- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-08
- Bylos Nr.
- e2A-3293-871/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-01871-2025-9
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė, Linas Zinkevičius, Renata Beinoravičienė
- Ieškovas
- IES1
- Atsakovas
- ATS1
- Kategorijos
- 2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris
- 2.6.10.5.2.1Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos
- 3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Renatos Beinoravičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ramunės Mikonienės ir Lino Zinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo IES1 apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl sutarties sąlygos pripažinimo apsimestine ir skolos priteisimo ir atsakovo ATS1 patikslintą priešieškinį ieškovui IES1, atsakovui pagal priešieškinį ATS2 dėl nepagrįsto praturtėjimo/nuostolių atlyginimo ir įskaitymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.
Šalies argumentai
Ieškovas IES1 (toliau – ir ieškovė) paduotu ieškiniu prašė:
pripažinti apsimestiniu nuomotojos – jo motinos MOT1 (toliau – ir palikėja) – ir nuomininko – atsakovo ATS1 (toliau – ir atsakovas) 2018 m. spalio 3 d. sudarytą Privačios žemės nuomos žemės ūkio veiklai sutarties (toliau – ir Sutartis, 2018 m. sutartis) 15 punktą bei nustatyti, kad Sutartimi šalių sutartas 43,57 ha ploto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas, žemė), nuomos mokestis sudarė 90 Eur už hektarą per metus, t. y. 3 870 Eur sumą per metus už visą Sklypą, nuomininkui papildomai įsipareigojant padengti žemės mokestį ir gyventojų pajamų mokestį;
priteisti ieškovui iš atsakovo 29 822,39 Eur skolą su palūkanomis, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Šalies argumentai
Ieškovo ieškinys buvo grindžiamas šiais pagrindiniai paaiškinimais ir argumentais:
Paaiškino, kad MOT1 mirė (duomenys neskelbtini). Žemę, kaip ir kitą jos turtą, paveldėjo jos sūnus – ieškovas. Paveldėjimo teisės liudijimas išduotas 2024 m. gruodžio 9 d. Ieškovas, 2025 m vasario 1 d. įvykusio susitikimo metu, be kita ko, pateikė atsakovui raštišką paskaičiavimą, kokia yra susidarius skola už 2019–2024 metus už Sklypo nuomą ir žemės mokestį. Ieškovo atstovas 2025 m. kovo 20 d. pateikė atsakovui rašytinę pretenziją, kuria reikalavo ne vėliau kaip iki 2025 m. balandžio 18 d. sumokėti ieškovui susidariusį įsiskolinimą. Šia pretenzija atsakovas taip pat buvo informuotas, kad Sutartyje numatytas 6 metų nuomos terminas pasibaigė 2024 m. spalio 2 d., ir pateiktas pasiūlymas dėl naujos nuomos sutarties sąlygų, prašant pateikti atsakymą ne vėliau kaip per 14 dienų nuo pretenzijos išsiuntimo dienos. Jokio atsakymo iki nurodyto termino pabaigos negavo. Atsižvelgiant į tai, ieškovo atstovas 2025 m. balandžio 4 d. papildomu pranešimu informavo atsakovą, kad Sutartis yra pasibaigusi nuo 2024 m. spalio 4 d. 2025 m. balandžio 7 d. el. paštu gautas atsakovo atstovės atsakymas (išsiųstas el. paštu 2025 m. balandžio 4 d.). Šiame atsakyme, be kita ko, nurodyta, kad atsakovas nesutinka mokėti už Sklypo nuomą tą kainą, kuri buvo faktiškai sutarta ir faktiškai mokama MOT1, t. y. po 90 Eur už hektarą per metus.
Pažymėjo, kad nors Sutartyje nurodytas žemės nuomos mokestis yra 30 Eur už hektarą per metus, tačiau ieškovo turimi duomenys patvirtina, jog faktiškai šalys buvo sutarę kitą sumą, ir faktiškai atsakovas mokėjo palikėjai po 90 Eur už hektarą per metus dydžio nuomos mokestį, taip pat sumokėdavo už ją papildomai gyventojų pajamų mokesčio sumą ir papildomai kompensuodavo žemės mokesčio išlaidas. Tą patį Sklypą atsakovas nuomojosi iš palikėjos (ir (duomenys neskelbtini) metais mirusio ieškovo tėvo TĖV1) ir anksčiau jau keliolika metų. Jie buvo ilgą laiką pažįstami, todėl ieškovo tėvai pasitikėjo žodiniu susitarimu su atsakovu, kuris tuos susitarimus eilę metų vykdydavo. Todėl palikėja nekreipė dėmesio į tai, kokia kaina būdavo įrašoma sutartyse, tam ji neteikė praktiškai jokios reikšmės. Nuo 2013 metų iki 2018 metų Sklypas buvo nuomojamas atsakovui pagal 2013 m. vasario 15 d. pasirašytą sutartį. Toje sutartyje nurodyta nuomos kaina buvo 50 Lt už hektarą ir papildomai valstybinės žemės nuomos mokestis, tačiau realiai atsakovas mokėjo 300 Lt hektarą sumą, o vėliau, litus išėmus iš apyvartos ir perskaičiavus į eurus, faktiškai mokėjo po 90 Eur už hektarą bei papildomai kompensuodavo žemės mokesčio išlaidas. Taigi, tiek 2018 m. sutartyje, tiek ankstesnėje 2013 metų sutartyje, buvo nurodytas ne tikrasis nuomos mokestis, kuris buvo šalių sutartas ir faktiškai mokamas, bet kelis kartus mažesnis nuomos mokesčio dydis. Mirus mamai, ieškovas tarp jos dokumentų rado jos ranka darytus užrašus, kur ji užsirašydavo, kiek gaudavo pinigų už Sklypo nuomą ir už žemės mokestį. Šis rašytinis įrodymas patvirtina, kad už 2016 metus atsakovas faktiškai mokėjo po 87 Eur už hektarą, o už 2017 ir 2018 metus jau mokėdavo po 90 Eur už hektarą, taip pat papildomai kompensuodavo žemės mokestį, kuris 2016 m. sudarė 205 Eur, 2017 m. – 219 Eur, 2018 m. – 269,23 Eur. Akcentavo, kad jo žiniomis, tiek 2013 m. vasario 15 d. sutartį, tiek 2018 m. spalio 3 d. sutartį atsivežė atspausdintas atsakovas, atvykdavęs pasirašyti sutarčių pas ieškovo tėvus į namus (duomenys neskelbtini), o ranka įrašytus duomenis įrašė jis pats. Ranka rašytas tekstas visiškai nepanašus į ieškovo mamos raštą. Todėl aiškinant sutarties sąlygas į tai turi būti atsižvelgiama. Pažymėjo ir tai, kad, sudarant Sutartį, ieškovo mamai jau buvo 85 metai, ji sirgo. Dar prieš Sutarties sudarymą tais pačiais 2018 metais dėl pablogėjusios mamos sveikatos ieškovas buvo persikėlęs gyventi iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), kad prižiūrėtų ir slaugytų sunkiai sergančią mamą. Mama pasitikėjo atsakovu, nes jis kasmet atvažiuodavo ir atveždavo sutartą nuomos bei žemės mokesčių sumą grynaisiais pinigais (šį mokestį mama pati sumokėdavo pašte), taip pat atsakovas pats sumokėdavo už ją gyventojų pajamų mokestį. Būtent dėl to atsakovas ir buvo suinteresuotas Sutartyje rodyti mažesnę nuomos kainą, nei iš tikrųjų buvo sutarta ir mokama. Tokiu būdu jis sumokėjo už ieškovo mamą mažiau gyventojų pajamų mokesčio ir taip sutaupė. Taip pat nurodė, kad net ir 90 Eur už hektarą nuomos mokesčio dydis yra ženkliai mažesnis už analogiškos žemės nuomos rinkos kainą, kuri galiojo Sutarties sudarymo metu.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu prašė ieškinį tenkinti iš dalies (dalyje dėl 7 740 Eur skolos priteisimo) bei taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl palūkanų priteisimo. Atsiliepimas buvo grindžiamas šiais pagrindiniai paaiškinimais ir argumentais:
Nurodė, kad Sutarties sąlyga, kurią siekiama pripažinti apsimestine, nėra sudėtinga, tai nėra teisinė sąlyga, kuriai suvokti reikėtų specialių žinių, todėl nėra jokių abejonių, kad palikėja ir ankstesnė žemės savininkė MOT1 suprato, kokio dydžio nuomos mokestis nurodytas Sutartyje. Vertintina ir sutarties sąlygos svarba – tikėtina, kad raštu Sutartyje nurodyta sąlyga dėl Sklypo nuomos kainos palikėjai nebuvo antraeilė ar nesvarbi, ji šią sąlygą skaitė, su ja susipažino ir suprato jos esmę. Pažymėjo, kad nors Nekilnojamojo turto registro išrašuose nurodomas gana aukštas Sklypo našumo balas, tačiau žemė nėra derlinga, nėra naši, vyrauja smėlis, priesmėlis, ypač toje dalyje, kuri buvo užsėta žole (pieva) ir iš kurios atsakovas gaudavo itin mažą naudą, nors nuomos mokestis buvo nustatytas vienodas visam Sklypo plotui. Sklypo bendras plotas – 43,5700 ha, iš jų žemės ūkio naudmenų (ir ariamos žemės) – 42,0300 ha, ne visą plotą buvo galima naudoti žieminių kviečių auginimui, todėl atsakovas buvo apsėjęs 28,1000 ha. Dalis Sklypo pavasarį įprastai būna apsemta, nes netoliese teka (duomenys neskelbtini) upelis. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, Sklypo nuomos kaina negalėjo būti aukšta. Be to, ji neturėtų būti lyginama su įprastine žemės nuomos rinkos kaina, nes kiekvienos sutarties šalys turi teisę nustatyti kainą individualiai, abiem šalims priimtinomis ir sutartomis sąlygomis. Palikėjos ir atsakovo bendru sutarimu buvo nustatyta Sklypo nuomos kaina, kuri, kaip nurodoma ieškinyje, galbūt yra žemesnė nei rinkos kaina ir galbūt yra nepriimtina naujam Sklypo savininkui, tačiau buvo tinkama abiem Sutarties šalims ir joms galiojo. Akcentavo, kad daug investavo į Sklypą (tinkamai tręšė, nuolatos gerino žemės būklę ir našumą), nes dirba šią žemę daugiau kaip dešimtį metų. Nurodė, kad ieškovo argumentas dėl mažesnės nei buvo realiai mokama nuomos kainos yra nelogiškas ir visiškai nesuprantamas, be to, atsakovui būtų buvęs akivaizdžiai nenaudingas. Atsakovas yra ūkininkas, taigi, jo finansinė atskaitomybė yra tvarkoma pagal teisės aktus, pildomos ir teikiamos deklaracijos, pagal kurias apskaičiuojami ir sumokami mokesčiai, todėl ieškovui ir bet kam kitam yra aišku, jog atsakovui būtų buvę žymiai naudingiau Sutartyje nurodyti aukštesnę, o ne žemesnę nuomos kainą, nes nuomos mokestis įtraukiamas į ūkininko ūkio sąnaudas ir tuo dydžiu mažinamos apmokestinamos sumos, t. y. tiesiogiai mažėja atsakovo mokestinės prievolės. Ieškovas pagrįstai tvirtina, kad pareiga sumokėti gyventojų pajamų mokestį teko atsakovui. Gyventojų pajamų mokesti apskaičiuojamas nuo pajamų, kurias gauna nuomotojas, vadinasi, ieškovas dėl didesnio nuomos mokesčio nurodymo Sutartyje ne tik nepatirtų jokių praradimų, bet, priešingai, sutaupytų, nes dėl didesnių sąnaudų ir didesnių leistinų atskaitymų jo mokestinės prievolės akivaizdžiai ir tiesiogiai sumažėtų. Sutarties interpretavimas pagal rastus MOT1 užrašus, kurių prasmė ir reikšmė nėra patvirtinta palikėjos, nėra pagrįstas ir yra pernelyg nutolęs nuo šalių tikrosios valios. Ieškovo pastabos dėl sutarties teksto nepatvirtina ieškovo teiginių: atsakovas naudojo standartinę, jam įprastą, žemės nuomos sutarties teksto formą, suderindavo su MOT1 ir įrašydavo nuomos mokesčio dydį, nuomos galiojimo terminus, kitas sutarties sąlygas, o MOT1 sutartį pasirašydavo.
Nurodė, kad neprieštarauja ir sutinka sumokėti už Sklypo nuomą sutartą, pagal Sutartį apskaičiuotą, nuomos mokestį (po 30 Eur už hektarą – 1 290 Eur kiekvienais metais) visą nuomos laikotarpį, t. y. už 2019, 2020, 2021, 2022, 2023, 2024 metus. Pripažįsta, kad yra susidariusi 7 740 Eur skola, kurią atsakovas sutinka sumokėti, kartu išsprendžiat atsiskaitymo už ieškovo pasisavintus ir perduotus (kiek yra žinoma, parduotus) naujam nuomininkui ATS2 atsakovo pasėlius.
