Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės, Rasos Paužaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dariaus Prankos,

nuteistajam M. S. (nuotoliniu garso ir vaizdo perdavimo būdu, naudojant Zoom platformą), jo gynėjui advokatui Jan Kučynski,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos N. N. atžvilgiu) - laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos O. S. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 5 metams;

pagal 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 metams;

pagal 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį subendrintos jas apimant, ir paskiriant už šias veikas subendrintą laisvės atėmimo bausmę 5 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimi, paskirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su už nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje paskirta bausme, ir paskirta subendrinta – 6 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. S. paskirta galutinė – 4 metų laisvės atėmimo bausmė.

M. S. pripažintas recidyvistu.

Nukentėjusiosios N. N. civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir iš M. S. priteista 1 540 Eur turtinei žalai atlyginti. Taip pat iš M. S., kaip nusikalstamos veikos rezultatas, konfiskuoti 300 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

Nuteistojo M. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - ir BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus. Ši baudžiamojo proceso nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis iš esmės neginčija padaręs nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteistas, tačiau nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jo padarytą nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiąją O. S. nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 302 straipsnio 1 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių (fakto), veikų kvalifikavimo ir nuteistojo kaltės yra pagrįstos byloje surinktais įrodymais, o nuteistajam paskirta bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, adekvati padarytoms nusikalstamoms veikoms, taip pat atitinka nuteistojo asmenybę.

Dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo pagal BK 214 ir 302 straipsnius

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo turėjęs tikslą iš nukentėjusiosios O. S. pagrobti tik pinigines lėšas, ir pažymi nežinojęs, kad nukentėjusiosios rankinėje taip pat buvo banko mokėjimo kortelė bei pensijos gavėjo pažymėjimas. Teigdamas, kad neturėjo tyčios iš O. S. pagrobti minėtus dokumentus, nuteistasis prašo jo veiksmus kvalifikuoti tik kaip plėšimą.

Pagal BK 214 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, be kita ko, neteisėtai įgijo, laikė, perdavė ar realizavo vienos ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių (ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių) duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti. Mokėjimo priemone yra laikoma personalizuota priemonė ir (arba) tam tikros procedūros, dėl kurių susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas ir kurias mokėjimo paslaugų vartotojas naudoja mokėjimo nurodymui inicijuoti (Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 27 punktas). Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą ir elektroninių atsiskaitymų būdų įvairovę, mokėjimo nurodymui inicijuoti gali būti pakankami, be kita ko, mokėjimo kortelės numeris, naudotojo vardas ir pavardė, galiojimo laikas bei CVV/CVC kodas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-77-1073/2020). Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, taigi norint veiką kvalifikuoti pagal šį straipsnį būtina nustatyti bent vieno iš šių požymių realizavimą. Be to, Subjektyvusis požymis reiškiasi tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jo atliekami šio BK straipsnio dispozicijoje aprašyti veiksmai yra neteisėti, ir jis nori taip veikti. BK 302 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. Šios nusikalstamos veikos dalykas gali būti vienas iš nurodytų objektų, tarp jų - ir fizinio asmens dokumentas. Aptariamos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis - kaltė reiškiasi tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad, neturėdamas teisinio pagrindo, įgyja, laiko, gabena, siunčia, panaudoja ar realizuoja antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką, ir nori taip veikti. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėta, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl apie kaltės formą, rūšį, turinį sprendžiama ne tik iš kaltinamojo (nuteistojo) parodymų, bet ir vertinant kitus bylos įrodymus.

