Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Almos Jurgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės ir Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dainija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 17 d. sprendimo dalies civilinėje byloje pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dainija“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Sutarties sąlygas ir nepagrįstai išplėtė apeliantės sutartinių pareigų apimtį. Iš Sutarties 5.2.4 punkto nuostatos negalima daryti išvados, kad apeliantė prisiėmė pareigą atlikti bet kokius vėliau ieškovės pageidaujamus ar nurodomus papildomus darbus. Priešingai, pati 5.2.4 punkto formuluotė patvirtina, kad jeigu klientui kyla poreikis keisti darbus ar medžiagas, tai turi reikšmę galutinei kainai. Vadinasi, ši sąlyga ne išplečia apeliantės pareigų apimtį, o numato kainos koregavimą tais atvejais, kai keičiasi pirminė darbų ar medžiagų apimtis. Teismas, Sutarties 5.2.4 punktą aiškindamas kaip pagrindą konstatuoti apeliantės pareigą atlikti ieškovės nurodytus papildomus darbus, šiai sąlygai suteikė prasmę, kurios joje nėra. Toks aiškinimas neatitinka CK įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių.

Sutarties 5.2.4 punktas yra atsiskaitymo tvarkos nuostata, o ne darbų apimtį nustatanti sąlyga. Be to, Sutarties 1.1 punktas apeliantės pareigų apimtį sieja ne su bet kokiais ieškovės vėliau nurodytais darbais, o su konkrečiais Sutarties priede Nr. 1 nurodytais gamybos darbais. Šiame punkte nustatyta, kad Gamintojas įsipareigoja atlikti gamybos darbus, „kurie nurodyti Sutarties priede Nr. 1“, ir perduoti darbų rezultatą Užsakovui. Todėl formuluotė „savo jėgomis ir rizika“ negali būti aiškinama atskirai, atsiejant ją nuo tame pačiame punkte esančios nuorodos į Sutarties priedą Nr. 1. Teismas šios nuorodos į Sutarties priedą Nr. 1 tinkamai neįvertino. Dėl to apeliantės pareigos buvo nepagrįstai išplėstos taip, tarsi apeliantė būtų įsipareigojusi ne tik atlikti Sutarties priede Nr. 1 nurodytus gamybos darbus, bet ir savo iniciatyva spręsti visus vėliau kilusius papildomus klausimus, įskaitant laiptus, transportavimą, montavimą sklype, pamatų ar kitų papildomų darbų organizavimą.

Sutarties 3.2.1 punkte nustatyta, kad Gamintojas turi teisę keisti Užsakovo patvirtintus projektinius sprendimus tik gavęs išankstinį Užsakovo rašytinį sutikimą. Sutarties 3.3.2 punkte numatyta Gamintojo pareiga savo kompetencijos ribose informuoti Užsakovą apie pastebėtas klaidas, netikslumus ar defektus Užsakovo pateiktoje projektinėje dokumentacijoje bei teikti siūlymus jiems išvengti. Šios Sutarties sąlygos rodo, kad projektiniai sprendiniai pagal Sutartį nebuvo vienašališkai nustatomi apeliantės. Priešingai, Sutarties tekstas suponuoja Užsakovo dalyvavimą tvirtinant projektinius sprendinius ir pateikiant projektinę dokumentaciją, o Gamintojo pareiga šioje dalyje apibrėžta kaip pareiga informuoti, vertinti ir teikti pasiūlymus savo kompetencijos ribose. Todėl teismo išvada, kad apeliantė turėjo pati parinkti konkretų laiptų sprendinį, nėra pakankamai pagrįsta Sutarties nuostatomis. Į bylą pateikti garso įrašai, rašytinis susirašinėjimas patvirtina, kad atsakovės direktorius nuolatos kėlė šį klausimą, laukė, kol ieškovė apsispręs dėl laiptų vietos (pati ieškovė posėdžio metu patvirtino, kad ji nusprendė pakeisti laiptų vietą, pažymėtą pradiniame derybų procese ir vėliau likusią ir perkeltą į komercinį pasiūlymą) ir būtent tai užtruko nemažai laiko.

Sutarties 1.2 punkte darbų atlikimo vieta nurodyta apeliantės gamybos vieta, o ne ieškovės sklypas. Todėl teismo išvada, kad ieškovė užsakė modulinio namo gamybą ir surinkimą taip, kaip tai suprantama kaip galutinis objekto įrengimas ar pastatymas ieškovės sklype, turėjo būti pagrįsta konkrečiomis Sutarties sąlygomis. Tokių sąlygų Sprendime nenurodyta. Ši aplinkybė reikšminga ir vertinant transportavimo, montavimo, pamatų bei kitų papildomų darbų klausimą. Sutarties 6.8 punkte nustatyta, kad neatskiriama Sutarties dalimi yra tik priedas Nr. 1 – komercinis pasiūlymas Nr. (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu Sprendimo 4.1 punkte pats teismas nustatė, kad kitas komercinis pasiūlymas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo susijęs su poliais, griovimo darbais, atliekų likvidavimu, transportavimu ir modulinių segmentų pristatymu. Šis pasiūlymas Sutarties priedu nenurodytas. Vadinasi, paties teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad transportavimo, pristatymo, pamatų ir kiti darbai buvo aptariami kaip atskirai derintini darbai, o ne kaip automatiškai į Sutarties kainą patenkanti apeliantės pareiga. Teismas šios aplinkybės tinkamai nesusiejo su Sutarties turiniu.

Laiptų įrengimas nepateko į Sutarties apimtį, todėl jis galėjo būti sprendžiamas tik kaip papildomų darbų derinimas. Ši aplinkybė tiesiogiai paneigia sprendimo išvadą, kad apeliantė, remiantis vien Sutarties 5.2.4 punktu, turėjo pareigą pats parinkti ir įgyvendinti konkretų laiptų sprendinį kaip pirminės Sutarties dalį.

Byloje buvo aiškiai nurodyta, kad šalių ginčas kilo ne dėl apeliantės atsisakymo vykdyti Sutartį, o dėl vėlesnių papildomų darbų, techninių sprendinių ir projektinių pakeitimų (nesu)derinimo. Teismas šių apeliantės argumentų tinkamai neįvertino ir dėl to nepagrįstai sutapatino pirminę Sutarties darbų apimtį su vėliau šalių derintais papildomais ar pakeistais sprendiniais.

Teismas taip pat neįvertino Sutarties 5.4 punkto, kuriame šalys susitarė dėl gamybos termino praleidimo padarinių – 0,02 proc. delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną nuo pilnos projekto sumos. Sprendime nepaaiškinta, kodėl šis sutartinis padarinys nevertintas, o vietoje jo taikytas kraštutinis rezultatas – visos ieškovės sumokėtos sumos priteisimas.

Net ir remiantis Sutarties 6.2.1 punktu, kuriuo teismas grindė išvadą dėl esminio pažeidimo, turėjo būti įvertintas visas šios nuostatos turinys. Sutarties 6.2 punkte nustatyta Užsakovo teisė prieš terminą nutraukti Sutartį ir pareikalauti atlyginti dėl to patirtus nuostolius. Taigi net pagal šią Sutarties sąlygą savaime neatsiranda teisė automatiškai susigrąžinti visą sumokėtą sumą, nevertinant atliktų darbų, pagaminto rezultato, panaudotų medžiagų ir apeliantės patirtų išlaidų.

