Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 2K-98-139/2016

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-03-15
Bylos Nr.: 2K-98-139/2016
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-00758-2015-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Armanas Abramavičius (pirm.), Gintaras Goda, Vladislovas Ranonis (pran.)
Nuteistasis: D. Ž.

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 2K-98-139/2016Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00758-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.2.2; 2.1.7.4; 2.4.2.1; 2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 15 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Gintaro Godos ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Ž. kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 14 d. nutarties.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu D. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant neišeiti iš namų nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, ir be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 14 d. nutartimi nuteistojo D. Ž. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. Ž. nuteistas už tai, kad 2015 m. sausio 4 d., apie 20.00–21.00 val., Kelmės r., Raudiškės k., įsibrovęs į R. M. priklausančią fermą, pagrobė nukentėjusiojo A. E. nedidelės (31,86 Eur) vertės turtą, t. y. 41 vnt. 5 x 5 cm pločio, 2,2 m ilgio medinius tašelius, kurių bendras tūris 0,2255 kub. m.

Šalies argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis D. Ž. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir jį išteisinti, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, požymių.

2.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 37, 54, 55 straipsnius, 178 straipsnio 2 dalį) ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1–5 dalių pažeidimų, nes įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, rėmėsi prieštaringais duomenimis, kurių nepatvirtina BPK 20 straipsnio nustatyta tvarka surinkti įrodymai, o apeliacinės instancijos teismas šių klaidų neištaisė. Tai sukliudė teismams priimti teisingą sprendimą. Pasak nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal jo paduotą apeliacinį skundą, turėjo patikrinti pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir veikos kvalifikaciją. Kasatoriui nesuprantama, kokiu tikslu apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą byloje, kurio metu apklausė jį ir liudytoją V. S., nes skundžiamoje nutartyje apie atliktą įrodymų tyrimą neužsiminta, V. S. parodymai nevertinti. Nuteistojo manymu, jo apeliacinis skundas išnagrinėtas formaliai, neįsigilinus į įrodymų esmę, ir atmestas nemotyvuotai, remiantis pirmosios instancijos teismo išvadomis, t. y. pažeidžiant BPK 322 straipsnio nuostatas.

2.2. Kasatorius teigia, kad su medžiotojais A. E., V. K., E. P., A. P. ir S. G. santykiai yra blogi, šie jo nemėgsta ir būtent S. G. kitiems medžiotojams liepė patikrinti vežimą. Šiems asmenims įstatymas nesuteikė teisės rinkti, fiksuoti ir tirti įrodymus, apie pastebėtą vagystę tiek medžiotojai, tiek A. E. turėjo iš karto pranešti policijai ir nurodyti, kas, kada, kiek ir iš kur dingo. Pranešus policijai apie įvykį, būtų pradėtas objektyvus nešališkas ikiteisminis tyrimas, kurio metu užfiksuotais duomenimis būtų galima patikrinti šių asmenų parodymus, tačiau to nebuvo padaryta – neužfiksuota kasatoriaus, jo arklio ir vežimo pėdsakų, arklio pririšimo vieta, nerasta kepurė ir šviesą atspindinti liemenė. Yra nufotografuota ferma, kelias su beveik neįžiūrimomis vėžėmis, apgriuvęs be durų pastatas ir lentos, kurios buvo kitokios, negu rastos jo vežime. Byloje nesant objektyvių įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, kurie patvirtintų apskritai buvus vagystę ar kad tą vagystę kaltinime nurodytomis aplinkybėmis padarė būtent kasatorius, teismas savo išvadas dėl jo kaltės grindė prielaidomis, nors visos abejonės, kurių nebuvo galima pašalinti, turėjo būti vertinamos jo, kaip kaltinamojo, naudai. Teismas nesiaiškino, kokie įrodymai patvirtina kasatoriaus kaltę padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, kaip vien tašelių radimo vežime faktas patvirtina būtent tokios veikos, o ne administracinio teisės nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ATPK), sudėtį (nes žalos dydis nesiekia 3 MGL).

2.3. Nuteistasis pažymi, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi neva nuosekliais liudytojų E. P. ir A. P. parodymais, nekreipdamas dėmesio į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu jų parodymai iš esmės prieštaringi.

