Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Daivos Domeikienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Martyno Galvičiaus,

dalyvaujant prokurorui Eividui Chmieliauskiui (vaizdo konferencijos ryšiu per „Zoom“ platformą),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. gynėjo advokato Arūno Justeiko apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2026 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 9 mėnesiams be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punktais, 5 dalies 4 punktu, R. P. įpareigotas 6 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, per visą bausmės laikotarpį tęsti darbą ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio).

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo R. P. nuspręsta palikti galioti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir S. T. iš R. P. priteista 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo; turtinės žalos nuspręsta nepriteisti.

Išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Atsiliepimų į nuteistojo R. P. gynėjo advokato Arūno Justeiko apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. P. gynėjo advokato Arūno Justeiko apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime nerodo BPK normų nesilaikymo, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-7-9-976/2020 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir argumentus, nurodytus apeliaciniame skunde bei išsakytus proceso dalyvių apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl R. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. P. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) R. P., nukentėjusiąją S. T., liudytojus D. B., R. R., J. Č., pagarsino liudytojo P. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek R. P. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – R. P. teisinančius – įrodymus (paties R. P., liudytojos R. R. parodymus). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, suvaržiusių įstatymo garantuotas traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens teises ar sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nebuvo padaryta. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo spręsti, kad teismas vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravo kokias nors esmines bylos aplinkybes. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo R. P. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu. Kadangi apeliaciniu skundu nuteistojo R. P. gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl R. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka ir siekdama objektyviai ir visapusiškai išsiaiškinti esmines byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes bei nustatyti joje tiesą, vadovaudamasi BPK 324 straipsnio 6 dalimi, nutarė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausė pirmosios instancijos teisme neapklaustą liudytoją P. B., kuris 2025 m. rugsėjo 17 d. matė tarp nukentėjusiosios S. T. ir R. P. kilusį konfliktą, taip pat dėl nukentėjusiajai S. T. padaryto sužalojimo mechanizmo apklausė specialisto išvadą byloje pateikusį specialistą D. B..

Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios S. T. viso proceso metu duotus parodymus kitų bylos duomenų kontekste, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais patikėjo ir rėmėsi. Nukentėjusiosios S. T. duoti parodymai dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs ir neprieštaringi, logiški ir aiškūs, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai liudytojos D. B. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai (kad byloje nagrinėjamo įvykio metu jos mama S. T. pyko ir vijo R. P. iš savo namų, todėl jis kelis kartus sudavė jai į veido sritį, po to mama išėjo į lauką ir netrukus norėjo grįžti, bet R. P. dar kartą jai sudavė, mamai pradėjo bėgti kraujas, buvo patinęs ir pamėlęs skruostas (t. 1, b. l. 78-79, 163)); liudytojo P. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (šie parodymai pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje buvo pagarsinti) (kad S. T. varė R. P. lauk iš savo namų, tada jis kumščiu sudavė lyg vieną kartą jai į veidą, po ko S. T. ėmė tekėti kraujas iš nosies, tada S. išėjo iš namo, ar R. P. dar kartą sudavė S. T. nematė, todėl to patvirtinti negali (t. 1, b. l. 96-97)); liudytojos J. Č. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai (kad byloje nagrinėjamo įvykio metu pas ją atbėgo S. T., prašė telefono, nes norėjo paskambinti į policiją, jos buvo kruvina nosis ir paraudęs kairės pusės žandas, iš nosies bėgo kraujas, sakė, kad ją sužalojo R. P., nes ji norėjo jį išvyti iš savo namų (t. 1, b. l. 90-91, 171)); 2025 m. rugsėjo 17 d. asmens apžiūros protokole ir fotonuotraukose užfiksuoti S. T. veido srities sužalojimai (ant kairiojo skruosto matomas paraudimas, nubrozdinimai, patinimas, po kairiąja akimi matoma 3x3 cm mėlynė, ant veido ir rankų kraujo dėmės) (t. 1, b. l. 35, 38-40); 2026 m. rugsėjo 17 d. 13.47 val. S. T. pranešime policijai (ROIK (duomenys neskelbtini)) užfiksuoti duomenys, patvirtinantys, kad nukentėjusioji iškart po įvykio kreipėsi į policiją ir pranešė, kad ją prieš 10 minučių sumušė R. P. (t. 1, b. l. 42-46); 2025 m. lapkričio 6 d. kitų objektų apžiūros protokole nurodyti duomenys (užfiksuota S. T. skambučio Bendrajam pagalbos centrui įrašo apžiūra, kurios metu iš užfiksuoto nukentėjusiosios S. T. ir Bendrojo pagalbos centro operatorės pokalbio turinio nustatyta, kad nukentėjusioji S. T. iškart po įvykio kvietėsi policijos pagalbos, nes ją sumušė R. P. – sumušė nosį, sutrenkė galvą) (t. 1, b. l. 47-48); 2025 m. gruodžio 1 d. kitų objektų apžiūros protokole nurodyti duomenys (užfiksuota vaizdo ir garso įrašų, užfiksuotų 2025 m. rugsėjo 17 d. (duomenys neskelbtini) komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėjo V. G. mobiliąja vaizdo stebėjimo kamera, tvirtinama prie uniformos, apžiūra, kurios metu nustatyta, kad į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams S. T. paaiškino jos sužalojimo aplinkybes, nurodė ją sužalojusį asmenį, S. T. apžiūrėjo Greitosios medicinos pagalbos tarnybos medikai ir nustatė sužalojimus, S. T. sužalojimai buvo nufotografuoti, apžiūrėta įvykio vieta, trumpai apklausti įvykio vietoje buvę asmenys, nustatytas jų neblaivumas) (t. 1, b. l. 50-52); 2025 m. rugsėjo 17 d. greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuoti duomenys, kad nukentėjusiajai S. T. konstatuotas veido minkštųjų audinių sužalojimas ir skausmas, stebima kairėje veido pusėje ties skruostu hematoma (t. 1, b. l. 59-60); Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2025 m. rugsėjo 19 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl S. T. nustatytų sužalojimų, jų padarymo būdo ir sveikatos sutrikdymo masto užfiksuoti duomenys (kad S. T. konstatuota ekchimozė (poodinė kraujosruva) kairėje veido srityje. Sužalojimas padarytas kietais bukais daiktais ar įrankiais, kurių savybių detalizuoti (pagal turimus duomenis) negalima. Sprendžiant pagal morfologinius išorinių sužalojimų požymius, jie padaryti kelių parų laikotarpyje iki apžiūros. Duomenų, prieštaraujančių užduotyje ir tiriamosios nurodytam traumos laikui ir nurodytoms traumos aplinkybėms, nėra. Konstatuoti mechaniniai sužalojimai atspindi vieną ar daugiau nurodytos kūno srities trauminių kontaktų su kietu buku daiktu ar įrankiu. Remiantis „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių“ 7 punktu dėl konstatuoto sužalojimo S. T. nustatomas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 64-65)). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo R. P. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis R. P. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme vis kėlė versiją, kad gali būti, jog nukentėjusioji pati susižalojo griūdama (ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė, kad jis nematė, tačiau girdėjo kažkokį bildesį namo prieangyje, todėl pagalvojo, kad S. T. galėjo nugriūti, nes prieangyje yra sudėta daug įvairių daiktų, yra didelis slenkstis (t. 1, b. l. 107-108), pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis R. P. nurodė, kad jis pamatė, jog S. T. matomai buvo pargriuvusi prieangyje (t. 1, b. l. 164-165)). Siekiant patikrinti šią nuteistojo R. P. versiją dėl nukentėjusiajai S. T. padaryto sužalojimo mechanizmo, kaip minėta, teisėjų kolegija apklausė specialistą D. B., atlikusį tyrimą ir 2025 m. rugsėjo 19 d. surašiusį specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini). Specialistas D. B., apklaustas apeliacinės instancijos teisme, patvirtino savo specialisto išvadą (duomenys neskelbtini) ir paaiškino, kad nukentėjusiajai S. T. sužalojimas padarytas kietu, buku daiktu į galvos sritį, arba galvos sritis į kietą, buką daiktą. Sužalojimui padaryti užteko vieno trauminio poveikio, bet niekas negali paneigti, kad galėjo būti traumuota ta pati sritis ir keletą kartų, tačiau visi sužalojimai yra susilieję, visa kraujosruva yra viename plote, todėl negalima išskirti daugiau smūgių. Taigi gali būti ir vienas, ir daugiau smūgių į tą pačią vietą. Tokiomis aplinkybėmis galėjo atsirasti sužalojimai suduodant kumščiu. Kai griūna žmogus ir kontaktuoja galva su kažkokiu daiktu, tai yra ir kiti sužalojimai toje vietoje. Visgi tai yra dinaminis poveikis, tai nėra tik smūgis, nes yra šlities mechanizmas. Tada turėtų būti ir nubrozdinimų. Atsikišusios veido dalys taip pat yra traumuojamos tokiu būdu. Čia tokių sužalojimų nebuvo ir to vaizdo, kuris yra tipinis griuvimo padarymui, nėra. Nagrinėjamu atveju tai nėra panašu į griuviminį atvejį. Nukentėjusiajai padaryti sužalojimai, jų vieta, pobūdis yra nebūdingi griuvimui. Šiuo atveju nėra požymių, kurie rodytų griuvimą (t. 2, b. l. 42-43).