Nors nuteistasis M. S. apeliaciniame skunde nurodė, kad nukentėjusiosios O. S. asmens dokumentai ir mokėjimo kortelė nebuvo jam reikalingi ir jo tikslas buvo gauti pinigų „sveikatai pataisyti“, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad plėšimas gali būti daromas tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta tyčia. Todėl šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, ar pagrobtas turtas (taip pat ir asmens dokumentai, mokėjimo kortelė) nuteistajam buvo reikalingas ir koks buvo pagrobtų daiktų tolesnis likimas. Esminę reikšmę turi tai, kad nuteistasis užvaldė svetimą turtą, su juo pasišalino iš įvykio vietos ir pradėjo disponuoti juo kaip nuosavu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo argumentai, kuriais ginčijamas subjektyviųjų BK 214 ir 302 straipsniuose numatyto nusikalstamos veikos požymio – tyčios pagrobti banko mokėjimo kortelę bei pensijos gavėjo pažymėjimą – buvimas, yra teisiškai nepagrįsti ir paneigiami byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma. M. S., tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad kaltinime nurodytu laiku Savanorių pr. prie bankomato pastebėjo nukentėjusiąją, kuri grynino pinigus. Pastebėjo, kad neblogai išsigrynino, o jam reikėjo pinigų narkotinėms medžiagoms įsigyti. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nusikalstamos veikos sumanymas nuteistajam M. S. kilo būtent stebint nukentėjusiosios atliekamą piniginių lėšų gryninimo operaciją bankomate. Šis faktinis veiksnys suponuoja, kad įvykdydamas plėšimą ir užvaldydamas nukentėjusiosios rankinę, kurioje buvo ką tik išgryninti pinigai, nuteistasis suvokė daromos veikos pobūdį ir objektyviai turėjo bei galėjo numatyti, kad rankinėje kartu su piniginėmis lėšomis bus ir šiai operacijai atlikti naudota banko mokėjimo kortelė bei kiti nukentėjusiosios asmens dokumentai. Paties nuteistojo parodymuose nurodomas faktas, kad po nusikalstamos veikos padarymo pats asmeniškai apžiūrėjo pagrobtos rankinės turinį, pasisavino jį dominusius daiktus, o kitus daiktus bei dokumentus išmetė, patvirtina jo sąmoningą apsisprendimą užvaldyti bet kokį rankinėje buvusį turinį ir liudija visišką jo abejingumą pagrobtų daiktų bei dokumentų tolesniam likimui. Toks nuteistojo elgesys demonstruoja, jog jo tyčia buvo nukreipta į bendrą rankinės ir viso jos turinio pagrobimą, o vėlesnis selektyvus daiktų atrinkimas bei dokumentų atsikratymas nepaneigia paties pagrobimo fakto ir subjektyviosios nusikalstamos veikos pusės.

Dėl mokėjimo priemonės (banko kortelės), dokumentų pagrobimo tyčios klausimo teismų praktikoje išaiškinta, kad žmogus, kuris vagia rankinę ar piniginę, paprastai suvokia, kad joje, be kitų daiktų, gali būti asmens ar kiti dokumentai, banko kortelės, nes kaip tik tokiose vietose jie paprastai yra saugomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-39-696/2015). Aktualu, kad banko kortelė, kaip elektroninė mokėjimo priemonė, nuosavybės teise priklauso emitentui, t. y., banko kortelę išdavusiam bankui, kuris pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę teisėtai naudotis mokėjimo priemone, todėl kiekvienam trečiajam asmeniui banko kortelė yra svetima. Kaltininko tyčios turinį lemia supratimas, kad elektroninė mokėjimo priemonė yra kito asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-481/2014, Nr. 2K-77-1073/2020).

Teisėjų kolegija pažymi, kad išankstinis tikslaus daiktų sąrašo nežinojimas neatleidžia nuteistojo nuo baudžiamosios atsakomybės už visų faktiškai užvaldytų objektų pagrobimą ir sudaro teisinį pagrindą veiką kvalifikuoti pagal idealiosios nusikalstamų veikų sutapties taisykles. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog pagrindinis M. S. tikslas buvo piniginės lėšos, nepašalina jo atsakomybės už kitų rankinėje buvusių daiktų bei dokumentų pagrobimą, kadangi nuteistasis sąmoningai pasirinko užvaldyti ne atskirus nukentėjusiosios O. S. daiktus, o visą rankinę kaip vientisą turto objektą. Todėl banko mokėjimo kortelės ir pensininko pažymėjimo pagrobimas vertintinas kaip neatsiejama nuteistojo atliktų nusikalstamų veikų dalis, kadangi šie daiktai buvo rankinėje jos pagrobimo metu ir pateko nuteistojo žinion kartu su kitu nukentėjusiosios turtu. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad jis tik „sutiko su prielaida“, jog nukentėjusiosios banko mokėjimo kortelė ir pensijos gavėjo pažymėjimas galėjo būti rankinėje rodo, kad jis pripažino galimybę ir objektyvų tikėtinumą, jog minėti daiktai buvo nukentėjusiosios rankinėje. Tokios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad, pasirinkdamas užvaldyti visą rankinę kaip vientisą svetimo turto objektą, nuteistasis prisiėmė su tuo susijusias pasekmes dėl joje esančių daiktų bei dokumentų neteisėto perėjimo jo žinion. Atsižvelgiant į tai, banko mokėjimo kortelės ir pensijos gavėjo pažymėjimo užvaldymas laikytinas neatskiriama pagrobto turto dalimi, kuri objektyviai kilo iš paties nuteistojo pasirinkto veikimo būdo.