Pažymėjo, kad nesutinka su reikalavimu sumokėti papildomai gyventojų pajamų ir žemės mokesčius. Tokios sąlygos nebuvo numatytos Sutartyje. Gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo sąlygos ir tvarka ir reglamentuojama Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčių įstatyme (toliau – Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas). Pagal šio įstatymo 22 straipsnį, iki 2018 m. sausio 1 d. gautos pajamos už žemės nuomą (fiziniams asmenims iš fizinių asmenų) buvo priskiriamos B klasės pajamoms, todėl ūkininkams ar individualią veiklą vykdantiems asmenims prievolės mokėti gyventojų pajamų mokestį nuo išmokėtų gyventojams išmokų už žemės nuomą nebuvo. 2017 m. gruodžio 7 d., priėmus Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 2, 6, 16, 17, 18, 181, 19, 20, 22, 24, 27, 29, 33, 34 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 182 straipsniu įstatymą Nr. XIII-841, nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuris teisės aktų nustatyta tvarka įregistravo individualią veiklą, yra žemės ūkio veiklą vykdantis ūkininkas ir iš kito gyventojo nuomojasi nekilnojamąjį turtą (pvz., žemę, butą, komercines patalpas ir pan.) savo individualiai veiklai vykdyti, nuo 2018 m. sausio 1 d., išmokėdamas nuomotojui (fiziniam asmeniui) nekilnojamojo turto nuomos pajamas, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą 15 proc. gyventojų pajamų mokestį. Vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi ir 23 straipsnio 1 dalimi, jei nuomotojas yra fizinis asmuo ir nuomininkas yra fizinis asmuo, neįregistravęs individualios veiklos, tuomet gyventojo pajamų mokestį moka ir metinę deklaraciją GPM311 teikia pats nuomotojas; tuo atveju, jie nuomotojas yra fizinis asmuo, o nuomininkas yra fizinis asmuo, įregistravęs individualią veiklą, mokestį apskaičiuoja, deklaruoja ir sumoka pats nuomininkas. Vadovaujantis aukščiau nurodytu teisiniu reguliavimu, atsakovas pagal sudarytą Sutartį ginčo laikotarpiu, t. y. 2019, 2020, 2021, 2022, 2023 metais, sumokėjęs nuomos mokestį, turės pareigą sumokėti į valstybės biudžetą 15 proc. dydžio gyventojų pajamų mokestį (t. y. pateikti mėnesinę GPM 313 deklaraciją (A klasė) ir sumokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokestį nuo išmokėtos nuomos sumos).
Nurodė, kad šalys nesitarė ir Sutartimi nesusitarė dėl to, kad atsakovas (žemės nuomininkas) kompensuos žemės mokesčio išlaidais kitai Sutarties šaliai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo (toliau – Žemės mokesčio įstatymas) 3 straipsnio 1 dalimi, mokestį (žemės) moka žemės savininkas – fizinis asmuo ir juridinis asmuo. Vadovaujantis Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, konkretų žemės mokesčio tarifą (apimantį nuo 0,01 procento iki 4 procentų žemės mokestinės vertės), galiojantį savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, nustato savivaldybės taryba iki einamojo mokestinio laikotarpio liepos 1 dienos. Remiantis pirmiau nurodytomis įstatymo nuostatomis, atsakovas neturėjo pareigos mokėti žemės mokesčio, taip pat sudarant Sutartį joje nereglamentavo santykių, kurie jau yra imperatyviai sureguliuoti įstatymu, todėl niekuo nepagrįstas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo žemės mokesčio sumą.
Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 10 dalimi, prašo taikyti 5 metų ieškinio senaties terminą palūkanų skaičiavimui. Be to, pažymėjo, kad ieškovas reikalavimą mokėti palūkanas grindžia prievolės vykdymo pažeidimu – prievolės įvykdymo termino praleidimu, tačiau toks argumentavimas nėra teisingas. Paaiškino, kad gavo pakankamai patikimus duomenis apie tai, kad ieškovas, kuris (kaip dabar yra žinoma) įstatymo nustatyta tvarka ir terminais priėmė palikimą, negavo paveldėjimo teisės liudijimo dėl galimai kitos MOT1 įpėdinės delsimo, taip pat ir dėl to, kad dėl Sklypo ir jo paveldėjimo kilo ginčas teisme. Akcentavo, kad turi pagrindo manyti, jog ieškovas buvo ginčo šalis (galimai atsakovas) ir kad paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas 2024 m. gruodžio mėn. dėl netikėtos civilinio proceso pabaigos: mirus vienai iš ginčo šalių, kurios teises perėmė šalies įpėdiniai (įpėdinis), kuris galimai sudarė su ieškovu susitarimą arba nebetęsė proceso. Akcentavo, kad jis, negavęs patikimų duomenų apie Sklypo savininko pasikeitimą ir apie asmenį, kuris įgijo nuosavybės teisę į nuomojamą žemę, neturėjo galimybių nustatyti, koks asmuo turi teisę priimti prievolės įvykdymą. Dėl šios priežasties jis sustabdė Sutarties vykdymą iki paaiškės teisėti įpėdiniai. Palikimo priėmimo faktas – net jeigu būtų buvęs žinomas – nepanaikina apdairaus, atsargaus ir rūpestingo asmens pareigos bei teisės stabdyti prievolės vykdymą, iki bus išviešintas nuosavybės teisės subjektas, t. y. Sklypą paveldėjęs asmuo, turintis paveldėjimo teisės liudijimą. Žemės savininkei (nuomotojai) mirus, jos teisių perėmėjui, pretenduojančiam gauti nuomos mokestį, atsirado pareiga pateikti įrodymus apie nuosavybės teisę į žemės sklypą. Ši pareiga buvo įvykdyta tik 2025 m. vasario 1 d., todėl reikalavimas vykdyti prievolę nuo palikimo priėmimo yra neteisėtas. Dėl nurodomų argumentų ieškovas nepagrįstai reikalauja palūkanų už laikotarpį nuo 2019 m., nes pats nepateikė įrodymų apie nuomotojos teisių perėmimą ir žemės nuosavybę.
Šalys dublike ir triplike iš esmės palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytas pozicijas.
Atsakovas padavė priešieškinį, kurį vėliau patikslino, prašydamas:
priteisti jam solidariai iš ieškovo IES1 ir atsakovo pagal priešieškinį ATS2 (toliau – ir atsakovas pagal priešieškinį) 16 694 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą;
atlikti dalinį priešpriešinių prievolių įskaitymą, t. y. įskaityti į atsakovo 16 694 Eur dydžio nuostolius 7 740 Eur dydžio atsakovo skolą ieškovui už žemės nuomą sumą pagal Sutartį, taip sumažinant iš ieškovo išieškotiną atsakovo patirtų nuostolių sumą iki 8 954 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovo priešieškinis buvo grindžiamas šiais pagrindiniai paaiškinimais ir argumentais:
Nurodė, kad nustačius, jog ieškovas atsisako kompensuoti atsakovui už jo nuosavybę – pasėlius, pasėtus Sklype, o taip pat nustačius, kad šie pasėliai buvo perduoti naujam nuomininkui ATS2, kyla ne tik atsiskaitymo už atsakovo nuosavybę klausimas, bet ir už atsakovo patirtus nuostolius atsakingo asmens klausimas. Pažymėjo, kad turi pagrindo manyti, jog naujasis nuomininkas su ieškovu atsiskaitė už atsakovo pasėlius, t. y. sumokėjo ieškovui už tai, kad gavo nuomojamą žemę ne tuščią, bet jau apsėtą iš 2024 m. rudens ir su gražiai derančiais žieminiais kviečiais.
Paaiškino, kad ieškovas pasiūlė atsakovui pratęsti nuomos sutarties terminą iki 2025 m. rugsėjo 1 d., reikalaudamas sumokėti už nepilnus 11 mėn. 12 900 Eur (t. y. po 300 Eur už hektarą) nuomos mokestį, 50 proc. šio mokesčio sumokant iki naujos sutarties pasirašymo (t. y. iki 2025 m. balandžio 3 d.) bei likusius 50 proc. – iki 2025 m. rugsėjo 1 d., tuo tarpu su nauju nuomininku sudarė nuomos sutartį žymiai palankesnėmis sąlygomis: ne 10 mėn. 27 d., kaip siūlė atsakovui, bet 1 m. terminui, sutikdamas, kad nuomos mokestis būtų mokamas iki kiekvienų metų gruodžio 31 d., o ne 50 proc. iš karto, t. y. 2025 m. kovo–balandžio mėnesiais, kai žemdirbiai negauna jokių pajamų, bei 50 proc. – iki rugsėjo 1 d. Be to, iš naujojo nuomininko ieškovas reikalauja mokėti nuomą tik už žemės ūkio naudmenas, tuo tarpu atsakovui siųstame 2025 m. kovo 20 d. pranešime buvo reikalaujama, kad atsakovas mokėtų ne tik už žemės ūkio naudmenas, bet už visą žemės sklypą. Ieškovas nesilaikė CK 6.566 straipsnyje numatytos pareigos pasiūlyti atsakovui pasinaudoti įstatyme numatyta pirmumo teise tokiomis pat sąlygomis, kokiomis siūloma nuomoti Sklypą naujiems nuomininkams ir jokiais veiksmais, elgesiu neparodė, kad po 2018 m. sutarties pabaigos atsakovas nebegali naudotis Sklypu, kad Sklypo nuomos sutartis nebus sudaroma ar nebus tęsiama. 2024 m. rugsėjo 3 d., dar galiojant Sutarčiai bei negavus jokios informacijos apie naują Sklypo savininką, atsakovas Sklypą apsėjo žieminiais kviečiais ir tokį sprendimą priėmė dėl to, kad turėjo pareigą užtikrinti tinkamą žemės ūkio paskirties žemės naudojimą viso nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu, neturėjo duomenų apie tai, kiek dar laiko užtruks palikėjos įpėdinių procesai dėl paveldėjimo ir nuosavybės teisių įgijimo, o taip pat turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog Sutartis su juo bus pratęsta arba pasiūlyta sudaryti naują Sklypo nuomos sutartį atnaujintomis protingomis ir sąžiningomis sąlygomis.
Nurodė, kad įstatymas nenumato, kaip turi būti atlyginama už pasėlius, kuriuos nuomininkas teisėtai pasėjo nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu, tačiau bendrosios įstatymo leidėjo nuostatos yra aiškios: už pasėlius turi būti teisingai atlyginama arba turi būti leidžiama juos nusiimti tam, kas juos pasėjo. Pvz., pagal CK 6.564 straipsnio 3 dalį, tais atvejais, kai žemės ūkio paskirties nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu (net jeigu nutraukimas įvyksta dėl žemės nuomininko padaryto sutarties pažeidimo), derlių nusiima nuomininkas arba nuomotojas atlygina nuomininkui su sutarties nutraukimu susijusius nuostolius. Nagrinėjamu atveju taikytina šio teisės akto analogija subsidiariai su sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais.
Akcentavo, kad nurodo ir alternatyvų priešieškinio pagrindą, jeigu teismas spręstų nesant sąlygų konstatuoti žalai ir netaikytų civilinės atsakomybės instituto – prašo taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutą, t. y. grąžinti atsakovui, tai ką ieškovas gavo atsakovo sąskaita be teisinio pagrindo.
Ieškovas atsiliepimu prašė priešieškinį atmesti. Atsiliepimas buvo grindžiamas šiais pagrindiniai paaiškinimais ir argumentais:
Nurodė, kad atsakovas, kaip neteisėtą ir nesąžiningą veiksmą (ar neveikimą), laiko vengimą priimti palikimą, gauti paveldėjimo teisės liudijimą ir išviešinti savo teises į ginčo žemės sklypą. Tačiau su tuo nėra pagrindo sutikti. Ieškovas nenurodo jokio teisės akto ar konkrečios teisės normos, kurią toks ieškovo elgesys pažeidė ar kuriai prieštaravo. Įstatymai neįpareigoja paveldėtojų priimti palikimo ir išviešinti savo teises per kokį nors apibrėžtą terminą, taip pat nenumato jokių neigiamų pasekmių ar prezumpcijų, kurios leistų tokį elgesį laikyti neteisėtu ar nesąžiningu. Pagal CK, paveldėjimo teisės liudijimas išduodamas įpėdiniui suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos. Įstatyme nenustatytas ir neapibrėžtas joks galutinis terminas, kuriam suėjus paveldėjimo teisės liudijimas jau negalėtų būti išduotas. Kaip patvirtina į bylą pateiktas notarės V. Pakaušienės 2025 m. gruodžio 3 d. raštas, paveldėjimo byla po MOT1, buvo užvesta 2019 m. rugsėjo 24 d. įpėdinio IES1 pareiškimu apie palikimo priėmimą. Paveldėjimo teisės liudijimas IES1 buvo išduotas 2024 m. gruodžio 9 d. Ieškovas ilgą laiką laukė savo sesers SES1, gyvenančios (duomenys neskelbtini), galutinio apsisprendimo dėl palikimo priėmimo, todėl jis neprašė notarės išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Toks elgesys buvo sąžiningas, racionalus ir pagrįstas, nes ieškovas nenorėjo sukelti bereikalingų ginčų su savo seserimi dėl palikimo, nenorėjo be jos sutikimo vienas perimti ir įsiteisinti visą mamos turtą. Pažymėjo, kad MOT1 palikimą sudarė daug daugiau turto objektų, ne tik šio ginčo objektu esantis žemės sklypas.
