Šiaulių apygardos teismo nutartis

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. rugsėjo 14 d. Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Muchtarovienės, Aleksandro Rusako, Irmos Valiuškienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo IES1 apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 patikslintą ieškinį atsakovei ATS1 dėl pripažinimo statytoju ir savininku, paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

2026 m. vasario 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-760-1210/2026, ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti: pripažinti ieškovą IES1 namo, ūkinio pastato ir garažo statytoju ir savininku, adresu (duomenys neskelbtini), kaimas, (duomenys neskelbtini) seniūnija, (duomenys neskelbtini), ir panaikinti atsakovės ATS1 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai taikė CK 4.47 straipsnį ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos dėl nuosavybės teisės įgijimo sukūrus naują daiktą ar rekonstravus esamą. Teismas turėto padaryti išvadą, kad ieškovui statytojo teisę žodiniu susitarimu perleido jo sūnėnas A. J. ir ieškovas turi nuosavybės teisę į naujai sukurtą objektą.

Ieškovas turėdamas asmens, kurio vardu buvo išduotas statybos leidimas, sutikimą (žodinį) pasistatė gyvenamąjį namą ir kitus statinius (garažą ir ūkinį pastatą). Pastatytame name gyveno vien tik ieškovas. Iki pat mirties ((duomenys neskelbtini)) A. J. niekada negyveno adresu (duomenys neskelbtini) Jis nei darbu, nei savo lėšomis neprisidėjo nei prie gyvenamojo namo, nei prie ūkinio pastato ir garažo statybos. Nei atsakovė, nei jos motina L. C., nei sklypo savininkas A. J. niekada ieškovo statytame name negyveno ir nebuvo deklaruoti. Mano, kad ieškovas sukūrė nuosavybę CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatytu pagrindu, t. y. statybos būdu (turėdamas žodinį formalaus statytojo leidimą ir pavedimą), investuodamas į statybą išimtinai savo asmenines lėšas ir tokiu būdu nuosavybės teisę įgijo pagamindamas naują daiktą, todėl teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovas nėra nei statytojas, nei savininkas. Be to, teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl kokių priežasčių atmetė ieškinį dalyje dėl ieškovo pripažinimo garažo ir ūkinio namo statytoju ir savininku.

Nesutinka su teismo išvada, kad ieškovas neįrodė ieškinyje nurodytų aplinkybių. Pažymi, kad teismas visiškai nevertino liudytojų M. J., V. G., R. J. paaiškinimų duotų teismo posėdžio metu, kurie patvirtino, kad ginčo statinius savo lėšomis statė ieškovas ir vėliau gyveno pastatytame name, o atsakovė, jos motina ir tėvas niekada negyveno ieškovo pastatytame name. Mirus atsakovės tėvui, atsakovė su mama atvažiavo gyventi pas ieškovo seserį M. J., kur nemokamai gyveno antrame namo aukšte. Liudytojai patvirtino, kad atsakovės tėvas neprieštaravo, kad ieškovas sau statytų namą. Mirus atsakovės tėvui, buvo susitarta, kad atsakovei tapus pilnamete, ginčo turtas bus perrašytas ieškovui. Taip pat nurodo, kad ūkio pastato, ir garažo įregistravimo pagrindas – 2010 m. gruodžio 8 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, kadastrinių duomenų tikslinimo įregistravimo pagrindas – 2009 m. vasario 4 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla. Šie faktai patvirtina tai, kad nei atsakovė (dėl savo amžiaus), nei atsakovės tėvas (miręs (duomenys neskelbtini)) negalėjo atlikti aukščiau nurodytų teisiškai reikšmingų veiksmų. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos, kadastrinių matavimų tikslinimai buvo atliekami ieškovo inciatyva, siekiant įteisinti jo pastatytus statinius. Akcentuoja, kad 2011 m. sausio 14 d. Deklaracijoje apie statybos užbaigimą, garažo ir ūkinių pastatų statinių statybos vadovu nurodytas ieškovas IES1. Šios deklaracijos pagrindu buvo įregistruota ieškovo sukurta nuosavybė viešame registre. 1988 m. rugpjūčio 10 d. Sutartis dėl statybos perėmimo, sudaryta tarp ieškovo ir M. J. patvirtina, kad A. J. statyboms lėšų neturėjo ir statybos procese jis nedalyvavo. Nurodo, kad teismas šių rašytinių įrodymų visiškai nevertino. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Žemės mokesčio apskaičiavimo deklaracijos, mokėjimo kvitai, patvirtinantys žemės mokesčio ir komunalinių paslaugų apmokėjimą, patvirtina tai, kad vien tik ieškovas prižiūrėjo, naudojosi ir valdė gyvenamąjį namą ir kitus statinius. Nors pranešimuose ir deklaracijose nurodyta atsakovė, tačiau mokėjimo kvitai ir jų pateikimas teismui, patvirtina, kad šiuos mokėjimus vykdė ieškovas. Teismas nurodytus įrodymus vertino netinkamai ir nepagrįstai konstatavo, kad žemės mokesčius mokėjo atsakovė.

Nurodo, kad teismas nepagrįstai netaikė CK 1.130 straipsnio 2 dalies ir nepripažino, kad ieškinio senaties terminas nutrūko, be to, nelaikė, kad, net jeigu terminas ir praleistas, yra pagrindas jį atnaujinti. Pažymi, kad o A. J. mirties ieškovas ir L. C. ėmėsi aktyvių veiksmų, kad nekilnojamasis turtas būtų paveldėtas ir ieškovas juo naudotųsi, valdytų ir disponuotų. Realiai palikimo atsakovė nepriėmė – niekada ten negyveno, nesirūpino gyvenamojo namo ir kitų statinių priežiūra, nemokėjo mokesčių. Pabrėžia, kad 2011 m. rugsėjo 5 d. mainų sutartis, sudaryta tarp atsakovės įstatyminės atstovės L. C. ir M. J., atsakovės įstatyminės atstovės L. C. prašymai, (duomenys neskelbtini) atsakovės įstatyminės atstovės L. C. suteiktas įgaliojimas ieškovui, Jonavos apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartis patvirtina, kad L. C. buvo žinoma apie A. J. valios išraišką dėl tikrojo nekilnojamojo turto statuso. Keli ketinimai sudaryti mainų sutartis, pagal kurias ginčo turtas realiai būtų atitekęs ieškovui, kreipimaisi į teismą dėl paveldėjimo patvirtina tai, kad buvo susitarimas dėl turto perleidimo ieškovui ir L. C. ėmėsi aktyvių veiksmų tam, kad šis turtas atitektų realiam statinių statytojui ir realiam savininkui – ieškovui. Ieškovas apie pažeistas savo teises sužinojo atsakovei sulaukus pilnametystės, todėl buvo pagrindas kreiptis ieškovui į teismą. Atsižvelgiant į tai mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog praleistas ieškinio senaties terminas ir nepagrįstai šio termino neatnaujino. Teigia, kad sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialinės ir procesinės teisės normų taikymo ir jų aiškinimo.