2.4. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismas konstatavo, jog jis pagrobė 0,2255 kub. m medienos, nors A. E. pareiškime nurodė laikęs 0,5 kub. m medienos ir tokio kiekio pasigedęs. Nukentėjusiojo parodymų teisingumu, nuteistojo įsitikinimu, verčia abejoti ir tai, kad jis apie vagystę policijai pranešė tik kitą dieną, be to, jis nepateikė medienos įsigijimą ir jos kainą patvirtinančių dokumentų – medienos vertė nustatyta tik pagal nukentėjusiojo paaiškinimus. Pasak nuteistojo, svarbu ir tai, kad BPK 191 straipsnyje nustatyta tvarka nebuvo atliktas daiktų atpažinimas, todėl jokiais objektyviais duomenimis negalima patikrinti A. E. parodymų, kad kasatoriaus vežime buvę tašeliai buvo iš jo tetos fermos. Iš tikrųjų nepaneigta, kad vežime rastus tašelius jis (nuteistasis) gavo iš kaimyno V. S., tai nuosekliai patvirtino liudytojai V. S., L. Š., M. Š., tačiau teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl nesirėmė šiais jį teisinančiais įrodymais.

2.5. Kasatorius teigia, kad teismo sprendimas jo veiką kvalifikuoti kaip vagystę įsibraunant į patalpą prieštarauja teismų praktikai. Statinys, kuris turi stogą, tačiau yra be langų ir išorės durų, nelaikomas patalpa ir materialinių vertybių pagrobimas iš tokio statinio negali būti kvalifikuojamas kaip svetimo turto pagrobimas įsibraunant į patalpą. Pasak nuteistojo, teritorija, kurioje buvo ferma, nebuvo aptverta ir saugoma, pastatas apgriuvęs, be durų, į ją bet kada be kliūčių galėjo teisėtai patekti įvairūs asmenys ir pasisavinti medieną, jeigu tokia ten buvo. Be to, veiką kvalifikuojant pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, svarbu nustatyti ir kaltininko tyčią, t. y. kad sumanymą pagrobti svetimą turtą kaltininkas turėjo iki įsibraudamas į patalpą. Nesant veiką kvalifikuojančio požymio – įsibrovimo į patalpą – ir pagrobto turto vertei nesiekiant 3 MGL dydžio, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 178 straipsnio 2 dalį negalima. Tačiau skundžiamame nuosprendyje teismas nepateikė veikos kvalifikavimo motyvų ir neteisingai pasisakė dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Nuteistojo manymu, pagrobto turto vertė iš viso nenustatyta, iš tikrųjų ji gali būti dar mažesnė už tą, kuri yra nurodyta.

3. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas pažeidė BK 37, 54 ir 55 straipsnių nuostatas, nes, skirdamas griežtą laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas ilgą jos vykdymo atidėjimo terminą, kaip vieną iš motyvų nurodė, jog kasatorius padarė šią veiką, tęsdamas savo nusikalstamą veiką prieš A. S., nors jis dėl tokios veikos padarymo niekada nebuvo įtariamas, kaltinamas ar nuteistas, jo teistumas yra išnykęs.

4. Nuteistojo manymu, ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos jo procesinės teisės, nes iš pradžių jis buvo apklaustas kaip liudytojas, nors akivaizdu, kad jis buvo apklausiamas dėl, tikėtina, savo padarytos nusikalstamos veikos, dėl kurios neužilgo buvo pareikšti įtarimai.

5. Kasatoriaus įsitikinimu, apylinkės teismo teisėjas turėjo nusišalinti BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu dar prieš bylos nagrinėjimą, nes prieš tai šis teisėjas nagrinėjo A. S. baudžiamąją bylą (bylos Nr. 1-68-471/2015) ir 2015 m. kovo 30 d. dėl jo priėmė baudžiamąjį įsakymą, kuriame, be kita ko, aptarė ir kasatoriaus veiksmus. Būtent šiame baudžiamajame įsakyme padarytomis išvadomis teisėjas ir rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį šioje byloje. Taigi šis teisėjas negalėjo nagrinėti kasatoriaus bylos, nes teismo baudžiamojo įsakymo priėmimas A. S. byloje akivaizdžiai suformavo teismo išankstinę nuomonę ir jį saistė su šio įsakymo išvadomis, dėl to teismas negalėjo būti objektyvus ir priimti teisingą sprendimą. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas pademonstravo savo šališkumą ir tada, kai nuosprendžio paskelbimo dieną nutartimi nusprendė informuoti prokurorą dėl, tikėtina, nusikalstamos veikos padarymo ir pradėti ikiteisminį tyrimą V. S. dėl melagingų parodymų davimo. Nuteistojo nuomone, taip elgdamasis teismas darė spaudimą liudytojui atsisakyti savo parodymų.

