Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėjus dalį švelnesnės, t. y. 4 mėnesius, laisvės atėmimo bausmės, ir M. K. paskirta subendrinta galutinė 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2025 m. balandžio 27 d. iki 2025 m. liepos 1 d., vieną suėmime išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio M. K. sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį, dienos.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, M. K. pripažintas recidyvistu.

M. K. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios, po to panaikintinos.

Civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir Valstybinės ligonių kasos naudai iš M. K. priteista 148,15 EUR turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentai metinių palūkanų nuo civilinio ieškinio priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018, 2K-7-196-303/2022, 2K-44-489/2024). Nagrinėjamu atveju iš nuteistojo M. K. apeliacinio skundo matyti, jog yra prašoma peržiūrėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 24 d. nuosprendį, taigi, nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu pilna apimtimi, atitinkamai ir su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu, akcentuojant, kad nukentėjusioji J. B. nieko neprisiminė, nes buvo neblaivi, jai nustatytas didelis promilių kiekis. Taip pat nuteistojo M. K. gynėjas advokatas G. Petukauskas baigiamųjų kalbų metu, išeidamas už apeliacinio skundo ribų, prašė grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nurodydamas, kad šį prašymą įžvelgia nuteistojo apeliaciniame skunde, detalesnių argumentų nepateikdamas. Visgi, teisėjų kolegija pažymi, kad toks prašymas M. K. apeliaciniame skunde nenurodytas, o apeliacinis skundas nagrinėjamas pateikto apeliacinio skundo ribose, dėl ko teisėjų kolegija dėl šio baigiamųjų kalbų metu iškelto naujo klausimo nepasisako. Juo labiau, kad ir advokato išsakytas prašymas visiškai nemotyvuotas, savarankiškų pagrindų grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui teisėjų kolegija neįžvelgia. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl M. K. pripažinimo kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį

Teisėjų kolegijos vertinimu, esant nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nukentėjusiosios J. B. parodymai baudžiamojo proceso metu kito. Papildomos apklausos ir teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji J. B. nurodė kiek kitas aplinkybes nei kad yra grindžiamas kaltinimas ir kurias nurodė pirminės apklausos metu, akcentavo aplinkybių neprisimenanti. Atitinkamai apeliaciniame skunde M. K. akcentuoja, kad duodama parodymus įvykio dieną J. B. buvo neblaivi, ką patvirtina tiek pati nukentėjusioji, tiek apeliantas, todėl šiais parodymais vadovautis negalima, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog viena vertus, asmens neblaivumo faktas pats savaime nesudaro pagrindo apskritai nesiremti tokio asmens duotais parodymais, o kita vertus, šioje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų manyti, kad nukentėjusiosios sveikatos būklė šios apklausos metu buvo tokia, jog ji negalėtų iš karto po įvykio prisiminti jo aplinkybių. Nustatyta, kad bendrauti ji galėjo, tuo metu elgėsi adekvačiai. Taigi, net ir įvertinus tai, kad nukentėjusioji J. B. būdama neblaivi galėjo neaiškiai pasakoti apie įvykio aplinkybes, pirminės apklausos metu duoti nukentėjusiosios parodymai yra vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, kurie patvirtinami tiek liudytojo parodymais, tiek kita baudžiamosios bylos medžiaga. Kaip matyti iš nukentėjusiosios vėlesnių apklausų, jos parodymuose M. K. elgesys vis menkėjo, vis sunkiau ji nurodė prisimenanti įvykio aplinkybes. Toks parodymų kitimas galėjo įvykti tiek dėl praėjusio laiko, tiek ir dėl toliau palaikomų ryšių su nuteistuoju. Tokią išvadą patvirtina aplinkybė, kad ir antroji M. K. nusikalstama veika įvykdyta tame pačiame bute jiems būnant kartu, girtaujant, t. y. nuteistasis ir nukentėjusioji toliau palaikė ryšį, todėl praėjus ilgesniam laikui J. B. galėjo siekti sumenkinti nuteistojo nusikalstamus veiksmus. Be to, nukentėjusioji savo pirminiuose parodymuose, kuriuos patvirtino ir teisme, buvo nurodžiusi, kad bijojo M. K., akivaizdu, jog duodant parodymus kaltinamojo akivaizdoje aptartu būdu jie galėjo kisti ir dėl jaučiamos baimės. Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui dėl kritiško nukentėjusiosios parodymų, duotų papildomos apklausos ir teisminio nagrinėjimo metu, vertinimo.