Byloje ieškovas klaidingai interpretavo CPK 178 straipsnyje numatytas įrodinėjimo pareigos nuostatas, teigdamas, kad jis neturi pareigos įrodyti ieškinio pagrįstumo ir šią įrodinėjimo naštą bandydamas perkelti atsakovei. Ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo reikalavimą. Ieškinio dalyką parėmė tik tariamais žodiniais susitarimais.

Nurodo, kad byloje esantys duomenys (nurodyti atsiliepimo į apeliacinį skundą 9 punkte) paneigia ieškovo patikslintame ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodytą versiją, kad namo statybą vykdė išimtinai jis, o A. J. prie statybų niekaip neprisidėjo. Pažymi, kad 1985 m. sausio 25 d. sutartyje, 1985 m. sausio 30 d. leidime ir 1992 m. gruodžio mėn. akte atsakovės tėvas A. J. nurodomas kaip vienintelis namo statytojas, Ieškovas į bylą nepateikė jokių šią aplinkybę paneigiančių įrodymų.

Pažymi, kad ieškovas nesikreipė į notarą, kad A. J. jam dovanotų ar kitaip perleistų ginčo turtą iki jo mirties (duomenys neskelbtini) metais. Tai patvirtina, kad A. J. tokio tikslo neturėjo ir su tokiu ieškovo pasiūlymu būtų nesutikęs, nes turtas pagrįstai priklausė atsakovės tėvui.

Atkreipė dėmesį, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu, nors ir žadėjo, nepateikė duomenų apie jo patirtas išlaidas statant gyvenamąjį namą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo turtas priklausė atsakovės tėvui A. J., jis vykdė statybas. Ieškovas teigė atlikęs statybas nuo pradžių iki pabaigos, tačiau į bylą nepateikė nei vieno įrodymo dėl pirktų statybinių medžiagų ar kitų išlaidų susijusių su namo statyba, todėl ieškinys nėra pagrįstas ir apeliacinis skundas turi būti atmestas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovo statytojo statusą šiame ginče patvirtina sutartis dėl statybos perėmimo, tačiau pažymi, kad ši sutartis pasirašyta ieškovo ir M. J. Byloje esančių rašytinių įrodymų visuma patvirtina, kad ginčo namas ir statiniai nuosavybės teise priklausė A. J., o po jo mirties paveldėjimą priėmusiai įpėdinei atsakovei. Byloje nėra duomenų, kad A. J. kaip nors būtų perleidęs nuosavybę ar suteikęs kokius nors įgaliojimus ieškovui ar M. J., todėl tokia sutartis yra niekinė, t. y. ieškovas ir M. J. negalėjo daryti jokių susitarimų dėl jiems nepriklausančio turto ar turtinių teisių, todėl minėta sutartis, šiam ginčui neturi juridinės reikšmės. Taip pat atkreipia dėmesį, kad iš minėtos sutarties turinio nėra aišku, apie kokį konkretų turtą kalbama, bei nėra jokios kalbos apie nuosavybės teisių į namą perleidimo. Nors sutartyje dėl statybos perėmimo nurodoma jos sudarymo data – 1988 m. rugpjūčio 10 d., kyla pagrįstų abejonių tokio dokumento tikrumu. 1985 m. sausio 30 d. leidimas statyti ginčo namą buvo išduotas jo statytojui A. J., todėl tokias teises perleisti ir galėjo tik pats A. J. Jei ieškovo nurodoma sutartis dėl statybos perėmimo būtų realiai sudaryta 1988 m. rugpjūčio 10 d., tuomet 1992 m. gruodžio mėn. pastatyto gyvenamojo namo priėmimo naudoti akte statytoju būtų buvęs nurodytas ieškovas. 1992 m. gruodžio mėn. akte statytoju nurodytas A. J., todėl statybos perėmimo sutartis neegzistavo joje nurodytą datą, t. y. sutartis sudaryta atgaline data.

Pažymi, kad atsakovė niekada neturėjo noro ir nesiekė neatlygintinai perleisit (padovanoti) ieškovui ginčo namo. Mirus A. J., (duomenys neskelbtini) atsakovės motina L. C. sudarė įgaliojimą, kuriuo įgaliojo ieškovą atstovauti ją teisme, gaunant teismo leidimą priimti palikimą už nepilnametę įpėdinę atsakovę ATS1 . Pagal šį įgaliojimą ieškovas du kartus kreipėsi į Jonavos rajono apylinkės teismą prašydamas išduoti leidimą priimti palikimą nepilnametės atsakovės vardu. Teismas abu kartus, 2008 m. kovo 3 d. nutartimi ir 2008 m. balandžio 10 d. nutartimi, netenkino prašymų, tačiau tai patvirtina ieškovo pastangas priimti ginčo namą atsakovės vardu.

Nurodo, kad ieškovas yra A. J. dėdė, todėl galėjo įstoti į paveldėjimo bylą kaip 5 eilės įpėdinis (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 5 punktas), tačiau noro neišreiškė. Ieškovas manydamas, kad ginčo turtas priklauso jam, galėjo pateikti reikalavimą A. J. įpėdiniams, tačiau šia teise taip pat nesinaudojo. Visi šie veiksmai rodo, kad ieškovas suprato neturintis jokių teisių į atsakovės turtą.