Ieškovės Pretenzija pagal savo turinį yra ne galiojančios sutarties atsisakymas vartojimo rangos normų pagrindu, o pareiškimas, kad ieškovė sutartinius santykius laiko apsimestiniais / negaliojančiais nuo pradžių dėl tariamos apgaulės, nors tuo metu aiškiai žinojo, kad modulinis namelis jau iš esmės yra visiškai baigtas ir likęs tik jos pačios būtinas atlikti veiksmas – išsirinkti laiptus. Šios pozicijos pretenzijoje negalima sutapatinti su CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu vartotojo teisių gynimo būdu. Sutarties atsisakymas suponuoja galiojančios sutarties buvimą ir jos nutraukimą į ateitį, o teiginys, kad sutartis negalioja nuo sudarymo momento, grindžiamas visiškai kita faktine ir teisine prielaida. Laikydamas, kad ieškovė Pretenzija aiškiai atsisakė Sutarties dėl netinkamai atliekamo darbo, teismas ne tik Pretenzijai suteikė joje tiesiogiai neišreikštą turinį, bet ir šiuo pagrindu nustatė Sutarties pasibaigimo momentą bei priteistinos sumos teisinį pagrindą. Teismas, tenkindamas šį reikalavimą, pats parinko konkretų Sutarties pasibaigimo pagrindą – konstatavo, kad Sutartis buvo nutraukta 2024 m. kovo 25 d. ieškovės iniciatyva dėl netinkamai atliekamo vartojimo rangos darbo. Tačiau toks teisinis pagrindas nebuvo aiškiai suformuluotas ieškovės.

Teismas, neįrašydamas į rezoliucinę dalį jokios išvados dėl Sutarties pasibaigimo ar sutartinių santykių nebuvimo, tačiau kartu atsisakydamas nagrinėti alternatyvų reikalavimą, paliko neaiškų paties ginčo teisinį rezultatą.

Byloje yra 2024 m. kovo 24 d. apeliantės atstovo A. G. elektroninis laiškas – atsakymas į Pretenziją, kuriame apeliantės pozicija išreikšta tiesiogiai ir nedviprasmiškai. Tame pačiame laiške nurodė galimus ginčo sprendimo variantus – arba tęsti gamybą pagal gamybos taisykles, arba nutraukti Sutartį šalių susitarimu ir grąžinti avansą „atskaičius visas susijusias su šiuo projektu išlaidas“, pagamintą namą realizuojant kitam klientui. Šis įrodymas paneigia sprendimo išvadas. Apeliantė ne tik nepripažino ieškovės Pretenzijoje nurodytų aplinkybių, bet ir raštu, dar iki ieškovės nustatyto termino pabaigos, aiškiai suformulavo priešingą poziciją dėl gamybos sustojimo priežasčių, Sutarties vykdymo perspektyvos ir pinigų grąžinimo sąlygų. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Sutartis buvo nutraukta apeliantei neprieštaraujant. Aplinkybė, kad apeliantė nesikreipė į teismą dėl ieškovės veiksmų ginčijimo, taip pat negali būti vertinama kaip neprieštaravimas Sutarties nutraukimui ar sutikimas grąžinti visą sumokėtą sumą. Nei įstatymas, nei Sutartis nenustato rangovui pareigos, gavus užsakovo pretenziją, atskiru ieškiniu ginčyti tokį užsakovo pareiškimą tam, kad būtų laikoma, jog rangovas su juo nesutinka.

Sutarties 5.2.1–5.2.3 punktuose nustatyti trys pirmieji įnašai sudaro 31 820,60 Eur: pirmasis įnašas – 13 102,60 Eur, antrasis – 9 359,00 Eur, trečiasis – 9 359,00 Eur. Tuo tarpu pati ieškovė 2026 m. sausio 26 d. ieškinio patikslinime nurodė faktiškai sumokėjusi 31 461,60 Eur. Taigi teismo nurodyta 31 461,60 Eur suma nėra susitarti trys įnašai pagal Sutarties 5.2.1–5.2.3 punktus. Trečiasis įnašas nebuvo sumokėtas visa apimtimi, nes liko nesumokėta 359,00 Eur. Šį neatitikimą netiesiogiai patvirtina ir pati Pretenzija, kurioje ieškovė iš pradžių reikalavo grąžinti 31 820,60 Eur, t. y. būtent trijų sutartinių įnašų sumą, o ne faktiškai sumokėtą 31 461,60 Eur sumą.

Teismo išvada, kad šiuo atveju nebuvo būtina įrodyti esminio Sutarties pažeidimo, negali būti laikoma pagrįsta tiek, kiek teismas ją siejo su CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymu. Ši norma nustato pirkėjo teisę grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties tada, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Esminis pažeidimas nėra papildoma ar fakultatyvi aplinkybė. Sprendime nėra įvertinta, kodėl nagrinėjamu atveju visos sumokėtos sumos priteisimas buvo būtinas ir proporcingas ieškovės teisių gynimo būdas. Teismas nevertino, ar ieškovės teisėms apginti nepakako reikalavimo užbaigti darbus per protingą terminą, atitinkamai sumažinti kainą ar atlyginti konkrečius įrodytus nuostolius. Toks vertinimas šioje byloje buvo būtinas, nes byloje nustatyta, kad modulinis namas yra pagamintas, egzistuoja ir saugomas apeliantės teritorijoje, ieškovė gali jį pasiimti.

Aplinkybė, kad teismas laikė nepakankamai įrodyta, jog pagamintame modulyje yra visos komerciniame pasiūlyme nurodytos medžiagos ir atlikti visi darbai, savaime nepagrindžia visos sumokėtos sumos priteisimo. Tokia išvada galėtų būti reikšminga nustatant faktiškai atliktų darbų apimtį, jų vertę ar galimą kainos sumažinimą, tačiau ji nepakeičia pareigos įvertinti, kokia Sutarties dalis buvo įvykdyta ir kokia suma, atsižvelgiant į atliktus darbus bei patirtas išlaidas, apskritai galėtų būti priteisiama ieškovei.

Sprendime nenustatytas nė vienas konkretus modulinio namo ar atliktų darbų trūkumas – nei kokybės, nei kiekio prasme. Teismas nekonstatavo, kad pagamintas namas neatitinka Sutarties, kad jis negali būti naudojamas pagal paskirtį, kad jo trūkumai yra nepašalinami ar kad jų šalinimas būtų neproporcingas. Vienintelis teismo iš esmės konstatuotas pažeidimas yra termino praleidimas ir gamybos neužbaigimas. Termino praleidimo ir gamybos neužbaigimo padarinius šalys buvo aptarusios pačioje Sutartyje. Sutarties 5.4 punkte nustatyta užsakovo teisė reikalauti delspinigių už gamybos termino praleidimą, o Sutarties 6.2.1 punkte – teisė nutraukti Sutartį ir reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu gamintojas, nepaisydamas raginimo, nepradeda darbų sutartu laiku arba dirba taip lėtai, kad baigti darbus laiku tampa aiškiai neįmanoma. Teismas šių Sutarties nuostatų netaikė ir nepaaiškino, kodėl vietoje šalių sutartų termino praleidimo padarinių taikomas visos sumokėtos kainos grąžinimas.

Alternatyvi teismo išvada, kad egzistuoja pagrindas konstatuoti esminį vartojimo rangos sutarties pažeidimą CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindais, nėra pakankamai motyvuota. Ji iš esmės grindžiama vienintele aplinkybe – kad Sutartyje nustatytas iki 3 mėnesių terminas buvo viršytas kelis kartus. Tačiau CK 6.217 straipsnio 2 dalis reikalauja vertinti ne vien termino praleidimo trukmę, bet ir kitas reikšmingas aplinkybes: ar prievolės neįvykdymas buvo tyčinis ar dėl didelio neatsargumo; ar nukentėjusioji šalis turėjo pagrindą nebesitikėti, kad Sutartis bus įvykdyta ateityje; ar Sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi ją įvykdyti, dėl Sutarties nutraukimo patirtų labai didelių nuostolių.

