Šiaulių apygardos teismo nutartis

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. rugsėjo 9 d. Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Muchtarovienės Aleksandro Rusako, Irmos Valiuškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo IES1 ir atsakovės ATS1 apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl iškeldinimo bei atsakovės ATS1 priešieškinį ieškovui IES1 dėl asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, pripažinimo galiojančiu bendrosios jungtinės veiklos sutarties 5 punkto sąlygą dėl uzufrukto nustatymo arba uzufrukto nustatymo ieškovui priklausančioje gyvenamojoje patalpoje iki nepilnametis vaikas sulauks pilnametystės, trečiasis asmuo, nepareiškiantis reikalavimų, kredito unija „Kupiškėnų taupa“, institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ieškovas IES1 ieškiniu prašė: iškeldinti atsakovę ATS1 iš ieškovui IES1 nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo su statiniais, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (toliau – Nekilnojamasis turtas); priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ieškovas su atsakove yra pažįstami nuo 2012/2013 m. Jiems (duomenys neskelbtini) gimė sūnus T. K. Atsižvelgęs į jų gerus santykius, įsigijęs Nekilnojamąjį turtą, leido jame apsigyventi atsakovei. Ieškovą su atsakove nuo 2020 m. jokie santykiai, išskyrus kiek tai susiję su vaiku, nebesieja. Atsakovė turi kitą gyvenamąją vietą, kurioje, deklaruota jos gyvenamoji vieta, tačiau piktybiškai atsisako išsikraustyti, neprisideda prie Nekilnojamojo turto, kuriame gyvena, išlaikymo, nemoka komunalinių mokesčių. Pareikštu negatoriniu ieškiniu ieškovas reikalauja nutraukti jo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus – atsakovės neteisėtą gyvenimą ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame nekilnojamame turte.

Atsakovė ATS1 priešieškiniu prašė: 1) pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį ieškovui IES1 priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ; 2) atmetus reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo – pripažinti galiojančią 2019 m. kovo 1 d. bendrosios jungtinės veiklos namui įsigyti ir įsirengti 5 punkte numatytą sąlygą dėl uzufrukto jos naudai nustatymo; 3) atmetus minėtą reikalavimą, nustatyti uzufruktą iki nepilnamečio vaiko T. K. pilnametystės; 4) ieškovo IES1 reikalavimus atmesti.

Nurodė, kad su ieškovu buvo sugyventiniai nuo 2012/2013 m. Jiems (duomenys neskelbtini) gimė sūnus T. K. Gyvendami kartu dirbo, kaupė santaupas būsto pradiniam įnašui ir 2019 m. pradžioje išsirinko įsigijimui Nekilnojamąjį turtą. Paaiškėjus, kad atsakovei negali būti suteiktas kreditas, ji sutiko, kad kreditas būtų suteiktas ieškovui bei nuosavybės teisė ir nuosavybės teisės į įsigyjamą nekilnojamąjį turtą viešame registre būtų registruojamos jo vardu. 2019 m. kovo 1 d. su ieškovu pasirašė Bendrosios jungtinės veiklos sutartį namui įsigyti ir įsirengti, kuria sutarė bendrai įsigyti Nekilnojamąjį turtą iš bendrų lėšų, sumokant 10 000 Eur įnašą, bei, kad paskolos sutartį būstui įsigyti savo vardu sudarys ieškovas, o kredito įmokas mokės bendrai. Tam tikslui ieškovė 2019 m. birželio 6 d. iš UAB „Finansų bitė“ pasiskolino 2 423,58 Eur, iš kurių 2 000 Eur pervedė ieškovui kaip paramą būstui įsigyti. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį notarė patvirtino 2019 m. birželio 10 d. ieškovo vardu, kurioje nurodoma, kad bendra nekilnojamojo turto kaina – 34 000 Eur, jog pradinį įnašą – 8 000 Eur – jie buvo sumokėję iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, o likusius 26 000 Eur įsipareigojo sumokėti iki 2019 m. liepos 10 d., iš kredito unijos (toliau – UK) „Kupiškėnų taupa“ (toliau – ir Kredito unija) suteikiamo kredito. Nurodė, kad iš raštu sudarytos jungtinės veiklos sutarties matyti, kad ieškovas, skirtingai nei teigė ieškinyje, ketino Nekilnojamąjį turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, vesti bendrą ūkį, kurti bendrą turtą asmeniniu turtu ir bendru darbu. Mano, kad tai yra pagrindas pripažinti šalių susitarimą dėl bendrosios jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę ir nustatyti, kad tiek atsakovės, tiek ieškovo dalis bendroje nuosavybėje yra po ½. Aplinkybė, jog nutrūkus šalių bendram gyvenimui, įmokas būsto kreditui dengti moka tik ieškovas, esminės teisinės reikšmės neturi, pakanka, kad nekilnojamąjį turtą nuosavybės teise jie bendrai įgijo 2019 m. birželio 10 d. sutartimi, todėl reikalauja tai pripažinti. Yra įsitikinusi, kad priešieškinio tenkinimas visiškai nepažeistų KU „Kupiškėnų taupa“ interesų, įkeistas nekilnojamasis turtas toliau liktų įkeistas, o ieškovui tektų pareiga toliau dengti kreditą. Atsakovė alternatyvų reikalavimą pripažinti galiojančia 2019 m. kovo 1 d. sutarties sąlygą dėl uzufrukto jai nustatymo su savo vaikais gyventi iki gyvos galvos name, esančiame (duomenys neskelbtini), grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK 1.93 straipsnio 4 dalies nuostata, leidžiančia reikalauti teisę pripažinti sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytais atvejais), jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine forma. Nurodė, kad atsakovė savo įsipareigojimus pagal 2019 m. kovo 1 d. sutartį iš dalies įvykdė, tai yra prisidėjo prie pradinio įnašo sumokėjimo (sutarties 2 punktas), įsigytą turtą tvarkė, prižiūrėjo (sutarties 6 punktas). Ieškovas nesutiko, kad sandoris dėl uzufrukto nustatymo būtų sudarytas notariškai, todėl mano, kad yra visi pagrindai sandorio sąlygą pripažinti teismo sprendimu. Kitą alternatyvų reikalavimą – nustatyti atsakovei uzufruktą naudotis Nekilnojamuoju turtu iki (duomenys neskelbtini), tai yra iki nepilnamečio sūnaus T. K. pilnametystės, grindė CK 3.71 straipsnio 1 dalies, CK 3.86 straipsnio 2 dalies, reglamentuojančiomis vaiko teisių į būstą užtikrinimą sprendžiant santuokos nutraukimo pasekmes. Pažymėjo, kad netrukus po įsikėlimo į namą, šalių bendras gyvenimas nutrūko, ji su vaikais liko gyventi Nekilnojamajame turte, o ieškovas išsikėlė gyventi skyrium. Nurodė, kad tenkinus ieškinį, ji turėtų išsikelti kartu su vaiku, tačiau kito nekilnojamojo turto, kuriame galėtų gyventi su vaiku, neturi. Atsakovė gyvenamąją vietą yra deklaravusi (duomenys neskelbtini), seneliams priklausiusiame būste, tačiau šis yra avarinės būklės ir gyventi kartu su mažamečiu vaiku būtų visiškai netinkamas. Pažymėjo, kad yra bedarbė, gauna tik išmokas vaikui, tam tikrą materialinę paramą gauna iš savo giminių, iš jos antstoliai išieško apie 7 000 Eur skolą. Gaunamų pajamų neužtektų būstui išsinuomoti ar minimaliai susiremontuoti seneliams priklausiusį namą.

Ieškovas IES1 atsiliepimu į priešieškinį prašė priešieškinį atmesti; priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sprendžiant dėl nesusituokusių asmenų įgyto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, nepakanka nustatyti vien nesusituokusių asmenų bendro gyvenimo drauge ar ūkio tvarkymo kartu faktą, turi būti nustatytas bendro turto sukūrimas asmeninėmis lėšomis ar bendru jų pačių darbu, bei konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą. Ieškovas pripažino, kad atsakovė 2019 m. birželio mėn. 2 000 Eur pavedė ieškovui, tačiau atsakovė pervedė lėšas ne Nekilnojamojo turto įsigijimui, o tikslu padengti įsiskolinimus kredito įstaigoms dėl geresnio kreditavimo vertinimo. Tuo metu šalių finansinė padėtis buvo sudėtinga, atsakovė skatindavo ieškovą kreiptis dėl trumpalaikių greitųjų kreditų suteikimo, o ieškovui suteiktas pinigines lėšas panaudoti atsakovės poreikių tenkinimui. Pradinis įnašas buvo paties ieškovo asmeninės piniginės lėšos, gautos pardavus paveldėtą nekilnojamąjį turtą už 10 000 Eur, iš kurių 8 000 Eur buvo panaudoti įsigyjant nekilnojamąjį turtą. Atsakovė prie pradinio įnašo neprisidėjo, tam nebuvo poreikio. Pabrėžė, kad 2019 m. kovo 1 d. dokumente dėl Bendrosios jungtinės veiklos sutarties namui įsigyti ir įsirengti, nurodytas teiginys, kad šalys turi bendrų lėšų 10 000 Eur, yra klaidingas. Pati atsakovė pripažįsta bendrą sudėtingą šalių finansinę būklę, todėl 10 000 Eur suma iš asmenų darbinės veiklos negalėjo būti sukaupta. Šis dokumentas parengtas atsakovės iniciatyva, kurio sąlygos ieškovui nebuvo aiškinamos ir jis buvo žodžiu verčiamas jį pasirašyti. Ieškovas nežino, kodėl minėtame dokumente yra pasirašę L. K. ir buvęs atsakovės sutuoktinis E. D. Atsakovė pažeidė savo prisiimtus įsipareigojimus ir nei prie pradinio įnašo surinkimo, nei prie vėlesnių mokėjimų kredito unijai neprisidėjo. Jei atsakovė būtų save laikiusi Nekilnojamojo turto dalininke, būtų prisidėjusi prie kredito įmokų mokėjimo ir Nekilnojamojo turto išsipirkimo. Atkreipė dėmesį, kad iš pačios atsakovės pozicijos nėra aišku, ar 2019 m. kovo 1 d. susitarimą laiko galiojančia sutartimi. Jei taip, tai pagal sutarties 4 punktą, nuosavybės teisės į ½ dalį ieškovui priklausančio Nekilnojamojo turto, turėtų būti perleistos per 3 dienas nuo visiško kredito sumokėjimo, t. y. 2044 m. Tuo atveju, jei sutartis yra galiojanti ir turi įstatymo galią, pagal ją atsakovė pretenzijas į nekilnojamąjį turtą galėtų pareikšti ne anksčiau, kaip 2044 m. Joks faktinis pagrindas, kodėl reikėtų nukrypti nuo sutarties sąlygų – priešieškinyje nenurodytas. Pažymėjo, kad atsakovės deklaruojama turto priežiūra apsiriboja tik tiek, kiek tai yra susiję su jos pačios gyvenimu ginčo objekte. Visa likusi turto priežiūra ir tvarkymas yra atliekamas tik ieškovo arba jo seserų iniciatyva. Akcentuoja, kad atsakovė neprašo nustatyti uzufruktą jos atžvilgiu, bet prašo pripažinti galiojančią 2019 m. kovo 1 d. sutarties 5 punkto sąlygą. Alternatyvaus reikalavimo pareiškimas suponuoja, kad atsakovė pripažįsta, jog 2019 m. kovo 1 d. susitarimas nėra galiojantis, todėl ieškovas mano, kad bet kokie teiginiai apie tariamą susitarimą dėl uzufrukto nustatymo neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Teismo sprendimu uzufruktas, kylantis prievolių pagrindais, negali būti nustatytas, todėl atsakovės suformuluotas reikalavimas dėl uzufrukto nustatymo yra atmestinas. Ieškovas nesutinka su atsakovės argumentais dėl jos prastos finansinės būklės, kadangi atsakovė užsiima papildoma veikla, jos finansinė padėtis yra gera. Mano, kad atsakovė elgiasi nesąžiningai ir siekia slėpti savo tikrąją turtinę padėtį – nepriima palikimo. Ieškovui žinoma, kad Kupiškio socialinių paslaugų centras yra siūlęs atsakovei pasinaudoti teise į socialinį būstą, tačiau atsakovė tokios teisės atsisakė.

