepripažino ir parodė, kad 2023 m. kovo mėnesį iš V. M. nusipirko įmonę UAB „T.“. Telefonu bendraujant su V. M., šis paaiškino, kaip veikia įmonė, jog yra žmogus, kuris ieško automobilių ir bendrauja su klientais, o jo (D. K.) dalis būtų sudarinėti sutartis ir atlikti administracinį darbą. Tai jam (D. K.) pasirodė aišku ir suprantama, todėl nusprendė įmonę įsigyti. Nusipirkus įmonę, V. M. perdavė kontaktus su kuo bendrauti bei nedidelę dėžutę dokumentų, kurioje buvo prisijungimai prie el. pašto ir kitų paskyrų. Įsigijęs įmonę pirmiausia telefonu susisiekė su T. A. B., kaip jam buvo nurodyta. T. A. B. paaiškino, kaip kartu veikė su V. M. Kadangi jis (D. K.) turėjo kitą darbą, norėjo užsiimti tik sutarčių sudarymu. Būdamas iš reklamos srities, turėjo minčių sukurti normalią interneto svetainę su paieška, kad informacija iš aukcionų būtų tiesiogiai matoma puslapyje, o T. A. B. tuo metu užsiimtų klientų paieška ir, jei reikia, automobilių remontu. Įmonei vadovavo 3 mėnesius ir suprato, kad ši veikla jam netinka, nes pats nesupranta apie automobilius ir nevairuoja, o bendrauti su klientais, kurie turi specifinių klausimų, jam buvo sudėtinga. Viską turėdavo užsirašinėti ir nukreipti T. A. B., kas kėlė stresą. Tuo metu jam reikėjo pinigų, todėl minėjo kolegoms ir T. A. B., kad ieško kas nupirktų veikiančią įmonę, nes buvo sudaryta sutarčių. Atsirado R. S., kuris galiausiai įmonę ir nupirko. Neatsimena, ar su juo susisiekė V. M., ar jis pats gavo jo telefono numerį. Su V. M. telefonu susitarė susitikti pas notarą dėl įmonės pirkimo, įmonė kainavo apie 2 500 Eur. Jo (D. K.) T. A. B. nesusirado, iki įmonės pirkimo nepažinojo nei V. M., nei T. A. B.. Su T. A. B. susisiekė telefonu jau nusipirkęs įmonę. V. M. turėjo perduoti pluoštą senų sutarčių ir informavo, kad yra žmogus, dirbantis su automobilių remontu ir klientais. Neatsimena, ar su T. A. B. gyvai buvo susitikęs. Bendravo telefonu, vėliau bendravimą perkėlė į „Telegram“ ar „Signal“. Jo prašymu su T. A. B. aiškiai pasiskirstė darbais: T. A. B. ieškojo klientų, dėjo skelbimus, o kai su kažkuo sutardavo, persiųsdavo informaciją jam (D. K.), kad paruoštų sutartį. Visų sutarčių šablonus ir pasirašytas sutartis jis talpino „Google diskas“ aplanke, prie kurio prieigą galėjo būti suteikęs V. M., tačiau tiksliai nepamena. Pinigai beveik visais atvejais būdavo pervedami į UAB „T.“ sąskaitą, o iš jos išgryninami, nes buvo informuotas, kad su tarpininkais atsiskaitoma grynaisiais. T. A. B. paprašydavo išgryninti pinigus. Kadangi T. A. B. sakė esantis (duomenys neskelbtini), pinigus pasiimdavo tretieji asmenys, 4-5 skirtingi žmonės, kurie prisistatydavo kaip kolegos, važiuojantys į (duomenys neskelbtini). Jie paskambindavo ir sakydavo „esu nuo T.“, o jis (D. K.) jiems perduodavo voką su pinigais. Prieš tai jie su T. A. B. susirašydavo, už kurį automobilį kiek pinigų reikia perduoti. <...> Žino, kad tretieji asmenys buvo atsiųsti T. A. B. Su T. A. B. kalbėjo telefonu, balsas panašus į tą, kurį girdėjo teisme. Pinigus pervedė į savo asmeninę sąskaitą gegužės 11-12 d., o gegužės 16 d. jie buvo išgryninti, nes reikėjo grynųjų tarpininkams, kurie perka automobilius iš Amerikos arba dirba su Amerika. Jis pinigus perduodavo T. A. B. kolegoms, o T. A. B., jo žiniomis, gaudavo tuos pinigus ir toliau dirbdavo su tarpininkais. Iš įmonės sąskaitos į savo sąskaitą buvo padaręs du pavedimus – gegužės 11 ir 12 d. Gal ir dar vieną, tačiau visi jie buvo skirti pinigams išgryninti. Pinigus persivesdavo į indėlio sąskaitą tam, kad jų nenuskaičiuotų antstoliai ar kiti paslaugų teikėjai, nes tuo metu turėjo skolų, o į asmeninę sąskaitą pinigus persivedė dar neturėdamas įmonės kortelės, kad galėtų juos išsigryninti. Pinigus išgrynindavo „SEB“ banke su įmonės kortele ir „Swedbank“ su savo asmenine kortele, dažniausiai Vokiečių g., Naugarduko g., Kauno g. ar Vilniaus g. Jis (D. K.) pasirašinėdavo sutartis, o nuo sumos buvo sutarta, kad apie 10 proc. lieka įmonės veiklai ir jam, o likusi suma keliauja už automobilį, kad jis būtų atgabentas į Lietuvą. Įmonei vadovavo 3 mėnesius – nusipirko ją kovo viduryje, o pardavė birželio 19 d. Liepos mėnesį dar gavo el. laišką kaip įmonės vadovas, todėl susisiekė su R. S. ir paprašė registruose pakeisti vadovą. Per visą vadovavimo laikotarpį realiai nebuvo parduotas nė vienas automobilis, nes pirmosios sutartys buvo pasirašytos balandžio viduryje ar gale, o iki automobilio atgabenimo paprastai praeina 3 mėnesiai. T. A. B. bendraudavo su klientais ir nesiskundė, kad jam būtų grasinama ar jis būtų reketuojamas. Įsigijęs įmonę iš V. M., gavo įmonės antspaudą, steigimo dokumentus, pelno-nuostolių ataskaitą ir kelias sutartis, perduotas per antrą susitikimą. Įmonė jokio turto neturėjo, o ar sąskaitoje buvo pinigų – neprisimena, grynųjų jam nebuvo perduota. Naudojo UAB „T.