Teismas nepagrįstai taikė CK 6.674 straipsnio 2 dalį. Šios normos taikymui būtina nustatyti ne bet kokį informavimo trūkumą, o konkrečias aplinkybes: kokia informacija iki Sutarties sudarymo buvo nepateikta ar pateikta netiksliai, kokį darbą dėl to užsakovas užsakė, kodėl šis darbas pagal savo savybes neatitiko to, ką užsakovas turėjo omenyje, ir koks yra priežastinis ryšys tarp tariamo informacijos trūkumo ir Sutarties sudarymo. Sprendime šios sąlygos nenustatytos. Teismas neidentifikavo konkrečios iki Sutarties sudarymo nepateiktos informacijos, nepaaiškino, kokiomis savybėmis pagamintas modulinis namas neatitinka Sutarties ar ieškovės užsakymo, ir nenustatė, kad būtent dėl tokios informacijos trūkumo ieškovė sudarė Sutartį. Teismo argumentai dėl laiptų, vėlesnių projektinių sprendinių ir šalių susirašinėjimo yra susiję su Sutarties vykdymu, o ne su CK 6.674 straipsnio 2 dalyje numatyta situacija, kai dėl iki sutarties sudarymo pateiktos informacijos trūkumo sudaroma sutartis dėl netinkamo darbo.

Jeigu Sutarties vykdymo metu ieškovė keitė patvirtintus sprendinius, perkėlė vidaus patalpų funkcijas, o dėl to turėjo būti keičiami santechnikos, elektros ir laiptų sprendiniai, teismas privalėjo įvertinti, ar pati ieškovė atliko visus veiksmus, būtinus tam, kad apeliantė galėtų užbaigti gamybą. Teismas, konstatuodamas esminį Sutarties pažeidimą dėl termino praleidimo, nesvarstė klausimo, kuris buvo būtinas šiai išvadai padaryti: ar gamyba nebuvo užbaigta dėl apeliantės veiksmų, ar dėl pačios ieškovės inicijuotų pakeitimų, galutinių sprendimų nepateikimo ir nepakankamo bendradarbiavimo. Šio klausimo neišsprendus, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad termino praleidimas savaime sudarė esminį apeliantės padarytą Sutarties pažeidimą.

Net ir hipotetiškai laikant, kad Sutartis būtų nutraukta, tai savaime nesudaro pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl visos sumokėtos sumos grąžinimo. Tokiu atveju turi būti vertinamas faktinis Sutarties vykdymas – atlikti darbai, pagamintas rezultatas, atsakovės patirtos išlaidos ir kt.

Jeigu teismas taikė CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą gynimo būdą, priteisiama suma turėjo būti vertinama kaip sumokėtos kainos grąžinimas, t. y. kaip restitucinis padarinys. Jeigu teismas šią sumą priteisė kaip nuostolius, privalėjo nustatyti civilinės atsakomybės sąlygas ir nuostolių dydį pagal CK 6.245–6.249 straipsnius. Sprendime tai nepadaryta – sumokėta suma tiesiog prilyginta ieškovės nuostoliams.

Bylos nagrinėjimo metu apeliantė pateikė sąskaitas faktūras už medžiagas, skirtas ieškovės namelio gamybai, ir nurodė, kad tiekėjams už medžiagas sumokėta 25 397,78 Eur. Šiuos duomenis teismas konstatavo Sprendimo 2.5 punkte, tačiau motyvuojamojoje dalyje jų visiškai neįvertino ir dėl jų niekaip nepasisakė. Sprendime nėra nurodyta, kodėl šie įrodymai atmetami, kodėl jie laikomi nereikšmingais arba kodėl jie nedaro įtakos priteistinos sumos dydžiui. Toks įrodymų palikimas be teisinio įvertinimo neatitinka CPK 185 straipsnio ir CPK 270 straipsnio 4 dalies 2–3 punktų reikalavimų.

CK 6.145 straipsnio 2 dalis ir CK 6.222 straipsnio 2 dalis suteikia teismui teisę pakeisti restitucijos būdą arba jos netaikyti, jeigu restitucija natūra neįmanoma arba jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų. Teismas šių nuostatų netaikė ir net nesvarstė, nors byloje buvo nustatyta, kad modulinis namas yra pagamintas, saugomas apeliantės teritorijoje, o apeliantė patyrė reikšmingas medžiagų įsigijimo išlaidas bei išlaidas modulinio namelio pastatymui. Visos sumokėtos sumos priteisimas, neįvertinus faktiškai atliktų darbų, pagaminto rezultato ir apeliantės patirtų išlaidų, prieštarauja rangos teisinius santykius reglamentuojančioms normoms (CK 6.671 straipsnis).

Bylos nagrinėjimas, kuriame šalys iš esmės ginčijasi dėl sandorio negaliojimo dėl apgaulės ar suklydimo, taip pat dėl esminio sutarties pažeidimo, tačiau sprendimas priimamas taikant vartojimo rangos darbų kokybės ir ikisutartinės informacijos normas, dėl kurių taikymo sąlygų šalims nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti, neatitinka rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų. Jeigu apeliacinės instancijos teismas laikytų, kad šių aplinkybių negalima nustatyti pagal byloje esančius įrodymus, egzistuotų pagrindas konstatuoti, kad bylos esmė šioje dalyje nebuvo atskleista, o byla negali būti išnagrinėta iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teismas visiškai teisingai, kaip ir prašė ieškovė, kvalifikavo santykius kaip vartojimo.

Atsakovė negalėjo nesuprasti ieškovės pretenzijos reikšmės – kad ja nutraukiami santykiai. Atsakovė nesiėmė veiksmų nutraukimui paneigti, jam neprieštaravo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė nutraukė sutartį dėl atsakovės pažeidimo.

Teismas pagrįstai konstatavo ir tai, kad šiuo atveju nebuvo būtina konstatuoti esminį sutarties pažeidimą nutraukiant sutartį, tačiau net nepriklausomai nuo to teismas įžvelgė tokio masto pažeidimą, kuris prilygintinas esminiam, nes vartotoja iš esmės negavo nieko už savo sumokėtus pinigus, nei iki sutarties termino, nei ilgą laiką po jo pasibaigimo.

Teismas pagrįstai pripažino, jog vartotoja (ieškovė) nebuvo tinkamai informuojama apie namuko gamybą, jos procesą, negavo net elementarios esminės informacijos apie tai, ko trūksta, kada kas bus padaryta ir baigta, nors ne kartą raštu reikalavo konkrečios informacijos, o atsakovė niekad konkrečių atsakymų nepateikė, tik vilkino laiką ir kūrė įvairius nesusijusius pasiteisinimus.

Teismo sprendimo išvada apie tai, kad vartotoja nebuvo tinkamai informuojama, yra pagrįsta daugeliu įrodymų. Atsakovė ir A. G. nuolat keitė pozicijas, teikė klaidinančią ir prieštaringą informaciją. Ieškovė buvo klaidinama nuo pat pradžių, dar iki pasirašant sutartį. Jai buvo žadama, kad atsakovas pagamins, sumontuos, įrengs, pastatys namelį jos sklype iki galo, pilnai. Tačiau po pinigų sumokėjimo prasidėjo atsakovo įvairios kliūtys, įvairios versijos apie tai, kad neva atsakovas jau nebeatlieka transportavimo, montavimo, laiptų įrengimo, statybų, kitų dalykų, kad jau daugeliu dalykų neva ieškovė turės rūpintis pati.