Taigi remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei specialisto D. B. apeliacinės instancijos teisme pateiktais paaiškinimais, jokie duomenys nepatvirtina nuteistojo R. P. versijos, kad nukentėjusioji S. T. sužalojimus galėjo patirti ir kitomis aplinkybėmis, tai yra, ne dėl R. P. veiksmų. Nukentėjusiajai S. T. nustatyti sužalojimai leidžia pagrįstai manyti, kad R. P. galėjo sužaloti nukentėjusiąją. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad specialisto išvadoje S. T. konstatuoti sužalojimai, kurie laikytini nežymiu sveikatos sutrikdymu, atsirado ne dėl R. P. veiksmų, tai yra pačiai nukentėjusiai nugriuvus. Taigi minėti nuteistojo teiginiai laikytini nuteistojo pasirinkta gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o įrodinėjimo procesas neturi ir negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, R. P. kaltei pagrįsti pakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriais surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir kad ją padarė būtent R. P.. Vadovaudamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis R. P. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia. Byloje nustatytas konflikto pobūdis, nuteistojo R. P. elgesys, naudojant fizinį smurtą nukentėjusiosios S. T. atžvilgiu, patvirtina, kad R. P. suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus (nukentėjusiosios S. T.) sveikatą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2026 m. sausio 28 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – R. P. išteisinti, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. P. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, nagrinėdamas ne tik R. P. atliktus neteisėtus veiksmus bei S. T. patirtus sužalojimus, bet ir vertindamas visą susidariusią konfliktinę situaciją. Nuteistojo R. P. gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad R. P. nepagrįstai pripažintas kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra nepagrįsti. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam R. P. ir jo gynėjui advokatui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis ar jo gynėjas, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti teismo sprendimą.

Dėl nuteistajam R. P. paskirtos bausmės

Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau, įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį R. P. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas R. P. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą nubaudė laisvės apribojimu 9 mėnesiams. Skirdamas bausmę R. P. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad R. P. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikė tiesiogine tyčia, į kaltininko asmenybę – į tai, kad R. P. teistas, teistumas išnykęs (t. 1, b. l. 123-125), administracine tvarka baustas vieną kartą (t. 1, b. l. 131), dirba (t. 1, b. l. 127, 129). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad nėra nuteistojo R. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas)).

Nuteistojo R. P. gynėjas advokatas apeliacinės instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad R. P. neblaivumo faktas nebuvo nustatytas. Nuteistojo R. P. gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo paties R. P. bei liudytojos R. R. parodymais ir rėmėsi vien tik nukentėjusiosios S. T., jos dukters D. B. ir liudytojo P. B. parodymais.

Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstami tie atvejai, kai veiką padaro asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tam, jog būtų pripažinta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, turi būti nustatoma, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, buvo priežastis (ar viena jų) susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-504/2013, 2K-492/2014, 2K-296-942/2018). Taigi BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro dvi tarpusavyje susijusios aplinkybės: 1) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir 2) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-387/2023).

Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik iš alkoholio kiekio matuoklio duomenų, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-613/2011, 2K-405/2012, 2K-516/2014, 2K-49-693/2019, 2K-49-495/2022, 2K-251-1214/2024). Tai, ar apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ar girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį įgyvendinti, nustatoma pagal: tyčios susiformavimo momentą; kaltininko elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo ir po jos; atliktų veiksmų pobūdį ir pan. Teismų praktikoje pažymima, kad jei nusikalstamas sumanymas susiformavo iš anksto ir nustatyta išankstinė tyčia padaryti nusikaltimą, tokiu atveju alkoholio vartojimas nelemia asmens apsisprendimo padaryti nusikaltimą; taigi būtina tiksliai įvertinti nusikalstamos veikos padarymo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-465/2011, 2K-504/2013, 2K-103-719/2025).

Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad nuteistasis R. P. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nurodė, kad nors nuteistojo neblaivumas nebuvo nustatytas ir jis neigė apsvaigimo faktą, tačiau šią aplinkybę byloje patvirtina liudytojų parodymai, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu jis vartojo alkoholį. Kadangi šią aplinkybę nuteistojo R. P. gynėjas ginčija, apeliacinės instancijos teismas pakartotinai vertina byloje surinktų duomenų patikimumą ir pakankamumą išvadoms apie R. P. neblaivumą pagrįsti.