Atsiliepimas

6. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Rimvydas Valentukevičius prašo nuteistojo kasacinį skundą tenkinti iš dalies – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

6.1. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas esminių BPK pažeidimų nepadarė. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodyta pripažintos veikos aplinkybių yra teisingos, pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Apkaltinamajame nuosprendyje teismas rėmėsi tik teisėtais ir patikimais įrodymais, kurie buvo tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje, tarpusavyje sugretinti ir palyginti pašalinant jų prieštaravimus.

6.2. Pasak prokuroro, tai, kad kasatoriaus bylą nagrinėjęs teisėjas prieš tai nagrinėjo liudytojo A. S. bylą ir dėl jo priėmė teismo baudžiamąjį įsakymą, nėra pagrindas teigti, jog teisėjas buvo šališkas. A. S. byla tame pačiame teisme buvo išnagrinėta iki D. Ž. bylos nagrinėjimo pradžios, be to, teisiamojo posėdžio metu nei kasatorius, nei jo gynėjas dėl šios aplinkybės bylą nagrinėjusiam teisėjui nušalinimo nepareiškė, sutiko su teismo sudėtimi. A. S. priimtame teismo baudžiamajame įsakyme nebuvo vertinami kasatoriaus veiksmai ar daromos išvados dėl jo kaltumo. Prokuroro nuomone, nelaikytina pagrindu pripažinti teisėją šališku ir dėl to, kad prokuratūra priėmė sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą liudytojui V. S. dėl melagingų parodymų davimo. Prokuroro įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje teisėjas nebuvo šališkas nei subjektyviąja, nei objektyviąja prasme.

6.3. Atsiliepime teigiama, kad kasatoriaus veika teisingai kvalifikuota kaip vagystė įsibraunant į patalpą (BK 178 straipsnio 2 dalis). Įvertinęs šios nusikalstamos veikos pobūdį, padarymo aplinkybes, teismas pagrįstai ir motyvuotai nepripažino jos mažareikšme ir, atsižvelgęs į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė kasatoriui teisingą bausmę.

Atsiliepimas

6.4. Prokuroras mano, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė nutarties surašymo taisykles. Šios instancijos teismas atliko dalies įrodymų tyrimą, t. y. apklausė nuteistąjį ir liudytoją V. S., tačiau jų parodymų nevertino. Iš teismo nutarties, kuria atmestas nuteistojo apeliacinis skundas, turinio matyti, kad teismas apsiribojo tik glaustu pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių išdėstymu, įrodymų išvardijimu ir jų įvertinimu. Pagal BPK 332 straipsnio nuostatas nutarties aprašomojoje dalyje apeliacinės instancijos teismas privalėjo ne tik išdėstyti savo išvadas dėl apeliacinio skundo, bet ir išvadas dėl apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu gautų įrodymų vertinimo. Surašius BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų neatitinkančią nutartį, laikytina, kad nuteistojo byla buvo išnagrinėta iš esmės pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

7. Nuteistojo D. Ž. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo ribų

8. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bylos įrodymai iš naujo nevertinami, naujos faktinės bylos aplinkybės nenustatinėjamos, skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis. Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia kasacinės instancijos teismui galimybės nagrinėti atskirų įrodymų, iš naujo vertinti įrodymus patikimumo ir pakankamumo aspektais, jų pagrindu nustatyti kitokias bylos aplinkybes. Nuteistojo D. Ž. paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais prašoma atsižvelgti į atskirus bylos duomenis ir jų pagrindu daryti kitokias išvadas negu padarė abiejų instancijų teismai, kitaip vertinti bylos įrodymus, nesant argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl kasacinio skundo teiginiai teisėjų kolegijos bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų laikymosi

9. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, rėmėsi prieštaringais duomenimis, kurių nepatvirtina baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka surinkti įrodymai, o apeliacinės instancijos teismas šių klaidų neištaisė. Tai, nuteistojo manymu, sukliudė teismams priimti teisingus sprendimus. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

9.1. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

9.2. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva ir nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