Trečiasis asmuo KU „Kupiškėnų taupa“ atsiliepimu į priešieškinį prašė atsakovės ATS1 priešieškinį atmesti. Nurodė, kad uzufrukto nustatymas lemtų neproporcingą hipotekos kreditoriaus teisių suvaržymą. Tenkinus priešieškinį hipotekos kreditoriaus įstatyminė teisė patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto būtų apribota, kadangi įkeistam nekilnojamajam turtui tapus uzufrukto objektu, objektyviai sumažėtų hipotekos kreditoriaus galimybės realizuoti tokį turtą. Be to, 2019 m. birželio 21 d. sutartinės maksimaliosios hipotekos sutartis draudžia be išankstinio raštiško hipotekos kreditoriaus sutikimo apriboti teises į hipoteka įkeistą daiktą. Atkreipia dėmesį, kad atsakovė pripažino, kad turi kitą gyvenamąją vietą, tik ji, tariamai yra avarinės būklės, nors tokias aplinkybes patvirtinantys įrodymai nebuvo pateikti. Akcentavo, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog uzufruktas į įkeistą turtą gali būti nustatomas tik išimtiniais atvejais, kai nėra kitų objektyvių galimybių užtikrinti nepilnamečių vaikų teisių į gyvenamąją patalpą. Mano, kad šalys savo vidiniuose santykiuose gali ieškoti kitokių situacijos sprendimo ir sureguliavimo būdų.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Vaiko teisių apsaugos tarnyba) Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius išvadoje nurodė, kad atsakovės reikalavimas nustatyti uzufruktą į namą, esantį (duomenys neskelbtini), iki vaiko pilnametystės atitinka T. K. interesus. Pažymėjo, kad nepilnametis vaikas išreiškė norą gyventi minėtame name, nes vaikui patinka, turi savo kambarį, yra savas kiemas, sąlygos gyventi jam tinkamos, nenorėtų keisti gyvenamosios vietos, netoli yra mokykla, kurios taip pat nenorėtų keisti. Nustatė, kad nepilnamečio vaiko T. K. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu gyvenimo sąlygos nėra tinkamos, nes namas įgriuvęs, patalpos apleistos.

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimu teismas ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies: pripažino nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), jame pastatytus gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) IES1 ir atsakovės ATS1 nuosavybe, kurioje ieškovui IES1 atitenka 8975/10000 dalys šio nekilnojamojo turto, atsakovei ATS1 – 1025/10000 šio nekilnojamojo turto dalys; priteisė iš atsakovės ATS1 ieškovo IES1 naudai 2 092,86 Eur išlaidų; iš ieškovo IES1 valstybės naudai priteisė 339,28 Eur atsakovės ATS1 atstovavimo išlaidų, 79 Eur žyminio mokesčio bei 24,51 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Teismas nurodė, kad nenustatė atsakovės nurodomos faktinės aplinkybės, jog prieš ieškovui 2019 m. birželio 10 d. sudarant Nekilnojamojo turto pirkimo sutartį atsakovė ir ieškovas turėjo 10 000 Eur dydžio įnašą turto įsigijimą, kaip nurodyta 2019 m. kovo 1 d. dokumente, įvardintame „Bendrosios jungtinės veiklos sutartis namui įsigyti ir įrengti“, nes atsakovė tos aplinkybės, kad turėjo tokius pinigus, neįrodė. Atsakovė teismo posėdyje patvirtino, kad tik pervedė 2 000 Eur ieškovui po to, kai gavo kreditą iš UAB „Finansų bitė“. Pažymėjo, kad nustatytos aplinkybės rodo, kad šalys neturėjo 10 000 Eur pradiniame įnašui Nekilnojamojo turto įsigijimui – atsakovė per tuos kelis metus ir nuo 2017 m. balandžio 1 d., kada ji grįžo į darbo rinką po vaiko priežiūros atostogų, iki 2019 m. lapkričio 14 d., kada nutraukė darbo santykius, uždirbo atskaičius mokesčiu 9 993,87 Eur, kitų pajamų šaltinių, išskyrus pajamas iš darbo santykių, atsakovė neturėjo, ir sukaupti 5 000 Eur sumos, net ir atidėjusi pusę darbo užmokesčio, negalėjo. Aplinkybę, jog šalys neturėjo 10 000 Eur, patvirtina ir tai, jog ieškovas iš UAB „Aukštaitijos kasyba“ 2019 m. birželio 4 d. paėmė 6 000 Eur paskolą, tai yra trūkstamą sumą iki pradinės įmokos turto pardavėjai sumokėjimo (2000 Eur ieškovui pervedė atsakovė likus dienai iki 8000 Eur sumokėjimo pagal būsimą nekilnojamojo turto sandorį).

Teismas nustatė, kad nuo 2012 m. ar 2013 m. taip pat ir Nekilnojamojo turto įsigijimo metu šalys gyveno kaip sugyventiniai, kartu augino bendrą sūnų ir atsakovės dukrą. Prieš sudarant ieškovui 2019 m. birželio 10 d. nekilnojamojo turto įsigijimo sandorį, šalys tarėsi dėl šio turto įgijimo, tarėsi ir dėl kurio vardu įgyti šį turtą. Atsakovė prieš sandorio sudarymą, 2019 m. birželio 6 d., ieškovui pervedė 2 000 Eur pradiniam įnašui (pradinei įmokai) sumokėti. Tai, kad tarimasis buvo realus, patvirtina ir tas 2019 m. kovo 1 d. „Bendrosios jungtinės veiklos sutartis namui įsigyti ir įsirengti“, kuriame šalys nurodė, jog siekia įgyti šeimai gyvenamąją patalpą. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovas įgydamas Nekilnojamąjį turtą, suvokė, kad šį turtą įsigyja ne tik savo asmeniniams poreikiams tenkinti (asmeninėn nuosavybėn), bet ir atsakovės naudai. Taip pat teismas nustatė, kad šalių bendras gyvenimas po nekilnojamojo turto įsigijimo tęsėsi apie metus – iki 2000 m. vidurio, bet ne ilgiau kaip iki 2022 m. sausio 1 d.

Teismas pažymėjo, kad iš 2019 m. kovo 1 d. dokumento „Bendrosios jungtinės veiklos sutartis namui įsigyti ir įsirengti“ turinio galima daryti išvadą, kad šalys tarėsi įgyti Nekilnojamąjį turą bendrosios dalinės nuosavybės teise, susitarė ir dėl turto dalių (½ dalies) bendrojoje nuosavybėje. Tačiau, kadangi šis susitarimas yra negaliojantis dėl notarinės formos nesilaikymo (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CK 1.93 straipsnio 3 dalis), į šį susitarimą teismas neatsižvelgė nagrinėjant priešieškinio reikalavimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės.

Teismas atsižvelgęs, kad laikotarpiu, kurį šalys gyveno kaip sugyventiniai, neįmanoma atskirti dalių (ieškovas dirbo, atsakovė – augino sūnų, rūpinosi namų priežiūra), laikė, kad per šį laikotarpį atsakovė prie kredito grąžinimo prisidėjo pusę kredito grąžinimo sumos, tai yra 2 141 Eur (ieškovo grąžinta bendra suma 4 282 Eur). Sprendė, kad viso atsakovė prie kredito grąžinimo prisidėjo 4 141 Eur (2 000 Eur + 2 141 Eur), arba sumokėjo 5,88 procentų nekilnojamojo turto vertės sumokėdama pradinį įnašą (2 000 Eur nuo 34 000 Eur namo įsigijimo kainos) ir 4,37 procentų kartu su ieškovu visos mokėtinos KU „Kupiškėnų taupa“ sumos vykdant kredito sutartį (2 141 Eur nuo 48 971,53 Eur). Viso atsakovė prisidėjo prie ieškovo asmeninės nuosavybės teise vardu registruoto turto įsigijimo 10,25 procentų dydžio įmokomis, todėl šia dalimi jai turėtų priklausyti Nekilnojamojo turto dalys, tai yra 1025/10000 dalys, ieškovui, vykdžiusiam ir šiuo metu vykdančiam įsipareigojimus pagal Kredito sutartį –8975/10000 dalys. Todėl teismas priešieškinį dalyje dėl bendrosios nuosavybės pripažinimo tenkino iš dalies.