“ el. paštą (duomenys neskelbtini). Kas jį sukūrė, nežino, nes prisijungimus gavo iš V. M. Iš pradžių naudojosi savo asmeniniu telefono numeriu, o gegužės mėnesį įsigijo „Pildyk“ kortelę, kad į tą numerį T. A. B. nukreiptų skambučius. Savo asmeninį numerį nurodė kaip (duomenys neskelbtini), o „Pildyk“ numerio neprisimena. <...> Įmonėje jo vadovavimo laikotarpiu dirbo jis ir T. A. B. pagal įgaliojimą. Iš pradžių galiojo V. M. įgaliojimas, o birželio pradžioje jam pasibaigus, jis (D. K.) išrašė naują įgaliojimą T. A. B.. T. A. B. naują įgaliojimą pasirašė, nuskenavo ir nusiuntė į (duomenys neskelbtini) iš to paties el. pašto, nes jo žiniomis abu turėjo prieigą. Dėl atlygio T. A. B. nurodė, jog kai automobilis turėjo būti pilnai parduotas, kiekvienu atveju atskirai susitardavo, kokia dalis atiteks T. A. B., kadangi jis žinojo, kiek turi atitekti pardavėjui, tarpininkui, kiek pats užsiprašo, ar reikia remonto. Likęs mažesnis komisinis atitekdavo jam (D. K.). Dėl sutarčių vykdymo jis reguliariai klausdavo T. A. B., ar viskas tvarkoje, ar nėra problemų ir visuomet būdavo patikinamas, kad viskas gerai. Jei kas nors susisiekdavo su juo (D. K.) dėl automobilio atgabenimo ar konteinerio numerio, visą šią dalį, kurios pats nesuprato, perduodavo T. A. B.. T. A. B. su juo susisiekdavo numeriu, kurio neprisimena. T. A. B. turėjo prisijungimą prie įmonės el. pašto ir susirašinėjo su klientais. Šį prisijungimą turėjo dar nuo V. M. laikų. Jis (D. K.) buvo gavęs apie 1 000 Eur iš avansų. Kai žmogus sumokėdavo avansą, būdavo 10 proc. automobilio vertės, pvz. 1600 Eur, tai nuo 1600 Eur tarpininkui, kad automobilis būtų nuperkamas, siunčiamas, būtų įvykdoma paslauga, pardavimas, reikėdavo 1400 Eur, tai tiek išgrynindavo, paduodavo, nes buvo sutarę, kad 10-12 proc. palieka įmonės veiklai. Su T. A. B. buvo sutarę dėl kiekvieno automobilio, atskirai aptardavo kiek nuo to 10 proc. turi keliauti tarpininkams, tai yra kiek turi išgryninti, paduoti T. A. B. per jo atvažiavusias kolegas ir kiek iš viso to gali pasilikti minimaliai, kad veiktų įmonė ir savo išlaidoms. Per 3 mėnesius jam susidarė apie 1000 Eur. Jam buvo paaiškinta, kad yra tarpininkai – įmonės, kurios investuoja, perka automobilius, turi prioritetinius susitarimus su T. A. B. arba dirbo dar V. M. laikais, todėl egzistuoja verslo santykis. Jie gauna avansą kaip įsipareigojimą, nuperka automobilį, šis atkeliauja, parduodamas, ir didžioji dalis pinigų keliauja tarpininkams, dalis – T. A. B. ir kadangi jis (D. K.) jau nuo avanso tuos 10 proc. pasiimdavo sau, tai jam po kiekvienos sutarties buvo paskaičiavęs, kad pirmam pusmečiui, nuo vienos sutarties, būtų atitekę nuo 80 Eur. <...> Jei automobilis vėluodavo ar neatkeliaudavo, su klientais buvo sudaromos taikos sutartys, viską pavesdavo spręsti T. A. B.. T. A. B. pasakydavo, su kuriuo klientu reikia pasirašyti taikos sutartį. <...> Jis (D. K.), kaip ir T. A. B., turėjo prisijungimus prie el. pašto. Neprisimena, ar rašė V. V. dėl taikos sutarties. <...> Su aukcionais jis (D. K.) nebendravo, terminą nustatydavo T. A. B., o jis jį įtraukdavo į sutartį. Pinigus perduodavo per T. A. B. pažįstamus ir niekada negavo skundų, kad T. A. B. negavo pinigų. Jis (D. K.) visuomet buvo informuojamas, kad pardavimai vyksta normaliai, ir neturėjo jokių abejonių dėl T. A. B. sąžiningumo. <...> Skelbimus į lietuviškus portalus dėjo T. A. B. pagal įgaliojimą, kainos portaluose buvo nurodytos iki sutvarkymo, nes pirkėjas galėjo rinktis, ar remontuotis pats, ar įmonė organizuoja remontą, t. y. užsako paslaugas iš T. A. B. ar kito serviso. <...> UAB „T.