Nuteistasis R. P. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teisme, nurodė, kad įvykio metu nebuvo išgėręs alkoholio (t. 1, b. l. 107-108, 116, 164-165). Liudytoja R. R., kuri yra R. P. draugė, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tiksliai nematė, bet įvykio metu R. P. gal išgėrė vieną stiklelį degtinės (t. 1, b. l. 84-85), apklausiama apylinkės teisme, parodė, kad R. P. tą dieną buvo blaivus, tačiau atėjęs pas nukentėjusiąją į namus jis vartojo alkoholį su visais kartu (t. 1, b. l. 164). Liudytojas P. B. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad įvykio metu nukentėjusiosios namuose R. P. kartu su D. B. ir R. R. vartojo alkoholį (t. 1, b. l. 96-97) (liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo pagarsinti apylinkės teismo posėdžio metu (t. 1, b. l. 164)), apklausiamas apeliacinės instancijos teisme liudytojas nurodė, kad R. P. buvo pagėręs (t. 2, b. l. 30). Liudytoja D. B., kuri yra nukentėjusiosios S. T. dukra, tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teisme, nurodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu ji kartu su R. R. ir R. P. vartojo alkoholį, R. P. buvo neblaivus (t. 1, b. l. 78-79, 163). Nukentėjusioji S. T. apklausų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad nuteistasis R. P. byloje nagrinėjamo įvykio dieną pas ją namuose su D. B. ir R. R. vartojo alkoholį (t. 1 b. l. 14-17, 67-68, 163). Iš bylos duomenų matyti, kad asmens blaivumo testu nuteistasis R. P. po įvykio nebuvo tikrintas, nes atvykus policijos pareigūnams jis iš įvykio vietos buvo pasišalinęs, buvo ieškomas (t. 1, b. l. 45). Kitų duomenų, susijusių su nuteistojo blaivumu/neblaivumu, byloje taip pat nėra.

Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje apklaustų asmenų parodymus, išsamiai neargumentavo, kodėl nuteistojo R. P. ir liudytojos R. R. paaiškinimai dėl alkoholio vartojimo atmestini kaip nepagrįsti, o nukentėjusiosios S. T. ir liudytojų D. B. bei P. B. vertintini kaip patikimi ir patvirtinantys, kad R. P. byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais nustatytomis pripažįstamas bylos aplinkybes, tuo tarpu skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su nuteistojo R. P. neblaivumu ir jo įtakos nusikaltimo padarymui, kelia abejonių jų pagrįstumu.

Kaip matyti, pats R. P. nepripažino, kad prieš įvykį vartojo alkoholinius gėrimus ir kad suvartotas alkoholis turėjo įtakos jo veiksmams. Iš bylos aplinkybių ir duomenų akivaizdu, jog nuteistojo R. P. blaivumas jokiomis techninėmis priemonėmis tikrintas nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių duomenų (prieštaringų nuteistojo, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų) išvadoms apie asmens neblaivumą, o ypač apie tai, kad neblaivumas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, konstatuoti nepakanka. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad tarp R. P. ir nukentėjusiosios S. T. kilo žodinis konfliktas, nukentėjusioji R. P. vijo lauk iš savo namų, sudavė jam šaukštu, grasino iškviesti policiją, todėl po to sekęs nuteistojo smurtinis elgesys, nors ir nėra adekvatus ar pateisinamas, kilus žodiniam konfliktui negali būti laikomas visiškai netikėtu ir nepaaiškinamu.

Remiantis visų šių duomenų visumos analize, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie neleidžia nepaliekant jokių pagrįstų abejonių nustatyti, ar nuteistasis R. P. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo blaivus ar ne, ir, tuo labiau, ar jo būsena turėjo įtakos konstatuotos nusikalstamos veikos padarymui. Ši versija nėra iki galo patvirtinta ar atmesta, o jos nei patvirtinti, nei paneigti nėra objektyvios galimybės, todėl visos kilusios pagrįstos abejonės vertintinos nuteistojo R. P. naudai. Todėl skundžiamas nuosprendis keistinas, pašalinant iš nuosprendžio aprašomosios dalies nepagrįstai nurodytą nusikalstamos veikos faktinę aplinkybę, kad R. P. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir R. P. pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 4 punktas).

Vis dėlto šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės pašalinimas, atsižvelgus į teismo nustatytų nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą, savaime nerodo žymiai mažesnio asmens pavojingumo ir tai nėra būtina sąlyga švelninti R. P. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskirtą bausmę, o nuteistojo padaryto nusikaltimo rūšis, pavojingumas iš esmės lieka tie patys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytos aplinkybės, apibūdinančios nuteistojo padarytą veiką ir asmenybę, atsižvelgiant ir į tai, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė jam panaikintina, nesuteikia pagrindo spręsti, kad R. P. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė nėra teisinga ir turėtų būti švelninama.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo R. P. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę, mažesnę nei šios bausmės rūšies vidurkis. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam R. P. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė (laisvės apribojimas 9 mėnesiams) nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę nėra teisinio pagrindo.