Teismas sprendė, kadangi priešieškinis dalyje dėl bendrosios dalinės nuosavybės patenkintas, ieškinys dėl atsakovės iškeldinimo negali būti tenkinamas, nes atsakovė, kaip turinti dalį turto bendrojoje dalinėje nuosavybėje, negali būti iškeldinama iš jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo objekto. Teismas pripažino, kol neišspręsta dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsakovė turi teisę gyventi ginčo būste, iškeldinti jos nėra pagrindo. Tenkinus atsakovės priešieškinį dalyje dėl pripažinimo turto bendrąja daline nuosavybe, teismas nesprendė dėl alternatyvių atsakovės priešieškinio reikalavimų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas IES1 prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų Kupiškyje 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5757-783/2025 ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti, arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nustatant, kad ieškovui priklauso 9315/10000, o atsakovei 685/10000 dalys ginčo nekilnojamojo turto; priteisti ieškovo IES1 patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai sprendė, kad tarp šalių buvo sutarimas dėl bendro tikslo –Nekilnojamojo turto įsigijimo. Sutinka su teismo vertinimu, kad byloje esantis 2019 m. kovo 1 d. dokumentas „Bendrosios jungtinės veiklos sutartis namui įsigyti ir įsirengti“, neatitinka tokiam dokumentui keliamų formos reikalavimų, t. y. niekinis. Tačiau spręsdamas dėl minėto dokumento turinio, teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad dokumente nurodytos sąlygos, nepriklausomai nuo formos nesilaikymo, taip pat niekada nebuvo įvykdytos, visų pirma, iš atsakovės pusės.

Mano, kad teismas padarė esminę klaidą, kadangi vertindamas įrodymus ir sprendė, kad 2019 m. birželio 6 d. ir 2019 m. birželio 7 d. atsakovės ieškovui pervesti 2 000 Eur buvo panaudoti Nekilnojamojo turto įsigijimui. Teismas nevertino ir sprendime nepasisakė dėl ieškovo 2024 m. spalio 14 d. į bylą pateiktų įrodymų: 2019 m. birželio 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu ieškovas pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusius žemės sklypus. Iš teismui pateiktos 2019 m. birželio 20 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad 12 000 Eur suma ieškovui buvo sumokėta per tris kartus – 2019 m. gegužės 27 d. (4 500 Eur), 2019 m. birželio 18 d. (6 000 Eur) ir 2019 m. birželio 20 d. (1 500 Eur). UAB „Aukštaitijos kasyba“ UAB „Aukštaitijos kasyba“ suteikė ieškovui asmeninė 6 000 Eur paskolą, ko pasekmėje ieškovas disponavo ne mažesne kaip 10 500 Eur suma (2019 m. gegužės 27 d. gavo 4 500 Eur, o 2019 m. birželio 18 d. gavo 6 000 Eur). Atitinkamai, ieškovas buvo finansiškai pajėgus iš asmeninių lėšų atlikti 8 000 Eur avansinį mokėjimą pardavėjai S. V. už perkamą Nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas turėjo pakankamai piniginių lėšų sumokėti avansą už perkamą nekilnojamąjį turtą, į tai, kad ieškovas sudarė sutartį su Kredito unija dėl kredito suteikimo, atsakovės atliktas 2 000 Eur pavedimas ieškovui, buvo su tikslu padengti greituosius kreditus ir pagerinti ieškovo kreditingumą. Pažymi, kad tokius teiginiu patvirtina ir teismo nevertinta aplinkybė, kad atsakovė nėra pirkimo–pardavimo sutarties šalis. Tuo atveju, jei tarp šalių būtų buvęs sutarimas dėl Nekilnojamojo turto įsigijimo bendrąja daline nuosavybe, nebuvo jokių objektyvių kliūčių, kurios būtų sutrukdžiusios atsakovei tapti tokio turto dalininke pagal pirkimo–pardavimo sutartį.

Akcentuoja, kad teismas nevertino aplinkybės, kad nors Nekilnojamasis turtas buvo įsigytas dar 2019 m. birželio 10 d., o šalys nurodė, kad bendro gyvenimo nevedė nuo maždaug 2020 m. vidurio, tačiau ieškovė reikalavimą dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe pareiškė tik 2025 m., kai ieškovas kreipėsi į teismą dėl atsakovės iškeldinimo. Toks atsakovės pasyvumas patvirtina, kad visą tą laikotarpį atsakovė nelaikė savęs bendraturte. Nutrūkus šalių santykiams (maždaug 2020 m. viduryje) atsakovė neatliko nei vienos įmokos pagal kredito sutartį. Tuo atveju, jei atsakovė būtų save laikiusia turto savininke, ji kaip protingas, rūpestingas ir atidus turto savininkas, būtų siekusi atlikti įmokas pagal kredito sutartį, tačiau to atsakovė niekada nesiekė. Ši itin svarbi aplinkybė, kurios pirmosios instancijos teismas nevertino, patvirtina ieškovo įrodinėtus teiginius, kad atsakovė save laikė turinčia teisę gyventi ginčo name, bet niekada savęs nelaikė tokio turto savininke.

Teigia, kad įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos ir nukrypta nuo ginčo klausimu aktualios teismų praktikos, nes teismas nevertino, ar atsakovės indėlis į jungtinę veiklą yra esminis. Atkreipia dėmesį, kad aplinkybė, kad šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai nereiškia, kad visas sutarties galiojimo metu, bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas savaime bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-84/2014). Net ir darant prielaidą, kad atsakovė prisidėjo prie Nekilnojamojo turto įsigijimo, atsižvelgiant į įsigyto nekilnojamojo turto specifiką – žemės sklypas su gyvenamuoju namo ir ūkiniais pastatais bei atsakovės piniginio įnašo sumą (2 000 Eur), atsižvelgiant į perkamo turto kainą (34 000), atsakovės piniginis indėlis sudaro vos 5,88 proc. viso turto vertės.

Pažymi, kad teismo sprendimas laikytinas siurpriziniu net ir pačiai atsakovei. Analogiško pobūdžio bylose, kuriose prašoma turtą pripažinti bendrąja daline nuosavybe, įprastai formuojamas reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją pinigais. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė tokio reikalavimo, atitinkančio jos pradinį įnašą, net neformulavo, ko pasekmėje teismas savo iniciatyva negalėjo atsakovei priteisti kompensacijos pinigais. Teismas neatsižvelgė ir nevertino aplinkybių, susijusių su Nekilnojamuoju turtu – 1/10 nekilnojamojo turto negali būti atidalinta natūroje, tokios dalies naudojimui negali būti nustatyta naudojimosi tvarka. Mano, kad vien ilgalaikis gyvenimas kartu ir 5,88 proc. sumos sumokėjimas, negali būti savaiminis pagrindas pripažinti buvus šalių nerašytinį susitarimą vykdyti bendrą jungtinę veiklą būtent nurodytu tikslu – sukurti bendrą dalinę nuosavybę.

Atkreipia dėmesį, kad teismui sprendus, kad tarp ginčo šalių buvo žodinis sutarimas sukurti bendrąją dalinę nuosavybę ir atsakovės 2 000 Eur indėlis yra esminis, teismas netinkamai nustatė atsakovės dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Pažymi, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovės gauta paskola iš UAB „Finansų bitė“ buvo grąžinta iš asmeninių atsakovės lėšų. Nesant rašytinės sutarties su UAB „Finansų bitė“ ir konstatavus šalių bendro ūkio vedimą, siekį sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, teismas turėjo spręsti, kad 2 000 Eur grąžino ne viena atsakovė, o atsakovė kartu su ieškovu, t. y. ieškovas grąžino 1 000 Eur paskolos. Vadinasi, prie turto įsigijimo atsakovė prisidėjo ne 2 000 Eur, o tik 1 000 Eur.

Teigia, kad teismas padarė įrodymų vertinimo pažeidimą, susijusį su šalių bendro ūkio vedimo pabaiga. Teismas sprendė, kad šalys bendrą ūkį baigė vesti ne vėliau kaip 2022 m. sausio 1 d., nors tai akivaizdžiai neatitinka šalių paaiškinimų. Priešieškinyje atsakovė nurodė, kad šalių bendras gyvenimas greitai nutrūko po Nekilnojamojo turto įsigijimo. Šios aplinkybės neginčijo ir ieškovas. Liudytoja apklausta atsakovės dukra patvirtino, kad nors šalys ir gyveno ginčo name kartu, tačiau bendro ūkio nevedė. Atsižvelgiant į šalių paaiškinimus, paties teismo argumentaciją, teismas turėjo daryti išvadą, kad šalių bendro ūkio vedimas baigėsi 2020 m. viduryje (birželio 1 d.), o ne 2022 m. sausio 1 d.