Remdamasi išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. S. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 214 straipsnio 1 dalyje ir BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.

Dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį

BK 180 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už plėšimą. Pagal šio straipsnio 2 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą arba pagrobė didelės vertės turtą. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. S. nesutinka su padarytos nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiąją O. S. kvalifikavimu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Nuteistojo manymu, jo padarytas nusikaltimas turėtų būti kvalifikuojamas pagal 180 straipsnio 1 dalį, kadangi jis neįsibrovė į patalpą, o rankinė buvo pagrobta neperžengus nukentėjusiosios buto slenksčio. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausiusi nuteistąjį ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad M. S. apeliacinio skundo argumentai dėl neteisingo nusikalstamos veikos kvalifikavimo yra nepagrįsti.

Pažymėtina, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis nekėlė abejonių dėl jam inkriminuotos veikos kvalifikavimo kaip plėšimo, padaryto įsibrovus į nukentėjusiosios patalpą, ir neneigė šios aplinkybės egzistavimo. Priešingai, tokia gynybinė pozicija pirmą kartą buvo suformuluota tik apeliaciniame skunde po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, todėl vertintina kaip vėlyva procesinė gynybos taktika, orientuota į savo teisinės padėties palengvinimą bei siekį išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės. Nuteistojo argumentai dėl 2025 m. lapkričio 13 d. atlikto parodymų patikrinimo vietoje tariamo neteisėtumo taip pat nesudaro pagrindo abejoti šio proceso veiksmo teisėtumu ir įrodomąja reikšme. Iš byloje esančio parodymų patikrinimo vietoje protokolo turinio matyti, kad procesinis veiksmas buvo atliktas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o protokolas pasirašytas tiek paties nuteistojo, tiek kitų šiame veiksme dalyvavusių asmenų. Duomenų, jog nuteistasis proceso metu būtų reiškęs pastabas dėl protokolo turinio, savo parodymų užfiksavimo aplinkybių ar būtų nurodęs buvęs verčiamas atlikti atitinkamus veiksmus, byloje nėra. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad parodymų patikrinimo vietoje protokolas yra neteisėtas ar negali būti pripažįstamas leistinu bei patikimu įrodymu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo įrodymu rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme vienodai nurodė, kad nukentėjusiajai O. S. išsigryninus pinigus, jis ją pasekė iki buto durų. Nukentėjusioji atsirakino duris ir vos tik žengė pro duris, jis žengė iš karto jai iš paskos, savo dešine ranka pastūmė ją į nugarą, ji nukrito. Nukentėjusiosios rankinė buvo ant jos rankos. O. S. nukritus, jis griebė rankinę ir pabėgo laitais žemyn, ir į lauką, į kiemus. Parodymų patikrinimo vietoje metu nuteistasis patvirtino apklausoje nurodytas aplinkybes, kad nusekė nukentėjusiąją iki jos buto bei pasitelkęs manekeną parodė, kad moteriai atidarius buto duris ir vos įžengus į butą jis savo dešine ranka atrėmė moteriai į nugaros viršutinę dalį ir ją pastūmė į buto vidų, šiai nukritus, jis pagrobė rankinuką, buvusį šalia moters ir pabėgo laiptais žemyn (t. 2, b. l. 21-24). Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis patikslino, kad į O. S. butą net negalėtų patekti, nes pastumta nukentėjusioji gulėjo bute prie durų. Jis neįžengęs į butą pasilenkė ir paėmė jos rankinę. Rankinė buvo bute, o jis pasilenkęs ją paėmė. Atstumas nuo rankinės iki slenksčio durų buvo labai mažas, jam užteko pasilenkti. Rankinė buvo prie slenksčio buto pusėje, o jis buvo laiptinės pusėje. Nukentėjusiosios bute rastas telefonas jam iškrito iš kišenės kai jis pasilenkė paimti rankinės.