Atsakovė vienašališkai aiškino sutartį, nesilaikė jos termino, pradėjo reikalauti sutartyje nenumatytų darbų, didinti bendrą kainą, laisvai interpretavo sutartų darbų ir kainų apimtis, ir dėl visko kaltino tik ieškovę, kuri nebuvo tinkamai informuota iš anksto apie tai, kas jos laukia vykdymo metu, nors buvo sąžiningai avansu sumokėjusi beveik visą sutarties kainą. Ieškovė, pasirašydama sutartį, nebuvo informuota ir negalėjo tikėtis, kad sutarties vykdymo metu teks ginčytis dėl transportavimo, laiptų, langų, pamatų, architekto ir kitų dalykų, nors A. G. žadėjo, kas viską pats padarys iki pat pabaigos – galutinai įrengto namuko pastatymo ieškovės sklype.

Pasirašytoje 2023 m. kovo 27 d. sutartyje nurodytas priedas – komercinis pasiūlymas Nr. (duomenys neskelbtini), kaip sutarties dalis, nors ir nebuvo pasirašytas. Tačiau ieškovei buvo sudarytas klaidinantis įspūdis, kad sutartis ir jos priedas už nurodytą kainą apima viską: moduliniai segmentai, stogas, grindys, sienos, kolonos, langai, vitrina su lauko durimis, pertvaros montavimas, vidaus durys, vidaus karkasas, sienų/lubų apdaila, lubos, vonios apdaila, WC ir dušo įrengimas, santechnika, elektros instaliavimas, modulinio namelio surinkimas. Akivaizdu, kad vidutinis vartotojas galėjo pagrįstai manyti, jog apimama viskas – iki pat namelio surinkimo.

Apeliantės nagrinėjami darbų etapai ir kitokios detalės neturi lemiamos reikšmės skundžiamo sprendimo pagrįstumui – nėra ginčo, kad atsakovė neįvykdė sutarties iki nustatyto termino (2023 m. birželio pabaigos) ir dar daugelį mėnesių po to, ir net šiuo metu jokio rezultato nėra. Teiginys, neva teismas nepagrįstai išplėtė atsakovės įsipareigojimų apimtį, nėra pagrįstas, nes, kaip matyti, teismas visų pirma akcentavo faktą, jog atsakovė netinkamai informavo vartotoją ir nepateikė jokio darbų rezultato. Atsakovė žadėjo namo pagaminimą, įrengimą, surinkimą, atvežimą ir pastatymą ieškovės sklype, o apeliaciniame skunde nepagrįstai atsižadama šių įsipareigojimų, kurie patvirtinti atsakovės raštiškai.

Atsakovė klaidina teismą, akcentuodama, neva darbų įvykdymo vieta pagal sutartį turėjo būti apeliantės gamybos vieta. Formaliai sutartyje tokia nuostata yra, tačiau šalys buvo sutarusios realiai dėl ko kito – tikrieji ketinimai buvo kitokie, ir tai akivaizdu vien iš to, kad sutartyje kalbama ne tik apie gamybą, bet ir statybą. Atsakovė aiškiai raštu įsipareigojo, kad namas bus sumontuotas be papildomo mokesčio būtent ieškovės sklype (2023-07-27 A. G. el. laiškas).

Apeliantės akcentuojamas laiptų klausimas neturi reikšmės, nes tai turėjo būti aiškiai numatyta pagrindinėje sutartyje, kad laiptai neva turės kažkokią ypatingą reikšmę, trukdančią sutarties vykdymui (vartotoja nebuvo tinkamai informuota), juo labiau, apie laiptus kaip kliūtį atsakovė ėmė kalbėti kažkodėl tik 2024 m. vasarį, o ne iki pasibaigiant sutarties vykdymo terminui. Svarbu ir tai, kad ieškovė prašė atsakovės pristatyti bent kažkokį namuką – nors ir be laiptų.

Apeliacinio skunde nurodyti deklaratyvūs teiginiai, neva pretenzijoje nebuvo detalizuoti konkretūs darbų trūkumai, yra nereikšmingi, kadangi pretenzijoje ir daugelyje kitų ieškovės raštų aiškiai nurodyta, jog per sutartyje numatytą terminą ir daugeliui mėnesių po jo pasibaigimo nepateikti absoliučiai jokie darbų rezultatai, o esant nuliniam rezultatui, nėra prasmės kalbėti apie rezultato tariamus trūkumus, nes rezultato iš viso nėra.

Atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų apie tai, koks šiuo metu yra tariamas sutarties rezultatas, kur yra ir kaip atrodo tas tariamas namukas, kokia jo šiandieninė būklė ir vertė. Byloje nesant jokių duomenų apie šį objektą, nėra prasmės vertinti ir teiginio, neva „namelis baigtas“, kadangi atsakovė to niekuo neįrodinėjo.

Patikslintas ieškinys buvo suformuluotas aiškiai, neužimant kategoriškos teisinės pozicijos dėl santykių teisinio kvalifikavimo. Tik teismas gali kvalifikuoti santykius ir pritaikyti teisinę normą.

Apeliaciniame skunde minimi aritmetiniai netikslumai neturi reikšmės bylos baigčiai, ką pripažįsta ir pati apeliantė. Tiek iš ieškinio, tiek iš 2023 m. kovo 19 d. pretenzijos ir kitų dokumentų visuomet buvo aišku, kad ieškovė reikalavo grąžinti visus sumokėtus pinigus, o sumokėjimą patvirtina bankiniai pavedimai, todėl tų mokėjimų aritmetinė suma ir yra tai, kas pagrįstai priteista teismo.

Teismas teisingai konstatavo, kad pažeidimo esmingumas, nors ir nebūtinas, vis tiek akivaizdus: ieškovė negavo visiškai jokio rezultato už sumokėtus pinigus per nustatytą terminą.

Būtent atsakovei teko pareiga pateikti įrodymus pagal CPK 178 str., kokia apimtimi įvykdė (jeigu įvykdė) sutartį, o ne abstrakčiai kartoti, neva kažką įvykdė.

Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, neva teismas neatskyrė sumos grąžinimo nuo nuostolių, neturi reikšmės galutiniam bylos rezultatui. Nepriklausomai nuo kvalifikavimo, akivaizdu tai, kad atsakovė turi ieškovei grąžinti (atlyginti) visą sumą, kurią paėmė ir už ją nepateikė ieškovei jokio rezultato.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo dalies, kuria ieškovei A. V. iš atsakovės UAB „Dainija“ priteisti 31 461,60 Eur nuotoliai, 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos ir 8 358,44 Eur bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė 2023 m. vasario 20 d. pateikė ieškovei komercinį pasiūlymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl modulinio namo gamybos, kurio vertė 37 436,66 Eur. Komerciniame pasiūlyme nėra įvardyta koks konkretus modulinis namas siūlomas, tačiau nurodyti tam tikrai darbai (tarp jų modulinio namelio surinkimas), medžiagos. Atsakovė 2023 m. kovo 21 d. pateikė ieškovei dar vieną komercinį pasiūlymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 4550,81 Eur, kurio medžiagos – poliai, o darbai – griovimo darbai, atliekų likvidavimas, transportavimas, modulinių segmentų pristatymas.