Atkreipia dėmesį, kad sprendus, kad šalių bendro ūkio vedimas baigėsi 2020 m. birželio 1 d., teismas neteisingai apskaičiavo sumas, sumokėtas pagal 2019 m. birželio 13 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 20 d. iki 2020 m. birželio 1 d. pagal kredito sutartį ieškovas sumokėjo bendrą 3 825 Eur sumą (33 + 2 010 + 60 + 237 + 165 + 165 + 160 + 162 + 163 + 120 + 210 + 170 + 170). Laiko, kad per tą laikotarpį atsakovė prie kredito grąžinimo prisidėjo pusę kredito grąžinimo sumos, tai yra 1 912,5 Eur. Iš viso atsakovė prisidėjo 2 912,5 Eur (1 000 + 1912,5). Vadovaujantis teismo argumentacija, atsakovė sumokėjo tik 2,94 procentus nekilnojamojo turto vertės, sumokėdama pradinį įnašą (1 000 Eur nuo 34 000 Eur namo įsigijimo kainos) ir 3,91 procentus visos mokėtinos KU „Kupiškėnų taupa“ sumos vykdant kredito sutartį (1 912,5 Eur nuo 48971,53 Eur). Vadovaujantis teismo argumentacija, atsakovė viso sumokėjo tik 6,85 procentus viso turto vertės. Akcentuoja, kad mažesnis nei 7 procentų indėlis nelaikytinas esminiu indėliu, patvirtinančiu bendrą šalių valią įsigyti ginčo turtą bendrąja daline nuosavybe. Pabrėžia, kad jokio indėlio į bendrąją dalinę nuosavybę atsakovė neįnešė po šalių santykių nutrūkimo, t. y. 2020 m. birželio 1 d. Mano, kad sprendus, kad atsakovės indėlis į bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą buvo esminis, atsakovei turėtų priklausyti tik 685/10 000, o ieškovui – 9315/10 000 dalys Nekilnojamojo turto. Atsižvelgiant į Nekilnojamojo turto funkcinę paskirtį –žemės sklypas su gyvenamuoju namu ir trimis ūkiniais pastatais, 685/10 000 dalys negali būti panaudojamos pagal paskirtį. Atitinkamai, teismui, nusprendus peržengti priešieškinio ribas ir spręsti ne dėl atsakovės suformuluoto priešieškinio reikalavimo (priteisti 14 dalį ginčo turto), o priteisiant žymiai mažesnes idealiąsias nekilnojamojo turto dalis, byloje buvo galima kelti klausimą dėl atitinkamos kompensacijos išmokėjimo atsakovei, tačiau to padaryta nebuvo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė ATS1 prašo atmesti ieškovo IES1 apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Priešingai nei tvirtina ieškovas, 2019 m. kovo 1 d. rašytinį susitarimą dėl formos reikalavimų nesilaikymo, teismas negaliojančių paskelbė nepagrįstai, nes neaišku, kokių formos reikalavimų sudarytas susitarimas neatitinka. Pažymi, kad poreikis sudaryti šį susitarimą iškilo todėl, kad Kredito unija atsakovę laikė nekredituotina, todėl nepagrįstai ieškovas teigia, kad atsakovė galėjo būti 2019 m. birželio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties šalis. Ieškovas nepasinaudojo galimybe papildyti reikalavimus ir prašyti pripažinti negaliojančiu 2019 m. kovo 1 d. rašytinį susitarimą. Sandorio negaliojimas siejamas išimtinai su aplinkybėmis, jau egzistavusiomis jo sudarymo metu, o ne vėliau buvusiu šalių elgesiu. Ieškovas, manydamas kad atsakovė privalo jam atlyginti dalį sumokėtų einamųjų paskolos įmokų, turi procesinę teisę reikšti atitinkamą reikalavimą kitoje civilinėje byloje, o ne tvirtinti, kad sandoris negalioja.

Pažymi, kad preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita (CK 6.970 straipsnio 2 dalis). Mano, kad to užtenka išvadai, kad atsakovės dalis Nekilnojamame turte yra 1/2. Todėl visus ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis tvirtina, kad teismas pervertino atsakovės indėlį įgyjant Nekilnojamąjį turtą, yra pagrindas palikti nenagrinėtus, kaip neturinčius teisinės reikšmės. Esant rašytinei bendrosios jungtinės veiklos sutarčiai, konkrečių aplinkybių, apimančių atsakovės prisidėjimą įsigyjant būstą, nustatinėti nebuvo prasmės.

Teigia, kad ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai laikosi pozicijos, kad atsakovės indėlis įsigyjant nekilnojamąjį turtą buvo vos 5,88 procentų ar tik 2,94 procentų. Vadinasi, sumas, kurios dar nėra sumokėtos, ir tik bus sumokėtos ateityje, ieškovas jau dabar siekia traktuoti lyg jo faktiškai jau padarytas įnašus. Mano, kad tai neatitinka elementariausių protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų.

Nurodo, kad nepagrįsti ieškovo argumentai, kad teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad, prieš įsigyjant nekilnojamąjį turtą, jis iš savo darbdavio UAB „Aukštaitijos kasyba“ skolinosi 6 000,00 Eur, o pardavęs paveldėtus sklypus, gavo dar 12 000,00 Eur. Pažymi, kad darbdavio suteikta paskola nebuvo tikslinė, o lėšas, gautas pardavus turėtus sklypus, ieškovas galėjo panaudoti savo nuožiūra, tame tarpe ir savo paties turėtų prievolių kitiems kreditoriams, vykdymui. Lėšų turėjimas savaime niekaip nerodo kaip jos buvo panaudotos. Tuo tarpu, UAB „Finansų bitė“ atsakovei suteikta 2 000,00 Eur paskola, net jei ir nebuvo tikslinė, atsakovė gautas lėšas pervedė ieškovui, aiškiai nurodydama, kokiam tikslui tą daro.

Atkreipė dėmesį, kad teismas, susitelkdamas į piniginių mokėjimų analizę, neatsižvelgė į šalių dalyvavimą darbu prisidėti prie kuriamos bendrosios nuosavybė. Šalys iki įsigyjant Nekilnojamąjį turtą, kaip šeima gyveno šešerius metus, atsakovei teko didžioji sūnaus T. auginimo rūpesčių dalis. Pažymi, kad ieškovas apeliaciniame skunde stengiasi dvejais metais „paankstinti“ bendro gyvenimo nutrūkimo datą, tikslu paneigti, kad šiuo laikotarpiu įmokas šalys mokėjo bendrai. Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadoje nurodoma, kad tarnyba 2023 m. kovo 28 d. gavo pranešimą kad tarp šalių kilo konfliktas dėl buities darbų, šeimoje auga nepilnametis vaikas. Įvertinus situaciją, 2023 m. kovo 3 d., buvo iniciuota atvejo vadyba. Vadinasi, bendras šalių gyvenimas tęsėsi bent jau iki 2023 m. pavasario, t. y. dar ilgiau nei kad nurodyta apskųstame sprendime.

Akcentuoja, kad ieškovo spėlionės, kad, jeigu sprendimas liktų galioti nepakeistas, bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimas bendraturčiais tampančioms bylos šalims gali būti problemiškas, neturi teisinės reikšmės, kadangi būsimo bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo detalės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Priešingai nei nurodo skunde ieškovas, teismo sprendimas atsakovei nebuvo siurprizinis. Atsakovė aiškiai suprato, kad teismas, neišeidamas už reikalavimo ribų, gali jai pripažinti nuosavybės teisę į 1/2 ar mažesnę būsto dalį, tik negali pripažinti į didesnę. Šalis pati renkasi, kokio teisinio rezultato siekti – atsakovė pasirinko prašyti teismo pripažinti jai nuosavybės teisę, ne atidalinti išmokant kompensaciją.

Apeliaciniu skundu atsakovė ATS1 prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimą – padidinti atsakovės dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje į nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) iki 1/2; ieškovo IES1 dalį sumažinti iki ½. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Nesutinka su teismo sprendimu, nes atsakovei nuosavybės teisė buvo pripažinta ne į ½ dalį, o tik į 1025/10000 turto dalis. Pažymi, kad šalių sudaryta 2019 m. kovo 1 d. Bendrosios jungtinės veiklos sutartis namui įsigyti ir įsirengti, yra rašytinis įrodymas dėl atsakovės Nekilnojamojo turto įgijimo bendrosios nuosavybės teise su ieškovu. Taip pat, šiuo susitarimu šalys susitarė, kad paskolos sutartį būstui įsigyti savo vardu sudarys atsakovas, tačiau kredito įmokas toliau šalys mokės bendrai (sutarties 3 punktas). Paaiškina, kad poreikis sudaryti tokį susitarimą atsirado, nes tuo metu šalys buvo išsirinkę konkretų būstą, kurį ketino įsigyti, sukaupę pradiniam įnašui reikalingą sumą. Kredito įstaigose paaiškėjo, kad kreditas atsakovei negalės būti suteiktas, todėl atsakovė sutiko, kad kreditas būtų suteikiamas tik ieškovui ir nuosavybės teisės į įsigyjamą nekilnojamąjį turtą viešame registre būtų registruojamos tik jo vieno vardu. Pažymi, kad susitarimo autentiškumo ieškovas neginčijo.

Mano, kad teismas skundžiame sprendime teismas pripažino, kad šis šalių susitarimas negalioja dėl formos nesilaikymo CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 1.93 straipsnio 3 dalies pagrindu. Tačiau, pagal CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktą, notarine forma turi būti sudaromi tik daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai. Šalių 2019 m. kovo 1 d. susitarimas turėtų būti kvalifikuojamas kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis. Pagal CK 6.969 straipsnio 4 dalį, partnerystės sutartis turi būti rašytinė, ir tik įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Šalių 2019 m. kovo 1 d. Bendrosios jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta rašytine forma. Šia sutartimi šalys neperleido vienas kitam daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, nei šias teises ar nekilnojamąjį daiktą kaip nors suvaržė.

Pažymi, kad susitarimo 1 punkte nurodė, kad namą su žemės sklypu ir priklausiniais šalys įsigys bendrai, nekonkretizuodami, kokia bus kiekvieno iš mūsų dalis. Tačiau, susitarimo 4 punkte numatė, kad išmokėjus kreditą namo žemės sklypo ir priklausinių įsigijimui, IES1 privalo per 3 dienas nuo kredito išmokėjimo perleisti nuosavybės teisę į 1/2 dalį Nekilnojamojo turto. Sistemiškai aiškinant susitarimą, daro išvadą, kad šalys susitarė Nekilnojamąjį turtą įsigyti lygiomis dalimis. Reikšminga yra tai, kad ieškovas sutiko būti tik 1/2 įsigyjamo turto savininku.

Nesupranta, kodėl teismas atsakovės sumokėtą 2 000,00 Eur įnašą lygino ne su bendra pradinio įnašo suma, o su visa įsigyjamo turto kaina, kurios didesniąją dalį šalys sumokėjo skolintomis lėšomis. Atsakovė yra įsitikinusi, kad sąžininga būtų lyginti atsakovės realų įnašą su ieškovo realiu įnašu. Teismas, kaip ieškovo prisidėjimą prie turto įsigijimo, nepagrįstai laikė visas iš Kredito unijos pasiskolintas lėšas, nepriklausomai nuo jų grąžinimo.

