Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos O. E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo, kuriuo pareiškimas atmestas, civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. E. B. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje – Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės įmonės „Turto bankas“, ir S. B.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja O. E. B. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į buvusio sutuoktinio S. B. ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini).

1.1. Savo reikalavimus grindė tuo, jog santuokos su S. B. metu nuosavybės teise įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). 1995 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas priėmė sprendimą dėl santuokos nutraukimo, tačiau sprendimu nenustatė turtinių santuokos nutraukimo pasekmių ir buto nepadalino. (duomenys neskelbtini) buvęs sutuoktinis S. B. mirė. Dar iki S. B. mirties faktiškai viena valdė ir naudojosi butu – išsiskyrusi su buvusiu sutuoktiniu bute gyveno viena, S. B. iš buto išsikėlė ir niekada nereiškė jokių pretenzijų dėl buto, nebandė įgyvendinti teisės į savo buto dalį, negyveno jame, nemokėjo jokių mokesčių ir neatliko jokių buto pagerinimų bei nelaikė savęs buto bendraturčiu; ji buvo vienintelė bute deklaruota gyventoja. S. B. mirus toliau atvirai ir nepertraukiamai valdė visą butą, rūpinosi juo, mokėjo visus reikiamus buto išlaikymo mokesčius, atliko ne vieną buto pagerinimą. Mano, kad yra visos įstatyme numatytos sąlygos nustatyti jai nuosavybės teisės įgijimo į nurodytą turtą įgyjamąja senatimi faktą, nes pareiškėja nepertraukiamai, sąžiningai ir teisėtai butą valdė daugiau nei 26 metus.

2. Suinteresuotas asmuo – Lietuvos valstybė, atstovaujama VĮ Turto banko, pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame pareiškimą prašė nagrinėti teismo nuožiūra suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.

2.1. Nurodė, jog viena vertus, nagrinėjamu atveju prašomas nustatyti nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi faktas atitinka visas būtinas įstatymo nustatytas sąlygas šiam faktui konstatuoti, kita vertus, pareiškėjos teiginiai dėl to, jog butas priklauso jai asmeninės nuosavybės teise, nesukuria jai jokių teisinių padarinių ir toks pareiškimas turėtų būti nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka.

3. Suinteresuotas asmuo S. B. atsiliepimo į pareiškimą nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjos O. E. B. pareiškimą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), viešame registre įregistruotas kaip pareiškėjos O. E. B. nuosavybė, buvo įsigytas pareiškėjos ir S. B. santuokos metu. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 1995 m. rugsėjo 4 d. civilinėje byloje Nr. 2⁹-4075/1995 priėmė sprendimą dėl O. E. B. ir S. B. santuokos, įregistruotos (duomenys neskelbtini), nutraukimo. Sprendimu dėl sutuoktinių turto padalinimo nepasisakyta. Pagal tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 40 straipsnį santuoka laikoma pasibaigusia, kai bent vienas sutuoktinis santuokos nutraukimą įregistruoja civilinės metrikacijos organuose. Iš į bylą pateikto ištuokos liudijimo matyti, jog minėtos santuokos nutraukimo įrašas Nr. 30 atliktas (duomenys neskelbtini) Iš Gyventojų registro pateiktų duomenų matyti, jog S. B. mirė ištuokoje (duomenys neskelbtini), vaikai: S. B. (į bylą įtraukta suinteresuotu asmeniu) ir A. B. (pergyveno tėvą, mirė (duomenys neskelbtini)). Testamentų registro ir Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro duomenimis mirus S. B. jo palikimas nebuvo priimtas. Pareiškėja pateikė į bylą rašytinius įrodymus apie tai, jog, tiek iki santuokos nutraukimo, tiek po santuokos nutraukimo iki buvusio sutuoktinio mirties, tiek pastarajam mirus, gyveno bute, (duomenys neskelbtini), mokėjo komunalinius mokesčius, atliko buto remontą.

6. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 3K-3-57-701/2015, kurios ratio decidendi sutampa su nagrinėjama byla, yra pasisakęs, jog tai, kad po asmens mirties jo turto paveldėjimo byla nebuvo pradėta ir niekas nepareiškė pretenzijų į jo turtą, savaime nereiškia, jog toks turtas nebuvo paveldėtas, nes jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriima palikimo (CK 5.2 straipsnio 3 dalis, 5.62 straipsnio 1 dalies 2-3 punktai), mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei nuo palikimo atsiradimo dienos nepriklausomai nuo to ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka, ar ne palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Todėl teismas darė išvadą, jog S. B. priklaususią ½ dalį ginčo buto po jo mirties paveldėjo valstybė, t. y. paveldėjimo pagrindu šis turtas tapo valstybės nuosavybė.