Nurodė, kad ieškovas nepateikė jokio įrodymo, kad būtų veikęs pagal apdairaus ir rūpestingo asmens standartą, kai nusprendė toliau naudoti žemę, pasibaigus nuomos sutarties terminui, pvz., kad jis būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, bandydamas patikrinti tokią informaciją, kreipdamasis tiesiogiai į IES1, kurį jis pažinojo daug metų. Taip pat jis galėjo kreiptis į notarų biurą, kuriame buvo užvesta paveldėjimo byla po MOT1 mirties, kad bent pasidomėti apie paveldėtojus, ar vystančius ginčus dėl palikimo ar pan. Be to, galėjo kreiptis į teismus, sužinoti ar tikrai vyksta kokios nors bylos. Darytina išvada, kad vienasmeniškai nusprendęs toliau naudotis žeme savo ūkio veikloje, jį užsėti 2024 metų rudenį, nors nuomos sutartis jau negaliojo, atsakovas prisiėmė visą galimą tokio elgesio riziką ir galimas neigiamas pasekmes.
Pažymėjo, kad vadovaujantis CK 4.53 straipsnio 2 dalimi, daikto ūkinio naudojimo rezultatai – produkcija ir pajamos – priklauso daikto savininkui, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Šiuo atveju daiktas yra ginčo žemės sklypas. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas yra Sklypo savininku. O atsakovo teisės naudotis šiuo žemės sklypu ir gauti iš jo pajamas pasibaigė 2024 m. spalio 3 d. Jokia sutartis ir joks įstatymas nenumato, kad atsakovas įgijo ir/ar išsaugojo teises į pasėlius ar būsimą jų derlių po 2024 m. spalio 3 d. Taigi, darytina išvada, kad priešieškinio teiginiai apie ieškovo ir trečiojo asmens neteisėtai pasisavintus atsakovo pasėlius yra visiškai nepagrįsta. Jokio delikto jie neįvykdė, nes atsakovas pasėlius pasėjo 2024 m. rudenį neturėdamas jokių teisių į tolesnį žemės naudojimą ir į šių pasėlių derliaus nuėmimą 2025 metais. Vien to užtenka paneigti keliamus reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo, juos atmetant kaip nepagrįstus ir neteisėtus.
Nurodė, kad atsakovas nebūdamas ginčo žemės sklypo savininkas ir neturėdamas teisinio pagrindo jį naudoti kitais pagrindais, netapo teisėtu Sklype jo pasėtų pasėliu savininku. Todėl jis negali remtis ir kitu jo nurodomu institutu – nepagrįstu praturtėjimu. Pabrėžė, kad ieškovas per savo atstovą pateikė pasiūlymą dėl naujos nuomos sutarties sąlygų, prašant pateikti atsakymą dėl šio pasiūlymo ne vėliau kaip per 14 dienų nuo pretenzijos išsiuntimo dienos. Šis terminas suėjo balandžio 3 d. Jokio atsakymo iš atsakovo iki nurodyto termino pabaigos negavo. 2025 m. balandžio 7 d. elektroniniu paštu buvo gautame (t. y. jau po termino pasibaigimo) atsakovo atstovės atsakyme buvo nurodyta, kad ATS1siūlo pratęsti sutartį kitomis sąlygomis, nei nurodyta IES1 pasiūlyme. Tačiau tos ATS1 pasiūlytos „kitokios“ sąlygos buvo iš esmės skirtingos, nes, pirma, jis sutiko nuomotis tik 28,1 ha ploto sudarančią sklypo dalį (iš viso 43,57 ha ploto), ir, antra, už šią dalį siūlė dvigubai mažesnę kainą nei buvo nurodyta IES1 pasiūlyme. Tai reiškia, kad faktiškai atsakovas nepasinaudojo pirmumo teise atnaujinti sutartį naujam terminui. Priešieškinyje atsakovas nenurodo ir nepagrindžia jokių faktinių aplinkybių apie tai, kokiu būdu, kokia suma ir kaip konkrečiai praturtėjo ieškovas, kad jo atžvilgiu būtų pagrindas taikyti CK 6.242 straipsnio normas dėl nepagrįsto nesąžiningo praturtėjimo.
Atsakovas pagal priešieškinį atsiliepimu prašė priešieškinį atmesti ir priteisti jam iš atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas buvo grindžiamas šiais pagrindiniai paaiškinimais ir argumentais:
Nurodė, kad atsakovas neįrodė, kad egzistuoja pirmoji deliktinės civilinės atsakomybės sąlyga, t. y. kad atsakovai pagal priešieškinį pasėlius pasisavino neteisėtai. Ieškovas jau anksčiau procesiniuose dokumentuose yra nurodęs, kad 2019 m. gruodžio mėn. kreipėsi į atsakovą ir informavo jį apie MOT1 mirtį bei apie tai, kad jis paveldės šį sklypą, todėl atsakovas turėjo galimybę tartis dėl naujos sutarties sudarymo, tačiau šia galimybę nesinaudojo, o veikė savo nuožiūra. Pagal CK 2.4 straipsnio 2 dalį, fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla, laikomi verslininkais. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ūkininkai yra verslininkai. Verslininkų išskirtinumas pasižymi tuo, kad verslininkas, vykdydamas komercinę veiklą, siekia pelno, todėl turi prisiimti visą neigiamų savo veiklos padarinių riziką. Ūkininkas yra pelno siekiantis asmuo, savo veikloje sudarantis komercinius sandorius, kurie pasižymi tam tikra rizika, dėl to jis savo veikloje turi prisiimti neigiamų padarinių – nuostolių atsiradimo riziką. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog dėl amžiaus ar kitų aplinkybių atsakovas nesuvokė ir/ar negalėjo suvokti, kad dirbdamas žemę be galiojančios žemės nuomos sutarties gali patirti tam tikrų nuostolių. Atsakovo patirtos išlaidos pasėlių sėjimui ir jų tolimesnis tręšimas nebuvo nei priverstinės, nei būtinos, nei protingos, jų atsiradimą lėmė būtent jo pasirinktas elgesio modelis – rizikuoti dirbti žemę, pasibaigus nuomos sutarčiai.
Nurodė, kad ieškovas ir atsakovas pagal priešieškinį 2025 m. balandžio 12 d. sudarė Sklypo nuomos sutartį. 2025 m. balandžio 12 d. priėmimo–perdavimo akte ieškovas nurodė, kad neturi jokių pretenzijų dėl esančių pasėlių, o atsakovas pagal priešieškinį gali laisva valia disponuoti pasėliais. Jeigu teismas laikytų, kad priešieškinis yra pagrįstas, tai nuostolių atlyginimo klausimas turi būti išspręstas tik ieškovo ir atsakovo atžvilgiu, nes ieškovas ir atsakovas pagal priešieškinį yra susitarę, kad ieškovas neturi jokių pretenzijų jam dėl pasėlių ir jis šiais gali disponuoti laisva valia.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2026 m. birželio 22 d. sprendimu:
tenkino ieškovo ieškinį iš dalies:
pripažino apsimestiniu Sutarties 15 punktą bei nustatė, kad Sutartimi šalių sutartas Sklypo nuomos mokestis sudarė 90 Eur už hektarą per metus, t. y. 3 870 Eur sumą per metus už visą Sklypą, nuomininkui papildomai įsipareigojant padengti žemės mokestį;
priteisė ieškovui iš atsakovo 26 532,89 Eur skolą, 3 225 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (29 757,89 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. birželio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 6 869,85 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą;
priteisė atsakovui iš ieškovo 8,65 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą;
tenkino atsakovo patikslintą priešieškinį ir priteisė atsakovui solidariai iš ieškovo ir atsakovo pagal priešieškinį 16 694 Eur patirtų nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo priešieškinio priėmimo teisme dienos (2025 m. rugsėjo 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei priteisė atsakovui iš ieškovo ir atsakovo pagal priešieškinį 1 169 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimų nurodė, kad atsakovo nurodomi argumentai, kuriais jis bando pagrįsti 30 Eur už ha kainą kaip realią ir atspindinčią tikrąją šalių valią, atmestini, kaip nepagrįsti ir vertintini kaip jo gynybinė pozicija. Pažymėjo, kad 40–50 balų laikoma vidutinio derlingumo žemė. Taigi, žemės našumas prilygsta Lietuvos vidurkiui. Atsakovas neneigia ir neginčija prie ieškinio pateiktų MOT1 ranka darytų įrašų autentiškumo, t. y. kad jie yra rašyti pačios MOT1 ranka. Nurodė, kad šie užrašai laikytini rašytiniu įrodymu, patvirtinančiu atsakovo faktiškai sumokėtas nuomos ir žemės mokesčių sumas už 2016, 2017, 2018 metus. Sutartis, kaip ir anksčiau galiojusi sutartis, buvo sudarytos pagal atsakovo parengtą projektą, sutartis surašyta atsakovo ranka, ieškovo mamai priėmus pasiūlymą bei pasitikint žodiniu susitarimu su atsakovu. Todėl, aiškinant sutarties sąlygas, į tai atsižvelgtina. Pažymėjo ir tai, kad sudarant Sutartį, ieškovo mamai jau buvo 85 metai, ji sirgo. MOT1 užrašai patvirtina, kad už 2016 metus atsakovas faktiškai mokėjo po 87 Eur už ha, o už 2017 ir 2018 metus jau mokėdavo po 90 Eur už ha, taip pat papildomai kompensuodavo žemės mokestį, kuris 2016 m. sudarė 205 Eur, 2017 m. – 219 Eur, 2018 m. – 269,23. Pažymėjo, kad net ir 90 Eur už ha nuomos mokesčio dydis yra ženkliai mažesnis už analogiškos žemės nuomos rinkos kainą, kuri galiojo Sutarties sudarymo metu. Visa tai duoda pagrindo išvadai, kad Sutartyje įrašyta kaina buvo apsimestinė, neatitiko tikrosios šalių valios. Nors atsakovas teigia, kad jis palaikė draugiškus santykius su buvusia savininke ir ypač su jos anksčiau mirusiu vyru TĖV1, maloniai bendraudavo, tačiau tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad dėl to jie buvo sutikę nuomoti žemę atsakovui maždaug penkis kartus pigiau nei rinkos kaina. Tuo tarpu kainos sumažinimą nuo rinkos kainos, kuris 2018 metais sudarė apie 150 Eur už ha, iki 90 Eur už ha, galima būtų laikyti ženklia nuolaida, atitinkančia protingumo kriterijus, kuri padaryta atsižvelgiant į ilgamečius ir draugiškus ieškovo tėvų santykius su atsakovu. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nusprendė, kad atsakovas buvo susitaręs mokėti ieškovo mamai didesnę žemės nuomos kainą nei nurodyta Sutartyje ir tokia kainą jau mokėjo pagal ankstesnę nuomos sutartį.
Šalies argumentai
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors ieškinyje ieškovas prašė pripažinti, jog buvo sutarta, kad nuomininkas papildomai įsipareigoja padengti ir gyventojų pajamų mokestį, tačiau per baigiamąsias kalbas ieškovo atstovas sutiko, jog gyventojų pajamų mokestis būtų įskaičiuotas į 90 Eur už ha sumą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad po mamos mirties, ieškovas savo lėšomis sumokėjo žemės mokestį už mamą MOT1 už 2019 metus. Nuo 2020 metų žemės mokestis jau būdavo įtraukiamas į ieškovo vardu pateikiamas žemės mokesčio deklaracijas. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, koks konkretus žemės mokesčio dydis už Sklypą buvo sumokėtas 2019–2024 metais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nusprendė, kad už visą Sutarties galiojimo laikotarpį priteistina nuomos mokesčio suma sudaro 23 220 Eur, o priteistinas žemės mokestis – 3 312,89 Eur.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kadangi nuomos mokestis nebuvo mokamas nuo 2019 m. pabaigos, šis pažeidimas yra tęstinis, todėl atsakovas privalo kartu su nuomos mokesčio skola sumokėti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas. Atsakovas, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 10 dalimi, prašo taikyti 5 metų ieškinio senaties terminą palūkanų skaičiavimui. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje numatyta, jog jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Šis atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas, mažintina prašomų priteisti palūkanų suma, skaičiuojant ją už 60 pradelstų mėnesių, iki 3 225 Eur.
Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl priešieškinio reikalavimų nurodė, kad nagrinėjamu atveju susidarė teisinė situacija, kai žemės nuomos sutartis su kitu nuomininku sudaryta, neišsprendus žemės naudojimosi pabaigos su buvusiu žemės naudotoju (atsakovu) pasekmių klausimo. Nors Sutarties terminas yra pasibaigęs, o žemės savininkas 2025 m. balandžio 4 d. informavo atsakovą apie sutarties pabaigą ir atsisakymą pratęsti nuomos sutartį tokiomis sąlygomis, kokios buvo pasiūlytos kitam nuomininkui, tačiau liko neišspręsti Sutarties pabaigos padariniai. Įstatymas nenumato, kaip turi būti atlyginama už pasėlius, kuriuos nuomininkas teisėtai pasėjo nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu, tačiau bendrosios įstatymo leidėjo nuostatos yra aiškios: už pasėlius turi būti teisingai atlyginama arba turi būti leidžiama juos nusiimti tam, kas juos pasėjo. Pagal CK 6.564 straipsnio 3 dalį, tais atvejais, kai žemės ūkio paskirties nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu (net jeigu nutraukimas įvyksta dėl žemės nuomininko padaryto sutarties pažeidimo), derlių nusiima nuomininkas arba nuomotojas atlygina nuomininkui su sutarties nutraukimu susijusius nuostolius. Nagrinėjamu atveju taikytina šio teisės akto analogija subsidiariai su sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Sutiko su atsakovo argumentais, kad jis turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, kad nuomos santykiai su juo bus tęsiami, vykdė pareigą užtikrinti, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama pagal įstatymo reikalavimus, nebūtų apleista, nedirvonuotų, teiktų naudą, todėl darytina išvada, kad atsakovo teisė atgauti išlaidas, patirtas užsėjant Sklypą žieminiais kviečiais, turi būti ginama. Ieškovas, įgijęs nuosavybės teisę į žemės sklypą su apsėtais žieminiais kviečiais, jų nesėjęs ir neprižiūrėjęs, neruošęs jiems dirvos, netręšęs ir nepurškęs, neturėjo teisės derliaus nuimti ir (ar) pasisavinti pasėlių, perleisdamas žemės sklypą naujajam nuomininkui su visais pasėliais ir leisdamas pasėlius naudoti savo nuožiūra. Tokie ieškovo veiksmai laikytini neteisėtais, sudarančiais pagrindą atlyginti nuostolius (CK 6.249 straipsnis). Būtent ieškovo neteisėti veiksmai lėmė nuostolių atsiradimą ir teisinės atsakomybės jam taikymą. Vadovaujantis CK 6.488 straipsniu, išsinuomoto daikto duodamos pajamos, vaisiai, gyvulių prieauglis priklauso nuomininkui, jeigu ko kita nenustato sutartis. Pasėliai neginčijamai yra atsakovo nuosavybė, atsakovas juos teisėtai pasėjo, augino iki 2025 m. balandžio 4 d., todėl, nepriklausomai nuo Sutarties turinio, jie negalėjo būti paimti iš savininko prieš jo valią ir prievarta, nes toks paėmimas laikytinas neteisėtu ir užtraukia civilinę atsakomybę.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas, būdamas Sklypo savininkas, turėjo teisę išnuomoti jam nuosavybės teise priklausantį Sklypą, tačiau sudarant naują žemės sklypo nuomos sutartį nebuvo išspręsti Sutarties pabaigos klausimai (padarinių klausimas) su ankstesniu nuomininku (atsakovu). Atsižvelgiant į tai, subsidiariai taikytinas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas, t. y. grąžintina atsakovui, tai ką atsakovas pagal priešieškinį gavo atsakovo sąskaita be teisinio pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Ieškovas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. birželio 22 d. sprendimą dalyje, kuria priešieškinis patenkintas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Nurodė, kad atsakovas savo veiksmus, pasėjant naujus pasėlius, likus tik vienam mėnesiui iki terminuotos žemės nuomos sutarties termino pasibaigimo, argumentavo tuo, kad jis turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog nuomos santykiai su juo bus tęsiami, taip pat vykdė pareigą, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama pagal paskirtį, nebūtų apleista, nedirvonuotų. Pirmosios instancijos teismas šiems argumentams pritarė. Tačiau apelianto įsitikinimu, jie yra nepagrįsti ir neteisėti. Pagal CK 6.562 straipsnio 1 dalies 1 punktą, žemės nuomos sutartis baigiasi, kai sueina nuomos terminas. Pagal šią įstatymo normą, pagrindas žemės nuomos sutarčiai pasibaigti yra nuomos termino suėjimas, o po žemės nuomos sutarties termino suėjimo tolesnis naudojimasis žeme nustatytomis nuomos sąlygomis nedaro tokios sutarties neterminuota. CK XXIX skyrius yra skirtas būtent žemės nuomos santykių reguliavimui, todėl jame numatytos teisės normos laikytinos specialiomis teisės normomis CK XXVIII skyriuje numatytų bendrųjų nuomos santykius reguliuojančių teisės normų atžvilgiu. Tai patvirtina nusistovėjusi Lietuvos Aukščiausiojo teismo ir kitų instancijų teismų praktika dėl CK 6.562 straipsnio ir 6.481 straipsnio aiškinimo bei taikymo. Todėl žemės nuomos sutarties termino pasibaigimo atveju CK 6.481 straipsnyje numatyta taisyklė dėl sutarties tapimo neterminuota negali būti taikoma žemės nuomos sutartims. Pagal kasacinio teismo praktiką, faktinis naudojimasis žeme be juridinio pagrindo, suteikiančio tokią teisę, nesukuria teisėto naudotojo statuso (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2008). Tai reiškia, kad tolesniam naudojimuisi žeme po sutarties termino pasibaigimo nebuvo teisinio pagrindo, ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas teisėtai pasėjo pasėlius ir toliau teisėtai juos prižiūrėjo. Atitinkamai, tai nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovas atliko neteisėtus veiksmu ar neteisėtai praturtėjo dėl to, kad po žemės nuomos sutarties termino pasibaigimo atgavo savo žemę, kurios dalyje buvo atsakovo pasėti pasėliai. Šiuo atveju šalių santykiams pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti ne CK 6.488 straipsnio nuostatas, pagal kurias išsinuomoto daikto duodami vaisiai ir pajamos priklauso nuomininkui, jeigu ko kita nenumato nuomos sutartis, o turėjo taikyti CK 4.53 straipsnio 2 dalį, pagal kurią daikto ūkinio naudojimo rezultatai – produkcija ir pajamos – priklauso daikto savininkui, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. 2018 m. sutartis (ir iš jos kylančios sutartinės prievolės) jau buvo pasibaigusi, todėl taikyti CK 6.488 straipsnio nuostatas tolesniems šalių santykiams nebuvo jokio faktinio pagrindu. Šalių nuo 2024 m. spalio 4 d. jau nesiejo prievoliniai santykiai, todėl turėjo būti taikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės atsiradimo pagrindus į daikto (šiuo atveju – žemės sklypo) duodamus vaisius ir pajamas. Įstatymai numato nuomininko teisę nusiimti derlių (arba nuomotojo pareigą atlyginti nuomininkui nuostolius) tik vieninteliu atveju, t. y. kai žemės nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu (CK 6.564 straipsnio 3 dalis). Atsakovas nepateikė byloje jokių įrodymų, kad priimdamas sprendimą sėti naujus pasėlius ir toliau naudoti Sklypą, pasibaigus Sutarties terminui, jis veikė pagal apdairaus ir rūpestingo asmens standartą. Jis nenurodė, kad tuo metu ėmėsi kokių nors veiksmų, bandydamas išsiaiškinti Sklypo savininką ir sužinoti jo valią. Be to, vertindamas ieškovo elgesį kaip atsakovui priklausiusių pasėlių neteisėtą užvaldymą ir (ar) pasisavinimą, veikiant kartu su trečiuoju asmeniu, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, jog ieškovas buvo raštu pasiūlęs atsakovui pratęsi Sklypo nuomos sutartį. Jokio atsakymo iš atsakovo nei ieškovas, nei jo atstovas iki nurodyto termino pabaigos negavo. Šioje vietoje atsižvelgtina ir į tai, kad tuo pačiu laikotarpiu, 2025 metais, atsakovas nuomojosi gretimai esančią žemę už 300 Eur už hektarą kainą, ką patvirtino liudytoja V. Šepetienė, tuo tarpu 2025 m. balandžio 7 d. atsakyme ieškovui jis pasiūlė mokėti tik 150 Eur už hektarą kainą. Tai rodo, kad atsakovas ir toliau elgėsi nesąžiningai, siekė pasipelnyti iš ieškovui priklausančios žemės naudojimo. Pirmosios instancijos teismas šių faktinių aplinkybių tinkamai neįvertino, laikė, kad atsakovui buvo pasiūlytos nepalankesnės sąlygos nei trečiajam asmeniui.
Pažymėjo ir tai, kad pagal CK 6.566 straipsnį, kai žemės nuomos sutarties terminas pasibaigęs ir kartu su buvusiu nuomininku tokiomis pat sąlygomis išsinuomoti žemę pretenduoja ir kiti asmenys, pirmumo teisę sudaryti naują žemės nuomos sutartį turi buvęs tos žemės nuomininkas tik su sąlyga, jeigu jis tvarkingai vykdė pagal žemės nuomos sutartį prisiimtus įsipareigojimus. Šiuo atveju byloje yra nustatyta, kad atsakovas šešerius metus po 2018 m. nuomos sutarties sudarymo nemokėjo net ir to sutartyje įrašyto apsimestinio 30 Eur už hektarą nuomos mokesčio. Todėl laikytina, kad jis iš viso neturėjo pirmumo teisės sudaryti naują sutartį, nes negali būti laikomas tvarkingai vykdžiusiu prisiimtus įsipareigojimus.
Nurodė, kad skundžiamo sprendimo dalis dėl priešieškinio reikalavimų patenkinimo yra neteisėta ir dėl to, kad šie atsakovo reikalavimai yra patenkinti dviem skirtingais pagrindais – ir dėl civilinės atsakomybės, ir dėl nepagrįsto praturtėjimo. Apelianto nuomone, priešieškinis negalėjo būti patenkintas nei vienu iš šių pagrindų. Civilinės atsakomybės instituto taikymui neegzistuoja pirmoji privaloma civilinės atsakomybės sąlyga, t. y. kad ieškovas pasėlius pasisavino neteisėtai, be jokio teisinio pagrindo. Pirmiau nurodyti apeliacinio skundo argumentai patvirtina, kad ieškovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Tai, kad jis sudarė naują Sklypo nuomos sutartį su trečiuoju asmeniu, kuriam perdavė Sklypą su buvusiais joje pasėliais, prieš tai pasiūlęs atsakovui nuomotis Sklypą pirmumo teise, neįrodo jokių neteisėtų ieškovo veiksmų. Taip pat liko neįrodyta ir kita civilinės atsakomybės sąlyga – ieškovo kaltė. Atsakovas, nebūdamas Sklypo savininkas ir neturėdamas teisinio pagrindo jį naudoti kitais pagrindais, netapo teisėtu jame jo pasėtų pasėliu savininku, nors pasėlius pasėjo dar galiojant sutarčiai (bet jau žinodamas apie tai, kad jos galiojimas baigiasi po mėnesio). Todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo tenkinti priešieškinio ir remdamasis nepagrįsto praturtėjimo institutu. Byloje nėra įrodytos bent jau dvi būtinos sąlygos šio teisės instituto taikymui, t. y., kad ieškovo ir trečiojo asmens praturtėjimui nėra teisinio pagrindo ir kad atsakovas nebuvo prisiėmęs nuostolių atsiradimo rizikos. Atsakovas pasėlius Sklype 2024 metų rudenį pasėjo ir kitus jo priešieškinyje nurodytus darbus atliko savo rizika, neturėdamas teisinio pagrindo toliau naudotis žemės sklypu 2025 metais ir neturėdamas pagrįsto lūkesčio laikyti, kad Sutartis tapo neterminuota ar kad ji bus pratęsta tomis pačiomis sąlygomis ar kitomis sąlygomis. Be to, ieškovo atžvilgiu byloje nėra įrodytas ir trečios sąlygos egzistavimas – kad ieškovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Byloje nustatyta, kad ginčo žemę su pasėtais pasėliais toliau nuomojosi ir derlių nusiėmė ATS2. Ieškovas negavo iš šių pasėlių jokios naudos, jokio praturtėjimo. Taigi, ieškinio tenkinimui nepagrįsto praturtėjimo normų pagrindu ir iš to sekančiam solidarios atsakomybės taikymui ieškovo atžvilgiu neegzistuoja net trys iš privalomų septynių sąlygų.
Taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.296 straipsnį, kuris nustato, kad jeigu žala atsirado dėl kelių asmenų (pavyzdžiui, netinkamos kokybės produkto gamintojo ir asmens, įkomponavusio šį produktą į kitą daiktą) veiksmų, šie asmenys atsako solidariai. Šia teisės norma šiuo atveju negali būti remiamasi, nes ji skirta specifiniams teisiniams santykiams, t. y. taikant atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų (CK 6 knygos XXII skyriaus ketvirtasis skirsnis). Kitų teisinių pagrindų taikyti ieškovo ir trečiojo asmens atsakomybės solidarumą pirmosios instancijos teismas nenurodė. Todėl bet kuriuo atveju, net jeigu apeliacinės instancijos teismas laikytų priešieškinį pagrįstu ar iš dalies pagrįstu, ši skundžiamo sprendimo dalis keistina, nes solidarios atsakomybės taikymui nėra jokio teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti jam iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
Nurodė, kad ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl priešieškinio reikalavimų tenkinimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinį atmesti, tačiau šio reikalavimo patenkinti neįmanoma, toks reikalavimas neteisėtas pats savaime ir iš principo negalimas. Atsakovas pagal priešieškinį ATS2 apeliacinio skundo nepateikė ir pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundė. Priešieškinio reikalavimas atsakovui pagal priešieškinį (trečiajam asmeniui) ATS2 buvo savarankiškas reikalavimas, pirmosios instancijos teismas jį išsprendė. Vadinasi, 2026 m. birželio 22 d. teismo sprendimas atsakovo (pagal priešieškinį) ATS2 atžvilgiu įsiteisėjo ir nebegali būti keičiamas ar naikinamas, o apeliantas (ieškovas) turi teisę reikalauti keisti ar naikinti tik savo atžvilgiu priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.