Atkreipė dėmesys, kad ieškovas byloje reikalavo panaikinti 2011 metų paveldėjimo liudijimą, kuriuo atsakovė paveldėjo ūkinį pastatą ir garažą, bet nereiškė reikalavimo panaikinti 2008 metų paveldėjimo liudijimą, kuriuo atsakovė paveldėjo pagrindinį gyvenamąją namą ir kitą turtą. Net ir tenkinus ieškinio reikalavimus, nuosavybės teisė į namą ieškovui negalės pereiti dėl nepanaikinto paveldėjimo liudijimo. Ši procesinė kliūtis kilo dėl paties ieškovo pasirinkto teisių gynimo būdo, o teismas neturi galimybės tokį reikalavimą savarankiškai modifikuoti.

Nurodo, kad namas užbaigiamas statyti 1992 metais, todėl ieškovas laikydamas save namo statytoju/savininku, turėjo nevėliau kaip per 10 mėtų sudaryti su A. J. susitarimą dėl notarinio sandorio arba kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisės pripažinimo. 10 metų ieškinio senaties terminas suėjo 2002 metais, t. y. dar esant gyvam turto savininkui A. J. Net jei ieškinio senaties terminas būtų skaičiuojamas nuo A. J. mirties (duomenys neskelbtini) metais, nors tokio pagrindo nėra, jis vis tiek būtų žymiai praleistas. Atsakovė šioje byloje prašė ir teismas teisingai pritaikė bendrąjį ieškinio senaties terminą. Ieškovas patvirtino, kad žinojo apie A. J. mirtį, bet nesikreipė nei į paveldėjimo įpėdinę atsakovę su reikalavimu kaip kreditorius (CK 5.50 straipsnio 3 dalis), nei į teismą. Ieškovas padėjo atsakovei priimti palikimą jos vardu. Apie 2008 m. ir 2011 m. paveldėjimo liudijimus žinojo ir neginčijo. 2008 metų paveldėjimo liudijimo neginčijo ir šioje byloje. Dėl 2011 metų paveldėjimo liudijimo prieštaravimus pareiškė tik 2025 metais, taigi ir šioje dalyje suėję visi įmanomi senaties terminai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad 1985 m. sausio 25 d. sodybinio sklypo suteikimo individualinio gyvenamojo namo statybai kaimo vietovėje sutartimi statytojui A. J. neterminuotam naudojimui buvo suteiktas sklypas (duomenys neskelbtini) kolūkio (duomenys neskelbtini) centrinėje gyvenvietėje Nr. (duomenys neskelbtini) 1 500 kv. m ploto gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybai. 1985 m. sausio 30 d. A. J. buvo išduotas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) vykdyti individualinę statybą, kuriuo leidžiama statyti individualinį gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini) kol. (duomenys neskelbtini) gyv. pagal tip. gyvenamojo namo ir ūkinio pastato projektą. 1992 m. gruodžio mėn. išduotas (duomenys neskelbtini) pastatyto gyvenamojo namo priėmimo naudoti aktas (patvirtintas 1993 m. gegužės 20 d.), kuriame nurodyta, kad statybos ir montavimo darbus vykdė pats statytojas A. J. Iš 2008 m. vasario 15 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymos apie gyv. valdą Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad pagal Kauno rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos namų ūkio knygą Nr. (duomenys neskelbtini), asmens sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), A. J. vardu užregistruotas mūrinis gyv. namas su priestatais bei pusrūsiu, esantis (duomenys neskelbtini) Pastatas priklauso A. J. pagal pastatų priėmimo naudoti 1992 m. gruodžio mėn. aktą. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenų nustatyta, kad gyvenamojo namo įregistravimo pagrindas – 1993 m. gegužės 20 d. statinio priėmimo naudoti aktas, ūkinio pastato ir garažo įregistravimo pagrindas – 2011 m. sausio 14 d. deklaracija apie statybos užbaigimą.

Gyventojų registro duomenimis, A. J. mirė (duomenys neskelbtini) Atsakovei 2008 m. birželio 26 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, kuriame nurodyta, kad paveldimas turtas, be kita ko, gyvenamasis namas, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini). Taip pat 2011 m. liepos 14 d. atsakovei išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, kuriame nurodytas paveldimas turtas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini).

Dėl nuosavybės teisės į daiktą atsiradimo statybos būdu

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis 1985–1992 metais statant ginčo statinius atitiko tuo metu galiojusiuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, suteikiančius jam teisę būti statytoju, taip pat ieškovas neįrodė, kad jis atitinka ir šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo reikalavimus būti statytoju, t. y. kad žemės sklypas, kuriame pastatyti ginčo statiniai, jam ginčo statinių statybos metu priklausė nuosavybės teise ar ieškovo buvo valdomas kitokiu teisėtu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas pagal teisinį reglamentavimą negali įgyti nuosavybės teisės į ginčo statinius CK 4.47 straipsnio 4 punkto numatytu pagrindu, nes ginčo statiniai pastatyti ne ant ieškovui priklausančio (kitaip teisėtai ieškovo valdomo) žemės sklypo ir statybos leidimas išduotas ne ieškovo vardu, be to, ginčo statiniai nuosavybės teise priklausė A. J. (šiuo metu – atsakovei, A. J. įpėdinei).

Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 4.47 straipsnį ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos dėl nuosavybės teisės įgijimo sukūrus naują daiktą. Apeliantas nurodo, kad jis sukūrė nuosavybę CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatytu pagrindu, t. y. statybos būdu (apeliantui statytojo teisę žodiniu susitarimu perleido jo sūnėnas A. J., kuris buvo formalus statytojas), investuodamas į statybą išimtinai savo asmenines lėšas ir tokiu būdu nuosavybės teisę įgijo pagamindamas naują daiktą.