“ banko sąskaita ir kortele naudojosi jis. <...> Išgrynintus pinigus ne visada perduodavo tuo pačiu metu, kartais išgrynindavo per kelis kartus dėl limitų, kurių neprisimena. Vyrai, kuriems perduodavo pinigus, buvo 24-40 metų. Jam būdavo pasakoma, kad atvažiuos kolegos ir reikia perduoti pinigus, dėl to jis mano, jog susirašinėdavo su T. A. B.. Šis rašydavo, kad sudaromos naujos sutartys, sumokamas 10 proc. depozitas, susirenka 2-3 automobiliai, reikia išgryninti ir perduoti atvykstantiems kolegoms. Tie žmonės jam (D. K.) paskambindavo, nes jiems būdavo duodamas jo numeris. Ant čekių jis prašydavo pasirašyti, nes nežinojo, kaip kitaip formalizuoti. Jis daug dirbo ir kavinėse, ir (duomenys neskelbtini) pas draugus, kur turėjo stalą, ten ir susitikdavo. T. A. B. pinigų neperdavė, nes jį matė tik vieną kartą, kai V. M. supažindino. Automobilių išvardinti negali, neprisimena, tačiau populiariausias modelis buvo Volvo XC60, vienas iš automobilių – Audi A6. Jis (D. K.) nuolat rašydavo ir klausdavo, kaip sekasi pardavimai, ar viskas gerai, ar keliauja užsakyti automobiliai ir gaudavo atsakymą, kad viskas tvarkoje. Nepamena, kada paskutinį kartą susitiko su nepažįstamu žmogumi ir perdavė pinigus iki įmonės perdavimo. Jo manymu, po birželio 19 d. pinigus iš banko grynino naujas savininkas, nes šiam buvo perduoti visi prisijungimai, pats po tos datos su nepažįstamais nesusitiko ir pinigų neperdavė. Birželio 19 d., 7.28 val., 300 Eur išgryninimo operacijos, adresu Mindaugo g. 11, neprisimena. Taip pat neprisimena, kurių klientų pinigus gegužės 11-12 d. persivedė iš įmonės sąskaitos į savo asmeninę sąskaitą. Įmonę įsigijo kovo gale, veiklos iš pradžių nespėjo vykdyti, nes reikėjo laiko suprasti procesus. Neprisimena, per kiek kartų perdavė išgrynintą pinigų sumą nepažįstamiems asmenims. Išgrynino mažiau nei persivedė, nes buvo susitarimas, kad sau ir įmonės veiklai pasilieka 10 proc. nuo depozitų, o kai automobilis parduodamas, atliekami skaičiavimai ir išsilyginama, kiek reikia tiekėjams, paslaugoms ir kiek lieka įmonei. Gali būti, kad dalį pridėjo grynais iš savo asmeninių lėšų iš individualios veiklos, kurioje atsiskaitymai buvo grynais. VĮ „Registrų centras“ turi būti keturi įrašai, nes R. S. įmonės akcijas pardavė keturiais etapais po 25 procentus. Birželio 16 d. jau buvo pardavęs visas akcijas, tačiau praėjus daug laiko gali apsirikti dienomis, galėjo būti, kad pirkėjas atvyko 19 dieną, kai jis perdavė visus popierius. Iki 19 dienos jis naudojosi visais įmonės dokumentais ir priemonėmis, o atvykus naujam pirkėjui padavė pasirašyti prašymą dėl vadovo pakeitimo ir per tris dienas perdavė viską. Dėl konteinerio numerio tiksliai neprisimena, bet jeigu toks buvo, jis turėjo rašyti T. A. B., kad šis atsiųstų numerį, nes pats su konteineriais ir tarpininkais tiesiogiai nekontaktavo. Galėjo būti, kad numerį siuntė, tačiau tam turėjo kreiptis į T. A. B.. Įsigydamas įmonę iš V. M., buvo informuotas, jog pagal įgaliojimą su UAB „T.“ dirba vienas asmuo – T. A. B., o tuo laikotarpiu, kai jis nusipirko įmonę, visos sutartys, įskaitant preliminarias, buvo pasirašytos jo paties (8 t., b. l. 62–72).

Nukentėjusysis V. V. teisme patvirtino, jog „Autoplius“ pasirodė baltos spalvos automobilio „Volvo XC60“ skelbimas, su nurodytu telefono numeriu ir žinute, kad parduoda UAB „T.“. Paskambinus atsiliepė T. B. Atsiliepęs vyras nustebo, neva nežinojęs, dėl kokio skelbimo skambinama, tačiau teigė, kad automobilis labai geras ir jokių problemų nebus. Skelbime buvo nurodyta, kad automobilio kaina su visais mokesčiais ir atvežimu į Lietuvą yra 16 500 Eur, o sutvarkyto – 21 000 ar 22 000 Eur. Pasakė, kad nori automobilį rezervuoti, o asmuo atsiuntė UAB „T.“ kontaktus. Paskambinus į UAB „T.“ atsiliepė kitas asmuo, su kuriuo buvo derinamos aplinkybės dėl pavedimo, suderėta kaina nuo 16 500 Eur iki 16 000 Eur, sutarta, kad elektroniniu paštu bus atsiųsta preliminari pirkimo-pardavimo sutartis. Norėjo susitikti ir pasirašyti, tačiau jam buvo pasakyta, kad dėl didelio darbo krūvio susitikti negalima. Jam buvo atsiųsta preliminari sutartis ir avansinė 1 600 Eur sutartis, jis sumokėjo avansą, pasirašė abi sutartis ir persiuntė atgal. Sutartis buvo pasirašyta D. K. vardu, o elektroniniu paštu, taip pat pasirašytu D. K. vardu, atsiųsta automobilio konteinerio sekimo nuoroda. Automobilis plaukė į kažkokį Vokietijos uostą, o ne į Klaipėdą. Parašė UAB „T.