BK 48 straipsnio 3 dalies nuostatos numato, kad skirdamas laisvės apribojimo bausmę, teismas paprastai paskiria kaltinamajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad kartu su intensyvia priežiūra arba vietoj jos teismas gali asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, paskirti nurodytus įpareigojimus. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. P. paskyrė laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant 6 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje; per visą bausmės laikotarpį tęsti darbą ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio). Apeliacinės teismo vertinimu, laisvės apribojimo bausmės R. P. paskyrimas be intensyvios priežiūros, su BK 48 straipsnio 4 dalyje ir 5 dalyje numatytais įpareigojimais yra proporcinga bausmė tiek nuteistojo asmenybės, tiek ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo kontekste. Tokios bausmės paskyrimas dera ir su teisingumo principo reikalavimais.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam R. P. už nusikalstamos veikos padarymą paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2026 m. sausio 28 d. nuosprendį dėl nuteistajam paskirtos bausmės nėra pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio

Nors apeliaciniu skundu nekeliamas klausimas dėl civilinio ieškinio priteisimo, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį R. P. išteisinti, pasisako ir šiuo klausimu.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Pažymėtina, kad gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, bei atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-50-1073/2019, 2K-158-303/2021, 2K-40-648/2024, 2K-82-648/2026). BPK 113 straipsnis nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Kaip matyti, baudžiamojoje byloje nebuvo pareikštas nukentėjusiosios S. T. civilinis ieškinys, tačiau pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji nurodė, kad jai dėl nuteistojo R. P. veiksmų padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala, prašė iš nuteistojo R. P. priteisti 200 Eur turtinės žalos ir 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusioji S. T. nurodė, kad jai teko važiuoti į (duomenys neskelbtini) dėl ekspertizės atlikimo, 60 Eur išleido kelionei į (duomenys neskelbtini), dar 60 Eur išleido važinėjimui taksi po (duomenys neskelbtini) ir 30-40 Eur išleido kelionei autobusu iš (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), tačiau ji nepateikė jokių šias išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino nukentėjusios S. T. prašymo priteisti jai turtinės žalos atlyginimą. Nukentėjusioji S. T. pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, kad dėl byloje nagrinėjamo įvykio jai teko vartoti vaistus (nuo skausmo ir raminamuosius), jautė skausmą ir diskomfortą, negalėjo išsižioti, dar ir dabar skauda žandikaulį, ant žando buvo mėlynė.

Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu ir suformuota teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais.

Nagrinėjamu atveju, vertindamas nukentėjusiosios S. T. prašymo dėl 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad dėl R. P. veiksmais (suduoti keli smūgiai kumščiu) padarytų sužalojimų nukentėjusiajai teko patirti fizinį skausmą, nerimą ir kitus neigiamus išgyvenimus, tačiau šie sužalojimai nebuvo ilgalaikiai, nestebima jokių liekamųjų reiškinių, nukentėjusioji senyvo amžiaus (75 metai), R. P. jos neatsiprašė, nukentėjusioji patyrė ir tam tikrų nepatogumų, jai teko vykti į ekspertizę, kelis kartus buvo policijoje apklausose. Teismas taip pat atsižvelgė į aktualią teismų praktiką, į tai, jog neturtinė žala padaryta tyčiniais kaltininko veiksmais, į tai, kad veika padaryta žodinio konflikto pasėkoje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, turinčias esminės reikšmės nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, prašomą priteisti sumą neturtinei žalai atlyginti sumažino nuo 1000 Eur iki 300 Eur. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas klausimą dėl nukentėjusiosios S. T. patirtos neturtinės žalos išsprendė tinkamai, motyvuotai ir pagrįstai iš nuteistojo R. P. priteisė S. T. 300 Eur neturtinės žalos atlyginimui. R. P. nusikalstami veiksmai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su nukentėjusiosios patirta neturtine žala, pirmosios instancijos teismo S. T. naudai iš nuteistojo R. P. priteistas neturtinės žalos dydis yra pagrįstas, protingas ir teisingas, todėl nėra pagrindo keisti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Nuteistojo R. P. gynėjo advokato Arūno Justeiko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2026 m. sausio 28 d. nuosprendį pakeisti. Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, aprašant R. P. inkriminuotos ir įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nurodytą aplinkybę, kad R. P. nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies R. P. pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.