Byloje nustatyta ir dėl to ginčo nekilo, kad ginčo statiniai pradėti statyti 1985 metais ir baigti 1992 metais. 1988 metais individualinę statybą reguliavo Ministrų Tarybos tvirtinami Individualinės statybos nuostatai. Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 364 „Dėl individualinės statybos“ (Žin., 1989, Nr. 2–8) buvo patvirtinti nauji Individualinės statybos nuostatai, pagal kuriuos statyba leidžiama tam tikslui skirtame žemės sklype, turint patvirtintą statybos dokumentaciją, notariškai patvirtintą sutartį dėl žemės sklypo suteikimo neterminuotam naudojimui ir statybos leidimą. Nustatyta griežta žemės sklypų suteikimo tvarka miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse. Statyba laikoma baigta, kai atitinkamo miesto ar rajono vykdomasis komitetas patvirtina valstybinės komisijos aktą apie pastato priėmimą naudoti.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 384 „Dėl individualių namų statybos“ (redakcija, galiojusi nuo 1992 m. gegužės 25 d.; toliau – nutarimas Nr. 384) 1.5. punkte buvo numatyta, kad sklypo savininkas gali pradėti statyti individualų gyvenamąjį namą, jo priklausinius, turėdamas įregistruotą miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje sklypo pirkimo–pardavimo ar nuomos sutartį arba žemės nuosavybės aktą, miesto (rajono) vyriausiojo architekto patvirtintą projektą ir įregistravęs statybą valstybinės priežiūros tarnyboje. To paties nutarimo 1.8 punkte buvo nurodyta, kad asmuo, kuris be patvirtinto projekto ir įregistruotos sklypo pirkimo–pardavimo ar nuomos sutarties arba žemės nuosavybės akto pasistatė, stato, perstato gyvenamąjį namą, jo dalį ar kitą pastatą arba iš esmės nukrypo nuo projekto, statybos normų ir taisyklių, traukiamas atsakomybėn pagal įstatymus.

Teisės į nuosavybę įgijimo pagrindus reglamentuoja CK 4.47 straipsnis. Visi šiame straipsnyje nurodyti pagrindai yra savarankiški ir kiekvienas jų atskirai pakankamas nuosavybės teisei įgyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-695/2020, 61 punktas). Pažymėtina, kad CK 4.47 straipsnis įsigaliojo tik 2001 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis). Remiantis minėto įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, susijusios su valdymo teise, kaip savarankiška daiktine teise, servitutu, uzufruktu, užstatymo teise (lot. superficies), ilgalaike nuoma, kaip savarankiška daiktine teise (lot. emphyteusis), įsigaliojo nuo 2003 m. liepos 1 d., išskyrus tuos atvejus, kai šių teisių nustatymo pagrindas yra įstatymas. Nors nuo CK 4.47 straipsnio įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d. įstatyme buvo įtvirtintas nebaigtinis nuosavybės teisės įgijimo pagrindų sąrašas, tačiau dauguma jame nurodytų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų buvo žinomi ir anksčiau tiek teisės doktrinoje, tiek teisės aktuose. Vienas tokių pagrindų ir buvo nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą.

CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagaminant naują daiktą. Vienas iš nuosavybės objektų pagaminimo būdų – statyba. Nuosavybės teisė atsiranda nuo statinio, kaip daikto, sukūrimo, statybos užbaigimo dokumentas (statybos užbaigimo aktas ar deklaracijos apie statybos užbaigimą patvirtinimas, pagal anksčiau galiojusią įstatymo redakciją – statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas) yra pagrindas daiktui ir nuosavybės teisei įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (Statybos įstatymo 24 straipsnis). Ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o teisine registracija yra tik įregistruojami ir išviešinami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011).

Atkreiptinas dėmesys, kad, remiantis iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 149 straipsniu, turto įgijėjui pagal sutartį nuosavybės teisė (patikėjimo teisė) atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu ko kita nenustato įstatymas arba sutartis. Jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu. Tačiau tokiam nuosavybės teisės atsiradimui turėjo egzistuoti vienas iš esamų nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų, t. y. nuosavybės teisė negalėjo būti registruojama, jeigu neegzistavo nuosavybės teisės įgijimo pagrindas.

Pagal Statybos įstatymą (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d.) statytojas (užsakovas) – Lietuvos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui) (2 straipsnio 41 punktas). Statybos įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad teisę būti statytoju Lietuvos Respublikoje turi Lietuvos bei užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys; ši teisė įgyvendinama, kai: 1) statytojas žemės sklypą valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; 2) statytojas turi nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą (kai tai privaloma) statinio projektą ar nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės tvarkymo statybos darbų projektą; 3) statytojas turi nustatyta tvarka išduotą statybos leidimą.

Pagal dabar galiojančią Statybos įstatymo redakciją (įsigaliojusią nuo 2021 m. lapkričio 1 d.) statytojas (užsakovas) – Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis (fiziniai) asmuo (asmenys), juridinis (juridiniai) asmuo (asmenys) ar kita (kitos) užsienio organizacija (organizacijos), kurie investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kitai užsienio organizacijai). Pagal dabar galiojančią Statybos įstatymo 3 straipsnio redakciją: teisę būti statytoju Lietuvos Respublikoje turi Lietuvos Respublikos bei užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, kitos užsienio organizacijos (1 dalis). Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai: 1) statytojas žemės sklypą (teritoriją), kuriame (kurioje) naujai statomas ar rekonstruojamas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir (ar) naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas). Statybos įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jeigu statytojas neatitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatyto bent vieno privalomojo reikalavimo statytojo teisei įgyvendinti, statyba yra draudžiama.

Nuosavybės teisė į naujai pastatytą daiktą gali atsirasti, jeigu statyba buvo vykdoma laikantis ją reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų; kai asmens teisę į statinį ginčija kiti asmenys, kai į tą patį daiktą nuosavybės teises jau turi kitas savininkas, asmuo gali pareikšti teisme reikalavimą dėl nuosavybės teisės į statinį pripažinimo; ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad jis statinį pastatė teisėtai, nepažeisdamas statybos techninių reikalavimų, pateikti įrodymus, paneigiančius esamo savininko teises į statinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2006).

Naujo statinio statytoju gali būti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris ne tik investuoja lėšas į statybą ir kartu įgyvendina užsakovo teises, bet taip pat turi statybą leidžiantį dokumentą ir žemės sklypą, kuriame ketina vykdyti statybas, valdo teisėtu pagrindu. Tik minėtus reikalavimus atitinkantis asmuo gali būti laikomas statytoju, jam gali būti pripažinta nuosavybės teisė į pastatytą naują statinį ir tokio asmens nuosavybės teisės yra saugomos ir ginamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-701/2019, 23 punktas).