Nukentėjusioji O. S. savo pareiškime nurodė, kad jai atidarius buto duris ir užėjus į butą, laiptinėje stovėjęs vyras, kuris buvo apsirengęs pilkos spalvos treningu, užsidėjęs gaubtuvą, asmens nepažįsta, ją pastūmė, dėl ko ji nukrito toliau į savo butą, kritimo metu susižalojo abi rankas ir abiejų kojų kelius, dėl to pajuto fizinį skausmą ir jai iš rankų išplėšė rankinę (t.1, b. l. 25-36). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji patikslino, kad po pastūmimo iškart nukrito gilyn į savo butą atsisukusi pastebėjo, kad tai yra tas pats vyras, kuris stovėjo netoli įėjimo į namo laiptinę. Jis įėjo į butą ir pagrobė šalia stovėjusią rankinę. Kol vyras ėmė jos rankinę, jam iš kišenės iškrito mažas geltonos spalvos mygtukinis telefonas. Pagriebęs jos rankinę vyras pasišalino (t.1, b. l. 160-163). Papildomai apklausta O. S. parodė, kad atrakinusi buto duris, užėjusi į butą, turėjo su savimi maišą iš parduotuvės su maisto produktais, minėtą maišą pastatė iš vienos pusės, į kampą pastatė judėjimui pagalbinę lazdą, rankinuką nuėmė nuo peties ir pastatė bute ant drabužio krepšio. Buto duris buvo uždarytos, tačiau neužrakintos ir padėjus prekes norėjo atsisukti ir užrakinti buto duris, kai pajuto stiprų smūgį į nugaros sritį, po ko ji nukrito iš karto bute bei susižalojo. Kaip rankinuką pavogė iš buto pasakyti negali, nes viskas vyko labai greitai (t.1, b. l. 165-168).

Teisėjų kolegijos vertinimu nėra teisiškai reikšminga, ar nuteistasis, pagrobdamas nukentėjusiosios O. S. rankinę, buvo peržengęs jos buto slenkstį, ar ne. Teismų praktikoje įsibrovimu yra laikomas neteisėtas, neleistinas patekimas į bet kokią patalpą, nepriklausomai nuo jos pobūdžio. Šiuo aspektu nėra svarbu kokiu būdu asmuo patenka į patalpą, t. y. įveikdamas kliūtis (išlaužiant duris, ar jas atrakinant vogtu raktu, išjungiant signalizaciją) arba patenka be kliūčių (kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116/2007, 2K-153/2007, 2K-403/2009, 2K-55/2012, 2K-592/2011, 2K-282/2013). Kita vertus, kvalifikuojant plėšimą esminės reikšmės turi ne tik pats fizinio patekimo į patalpą būdas, bet taip pat ir svetimo turto pagrobimo būdas, t. y., kokį tikslą turėjo kaltininkas, prieš patekdamas į patalpą, kada jam kilo sumanymas pagrobti svetimą turtą, kada ir kaip jis šį sumanymą realizavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-167/2010). Kliūčių nugalėjimas, pasireiškęs spynos atrakinimu, durų išlaužimu ar panašiais veiksmais, nėra būtinas įsibrovimo į patalpą požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98-139/2016).

Taigi, pagal suformuotą teismų praktiką, įsibrovimas baudžiamosios teisės prasme yra suprantamas kaip bet koks neteisėtas patekimas į patalpą svetimo turto pagrobimo tikslu. Šiam kvalifikuojančiam požymiui konstatuoti nėra būtina nustatyti fizinių kliūčių įveikimo ar specialių priemonių panaudojimo fakto – įsibrovimas pripažįstamas ir tais atvejais, kai į patalpos erdvę patenkama laisvai, jeigu toks patekimas akivaizdžiai pažeidžia konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą. Nagrinėjamu atveju nusikalstamos veikos sumanymas M. S. kilo stebint nukentėjusiosios atliekamą piniginių lėšų gryninimo operaciją bankomate, po kurios nuteistasis tikslingai sekė nukentėjusiąją iki jos gyvenamosios vietos ir pasinaudojo aplinkybe, jog ši atrakino bei vėrė buto duris. Akcentuotina, kad nuteistasis neturėjo jokio teisinio ar faktinio pagrindo patekti į nukentėjusiosios gyvenamąją patalpą, veikė prieš patalpos savininkės valią, o panaudodamas fizinį smurtą – pastumdamas nukentėjusiąją - pašalino kliūtį jos turto užvaldymui. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog O. S. rankinė, jos pagrobimo metu buvo nukentėjusiosios bute (koridoriuje). Šią aplinkybę nuteistasis patvirtino ir apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Teisiškai reikšmingu įsibrovimo momentu pripažįstamas pats neteisėto patekimo į svetimos gyvenamosios patalpos erdvę faktas, todėl nėra būtina nustatyti, ar nuteistasis pilna apimtimi fiziškai peržengė gyvenamųjų patalpų ribą, kadangi esminis teisinis kriterijus yra pats neteisėtas nuteistojo veiksmas nukentėjusiosios gyvenamųjų patalpų ribose ir joje buvusio turto užvaldymas. M. S. gynybinę versiją, kuria neigiama įsibrovimo į gyvenamąją patalpą aplinkybė, visiškai paneigia paties nuteistojo duoti parodymai. Tiek atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu pats nuteistasis patvirtino faktą, kad pastūmus nukentėjusiąją ši nukrito į gyvenamosios patalpos vidų ir tada jis paėmė minėtą rankinę. Šis paties nuteistojo pripažintas pastūmimo bei rankinės paėmimo faktas, vertinamas kartu su nuosekliais nukentėjusiosios parodymais bei objektyviu daiktiniu įrodymu – nukentėjusiosios buto teritorijoje surastu nuteistajam priklausančiu mobiliojo ryšio telefonu – neginčijamai patvirtina neteisėto patekimo į gyvenamąją patalpą ir turto užvaldymo joje faktą. Remiantis išdėstytu, M. S. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį kaip plėšimas įsibraunant į patalpą.