9.3. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl D. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotą veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje. Teisiamajame posėdyje buvo apklaustas nuteistasis D. Ž., nukentėjusysis A. E., liudytojai E. P., S. G., A. P., A. S., M. Š., V. S., L. Š., V. K., ištirti bylos dokumentai (įvykio vietos apžiūros, pateiktų daiktų apžiūros protokolai) ir kiti duomenys, turintys reikšmės bylai teisingai išspręsti. Remdamasis išsamia ir visapusiška įstatymo nustatyta tvarka gautų bylos duomenų analize, teismas argumentuotai paneigė D. Ž. teiginius, kad jis tašelius gavo iš V. S. ir padarė pagrįstą išvadą, jog jis pagrobė nukentėjusiojo A. E. tašelius, laikomus R. M. priklausančioje fermoje. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatomis, apkaltinamajame nuosprendyje teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir motyvus, kuriais remdamasis atmetė liudytojų V. S., L. Š. ir M. Š. parodymus, taip pat pateikė aiškius veikos kvalifikavimo motyvus bei išvadas.

9.4. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis D. Ž. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje, kuria atmestas nuteistojo apeliacinis skundas, iš tiesų neaptarė apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustų nuteistojo D. Ž. ir liudytojo V. S. parodymų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šių asmenų parodymai apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra iš esmės analogiški jų parodymams, duotiems pirmosios instancijos teisme, ir apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu jų vertinimu, todėl mano, jog toks nutarties motyvavimo trūkumas nelaikytinas esminiu BPK 332 straipsnio 3 dalies pažeidimu, sukliudžiusiu šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, teismo nutartyje dėl esminio apeliacinio skundo argumento (dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, įrodytumo) pasisakė, taip pat, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 5 dalyje, pateikė motyvus, paaiškinančius, dėl ko apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisingu.

10. Kasatorius teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos jo, kaip įtariamojo, teisės, nes jis savo baudžiamojoje byloje dėl tašelių vagystės iš pradžių buvo apklaustas kaip liudytojas, o neužilgo – kaip įtariamasis. Šis kasacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Iš tiesų ikiteisminis tyrimo metu iš pradžių D. Ž. buvo apklaustas kaip liudytojas dėl tašelių vagystės, o vėliau kaip įtariamasis padaręs šią veiką, tačiau aptariamoje situacijoje tai nelaikytina esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio buvo suvaržyta D. Ž. kaip įtariamojo teisė į gynybą. 2015 m. sausio 6 d. D. Ž., apklaustas kaip liudytojas, nurodė, kad tašelių nevogė, juos pirko 2014 m. gruodžio 29 d. iš A. S. ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus: A. S. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą ir mokėjimo kvitą. Dar ikiteisminio tyrimo metu ši jo versija buvo paneigta liudytojo A. S., jis pripažino suklastojęs dokumentus ir nurodė savo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Šie bylos duomenys rodo, kad apklausos protokole D. Ž. kaip liudytojo nurodytos aplinkybės niekaip nelėmė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, jo kaltė buvo grindžiama nukentėjusiojo, liudytojų parodymais ir kitais bylos duomenimis, tiesiogiai patikrintais teisminio bylos nagrinėjimo metu.

11. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas turėjo nusišalinti nuo jo bylos nagrinėjimo BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nes prieš tai tas pats teisėjas nagrinėjo liudytojo A. S. baudžiamąją bylą dėl dokumentų suklastojimo. Teisėjų kolegija laiko, kad nurodytos aplinkybės nėra pagrindas pripažinti teisėją buvus šališku, nes baudžiamajame įsakyme pateiktas tik A. S. padarytos nusikalstamos veikos juridinis vertinimas, dėl kasatoriaus veiksmų, jo kaltumo – nepasisakyta.

Nelaikytina šališkumo demonstravimu bei poveikiu liudytojui V. S. keisti parodymus ir teismo priimta nutartis, kuria apie, tikėtina, melagingus V. S. parodymus informuotas Šiaulių apylinkės prokuroras. Pagal BPK 257 straipsnio nuostatas, jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi apie tai praneša prokurorui.

Dėl BK 178 straipsnio 2 dalies taikymo

12. Kasatoriaus argumentas dėl netinkamo BK 178 straipsnio 2 dalies taikymo nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. Ž. nuteistas už tai, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje įsibrovė į R. M. priklausančią fermą ir pagrobė nukentėjusiojo A. E. nedidelės (31,86 Eur) vertės turtą, t. y. 41 vnt. 5 x 5 cm pločio, 2,2 m ilgio medinius tašelius, kurių bendras tūris 0,2255 kub. m.