“, kad norėtų susipirkti trūkstamas detales ir gavo atsakymą, jog viskas vyksta sklandžiai, automobilis plaukia ir jokios rizikos nėra. Jis susipirko visas detales, matė, kad laivas atplaukė į Vokietiją, dar savaitę palaukė ir paklausė, kada automobilis bus Lietuvoje, tačiau bendravimas tapo nekonkretus, kilo nuojauta, kad kažkas negerai. Jis pradėjo reikalauti pirkimo dokumentų, tačiau jų negavo, skambino skelbime nurodytu numeriu, bet šis tapo nepasiekiamas, liko tik bendravimas elektroniniu paštu, kuris taip pat nutrūko. Kol automobilis plaukė iki Vokietijos, į skambučius buvo atsakinėjama, tačiau, kai neva turėjo būti vežamas į Lietuvą, buvo nebeatsiliepiama nei telefonu, nei el. paštu. Parašė į „Facebook“ (duomenys neskelbtini) grupę, klausdamas, ar kas nors pirko iš UAB „T.“ ir turi problemų su pristatymu. Vienas asmuo atsakė, kad už įmonės yra T. B., nurodė jo vardą, pavardę ir adresą. Kadangi kontaktai buvo nutrūkę, nuvyko į (duomenys neskelbtini), kur, pagal gautą informaciją, rado kiemą su daugybe daužtų automobilių. Kieme jis sutiko moterį, kurią atpažino kaip T. A. B. mamą (past. – T. A. B. mama buvo atvykusi į teismo posėdį). Ši nurodė, kad šiuo metu jo nėra. Jai paliko savo kontaktus, o eidamas į automobilį pamatė iš namo išeinantį T. B. Tada jis (V. V.) paaiškino, dėl ko atvažiavo, kad pirko automobilį, o D. K. neatskambina. T. A. B. pažadėjo reikalą išspręsti, savo telefono numerio nedavė, bet pateikė „Facebook“ profilį vardu T. C. Parašė D. K., kad yra asmuo identifikuotas kaip T. B., ir paragino grąžinti avansą. Su D. K. buvo sutarta, kad avansas bus grąžintas, jei automobilis iki tam tikros dienos nebus perduotas, tačiau pinigai nebuvo grąžinti. Tada parašė T. A. B., kad pinigų negavo, šis pasiūlė atvykti dar kartą. Nuvažiavus antrą kartą, T. A. B. jį pasitiko nedraugiškai, apkaltino reketu, nors buvo sutarta, kad grąžins 1 600 Eur ir vėliau susitars bei išsiims iš UAB „T.“. T. A. B. labiausiai rūpėjo, kas nutekino jo duomenis, o ne pinigų grąžinimas. Šiandien (past. teismo posėdžio metu) girdimas balsas yra D. K., asmens, kuris sėdi jam už nugaros (past. nurodo D. K.). Po kelių mėnesių jam paskambino, D. K. atsiliepė, matyt pamiršęs numerį, ir pasakė, kad prasidėjo tyrimas, jis buvo iškviestas duoti parodymus. D. K. teigė, kad bendraus tik su tyrėjais, prieš tai siūlė pasirašyti vekselį. Atsirado trečias asmuo, prisistatęs UAB „T.“ buhalteriu. Sakė, kad D. K. „privirė košės“ ir dabar reikia srėbti, siūlė sudaryti taikos susitarimą, teiravosi, kokia suma tenkintų, kalbėta apie 2 000 Eur. Jam buvo atsiųstas vekselis D. K. vardu, tačiau jis (V. V.) atsisakė pasirašyti, siūlė susitikti ir grąžinti pinigus, tačiau noro grąžinti pinigus nebuvo. Iš balsų buvo panašu, jog telefonu kalbėjo kaltinamieji <..> (7 t., b. l. 132–144).

Nukentėjusysis R. V. teisme patvirtino, jog apie įvykį žino iš sūnaus A. V., su kuriuo buvo sutarta, jog jis tvarkys dokumentus ir kitus su pirkimu susijusius reikalus. Pasirašė preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį ir iš savo sąskaitos pervedė 10 procentų avanso. Su sūnumi aptarinėjo įmonę ir viskas atrodė gerai, tačiau atkreipė dėmesį į tai, jog praėjus maždaug mėnesiui po sutarties pasirašymo ir pinigų pervedimo, pradėjus domėtis automobiliu, pardavėjai ne visada atsiliepdavo į skambučius, kas kėlė nerimą. Vėliau jie vėl susisiekdavo. Buvo gauti uosto konteinerio numeriai, todėl buvo ramiau, nes manė, kad automobilis yra Vokietijoje ir per dvi savaites atvyks į Kauną. Kai bendravimas nutrūko, pradėjo klausti dėl užstato grąžinimo. Pardavėjai sakė, jog yra atostogų metas, o vėliau atsirado D. K. padėjėjas ar pavaduotojas, kuris žadėjo, kad viskas bus sutvarkyta. Šis asmuo arba perskambino sūnui, arba atsiliepė į jų skambutį, prisistatė kaip D. K. pavaduojantis asmuo, tačiau jo gyvai nematė. Asmeniškai nei su vienu nėra bendravęs. Bendravimas su padėjėju vyko jau tada, kai automobilis buvo parplaukęs į Vokietiją. Aplinkybę, kad bendravo su buhalteriu J., jis geriau prisiminė ikiteisminio tyrimo metu. J. vardas jam buvo pasakytas, tačiau ar tai buvo buhalteris, ar D. pagalbininkas, negali pasakyti. Telefonu sunku atskirti, kas kalba, nes iš balso tembro neįmanoma tiksliai nustatyti asmens. Prašė priteisti turtinę ir 300 Eur neturtinę žalą kaip moralinę kompensaciją, nurodydamas, kad moralinę žalą vertina dvigubai daugiau, nes labai ilgai laukė, sugedo senasis automobilis, o visas viltis buvo sudėjęs į planuotą įsigyti automobilį (7 t., b. l. 195–200). Ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. rugpjūčio 9 d. apklaustas nukentėjusysis R. V. nurodė, kad kurį laiką ieškojo įsigyti sau automobilį „VOLVO XC60“, todėl paprašė savo sūnaus A. V., kad jis internete vis pasižiūrėtų skelbimus. 2023 m. balandžio mėnesį jam paskambino sūnus ir pasakė, kad rado neblogą 2020 metų variantą. Sūnui kontaktuojant su pardavėju, t. y. UAB „T.“, kuri buvo nurodžiusi savo kontaktus pardavimo skelbime, paaiškėjo, kad automobilis rezervuotas. Tačiau ta pati firma jiems pasiūlė kitą variantą būtent dėl automobilio „VOLVO XC60“, 2021 metų, už 17 600 Eur. Sūnus kontaktavo su pardavėju, susirašinėjo ir galiausiai buvo nuspręsta šį automobilį įsigyti. 2023 m. balandžio 21 d. pasirašė su UAB „T.“, avansinį susitarimą Nr. 00303, kad dėl iš JAV transportuojamo automobilio „VOLVO XC60“, VIN (duomenys neskelbtini), pirkėjas perveda 1 760 Eur sumą į pardavėjo nurodytą banko sąskaitą SEB banke Nr. (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną sudaryta ir pasirašyta preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 00303, išrašyta sąskaita-faktūra, kurioje nurodytas depozito mokėjimo terminas iki 2023 m. gegužės 1 d. Jis šią sumą pervedė 2023 m. balandžio 24 d., 09:00:55 val. Sūnus nusiuntė firmai pavedimo kopiją ir jie laiške patvirtino, kad automobilis rezervuotas jiems. Vėliau laukiant automobilio, kuris turi parvykti iš JAV, ir bendraujant su sūnumi, pastarasis nurodė, kad kažkaip sunkiai sekasi sukontaktuoti su pardavėju, nes į telefono skambučius neatsiliepia, motyvuodamas tuo, jog atostogų metas, o elektroniniuose laiškuose rašo, kad vis kažkokie trukdžiai. Jam pasidarė neramu, pradėjo galvoti, jog gali būti apgautas, juolab, kad po žadėtos datos, t. y. 2023 m. liepos 15 d., transporto priemonės vis dar nesulaukė. 2023 m. birželio 20 d. sūnus gavo elektroninį laišką iš pardavėjo, kad automobilis yra Vokietijoje ir, kad per 2-3 savaites bus išmuitintas ir parvežtas į Kauną, taip pat pardavėjas priekaištavo, kad per dažnai skambinėja, kad yra atostogų metas, todėl atsiradę šiokių tokių trikdžių. Kadangi sutarties terminas buvo nurodytas 2023 m. liepos 15 d., todėl nusprendė tiesiog išlaukti šį laiką. Panašiai prieš šį terminą, o gal šiek tiek po jo, sulaukė skambučio iš tel. Nr. (duomenys neskelbtini). Jam skambino vyriškis, prisistatęs buhalteriu J. iš UAB „T.“. Akcentavo, jog yra naujas darbuotojas, tad visos situacijos nežino, tačiau pažadėjo „pakelti“ sutartį ir pažiūrėti, kas per reikalai, minėjo, kad galimai teks pakelti pardavimo kainą, kad įmonė nedirbtų nuostolingai. Jis pasiteiravo, kokia tai būtų kaina, tai paminėjo 6 000 Eur sumą. Toliau el. paštu su sūnumi vėl bendravo kažkas iš įmonės darbuotojų, buvo tariamasi dėl depozito grąžinimo, kadangi jau visiškai pradėjo abejoti kontrakto patikimumu ir „tuščiais“ pažadais, be to, jo netenkino galutinė kaina. Pasitarė su sūnumi, ką toliau daryti, ir nusprendė reikalauti dvigubai atlyginti sumokėtą depozitą (3 520 Eur) bei nutraukti sandorį. 2023 m. liepos 20 d. pasirašė su UAB „T.“ direktoriumi D. K. susitarimą (priedas prie preliminarios sutarties), kuriuo UAB įsipareigojo grąžinti tarpusavyje suderintą 3 520 Eur sumą už neįvykdytas sutarties sąlygas į R. V. atsiskaitomąją sąskaitą, tačiau susitarime nenurodytas pinigų grąžinimo terminas, ką jis pastebėjo tik jau pasirašęs sutartį. Nei tą pačią dieną po 2023 m. liepos 20 d. susitarimo pasirašymo, nei vėliau iki kreipimosi pareiškimu į policiją, jokio pavedimo iš UAB „T.“ taip ir nesulaukė, su jais kontaktas visiškai nutrūko, nes nebereaguoja net į elektroninius laiškus, telefonu neatsiliepia. Jam padaryta 1 760 Eur turtinė žala, todėl tyrimo eigoje tokiai sumai ir reikštų civilinį ieškinį (2 t., b. l. 50–53).

