- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-11
- Bylos Nr.
- e3K-3-57-916/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-30-3-00522-2024-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Kasacinė instancija
- Teisėjai
- Sigita Rudėnaitė (pirm.), Dalia Vasarienė (pran.), Donatas Šernas
- Ieškovas
- N. S.
- Trečiasis asmuo
- S. R., AB Energijos skirstymo operatorius
- Atsakovas
- R. E.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkės), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (pranešėjos), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. S. ir trečiojo asmens S. R. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. S. ieškinį atsakovei R. E., dalyvaujant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ ir S. R., dėl pažeistų teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, ir negatorinį ieškinį, aiškinimo ir taikymo. Ieškovė prašė įpareigoti atsakovę per 20 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti ieškovei duomenis apie atsakovei priklausančio abonentinio elektros kabelio išdėstymo vietą ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, (duomenys neskelbtini), nurodant kabelio įrengimo vietą žemės sklypo plane bei pažymint jo koordinates ir atstumus nuo žemės sklype esančio, ieškovei nuosavybės teise priklausančio poilsio namo arba nustatant ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype tikslią elektros kabelio paklojimo vietą bei gylį ir parodant jo išdėstymo vietą žemės sklype, naudojant elektros kabelių ieškiklį, informuojant ieškovę apie numatomų darbų laiką ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas; šio reikalavimo įvykdymui pripažinti atsakovei teisę atliekant nurodytus veiksmus netrukdomai naudotis ieškovei priklausančiu žemės sklypu, gauti iš VĮ Registrų centro ir (a)r kitų įmonių, įstaigų, institucijų ieškovei priklausančio žemės sklypo planą. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype įrengti kaimynų elektros apskaitos skaitikliai, taip pat įrengti šių vartotojų, tarp jų ir atsakovės, abonentiniai kabeliai. Siekdama taikiai išspręsti klausimą, ji kelis kartus kreipėsi į atsakovę prašydama nurodyti kabelio nutiesimo ieškovės žemės sklype vietą. Nors žemės sklypo plotui, kuriame įrengti abonentiniai elektros kabeliai, turi būti taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos ir nustatomos apsaugos zonos (Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 25 straipsnis), ieškovė iki šiol jokios informacijos iš atsakovės negavo. Pateikdama ieškinį ieškovė siekė apginti savo pažeistas teises – nustatyti atsakovės abonentinio elektros kabelio įrengimo vietą jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, nes, to nežinodama, negali tinkamai, kiek tai įmanoma tokioje situacijoje, naudotis žemės sklypu (vykdyti kasimo darbus, tverti tvorą ir pan.).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Utenos apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra atsakovei nuosavybės teise priklausantis požeminis elektros kabelis. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje neįrodė savo teisių pažeidimo, šalintino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.98 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad ieškovė neįrodinėjo, jog atsakovei priklausantis požeminis abonentinis kabelis būtų įrengtas pažeidžiant teisės aktus – nesilaikant nustatytos tvarkos, neturint reikiamų sutikimų, nesaugiai ir pan., ieškovė atsakovei nereiškė ir su tuo susijusių reikalavimų dėl elektros tinklų iškėlimo, perkėlimo ir pan. Ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino žinojusi apie elektros tinklo pertvarkymą 1998–1999 m., kai elektros apskaitos prietaisai buvo perkelti iš atskirų objektų į tuomet valstybei, o dabar ieškovei priklausančiame žemės sklype sumontuotą komercinės apskaitos spintą. Nors ieškovė teigė, kad buvo nustebinta dėl parinktos vietos, tačiau jokių prieštaravimų nekėlė nei tada, kai jai priklausė tik poilsio pastato dalis be žemės, nei vėliau, kai 2009 m. balandžio 2 d. nuosavybės teise įgijo poilsio pastato daliai suformuotą žemės sklypą su jame nutiestais požeminiais elektros kabeliais.