Teigia, kad su pirmos teismo motyvacija būtų galima sutikti tik dėl tos sprendimo dalies, kurioje teismas motyvavo, laikotarpiu, kai šalys gyveno kaip sugyventiniai, atsakovė prie kredito grąžinimo prisidėjo pusę kredito grąžinimo sumos, tai yra 2 141 Eur (4282/2). Tačiau nepagrįstai teismas šią sumą lygino su bendra turto įsigijimo kaina (pradinis įnašas, paskola ir palūkanos). Pažymi, kad pradinio įnašo suma buvo apie penkis kartus mažesnė nei grąžintinos paskolos ir palūkanų suma, todėl mano, kad prisidėjimas prie pradinio įnašo (procentine išraiška), negali būti prilyginamas, ar, tuo labiau sumuojamas su prisidėjimu prie paskolos ir palūkanų (irgi procentine išraiška), mokėjimo.

Siūlo dalių bendrojoje nuosavybėje apskaičiavimo būdą: pirmiausia apskaičiuojamos faktinės būsto įsigijimo išlaidos iki nutrūkstant bendram šalių gyvenimui. Jas sudarytų 8 000,00 Eur pradinis įnašas bei 4 282,00 Eur suma sumokėta kredito unijai. Viso 12 282,00 Eur. Atsakovė prisidėjo 4 141,00 Eur (neginčijant skundžiamame sprendime pateikto skaičiavimo), t. y. 4141 / 12282 = 0,33716 arba 33,716 proc. Likusi dalis priklausytų ieškovui. Pabrėžia, jei apeliacinės instancijos teismas sutiktų, kad 2019 m. kovo 1 d. susitarimas negalioja, šalių dalis bendrojoje nuosavybėje prašome perskaičiuoti ir nustatyti jas tinkamai, padidinant atsakovės dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje į Nekilnojamąjį turtą nuo 1025/10000 iki 1/2 dalies, atitinkamai, ieškovo dalį sumažinant nuo 8975/10000 iki 1/2 dalies.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas IES1 prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų Kupiškyje 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5757-783/2025 ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti; arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nustatant, kad ieškovui priklauso 9 664/10 000, o atsakovei 336/10 000 dalys ginčo nekilnojamojo turto; priteisti ieškovo IES1 patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinis skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas, jame net nėra nurodyti teismo padaryti pažeidimai. Mano, kad apeliantės pateiktas subjektyvus ir klaidingas nekilnojamojo turto dalių apskaičiavimas, klausimų formulavimas nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinio skundo.

Pažymi, kad apeliaciniame skunde atsakovė nurodo kitokias bylai reikšmingas faktines aplinkybes, nei buvo nurodžiusi bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje. Akcentuoja, kad priešieškinyje atsakovė nurodė, jog šalių bendras gyvenimas greitai nutrūko po Nekilnojamojo turto įsigijimo (2019 m. birželio 10 d.). Šios aplinkybės ieškovas neginčijo. Tačiau apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, kad byloje nebuvo ginčo, kad bendras šalių gyvenimas nutrūko 2022 m. sausio 1 d. Nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad 2021 m. metais šalys būtų vedusios bendrą ūkį. Byloje atsakovė turėjo įrodyti savo esminį indėlį, sukuriant bendrąją nuosavybę. Vertinant laikotarpį, po Nekilnojamojo turto įsigijimo (2019 m. birželio 10 d.), byloje nenustatyta, kad atsakovė tiesiogiai būtų prisidėjusi prie kredito įmokų už ginčo nekilnojamojo turto įsigijimą, mokėjimo. Akcentuoja, kad nepriklausomai nuo kada bendras šalių ūkio vedimas pasibaigė (2020 m. viduryje ar 2022 m. sausio 1 d.), atsakovė po to nemokėjo nei vienos įmokos kredito įstaigai, kas patvirtina, kad atsakovė savęs ginčo bendraturte nelaikė. Mano, kad atsakovė siekia selektyvaus įrodymų vertinimo ir ignoruoja teisingą teismo argumentaciją dalyje, kiek tai susiję su 2019 m. kovo 1 d. susitarimo vertinimu: 1) susitarimas neatitinka jam keliamos formos reikalavimų; 2) byloje liudytojais apklausti L. K. ir E. D. (kurie pasirašė 2019 m. kovo 1 d. susitarimo pabaigoje) nurodė, kad nežino jokios bylai reikšmingos informacijos, pasirašė netikėtai užsukę į atsakovės darbo vietą (parduotuvę), ieškovo tuo metu net nebuvo; 3) šalys nesukaupė bendros 10 000 Eur pradinės sumos turto įsigijimui; 4) atsakovė neprisidėjo prie įmokų kredito unijai mokėjimo. Vertina, kad 2019 m. kovo 1 d. susitarimas negalioja tiek dėl formos trūkumų, tiek ir dėl pačios atsakovės valios vykdyti susitarimą nebuvimo.

Atkreipia dėmesį, kad atsakovė nepagrįstai vertina, kad pagal 2019 m. kovo 1 d. susitarimą pusė Nekilnojamojo turto turėjo jai būti perleista praėjus 3 dienoms. Pažymi, kad ieškovui asmeninės nuosavybės teise įsigijus Nekilnojamąjį turtą, turtas buvo apsunkintas hipoteka kredito davėjo naudai, tad joks disponavimas turtu net teoriškai negalėjo būti atliktas. Atsižvelgiant į susitarimo 4 punktą, Nekilnojamojo turto dalis gali būti perleista po kredito visiško grąžinimo kredito unijai, t. y. 2044 m. birželio 11 d., todėl mano, kad šiuo metu minėto punkto analizė nėra aktuali.

Pažymi, kad vien gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise ir tik nustačius sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise gali būti sprendžiama dėl konkrečios kiekvienam bendraturčiui tenkančios turto dalies. Atsakovė pateikia nepagrįstą apskaičiavimo metodiką. Atsakovės nuomone, ginčo turto dalis nustatytina vertinant ne bendrus turto įsigijimo kaštus (turto kaina + kredito unijai mokėtinos palūkanos), o pagal pradinę už turtą mokėtiną sumą (8 000 Eur) ir sumokėtas palūkanas (4 141 Eur). Atsakovė nenurodo kodėl teismas neturėjo vertinti bendros ieškovo grąžintinos kredito sumos – 48 971,53 Eur. Atsakovė ignoruoja aplinkybę, jog įgijęs nuosavybę, ieškovas įgijo ir piniginę prievolę kredito unijos atžvilgiu. Teigia, kad atsakovė siekia įgyti turtą, bet ne įsiskolinimą už minėtą turtą.

Akcentuoja, kad pateikdama skaičiavimus, atsakovė teigia, kad jai turėtų priklausyti 33,716 proc. turto, tačiau apeliacinio skundo rezoliucine dalimi prašo pripažinti 54 dalį, bei nenurodo argumentų, kaip grindžiamas tokios proporcijos apskaičiavimas. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pradinis įnašas (8 000 Eur) už perkamą ginčo turtą buvo asmeninės ieškovo lėšos (pardavus žemės sklypus ir pasiėmus paskolą), o atsakovė lėšomis neprisidėjo; sprendus, kad atsakovė prisidėjo prie pradinio įnašo gautomis lėšomis iš UAB „Finansų bitė“, atsakovės indėlis yra ne 2 000 Eur, o tik 1 000 Eur; sprendus, kad šalys vesdamos bendrą ūkį grąžino dalį kredito įmokų ir palūkanų, tokių grąžintų lėšų bendra suma yra 3 825 Eur, o kiekvienai šaliai tenka po 1 912,5 Eur. Tad viso atsakovė prisidėjo 2 912,5 Eur (1 000 + 1 912,5). Tiksliausias apskaičiavimo būdas – apskaičiuoti bendrą ginčo turto įsigijimo kainą ir tuomet vertinti atsakovės indėlį.

Byloje nebuvo ginčo, kad už perkamą nekilnojamąjį turtą ieškovas sumokėjo 8 000 Eur avansą. Pagal byloje esančią kredito sutartį, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad bendra ieškovo grąžintino kredito suma– 48 971,53 Eur. Taigi, turto įsigijimo kaina yra 56 971,53 Eur (8 000 + 48 971,53 Eur). Atsakovės indėlis į turto įsigijimą gali būti įvertintas ne didesne, nei 2 912,5 Eur suma. Ši suma tesudaro 5,11 proc. nuo bendros už nekilnojamąjį turtą mokėtinos sumos. Sprendus, kad atsakovė prie 8 000 Eur avanso sukaupimo neprisidėjo, nes minėtos lėšos yra ieškovo asmeninis turtas, gautas jam pardavus asmeninės nuosavybės teise priklausiusius žemės sklypus, atsakovės indėlis į bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą yra tik 1 912,5 Eur arba, 3,36 proc. Tokia suma nelaikytinas atsakovės esminiu indėliu sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Pagal Nekilnojamojo turto specifiką – žemės sklypas su gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais, turtas negali būti panaudojamos pagal paskirtį, turint tik 3 proc. ar 5 proc. bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Sprendus dėl tokio mažo indėlio, atsakovė turėtų teisę į kompensaciją pinigais, ką ieškovas ir siūlė gera valia.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys kartu gyveno nuo 2012-2013 m., jiems (duomenys neskelbtini) gimė sūnus T. K.. Šalys pasirašė 2019 m. kovo 1 d. dokumentą, įvardintą „Bendrosios jungtinės veiklos sutartis namui įsigyti ir įsirengti“, kuriuo susitarė: 1) bendrai įgyti namą su žemės sklypu ir namo priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini); 2) įnešti bendromis lėšomis (šiuo metu turima 10 000 Eur bendrų lėšų) įnašą už namo įsigijimą: 3) IES1 pasiima savo vardu kreditą namo su žemės sklypu ir namo priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), įsigijimui, abi sutarties šalys įsipareigoja bendromis lėšomis dengti pasiimtą kreditą; 4) išmokėjus kreditą namo žemės sklypo ir priklausinių įsigijimui, IES1 privalo per 3 dienas nuo kredito išmokėjimo perleisti nuosavybės teisę į ½ dalį namo su priklausiniais ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini); 5) ATS1 turi teisę su savo vaikais gyventi iki gyvos galvos name su žemės sklypu ir namo priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini); 6) šalys namą su žemės sklypu ir namo priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), tvarko, prižiūri bendromis lėšomis.

2019 m. birželio 4 d. ieškovas IES1 ir UAB „Aukštaitijos kasyba“ sudarė paskolos sutartį, pagal kurią UAB „Aukštaitijos kasyba“ ieškovui paskolino 6 000 Eur, o šis įsipareigojo paskolą sugrąžinti iki 2019 m. rugsėjo 4 d.