Nukentėjusysis A. P. teisme patvirtino, kad internetinėje svetainėje „Autoplius“ ieškojo automobilio iš JAV, pasitaikė skelbimas ir jis bandė automobilį įsigyti. Telefonu susisiekus buvo pasakyta pervesti 1 000 Eur avansą. Jam į „Gmail“ buvo atsiųstas avansinis prašymas su štampu ir D. K. parašu. Dokumentą pasirašė, nufotografavo, išsiuntė atgal ir atliko pavedimą į nurodytą sąskaitą. Automobilis buvo įkainuotas 10 000 Eur, o sutvarkytas būtų kainavęs daugiau, tačiau nurodė, kad sutvarkymo nenori. Teiravosi, kur automobilis yra, prašė konteinerio numerio, tačiau jo negavo, laikas tęsėsi, buvo sakoma, kad D. K. išėjo atostogų. Suprato, kad telefonu bendravo su T. A. B., nes numeriai nuolat keitėsi – vieną kartą skambindavo vienas numeris, kitą kartą kitas, buvo sakoma, kad D. K. išvykęs į Vokietiją. Buvo atsiųstas avansinis lapas su parašais, tačiau automobilio nebuvo. Pradėjo įtarinėti apgavystę. Daugiau bendravo su T. A. B., buvo atsispausdinęs visas automobilio nuotraukas. T. A. B. teigė, kad yra išvykęs į Kauną, tačiau nuvykus į nurodytą gatvę buvo pasakyta, kad T. A. B. išvažiavęs, todėl susitikti nepavyko. Vėliau T. A. B. pranešė, kad automobilis jau parvyko ir ryte bus nukrautas nuo tralo, nurodė adresą (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje. Manė, kad ten dalyvaus ir D. K., tačiau aikštelės darbuotojai nurodė, jog jo nepažįsta. Vėl paskambinus tuo pačiu numeriu buvo nurodyta vykti į (duomenys neskelbtini). Su broliais ir draugu nuvyko į nurodytą kiemą, kuriame buvo automobilių, tarp jų – ir automobilis, kurį jie buvo nutarę pirkti, tačiau apžiūrėję suprato, kad tai visai ne tas automobilis. Jis bendravo su T. A. B. ir suprato, kad tai apgavystė. Nuvyko į (duomenys neskelbtini) policiją, kur viską paaiškino ir surašė pareiškimą. Jam buvo atsiųstas avanso grąžinimo vekselis, tačiau jis jo nepasirašė. Dėl automobilio Audi A6 bendravo su D. K. ir daugiausia su T. A. B., taip pat buvo nurodyta buhalterė – moteris, kuri sakė, kad pinigai bus grąžinti. Apie buhalterę jis davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu. UAB „T.“ numeris buvo nurodytas skelbime, o atsiliepęs asmuo prisistatė UAB „T.“ direktoriumi, tačiau vardo ir pavardės nepasakė. Toliau bendravimo balsas dažniausiai buvo T. A. B. Ar UAB „T.“ direktoriumi prisistatęs asmuo buvo D. K. ar T. A. B., negali pasakyti. Gyvai jis matė tik T. A. B. Yra pareiškęs civilinį ieškinį ir jį palaiko. Adresą (duomenys neskelbtini) sužinojo iš T. A. B., kuris pasakė, kad automobilis nukrautas nuo tralo ir yra (duomenys neskelbtini), todėl ten ir nuvyko, tačiau automobilio nebuvo. Atvykęs į vietą jis ieškojo D. K., manydamas, kad šis kaip UAB „T.“ direktorius turėtų būti toje vietoje, tačiau suprato, kad automobilis buvo nuvežtas į kitą vietą. Adresu (duomenys neskelbtini) jie rado panašią, bet ne tą mašiną. Buvo du telefono numeriai – vienas nurodė važiuoti į aikštelę, kitas į (duomenys neskelbtini), numeriai dažnai keitėsi. Apžiūrėjus automobilį paaiškėjo, kad tai ne tas, o T. A. B. išsigando ir sakė, kad viską sutvarkys. Supratęs, kad sutarties nebus, pinigus prašė grąžinti „Gmail“ susirašinėjimu su „T.“, tačiau pinigai nebuvo grąžinti. Su T. A. B. dėl pinigų grąžinimo nebendravo, nes jį vertino kaip tiekėją. (duomenys neskelbtini) aikštelė ir T. A. B. namai yra skirtingi adresai, iš pradžių buvo duotas aikštelės adresas, tačiau nepasakyta, kad reikia važiuoti į kiemą. Vėliau žinutėmis buvo nurodyta atvykti į (duomenys neskelbtini). Nežino, kuris asmuo atrašinėjo – D. K. ar T. A. B., nes numeriai dažnai keitėsi. T. A. B. numerius žinojo dar prieš važiuodamas į (duomenys neskelbtini) gatvę, nes buvo skambinęs dėl rato. Taip pat buvo nuvykęs į Kauną, kur T. A. B. nurodė, jog yra, tačiau ten nebuvo jokių automobilių ir žmonės sakė, kad tokios įmonės kaip UAB „T.“ ten nėra. Prašė UAB „T.“ grąžinti pinigus, o iš UAB „T.“ paskambino ir pasakė, kad atsiųs vekselį. „Gmail“ buvo parašyta, kad buhalterė atsiųs vekselį, kurį reikia pasirašyti ir išsiųsti atgal, tačiau vekselio nepasirašė. Pervedęs avansą pradėjo daugiau domėtis automobiliu, ypač dėl rato, o vėliau bendravimas perėjo prie pokalbių su T. A. B. Kontaktas su T. A. B. užsimezgė tada, kai jam paskambino, tačiau dabar jau viskas painu ir nepamena tikslių aplinkybių. T. A. B. telefono numerį turėjo būti gavęs anksčiau, nei nurodė ikiteisminio tyrimo metu pirmuosiuose parodymuose, tačiau numeriai nuolat kaitaliojosi. Vieną vakarą rašydavo vienas numeris, kitą vakarą kitas, todėl tiksliai atsakyti negali. Elektroniniuose laiškuose pasirašinėjo UAB „T.“ „pagarbiai, D. K.“. Nebuvo nei vieno laiško, kur būtų rašęs T. A. B. Iki teismo posėdžio gyvai buvo matęs tik T. A. B., o D. K. ne. Bendravimas su T. A. B. sudarė įspūdį, kad šis pažįsta D. K., nes atrodė, jog įmonės direktorius duoda kažkokius nurodymus. Jei į jo kiemą atvyktų žmogus ir prašytų automobilio, tai jį nustebintų toks atvykimas, tačiau T. A. B. elgesyje nebuvo įspūdžio, jog šis nesuprastų, dėl kokio automobilio jis (A. P.) atvyko. Neatrodė, kad tai būtų buvusi naujiena T. A. B. (7 t., b. l. 132–144).