Tai, nurodytose nutartyse išaiškinta, kad naujo statinio statytoju gali būti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris atitinka šias sąlygas: 1) investuoja lėšas į statybą ir kartu įgyvendina užsakovo teises; 2) turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); 3) teisėtu pagrindu valdo žemės sklypą, kuriame statomas statinys (ketinama vykdyti statybas).

Iš 1985 m. sausio 25 d. sodybinio sklypo suteikimo individualinio gyvenamojo namo statybai kaimo vietovėje sutarties nustatyta, kad statytojui A. J. neterminuotam naudojimui suteiktas sklypas (duomenys neskelbtini) kolūkio (duomenys neskelbtini) centrinėje gyvenvietėje Nr. (duomenys neskelbtini) 1 500 kv. m ploto gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybai. 1985 m. sausio 30 d. A. J. buvo išduotas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) vykdyti individualinę statybą, kuriuo leidžiama statyti individualinį gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini) kol. (duomenys neskelbtini) gyv. pagal tip. gyvenamojo namo ir ūkinio pastato projektą.

1992 m. gruodžio mėn. išduotas (duomenys neskelbtini) pastatyto gyvenamojo namo priėmimo naudoti aktas (patvirtintas 1993 m. gegužės 20 d.), kuriame nurodyta, kad statybos ir montavimo darbus vykdė pats statytojas A. J. Minėtame akte nurodyta, kad dokumentas surašytas dalyvaujant statytojui A. J. Iš 2008 m. vasario 15 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymos apie gyv. valdą Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad pagal Kauno rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos namų ūkio knygą Nr. 3/8, asmens sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), A. J. vardu užregistruotas mūrinis gyv. namas su priestatais bei pusrūsiu, esantis (duomenys neskelbtini) Pastatas priklauso A. J. pagal pastatų priėmimo naudoti 1992 m. gruodžio mėn. aktą. Iš VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenų matyti, kad gyvenamojo namo įregistravimo pagrindas – 1993 m. gegužės 20 d. statinio priėmimo naudoti aktas, ūkinio pastato ir garažo įregistravimo pagrindas – 2011 m. sausio 14 d. deklaracija apie statybos užbaigimą.

Nors apeliantas byloje siekia įrodyti, kad jis, o ne atsakovės tėvas A. J., yra ginčo statinių teisėtas statytojas, tačiau į bylą nepateikė jokių duomenų, kad jis 1985–1992 m. statant ginčo statinius atitiko tuo metu galiojančiuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, suteikiančiu teisę būti statytoju, taip pat byloje nėra jokių įrodymų patvirtinančių, kad apeliantas atitiko anksčiau galiojusių Statybos įstatymo redakcijų ir dabar galiojančios Statybos įstatymo redakcijos reikalavimus būti statytoju. Pažymėtina, kad apeliantas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad ginčo statinių statybos darbus atliko savo lėšomis, nors tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad statybas vykdė savo lėšomis. Be to, kaip minėta, byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantui būtų išduotas statybą leidžiantis dokumentas ir kad jis teisėtu pagrindu valdė žemės sklypą, kuriame buvo statomi ginčo statiniai. Nesant jokių įrodymų, kad apeliantas atitinka statytojui keliamus teisės aktuose reikalavimus, apeliantas negalėjo turėti teisėto pagrindo tikėtis savo naudai sukurti nuosavybę statybos būdu. Pažymėtina, kad padėjimas atlikti statybos darbus ar teisėto statytojo pavedimas kitam asmeniui atlikti statybos darbus, asmeniui atliekančiam statybos darbus savaime nesukuria nuosavybės teisės į statomus statinius.

Apeliantas teigia, kad jis nuosavybę į ginčo statinius įgijo statybos būdu (turėdamas žodinį formalaus statytojo leidimą ir pavedimą), tačiau nei statybų vykdymo metu galiojęs teisės aktai, nei vėliau įsigaliojęs teisinis reglamentavimas (žr. šios nutarties 21–22, 24–27 punktai) nenumatė statytojo teisės įgijimo (ar perėmimo iš teisėto statytojo) vien žodiniu tokios teisės perleidimu (žodinius susitarimu apie perleidžiamą statybą ar pavedimu vykdyti statytojo teises ir pareigas).

Teisėjų kolegija pažymi, jog priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas įvertinęs aukščiau paminėtus dokumentus, pagrįstai padarė išvadą, kad Nekilnojamojo turto registre ginčo statiniai buvo įregistruoti kaip A. J. nuosavybė, nes būtent jam buvo išduotas statybos leidimas ir jo vardu įregistruotas statinio priėmimo naudoti aktas (deklaracija apie statybos užbaigimą). Tai, kad apeliantas teigia, jog jis, o ne A. J. rūpinosi gyvenamojo namo įregistravimu Nekilnojamojo turto registre, o vėliau jau mirus A. J., pasirūpino ūkinio pastato ir garažo įregistravimu, niekaip nesukuria jam nuosavybės teisės į ginčo statinius. Pažymėtina, kad tai, jog 2011 m. sausio 14 d. Deklaracijoje apie statybos užbaigimą, garažo ir ūkinių pastatų statinių statybos vadovu nurodytas kaip įgaliotas asmuo IES1 , apeliantui nesukuria nuosavybės teisės į šiuos pastatus. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje deklaracijoje statytoju (užsakovu, savininku, valdytoju) nurodytas ne apeliantas, o būtent A. J.