12.1. Kasatorius teisingai nurodo, kad pagrobto turto vertei esant mažesnei negu 3 MGL veika vertinama kaip administracinis teisės pažeidimas, nes atsakomybė už turto pagrobimą diferencijuojama pagal turto vertę, remiantis BK 190 straipsnyje (2014 m. gruodžio 18 d. įstatymo redakcija) pateiktu turto vertės išaiškinimu. Tačiau pažymėtina, kad tai, jog pagrobto turto vertė nesiekia 3 MGL dydžio, nešalina baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismas nustato, kad veikoje yra nusikalstamą veiką – vagystę – kvalifikuojančių požymių. Administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 straipsnyje nurodyta, kad smulkusis svetimo turto pagrobimas vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo arba iššvaistymo būdais užtraukia administracinę atsakomybę tik tuo atveju, kai nėra BK 178, 182, 183, 184 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių. Įsibrovimo į patalpą atveju veika turi būti vertinama kaip nusikaltimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2010, 2K-428/2011, 2K-155/2013). Nagrinėjamoje byloje pagrobto turto vertę nurodė nukentėjusysis pagal vidutinę rinkos kainą, toks turto vertės nustatymas vagysčių bylose neprieštarauja susiklosčiusiai teismų praktikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-368/2010, 2K-155/2013). D. Ž. inkriminuotas vagystę kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje, – įsibrovimas į patalpą. Patalpa laikoma uždara erdvė, paprastai turinti sienas, stogą ir specialų įėjimą ir skirta žmonėms laikinai ar nuolat gyventi ar dirbti arba materialinėms vertybėms ar gyvuliams laikyti. Taigi pagrindiniais patalpos skiriamaisiais požymiais pripažįstama erdvės uždarumas, objekto paskirtis. Be to, patalpa yra statinys, kuris priklauso kažkam nuosavybės teise ir patekimas į ją be savininko sutikimo ribojamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-824/2006).

12.2. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad fermos įėjimo durys nerakinamos, užkabinamos kabliu, kitas įėjimas be vartų. Nukentėjusysis parodė, kad prieš išvykdamas fermos duris uždarė ir užkabino skląstį, ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad buvo atliekami remonto darbai, kitas įėjimas buvo tvarkomas, t. y. senieji vartai keičiami naujais. Teisėjų kolegija laiko, kad tai, jog fermoje buvo atliekami remonto darbai, nereiškia, kad statinys nebeatitinka patalpos požymių. Iš teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad į fermą buvo patekta pro nerakintus vartus (tai patvirtina sniege likę pėdsakai) ir be savininko sutikimo, o tai vertinama kaip įsibrovimas. Kliūčių nugalėjimas, pasireiškęs spynos atrakinimu, nuplėšimu, durų išlaužimu ar panašiais veiksmais, nėra būtinas įsibrovimo į patalpą požymis.

12.3. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad baudžiamasis įstatymas – BK 178 straipsnio 2 dalis – nuteistojo D. Ž. veikai pritaikytas tinkamai, nustatytos aplinkybės rodo, jog jis veikė tiesiogine tyčia, suvokdamas, kad vėlų žiemos vakarą (20.00–21.00 val.) nuošalioje fermoje nėra žmonių, neteisėtai pateko į jos patalpas ir pasisavino ten buvusį svetimą turtą.

Dėl bausmės

13. Kasatorius teigia, kad jam paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmė ir nustatytas per ilgas jos vykdymo atidėjimo terminas.

13.1. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti ar sugriežtinti bausmę tik tais atvejais, kai neteisinga bausmė yra susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis), tačiau to nenustatyta – pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. Ž. aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir atidėdamas jos vykdymą, bausmės skyrimą ir jos vykdymo atidėjimą reglamentuojančių nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, kad paskirtos bausmės griežtumo klausimą pagal įstatymą įgaliotas spręsti tik apeliacinės instancijos teismas. Be to, BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistasis tokio klausimo apeliaciniame skunde nekėlė ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje apie tai nepasisakyta.

14. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

15. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo D. Ž. kasacinį skundą.

Teisėjai Armanas AbramavičiusGintaras GodaVladislovas Ranonis