7. Kadangi CK 4.69 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei priklausančius daiktus, o pareiškėja siekia įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, teismas sprendė, jog ginčo turto valdymas negali būti pripažįstamas teisėtu, o pareiškimas negali būti tenkinamas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8. Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo arba priimti naują sprendimą – tenkinti apeliantės pareiškimą ir nustatyti, kad apeliantė O. E. B. faktiškai valdydama butą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), įgijo nuosavybės teisę į buvusio sutuoktinio S. B. ½ buto dalį ir asmeninės nuosavybės teise pareiškėjai O. E. B. priklauso visas butas. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma prijungti naujus pateiktus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Įgyjamosios senaties dešimties metų terminas jau buvo suėjęs iki pareiškėjos sutuoktinio S. B. mirties (duomenys neskelbtini) Pareiškėja pradėjo butą valdyti nuo 1982 m. kovo 11 d., ką patvirtina pridedamas 1982 m. kovo 11 d. Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto orderis Nr. 032750. Pareiškėjos buvęs sutuoktinis bute gyveno neilgą laikotarpį (nuo santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini) iki 1991 m. sausio mėn.), todėl jau buto privatizavimo metu (1992 m. kovo 30 d.) pareiškėja bute gyveno ir visą butą faktiškai valdė viena.

8.2. Apeliantė butą įgijo sąžiningai nuo 1982 m. kovo 11 d., ką patvirtina su šiuo skundu pateikiami įrodymai. Visą įgyjamosios senaties laiką apeliantė buvo įsitikinusi, jog niekas neturi už ją daugiau teisių į visą butą, nežinojo apie kliūtis, trukdančias įgyvendinti jai savo nuosavybės teisę į butą, jeigu tokių kliūčių ir būtų buvę.

8.3. Apeliantės buto valdymas tęsėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą – ne mažiau kaip dešimt metų, kuris suėjo iki pareiškėjos buvusio sutuoktinio mirties. Apeliantės buvęs sutuoktinis S. B. per visą valdymo laikotarpį turėjo visas galimybes įgyvendinti savo teises į daiktą, bet nepasinaudojo jomis.

9. VĮ „Turto bankas“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

9.1. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad S. B. po santuokos nutraukimo kokiu nors būdu būtų išreiškęs valią perleisti jam priklausiusią ½ buto dalį buvusiai sutuoktinei. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

9.2. Visi pareiškėjos teiginiai, susiję su tuo, kad butas jai priklauso asmeninės nuosavybės teise gali būti vertinami kaip įrodomieji kartu su kitų faktų visuma patvirtinantys arba paneigiantys kurias nors bylos aplinkybes ir įrodinėjami nagrinėjant ieškinį, o ne nustatinėjami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 – 448 straipsniuose nurodyta tvarka.

9.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą bei formuodamas vieningą teismų praktiką taikant minėtą institutą yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į turtą ir koks šios teisės turinys – juridinis faktas negali būti nustatinėjamas, tokie klausimai turi būti sprendžiami ieškinio teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 19 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008, taip pat ir. Klaipėdos apygardos teismo 2009-08-03 nutartis civilinė byloje Nr. 2S-1143-622/2009).

10. Suinteresuotas asmuo S. B. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

11. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.

13. Dėl naujų įrodymų priėmimo. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto orderį Nr. 032750, buto techninės apskaitos bylą, mokėjimo kvitus ir pranešimą apie nurašymą iš nebalansinės sąskaitos, gyventojų registro pažymą, kuriuos prašo prijungti prie nagrinėjamos bylos. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyti įrodymai neabejotinai galėjo būti pateikti ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o aplinkybė, jog pareiškėja yra senyvo amžiaus, atsižvelgiant į tai, kad ją atstovauja profesionalus teisininkas – advokatas, savaime negali būti laikoma svarbia, sutrukdžiusia pateikti dokumentus dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, tiek civilinio proceso teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-257/2013) pripažįstama, kad ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, t. y. jose teismas turi būti aktyvus (CPK 179 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2017, 25 punktas). Todėl, įvertinus nurodytas aplinkybes, tai, jog pridedami nauji įrodymai galimai patvirtins arba paneigs bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymu, o byloje svarbu nustatyti tikrąją tiesą, yra pagrindas šiuos įrodymus priimti.

14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Šio straipsnio 2 dalis numato, jog nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka.

15. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

17. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, bylos Nr. 3K-7-67/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, jog tai, kad teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

18. Nekilnojamojo turto registro duomenimis butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), viešame registre 1992 m. kovo 30 d. įregistruotas kaip pareiškėjos O. E. B. nuosavybė, įregistravimo pagrindas 1992 m. kovo 30 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 13-2645. Bylos duomenimis pareiškėja ir S. B. (duomenys neskelbtini) sudarė (įregistruota tą pačią dieną) santuoką, kuri buvo nutraukta 1995 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 29-4075/1995 (sprendimas įsiteisėjo 1995 m. rugsėjo 25 d.). Sutuoktinių santuokoje įgytas turtas šiuo sprendimu padalintas nebuvo. Ištuokos liudijimas išduotas (duomenys neskelbtini) Kaip pagrįstai sprendime nurodė ir bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 40 straipsnis numatė, jog santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Iš nustatytų faktinių aplinkybių teismui nekyla jokių abejonių, kad butas buvo įgytas santuokos tarp O. E. B. ir S. B. metu. Šios aplinkybės neginčija ir pati pareiškėja. Be to, bylą nagrinėjęs teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nustatė, kad S. B. mirė ištuokoje (duomenys neskelbtini) Gyventojų registrų duomenimis jis turėjo vaikus S. B. ir A. B. (mirė (duomenys neskelbtini)). Testamentų registro ir Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro duomenimis mirus S. B. jo palikimas nebuvo priimtas.

19. Iš šių duomenų akivaizdu, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu fakto nustatymui teisiškai reikšmingas buvo buto valdymo laikotarpis yra nuo (duomenys neskelbtini) (santuokos pasibaigimo momento) iki S. B. mirties (duomenys neskelbtini) Pareiškėjos į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, kaip skundžiamame sprendime pagrįstai nustatė bylą nagrinėjęs teismas, iš tiesų patvirtina, kad tiek nuo santuokos nutraukimo iki buvusio sutuoktinio mirties, tiek ir mirus buvusiam sutuoktiniui pareiškėja butą valdė, mokėjo komunalinius mokesčius, atliko buto remontą. Kita vertus, S. B. mirties dieną nebuvo suėjęs įstatymo nustatytas CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas, todėl, pareiškėjai nesant santuokoje su S. B., niekam nepriėmus jo palikimo bei nepaneigus sutuoktinių lygių dalių prezumpcijos, mirusiojo turtas paveldėjimo teise formaliai galėjo pereiti tik valstybei nuo palikimo atsiradimo dienos nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atliko, ar ne palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Taigi tuo atveju, jeigu pareiškėjui S. B. priklausė ½ buto, ši buto dalis nuosavybės teise perėjo valstybei ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatas įgyjama senatimi negalėjo būti įgyta pareiškėjos.

20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjos pozicija nagrinėjamoje byloje apskritai prieštaringa. Viena vertus, ieškinyje nurodoma, kad būtent pareiškėja pirko butą, tačiau čia pat teigiama, jog buto bendrasavininkas, turėdamas realias galimybes pasinaudoti savo teise į buto dalį to nedarė, tuo tarpu apeliaciniame skunde apskritai akcentuojama, kad už butą ji mokėjo viena, iš savo asmeninių lėšų, t. y. iš esmės siekiama įrodyti, kad visas butas nuosavybės teise priklausė ir šiuo metu priklauso pareiškėjai, pažymima, kad butas buvo valdomas kaip savas, jog jis yra vienintelis ir pagrindinis apeliantės turtas. Atkreiptinas dėmesys, kad nurodyti pareiškėjos argumentai taip pat nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjos pareiškimo dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo, kadangi, kaip jau nurodyta aukščiau aptartoje kasacinio teismo praktikoje, nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas, o šiuo atveju pareiškėjos teiginiai, naujai pridėti rašytiniai įrodymai, rodo, kad pareiškėja iš esmės siekia įrodyti priešingą faktinę situaciją, t. y. kartu apeliantė bando įrodinėti ir sąlygos, dėl kurios nuosavybės teisės įgyjamas įgyjamosios senaties būdu yra negalimas, egzistavimą, t. y. kad ji vienintelė yra ir buvo viso buto savininkė. Tuo tarpu esamas daikto savininkas negali savo paties daikto dar kartą įgyti įgyjamosios senaties būdu.