Nurodė, kad viena vertus, apeliantas kategoriškai nurodo, jog jokiais savo veiksmais nesuteikė atsakovui pagrindo ar lūkesčių tikėtis Sutarties pratęsimo, tačiau, kita vertus, prašo apeliacinės instancijos teismo atkreipti dėmesį, kad apeliantas buvo 2025 m. kovo 20 d. raštu pasiūlęs nuomininkui pratęsti Sutartį. Be to, pirmosios instancijos teismas, remdamasis paties ieškovo iki bylos iškėlimo rengtais dokumentais, pagrįstai konstatavo, kad tik 2025 m. balandžio 4 d. ieškovas konstatavo Sutarties su atsakovu pabaigą. Tai reiškia, kad šalių nuomos santykių pabaigos konstatavimo bei pagrįstų lūkesčių dėl jų pratęsimo pabaigos data yra ne 2024 m. spalio mėn., bet 2025 m; vėlyvas pavasaris, t. y. balandžio 4 d. Taigi, ieškovas perėmė atsakovo pasėlius savo nuosavybėn ne po rudeninės sėjos, atsakovui ne tik paruošus žemę, pasėjus žieminiams pasėlius, bet ir atsakovui juos tręšus, purškus, kitaip prižiūrėjus juos ir ieškovo žemę ne tik rudenį, bet ir iki pat balandžio 4 d., t. y. faktiškai iki pavasarinės sėjos pabaigos, taip savo lėšomis sukurdamas turtą, naudą, kurią pasisavino ieškovas ir atsakovas pagal priešieškinį. Nuomos mokesčio turi teisę reikalauti nuomotojas arba jo teisių perėmėjas, t. y. žemės savininkas (CK 6.545 straipsnis, 6.548 straipsnio 1 dalis). Žemės savininkei (nuomotojai) mirus, jos teisių perėmėjui, pretenduojančiam gauti nuomos mokestį, atsirado pareiga pateikti įrodymus apie nuosavybės teisę į Sklypą. Kaip žinia, ši pareiga buvo įvykdyta tik 2025 m. vasario 1 d., praėjus beveik 6 metams po nuomotojos mirties, todėl atsakovas, neturėdamas duomenų apie teisėtą nuomos mokesčio gavėją, pagrįstai sustabdė prievolės vykdymą. Bet kuriuo atveju, net ir nepripažįstant prievolės vykdymo sustabdymo tinkamu, dėl pirmiau nurodomų aplinkybių, atsakovas pagrįstai nelaikė savęs pažeidžiančiu 2018 m. sutartyje numatytą prievolę mokėti žemės mokestį, turėjo teisėtus lūkesčius, kad jam bus suteikta pirmumo teisė pratęsti nuomos sutarties terminą, kaip tai numato CK 6.566 straipsnis. Nagrinėjamu atveju Sutarties šalies teisių perėmėjas: neįvykdė CK 6.566 straipsnyje numatytos pareigos pasiūlyti sudaryti žemės nuomos sutartį tomis pačiomis sąlygomis kaip ir kitiems asmenims; 2025 m. kovo 20 d. raštu ieškovas, kitaip, nei buvo sutariusios 2018 m. sutarties šalys, reikalavo, kad ieškovas sumokėtų 90 Eur/ha žemės nuomos kainą ir žemės mokestį. Tokiu būdu, apeliantas nesilaikė aiškiai ir nedviprasmiškai raštu nurodytų, šalių bendru sutarimu pasiektų 2018 m. sutarties nuostatų. Be to, šioje sutartyje nebuvo nustatyta pareiga atsakovui mokėti žemės mokestį; suteikė naujam nuomininkui neabejotinai didesnį pranašumą, nei atsakovui, be jokio pagrindo pasisavindamas ir perimdamas atsakovo pasėlius, kurių vien tik sėjos, auginimo, žemės parengimo, priežiūros išlaidos (t. y. atsakovo patirtos sąnaudos) sudarė 16 694 Eur. Darytina išvada, kad atsakovas galėjo turėti ir pagrįstai turėjo teisėtų lūkesčių, kad ilgus metus jam nuomotas Sklypas bus ir toliau nuomojamas, todėl nėra pagrindo išvadai, kad užsėdamas žieminius kviečius likus mėnesiui iki 2018 m. sutarties galiojimo pabaigos, atsakovas nesielgė neprotingai ar neapdairiai. Remiantis pirmiau nurodytais argumentais laikytina, kad apelianto teiginiai apie tai, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis daiktinės teisės normomis (CK 4.53 straipsnio 2 dalimi) ir atmesti priešieškinio reikalavimus yra nepagrįsti. Vadovaujantis CK 4.53 straipsnio 2 dalimi, daikto ūkinio naudojimo rezultatai – produkcija ir pajamos – priklauso daikto savininkui, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Nagrinėjamu atveju pasėliai – net jeigu jie laikytini žemės sklypo produkcija – neabejotinai priklausė ankstesniam Sklypo nuomininkui, kuris sėjo žiemkenčius, galiojant teisėtai sudarytai Sutarčiai ir turėdamas pagrįstą lūkestį dėl Sutarties su juo pratęsimo, be to, ieškovui – naujam Sklypo savininkui – nereiškiant jokio prieštaravimo ar pageidavimų.
Pažymėjo, kad civilinėje byloje buvo nustatytos visos nepagrįsto praturtėjimo sąlygos. Pirma, apeliantas, nors ir įgijęs nuosavybės teisę į sklypą su jau apsėtais žieminiais miežiais, neturėjo teisės nuimti jų derliaus, juos pasisavinti, perleisdamas Sklypą naujajam nuomininkui, nes nei apeliantas, nei naujasis nuomininkas šių žieminių kviečių nesėjo, neruošė jiems dirvos, neprižiūrėjo, netręšė ir nepurškė, t. y. nepatyrė jokių su šiais žemės ūkio darbais susijusių išlaidų, tačiau įgijo į didelės vertės turtą – pasėlius – nuosavybę, elgėsi su jais kaip savininkas, šią nuosavybė įgijo neatlygintina ir atsisakė atsiskaityti su pasėlių savininku. Antra, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas turėjo pagrįstus lūkesčius, jog nuomos sutartis su juo bus pratęsta, o užsėdamas sklypą žieminiais kviečiais siekė vykdyti prievolę pagal sutartį ir Sklypą naudoti pagal įstatymo reikalavimus – žemės ūkio veiklai, nepalikti jo apleisto, dirvonuojančio. Atsakovas, 2024 m. rudenį sklype užsėdamas žieminius kviečius, turėjo pagrįstą lūkestį, kad su juo, kaip buvusiam nuomininku, ilgus metus tvarkingai vykdžiusiu pagal ankstesnes nuomos sutartis prisiimtus įsipareigojimus, nuomos sutartis bus pratęsta. Vadovaujantis 6.559 straipsniu, kai dėl žemės savininko mirties arba kitu teisiniu pagrindu žemės nuosavybės teisė pereina kitam savininkui, taip pat kai pasikeičia valstybinės žemės nuomotojas, žemės nuomos sutartis galioja naujajam žemės savininkui arba valstybinės žemės nuomotojui, jeigu sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad ieškovas žinojo, kas yra žemės nuomininkas, kokiomis sąlygomis su juo sudaryta sutartis, šią sutartį pripažino ir siekė jos laikytis; nėra ginčo ir dėl to, kad apie nuosavybės teisės įgijimą (tapimą sklypo savininku) ieškovas atsakovą informavo tik 2025 m. vasarį. Atsižvelgiant į tai laikytina, kad atsakovas pripažintinas nuomininku, kuris tvarkingai vykdė įsipareigojimus pagal Sutartį ir turėjo pagrįstų lūkesčių, kad Sutartis bus su juo pratęsta, o 2024 m. rugsėjo mėnesį apsėdamas sklypą žieminiais kviečiais veikė ne vien tik savo rizika. Trečia, byloje yra nustatyta ir neginčijama, kad pasėlius neatlygintinai perėmė ieškovas ir, kaip jų savininkas, perdavė naujam nuomininkui, kuris užaugintą derlių nuėmė bei jį realizavo, gaudamas už jį ne tik pardavimo pajamas (parduotos žemės ūkio produkcijos kainą, kurios nereikalavo priešieškiniu atsakovas), bet ir gaudamas tiesiogines išmokas už pasėlius iš Lietuvos Nacionalinio mokėjimo agentūros. Taigi, akivaizdu, kad ieškovas, be pasėlių savininko valios neatlygintinai įgydamas pasėlius, nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita. Nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kad turtą, kurio sąskaita praturtėjo ieškovas, jis perleido naujam nuomininkui neatlygintinai; tuo tarpu ATS2 pats besąlygiškai pripažino gavęs naudos iš atsakovo pasėlių, naudos dydis sutapo su priešieškinio suma, todėl neturi reikšmės, ar atsakovai pagal priešieškinį aplinkybes apie pajamų, gautų už pasėlius, paskirstymą nurodė, ar jų nenurodė. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai apie tai, kad byloje nenustatyta, jog ieškovas praturtėjo dėl atsakovo veiksmų, yra niekuo nepagrįsti.
Pažymėjo, kad pagal CK 6.279 straipsnio 1 dalį, bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Kaip ir detalizuojama skundžiamame sprendime, žala atsakovui buvo padaryta būtent dėl bendrų ieškovo ir atsakovo ATS2 veiksmų: vienas jų neatlygintinai užvaldęs pasėlius perdavė juos nuomininkui ir leido jam nuimti derlių ar kitaip disponuoti savo nuožiūra, nors nė vienas jų nepatyrė jokių išlaidų dėl dirvos ruošimo sėjai, sėjimo, tręšimo ir purškimo. Remiantis kasacinio teismo praktika, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas atsakovo teisę gauti žalos atlyginimą solidariai iš ieškovo ir atsakovo ATS2, laikėsi įstatymo ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Remiantis kasacinio teismo praktiką, pareigą įrodyti, kad žala nebuvo bendra turėjo atsakovai pagal priešieškinį. Jie byloje tokių duomenų nepateikė. Atvirkščiai, 2025 m. balandžio 12 d. priėmimo–perdavimo aktu jie patvirtino, kad ieškovas perduoda atsakovui ATS2 nuomoti Sklypą su jame esančiais pasėliais (28,1 ha plote), nurodant, kad nuomotojas neturi jokių pretenzijų dėl pasėlių ir nuomininkas gali laisva valia jais disponuoti. Akivaizdu, kad nustačius bendrais veiksmais padarytą žalą bei solidariąją atsakovų pagal priešieškinį atsakomybę, pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti žalos atsiradimo pagrindą. Kaip jau detaliai nurodoma pirmiau, ieškovą ir atsakovą bei atsakovą ATS2 ir atsakovą siejo kitokie santykiai. Ieškovas yra nuomotojos teisių pagal 2018 m. sutartį perėmėjas, kai tuo tarpu atsakovas yra šios sutarties šalis (nuomininkas). Nepaisant to, kad 2018 m. sutarties galiojimo terminas baigėsi, sutarties šalis vis dar sieja iš jos bei iš įstatymo kylantys įpareigojimai, kaip pavyzdžiui jau minėta CK 6.566 straipsnyje nustatyta pareiga nuomotojui. Tuo tarpu, atsakovo ir atsakovo ATS2 nesiejo jokie sutartiniai ar kitokie santykiai. Atsižvelgiant į tai, atsakovams pagal priešieškinį, solidariai atsakingiems už atsakovui padarytą žalą, atsakomybė negalėjo kilti tuo pačiu pagrindu. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, apelianto teiginiai apie tai, kad sprendimu žala pagal priešieškinį negalėjo būti priteista remiantis dviem skirtingais pagrindais bei pripažįstant solidariąją atsakomybę, yra niekuo nepagrįsti ir atmestini.
Atsakovas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. birželio 22 d. sprendimą dalyje, kuria ieškinys patenkintas iš dalies ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti jam iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Pažymėjo, kad šiuo apeliaciniu skundu iš esmės ginčijama (skundžiama) pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pirmosios instancijos teismas įsikišo į šalių laisva valia sudarytą sutartį ir savo iniciatyva (ieškovo reikalavimu) keitė sutarties sąlygą. Tokiu būdu neteisingo ir tuo pačiu neteisėto teismo sprendimo priėmimą lėmė neteisėta, nepagrįsta ir nepateisinama pirmosios instancijos teismo intervencija į privačių asmenų laisva valia sudarytą sutartį. Iš esmės byloje buvo nustatyta tik tai, kad ieškovui jau seniai nepatiko atsakovo ir MOT1 sudarytos nuomos sutarties sąlyga dėl kainos, dėl sutarties vykdymo ir ieškovas dėl to priekaištavo savo motinai jai dar būnant gyvai. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad byloje ginčijama Sutarties sąlyga palikėjai nebuvo tiek naudinga, kiek to norėjo ieškovas ir/ar galėjo būti kitomis sąlygomis, esant kitam nuomininkui. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ieškinys buvo reiškiamas kitu pagrindu, t. y. ne dėl Sutarties nenaudingumo, nuomos mokesčio dydžio teisingumo/neteisingumo, bet dėl šalių susitarimo sudaryti apsimestinį sandorį.
Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ieškovo giminaitės liudytojos V. Šepetienės parodymais apie jos tėvo nuomos sutarčių nuomos kainą, pasakojo apie „rinkos medianą“, tačiau ginčas vyko dėl privačios žemės, todėl svarbu pabrėžti teisinę realybę: Lietuvos Respublikos įstatymuose ar kituose teisės aktuose privačios žemės nuomai nėra ir nebuvo jokių fiksuotų minimalių kainų ribų – nei 2018 metais, nei šiuo metu. Sandorio kaina priklauso tik nuo savininko ir ūkininko susitarimo. Lietuvos Respublikos teisės aktuose privačios žemės nuomai jokios fiksuotos minimalios ar maksimalios kainos nėra ir niekada nebuvo nustatytos, nes privačių asmenų sandoriuose galioja visiškos sutarties laisvės ir derybų principas, todėl visiškai nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada kad esą svarbu, jos liudytojos tėvas taip pat nuomojo žemę atsakovui ir nustatydavo kitokią nuomos kainą nei MOT1.
Akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenurodė, kokie bylos įrodymai patvirtina, jog sutarties šaliai MOT1 kuri nors Sutarties sąlyga netiko ar buvo neaiški. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovas atsiveždavo tik sutarties formą, o visas individualias Sutarties sąlygas įrašydavo dalyvaujant kitai sutarties šaliai, su jos valia, sutikimu, suderinus ir aptarus visas sąlygas, tarp jų ir nuomos kainą.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad sudarant 2018 m. spalio 3 d. sutartį ieškovo motinai buvę 85 metai, ji sirgo, pasitikėjusi atsakovu, tačiau akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė ieškovo naudojamus argumentus, jų tinkamai nepatikrinęs ir nesant juos patvirtinančių įrodymų. Visų pirma, bylos dokumentai patvirtina, kad ieškovo motinai buvo ne 85 metai, bet 83 metai. Šis skirtumas nėra didelis, bet akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas kartojo ieškovo teiginius, jų nepatikrinęs, o ieškovas, kuris neabejotinai žino savo motinos amžių, nurodė neteisingus duomenis, sąmoningai mamą šiek tiek „pasendindamas“, norėdamas įtikinti arba kad sutarties šalis nelabai suvokė, ką pasirašo, arba dėl savo amžiaus nebegalėjo aiškiai to suvokti, arba dėl kitokių priežasčių savo valia pasirašė sutartį, kurios turinys jai buvo žinomas ir aiškus. Antra, byloje nėra jokių duomenų apie MOT1 sveikatą. Ieškovas mamos sveikatą kaip argumentą naudojo ne kartą, tačiau per visą pakankamai ilgą bylos nagrinėjimo laikotarpį nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių bent kiek prastesnę mamos sveikatą. Kita vertus, ieškovas paneigė bet kokias mamos psichines ligas, kurios sutrukdytų aiškiai suvokti savo veiksmų esmę; patvirtino, kad mama praeityje buvo mokytoja, taigi, negali kilti abejonių, jog MOT1 mokėjo ne tik skaityti ir rašyti, bet ir gebėjo suvokti tekstą. Trečia, visiškai nesuprantama, kaip teismo nurodomas pasitikėjimas atsakovu galėjo įtakoti žinomai neteisingą sutarties sąlygos dėl kainos įrašymą: pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, ar ieškovė nepaskaitė, ar įrašas buvęs neaiškus, t. y. nenurodo „pasitikėjimo“ įtakos ginčijamai sąlygai; kita vertus, ieškovas, davęs priesaiką, parodė, kad mama jam rodė sutartį, kad jis pasmerkė mamą dėl tos sutarties sąlygos, kurią teisme ginčija, kad įtikinėjo mamą, jog ta sąlyga yra neteisinga, kad ieškovas apgavęs mamą ir kad mama net apsiverkė, tačiau atsakovo parodymais nustatyta, kad ieškovo mama jo prisibijojo, privengė ir kad susitikimų metu skųsdavosi atsakovui, jog sūnui (ieškovui) rūpi tik pinigai, kad sūnus vis jų reikalauja iš motinos, kad sūnaus (ieškovo) net prisibijanti.
Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovo teiginiai apie tai, kad jis investavo į žemės sklypą, jį tinkamai tręšė, nuolat gerino žemės būklę ir našumą neatitinka tikrovės, nes 2025 m., atlikus žemės tyrimą, nustatyta, kad žemės būklė yra prasta, trūksta fosforo, kalio, kitų mineralinių medžiagų. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovas nualino žemę, nepalaikė jos tinkamos būklės, o dalį žemės sklypo be savininko sutikimo pavertė daugiamete pieva, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad nebuvo nustatyta žemės būklė nei 2013 m., nei 2018 m. ir nėra nustatyta, kiek blogesnė žemės būklė būtų buvusi, jeigu jos nebūtų nuomojęs atsakovas. Teismas lygino nepalyginamus dėmenis: nežinia, su kuo lygino 2025 m. žemės tyrimą, nes byloje nepateikta jokių duomenų, įrodymų, kurie patvirtintų, jog žemės būklė kada nors buvo geresnė. Tuo tarpu atsakovas pagal priešieškinį, davęs priesaiką teisme, patvirtino, kad ginčo žemė nėra gera, nėra naši.
Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs nepagrįstą išvadą dėl kitokio sutarto nuomos mokesčio, nei tas, kuris aiškiai įrašytas sutartyje, padarė dar ir nemotyvuotą išvadą dėl žemės mokesčio, kuris yra žemės savininko, bet ne nuomininko prievolė, nustatyta valstybės. Išvada, kad atsakovas MOT1 kompensuodavo žemės mokestį, padaryta remdamasis ieškovo pateiktus jos mamos (sutarties šalies) ranka darytus užrašus, kuriuose nurodomas žemės mokesčio dydis – 2016 m. sudarė 205 Eur, 2017 m. – 219 Eur, 2018 m. – 269,23 Eur. Tačiau ieškovo pateikti ranka daryti įrašai nėra ir nebegali būti patvirtinti bei paaiškinti jų autorės – ieškovo mamos. Sutartyje nebuvo numatyta tokio susitarimo, jo šalys nesudarė ir žodžiu. Vadovaujantis Žemės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, mokestį (žemės) moka žemės savininkas – fizinis asmuo ir juridinis asmuo. Vadovaujantis Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, konkretų žemės mokesčio tarifą (apimantį nuo 0,01 procento iki 4 procentų žemės mokestinės vertės), galiojantį savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, nustato savivaldybės taryba iki einamojo mokestinio laikotarpio liepos 1 dienos. Remiantis pirmiau nurodytomis įstatymo nuostatomis, atsakovas neturėjo pareigos pagal įstatymą mokėti žemės mokesčio, taip pat sudarant sutartį su MOT1 joje nereglamentavo santykių, kurie jau yra imperatyviai sureguliuoti įstatymu. Atsakovui nėra neįprasta, kad MOT1, labiausiai tikėtina savo patogumui ir aiškumui, apskaičiuodavo ir užrašydavo priklausantį mokėti žemės mokestį, tačiau tokie užrašai nepatvirtina, kad jį kompensuodavo (mokėdavo) būtent atsakovas – užrašai nepatvirtina, neįrodo realiai atliktų mokėjimų (tai nėra mokėjimo pavedimo dokumentai, pinigų priėmimo kvitai). Be to, ieškovo pateikti užrašai yra galimai susiję su ankstesniais sutartiniais santykiais, buvusiais iki 2018 m. žemės nuomos sutarties sudarymo, tačiau nepatvirtina aplinkybių, kaip būtų buvusi vykdoma 2018 m. sutartis.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neignoravo šalių laisvos valios ir nepaneigė jų teisės susitarti dėl sutarties sąlygų, kaip teigia apeliantas. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje ištirtais įrodymais, nustatė faktines aplinkybes, kokia buvo ta tikroji šalių valia, ir konstatavo, dėl ko jos iš tikrųjų buvo susitarę. Tai sudarė pagrindą pripažinti Sutarties 15 punkte nurodytą nuomos kainą apsimestine sąlyga ir taikyti atitinkamas CK numatytas pasekmes. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai pažymėjo, kad net ir 90 Eur/ha nuomos mokesčio dydis yra ženkliai mažesnis už analogiškos žemės nuomos kainą, kuri galiojo ginčo sutarties sudarymo metu, ir tokį sumažinimą laikė ženklia nuolaida, atitinkančia protingumo kriterijus, kuri padaryta atsižvelgiant į ilgamečius ir draugiškus ieškovo tėvų santykius su atsakovu. Apelianto argumentai dėl Sklypo nederlingumo, prastos žemės kokybės nėra įrodyti. Byloje nustatyta, kad Sklypo žemės našumo balas yra 44. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad 40–50 balų laikoma vidutinio derlingumo žeme. Pagal viešai skelbiamus VĮ Žemės ūkio duomenų centro 2023 metų duomenis, vidutinis žemės derlingumas Lietuvoje yra apie 39 balai, taigi, Sklypo našumo balas yra netgi 5 punktais didesnis už vidutinį. Nors apeliantas nurodo, kad viso Sklypo ploto nebuvo galima naudoti javų auginimui, kad dalies, kuri jo buvo užsėta pieva, naudojimas javų auginimu būtų nuostolingas, tačiau tai vėlgi yra tik jo paties teiginiai, neparemti jokiais kitais įrodymais. Atsakant į apelianto argumentus, kuriais jis bando pagrįsti 30 Eur/ha nuomos kainą kaip šalių laisva valai sutartą ir protingą kainą, atsižvelgiant į šalių santykius ir žemės našumą, papildomai pažymėjo, kad skaičiuojant pagal tokią kainą bendra metinė nuomos mokesčio suma už visą Sklypą sudarytų 1 290 Eur. Tuo tarpu vien valstybinis žemės mokestis už šį sklypą 2019 metais sudaro 404,25 Eur, 2020 metais – 458,15 Eur, 2021 metais – 512,05 Eur, 2022 metais – 549,44 Eur, 2023 metais – 664,15 Eur, 2024 metais – 724,85 Eur. Tai reiškia, kad laikantis atsakovo versijos, iš gautino 1 290 Eur metinio nuomos mokesčio, žemės savininkas (ieškovas ar jo mama) 2019 metais beveik trečdalį sumos turėjo pats sumokėti valstybei, o 2023–2024 metais žemės mokestis būtų sudaręs daugiau kaip pusę nuomos kainos. Priskaičiavus dar ir mokėtiną 15 proc. gyventojų pajamų mokestį nuo nuomos pajamų, žemės savininkui liktų mažiau kaip pusė žemės nuomos kainos arba vidutiniškai 544 Eur už visą žemės sklypą per metus (per visą šį 2019–2024 m. laikotarpį), t. y. apie 12,5 Eur už hektarą. Kai tuo tarpu vidutinė žemės nuomos kaina bylai aktualiu laikotarpiu (duomenys neskelbtini) rajone sudarė nuo 158 Eur/ha iki 310 Eur/ha. Reiškia, laikantis apelianto versijos, jis buvo susitaręs mokėti nuo 12 iki 24 kartų mažesnę kainą nei vidutinė nuomos kaina rinkoje. Tokie skirtumai parodo ir įrodo atsakovo pozicijos nepagrįstumą ir prieštaravimą bet kokiems sąžiningumo, protingumo, padorumo standartams
Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas neneigė ir neginčijo prie ieškinio pateiktų MOT1 ranka darytų užrašų autentiškumo, neprašė skirti rašysenos ekspertizės ar pan. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi šiais užrašais ir laikė juos rašytiniu įrodymu, patvirtinančiu 2016, 2017, 2018 metais atsakovo faktiškai mokėtas žemės nuomos mokesčio ir žemės mokesčio sumas. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pagal 2018 metais sudarytą sutartį žemės nuomos mokestį, atsakovas turėjo pradėti mokėti 2019 m pabaigoje, o kadangi ieškovo mama mirė 2019 m. birželio mėn., nei viena šalis neturi ir negali turėti jokių rašytinių įrodymų apie mokėjimų atlikimą pagal šią 2018 m sutartį. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas rėmėsi MOT1 ranka darytais užrašais, susijusiais su ankstesniais laikotarpiais. Atsikertant į šį apelianto argumentą pastebėjo, kad jis neginčijo byloje fakto, kad žemės nuomos kainos kasmet kilo, o ne mažėjo. Tą aplinkybę patvirtina VĮ Žemės ūkio duomenų centras viešai internete skelbiami duomenys apie vidutines Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės rinkos kainas, taip pat liudytojos V. Šepetienės parodymai, 2016–2012 metų žemės nuomos sutartys tarp atsakovo ir Ignaco Gulbino. Todėl užrašai, kad jau 2017 ir 2018 metais buvo mokama po 90 Eur/ha, kaip tik vertintini kaip patvirtinimas, kad labai tikėtina, jog ir vėliau, nuo 2019 metų, šalys buvo sutarę dėl ne mažesnio kaip 90 Eur/ha nuomos mokesčio. Atitinkamo dydžio žemės nuomos mokesčio (t. y. 300 litų už hektarą) mokėjimą už 2012–2013 metus patvirtino ir liudytoja SES1, kurios parodymų patikimumą apeliantas kvestionuoja skunde. Tačiau vien tai, kad ji yra ieškovo sesuo, nesudaro pagrindo abejoti jos parodymais ar juos vertinti kritiškai.
Nurodė, kad apelianto teiginiai, jog neegzistuoja toks dydis, kaip „vidutinė žemės nuomos rinkos kaina“, vertintini kritiškai. Jį paneigia jau minėti VĮ Žemės ūkio duomenų centras viešai internete skelbiami duomenys apie vidutines Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės rinkos kainas. Galima sutikti, kad ne kiekvienas asmuo privalo sudaryti sutartis laikydamasis šių kainų, ir kad jos nėra privalomoms. Tačiau jos yra objektyvus dėmuo, kuris išvedamas iš daugelio realiai sudarytų sutarčių kaip kainų vidurkis, ir kuris gali būti naudojamas palyginimui bei įvertinimui kiekvieno konkretaus sandorio atžvilgiu. Ieškovas sutinka, kad kiekvieno individualaus sklypo atveju nukrypimai nuo šio vidurkio yra galimi. Jis nurodė teismui duodamas paaiškinimus 2026 m. sausio 27 d. teismo posėdžio metu, kad 2019 metais jam kitas ūkininkas jau siūlė išsinuomoti šią žemę po 200 Eur/ha, bet jis gerbė mamos valią ir sudarytą susitarimą su atsakovu, todėl neiniciavo sutarties nutraukimo anksčiau termino, bet laukė jos termino pabaigos ir net nesitikėjo, kad atsakovas gali atsisakyti mokėti tą sutartą kainą. Ieškovas pabrėžia, kad šiuo konkrečiu atveju egzistavęs nukrypimas nuo vidutinės rinkos kainos (90 Eur/ha vietoje 150 Eur/ha) buvo labai ženklus, todėl jo įrodinėjamas faktiškai buvęs sutartas nuomos mokesčio dydis laikytinas protingu, racionaliu ir pagrįstu.