Taip pat pažymėtina, kad apelianto pateikta 1988 m. rugpjūčio 10 d. statybos perėmimo sutartis yra pasirašyta tik M. J. ir apelianto, šioje sutartyje A. J. parašo nėra, todėl, kaip pagrįstai įvertino pirmosios instancijos teismas, A. J. šiame susitarime nedalyvavo. Sutartyje nėra nurodyta, kokio konkretaus namo statybą pavedama vykdyti apeliantui. Be to, šioje sutartyje kalbama apie pavedimą apeliantui vykdyti namo statybą savo lėšomis, bet ne apie nuosavybės teisės perleidimą (įgijimą), o tai, kad M. J. šiame susitarime patvirtino, jog A. J. neturi lėšų namo statybai, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad A. J. realiai neturėjo lėšų statybos vykdymui. Be to, kaip jau minėta pats A. J. šio susitarimo neapsirašė, todėl šis dokumentas nelaikytinas turintis reikšmės sprendžiant dėl ieškovo ieškinio pagrįstumo.

Apelianto nurodyta aplinkybė ir byloje pateikti duomenys, jog tiek A. J., tiek jo sutuoktinė L. C. bei atsakovė niekada negyveno ir nebuvo deklaravę gyvenamosios vietos ginčo gyvenamajame name, taip pat nepaneigia fakto, kad ginčo statiniai iki mirties priklausė A. J., o jam mirus – nuosavybės teisė perėjo A. J. palikimą priėmusiai atsakovei.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas (ieškovas) siekia įrodyti, kad jis, o ne A. J. yra teisėtas ginčo statinių statytojas, kurio teises ir pareigas priėmusi palikimą perėmė atsakovė, todėl būtent apeliantui tenka pareiga įrodyti, kad jis statinį pastatė teisėtai, pateikti įrodymus, paneigiančius esamo savininko teises į statinį. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje tokių įrodymų apeliantas nepateikė – apeliantas neįrodė, kad jis atitinka statytojo kriterijus – investavo lėšas į statybą ir kartu įgyvendino užsakovo teises, jo vardu yra išduotas statybos leidimas ginčo statinių statybai (arba sandoriu perleistas pradinio statytojo), teisėtai valdo žemės sklypą, kuriame pastatyti ginčo statiniai. Be to, pažymėtina, kad apeliantas siekia, kad jam būtų pripažinta nuosavybės teisė į ginčo statinius, kurie buvo įregistruoti kaip A. J. nuosavybė, o jam mirus – atsakovės nuosavybė, nors individualių administracinių aktų, kurių pagrindu VĮ Registrų centras įregistravo A. J. nuosavybės teisė į ginčo statinius, teisėtumas nėra nuginčytas, jie yra galiojantys.

Apibendrintai teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismai pirmosios instancijos teisingai taikė CK 4.47 straipsnio 4 punktą ir nenukrypo nuo šią teisės normą aiškinančios kasacinio teismo praktikos, taip pat padarė teisingą išvadą, jog ieškovas neįgijo nuosavybės teisės į ginčo pastatus. Taip pat pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliantas skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pasisakė, dėl kokių priežasčių apelianto nepripažino net tik dėl gyvenamojo namo, bet ir garažo bei ūkinio pastato statytoju – ginčijama sprendime yra bendrai aptariamos aplinkybės su ginčo pastatų statytojo statusu.

Dėl įrodymų vertinimo

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina, nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant.

Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti jų sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Teismas turi įvertinti įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146-701/2016, 22 punktas). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024, 107 punktas).

Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, visiškai nevertino liudytojų M. J., V. G., R. J. paaiškinimų duotų teismo posėdžio metu, kurie patvirtino, kad ginčo statinius savo lėšomis statė ieškovas ir vėliau gyveno pastatytame name.

CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Nagrinėjamu atveju, apeliantas būtent šių liudytojų duotais paaiškinimais siekė paneigti oficialiuose rašytiniuose įrodymuose patvirtintą aplinkybę, jog A. J. buvo ginčo pastatų statytojas ir savininkas. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad byloje nėra jokių kitų įrodymų, išskyrus liudytojų paaiškinimus, kurie paneigtų aplinkybes nurodytas oficialiuose rašytiniuose įrodymuose. Taip pat byloje nenustatyta, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, vien dėl to, kad apeliantas pirmenybę teikia jam palankiems liudytojų parodymams, o ne oficialiuose rašytiniuose įrodymuose nurodytoms aplinkybėms, kurios yra nenaudingos apeliantui, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos išsamiai aptarti minėtų liudytojų paaiškinimų duotų teisme ir remtis šiais paaiškinimais priimant skundžiamą sprendimą.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, apeliantas byloje esančiais įrodymais – žemės mokesčio apskaičiavimo deklaracijomis, mokėjimo kvitais, kuriais sumokėti žemės mokesčiai ir komunaliniai mokesčiai, siekia įrodyti, kad vien tik jis prižiūrėjo, naudojosi ir valdė ginčo pastatus. Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirus tėvui A. J., atsakovei 2008 m. birželio 26 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą ir 2011 m. liepos 14 d. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas. Tai gi, atsakovė priėmusi mirusio A. J. palikimą tapo teisėta A. J. priklausančio turto, tame tarpe ir ginčo pastatų, teisėta savininkė. Byloje nėra ginčo, kad apeliantas gyvena ir naudojasi ginčo pastatais, todėl vien tai, kad jis sumoka už suteiktas komunalines paslaugas ir kitus mokesčius susijusius su naudojamu turtu, nesuteikia jam teisės tapti ginčo pastatų teisėtu savininku, ir niekaip neriboja atsakovės nuosavybės teisių bei teisės disponuoti, valdyti ir naudotis jai priklausančiu turtu.

Apeliaciniame skunde nėra nurodyta argumentų dėl 2011 m. liepos 14 d. paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių aplinkybių plačiau nepasisako.