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovės ieškinyje nurodytos aplinkybės dėl negalėjimo jos nurodytu būdu statyti statinių, įrenginių, sodinti želdinių, vykdyti kasybos darbų yra ne atsakovės neteisėtų veiksmų ar neveikimo padariniai, o teisės aktais ieškovei, kaip žemės sklypo su jame nutiestais elektros tinklais savininkei, nustatyti veiklos apribojimai ar tokiai veiklai keliamos sąlygos (gauti leidimus, sutikimus ir t. t.). Teismas pažymėjo, kad ieškovė ieškinyje ir teismo posėdžio metu nurodė, kad nuosavybės teisę pažeidžia pats nežinojimas, kurioje jos žemės sklypo vietoje yra nutiestas atsakovės abonentinis elektros kabelis, tačiau pats nežinojimas nemažina naudojimosi daiktu naudos, savininko teisių apimtis turint duomenų apie požeminio kabelio buvimo vietą nepasikeis. Neįrodinėjant konkrečių savininko teisių pažeidimų, negalima teigti, kad nuosavybės teisė pažeidžiama nežinojimu dėl žemės sklypui taikomų apribojimų. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas nuosavybės teisių pažeidimas, kurį būtų pagrindas ginti CK 4.98 straipsnyje nustatyta tvarka ir kurį atsakovė galėtų ir turėtų pašalinti pateikusi ieškovės nurodytus duomenis ieškinyje nurodytu būdu. Teismas pabrėžė, kad ieškovė, įrodinėdama savo teisių pažeidimą, nurodė tik abstrakčius teiginius, kurie nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nutiestas požeminis elektros kabelis daro jai priklausančio turto naudojimą negalimą ar sukuria objektyviai nepateisinamų apsunkinimų naudotis turtu, ar atsiranda papildomų išlaidų. Ieškovės nurodytos aplinkybės dėl jos teisių pažeidimo susijusios su specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis, jų nustatymu bei nepatogumais naudojantis žemės sklypu, bet ne su jos atžvilgiu daromais nuosavybės teisės pažeidimais.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2025 m. rugsėjo 2 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija nurodė, kad ieškovė pareiškė negatorinį ieškinį, prašydama įpareigoti atsakovę pateikti ieškovei duomenis apie konkrečią atsakovei priklausančio abonentinio elektros kabelio išdėstymo vietą ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Ieškovė iš esmės teigia, kad kabelio paklojimo vietos nustatymas (žinojimas) yra reikalingas tam, kad būtų užtikrintas žemės sklypų savininkų ar naudotojų saugumas, saugus eksploatavimas ir tinkama tinklo apsauga, taip pat žinant kabelio vietą galima vykdyti žemės kasimo darbus žemės sklype, užtikrinti jų saugų vykdymą.
Kolegija pažymėjo, kad ginčo pastatai stovėjo anksčiau egzistavusios valstybinės prietaisų gamyklos „Vilma“ poilsiavietės teritorijoje, kuri sudarė vientisą kompleksą su nutiestomis komunikacijomis, tarp jų elektros tinklais. AB „ESO“ 1998–1999 m. į balansą perėmė valstybinės prietaisų gamyklos „Vilma“ valdytoje poilsiavietėje buvusį elektros tinklą. 1998–1999 m. elektros tinklas taip pat buvo pertvarkytas – elektros apskaitos prietaisai buvo perkelti iš atskirų objektų į tuomet valstybei, o dabar ieškovei priklausančiame žemės sklype sumontuotą komercinės apskaitos spintą. Ieškovė patvirtino, kad žinojo apie elektros tinklo pertvarkymą. Nėra duomenų, kad ieškovė arba atsakovė žinotų apie konkrečią kabelio paklojimo vietą ieškovei priklausančiame žemės sklype. Taip pat nėra duomenų, kad elektros įvedimo dokumentai ar schemos, vaizduojančios elektros kabelių išdėstymą, būtų išlikę. Atsakovė nurodė, kad tokių duomenų neturi. Ieškovė neįrodinėjo, kad atsakovė tokius duomenis turi. Kolegija padarė išvadą, kad nė viena iš ginčo šalių tokių duomenų neturi.
Pateiktu ieškiniu ieškovė iš esmės siekia, kad atsakovė atskleistų jai duomenis apie kabelio paklojimo vietą ieškovei priklausančiame žemės sklype, nors nėra duomenų, jog atsakovė tokius duomenis turi. Ieškovė neįrodinėjo, kad atsakovė tokius duomenis turi, tačiau nenori atskleisti. Taigi tam, kad atsakovė galėtų parodyti ieškovei konkrečią elektros kabelio išdėstymo vietą ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, atsakovei pirmiausia reikėtų tokius duomenis pačiai nustatyti. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodinėjo, kad pati savo sklype negalėtų tokių duomenų nustatyti, kad jai be atsakovės pagalbos tai padaryti būtų neįmanoma ar tokia galimybė būtų labai apsunkinta.