Akcentavo, kad nors atsakovas neturėjo įstatyminės pareigos mokėti žemės mokestį už savininką, tačiau sudarant žemės nuomos sutartis įstatymai taip pat nedraudžia ir susitarti, kad šį mokestį žemės savininkui kompensuoja žemės nuomininkas. Ir tokia praktika žemės ūkio paskirties žemės nuomos santykiuose yra gana įprasta bei paplitusi. Tai patvirtina ir 2013 metų sutartis tarp atsakovo ir MOT1. Nors atsakovo parengtoje sutartis formoje, kuri buvo pasirašyta 2018 metais, tokia sąlyga aiškiai nebuvo įrašyta, tačiau teigti, kad šiuo atveju būtent buvo aiškus šalių susitarimas, aiškiai išreikšta valia, jog žemės mokestį toliau mokės pati žemės savininkė, taip pat nėra pagrindo. Atsižvelgiant į pirmiau šiame atsiliepime jau nurodytus argumentus ir faktus dėl žemės mokesčio dydžio, darytina išvada, kad žemės mokestis per 2019–2024 metų laikotarpį sudarė iš viso 3 312,89 Eur, kai tuo tarpu bendras sutartyje nurodytas žemės nuomos mokestis būtų sudaręs 7 740 Eur. Taigi, žemės mokestis būtų sudaręs beveik pusę (apie 43 proc.) sutartyje numatytos nuomos mokesčio sumos. Tuo tarpu ankstesniais metais, kai žemės mokesčio dydis ir jo santykis su nuomos mokesčio buvo ženkliai mažesnis, nuomininkas jį sumokėdavo (kompensuodavo) MOT1. Tą pripažįsta ir pats apeliantas. Todėl nėra objektyvaus pagrindo manyti, kad pasirašant naują sutartį 2018 metais, MOT1 būtų aiškiai išreiškusi valią, jog nuo šiol ji pati savo sąskaita mokės žemės mokestį ir nuomininkas neprivalės jo kompensuoti.
Atsiliepimas
Atsakovas pagal priešieškinį atsiliepimais prašo ieškovo apeliacinį skundą tenkinti bei atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos, teisme atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK, apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023 41 punktą). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys dėl sutarties sąlygos pripažinimo apsimestine ir skolos priteisimo patenkintas iš dalies bei atsakovo patikslintas priešieškinis dėl nepagrįsto praturtėjimo/nuostolių atlyginimo patenkintas visiškai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl skundžiamo sprendimo dalies, kuria nuomos sutarties sąlyga pripažinta apsimestine
Bylos duomenimis, ieškovo motina MOT1 (nuomotoja), kurios turtą ieškovas paveldėjo po jos mirties (duomenys neskelbtini), ir atsakovas (nuomininkas) 2018 m. spalio 3 d. sudarė nuomos sutartį, kuria nuomotoja 6 metams išnuomojo nuomininkui 43,57 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (2025 m. birželio 3 d. ieškinio Nr. CBP-6475 priedai Nr. 1 ir 4). Sutarties 15 punkte nustatyta, kad nuomos kaina – 30 Eur už hektarą per metus (1 290 Eur per metus už visą Sklypą).
Pirmosios instancijos teismas pripažino apsimestiniu Sutarties 15 punktą, nustatant, kad Sutartimi šalių sutartas Sklypo nuomos mokestis sudarė 90 Eur už hektarą per metus, t. y. 3 870 Eur per metus už visą Sklypą, nuomininkui papildomai įsipareigojant padengti žemės mokestį. Teisėjų kolegija šį sprendimą laiko iš esmės teisingu.
CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 31 punktą).
Pagal kasacinio teismo praktiką, tuo atveju, kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spręsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009 ir joje šiuo aspektu nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Bylos duomenimis (šalių paaiškinimais), ieškovo tėvai ir atsakovas buvo pažįstami ilgus metus, palaikė draugiškus santykius. Anksčiau MOT1 ir atsakovo 2013 m. vasario 15 d. sudarytoje nuomos dėl to paties sklypo sutartyje, 2.1 papunktyje, buvo nustatyta, kad nuomos kaina – 50 Lt už hektarą per metus ir žemės mokestis (2025 m. birželio 3 d. ieškinio Nr. CBP-6475 priedas Nr. 10). Tačiau ieškovas į bylą pateikė po motinos mirties rastus jos užrašus (2025 m. birželio 3 d. ieškinio Nr. CBP-6475 priedas Nr. 11), iš kurių matyti, kad nuomos kaina sudarė ne 50 Lt už hektarą per metus ir žemės mokestį, o 300 Lt už hektarą per metus ir žemės mokestį (užrašuose, prie 2016 m., užfiksuotas šis paskaičiavimas: „300 Lt x 43 = 12 600 Lt / 3,4528 = 3 756 Eur + 205 Eur = 3 941 Eur”). Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nenustatyta, ar minėti užrašai padaryti ieškovo motinos ranka, tačiau pats atsakovas neprašė paskirti rašysenos ekspertizę šiai aplinkybei nustatyti. Be to, vertintina, kad šią ir kitą apeliaciniame skunde iškeltą abejonę dėl užrašų sąsajos su Sklypu ir atsakovu pašalina atsakovo į bylą pateikto rašytinio patvirtinimo apie tai, kad MOT1 2016 metais grynuosius pinigus iš atsakovo gavo, turinys (2025 m. rugsėjo 10 d. tripliko Nr. DOK-53718 priedas Nr. 2) – rašytiniame patvirtinime, be kita ko, nurodyta, kad „permoka 200 eurų atkelta kitiems metams“, tuo tarpu užrašuose, prie 2017 m., užfiksuotas šis paskaičiavimas „3 870 + 219 (ž. mok.) = 4 087 – 200 (skola iš praeitų metų)“. Taigi, skirtingų šalių pateiktuose dokumentuose nurodyta informacija sutampa.
Taip pat pažymėtina, kad užrašuose užfiksuoti paskaičiavimai, kiek eurais sudaro 300 Lt, bei kiek eurais sudaro 50 Lt.
Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-611/2021).
Visos pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės ir byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog MOT1 ir atsakovas 2013 bei 2018 metais sudarytose sutartyse, galimai dėl mokesčių, tikslingai susitarė nurodyti mažesnes nuomos kainas, nei susitarė žodžiu. Nors atsakovo apeliaciniame skunde teigiama, kad nurodyti mažesnę nuomos kainą, nei susitarė žodžiu, jam būtų nenaudinga, nes būtų norėjęs nuomos mokestį įtraukti į ūkio sąnaudas, tačiau toks argumentas vertintinas kaip byloje pasirinkta gynybinė pozicija, kadangi pats atsakovas teismo posėdžio, vykusio 2026 m. vasario 24 d., metu nurodė, kad į ūkio sąnaudas nuomos mokesčio netraukdavo.
Atsakovas taip pat nesutinka, kad, be nuomos mokesčio, jis buvo įsipareigojęs mokėti ir mokėjo MOT1 žemės mokestį. Kaip jau minėta, toks susitarimas raštu užfiksuotas 2013 m. vasario 15 d. sudarytoje nuomos sutartyje, tuo tarpu ginčo sutartyje žemės mokestis neaptartas. Atsakovas teismo posėdžio metu neišsiplėtė ir detaliau nepaaiškino, kokiais motyvais MOT1 būtų norėjusi atsisakyti ankstesnio šalių susitarimo dėl to, kad atsakovas turi sumokėti ne tik už Sklypo nuomą, tačiau padengti ir žemės mokestį. Todėl vertintina, kad labiau tikėtina, jog MOT1 tokio susitarimo atsisakyti nenorėjo. Taigi, atsižvelgus į tai, kad atsakovas paaiškino, jog ginčo sutartį parengė jis, o MOT1 tik pasirašė, bei į tai, kad dėl šalis siejusių draugiškų santykių, MOT1 atsakovu pasitikėjo, konstatuotina, kad skundžiamu sprendimu nustatyta tikroji nuomos kaina (90 Eur už hektarą per metus ir žemės mokestis) yra teisinga.
Dėl skundžiamo sprendimo dalies, kuria atsakovui iš ieškovo ir atsakovo priteisti nuostoliai
Atsakovas priešieškiniu prašė, be kita ko, priteisti jam solidariai ieškovo ir atsakovo pagal priešieškinį 16 694 Eur patirtų nuostolių atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą patenkino. Pažymėtina, kad atsakovas pagal priešieškinį apeliacinio skundo nepateikė, todėl toliau teisėjų kolegija sprendžia tik dėl ieškovo apeliaciniame skunde iškeltų klausimų, ar ieškovas yra atsakingas dėl atsakovo patirtų nuostolių ir, jeigu taip, tai ar jo atsakomybė yra solidari su atsakovo pagal priešieškinį atsakomybe.
Bylos duomenimis, ieškovui buvo išduotas 2019 m. rugsėjo 24 d. Liudijimas apie palikimo priėmimą (2025 m. birželio 3 d. ieškinio Nr. CBP-6475 priedas Nr. 3). Ieškovas paaiškino, kad: po šio liudijimo išdavimo, tais pačiais 2019 metais, kreipėsi į atsakovą dėl atsiskaitymo pagal Sutartį, tačiau atsakovas reikalavo pateikti įrodymus, kad Sklypas priklauso ieškovui nuosavybės teise; kadangi sesuo SES1 ilgai negalėjo apsispręsti, ar nori priimti motinos palikimą, sekantį kartą ieškovas į atsakovą kreipėsi tik 2025 m. vasario 1 d., t. y. po to, kai, seseriai atsisakius palikimo, jam buvo išduotas 2024 m. gruodžio 9 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas (2025 m. birželio 3 d. ieškinio Nr. CBP-6475 priedas Nr. 4).
Atsakovas paaiškino, kad, nežinodamas, kada bus priimtas palikimas, bei turėdamas pareigą prižiūrėti žemę, naikino joje piktžoles, ją tręšė bei 2024 m. rugsėjo 3 d. joje pasėjo žieminius kviečius.
Ieškovo atstovas 2025 m. kovo 20 d. pretenzija, be kita ko, informavo atsakovą, kad Sutartyje nustatytas 6 metų jos galiojimo terminas pasibaigė 2024 m. spalio 2 d. bei, kad jeigu atsakovas pageidauja sudaryti naują nuomos sutartį, mokant dabartinę rinkos kainą, t. y. 300 Eur už hektarą per metus, iš kurių 50 proc. sumos turi būti sumokėta iki naujos sutarties pasirašymo bei likusieji 50 proc. – iki 2025 m. rugsėjo 1 d., tai atsakymą į pretenziją turi pateikti per 14 d. nuo el. laiško išsiuntimo dienos (2025 m. birželio 3 d. ieškinio Nr. CBP-6475 priedas Nr. 6). Iki nurodyto termino (2025 m. balandžio 3 d.) negavus atsakymo į pretenziją, ieškovo atstovas 2025 m. balandžio 4 d. pranešimu informavo atsakovą, kad Sutartis yra pasibaigusi bei kad, kadangi atsakovas nepareiškė, jog pageidauja sudaryti naują sutartį, ieškovas turi neginčytiną teisę toliau disponuoti Sklypu ir jame esančiais pasėliais savo nuožiūra (2025 m. birželio 3 d. ieškinio Nr. CBP-6475 priedas Nr. 7).
Atsakovo atstovė 2025 m. balandžio 4 d. el. laišku pateikė atsakymą į pretenziją, be kita ko, nurodydama, kad prašo nesiimti jokių veiksmų Sklypo ir jame esančių pasėlių atžvilgiu, nes tai bus traktuojama kaip svetimo turto užvaldymas, sunaikinimas ar sugadinimas, kuris užtraukia atitinkamą teisinę atsakomybę; taip pat nurodė, kad atsakovas sutiktų pratęsti nuomos sutartį, tačiau šiek tiek kitomis nei ieškovo siūlomos sąlygos – šalys sudaro žemės nuomos sutartį dėl 28,10 ha Sklypo dalies laikotarpiui nuo 2024 m. spalio 3 d., susitardamos dėl 150 Eur už hektarą per metus nuomos kainos (2025 m. birželio 3 d. ieškinio Nr. CBP-6475 priedai Nr. 8 ir 9).
Ieškovas (nuomotojas) ir atsakovas pagal priešieškinį (nuomininkas) 2025 m. balandžio 12 d. sudarė Sklypo nuomos sutartį (2025 m. rugsėjo 13 d. priešieškinio Nr. DOK-54293 priedas Nr. 7). Atsakovas pagal priešieškinį teismo posėdžio, vykusio 2026 m. vasario 24 d., metu patvirtino, kad atsakovo pasėlių derlių nuėmė bei pardavė.