21. Apeliantei nurodant tokias prieštaringas aplinkybes, teisėjų kolegija pilnai sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, jog šiuo atveju būtina remtis teismų praktika numatančia, jog tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į turtą ir koks šios teisės turinys – juridinis faktas negali būti nustatinėjamas, tokie klausimai turi būti sprendžiami ieškinio teisenos tvarka. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į pareiškimo pagrindą ir dalyką, negalėjo būti sprendžiama dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė), nebuvo nustatinėjama, už kokias lėšas butas įgytas (asmenines ar bendras) ir pan., todėl pareiškėja, siekdama įrodyti, kad butas buvo pirktas už asmenines lėšas, jai priklauso asmeninės nuosavybės teise, turi teisę kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka su tokiu reikalavimu.

22. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tuo atveju, jeigu sutuoktiniams priklausė po ½ buto, teisėtu ir sąžiningu bet kuriuo atveju gali būti laikomas tik toks buto dalies valdymas, kuomet suvokiama, kad niekas į buto dalį neturi nuosavybės teisių, o toks suvokimas turi būti egzistuoti per visą įgyjamosios senaties termino trukmę. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad buto dalies valdymas nuo (duomenys neskelbtini) negalėtų būti laikomas teisėtu ir sąžiningu, nes mirusiojo S. B. turtas paveldėjimo teise perėjo valstybei nuo palikimo atsiradimo dienos (arba galėjo pereiti jo vaikams ar kitiems paveldėtojams) ir tą pareiškėja bet kuriuo atveju turėjo suvokti. Tuo tarpu tuo atveju, jeigu turtas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, iki (duomenys neskelbtini) (santuokos pasibaigimo momento) pareiškėja neabejotinai suvokė ar turėjo suvokti, kad buto dalis priklauso S. B., t. y. žinoti, jog kita buto dalis priklauso ne jai.

23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad egzistuoja sąlygos, dėl kurių nuosavybės teisės įgijimas įgyjamosios senaties būdu negalimas – turtas formaliai priklauso valstybei, o nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei priklausančius daiktus. Kita vertus, byloje yra duomenys apie tai, kad apeliantės nuosavybės teisė į butą galimai atsirado kitu pagrindu, t. y. pagal sandorį, visą butą jai įsigijus iš asmeninių lėšų, asmeninės nuosavybės teise. Šią aplinkybę apeliantė gali įrodinėti atskiro proceso tvarka, kadangi matyti, jog nagrinėjamu atveju tam yra visos prielaidos, o teismas vertins nagrinėjamą situaciją įrodymų pakankamumo prasme, t. y. ar jų pakanka asmeninės nuosavybės teisės atsiradimui konstatuoti.

24. Kartu kaip visiškai nepagrįsti bei deklaratyvūs atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėja butą sąžiningai įgijo dar 1982 m. kovo 11 d., kadangi pati pareiškėja nurodo, jog pats butas buvo privatizuotas tik 1992 m. kovo 30 d. Šiuo atveju buvo valdymas iki jo privatizavimo, suvokiant, kad butas nuosavybės teise priklauso ne pačiai pareiškėjai, taip pat negali būti laikomas sudarančiu pagrindą pripažinti nuosavybės teisės atsiradimą įgyjamosios senaties pagrindu. Pažymėtina ir tai, jog po privatizavimo butas, jos buvusiam sutuoktiniui be kita ko gyvenant bute, pareiškėjos galėjo būti valdomas tik kaip asmeninė jos nuosavybė arba kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o įstatymo nustatytas įgyjamosios senaties terminas į jos buvusiam sutuoktiniui galimai priklausiusią buto dalį prasidėjo tik nuo santuokos pabaigos momento, bet kaip minėta bet kuriuo atveju nesiekė dešimties metų.

25. Įvertinęs nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias įgyjamosios senaties institutą, rėmėsi aktualia nagrinėjamam ginčui teismų praktika, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą pažymi, jog pareiškimo, pareikšto ypatingosios teisenos tvarka, dėl nuosavybės teisių įgijimo įgyjamąja senatimi, atmetimas, pirmosios instancijos teismo sprendimo palikimas nepakeistu, šiuo konkrečiu atveju, taip pat teismo teisės peržengti pareikšto reikalavimo ribas (bylos dalyką ir pagrindą) nebuvimas, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, neatima iš apeliantės O. E. B. teisės kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka ir reikšti atitinkamus reikalavimus dėl buto pripažinimo jos asmenine nuosavybe.

27. Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme rezultatą bei vadovaujantis CPK 443 str. 6 d., kurioje nustatyta, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, nesant duomenų apie suinteresuotų asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, bylinėjimosi išlaidos iš apeliantės suinteresuotiems asmenims nepriteisiamos.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.