Kolegija konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog dėl atsakovės neveikimo neatskleidžiant konkrečios elektros kabelių išdėstymo vietos ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra ribojamos ar kitaip apsunkinamos ieškovės galimybės naudotis jai priklausančiu turtu pagal jo paskirtį, nes nenustatyta, kad atsakovė tokius duomenis turėtų, tačiau nenorėtų atskleisti ar kad pati ieškovė negalėtų tokių duomenų nustatyti. Kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą pagrįstai atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.
Kolegija pritarė apeliacinio skundo argumentams, kad būtent atsakovė, kuriai priklauso ginčo elektros kabelis, turi imtis priemonių jo saugiam eksploatavimui užtikrinti. Tačiau pažymėjo, kad aplinkybė, jog atsakovė tiksliai nežino, kurioje konkrečiai vietoje išdėstytas po žeme nutiestas elektros kabelis, negali būti vertinama kaip nesaugus elektros kabelio eksploatavimas, dėl kurio būtų pažeidžiamos ieškovės teisės. Kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, nusprendė, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176–178, 185 straipsniai).
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai
Kasaciniais skundais ieškovė ir trečiasis asmuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir Utenos apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti. Kasaciniai skundai grindžiami šiais argumentais:
Apeliacinį skundą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, o tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Ieškovė, nesutikdama su 2025 m. balandžio 17 d. nutartimi, kuria Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė R. Veniulytė-Jankūnienė sudarė kolegiją bylai pagal ieškovės apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimo išnagrinėti, ir prašydama užtikrinti jos teisę į nešališką teismą, pareiškė nušalinimą skyriaus pirmininkei bei visoms kolegijos teisėjoms ir prašė bylą išsiųsti nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui. Atsakovė turėjo pranešti Vilniaus apygardos teismui apie tai, kad ji nuo 2005 m. dirbo teisėja Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme, o sujungus Vilniaus miesto teismus, nuo 2013 m. iki 2018 m. rugsėjo mėn. dirbo Vilniaus miesto apylinkės teisme ir pažįsta teisėją E. Surgailienę, kuri buvo paskirta kolegijos pirmininke ir pranešėja. Teisėja E. Surgailienė dirbo nuo 2003 m. rugpjūčio mėn. iki 2011 m. birželio mėn. Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo, o nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn. – Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja. Teisėja E. Surgailienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir atsakovė buvo kolegės ir kartu ilgą laiką (9 metus) dirbo viename teisme. Tai reiškia, kad atsakovę ir teisėją E. Surgailienę sieja profesiniai bei jų pagrindu atsiradę tarpasmeniniai ryšiai. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė R. Veniulytė-Jankūnienė dirbo teisėja kartu su atsakove nuo 2005 m. iki 2011 m. birželio mėn. Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme, jos taip pat buvo bendradarbės. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė turėjo vengti situacijos, kuri galėtų sukelti įtarimą dėl jos šališkumo, ir nusišalinti nuo 2025 m. balandžio 17 d. nutarties, kuria buvo sudaryta kolegija bylai Nr. e2A-994-614/2025 dėl Utenos apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimo išnagrinėti, priėmimo. Toks pat ryšys sieja atsakovę bei Vilniaus apygardos teismo pirmininkę L. Braždienę, kuri 2001 m. birželio mėn. – 2012 m. gruodžio mėn. dirbo Vilniaus m. 1-ajame apylinkės teisme, 2013 m. sausio mėn. – 2017 m. gruodžio mėn. – Vilniaus miesto apylinkės teisme (2013 m. sausio–vasario mėn. buvo šio teismo pirmininko pavaduotoja, 2013 m. vasario mėn. – 2017 m. gruodžio mėn. – šio teismo pirmininke). Teisėja L. Bujokaitė dirbo teisėja 2002 m. vasario mėn. – 2010 m. vasario mėn. Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme, teisėja J. M. Strumskienė 2002 m. vasario mėn. – 2010 m. vasario mėn. dirbo teisėja Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme. Nurodytos aplinkybės kėlė ieškovei susirūpinimą bei pagrįstas abejones dėl paskirtų teisėjų nešališkumo. Tokias abejones teismas privalėjo pašalinti, garantuodamas ieškovei teisę į nešališką teismą. Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas M. Bajoras, išnagrinėjęs ieškovės pareiškimą, 2025 m. birželio 10 d. nutartimi jį nepagrįstai atmetė. Nurodytos aplinkybės, kad teisėjos E. Surgailienė, R. Veniulytė-Jankūnienė gana ilgą laiką dirbo kartu su atsakove viename teisme, jas sieja tarpasmeniniai ryšiai, kelia pagrįstų abejonių dėl teisėjos ir skyriaus pirmininkės nešališkumo ne tik ieškovei, bet ir pašaliniam objektyviam stebėtojui. Todėl, užtikrinant nešališko teismo principo įgyvendinimą, negali būti situacijų, kai civilinių bylų skyriaus pirmininkai skiria nagrinėti, o teisėjai nagrinėja savo, nors ir buvusių, bendradarbių bylą. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas M. Bajoras taip pat dirbo teisėju kartu su atsakove Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės ir Vilniaus miesto apylinkės teismuose nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn., todėl turėjo nusišalinti nuo ieškovės pareiškimo nagrinėjimo. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas nutartyje nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių objektyvių faktų ar konkrečių Vilniaus apygardos teisme dirbančių teisėjų asmeninių ryšių su atsakove R. E., dėl kurių Vilniaus apygardos teismo teisėjai galėtų turėti suinteresuotumą civilinės bylos rezultatu. Taigi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, priimdamas nutartį, nevertino ieškovės pareiškime nurodytų aplinkybių, o pareikalavo iš ieškovės pateikti įrodymų, kurių gauti labai sunku ar neįmanoma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019; 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019). Reikalaudamas iš ieškovės pateikti faktus, kurių ieškovė negali pateikti ar juos labai sunku gauti, t. y. iškeldamas jai pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas pažeidė lygiateisiškumo principą ir parodė lojalumą atsakovei bei teisėjoms, kurioms buvo pateiktas nušalinimas, t. y. priėmė neobjektyvią, šališką nutartį. Ieškovės nurodytos aplinkybės yra pakankamos abejonėms dėl teismo nešališkumo pagrįsti. Tokia situacija kiekvienam objektyviam stebėtojui gali kelti abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Apeliacinės instancijos teismo šališkumą taip pat rodo aplinkybė, kad šis teismas visiškai nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, reglamentuojantį teismo pareigą motyvuoti procesinį sprendimą, ir nukrypo nuo šios teisės normų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2022; 2024 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-381/2024; 2024 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-154-684/2024; 2025 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-62-823/2025). Apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsakė į esminius ieškovės apeliaciniame skunde pateiktus faktinius ir teisinius argumentus: dėl atsakovės valdomo elektros kabelio kaip didesnio pavojaus šaltinio kvalifikavimo, dėl CK 6.270 straipsnio taikymo; neatsakė į ieškovės iškeltus klausimus dėl jos nuosavybės teisių pažeidimų, atsakovei neatskleidžiant elektros kabelio vietos, neteisingo identifikavimo.
Apeliacinės instancijos teismas 2025 m. birželio 30 d. nutartimi nepagrįstai pradinės ieškovės S. R. procesinę padėtį pakeitė į trečiojo asmens, nereiškiančio savarankiškų reikalavimų byloje. Nors pradinė ieškovė S. R. pagal 2025 m. kovo 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį pardavė žemės sklypą, ji turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir jai turėjo būti užtikrinta galimybė ir toliau dalyvauti procese kaip ieškovei. Pareikšdama atsakovei ieškinio reikalavimus ji turėjo teisę į jų patenkinimą bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pardavus žemės sklypą, šios teisės jai neišnyko, priešingai, turi būti įgyvendintos, nagrinėjant jos apeliacinį bei kasacinį skundus.
Teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles (CPK 177, 178, 185 straipsniai), daiktinių teisių gynimą reglamentuojančias teisės normas (CK 4. 98 straipsnis, 4.37 straipsnio 1 dalis). Teismai, pažeisdami nurodytas įrodymų vertinimo taisykles bei CK 4.98 straipsnio normas, padarė nepagrįstą išvadą, kad nustatyti atsakovei priklausančio elektros kabelio vietą ieškovei priklausančiame žemės sklype turi ieškovė, o atsakovės veiksmai, neatskleidžiant ieškovei elektros kabelio įrengimo vietos, atitinka teisę. Teismai neįvertino, kad atsakovei priklausantis elektros kabelis yra skirtas elektros energijai perduoti, todėl kelia pavojų aplinkiniams bei riziką žalai atsirasti. Ši aplinkybė visuotinai žinoma ir vertintina kaip turinti esminę reikšmę šioje byloje kilusiam ginčui išspręsti, tačiau teismai dėl jos visiškai nepasisakė. Būtent atsakovei tenka pareiga būti rūpestingai, atidžiai ir imtis priemonių užtikrinti saugų jai priklausančio elektros kabelio eksploatavimą. Viena iš tokių priemonių yra atsakovei priklausančio kabelio buvimo vietos nustatymas bei jos atskleidimas ieškovei, kaip žemės sklypo, kuriame nutiestas kabelis, savininkei. Ieškovė, kaip žemės, kurioje paklotas elektros kabelis, savininkė, privalo tik laikytis Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų kabelio apsaugos reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinius skundus atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2024 m. gruodžio 19 d., apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta 2025 m. rugsėjo 2 d., taigi bylos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nagrinėjimo metu atsakovė jau daug metų (daugiau kaip šešerius metus) nebuvo Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja. Teisėjos E. Surgailienė, L. Bujokaitė, J. M. Strumskienė iš viso nedirbo Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme, kuriame anksčiau teisėja dirbo atsakovė. Vilniaus apygardos teismo pirmininkė L. Braždienė Vilniaus apygardos teismo teisėja dirba nuo 2017 m. gruodžio mėn. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo pirmininkė L. Braždienė 2025 m. birželio 9 d. nutartimi bylą perdavė Lietuvos apeliaciniam teismui, o daugiau kitų veiksmų neatliko ir jokių procesinių sprendimų dėl bylos esmės nepriėmė. Pažymėtina ir tai, kad trečiasis asmuo S. R. nušalinimo Vilniaus apygardos teismo pirmininkei L. Braždienei nereiškė. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė R. Veniulytė-Jankūnienė Vilniaus apygardos teismo teisėja dirba nuo 2011 m. birželio mėn. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė R. Veniulytė-Jankūnienė 2025 m. balandžio 17 d. nutartimi sudarė teisėjų kolegiją ir nustatė teismo posėdžio datą (2025 m. birželio d.), bet šis posėdis dėl trečiojo asmens S. R. prieš pat posėdį pareikšto nušalinimo neįvyko, o daugiau kitų veiksmų nebuvo atlikta ir jokių procesinių sprendimų dėl bylos esmės nebuvo priimta. Atkreiptinas dėmesys, kad trečiasis asmuo S. R. asmeninio nušalinimo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkei R. Veniulytei-Jankūnienei nereiškė. Kasaciniame skunde nenurodyta jokių argumentų, kad kolegija buvo suformuota pažeidžiant nustatytą bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo tvarką. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas M. Bajoras nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2012 m. gruodžio mėn. dirbo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo, o nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn. – Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėju. Jokių procesinių sprendimų dėl bylos esmės teisėjas M. Bajoras nepriėmė. Pažymėtina ir tai, kad pradinė ieškovė nušalinimo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkui M. Bajorui nereiškė. Reikšminga, kad atsakovė niekada nedirbo teisėja teismuose, kuriuose buvo priimti sprendimas ir nutartis, atitinkamai Utenos apylinkės teisme ar Vilniaus apygardos teisme, taip pat nedirbo Lietuvos apeliaciniame teisme. Pažymėtina, kad ieškovė ir trečiasis asmuo nedetalizavo ryšių, kurių pagrindu keliamos abejonės dėl nešališko civilinės bylos išnagrinėjimo Vilniaus apygardos teisme. Nors atsakovė su kai kuriais kasaciniuose skunduose minimais teisėjais praeityje ir dirbo tame pačiame teisme, atsakovę su šiais teisėjais siejo instituciniai, o ne asmeniniai ryšiai, todėl ši aplinkybė negali būti kvalifikuojama kaip galinti turėti įtakos teisėjų sprendimams ar veiksmams jiems atliekant teisėjų pareigas. Tai reiškia, kad ieškovės ir trečiojo asmens teiginiai iš esmės grindžiami tik prielaidomis, o ne objektyviomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad ieškovės ir trečiojo asmens teisės į teisingą teismą nepažeidė ir negalėjo pažeisti tuomečio Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko M. Bajoro, Vilniaus apygardos teismo pirmininkės L. Braždienės ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės R. Veniulytės-Jankūnienės atlikti vidinio teismo administravimo ir organizaciniai veiksmai. Reikšdamas teisėjui nušalinimą (ar motyvuodamas kasacinį skundą galimu teismo šališkumu) dalyvaujantis byloje asmuo turi pagrįsti, kokios konkrečios aplinkybės rodo teismo šališkumą, o ne tik vadovautis prielaidomis ar nepritarimu teismo procesiniam sprendimui.
Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra motyvuota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2022 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022). Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ne mechaniškai, o įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą ir konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl minėtos aplinkybės pagrįstos ne prielaidomis, o byloje esančių įrodymų visuma ir kt. Nors dėl CK 6.270 straipsnio taikymo nutartyje nepasisakyta, tačiau šis straipsnis susijęs su deliktinės civilinės atsakomybės taikymu ir žalos atlyginimu, o ieškovė tokių reikalavimų nereiškė.
Atsižvelgiant į tai, kad pagal 2025 m. kovo 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį pradinė ieškovė S. R. žemės sklypą pardavė N. S. ir nuo 2025 m. kovo 6 d. pradinė ieškovė nebėra žemės sklypo savininkė, Vilniaus apygardos teismas 2025 m. birželio 30 d. nutartimi pagrįstai pradinę ieškovę S. R. pakeitė jos teisių perėmėja N. S., o S. R. procesinę padėtį pakeitė iš ieškovės į trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų. Pradinės ieškovės S. R. procesinės teisės, pakeitus jos statusą į trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, nebuvo pažeistos ar apribotos, nes tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises, įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 47 straipsnio 2 dalis).
Teismai pagrįstai patikslintą ieškinį kvalifikavo kaip negatorinį ieškinį ir ši išvada neginčijama kasaciniuose skunduose. Pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus – kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-403/2020). Teismai pagrįstai pripažino, jog ieškovė neįrodė, kad jos daiktinės teisės buvo pažeistos ir kad jas pažeidė atsakovė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindo, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacine tvarka bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, nes teisėjų kolegija turėjo būti nušalinta nuo bylos nagrinėjimo dėl to, kad kolegijos teisėjos anksčiau dirbo kartu su atsakove, kuri nuo 2005 m. dirbo teisėja Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme, nuo 2013 m. iki 2018 m. rugsėjo mėn. – Vilniaus miesto apylinkės teisme.
Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. CPK 68 straipsnyje nustatyta teisėjo pareiga, esant CPK 65–67 straipsniuose nurodytoms aplinkybėms, nusišalinti, taip pat byloje dalyvaujančio asmens teisė reikšti tokiais atvejais teisėjui nušalinimą.
Kasacinis teismas išaiškino, kad jei teisėjas išnagrinėja bylą, esant CPK nustatytiems teisėjo nušalinimo nuo bylos nagrinėjimo pagrindams, tai pripažįstama absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą, t. y. kad byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-248/2019 50 punktą).
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo neturėjimą. Vadovaujantis nusistovėjusia EŽTT praktika, nešališkumas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies prasme turi būti nagrinėjamas dviem aspektais, t. y. pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus. Vadovaujantis subjektyviuoju testu, atsižvelgtina į konkretaus teisėjo asmeninius įsitikinimus ir elgesį, t. y. ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą, tuo tarpu, vadovaujantis objektyviuoju testu, vertintina, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, 73 paragrafą). Taikant subjektyvųjį teisėjo nešališko testą yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos, kuri reiškia, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., EŽTT 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, 94 paragrafą).