Byloje nustatyta, kad žemė atsakovui pagal priešieškinį išnuomota buvusio žemės nuomininko apsėtais kviečiais.
Žemės nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja leisti nuomininkui sutartą laiką ir aptartomis sąlygomis naudotis žeme pagal tikslinę paskirtį ir naudojimosi sąlygas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje numatytą žemės nuomos mokestį (CK 6.545 straipsnio 1 dalis). Kai dėl žemės savininko mirties arba kitu teisiniu pagrindu žemės nuosavybės teisė pereina kitam savininkui, taip pat kai pasikeičia valstybinės žemės nuomotojas, žemės nuomos sutartis galioja naujajam žemės savininkui arba valstybinės žemės nuomotojui, jeigu sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre (CK 6.559 straipsnis). Nuomininkas, jeigu ko kita nenustato sutartis, turi teisę disponuoti iš nuomojamos žemės gautais produktais ir pajamomis (CK 6.488 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.564 straipsnio 3 dalį, tais atvejais, kai žemės ūkio paskirties nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu (net jeigu nutraukimas įvyksta dėl žemės nuomininko padaryto sutarties pažeidimo), derlių nusiima nuomininkas arba nuomotojas atlygina nuomininkui su sutarties nutraukimu susijusius nuostolius. Taip pat, vadovaudamasis CK 6.488 straipsniu, kuriame nustatyta, kad išsinuomoto daikto duodamos pajamos, vaisiai, gyvulių prieauglis priklauso nuomininkui, jeigu ko kita nenustato sutartis, konstatavo, kad pasėliai neginčijamai yra atsakovo nuosavybė, atsakovas juos teisėtai pasėjo, augino iki 2025 m. balandžio 4 d., todėl, nepriklausomai nuo Sutarties turinio, jie negalėjo būti paimti iš savininko prieš jo valią ir prievarta, nes toks paėmimas laikytinas neteisėtu ir užtraukia civilinę atsakomybę. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo atveju šalių santykiams pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti ne CK 6.488 straipsnio nuostatas, o CK 4.53 straipsnio 2 dalį, pagal kurią daikto ūkinio naudojimo rezultatai – produkcija ir pajamos – priklauso daikto savininkui, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Pažymėjo, kad Sutartis (ir iš jos kylančios sutartinės prievolės) jau buvo pasibaigusi, todėl taikyti CK 6.488 straipsnio nuostatas tolesniems šalių santykiams nebuvo jokio faktinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, nepritardama pirmiau nurodytai ieškovo pozicijai, visų pirma pažymi, kad Sklypas atsakovui buvo nuomojamas, pagal byloje surinktus rašytinius įrodymus, dar nuo 2013 m. vasario 15 d. Antra, CK 6.562 straipsnio 1 punkte nustatyta, jog žemės nuomos sutartis baigiasi, kai sueina nuomos terminas – nagrinėjamu atveju terminas suėjo 2024 m. spalio 2 d. Tai reiškia, kad atsakovas žieminius kviečius pasėjo dar Sutarčiai nepasibaigus (2024 m. rugsėjo 3 d.). Trečia, nuomotojai mirus, itin ilgą laiko tarpą buvo nežinoma, kas paveldės ginčo žemę. Ketvirta, ieškovas nuosavybės teisę į Sklypą įgijo 2024 m. gruodžio 9 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu ir ieškovas į atsakovą kreipėsi tik 2025 m. vasario 1 d. Penkta, iš pirmiau nurodytos šalių komunikacijos matyti, kad atsakovas norėjo nuomos santykius tęsti. Taigi, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išvardintas individualias šioje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, bei nustatęs, kad teisės normos tokios teisinės situacijos tiesiogiai nereglamentuoja, pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju taikytina įstatymo (CK 6.564 straipsnio 3 dalies) analogija subsidiariai su sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Nuomininkas, jeigu ko kita nenustato sutartis, turi teisę disponuoti iš nuomojamos žemės gautais produktais ir pajamomis (CK 6.488 straipsnis).
Ieškovas nurodė, kad civilinės atsakomybės instituto taikymui neegzistuoja nei neteisėti veiksmai, nei kaltė.
Kasacinio teismo praktikoje neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, gali pasireikšti ne tik tyčia, bet ir neatsargumu, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgiasi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2009). Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017 29 punktą).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas, įgijęs nuosavybės teisę į žemės sklypą, kuris atsakovo galiojant Sutarčiai 2024 m. rugsėjo 3 d buvo apsėtais žieminiais kviečiais, jų nesėjęs ir neprižiūrėjęs, neruošęs jiems dirvos, netręšęs ir nepurškęs, neturėjo teisės derliaus nuimti ir (ar) pasisavinti pasėlių, perduodamas žemės sklypą naujajam nuomininkui su visais pasėliais ir leisdamas pasėlius naudoti savo nuožiūra. Tokie ieškovo veiksmai laikytini neteisėtais, sudarančiais pagrindą atlyginti nuostolius (CK 6.249 straipsnis). Tokie ieškovo neteisėti veiksmai lėmė nuostolių atsiradimą ir teisinės atsakomybės jam taikymą. Teisėjų kolegija šiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria. Byloje nekonstatuota, kad ieškovas, išnuomodamas apsėtą žemę, būtų teisėtu būdu įgijęs teisę į derlių, ar pasibaigiant sutarčiai su atsakovu būtų sprendęs dėl nuostolių atlyginimo. Kadangi atsakovas galiojant nuomos sutarčiai Sklypą apsėjo augalų kultūra (žieminiais kviečiais), ją augino, prižiūrėjo iki 2025 m. balandžio 4 d., tai įgijo teisę į derliaus nuėmimą. Teisiškai reikšmingus faktus ginčo išsprendimui pirmosios instancijos teismas nustatė išanalizavęs bylos įrodymus ir jų pagrindu padarė išvadas. Teismas įvertina bylos įrodymų visumą pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos byloje, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
Pateikti į bylą dokumentai patvirtina, jog ieškovas nurodė, jog neturi jokių pretenzijų naujajam nuomininkui dėl pasėlių, naujajam nuomininkui leista jais disponuoti savo nuožiūra. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovo atstovė 2025 m. balandžio 4 d. el. laišku pateikė atsakymą į pretenziją, be kita ko, nurodydama, kad prašo nesiimti jokių veiksmų Sklype esančių pasėlių atžvilgiu, nes tai bus traktuojama kaip svetimo turto užvaldymas, sunaikinimas ar sugadinimas, kuris užtraukia atitinkamą teisinę atsakomybę. Kadangi pasėlių savininkas nebuvo išreiškęs valios pasėlius perleisti ieškovui, pasėliai negalėjo tapti jo nuosavybe (CK 4.48 straipsnio 1 dalis, CK 1.5 straipsnis, CK 6.488 straipsnis), taip pat ieškovas negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių tapti jų savininku. Kadangi ieškovas nebuvo pasėlių savininkas, jis negalėjo pasėlių perduoti naujajam nuomininkui disponuoti savo nuožiūra be pasėlių savininko valios.
Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, liko neišspręsti Sutarties pabaigos padariniai – ieškovas, žinodamas kada sueina nuomos terminas, delsė gauti paveldėjimo teisės liudijimą (notarė Vilma Pakaušienė 2025 m. gruodžio 3 d. rašte nurodė, kad: paveldėjimo teisės liudijimas išduodamas įpėdinio prašymu (CK 5.66 straipsnio 1 d.); ieškovo prašymas gautas 2024 m. gruodžio 9 d.; jokios aplinkybės ir ginčai dėl palikimo, paveldimo turto, paveldėjimo teisės liudijimo notarei nežinomi), nesusisiekė su atsakovu dėl tolimesnės Sklypo nuomos sąlygų aptarimo, nors galėjo tikėtis, kad atsakovas, nuomojęsis Sklypą žemės ūkio veiklai ilgus metus, turės lūkestį pratęsti nuomos santykius, o kartu su tuo ir, kad apsės Sklypą naujais pasėliais; po to ieškovas, nesudaręs galimybės atsakovui nusiimti derlių / neatlyginęs atsakovo nuostolių, susijusių su 2024 m. rugsėjo 3 d. pasėtais žieminiais kviečiais, išnuomojo Sklypą, kartu su jame esančiais atsakovo pasėtais žieminiais kviečiais, kitam nuomininkui. Taigi, vertintina, kad nustatyti tiek ieškovo neteisėti veiksmai, tiek kaltė. Kitų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas neginčijo, todėl, plačiau apie jas nepasisakant bei vertinant, kad pirmosios instancijos išvados dėl jų yra teisingos, darytina išvada, kad skundžiamas sprendimas šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas.
Ieškovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo tenkinti priešieškinio ir remdamasis nepagrįsto praturtėjimo institutu. Byloje nėra įrodytos bent jau dvi būtinos sąlygos šio teisės instituto taikymui, t. y., kad ieškovo ir trečiojo asmens praturtėjimui nėra teisinio pagrindo ir kad atsakovas nebuvo prisiėmęs nuostolių atsiradimo rizikos.
CK 6.237 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. CK 6.242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.
Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios kumuliatyvios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016 67 punktą).
Aiškindamas nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas vertintinas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas ir taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-421/2021, 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovui pareiškus reikalavimą dėl žalos atlyginimo praradus turtą (pasėlius) dėl ieškovo veiksmų ir teismui nustačius žalos padarymo faktą, nesant įrodymų, kad atsakovo teisės negali būti tinkamai apgintos civilinės atsakomybės normomis, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovo teisių gynimo priemonės ieškovo atžvilgiu yra nepakankamos, todėl šiuo atveju atsakovo teisės papildomai neginamos neteisėto praturtėjimo institutu. Tačiau tai nekeičia išvados būtent dėl ieškovo civilinės atsakomybės atsakovui dėl žalos atlyginimo praradus turtą (pasėlius).
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.296 straipsniu, kuriame nustatyta, kad jeigu žala atsirado dėl kelių asmenų (pavyzdžiui, netinkamos kokybės produkto gamintojo ir asmens, įkomponavusio šį produktą į kitą daiktą) veiksmų, šie asmenys atsako solidariai, nusprendė, kad ieškovas ir atsakovas pagal priešieškinį atsako solidariai. Ieškovas apeliaciniame skunde su šia išvada nesutinka, nurodydamas, kad šia teisės norma šiuo atveju negali būti remiamasi, nes ji skirta specifiniams teisiniams santykiams, t. y. taikant atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų. Teisėjų kolegija pritaria ieškovui bei nusprendžia, kad šiuo atveju taikytina CK 6.279 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Tačiau tai nekeičia išvados dėl ieškovo ir atsakovo pagal priešieškinį atsakomybės solidarumo.
Kasacinis teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės taikymą, yra konstatavęs, kad paprastai solidarioji atsakomybė tokiems santykiams taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) asmenis sieja bendri veiksmai dėl neteisėtų veiksmų, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2008; 2016 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016).
Nagrinėjamu atveju, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovo ir atsakovo pagal priešieškinį bendrais veiksmais buvo nuimtas ir parduotas jiems nepriklausantis turtas (t. y. atsakovo pasėliai), todėl vertintina, kad nors ieškovo ir atsakovo pagal priešieškinį atsakomybė kilo skirtingais pagrindais, tačiau jų atsakomybė yra solidari dėl bendrų veiksmų, kurių pagal sukeliamų pasekmių svarbą atriboti neįmanoma. Žala atsakovui buvo padaryta būtent dėl bendrų ieškovo ir atsakovo ATS2 veiksmų: vienas jų neatlygintinai užvaldęs pasėlius perdavė juos nuomininkui ir leido jam nuimti derlių ar kitaip disponuoti savo nuožiūra, nors nė vienas jų nepatyrė jokių išlaidų dėl dirvos ruošimo sėjai, sėjimo, tręšimo ir purškimo.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta. Kiti (likę) apeliantų apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje apylinkės teismo priimto teisinio rezultato dėl materialiųjų reikalavimų neįtakoja. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas pirmiau nurodyta, konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo jo panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
Kadangi tiek ieškovo, tiek atsakovo apeliaciniai skundai atmesti, jų bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nėra atlyginamos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-421/2019; 2017 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-286-313/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-351-1120/2022; 2020 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-556-1120/2020).
Atsakovas pagal priešieškinį pateikė duomenis, kad patyrė 800 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, rengiant atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, ir 700 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, rengiant atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą.
Atsakovas pagal priešieškinį atsiliepimais prašė ieškovo apeliacinį skundą tenkinti bei atsakovo apeliacinį skundą atmesti, todėl atsakovui, jo apeliacinį skundą atmetus, tenka pareiga atlyginti atsakovo pagal priešieškinį patirtas bylinėjimosi išlaidas, rengiant atsiliepimą į jo apeliacinį skundą.
Atsižvelgus į tai, kad atsakovo pagal priešieškinį patirtos bylinėjimosi išlaidos, rengiant atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, neviršija maksimaliai priteistino užmokesčio už advokato pagalbą dydžio, nustatyto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, atsakovui pagal priešieškinį iš atsakovo priteistinos 700 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.
Likusios atsakovo pagal priešieškinį patirtos bylinėjimosi išlaidos, rengiant atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, ieškovo apeliacinį skundą atmetus, neatlyginamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325, 331 straipsniais,
nutaria:
Ieškovo IES1 ir atsakovo ATS1 apeliacinius skundus atmesti. Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti atsakovui pagal priešieškinį ATS2, asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo ATS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), 700 Eur (septynių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.