Liudytojas ir civilinio ieškovo UAB „E.“ įgaliotas atstovas Č. S. teisme patvirtino, kad „Autoplius“ buvo rastas skelbimas apie parduodamą automobilį „Audi A6“, kuris, kaip buvo nurodyta susisiekus, keliauja į Klaipėdos uostą. Patikrinus VIN kodą ir pamačius, kad automobilio mušimai sutampa su nuotraukose nurodytais, iš UAB „T.“ buvo gauta avansinio susitarimo sutartis. Įmonei pervedė avansą ir laukė automobilio. Buvo nurodyta, kad automobilis turėtų būti apie birželio vidurį ar pabaigą, tačiau birželio mėnesį bandant susisiekti telefonai jau buvo išjungti, o tolesnis bendravimas vyko tik el. paštu. Asmuo, prisistatęs D. K. aiškino, kad yra atostogose, todėl telefonai ir yra išjungti, tačiau automobilis yra, tik kyla tam tikrų problemų. Siūlė pasirašyti taikos sutartį. Įmonė sutiko, dokumentai buvo siunčiami el. paštu. Vėliau buvo gautas pranešimas, kad D. K. negali pasirašyti sutarčių, nes yra naujas direktorius, o patikrinus paaiškėjo, kad įmonei jau iškelta keletas ieškinių. Prieš pasirašant sutartį UAB „T.“ buvo tikrinta per „Rekvizitai.lt“ ir „Okredo“, jokių skolų ar ieškinių nebuvo, todėl sutartis buvo pasirašyta kaip su patikima įmone. Vėliau pamačius, kad ieškinių atsirado ir gavus patvirtinimus, jog pinigai bus grąžinti, buvo laukiama, tačiau gavus pranešimą, kad įmonė išregistruojama, įmonė kreipėsi į policiją. Buvo vienas telefoninis pokalbis, o vėliau bendravimas vyko tik el. paštu. Avansas, apie 10 procentų automobilio vertės, buvo sumokėtas bankiniu pavedimu 1 550 Eur. Įtarimą sukėlė tai, kad telefonai buvo išjungti, o el. paštu paprašius pateikti kitą kontaktą, buvo atsiųstas tas pats neveikiantis numeris. Laukė iki liepos 15 d., kai buvo pažadėtas automobilio pristatymas, tačiau nieko neįvyko, o sužinojus, kad įmonė išregistruojama, kreipėsi į policiją. Telefonu kalbėjo dėl automobilio kainos ir kada jis gali būti Lietuvoje. Asmuo, su kuriuo kalbėjo, neprisistatė, tik pasakė, kad automobilis keliauja. Skelbime buvo nurodyti kontaktai, automobilio modelis, markė, metai ir VIN kodas. Negali tiksliai pasakyti, ar skelbime buvo įmonės pavadinimas, ar fizinis asmuo, tačiau bendravimas vyko el. paštu. Viskas atitiko pagal VIN kodą, todėl buvo pasirašyta preliminari sutartis ir laukiama automobilio. Turėjo tik vieną telefono numerį. El. paštu, kuris buvo nurodytas kaip UAB „T.“ adresas, prašė pateikti daugiau kontaktų, tačiau vėl gavo tą patį numerį. Jam buvo siūlyta sudaryti taikos sutartį, bendravo asmuo, pasirašęs kaip D. K. Jis sutiko sudaryti taikos sutartį, ji buvo pasirašyta ir nusiųsta UAB „T.“. Įmonė garantavo, kad pinigai bus pervesti, aiškino, kad yra tam tikrų rūpesčių ir problemų, tačiau jis, kaip įmonės vadovas, didelių vilčių neturėjo. Taikos sutartis buvo pasirašyta, nusiųsta, buvo laukiama žadėto pavedimo, tačiau nieko neįvyko. Patikrinus „Okredo“ ir pamačius, kad įmonei iškelti ieškiniai, buvo kreiptasi į policiją (7 t., b. l. 168–174).

Nukentėjusysis A. S. teisme patvirtino, kad nurodė, kad ieškojo automobilio „BMW X3“ ir jį rado „Autoplius“ tinklalapyje. Buvo savaitgalis. Paskambino skelbime nurodytam žmogui. Skelbime buvo nurodyta, kad jį įkėlė fizinis asmuo, patvirtinęs tapatybę tapatybės kortele. Netrukus gavo žinutę, kad įmonė šiuo metu nedirba ir reikia susisiekti vėliau. Automobilis jam pasirodė įdomus, tačiau jis dvejojo, o pirmadienį ar antradienį, tiksliai neprisimena, jam paskambino žmogus ir pasiteiravo, dėl kurio automobilio jis skambino. Jie aptarė sąlygas, skambinęs asmuo neprisistatė, pasakė, kad po dviejų mėnesių nuo skambučio automobilis jau būtų Lietuvoje, nes šiuo metu yra Amerikoje, o jį galima apžiūrėti pagal tinklalapyje esančias nuotraukas arba pagal VIN kodą, kurį galėtų atsiųsti. Nusprendė, kad automobilis jam tinka, susitarė susitikti, tačiau skambinęs asmuo davė kolegos kontaktą. Kitą dieną susitiko su tuo kolega D. K. ir perdavė jam pinigus. D. K. dieną prieš tai buvo sudaręs sutartį, jis ją perskaitė ir jam viskas tiko. Jie susitiko Senamiestyje, apie 10–11 val. ryto, perdavė jam (D. K.) pinigus, trumpai pakalbėjo, nes skubėjo į darbą. Jis norėjo mokėti grynais, nes jam buvo įdomu pamatyti įmonės žmones. Vėliau jis gavo VIN kodą, prašė atsiųsti konteinerio siuntimo nuorodą ir numerį, tačiau nieko negavo. Po dviejų mėnesių atėjo terminas atsiimti automobilį, tačiau visi žmonės dingo, niekas neatsiliepė nei telefonu, nei el. paštu. Suprato, kad yra apgautas, tačiau kitą dieną po termino su juo el. paštu susisiekė D. K. ir nurodė, kad pagal sutartį jie dar turi mėnesį. Jis žinojo, kad automobiliai iš Amerikos kartais vėluoja, todėl laukė dar mėnesį. Vėliau jis vėl pradėjo skambinti, tačiau D. K. telefonu nebeatsiliepė, atrašinėjo tik el. paštu. Neprisimena, ar