Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Augustinas Mitkus

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. K., O. P. ir L. E. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2YT-36962-1080/2026, pagal pareiškėjų O. P., V. K. ir L. E. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Registrų centras.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Pareiškėjos O. P., V. K. ir L. E. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą, prašydamos nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1991 m. liepos 22 d. V. M. ir L. M. (dabar L. E.) notariškai patvirtintu „Pareiškimu apie susitarimą pirkti privatizuojamą butą“ (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis) susitarė, kad privatizuojamo buto su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini)) savininku asmeninės nuosavybės teise bus V. M..

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. rugsėjo 17 d. nutartimi pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atsisakė priimti.

Teismas, aptaręs CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pažymėjo, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Paneigti prezumpciją dėl viso buto teisinio statuso ir įrodyti, kad pareiškimu sutarus šis nekilnojamasis turtas buvo asmeninė V. M. nuosavybė, yra asmens, siekiančio įgyti teises į šį butą (šiuo atveju – pareiškėjų), pareiga. Faktas apie V. M. nuosavybės teise valdytą butą CPK 444–448 straipsniuose nurodyta tvarka nenustatinėjamas.

Teismas nurodė, kad pareiškėjos siekia įrodyti reikšmingus faktus – teisiškai individualizuoti V. M. priklausiusį turtą, t. y. V. M. turto teisinį režimą bei siekdamos įrodyti nurodomą turto režimą gali įrodinėti reikšmingas aplinkybes reikšdamos ieškinį. Tokiu atveju, kai faktai yra įrodomieji, o ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnio nustatyta tvarka.

Teismas konstatavo, kad pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atsisakytina priimti, nes teikiamas pareiškimas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso (ypatingosios teisenos) tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismas pareiškėjoms išaiškino, kad su reikalavimu dėl turto pripažinimo asmenine V. M. nuosavybe jos turi kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjos prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 17 d. nutartį ir perduoti pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo klausimą Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas neteisingai ir savavališkai performulavo pareiškimo dalyką.

Teismo nutartyje nurodyta praktika susijusi su kitokiomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas visiškai neįvertino pareiškime nurodytos priešingos ir pagal faktines aplinkybes artimesnės teismų praktikos – Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-823-773/2020 (21, 23–24 punktai).

Teismas neįvertino aplinkybės, jog byloje nėra ginčo ir nėra galimo atsakovo.

Nutarties motyvai neatsako į esminius pareiškimo argumentus (nėra jokių motyvų, kodėl Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje numatyto susitarimo turinys nelaikytinas juridinę reikšmę turinčiu faktu, kodėl CPK 445 straipsnio sąlyga neįvykdyta, nors Registrų centras raštu nurodė neturintis teisės aiškinti dokumentų turinio, kodėl nereikšminga aplinkybė, kad pati 1991 m. susitarimo šalis yra pareiškėja ir patvirtina valią, kodėl netaikytina pareiškime nurodyta Kauno apygardos teismo ir kasacinio teismo praktika, kas turėtų būti atsakovas ir koks reikalavimas jam turėtų būti reiškiamas).

Atsiliepimas į atskirąjį skundą įstatymo nustatyta tvarka nėra pateiktas.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apeliacijos objektas byloje yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos kreipėsi į teismą prašydamos nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1991 m. liepos 22 d. V. M. ir L. M. (dabar L. E.) notariškai patvirtintu „Pareiškimu apie susitarimą pirkti privatizuojamą butą“ (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis) susitarė, kad privatizuojamo buto su rūsiu savininku asmeninės nuosavybės teise bus V. M.. Iš pareiškimo priedų matyti, kad V. M. ir L. M. santuoką nutraukė (duomenys neskelbtini) V. M. mirė (duomenys neskelbtini). V. M. testamente nurodyta, kad V. M. turto paveldėtojos yra O. P. ir V. K..

Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas nustato tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis).

Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, tai yra sukelti pareiškėjui tam tikrų teisinių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, tai yra ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2010; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2009).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjų prašomas nustatyti juridinis faktas, jog visas butas priklausė A. M. asmeninės nuosavybės teise, yra siekimas nustatyti ne juridinę reikšmę turintį faktą, o turto teisinį rėžimą.