Taikant objektyvųjį teisėjo nešališkumo testą reikia nustatyti, ar, be teisėjo elgesio, yra kitų patikrinamų faktų, kurie gali kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Taikant šį testą didelė reikšmė suteikiama suinteresuoto asmens požiūriui, objektyvaus stebėtojo nuogąstavimams. Tai, kaip situacija atrodo, turi tam tikros svarbos arba, kitaip tariant, „teisingumas ne tik turi būti įvykdytas, jis taip pat turi atrodyti įvykdytas“ (žr., pvz., EŽTT 1984 m. spalio 26 d. sprendimo byloje De Cubber prieš Belgiją, peticijos Nr. 9186/80, 26 paragrafą; 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, 98 paragrafą). EŽTT yra pabrėžęs, kad nors suinteresuoto asmens nuogąstavimai yra svarbūs, tačiau nėra lemiami, sprendžiant dėl teisėjo nešališkumo. Lemiamą reikšmę šiuo atžvilgiu turi tai, ar suinteresuoto asmens nuogąstavimai gali būti laikomi objektyviai pateisinamais (žr., pvz., EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimo byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, 44 paragrafą; 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, 96 paragrafą) .
Objektyvusis testas paprastai yra susijęs su hierarchinių ar kitų ryšių tarp teisėjo ir proceso dalyvių nustatymu (žr. EŽTT 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimo byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, 121 paragrafą). Kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar konkretus ryšys yra tokio pobūdžio ir laipsnio, kad rodo teismo nešališkumo trūkumą (žr. EŽTT 1996 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 22399/93, 38 paragrafą). Vertinant teisėjo ankstesnių santykių su priešinga šalimi reikšmę, svarbus yra praėjęs laikotarpis nuo santykių ir kiti veiksniai (žr. EŽTT 2001 m. gruodžio 11 d. nutarimą dėl peticijos priimtinumo byloje Walston prieš Norvegiją, peticijos Nr. 37372/97). Kaip matyti, analizuojant, ar ankstesni teisėjo ryšiai su bylos šalimi ar kitu proceso dalyviu gali kelti pagrįstų abejonių dėl jo nešališkumo, gali būti atsižvelgiama į tokių ryšių pobūdį (pavyzdžiui, ar buvo užimtos vadovaujamos pareigos ar įprasti kolegų santykiai) ir trukmę, jų artumą, praėjusį laikotarpį nuo darbo santykių pabaigos, tolesnį ryšių palaikymą, organizacijos dydį ir struktūrą, teisėjo ankstesnio dalyvavimo su nagrinėjama byla susijusiuose įvykiuose ar sprendimuose buvimą, jo asmeninį ar profesinį suinteresuotumą bylos baigtimi, taip pat į tai, ar galimos abejonės dėl nešališkumo buvo tinkamai įvertintos nacionaliniu lygmeniu ir pan. Vien ankstesni profesiniai ryšiai su bylos šalimi ar proceso dalyvio pažinojimas savaime nereiškia nešališkumo stokos.
Teisėjų kolegija nustatė, kad apeliacine tvarka šią bylą išnagrinėjo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų L. Bujokaitės, J. M. Strumskienės ir E. Surgailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos). Pažymėtina, kad teisėjos L. Bujokaitė ir J. M. Strumskienė su atsakove R. E. niekada nedirbo viename teisme. Tik teisėja E. Surgailienė dirbo su atsakove R. E. Vilniaus miesto apylinkės teisme nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn. Taigi teisėja E. Surgailienė su atsakove R. E. dirbo viename didžiausių teismų Lietuvoje dvejus metus. Be to, nuo darbo kartu pabaigos iki tada, kai 2025 m. balandžio 17 d. nutartimi buvo sudaryta teisėjų kolegija šiai bylai nagrinėti, praėjo daugiau negu 10 metų. Teisėjos E. Surgailienės ir atsakovės R. E. nesiejo hierarchiniai ryšiai, nėra duomenų apie jų buvusius arba esamus asmeninius santykius. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad ieškovės ir trečiojo asmens nuogąstavimai dėl kolegijos teisėjų šališkumo nelaikytini objektyviai pagrįstais ir kad nebuvo pagrindo nušalinti nei teisėjos E. Surgailienės, nei kitų kolegijos teisėjų L. Bujokaitės, J. M. Strumskienės nuo šios bylos nagrinėjimo.