Dėl ieškinio senaties

Atsakovė atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė taikyti ieškinio senaties terminą CK 5.63 straipsnio 1 dalyje ir 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad 1993 m. gegužės 20 d. ir 2011 m. sausio 14 d. buvo įregistruotas ginčo turtą A. J. vardu, laikė, kad ieškinio senaties terminas ieškovo reikalavimams suėjo ne vėliau kaip 2003 m. gegužės 20 d. (gyvenamojo namo atžvilgiu) ir 2021 m. sausio 14 d. (ūkinio pastato ir garažo atžvilgiu), t. y. po 10 metų nuo statinių įregistravimo viešame registre. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs, kad ieškovas A. J. nepareiškė jokių reikalavimų dėl nuosavybės teisės į ginčo turtą pripažinimo, ilgą laiką jokių pretenzijų dėl ginčo turto nereiškė ir atsakovei po A. J. mirties, konstatavo, kad CK 1.127 straipsnio 1 dalies prasme ieškovas turėjo ir galėjo suprasti savo galimą subjektinių teisių į ginčo turtą pažeidimą nuo ginčo statinių įregistravimo A. J. vardu. Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertinęs ieškovo teismo posėdžio metu nurodytą aplinkybę, kad senaties terminas turėtų būti atnaujintas dėl buvusių šeimos tarpusavio susitarimų dėl ginčo turto (jo statuso), tokias aplinkybes nelaikė svarbiomis senaties termino praleidimo priežastimis, bei tai, kad senaties terminas yra praleistas reikšmingai (žymiai), padarė išvadą, kad nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui. Teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs ir tai yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti.

Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 1.130 straipsnio 2 dalies ir nepripažino, kad ieškinio senaties terminas nutrūko, be to, nelaikė, kad, net jeigu terminas ir praleistas, yra pagrindas jį atnaujinti. Apeliantas argumentavo, kad apie pažeistas savo teises sužinojo atsakovei sulaukus pilnametystės, atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog praleistas ieškinio senaties terminas ir nepagrįstai šio termino neatnaujino.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

Ieškinio senaties termino eigos pradžią reglamentuojančio CPK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Ieškinio senatis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų civilinio teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022, 33 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Esant pareikštam šalies prašymui taikyti ieškinio senatį, teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis (CK 1.134 straipsnis), o jeigu ji taikoma, nustatyti, kokios trukmės ieškinio senaties terminas taikytinas kiekvienam iš reiškiamų reikalavimų, kada prasidėjo jo eiga, ar ši nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, ar nėra pagrindo jį atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 69 punktas).

Ieškinio reikalavimas dėl ieškovo pripažinimo ginčo turto savininku yra pareikštas dėl teisės, o reikalavimas dėl paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo yra išvestinis reikalavimas, t. y. pagrindas jį tenkinti atsirastų tik tada, jei būtų tenkinamas pagrindinis ieškinio reikalavimas. Nagrinėjamu atveju tiek pagrindinis, tiek išvestinis ieškinio reikalavimai susiję su nuosavybės teisiniais santykiais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio reikalavimams taikė bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant ieškinio senaties termino pradžios nustatymo klausimais, išaiškinta, kad sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, jog jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2012; kt.).

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto skunde nurodytus argumentu, kad jis apie pažeistas savo teises sužinojo atsakovei sulaukus pilnametystės. Byloje nustatyta ir apeliantas neginčija, kad jam žinoma, jog ginčo turto (gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir garažo) statybos buvo vykdomos nuo 1985 iki 1992 metų, ir, kad ginčo turtas buvo įregistruotas VĮ Registrų centras A. J. vardu. Patikslintame ieškinyje apeliantas patvirtino, kad 1992 m. VĮ Registrų centras pats įregistravo pastatytą gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), taip pat tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad būtent jis rūpinosi ir ginčo garažo bei ūkinio pastato įregistravimu. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo nustatyta, kad gyvenamojo namo įregistravimo pagrindas – 1993 m. gegužės 20 d. statinio priėmimo naudoti aktas, ūkinio pastato ir garažo įregistravimo pagrindas – 2011 m. sausio 14 d. deklaracija apie statybos užbaigimą. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria skundžiama sprendime teismo padarytai išvadai, kad 1993 m. gegužės 20 d. ir 2011 m. sausio 14 d. įregistravus ginčo turtą A. J. vardu, ieškinio senaties terminas ieškovo reikalavimams suėjo ne vėliau kaip 2003 m. gegužės 20 d. (gyvenamojo namo atžvilgiu) ir 2021 m. sausio 14 d. (ūkinio pastato ir garažo atžvilgiu), kai tuo tarpu apeliantas ieškiniu kreipėsi į teismą 2024 m. rugsėjo 13 d., t. y. jau suėjus ieškinio senaties terminui.

Taip pat apeliantas tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teise, tiek apeliaciniame skunde patvirtina, kad jam nuo pat pradžių buvo žinoma apie mirus turto savininkui A. J. pradėtą paveldėjimo procesą, taip pat apeliantas patvirtina, kad jis padėjo atsakovės įstatyminei atstovei L. C. tvarkyti dokumentus dėl ginčo turto paveldėjimo ir jam L. C. buvo išdavusi įgaliojimą, suprato, kad mirusio A. J. turtą paveldėjo būtent atsakovė. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo nustatyta, kad 2008 m. birželio 26 d. išduoto Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu buvo atsakovei nuosavybės teise įregistruotas ginčo gyvenamasis namas, o ginčo ūkinis pastatas ir garažas buvo įregistruotas atsakovei nuosavybės teise 2011 m. liepos 14 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantui ne vėliau kaip 2008 m. birželio 26 d. tapo žinoma, kad atsakovei perėjo nuosavybės teisė į ginčo gyvenamąjį namą, ir ne vėliau kaip 2011 m. liepos 14 d. atsakovei perėjo nuosavybės teisės į ginčo ūkinį pastatą ir garažą. Taigi aplinkybė, kad atsakovė paveldėjo mirusio A. J. turtą, apeliantui buvo žinoma daugiau nei prieš dešimt metų nuo kreipimosi į teismą ieškiniu dienos – 2024 m. rugsėjo 13 d.

Vadovaujantis CK 5.3 straipsnio 1 dalimi, palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Palikimo atsiradimo momentas yra teisiškai reikšmingas, kadangi tik nuo jo atsiranda paveldėjimo teisiniai santykiai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nepriklausomai nuo to, kada įpėdinis priėmė palikimą ar kada įforminamas turto paveldėjimas, palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).