Pažymėtina, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Paneigti prezumpciją dėl viso buto teisinio statuso ir įrodyti, kad šis nekilnojamasis turtas yra asmeninė V. M. nuosavybė, yra asmens, siekiančio įgyti teises į šį butą, pareiga. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos siekia įrodyti reikšmingus faktus – teisiškai individualizuoti V. M. priklausiusį turtą, t. y. V. M. turto teisinį režimą bei siekdamos įrodyti nurodomą turto režimą gali įrodinėti reikšmingas aplinkybes reikšdamos ieškinį. Tokiu atveju, kai faktai yra įrodomieji, o ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnio nustatyta tvarka.

Pasisakant dėl kitų atskirojo skundo argumentų, jog teismas turėjo paaiškinti, koks materialusis teisinis ginčas turi būti sprendžiamas, kam turėtų būti reiškiamas reikalavimas ir kokia teisė laikoma pažeista ar ginčijama, pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į turtą ir koks šios teisės turinys – juridinis faktas negali būti nustatinėjamas, tokie klausimai turi būti sprendžiami ieškinio teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008). Vilniaus apygardos teismas, be kita ko, yra pasisakęs dėl turto paveldėjimo subjekto panašaus pobūdžio byloje (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutarties civilinėje byloje e2A-73-855/2020 19 punktas). Pagal kasacinio teismo praktiką, kai iš paduodamo pareiškimo matyti, kad yra ginčas dėl teisės, toks prašymas ypatingąja teisena nenagrinėtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2012). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškimu siekiama nustatyti, kad nekilnojamasis turtas (butas) yra asmeninė V. M. nuosavybė, o ne jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Nurodytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjos faktą, kad 1991 m. liepos 22 d. V. M. ir L. M. notariškai patvirtintu pareiškimu susitarė, kad privatizuojamas butas su rūsiu bus V. M. asmeninė nuosavybė, turi įrodinėti ginčo teisenoje reikšdamos ieškinį.

Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjų atskirojo skundo argumentus, kad teismas neteisingai ir savavališkai performulavo pareiškimo dalyką, atmeta kaip nepagrįstus. Šiuo aspektu kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016 20 punktą). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, kad asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016 18 punktą).

Be to, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).

Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, teismas nurodė, kad pareiškėjos kreipėsi į teismą ypatingąja teisena, nors jų reikalaujama nustatyti aplinkybė turi būti sprendžiama ginčo teisena.

Pažymėtina, kad pareiškimo priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Klaidingas teisinio santykio kvalifikavimas negali būti laikomas esminiu trūkumu, trukdančiu teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, nes po teisingo teisinio reikalavimo suformulavimo ir visų byloje dalyvaujančių asmenų nurodymo (CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas) tolimesnis procesas vyks toliau, ir bus nagrinėjamas teisme.

CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, t. y. teismas turi būti aktyvus. Šiuo atveju teismas neturėjo bylos nagrinėti ypatingosios teisenos tvarka. Tačiau teismas negalėjo atsisakyti priimti pareiškimą, nes ginčas, kaip toks, teisme civilinio proceso tvarka nagrinėtinas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taigi teismas, gavęs pareiškėjų pareiškimą, turėjo nurodyti pareiškėjoms pašalinti trūkumus, t. y. spręsti, ar pareikšti ieškinį (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Nepašalinus procesinio dokumento trūkumų, teismas vadovaujasi ir kitomis trūkumų šalinimą reglamentuojančiomis taisyklėmis (CPK 115 straipsnio 3 ir 4 dalys).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad byla negali būti nagrinėjama ypatingąja teisena, tačiau netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias procesinio dokumento trūkumų šalinimo klausimą. Pareiškimo priėmimo klausimas priskirtinas pirmosios instancijos teismo kompetencijai, skundžiama nutartis naikintina ir pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 17 d. nutartį panaikinti ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nutartis neskundžiama.