2019 m. birželio 6 d. atsakovė gavusi iš UAB „Finansų bitė“ 2 423,58 Eur paskolą pagal sutartį Nr. 28153, 2019 m. birželio 6 d. ir 7 d. pervedė 2 000 Eur ieškovui kaip pradinio įnašo dalį namui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti.

2019 m. birželio 10 d. ieškovas asmeninės nuosavybės teise iš S. V. už 34 000 Eur įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), su jame esančiais statiniais – gyvenamuoju namu, 3 ūkiniais pastatais. Pradinę 8 000 Eur sumą ieškovas pardavėjai S. V. pavedimu sumokėjo 2019 m. birželio 7 d., likusią 26 000 Eur sumą įsipareigojo sumokėti iki 2019 m. liepos 10 d. gavęs iš KU „Kupiškėnų taupa“ kreditą.

Ieškovas ir KU „Kupiškėnų taupa“ 2019 m. birželio 13 d. sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Kredito sutartis), pagal kurią KU „Kupiškėnų taupa“ ieškovui būsto įsigijimui suteikė 26 000 Eur kreditą nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti, o ieškovas įsipareigojo kreditą ir palūkanas pagal sutartį bei kitus mokesčius grąžinti iki 2044 m. birželio 11 d. mokėdamas KU „Kupiškėnų taupa“ periodines įmokas, viso iki 2044 m. birželio 11 d. sumokėti KU „Kupiškėnų taupa“ 48 971,53 Eur (2.16 punktas), ieškovas taip pat įsipareigojo prievolės užtikrinimui kreditoriaus naudai įkeisti įgyjamą nekilnojamąjį turtą (2.17 punktas).

Ieškovo ir KU „Kupiškėnų taupa“ 2019 m. birželio 19 d. sudaryta Hipotekos sutartimi buvo įkeistas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), nustatytas apribojimas disponuoti nekilnojamuoju turtu, nustatytas draudimas apsunkinti įkeičiamą daiktą paskesne hipoteka, perleisti tiek nuosavybės, tiek valdymo teise (pagal dovanojimo, pirkimo-pardavimo, nuomos, panaudos, ir kitas panašias sutartis) tretiesiems asmenims ar bet kuriuo kitu būdu apriboti ieškovo teises į jį be raštiško KU „Kupiškėnų taupa“ sutikimo. (Sutarties 4.1. punktas). Hipotekos sutartis patvirtinta Kupiškio rajono notarų biuro notarės M. M., 2019 m. birželio 21 d. įregistruota VĮ Registrų centro Hipotekos registre.

2019 m. birželio 20 d. ieškovas ir UAB „Eginga“ sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas už 12 000 Eur pardavė 2,5237 ha ir 0,9070 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Ieškovas 2019 m. birželio 25 d. grąžino 6 000 Eur skolą UAB „Aukštaitijos kasyba“.

Vykdydamas Kredito sutarties įsipareigojimus, ieškovas nuo 2019 m. rugpjūčio 13 d. iki 2025 m. gegužės 7 d. KU „Kupiškėnų taupa“ sumokėjo 11 977 Eur, iš jų 1 575 Eur laikotarpiu nuo 2024 m. rugpjūčio 3 d. iki 2025 m. vasario 15 d. už ieškovą sumokėjo jo sesuo G. P.. Taip pat nustatyta, jog ieškovas nuo 2019 m. rugpjūčio 13 d. (pirmos įmokos pagal Kredito sutartį) iki 2022 m. sausio 1 d. sumokėjo 4 282 Eur.

Įsigijus Nekilnojamąjį turtą, šalys, jų sūnus T. K., atsakovės dukra M. D. įsikėlė ir gyveno gyvenamajame name. Ieškovas su daiktais iš namo išsikėlė 2024 m. vasarą.

Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2022 m. vasario 18 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-2004-783/2022 iš ieškovo IES1 priteistas išlaikymas nepilnamečiam vaikui T. K. po 210 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2022 m. sausio 1 d. iki vaiko pilnametystės.

Atsakovė nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 14 d. dirbo S. T. individualioje įmonėje ((duomenys neskelbtini) esančios parduotuvės pardavėja), nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 14 d. jai buvo apskaičiuota 15 140,71 Eur draudžiamųjų pajamų (vidutiniškai 488,41 Eur per mėnesį), atskaičius privalomus valstybei mokesčius – 9 993,87 Eur (vidutiniškai 322,38 Eur per mėnesį). Nuo 2019 m. lapkričio 17 d. iki 2024 m. rugpjūčio 16 d. atsakovei buvo mokama nedarbo draudimo išmoka, viso išmokėta 8 132,34 Eur (vidutiniškai 239,19 Eur per mėnesį). Nuo 2025 m. liepos 2 d. vykdo individualią veiklą pagal verslo liudijimą (Aplinkos tvarkymas, gatvių valymas, sniego ir ledo šalinimas), jos pajamos 2025 m. liepos mėnesį buvo 180 Eur, už 2025 m. rugpjūčio mėnesį (iki 14 d.) – 40 Eur, deklaravo, jog nuo 2025 m. liepos 4 d. yra gavusi 770,04 Eur draudžiamųjų pajamų, sumokėjusi 90,16 Eur socialinio draudimo. Atsakovė 2025 m. kas mėnesį gauna 122,50 Eur ir 72,10 Eur dydžio išmokas sūnui T. K., ieškovas sūnaus išlaikymui kas mėnesį moka po 265 Eur. Nekilnojamojo turto atsakovė neturi, atsakovės ir šalių sūnaus T. K. gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini), atsakovės močiutei priklausiusiame name.

Atsakovė 2019 m. birželio 10 d. sandorio sudarymo metu priverstinai vykdomų išieškojimų neturėjo, 2025 m. rugpjūčio 21 d. duomenimis, priverstinis atsakovės skolų ieškojimas buvo vykdomas 4 vykdomosiose bylose bendrai 9 813,64 Eur sumai.

Dėl susitarimo bendrosios jungtinės veiklos pagrindu įsigyti nekilnojamąjį turtą

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatęs, kad šalys kaip sugyventiniai gyveno nuo 2012 m. ar 2013 m., Nekilnojamojo turto įsigijimo metu ieškovas kartu su atsakove gyveno kaip sugyventiniai, augino sūnų ir atsakovės dukrą, prieš ieškovui sudarant 2019 m. birželio 10 d. nekilnojamojo turto įsigijimo sandorį šalys tarėsi dėl šio turto įgijimo, kurio vardu įgyti šį turtą, atsakovė prieš sandorio sudarymą, 2019 m. birželio 6 d., ieškovui pervedė 2 000 Eur pradiniam įnašui sumokėti, bei pasirašė 2019 m. kovo 1 d. dokumentą „Bendrosios jungtinės veiklos sutartis namui įsigyti ir įsirengti“, kuriame nurodė, jog siekia įgyti šeimai gyvenamąją patalpą padarė išvadą, kad ieškovas įgydamas Nekilnojamąjį turtą, suvokė, kad šį turtą įsigyja ne tik savo asmeniniams poreikiams tenkinti (asmeninėn nuosavybėn), bet ir atsakovės naudai.

Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarp šalių buvo sutarimas dėl bendro tikslo – Nekilnojamojo turto įsigijimo. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad 2019 m. birželio 6 d. ir 2019 m. birželio 7 d. atsakovės ieškovui pervesti 2 000 Eur buvo panaudoti Nekilnojamojo turto įsigijimui, neįvertino, kad ieškovas buvo faktiškai pajėgus sumokėti iš savo lėšų 8 000 Eur avansinį mokėjimą Nekilnojamojo turto pardavėjai S. V. Pažymi, kad atsakovės atliktas 2 000 Eur pavedimas ieškovui, buvo su tikslu padengti greituosius kreditus ir pagerinti ieškovo kreditingumą, kad būtų jam suteiktas kreditas nekilnojamojo turto įsigijimui. Taip pat pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad nutrūkus šalių santykiams (maždaug 2020 m. viduryje), atsakovė neatliko nei vienos įmokos pagal Kredito sutartį.

Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad ji negalėjo būti pirkimo–pardavimo sandorio šalimi, nes ji neatitiko kreditingumo reikalavimų ir jai kredito unija atsisakė suteikti paskolą Nekilnojamojo turto įsigijimui, todėl buvo poreikis sudaryti 2019 m. kovo 1 d. dokumentą „Bendrosios jungtinės veiklos sutartis namui įsigyti ir įsirengti“.

Taigi, ieškovas apeliacinius skundu nesutinka su skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad šalys gyvendamos kartu, vedė bendrą ūkį, ir buvo susitarusios dėl įsigyti Nekilnojamąjį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) bei kasacinio teismo praktikos, jog nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011, 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014, 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016, 37 punktas, 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismo pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis). Net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti. Asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių siekį šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat ir kiekvieno iš narių įnašo dydį. Pagal įstatymą preziumuojama, jog partnerių įnašai į bendrą veiklą yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta ko kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas; 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022 20, 21 punktai).

Tuo pačiu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog jeigu jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Taigi, įstatyme įtvirtinta jungtinės veiklos dalyvių lygių dalių prezumpcija. Ši prezumpcija gali būti šalių nuginčyta. Tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (plg. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 18 punktas; 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022, 23 punktas). Tai reiškia, kad nesant rašytinės jungtinės veiklos sutarties, lygių dalių prezumpcija nėra savaime lemianti kiekvienos iš susitarimo šalies lygios dalies nuosavybėje.

Taigi, apibendrinant aptartą kasacinio teismo praktiką pažymėtina, kad nustačius šalių jungtinės veiklos pradžią bei faktą, kad nebuvo sudaryta rašytinė jungtinės veiklos sutartis, vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise ir šalių nuosavybės teisė taip pat turi būti įrodyta.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ar šalys gyvendamos kartu kaip sugyventiniai buvo sutarę bendrosios jungtinės veiklos pagrindu įsigyti Nekilnojamąjį turtą, nustatė, kad šalys kaip sugyventiniai gyveno nuo 2012 m. ar 2013 m., augino sūnų ir atsakovės dukrą, prieš ieškovui sudarant 2019 m. birželio 10 d. nekilnojamojo turto įsigijimo sandorį šalys tarėsi dėl šio turto įgijimo, kurio vardu įgyti šį turtą, prieš sandorio sudarymą pasirašė 2019 m. kovo 1 d. dokumentą „Bendrosios jungtinės veiklos sutartis namui įsigyti ir įsirengti“, kuriame nurodė, jog siekia įgyti šeimai gyvenamąją patalpą, ir 2019 m. birželio 6 d. atsakovė ieškovui pervedė 2 000 Eur pradiniam įnašui sumokėti.