Dėl skirtinos bausmės

Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu, aptaria jam paskirtos bausmės teisingumo bei pagrįstumo klausimus, nors apeliaciniame skunde atskirai ir nėra ginčijamas M. S. paskirtos bausmės teisingumas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam bausmes už jų padarytas nusikalstamas veikas, BK 41, 54, 61 straipsniuose išdėstytų reikalavimų nepažeidė. Pažymėtina, kad už BK 180 straipsnio 2 dalį numatytą nusikalstamą veiką baudžiama laisvės atėmimu nuo 2 metų iki 8 metų. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, visapusiškai ir tinkamai įvertino visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką paskyrė terminuoto laisvės atėmimo bausmes. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumo laipsnį, tai, kad nuteistasis padarė vieną sunkų ir dvi apysunkes tyčines bei baigtas nusikalstamas veikas, taip pat įvertino nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir nuteistojo asmenybę. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių pagrįstai nenustatyta. Šių aplinkybių visuma sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad paskirtos bausmės yra teisingos, proporcingos ir atitinkančios baudžiamojo įstatymo paskirtį.

Pažymėtina, kad M. S. iki šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo yra teistas aštuoniolika kartų, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl jo susiformavusio ir stabilaus nusikalstamo elgesio modelio. Iš bylos duomenų matyti, kad ankstesnės jam skirtos švelnesnės bausmės, taip pat ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo institutas realaus prevencinio poveikio nepasiekė ir nuteistojo elgesio nepakeitė. Be to, nustatyta, kad nusikalstamas veikas jis pradėjo daryti dar būdamas nepilnametis, kas rodo ilgalaikį ir įsitvirtinusį polinkį pažeidinėti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Papildomai pažymėtina, kad M. S. ne kartą teistas už analogiškas nusikalstamas veikas, o šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarytos neišnykus teistumui. Po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 12 d. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, 2026 m. balandžio 8 d. nuteistojo atžvilgiu buvo priimtas baudžiamasis įsakymas, kas papildomai patvirtina jo nuolatinį polinkį daryti naujas nusikalstamas veikas ir nepaisyti teisės normų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai konstatuotina, kad švelnesnių bausmių taikymas nagrinėjamu atveju nebūtų pasiekęs bausmės tikslų, todėl M. S. paskirta galutinė – 4 metų laisvės atėmimo bausmė laikytina būtina, proporcinga ir vienintele adekvačia priemone, galinčia efektyviai užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui užtikrinančia BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų įgyvendinimą.

Dėl valstybės garantuojamų teisinės pagalbos išlaidų.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2026 m. gegužės 11 d. pažymą Nr. APD-2026-05437 , kurioje prašoma priteisti valstybei iš M. S. 145.83 Eur. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, tai yra, už gynėjo advokato Jan Kučynski nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 12 d. nuosprendį apskundė nuteistasis M. S.. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 3 d. nutartimi nuteistajam M. S. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Jan Kučynski. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistojo apeliacinį skundą atmeta. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išnagrinėjimo rezultatą ir į tai, kad apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo apeliacinį skundą, o gynėjo dalyvavimas šiuo atveju buvo būtinas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo valios, byla apeliacine tvarka išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu, taip pat atsižvelgusi ir į nuteistojo turtinę padėtį – nedirbantis, skundžiamu nuosprendžiu paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, sprendžia, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas išieškoti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą M. S. apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti. Nepriteisti iš M. S. 145.83 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.