Būtent nukentėjusiosios J. B. nurodytą jai konstatuotą sužalojimo kilmę patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2025 m. gegužės 26 d. specialisto išvada Nr. G 1811/2025(01). Šioje išvadoje nurodyta, kad J. B. nustatytas kairio alkūnkaulio apatinio trečdalio lūžis. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu iki kreipiantis medicininės pagalbos į (duomenys neskelbtini) ligoninę 2025 m. balandžio 12 d. Sužalojimas kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Įprastinėmis sąlygomis tokio sužalojimo padarymo metu gali būti juntamas fizinis skausmas. Sužalojimas padarytas mažiausiai 1 trauminiu poveikiu. Neatmetama galimybė, kad nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas ir užduotyje nurodytomis aplinkybėmis. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu. Kadangi sužalojime užsifiksavę žalojančio daikto (-ų) plačios grupinės priklausomybės požymiai, pasisakyti kokiu konkrečiai daiktu padarytas sužalojimas negalima. Sužalojimai nėra būdingi kritimui iš aukštumos (1 t., b. l. 65–66). Nors nuteistasis M. K. baudžiamojo proceso metu ir tvirtino, kad nukentėjusioji J. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą galėjo patirti ranką trenkdama į televizorių, tačiau kaip nustatyta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2025 m. gegužės 26 d. specialisto išvadoje Nr. G 1811/2025(01), mažai tikėtina, kad kairio alkūnkaulio apatinio trečdalio lūžis galėjo būti padarytas nugriuvus ir atsitrenkus į kietą buką daiktą, taigi, ir ranką trenkus į televizorių. Sugretinusi minimą specialisto išvadą su nukentėjusiosios J. B. pirminiais parodymais, taip pat aptartą M. K. parodymų prieštaringumą, teisėjų kolegija tiki nukentėjusiosios pirminiais parodymais ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog nukentėjusiajai sužalojimus padarė būtent M. K., jo veiksmai yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiomis sunkiausiomis pasekmėmis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nuteistojo M. K. nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nustatyta, kad M. K. veiksmuose yra visi būtini BK 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir neįžvelgia pagrindo nuteistąjį M. K. išteisinti.

Dėl M. K. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020).

Nagrinėjamu atveju skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 24 d. nuosprendžiu pripažinta įrodyta tai, kad M. K. 2025 m. balandžio 26 d. apie 16.24 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), konflikto metu vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajai J. B. į veido sritį, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo peržiūrėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 24 d. nuosprendį, tačiau konkrečių argumentų dėl šios padarytos nusikalstamos veikos nenurodo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad skundžiamas nuosprendis, kuriuo M. K. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl M. K. kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normų reikalavimų, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų – įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam iš įrodymų, nesuteikė išskirtinės reikšmės, ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiosios J. B. ir nuteistojo M. K. parodymai leidžia daryti išvadą, kad tarp jų įvykio dieną buvo įvykęs konfliktas. Apeliantas teisiamojo posėdžio metu tvirtino prisipažįstantis padaręs nusikalstamą veiką, tačiau tvirtino tik pastūmęs nukentėjusiąją, jai nesudavęs. Tuo tarpu nukentėjusioji aiškino negalinti prisiminti visų įvykio aplinkybių, o ypač, ar M. K. ją mušė, ar ne, tačiau nusikalstamos veikos padarymo faktą patvirtina kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai. Kaip nurodė ir pati nukentėjusioji, ji išbėgo iš namų ir susistabdžiusi praeinantį vyrą, jo paprašė iškviesti policiją. Baudžiamojoje byloje esančiame 2025 m. balandžio 29 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota, kad buvo apžiūrėtas bendrojo pagalbos centro pateiktas vienas garso įrašas pavadinimu „BPC skambu io ra as (ID (duomenys neskelbtini), skambu io prad ia_ 2025-04-26 16_21_00)“. Garso įrašas darytas 2025 m. balandžio 26 d. apie 16.21 val. Garso įrašo trukmė 1 minutė 22 sekundės. Operatorius – 112; Pranešėjas – D. G.. Operatorius: 112. Pranešėjas: Laba diena, reikia policijos prie (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) buto. Operatorius: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) butas, taip? Pranešėjas: Taip, čia šeimyninis konfliktas. Muša moterį vyras. <...> Operatorius: Kas ten sugyventinis, vyras? Kas ją muša? Pranešėjas: Sugyventinis turbūt, jos bute. Jinai su triusikais stovi lauke. Operatorius: Supratau. O sugyventinis bute, taip supratau? Pranešėjas: Bute, taip, taip. <...> Operatorius: Koks jūsų vardas, pavardė būtų? Pranešėjas: D. G. (1 t., b. l. 188–191). Teisėjų kolegija, įvertinusi šį Bendrojo pagalbos centro pateiktą garso įrašą, neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios J. B. nurodytomis aplinkybėmis dėl jos išbėgimo iš buto bei prašymo iškviesti policiją. Akivaizdu, kad pranešėjui nukentėjusioji J. B. nurodė tarp jos ir M. K. įvykusį nesutarimą, kuris pokalbio metu buvo įvardintas kaip šeimyninis konfliktas, detalizuojant, jog vyras muša moterį. Atsižvelgiant į tai, skambutis Bendrojo pagalbos centro operatoriui liudija, jog pranešėjas kilusią situaciją vertino kaip pakankamai sudėtingą, ėmėsi skubių veiksmų informuodamas atitinkamas institucijas. Priešingu atveju skambinimas Bendrajam pagalbos centrui būtų visiškai nelogiškas.