Apelianto nurodytos aplinkybės, jog atsakovės įstatyminei atstovei L. C. buvo žinoma apie jo valią dėl ginčo turto teisinio įregistravimo jam nuosavybės teise, jog atsakovės įstatyminė atstovė L. C. atsakovės vardu ir M. J. 2011 m. rugsėjo 5 d. sudarė mainų sutartį ir, kad L. C. kreipėsi į teismą dėl teismo leidimo sudaryti sandorį nepilnamečio vaiko vardu (Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. S2-2567-540/2011) bei 2011 m. gruodžio 5 d. preliminari mainų sutartis, sudaryta atsakovės įstatyminės atstovės L. C. atsakovės vardu ir M. J., ir tai, kad L. C. kreipėsi į teismą dėl teismo leidimo sudaryti minėtą sandorį nepilnamečio vaiko vardu (Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. S2-3479-97/2011), niekaip nepatvirtina, kad atsakovės įstatyminė atstovė L. C., veikdama tuo metu nepilnametės atsakovės vardu, ėmėsi iniciatyvos, jog ginčo turtas būtų įregistruotas apelianto vardu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtose mainų sutartyse apeliantas net nėra minimas, be to jis nėra šių sutarčių šalimi, todėl manų sutartys sudarytos atsakovės vardu su M. J. neturi esminės reikšmės, sprendžiant dėl ieškinio reikalavimo, juo labiau sprendžiant dėl ieškinio senaties termino taikymo.

Apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis apie savo pažeistą teisę neatlygintinai įgyti ginčo turtą sužinojo tik atsakovei tapus pilnamete, nėra pagrįsta jokiai įrodymais, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė tapusi pilnamete kartu būtų įgijusi pareigą apeliantui perleisti neatlygintinai ginčo turtą. Apibendrinant teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje ieškinio reikalavimai yra pareikšti praleidus CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.130 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti.

Nors apeliantas skunde nurodo CK 1.130 straipsnio 2 dalies normą, tačiau nenurodė, jokių pagrįstų argumentų, kad atsakovė, o jai būnant nepilnametei jos įstatyminė atstovė, veikdama atsakovės vardu, būtų pripažinusi teisę apeliantui neatlygintinai perleisti ginčo nekilnojamąjį turtą. Apelianto nurodomos aplinkybės apie buvusi žodinį susitarimą su A. J., o vėliau jam mirus su atsakovės įstatymine atstove dėl ginčo nekilnojamojo turto perleidimo neatlygintinai apeliantui arba jo sūnui, nėra reikšminga, kadangi šios aplinkybės nepatvirtina, jokie rašytiniai įrodomai, be to, net jei ir būtų buvęs toks žodinis susitarimas su A. J., pastarajam mirus, atsakovei paveldėjimo pagrindu tapus ginčo turto savininke ir perėmus mirusio A. J. teises ir pareigas, nebūtų kilusi pareiga vykdyti tokį žodinį susitarimą, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, kad pačiai atsakovei paveldint ginčo turtą būtų buvę žinoma apie apelianto nurodomą susitarimą su buvusiu turto savininku A. J. Byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad egzistuoja pagrindas pripažinti ieškinio senaties terminą nutrūkusiu, todėl apelianto teiginį, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.130 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas terminas atnaujinamas.

Spręsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, teismas turi nustatyti svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2022, 64 punktas). Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik per ieškinio senaties terminą egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018, 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodytos aplinkybės apie jo susitarimą A. J., minėtos mainų sutartys ar kitokie susitarimai tarp buvusių šeimos narių, kaip pagrįstai skundžiama sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, nelaikytinos svarbiomis ieškinio termino praleidimo priežastimis ir nesudaro pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui. Be to, apeliantas nepateikė jokių įrodymų ir tokių aplinkybių byloje nėra nustatyta, kad atsakovei paveldėjus mirusiojo A. J. palikimą, į kurio sudėtį įeina ginčo nekilnojamasis turtas, per protingą terminą apeliantas būtų pareiškęs atsakovei pretenzijas dėl paveldėto ginčo turto, ar per protingą terminą kreipęsis į teismas ieškiniu dėl atsakovei išduoto paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo, ar ginčijęs Nekilnojamojo turto registre įregistruotus duomenis susijusius su ginčo turto nuosavybe tiek iki A. J. mirties, tiek ginčo turto savininkei tapus atsakovei. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios kliudė apeliantui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir tokios aplinkybės būtų nepriklausiusios nuo apelianto valios.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties pradžią reglamentuojančią materialiosios teisės normą ir tinkamai nustatė šiam terminui nustatyti svarbias faktines bylos aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismui pagrįstai nustačius, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti apeliantą ginčo pastatų savininku, nėra jokio teisinio pagrindo spręsti dėl atsakovei 2011 m. liepos 14 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo.

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimo į skundą argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį ir ieškinio senaties terminą bei šio termino atnaujinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, spręsdamas dėl ieškovo teisės į ginčo turtą. Atsižvelgiant į tai apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

Atmetus apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos apeliantui neatlygintinos.

Į bylą pateiktas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir mediacijos paslaugų administravimo skyriaus 2026 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, kuriuo nuspręsta atsakovei suteikti antrinęs teisinę pagalbą dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo ir atstovavimo apeliacinės instancijos teisme. Minėtu sprendimu atsakovė 100 procentų atleista bylinėjimosi išlaidų.

Taip pat į bylą pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išteklių administravimo skyriaus 2026 m. gegužės 12 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos Nr. (duomenys neskelbtini), kuri patvirtina, kad valstybė už suteiktą atsakovei antrinę teisinę pagalbą už advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme patyrė 262,50 Eur išlaidas.

CPK 99 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal šio kodekso 96 straipsnyje nustatytas taisykles. Šias išlaidas teismas priteisia savo iniciatyva, gavus duomenis apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojančios institucijos apskaičiuotas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.

Nustatyta, kad prašomos priteisti valstybės patirtos išlaidos už advokato pagalbą suteiktą atsakovei rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių.

Atsižvelgiant, kad ieškovo apeliacinis skundas atmestas, iš ieškovo valstybei priteistinos 262,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidos, kurias valstybė patyrė už suteiktas atsakovei advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti valstybei iš ieškovo IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini), 262,50 Eur (dviejų šimtų šešiasdešimt dviejų eurų 50 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidas (Antrinės teisinės pagalbos išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752), įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą). Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.