Ieškovė ir atsakovė 2023 m. kovo 27 d. sudarė gamybos sutartį (toliau – ir gamybos sutartis), kuria susitarė, kad: atsakovė savo jėgomis ir rizika pagamins modulinį namą – Liepa6 pagal komerciniame pasiūlyme Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytus darbų įkainius (1.1, 6.8 punktai); orientacinė gamybos kaina – 37 436,66 Eur (2.1 punktas); gamybos darbai laikomi baigtais, kai gamintojas perduoda gaminį perdavimo aktu, o užsakovas jį priima (4.3 punktas); gamybos darbų pradžia – pirmoji įmoka, terminas iki trijų mėnesių (5.1 punktas); apmokėjimas atliekamas keturiais etapais <...> ketvirtasis įnašas – 5615,4 Eur modulinio pastato gamybos pabaiga (galutinė suma gali būti koreguojama jei kyla poreikis klientui pakeisti darbus ar medžiagas kitais) (5.2 punktas); užsakovas turi teisę prieš terminą nutraukti sutartį ir pareikalauti iš gamintojo atlyginti nuostolius, jeigu gamintojas nepaisydamas užsakovo raginimo, nepradeda darbų sutartu laikui arba dirba taip lėtai, kad baigti darbus sutartyje nustatytu laiku būtų tikrai neįmanoma (6.2.1 punktas).

Atsakovė 2023 m. kovo 21 d. papildomai ieškovę informavo, kad siunčia modulinio namo gamybos sutartį ir parašė, kad papildomai atsiųs rangos darbų ir architekto paslaugų sutartis.

Ieškovė nuo 2023 m. balandžio 2 d. iki 2023 m. liepos 28 d. sumokėjo atsakovei iš viso 31 461,6 Eur.

Dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo

Apeliantė neginčija, kad tarp šalių sudaryta rangos sutartis kilusi iš vartojimo teisinių santykių ir kvalifikuotina kaip vartojimo rangos sutartis (CK 6.672 straipsnio 1 dalis). Vartojimo rangos sutarčiai taikomos CK normos, reglamentuojančios vartojimo sutartis (CK 6.672 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl vartojimo rangos instituto normų santykio su kitomis rangos santykius reglamentuojančiomis normomis, taikytina rangos normų tarpusavio konkurencijos taisyklė, įtvirtinta CK 6.644 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią CKXXXIII skyriaus „Ranga“ pirmojo skirsnio „Bendrosios nuostatos“ normų nustatytos taisyklės atitinkamai taikomos atskiroms rangos rūšims (buitinė ranga, statybos ranga ir kt.), jeigu ko kita nenustato kitų šio skyriaus skirsnių normos. Dėl to rangos santykius reglamentuojančių normų konkurencijos atveju vartojimo rangos santykiams kaip specialiosios visų pirma turi būti taikomos CK XXXIII skyriaus antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“ normos; santykiams, kurių nurodytos normos nereglamentuoja, – atskirų rangos rūšių, išskiriamų pagal sutarties dalyką, normos; santykiams, kurių nereglamentuoja nei „Vartojimo rangos“, nei atskirų rangos rūšių normos, – CK XXXIII skyriaus „Ranga“ pirmojo skirsnio „Bendrosios nuostatos“ normos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2012).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad rangovui pažeidus vartojimo rangos sutartį, užsakovas savo teises gali ginti ne tik bendraisiais užsakovo, bet ir specialiaisiais – vartotojo teisių gynybos būdais, nustatytais vartojimo rangą ir vartojimo pirkimą–pardavimą reglamentuojančiose teisės normose, taip pat rangovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Užsakovo (vartotojo) teisės gali būti ginamos taikant įvairius įstatyme įtvirtintus pažeistų teisių gynimo būdus, kurių pasirinkimo teisę turi užsakovas (vartotojas). CK įtvirtinta vartotojo teisių gynimo būdų, kurių taikymo pasirinkimo teisė suteikta vartotojui, įvairovė yra viena iš vartojimo sutarčių instituto specifikos išraiškų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-969/2018 15 punktą).

Pagal CK 6.680 straipsnį jeigu rangovas neatlieka ar netinkamai atlieka vartojimo rangos sutartyje numatytą darbą, užsakovas turi teisę pasinaudoti CK 6.334 straipsnyje numatytomis pirkėjo teisėmis. Jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti: 1) kad daiktas, sutartyje apibūdintas pagal rūšį, būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu, išskyrus atvejus, kai trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl pirkėjo kaltės; 2) kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina; 3) kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti; 4) grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas.

Pažymėtina, kad tai, jog užsakovas, rangovui netinkamai atlikus vartojimo rangos sutartyje numatytą darbą, pasinaudojo vienu iš įstatyme nustatytų gynybos būdų, nepanaikina užsakovo teisės reikalauti atlyginti netinkamu sutarties vykdymu padarytus nuostolius (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Nuostolių atlyginimas gali būti taikomas kartu su kitais teisių gynimo būdais (pavyzdžiui, sutarties nutraukimu), taip pat gali su jais konkuruoti (pavyzdžiui, gali būti taikomas tada, kai pritaikius konkretų teisių gynimo būdą nebuvo kompensuoti visi vartotojo patirti neigiami padariniai).

Nagrinėjamu atveju, ieškovė A. V. kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovei UAB „Dainija“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo, nuostolių atlyginimo, kurį vėliau patikslino, prašydama: 1) laikyti, kad sutartinių santykių tarp šalių šiuo metu nėra ir priteisti ieškovei iš atsakovo iš viso 31 461,60 Eur sumą, sumokėtą bankiniais pavedimais; 2) alternatyviai, tuo atveju, jeigu teismas laikytų, kad 2023 m. kovo 27 d. sutartis vis dėlto egzistuoja, galioja ir nebuvo nutraukta 2023 m. kovo 19 d. pretenzijos pagrindu, tokiu atveju pripažinti ją negaliojančia nuo pradžių dėl ieškinyje išdėstytų aplinkybių ir pagrindų, arba nutraukti teismo sprendimo pagrindu, jei neįmanoma jos pripažinti negaliojančia nuo pradžių, ir priteisti 31 461,60 Eur sumą. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad buvo apgauta atsakovės ir jos vadovo A. G., nes nebuvo atskleista esminė informacija apie kitos jo vadovaujamos įmonės finansines problemas, nemokumą, apie tikrąsias sandorio šalis, aplinkybes ir turinį, buvo pateikta tikrovės neatitinkanti ir klaidinanti informacija. Ieškovė argumentavo, kad jeigu ir nebūtų įrodyta atsakovės tyčinė apgaulė, iš aplinkybių visumos matyti, kad ieškovė buvo suklaidinta, suklydo dėl sandorio esmės, nežinodama visos informacijos apie atsakovę, jos veiklą, sandorio ypatybes. Bet kuriuo atveju aiškus ieškovės valios trūkumas – ji nebūtų sudariusi tokio sandorio žinodama, kokia yra tikroji atsakovės finansinė, ūkinė padėtis ir kokia paini bei neskaidri jos veikla, taip pat kad sandorio sąlygos yra nepalankios vartotojui ir klaidinančios. Ieškovės teigimu, nepriklausomai nuo to, ar bus nustatyta apgaulė (CK 1.91 str.), ar esminis suklydimas (CK 1.90 str.), pasekmės yra vienodos – negaliojimas ab initio ir restitucija. Prašyme dėl ieškinio reikalavimų patikslinimo ieškovė nurodė, kad šiuo metu jokia sutartis tarp ieškovės ir atsakovės negalioja ir neegzistuoja, kad 2023 m. kovo 27 d. gamybos sutartis buvo apsimestinė, netikra, sudaryta tik siekiant apgauti ieškovę ir išvilioti iš jos pinigus, nieko už juos nedarant. Tokios pozicijos ieškovė laikėsi ir 2023 m. kovo 19 d. pretenzijoje, pareiškime prokuratūrai, viso ikiteisminio tyrimo metu. Jeigu tokia ieškovės nuomonė nepagrįsta ir kad visgi sutartis egzistuoja (egzistavo) –tada galima laikyti, kad sutartis buvo vienašališkai nutraukta ieškovės kategoriškai suformuluotos 2023 m. kovo 19 d. pretenzijos pagrindu (iš jos aiškiai matyti ieškovės valia neturėti jokių santykių su atsakove ir tik atgauti pinigus kuo greičiau, o atsakovė iš esmės tam irgi neprieštaravo). Jeigu teismas vertintų, kad minėta 2023 m. kovo 27 d. gamybos sutartis vis dėlto galioja ir šiuo metu, tuomet ieškovės valia yra siekti, kad sutartis būtų pripažinta negaliojančia nuo pat pradžių (dėl apgaulės ar suklydimo, kaip išdėstyta ieškinyje) arba būtų bet kuriuo atveju nutraukta teismo sprendimu, jeigu pripažinimas negaliojančia nuo pradžių neįmanomas. Pažymėjo, kad ieškovei aktualu tik tai, kad atgautų pinigus ir jai būtų atlyginta žala, o ne konkrečios įstatymų normos, kurių pagrindu pinigai būtų grąžinti.