Aplinkybę, kad įvykio dieną nuteistasis M. K. sudavė nukentėjusiajai, patvirtina ir policijos pareigūnų vaizdo kameromis užfiksuoti vaizdo įrašai. Iš 2025 m. balandžio 29 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad atlikus vaizdo įrašo „PSS-20250426-163229UTC+0300“ apžiūrą nustatyta, jog M. K. pasakoja, kad nieko neįvyko, jis nieko nemušė, o tiesiog namo grįžo neblaivus. Prie pareigūnų priėjusi J. B. aiškina, kad M. K. ją mušė kambaryje, ant lovos, į pilvą, o konfliktas prasidėjo todėl, kad vyras pavydi, jog moteris telefonu bendrauja su kitais žmonėmis. Tai yra, įvykio dieną ji kalbėjo telefonu su draugu, M. K. atsikėlė ir pradėjo konfliktuoti, mušti ją kojomis ir ranka. Ji neprisiminė, kiek smūgių gavo iš rankos, tačiau sako, kad vieną tai tikrai. Taip pat nurodo bandžiusi dešine ranka bei antklode slėptis nuo M. K., kuris ją mušė, vadino necenzūriniais žodžiais. Vaizdo įraše pavadinimu ,,PSS-20250426-170229UTC+0300“ užfiksuota, kad J. B. teigia, jog draugas, su kuriuo ji bendravo telefonu, girdėjo, kaip M. K. prieš ją smurtavo. Ji įvykio dieną kartu su M. K. ėjo pasisupti ant sūpynių, tuomet kartu grįžo į jos butą, vartojo alkoholį. M. K. nuėjo miegoti, o J. B. virtuvėje kalbėjo telefonu su savo draugu, po ko jis atsikėlė ir pradėjo ją mušti, spardyti kojomis, trankyti rankomis, o ji gynėsi veidą dengdamasi rankomis. Vaizdo įraše pavadinimu ,,PSS-20250426-163234UTC+0300“ matyti, kad greitosios medicinos pagalbos darbuotojas teigia, jog ant J. B. kūno nebuvo matyti jokių sumušimų, tačiau moters spaudimas pakilęs. Pareigūnas 2 su J. B. eina į jos butą, kuriame ji rodo kambarį, kuriame viskas įvyko, demonstruoja, kaip, jos teigimu, M. K. ją mušė kumščiu į pilvo ir veido sritis (1 t., b. l. 188–192).