Pirmosios instancijos teismas šalių sudarytą 2019 m. kovo 1 d. dokumentą „Bendrosios jungtinės veiklos sutartis namui įsigyti ir įsirengti“, spręsdamas šalių susitarimo įsigyti Nekilnojamąjį turtą, vertino kaip netiesioginį įrodymą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, šalių paaiškinimais. Tai, kad šalys tarėsi dėl bendro konkretaus nekilnojamojo turto įsigijimo, patvirtina atsakovės 2019 m. birželio 6 d. ir birželio 7 d. atliktas 2 000 Eur pavedimas į ieškovo sąskaitą pradiniam įnašui sumokėti. Nors ieškovas teigia, kad šis pavedimas buvo atliktas jo kreditingumui pagerinti, kad KU „Kupiškėnų taupa“ suteiktų kreditą nekilnojamojo turto įsigijimui, o ne kaip pradinis įnašas nekilnojamojo turto įsigijimui, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju atsakovė atlikdama pavedimą nurodė konkretų tikslą, dėl kurio yra pervedama 2 000 Eur sumą, t. y. „parama būstui įsigyti“. Aplinkybė, kad ieškovas gavęs iš atsakovės pavedimą, jo negrąžino atgal atsakovei, ir panaudojo tikslams susijusiems su konkretaus nekilnojamojo turto įsigijimu, egzistuojant šalių sudarytam 2019 m. kovo 1 d. dokumentui „Bendrosios jungtinės veiklos sutartis namui įsigyti ir įsirengti“, kuriame šalys susitarė dėl konkretaus gyvenamojo būsto įsigijimo, įrodo, kad šalys gyvendamos kartu tarėsi dėl Nekilnojamojo turto įsigijimo dalinės nuosavybės teise.

Tai, kad atsakovės 2019 m. birželio 6 d. ir birželio 7 d. atliktas 2 000 Eur sumos pavedimas yra susijęs su pradiniu įnašu Nekilnojamojo turto įsigijimui, patvirtina byloje esantys duomenys apie ieškovo turėtas piniginės lėšas 2019 m. birželio 7 d., kai ieškovas Nekilnojamojo turto pardavėjai sumokėjo 8 000 Eur pradinį įnašą. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pagal 2019 m. birželio 4 d. ieškovo ir UAB „Aukštaitijos kasyba“ sudarytą paskolos sutartį, ieškovui buvo paskolinta 6 000 Eur suma. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, būtent 2 000 Eur trūko ieškovui pradinio įnašo sumokėjimui nekilnojamojo turto pardavėjai. Gavęs iš atsakovės 2 000 Eur ir pridėjęs savo turimas lėšas (6 000 Eur), ieškovas sumokėjo nekilnojamojo turto pardavėjai 8 000 Eur pradinį įnašą.

Ieškovo apeliaciniame skunde teigia, kad jis pagal 2019 m. birželio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusius žemės sklypus už 12 000 Eur sumą, kuri jam buvo sumokėta per tris kartus – 2019 m. gegužės 27 d. jam buvo sumokėta

4 500 Eur, 2019 m. birželio 18 d. – 6 000 Eur ir 2019 m. birželio 20 d. – 1 500 Eur), todėl Nekilnojamojo turto pradinio įnašo sumokėjimo dieną (2019 m. birželio 7 d.), jis turėjo pakankamai asmeninių lėšų pradiniam įnašui sumokėti.

Iš ieškovo pateiktos į bylą 2019 m. birželio 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties nustatyta, kad ieškovas jam priklausančius žemės sklypu pardavė už bendrą 12 000 Eur kainą, kurią pirkėja UAB „Eginga“ ieškovui sumokėjo bankiniais pavedimais atliktais 2019 m. gegužės 27 d., 2019 m. birželio 18 d. ir 2019 m. birželio 20 d. Pažymėtina, kad ieškovas į bylą nėra pateikęs jokio įrodymo, iš kurio būtų galima nustatyti, kokią konkrečiai sumą 2019 m. gegužės 27 d. pirkėja UAB „Eginga“ sumokėjo ieškovui (CPK 178 straipsnis). Apibendrinat teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad ieškovas pradinio įnašo už ketinamą įsigyti Nekilnojamąjį turtą sumokėjimą dieną turėjo 6 000 Eur asmeninių lėšų ir 2 000 Eur už pradinio įnašo sumokėjimą gautus iš atsakovės.

Ieškovas apeliaciniame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas buvus šalių susitarimą įsigyti nekilnojamąjį turtą dalinės nuosavybės teise, neįvertino, ar atsakovės indėlis į jungtinę veiklą buvo esminis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors konkretaus bendro gyvenimo metu įgyto turto objekto nuosavybės forma, nurodyta šio turto įgijimo sandoryje ir Nekilnojamojo turto registre, nėra lemiama aplinkybė sprendžiant dėl sugyventinių bendro gyvenimo metu įgyto turto nuosavybės, ši aplinkybė yra reikšminga teismams sprendžiant dėl atitinkamo susitarimo tarp šalių turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 34 punktas). Nekilnojamasis turtas gali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę.

Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo argumentais, kad atsakovei siekiant kartu su ieškovu tapti nekilnojamojo turto savininke, ji turėjo galimybę tapti Pirkimo–pardavimo sutarties šalimi. Paprastai, kuomet asmenys ketina jungtinės veiklos pagrindu sukurti turtą ir su tuo tikslu kreipiasi į finansinę įstaigą dėl paskolos suteikimo, nuosavybės teisė registruojama abiejų vardu (nebūtinai lygių dalių principu). Atsakovė į bylą nėra pateikusi duomenų, kad ji kreipėsi į kredito įstaigą dėl ½ dalies ar mažesnės dalies ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo kainos finansavimo ir kredito įstaiga atsisakė atsakovei suteikti kreditą. Tačiau aplinkybę, kad tikėtinai egzistavo kliūtys, dėl kurių kredito įstaiga galėjo atsisakyti suteikti kreditą nekilnojamojo turto įsigijimui, patvirtina šalių 2019 m. kovo 1 d. dokumentas „Bendrosios jungtinės veiklos sutartis namui įsigyti ir įsirengti“, kuriame nurodyta, kad atsakovei pagal pajamas nėra suteikiamas kreditas būstui įsigyti bei skundžiame sprendime nustatyta aplinkybė, kad nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 14 d. atsakovės pajamos per mėnesį, atskaičius mokesčius, sudarė 322,38 Eur, kurios, tuo metu jai auginant du nepilnamečius vaikus, buvo tikėtinai nepakankamos norint gauti kreditą nekilnojamojo turto įsigijimui.

Atsakovė pareiškė reikalavimą pripažinti bendrąja daline nuosavybe Nekilnojamąjį turtą, kurį, šalims gyvenant kartu, atsakovas pasiėmęs paskolą (34 000 Eur) iš Kredito unijos ir prisiėmęs įsipareigojimus pagal Kredito sutartį, įsigijo asmeninės nuosavybės teise, sumokėdamas pradinio įnašo 75 procentus asmeninėmis lėšomis (6 000 Eur) ir 25 procentus atsakovės asmeninėmis lėšomis (2 000 Eur), kai iš atsakovės gautos lėšos atitinka 5,88 procentus bendros Nekilnojamojo turto kainos (neskaičiuojant pagal Kredito sutartį mokėtinų palūkanų).

Nagrinėjamu atveju atsakovė savo reikalavimą pripažinti ginčo nekilnojamąjį turtą bendrąja daline šalių nuosavybe grindė faktine aplinkybe, kad ji prisidėjo prie šio turto įgijimo, sumokėdama dalį pradinio įnašo, tačiau pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad šalių sudarytas 2019 m. kovo 1 d. dokumentas „Bendrosios jungtinės veiklos sutartis namui įsigyti ir įsirengti“, kuriuo susitarta dėl Nekilnojamojo turto dalių, yra negaliojantis dėl notarinės formos nesilaikymo (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 1.93 straipsnio 3 dalis), net nesprendė, ar atsakovės 2 000 Eur indėlis į Nekilnojamojo turto įsigijimą, kai tuo metu šio turto vertė buvo 34 000 Eur, yra pakankamas, kad būtų konstatuotas bendras šalių siekis įgyti ginčo Nekilnojamąjį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, juo labiau, kad pati atsakovė tiek priešieškinyje, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą pabrėžia, kad apskritai neturi pareigos prisidėti prie kredito gauto nekilnojamojo turto įsigijimui grąžinimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas neišsiaiškinęs, ar atsakovės indėlis į Nekilnojamojo turto įsigijimą buvo pakankamas (esminis), kad būtų konstatuotas bendras šalių siekis įgyti Nekilnojamąjį turtą bendrosios dalinės nuosavybės, padarė išvadą, kad tarp šalių buvo susitarimas jungtinės veiklos pagrindu įsigyti Nekilnojamąjį turtą šeimos poreikių tenkinimui.

Dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies

Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies. Pasisakydamas dėl kiekvienam iš sugyventinių priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 18 punktas). Sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 23 punktas).

Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Skundžiamu sprendimu nustačius, kad tarp šalių buvo susitarimas įgyti Nekilnojamąjį turtą dalinės nuosavybės teise, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs, kad atsakovė prie turto įsigijimo prisidėjo sumokėta 2 000 Eur suma skirta pradiniam įnašui padengti ir šalims gyvenant kartu kaip sugyventiniam iki 2022 m. sausio 1 d. ieškovo sumokėtų įmokų kreditui padengti ½ dalimi, (kas sudaro 2 141 Eur), padarė išvadą, kad atsakovė prie kredito grąžinimo prisiėjo 4 141 Eur suma arba 10,25 procentų Nekilnojamojo turto įsigijimo kainos ir nustatė, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso 1025/1000 dalys Nekilnojamojo turto.

Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė neteisingą šalių gyvenimo kartu kaip sugyventinių pabaigos datą 2022 m. sausio 1 d., nes pagal šalių paaiškinimus šalys bendro ūkio kartu nebeveda nuo 2020 m. birželio 1 d., nors gyveno tame pačiame name.

Iš byloje esančio Vaiko teisių apsaugos tarnybos 2025 m. gegužės 21 d. išvados nustatyta, kad 2023 m. kovo 28 d. buvo registruotas pranešimas, jog tarp šalių kilo konfliktas dėl buities darbų, specialistui atlikusiam situacijos vertinimą atsakovė nurodė, kad su ieškovu bendro ūkio neveda apie du metus, ieškovas neprisideda prie namo išlaikymo, nesirūpina šildymu, malkomis. Ieškovas teigė, jog su atsakove faktiškai jau įsikėlus į namą gyveno nekaip sugyventiniai. Pati atsakovė priešieškinyje teigė, kad po to, kai ieškovo vardu buvo registruotas Nekilnojamojo turto pirkimo sandoris (2019 m. birželio 10 d.), šalių bendras gyvenimas nutrūko. Byloje 2025 m. spalio 11 d. teismo posėdyje liudytoja apklausta A. G., kuri nuo 2021 m. birželio mėnesio teikė šalims socialines paslaugas, paaiškino, kad šalys gyveno iš esmės atskirai tame pačiame name, o atsakovės jai sakiusi, kad kartu su ieškovu kaip šeima negyvena 3–4 metus (2025 m. spalio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas 00.33.24-00.40.14). Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2022 m. vasario 18 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-2004-783/2022 iš ieškovo IES1 priteistas išlaikymas nepilnamečiam vaikui T. K. nuo 2022 m. sausio 1 d. iki vaiko pilnametystės. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad šalys konkrečiai negalėjo nurodyti datos, nuo kada jie kartu nebegyveno kaip sugyventiniai, laikė šalių kaip sugyventinių bendro gyvenimo pabaigą, būtent minėtu teismo įsakymu priteisto vaiko išlaikymo mokėjimo pradžios datą, t. y. 2022 m. sausio 1 d.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu. Atsižvelgiant į tai, kad Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistams, 2023 m. kovo 28 d. registruoto pranešimo pagrindu atlikus situacijos vertinimą, pati atsakovė patvirtino, kad su ieškovu bendro ūkio neveda apie du metus, bei į tai, kad nuo 2021 m. birželio mėnesio šalims socialines paslaugas teikusi specialistė A. G. paaiškino, kad šalys atskirai gyveno tame pačiame name ir jai atsakovė tvirtino, kad kartu su ieškovu kaip šeima negyvena 3–4 metus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šalys kaip sugyventiniai kartu negyvena ir neveda bendro ūkio nuo 2021 m. sausio 1 d., o ne nuo 2022 m. sausio 1 d., kaip nustatė skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad teismo įsakymu priteistas šalių nepilnamečiui vaikui išlaikymas patvirtina, jog ieškovas vengė prisidėti prie sūnaus išlaikymo, bet ne datą, kai šalys nutraukė bendrą kaip sugyventinių gyvenimą.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, padalindamas Nekilnojamąjį turtą, neatsižvelgė, kad 1/10 dalis nekilnojamojo turto negali būti atidalinta natūroje, tokios dalies naudojimui negali būti nustatyta naudojimosi tvarka. Atsakovė apeliaciniame skunde nesutiko su skundžiamu sprendimu jai priteista nekilnojamojo turto dalimi ir teigė, kad Nekilnojamasis turtas buvo įgytas jungtinės veiklos pagrindu šalims sutarus dėl dalinės nuosavybės, todėl jai priklauso ½ dalis šio turto.

Atsakovė siekia, kad jai būtų nustatyta nuosavybės teisė į ½ dalį Nekilnojamojo turto, remiantis šalių pasirašytu 2019 m. kovo 1 d. dokumentu „Bendrosios jungtinės veiklos sutartis namui įsigyti ir įsirengti“. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad jungtinės veiklos sutartis yra sudaryta rašytine forma ir jai nėra privaloma notarinė forma, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad 2019 m. kovo 1 d. dokumentas „Bendrosios jungtinės veiklos sutartis namui įsigyti ir įsirengti“ yra negaliojantis, nes nėra patvirtintas notaro.

CK 6.969 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad notarine forma turi būti sudaromi daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai, išskyrus bankroto proceso metu sudaromus nekilnojamojo daikto perleidimo sandorius, jeigu šiame kodekse nenustatyta kitaip.

Taigi, nors jungtinės veiklos sutarčiai nėra privaloma notarinė forma ir teismų praktikoje pripažįstama, kad tokia sutartis tarp bendrą ūkį vedančių kartu gyvenančių asmenų (sugyventinių) gali būti sudaryta ir nesilaikant rašytinės formos, tačiau atsižvelgiant, kad nagrinėjamu atveju 2019 m. kovo 1 d. dokumentu „Bendrosios jungtinės veiklos sutartis namui įsigyti ir įsirengti“ šalys aptarė Nekilnojamojo turto dalių paskirstymą šalims, daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą suvaržymą, numatydamos, kad nekilnojamojo turto įsigijimą finansuos kredito įstaiga, ir aptardamos sąlygą, kada ieškovas perleis ½ dalį Nekilnojamojo turto atsakovei, teisėjų kolegija sutinka su skundžiame sprendime padaryta teismo išvada, kad minėtas dokumentas pagal savo turinį, turėjo būti sudarytas notarinės formos. Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegija pritaria skundžiamo sprendimo motyvams, kad nėra pagrindo vertinti šio dokumento, kaip įrodymo, jog neatsižvelgiant į tai, kokia dalimi atsakovė galėjo pridėti prie Nekilnojamojo turto įsigijimo, jai priklauso 1/2 dalis šio nekilnojamojo turto.

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas šalių sudarytą jungtinės veiklos susitarimą įsigyti Nekilnojamąjį turtą ir nustatydamas turto dalis, net nesiaiškino aplinkybės, ar tokiu atveju palikus kredito grąžinimą vien ieškovui, nėra pažeidžiami jo interesai, ar tokioje situacijoje atsakovė nebus geresnėje padėtyje nei ieškovas (neturėdama pareigos mokėti jokios kredito dalies ar kompensacijos ieškovui už jai atitekusią turto dalį), kuris turi pareigą mokėti įmokas už suteiktą kreditą Kredito unijai). Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad atsakovė prisidėjo prie Nekilnojamojo turto įsigijimo sumokėdama 2 000 Eur, kas sudaro nedidelę dalį nuo įsigyto turto kainos, todėl tokiu atveju galėtų būti sprendžiamas kompensacijos klausimas įvertinus atsakovės įnašą. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, pirmosios instancijos teismas, turėjo pasiūlyti atsakovei patikslinti priešieškinio reikalavimus, pripažinus jai asmeninės nuosavybės teisę į ieškovui priklausančio Nekilnojamojo turto dalį, priteisti jai piniginę kompensaciją, lygią atsakovės lygią atsakovės asmeniniam indėliui prisidėtam prie ieškovo Nekilnojamojo turto įsigijimo.

Dėl to yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes dėl tirtinų bylos aplinkybių, susijusių su atsakovės indėlio reikšmingumu, kad būtų konstatuotas bendras šalių siekis įgyti ginčo Nekilnojamąjį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir galimu kompensacijos dydžio nustatymu už atsakovės indėlį prisidedant prie ieškovo asmeninės nuosavybės teise Nekilnojamojo turto įsigijimo, apeliacinės instancijos teismas turėtų bylą šioje dalyje nagrinėti naujais aspektais.

Apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, teisėjų kolegija šalims tenkančių turto dalių neperskaičiuoja, kadangi, jei bylą nagrinėjantis iš naujo pirmosios instancijos teismas padarys išvadą, kad atsakovės indėlis į Nekilnojamojo turto įsigijimą buvo esminis, šalims tenkančių turto dalių skaičiavimą atliks iš naujo, įvertinęs nustatytas bylos aplinkybes.

Pažymėtina, kad kaip šeima gyvenančių asmenų piniginiai pervedimai vienas kitam, taip pat komunalinių paslaugų mokesčių mokėjimas, prisidėjimas prie kasdienių išlaidų tik patvirtina egzistavusius šalių tarpusavio santykius, bendrą gyvenimą, tačiau savaime nesukuria nuosavybės teisės į pusę bendro gyvenimo metu vienos iš šalių asmeninės nuosavybės teise įgyto turto.

Kadangi byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija dėl kitų ieškovo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentų nepasisako ir jų nevertina.

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinių skundo argumentus, atsiliepimų į skundus argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino, ar atsakovės prisidėjimas prie Nekilnojamojo turto įsigijimo nedidele turto kainos dalimi (2 000 Eur) buvo esminis, todėl padarė išvadas dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo ir dalių nustatymo, pažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai). Vis tik, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad šalys buvo sutarusios dėl jungtinės veiklos Nekilnojamojo turto įsigijimui, kai atsakovė prisidėjo prie Nekilnojamojo turto įsigijimo, sumokėdama nedidelę dalį turto kainos, o ieškovui lieka visi įsipareigojimai Nekilnojamojo turto įsigijimui suteikusiai paskolą Kredito unijai, tokiu atveju galėtų būti sprendžiamas kompensacijos atsakovei klausimas, įvertinus atsakovės įnašą, nenustatant jai tenkančios konkrečios Nekilnojamojo turto dalies. Todėl pirmosios instancijos teismas, turėjo pasiūlyti atsakovei patikslinti priešieškinio reikalavimus, pripažinus jai asmeninės nuosavybės teisę į ieškovui priklausančio Nekilnojamojo turto dalį, priteisti jai piniginę kompensaciją.

Atsižvelgiant į nurodytus motyvus bei į tai, kad nenustačius atsakovei nuosavybės teisės į ieškovui priklausančio nekilnojamojo turto dalį, būtų pagrindas spręsti iš naujo dėl ieškovo ieškinio reikalavimo ir turėtų būtų sprendžiama dėl atsakovės priešieškinyje pareikštų alternatyvių reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas turėtų bylą nagrinėti naujais aspektais, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalis 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismui perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.