D. K. vieną kartą jam telefonu pasakė, kad automobilis atvyko, ar tai buvo el. paštu. Jam buvo pranešta, kad automobilis jau atvyko ir per savaitę bus perduotas, tačiau savaitė praėjo, automobilio niekas neatidavė, o vėliau buvo pasakyta, kad įmonės ar kolegų įmonės automobiliai areštuoti ir perduoti negali. Susitarė, kad jam būtų grąžinti pinigai, o jei automobilį paleistų, jis jį nupirktų, tačiau praėjus savaitei pinigai nebuvo pervesti, o vietoje to atsiųsta taikos sutartis, pasirašyta R. S. Suprato, kad pasirašęs taikos sutartį pinigų neatgaus, tačiau norėdamas sužinoti, kas su juo bendrauja ir kas pasirašys sutartį, ją pasirašė ir pamatė, kad ji pasirašyta R. S. elektroniniu parašu. Po to ryšio nebebuvo, pinigai negrįžo, todėl jis pradėjo ieškoti kitų apgautų žmonių. Jis rado įmonę UAB „T.“. Paliko savo kontaktus rekvizituose ir pradėjo bendrauti su žmonėmis, kurie irgi buvo apgauti. Galiausiai jie pateikė pareiškimą. Už automobilį sumokėjo 1 630 Eur grynaisiais. Jam buvo atspausdintas pinigų priėmimo kvitas, tačiau labai senas – vietoje Eur buvo nurodyti litai. Kvitas, jo manymu, buvo pasirašytas ranka ir tik tada atspausdintas. Automobilio skelbimą įkėlė vienas asmuo, kuris jį nukreipė pas kolegą D. K. Gyvai kalbėjo tik su vienu žmogumi – D. K., nes būtent su juo buvo susitarta dėl susitikimo ir jam buvo perduoti pinigai. Nurodė, kad salėje sėdintis asmuo panašus, priartinus kamerą – labai panašus į D. K., kurį buvo gyvai sutikęs. Suprato, kad tai ne tas pats asmuo, kuris paskambino dėl skelbimo, nes balsai skyrėsi, o ar turėjo kokių kalbos ypatybių – neprisimena. Pagal VIN kodą suprato, jog automobilis gabenamas iš Amerikos, nes matė įlenkimus ir kitus ypatumus. Turi patirties dėl automobilių parvežimo, yra parvežęs apie penkis automobilius sau ir šeimai, du iš jų iš Amerikos, kitus iš Vokietijos. Automobilio pirkimo specifika skiriasi: Europoje galima tiesiogiai susisiekti su pardavėju, o iš Amerikos reikia žmonių, turinčių prieigą prie aukcionų, per kuriuos susitariama dėl kainos ir užsakomas transportas iki Klaipėdos ar Vilniaus. Skelbime buvo nurodyta, jog asmens tapatybė patvirtinta, tačiau kas ją patvirtino – nebuvo nurodyta. Iš skelbimo jis suprato, kad automobilį parduoda žmogus, o apie įmonę sužinojo iš pokalbio, nes buvo pasakyta, kad įmonė užsiima automobilių pardavimu. Automobiliai dažniausiai keliauja ilgiau nei keturis mėnesius, tačiau jam buvo pažadėta, kad šis atvyks per du mėnesius, todėl jis buvo įsitikinęs, kad įmonė tikrai užsiima automobilių pardavimu. Įmonės pavadinimą jis sužinojo tik susirašinėdamas su D. K., nes laiške buvo nurodyti vardas, pavardė ir įmonės pavadinimas. Tais pačiais laiškais gavo ir dokumentus bei pirkimo sutartį. Pirkdamas jis nesidomėjo, kokia tai įmonė. Nei jis, nei kitas asmuo susitikimo metu nerodė tapatybės dokumentų, nes tuo metu suveikė pasitikėjimas. Žmogus atvyko susitikti, pasirašė sutartį, o visi parašai ir dokumentai jau buvo iš jo pusės. Vietoje užpildė viską, ką reikėjo, o iš įmonės pusės buvo atspausdintas kvitas su parašu. Ar parašas buvo atspausdintas, jis tiksliai negali pasakyti. Žmogus, su kuriuo susitiko, atrodė malonus, todėl klaidingai susidarė įspūdis, kad jis geranoriškas. Įtarimas jam kilo po dviejų mėnesių, kai automobilis nebuvo pristatytas, o asmenys, su kuriais bendravo, nebeatsiliepė į skambučius – iš pradžių telefonas dar veikė, tačiau vėliau buvo tiesiog išjungtas. VIN kodą jis gavo per pirmas dienas, dar prieš pasirašant sutartį, nes jis buvo nurodytas skelbime. Kalbėjosi, kad bus atsiųstas ir konteinerio numeris, tačiau jo taip ir negavo. VIN kodas buvo teisingas, patikrino, kad automobilis yra iš Amerikos ir laimėtas aukcione, tačiau sistema nerodė, kas jį laimėjo ir kur jis keliauja. Jis nesidomėjo iš kur tiksliai automobilis bus gabenamas ir to neklausė. Kaina jam pasirodė įtartina, tačiau jis pagalvojo, kad pardavėjai gali manipuliuoti gabenimo kaštais. Jam buvo keista, kad automobilis parduodamas už panašią kainą, todėl manė, kad pardavėjai gali naudoti tam tikras schemas, kad gautų didesnį pelną. Automobilio vertė buvo nurodyta 16 300 Eur, o gabenimo kaštai nebuvo įrašyti. Tuo metu gyvenime turėjo daug reikalų ir pagalvojo, jog nieko tokio, palauks, nes žmonės atrodė padorūs ir jis nepagalvojo, kad gali būti apgaulė. Yra pareiškęs civilinį ieškinį ir jį palaiko. Siekia, jog jam būtų grąžinti sumokėti 1 630 Eur, o taip pat dar 1 630 Eur pagal sutarties punktą, numatantį dvigubo avanso grąžinimą, jei automobilis nebus atgabentas. Taip pat prašo priteisti ir civiliniame ieškinyje nurodytą neturtinę žalą, kadangi šis įvykis sukėlė neigiamus išgyvenimus, sugaišo daug laiko dėl šio įvykio (7 t., b. l. 168–174).