Iš aptarto seka, kad nukentėjusioji J. B., nurodydama policijos pareigūnams jai suduotą M. K. smūgį kumščiu į veido sritį, iš esmės buvo nuosekli. Nors vėliau duodama parodymus nukentėjusioji teigė negalinti visko tiksliai prisiminti, atitinkamai ir aplinkybių dėl apelianto smūgio jai (ne)sudavimo, tačiau tai gali būti paaiškinama tuo, kad netrukus po įvykio nukentėjusiajai J. B. buvo nustatytas 3,25 promilių girtumas (1 t., b. l. 165). Vis tik, įvertinusi nukentėjusiosios policijos pareigūnams nurodytas detales dėl kilusio konflikto su M. K. veiksmų jos atžvilgiu, aplinkybę, kad iškart po įvykio J. B. išbėgo iš namų tik su apatiniais ieškodama pagalbos, prašydama iškviesti policiją, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad apeliantas nukentėjusiajai sudavė kumščiu į veido sritį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Juo labiau, jog ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojai nustatė J. B. pakilusį spaudimą, taigi, ir jos susijaudinimą, be to, buvo įvertinta ir tai, kad aptariamas konfliktas nebuvo pirmas kartas, kai M. K. smurtauja prieš nukentėjusiąją. Vien tai, kad greitosios medicinos pagalbos darbuotojai nenustatė objektyvių duomenų, nurodančių, jog nukentėjusiajai buvo padaryti kūno sužalojimai, nepaneigia J. B. patirto fizinio skausmo fakto. Pastebėtina, kad būtent tokie padariniai, o ne kūno sužalojimas ir buvo inkriminuoti M. K. suformuluotame kaltinime.

Nagrinėjamu atveju iš aptartų įrodymų matyti, kad jie tarpusavyje sutampa ir vienas kitą papildo sudarydami nuoseklią įrodymų grandinę, patvirtinančią, jog M. K. 2025 m. balandžio 26 d. apie 16.24 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), konflikto metu vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajai J. B. į veido sritį, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. M. K. nesant jokios pateisinančios priežasties sudavė smūgį nukentėjusiajai, suprasdamas tokio veiksmo pavojingumą bei galinčias kilti pasekmes, jų norėjo, todėl pagrįstai buvo spręsta, jog veikė tiesiogine tyčia. Įvertinęs pirmiau aptartus įrodymus bei jų pagrindu nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja esant nustatyta, kad M. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl bausmių

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020, 2K-153-976/2022 ir kt.), be to, teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-511/2023).

Skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne kartą yra pažymėjęs, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka tiek kaltininko asmenybės, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126-693/2018, 2K-209-222/2018, 2K-1-719/2020, 2K-115-303/2022). Teismų praktikoje pripažįstama, kad, vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat jos darymo metu ir po jos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-281-942/2018, 2K-24-689/2019). Visgi, bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-129-626/2023).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam M. K. bausmes, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek į nuteistojo asmenybę, tiek ir į jo padarytų nusikalstamų veikų bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, veikų motyvus bei tikslus ir jas objektyviai įvertino. Kaip matoma iš baudžiamosios bylos medžiagos, M. K. praeityje ne kartą teistas, be kita ko, už nusikalstamas veikas žmogaus gyvybei, sveikatai, nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas recidyvistu. Be to, 2026 m. sausio 26 d. buvo pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas dėl analogiškos nusikalstamos veikos, t. y. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (3 t., b. l. 109–114). Apeliantas taip pat baustas administracine tvarka už įvairaus pobūdžio administracinius nusižengimus – daugiausia už smulkias vagystes, viešosios tvarkos pažeidimus, paskirtos administracinės nuobaudos – baudos – sumokėtos (2 t., b. l. 128–139). Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos „SODRA“ duomenimis, paskutinį kartą dirbo 2025 m. balandžio 7 d., iki tol laikotarpiu nuo 2024 m. gruodžio 2 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. – vėlesnių duomenų apie užmegztus darbinius santykius ir gaunamas išmokas nėra (2 t., b. l. 152), iš Užimtumo tarnybos išregistruotas 2025 m. rugsėjo 4 d. (2 t., b. l. 151). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visos šios visos aplinkybės iš esmės neigiamai charakterizuoja M. K., rodo, kad jis dėl savo ankstesnio nusikalstamo bei priešingo teisei elgesio teigiamų išvadų nedaro, savo gyvenimo būdo nekeičia, nėra linkęs laikytis įstatymų, negerbia visuomenėje nusistovėjusių bendro elgesio taisyklių. Pastebėtina, kad M. K. praeityje jau yra atlikęs arešto, laisvės atėmimo bausmes, jo atžvilgiu buvo taikytas ir lygtinis paleidimas, terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau tai nesulaikė nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo, nepaveikė, kad nenusikalstų.