Taigi, kaip matyti iš teiktų procesinių dokumentų turinio, ieškovė savo teises iš esmės siekė ginti ne bendraisiais ar specialiaisiais vartotojo teisių gynybos būdais, bet sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindais, vertindama, kad sutartis su atsakove buvo sudaryta dėl ieškovės apgaulės ar suklydimo, dėl ko tokia sutartis turėtų būti pripažįstama negaliojanti ab initio ir taikoma restitucija.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovės pirmasis ieškinio reikalavimas – laikyti, kad sutartinių santykių tarp šalių šiuo metu nėra ir priteisti ieškovei iš atsakovo iš viso 31 461,60 Eur sumą, sumokėtą bankiniais pavedimais, tenkintinas, nes ginčo sutartis buvo nutraukta 2024 m. kovo 25 d. ieškovės iniciatyva. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva pritaikė CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą vartotojo teisių gynybos būdą – atsisakyti sutarties ir reikalauti grąžinti sumokėtą kainą, kartu taikydamas ir CK 6.674 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios nustato, kad užsakovas turi teisę nutraukti sutartį neapmokėdamas už atliktus darbus bei reikalauti atlyginti nuostolius, jei dėl rangovo pateiktos informacijos nepakankamumo ar netikslumo buvo sudaryta sutartis atlikti darbą.

Pažymėtina, kad procesinė situacija, kai teismas, teisiškai kvalifikavęs nagrinėjamus santykius, pritaiko kitą, negu prašo ieškovas, specialų įstatymo nustatytą teisių gynimo būdą, teismų praktikoje nelaikoma teismo diskrecijos ribų peržengimu, tačiau šalys turi būti deramai išklausytos dėl teismo nustatyto teisių gynimo būdo taikymui reikšmingų bylos aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-469/2024).

Nagrinėjamu atveju sutiktina su apeliante, kad bylos nagrinėjimo metu šalys iš esmės laikėsi priešingų pozicijų dėl sandorio vertinimo kaip negaliojančio dėl apgaulės ar suklydimo, taip pat dėl esminio sutarties pažeidimo, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė taikydamas vien vartojimo rangos darbų kokybės ir ikisutartinės informacijos, suteikiamos vartotojui, normas, dėl kurių taikymo šalims nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti, taip pažeidžiant rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tokiu būdu liko neatskleista bylos esmė. Taip pat pritartina apeliantei, kad pirmosios instancijos teismas, neįrašydamas į teismo sprendimo rezoliucinę dalį jokios išvados dėl Sutarties pasibaigimo ar sutartinių santykių tarp šalių nebuvimo, tačiau kartu atsisakydamas nagrinėti alternatyvų ieškovės reikalavimą, paliko neaiškų paties ginčo teisinį rezultatą.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.334 straipsnio 1 dalyje išvardytų pirkėjo teisių gynimo būdų pasirinkimas turi būti proporcinga priemonė, skirta pirkėjo dėl daikto kokybės trūkumų patirtiems praradimams kompensuoti, taikoma atsižvelgiant į kokybės trūkumų mastą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016). Aiškindamas pirkėjo teisių gynimo būdo pasirinkimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta galimybė pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis pažeidimas, suteikiama kaip paskutinė teisių gynimo priemonė, kai kitų teisių gynimo būdų, nustatytų CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, nepakanka pažeistoms pirkėjo teisėms apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-686/2016, 27 punktas kt.).

Skundžiamame teismo sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vartotojas turi teisę pasinaudoti teise atsisakyti vartojimo rangos sutarties CK 6.680 straipsnio pagrindu ir nėra būtina įrodyti esminį sutarties pažeidimą. Tačiau taip pat vertino, kad yra pagrindas konstatuoti ir esminį vartojimo rangos sutarties pažeidimą CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindais, t. y. nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties. Atsakovė beveik metus laiko (nuo 2023 m. balandžio 2 d. sumokėto pirmojo mokėjimo) iki 2024 m. kovo 25 d. neinformavo ieškovės, kad įvykdė gamybos sutartį, nesusitarė dėl sutarties pakeitimo. Teismas konstatavo, kad atsakovė sudaryta gamybos sutartimi buvo įsipareigojusi gamybos darbus atlikti iki trijų mėnesių, atitinkamai šį terminą viršijo tris kartus, todėl spręstina, kad atsakovė padarė esminį gamybos sutarties pažeidimą, o jos veiksmai atitiko ir gamybos sutarties 6.2.1 punkto sąlygą – dirbo taip lėtai, kad baigti darbus sutartyje nustatytu laiku buvo tikrai neįmanoma.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad vartotojas turi teisę pasinaudoti teise atsisakyti vartojimo rangos sutarties CK 6.680 straipsnio pagrindu ir nėra būtina įrodyti esminį sutarties pažeidimą, yra teisiškai nepagrįsta. Kaip jau minėta, pagal CK 6.680 straipsnį jeigu rangovas neatlieka ar netinkamai atlieka vartojimo rangos sutartyje numatytą darbą, užsakovas turi teisę pasinaudoti CK 6.334 straipsnyje numatytomis pirkėjo teisėmis. Taigi, priešingai nei nurodė teismas, nėra įtvirtina nuostata, kad vartotojas turi teisę pasinaudoti teise atsisakyti vartojimo rangos sutarties CK 6.680 straipsnio pagrindu ir nėra būtina įrodyti esminio sutarties pažeidimo. Tuo tarpu CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas nuostatos nustato pirkėjo teisę grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties tik tada, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Sutiktina su apeliante, kad šiame CK straipsnyje nurodytas esminis sutarties pažeidimas nėra papildoma ar fakultatyvi aplinkybė.

Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo esminį vartojimo rangos sutarties pažeidimą, remdamasis, be kita ko, CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu – nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalį, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama ne tik į tai, ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, bet ir į kitus kriterijus, dėl kurių teismas skundžiamame sprendime nepasisakė, o būtent į tai: ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punktas); ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 3 punktas); ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punktas); ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytų esminių sutarties pažeidimo kriterijų turinį, turi būti atsižvelgta: į pažadėto ir atlikto prievolės vykdymo lygį; ar pagal sutarties esmę griežtas prievolių sąlygų laikymasis turi kreditoriui esminę reikšmę; ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl neatsargumo; ar nevykdymas duoda pagrindą kreditoriui nesitikėti, kad sutartis nebus įvykdyta ateityje; ar sutarties neįvykdžiusi šalis dėl sutarties nutraukimo nepatirs labai didelių ir neproporcingų nuostolių; kad, nežiūrint vartotojams suteikiamos papildomos apsaugos, turi būti užtikrintas principo „sutarčių reikia laikytis“ laikydamasis (CK 6.38, 6.59 straipsniai), užkertantis kelią nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo; ar išnaudota galimybė išsaugoti sutartį ir ar yra pagrindas taikyti sutarties nutraukimą kaip kraštutinę priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2012; 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018 ir kt.).

Teisėjų kolegija taip pat konstatuotina, kad sutarties termino pažeidimas iš esmės nesietinas su netinkama daikto kokybe pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Kaip teisingai nurodo apeliantė apeliaciniame skunde, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino kito sutartinio padarinio dėl termino praleidimo – Sutarties 5.4 punkto, kuriame šalys susitarė dėl gamybos termino praleidimo padarinių – 0,02 proc. delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną nuo pilnos projekto sumos. Be to, net ir remiantis Sutarties 6.2.1 punktu, kuriuo teismas grindė išvadą dėl esminio sutarties pažeidimo, savaime ieškovei nesuponuoja teisės susigrąžinti visą sumokėtą sumą, nevertinant atliktų darbų, pagaminto rezultato, panaudotų medžiagų ir kitų apeliantės patirtų išlaidų. Sutarties 6.2 punkte nustatyta, kad užsakovas turi teisę prieš terminą nutraukti sutartį ir pareikalauti iš gamintojo atlyginti nuostolius. Taigi šiuo atveju, priteisiant nuostolius turi būti nustatomos civilinės atsakomybės sąlygos. Tai yra pažymėjęs ir kasacinis teismas savo praktikoje: užsakovas dėl netinkamai atliktų darbų ar pažeisto sutarties įvykdymo termino patyrė nuostolių, jis turi teisę reikalauti juos atlyginti, tačiau tokiu atveju privalo įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2013). Kartu pažymėtina, kad Sutarties 6.2 punkto nuostatos iš esmės atitinka CK 6.658 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad jeigu rangovas nepradeda laiku vykdyti sutarties arba atlieka darbą taip lėtai, kad jį baigti iki termino pabaigos pasidaro aiškiai negalima, užsakovas turi teisę atsisakyti sutarties ir reikalauti atlyginti nuostolius. Tokios teisės užsakovas neturi, jei dėl rangovo terminų nesilaikymo yra užsakovo kaltė. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.658 straipsnio 2 dalyje nustatytos teisės įgyvendinimo galimybes, pažymėjo, kad remdamasis šiuo pagrindu užsakovas įgyja teisę atsisakyti sutarties ir reikalauti atlyginti nuostolius tik tuo atveju, kai jis pats bendradarbiavo su rangovu, vykdė įsipareigojimus pagal sutartį ir nesutrukdė rangovui vykdyti sutartį pagal joje nustatytus terminus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2007, 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2010). CK 6.658 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju taikomos CK 6.670 straipsnio ir 6.671 straipsnio restitucijos sąlygos: rangovas privalo grąžinti užsakovui jo perduotą turtą, jei tai neįmanoma, – atlyginti turto vertę pinigais, užsakovas privalo sumokėti už faktiškai atliktus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2004).

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 6.5 punkte nurodė, jog, nustačius, kad gamybos sutartis 2024 m. kovo 25 d. ieškovės iniciatyva buvo pagrįstai nutraukta dėl nesavalaikio ir netinkamo atsakovės darbo bei nepakankamos pateiktos informacijos, ieškovė turi teisę reikalauti grąžinti jos sumokėtas pinigines lėšas. Remdamasis šia išvada, teismas nusprendė priteisti iš atsakovės ieškovei 31 461,60 Eur sumą, kurią kvalifikavo kaip ieškovės patirtus nuostolius. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada laikytina prieštaringa ir nemotyvuota, nes teismas, priteisdamas ieškovei nurodytą sumą kaip nuostolius, nenustatė ir neįvertino visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, taip pat nepagrindė, kokiu teisiniu pagrindu ir kokiu būdu buvo apskaičiuotas priteistinas ieškovei nuostolių dydis. Vien nustatyta aplinkybė, kad sutartis buvo nutraukta dėl netinkamo atsakovės sutartinių įsipareigojimų vykdymo, savaime nesudaro pagrindo visą pagal sutartį sumokėtą kainą kvalifikuoti kaip ieškovės patirtus nuostolius, neįvertinus atitinkamų civilinės atsakomybės sąlygų ir kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Priešingai, sisteminė skundžiamo sprendimo motyvų analizė leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės vertindamas ieškovės ieškinio pirmojo reikalavimo pagrįstumą, taikė CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą pirkėjo teisių gynimo būdą – sutarties atsisakymą ir sumokėtos kainos ieškovei grąžinimą. Pažymėtina, kad pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktą reikalavimas grąžinti sumokėtą kainą yra savarankiškas įstatyme nustatytas pirkėjo teisių gynimo būdas, kurio taikymo prielaidos ir teisinės pasekmės nėra tapačios civilinės atsakomybės pagrindu reiškiamam vartotojo reikalavimui atlyginti nuostolius. Sumokėtos kainos grąžinimu siekiama atkurti iki sutarties įvykdymo buvusią šalių turtinę padėtį tiek, kiek tai numato taikytinas teisinis reguliavimas, o nuostolių atlyginimu siekiama kompensuoti dėl kitos šalies neteisėtų veiksmų patirtą žalą. Todėl šie reikalavimai negali būti sutapatinami, o jų pagrįstumas teisme turi būti vertinamas pagal atitinkamam teisių gynimo būdui taikytinas materialiosios teisės normas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo aiškiai nustatyti, kokiu teisiniu pagrindu tenkina ieškovės reikalavimą dėl 31 461,60 Eur priteisimo, tinkamai kvalifikuoti reiškiamo reikalavimo pobūdį ir įvertinti konkrečiam teisių gynimo būdui taikyti būtinas sąlygas. Teismui neatskyrus reikalavimo grąžinti ieškovei kaip vartotojai pagal sutartį sumokėtą kainą nuo reikalavimo atlyginti nuostolius ir neatskleidus priteistos sumos teisinio bei faktinio pagrindo, lieka neaišku, kokiu materialiosios teisės pagrindu priimta ginčijama sprendimo dalis.

Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovę tinkamai informavo apie tai, kokiais gi terminais ir kokioms papildomoms sąlygoms ji įvykdys sutartį. Anot teismo, atsakovė, veikdama kaip profesionali modulinių namelių gamintoja ir surinkėja, turėjo ieškovei ( vartotojai) tinkamai išaiškinti jai reikalingų duomenų svarbą, tačiau negalėjo ieškovei perkelti pareigos pasirūpinti nameliui reikalingais laiptais. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad atsakovė būtų pateikusi ieškovei kokių nors laiptų pavyzdžių, iš kurių ieškovė būtų galėjusi objektyviai suprasti, kokį sprendimą dėl laiptų ji turi priimti. Atitinkamai teismas vertino, kad yra pagrindas taikyti ir CK 6.674 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios nustato, kad užsakovas turi teisę nutraukti sutartį neapmokėdamas už atliktus darbus bei reikalauti atlyginti nuostolius, jei dėl rangovo pateiktos informacijos nepakankamumo ar netikslumo buvo sudaryta sutartis atlikti darbą, pagal savo savybes neatitinkantį, ką užsakovas turėjo omenyje.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su aukščiau nurodytu pirmosios instancijos teismo vertinimu, dėl ieškovės (užsakovės) tinkamo informavimo apie atliekamus statybos darbus pažymi, jog rangovas iki sutarties sudarymo privalo suteikti užsakovui būtiną ir teisingą informaciją apie siūlomus darbus, jų rūšis, kainą, apmokėjimo formą, taip pat, jeigu užsakovas paprašo, kitus su sutartimi ir atliekamu darbu susijusius duomenis (CK 6.674 straipsnio 1 dalis). Užsakovas turi teisę nutraukti sutartį neapmokėdamas už atliktus darbus bei reikalauti atlyginti nuostolius, jei dėl rangovo pateiktos informacijos nepakankamumo ar netikslumo buvo sudaryta sutartis atlikti darbą, pagal savo savybes neatitinkantį, ką užsakovas turėjo omenyje (CK 6.674 straipsnio 2 dalis). Tačiau, kilus ginčui dėl informacijos nepakankamumo, pareiga įrodyti priežastinį ryšį tarp informacijos nesuteikimo ir neigiamų padarinių tenka užsakovui, o pareiga įrodyti, kad buvo pateikta būtina ir teisinga informacija, – rangovui (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-421/2019, 30 punktas).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino rangovo ikisutartinės informavimo pareigos apimties ir jos įtakos galutiniam rezultatui. Šiuo atveju teismas, grįsdamas sprendimą minėtu CK 6.674 straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu, turėjo pareigą ištirti ieškovės (vartotojos) įrodinėjamą priežastinį ryšį tarp informacijos nesuteikimo ir kilusių neigiamų padarinių (CPK 178 straipsnis). Šiam tikslui pasiekti teismas privalėjo detaliai išanalizuoti šalių ikisutartinį bendravimą, susirašinėjimą elektroniniais laiškais bei kitus įrodymus, kad objektyviai nustatytų, ar dėl rangovės (atsakovės) pateiktos informacijos nepakankamumo ar netikslumo buvo sudaryta sutartis atlikti darbą, kuris pagal savo savybes neatitinka to, ką užsakovė (ieškovė) pagrįstai turėjo omenyje, ir ar tai suteikia užsakovei teisę nutraukti sutartį neapmokant už atliktus darbus rangovei bei reikalauti nuostolių atlyginimo (CK 6.674 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog Įstatymuose nustatytas teisinis reglamentavimas bei jo tikslas lemia išvadą, kad esant vartojimo rangos teisiniams santykiams užsakovas (vartotojas) disponuoja Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintomis pirkėjo (vartotojo) teisėmis ir turi teisę pasirinkti kurį nors iš šio kodekso įtvirtintų pažeistų teisių gynimo būdų, tuo tarpu ginčą nagrinėjantis teismas patikrina, ar yra užsakovo (vartotojo) pasirinkto teisių gynybos būdo taikymo sąlygos, ir arba taiko užsakovo (vartotojo) pasirinktą, minėtame straipsnyje įtvirtintą pažeistų teisių gynimo būdą, arba argumentuotai atsisako jį taikyti ar parenka ir taiko proporcingą bei adekvatų užsakovo (vartotojo) teisių gynimo būdą ( pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2013).

Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti visą pagal sutartį sumokėtą 31 461,60 Eur sumą, neįvertino, ar tokio reikalavimo patenkinimas yra pagrįstas ir proporcingas ieškovės, kaip vartotojos, teisių gynimo būdas, atsižvelgiant į sutartinių įsipareigojimų pažeidimų pobūdį bei mastą. Atsakovė byloje įrodinėjo (su atsiliepimu į ieškinį pateikė modulinio namo fotonuotrauką, 2023 m. liepos 24 d. šalių pasirašytą modulinio namo gamybos etapo perdavimo aktą), kad modulinis namas „Liepa6“ yra pagamintas ir saugomas jos teritorijoje, kad ieškovė turi galimybę jį atsiimti. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino šių aplinkybių, nenustatinėjo modulinio namo būklės ir atitikties sutarties sąlygoms, taip pat galimų rangos darbų trūkumų pobūdžio bei masto. Teismas ginčui teisingai išspręsti netaikė sutarties aiškinimo taisyklių (CK XIV skyriaus nuostatos) ir jų pagrindu nesprendė, ar be paties modulinio namo pagaminimo, šalys iš esmės tarėsi ir dėl namo įrengimo bei jo pastatymo ieškovės sklype.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas bylą teismas turi išaiškinti šalims jų procesines teises ir pareigas, įskaitant pareigą patikslinti ieškinio pagrindą ir pateikti įrodymus, pagrindžiančius pareikštus reikalavimus ar atsikirtimus į juos (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Tik išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, teismas gali spręsti dėl ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo pagrįstumo ir jo teisinių pasekmių.

Kadangi kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nebedaro įtakos bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties bei pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog egzistuoja pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2012; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683-686/2015). Kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad svarbiausių teisinių ir faktinių bylos aplinkybių nenustatymas, neįvertinimas ar netinkamas įvertinimas yra traktuojamas kaip bylos esmės neatskleidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012).

Pažymėtina, kad faktinių aplinkybių nustatymas apeliacinės instancijos teisme yra ribotas, nes tyrimo apimtis susiaurina apeliacinio skundo ribos. Nors apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus, bet kaip nustatyta, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisme byla turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais iš naujo (teismas turėtų pirmiausia vertinti sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindų buvimą, tik jų nenustačius, kvalifikuoti ginčą pagal vartojimo rangos santykius ir vartotojų teisių gynybos aspektus , o tai neatitiktų apeliacijos prasmės, nes apeliacinė instancija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumo kontrolės forma. Tai reiškia, jog konstatavus bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme yra pagrindas apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir bylą toje ginčo dalyje nagrinėti iš naujo, t. y. šiuo atveju yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos.

Nustatytų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, neišsiaiškino esminių bylos faktinių aplinkybių, susijusių su šalių sudaryto sandorio ginčijimu ir ieškovės reikalavimu pripažinti jį negaliojančiu dėl apgaulės ar suklydimo; vertindamas tik sutartinių įsipareigojimų netinkamą vykdymą ir sutarties atsisakymo (nutraukimo) ieškovės kaip vartotojos iniciatyva galimumą, neatskleidė bylos esmės. Atsižvelgiant į tai, skundžiama sprendimo dalis, kuria ieškovei A. V. iš atsakovės UAB „Dainija“ priteisti 31 461,60 Eur nuostoliai, 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos ir 8 358,44 Eur bylinėjimosi išlaidos, panaikinama ir šioje dalyje byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Skundžiamą teismo sprendimo dalį panaikinus ir perdavus šioje dalyje bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui, nagrinėsiančiam bylą iš naujo (CPK 93 straipsnio 5 dalis)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nutaria:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei A. V. iš atsakovės UAB „Dainija“ priteisti 31 461,60 Eur nuostoliai, 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos, 8 358,44 Eur bylinėjimosi išlaidos, ir perduoti šioje dalyje bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.