Už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriamos laisvės apribojimo arba arešto, arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmės. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriamos bausmės – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Šios nusikalstamos veikos yra priskiriamos nesunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs M. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei nustatęs vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, įvertinęs jo asmenybę, nusikalstamų veikų sistemingumą nukentėjusiosios J. B. atžvilgiu, tai, kad 2025 m. balandžio 26 d. veika padaryta tuo metu, kai apeliantui buvo taikyta kardomoji priemonė – nesiartinti prie nukentėjusiosios, tokiu būdu jam pažeidžiant kardomosios priemonės sąlygas, pagrįstai už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą nustatė 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taip pat, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės buvo pagrįstai subendrintos M. K. palankesniu, t. y. dalinio bausmių sudėjimo, būdu. Prie griežčiausios – 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo – bausmės, paskirtos pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, pridėjo beveik minimalią dalį švelnesnės bausmės, t. y. 4 mėnesius laisvės atėmimo bausmės, paskirtos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Atkreiptinas dėmesys, jog bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir sąmoningai pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes. Teisėjų kolegijos vertinimu, švelnesnių bausmių paskyrimas nagrinėjamu atveju akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Taigi nustatyta galutinė bausmė, o taip pat ir paskirta už kiekvieną nusikalstamą veiką, yra teisinga ir ne per griežta, leidžianti pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, neprieštaraujanti teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams.

Dėl civilinio ieškinio

Skundžiamu Vilniaus mieto apylinkės teismo 2026 m. vasario 24 d. nuosprendžiu buvo visiškai patenkintas Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys – Valstybinei ligonių kasai iš M. K. priteista 148,15 EUR turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo peržiūrėti jo atžvilgiu priimtą Vilniaus mieto apylinkės teismo 2026 m. vasario 24 d. nuosprendį, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į plačiausias apeliacinio skundo ribas, pasisako ir dėl baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dėl M. K. veiksmų nukentėjusioji J. B. buvo gydyta asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Vilniaus teritorinė ligonių kasa, kurios teisių perėmėja yra Valstybinė ligonių kasa, kartu su civiliniu ieškiniu dėl 148,15 EUR turtinės žalos atlyginimo, susijusios su nukentėjusiosios gydymu, pateikė patirtą žalą patvirtinantį 2026 m. balandžio 16 d. Gydymo paslaugų apskaitos išrašą. Pagal minimame išraše nurodytus duomenis, J. B. buvo suteiktos radiologo (kai atliekamas rentgenologinis tyrimas) paslaugos, skubiosios medicinos pagalbos IV paslauga (pagrindinė diagnozė – (duomenys neskelbtini)) (1 t., b. l. 88–93). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios išlaidos tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijusios su M. K. nusikalstamais veiksmais – dėl jo veiksmų nukentėjusioji patyrė nesunkų sveikatos sužalojimą, dėl ko buvo gydoma asmens sveikatos priežiūros įstaigoje Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis. Atsižvelgdamas į nurodytą bei sutikdamas su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šios išlaidos tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijusios su nuteistojo M. K. nusikalstamais veiksmais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino Vilniaus teritorinės ligonių kasos reikalavimą priteisti patirtą turtinę žalą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o CK 6.210 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad procesinės palūkanos yra priteisiamos ir bylose, kai žala kyla iš delikto. Tokiu atveju civilinis ieškovas turi teisę reikalauti procesinių palūkanų nuo teismo sprendimo, nustatančio konkretų nusikalstama veika padarytos žalos dydį, įsiteisėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse ir baudžiamosiose bylose Nr. 3K-7-144/2014, 2K-4-699/2015, 2K-352-976/2018, 2K-P-75-788/2019). Vadovaudamasi nurodyta teismų praktika, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai iš nuteistojo M. K. Valstybinės ligonių kasos naudai priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 148,15 EUR sumą, skaičiuojant ją nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo iki nuosprendžio dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo dienos.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo

Vilniaus apygardos teisme dėl patirtų išlaidų buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. balandžio 28 d. pirminė pažyma Nr. APD-2026-04918, kurioje nurodoma, kad iš M. K. priteistina suma už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą sudaro 137,50 EUR.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, be to, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi yra atmetamas, o antrinė teisinė pagalba jam buvo teikiama dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo. M. K. šiuo metu nedirba, skundžiamu nuosprendžiu jam yra nustatyta laisvės atėmimo bausmė, taigi M. K. finansinė padėtis, kaip ir galimybės ateityje gauti pajamas, yra apsunkintos. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra tikslinga iš M. K. išieškoti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotas 137,50 EUR išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Atmesti nuteistojo M. K. (M. K.) apeliacinį skundą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš M. K. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti. Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.