Pažymėtina, kad procesinių veiksmų atlikimas ir atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas, nes įstatyme imperatyviai reglamentuota, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, privalo būti motyvuotas (CPK 68 straipsnio 2 dalis) ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams (CPK 68 straipsnio 4 dalis) tik esant vienam iš CPK 64–66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija bei proceso atnaujinimo institutu. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai vienai iš šalių ar apie proceso organizavimą taip, kad procesą stebinčiam ar jame dalyvaujančiam asmeniui galėtų susidaryti įspūdis, jog byla nėra nagrinėjama objektyviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-701/2023, 71 punktas).
Taigi kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo šališkumą taip pat rodo apeliacinės instancijos teismo, ieškovės ir trečiojo asmens nuomone, padaryti proceso teisės normų, įpareigojančių teismą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, pažeidimai, yra nepagrįsti. Netgi konstatavus teismo pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą pažeidimą, vien tik teismo padarytas proceso teisės normos pažeidimas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto procesinio sprendimo motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatais ar teismo sprendimo surašymo trūkumais.
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė R. Veniulytė-Jankūnienė turėjo nusišalinti ir nesudaryti kolegijos šiai bylai apeliacine tvarka nagrinėti.
Teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė R. Veniulytė-Jankūnienė 2025 m. balandžio 17 d. nutartimi šiai bylai išnagrinėti sudarė teisėjų kolegiją, susidedančią iš teisėjų L. Bujokaitės, J. M. Strumskienės ir E. Surgailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos). Pagal Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2024 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. V-99-2024 patvirtinto Civilinių bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo Vilniaus apygardos teisme taisyklių aprašo 3 punktą visas civilines bylas, įskaitant tas, kuriose yra neviešų duomenų, naudodamiesi Lietuvos teismų informacinės sistemos bylų skirstymo moduliu (toliau – Modulis), skirsto teismo pirmininko įsakymu įgalioti asmenys (toliau – bylas skirstantys asmenys); bendrai skirstomos bylos (civilinės bylos pagal apeliacinius, atskiruosius skundus dėl apylinkės teismo sprendimo, nutarties) teisėjui (teisėjui pranešėjui) paskiriamos automatiniu būdu (kompiuterine programa paskirstomos apygardų teismų teisėjams). Pagal Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2024 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. V-99-2024 patvirtinto Civilinių bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo Vilniaus apygardos teisme taisyklių aprašo 20 punktą, kai civilinei bylai nagrinėti turi būti sudaroma teisėjų kolegija, Modulio paskirtas teisėjas skiriamas teisėjų kolegijos pirmininku ir pranešėju, o kiti teisėjų kolegijos nariai skiriami pagal nuolatinių teisėjų kolegijų sudėtį. Taigi, vadovaujantis Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2024 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. V-99-2024 patvirtinto Civilinių bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo Vilniaus apygardos teisme taisyklių aprašo 3 punktu, ši byla buvo paskirta teisėjai E. Surgailienei automatiniu būdu, o tada, vadovaujantis Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2024 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. V-99-2024 patvirtinto Civilinių bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo Vilniaus apygardos teisme taisyklių aprašo 20 punktu, kiti kolegijos nariai paskirti pagal nuolatinių teisėjų kolegijų sudėtį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į tai, jog byla buvo skirta teisėjai E. Surgailienei automatiniu būdu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė R. Veniulytė-Jankūnienė neturėjo nusišalinti nuo kolegijos šiai bylai išnagrinėti sudarymo. Be kita ko, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė R. Veniulytė-Jankūnienė su atsakove R. E. dirbo teisėjomis Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme nuo 2005 metų iki 2011 m. birželio mėn., t. y. nuo darbo kartu pabaigos praėjo beveik 14 metų, duomenų apie jų asmeninius ryšius nėra.
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas M. Bajoras turėjo nusišalinti nuo nagrinėjimo tuometės ieškovės S. R. pareiškimo dėl Vilniaus apygardos teismo ir teisėjų kolegijos nušalinimo, nes taip pat dirbo teisėju kartu su atsakove R. E. Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės ir Vilniaus miesto apylinkės teismuose nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn.
Teisėjų kolegija nustatė, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas M. Bajoras 2025 m. birželio 10 d. nutartimi netenkino pareiškėjos S. R. pareiškimo dėl Vilniaus apygardos teismo nušalinimo nuo civilinės bylos Nr. e2A-994-614/2025 nagrinėjimo ir prašymo perduoti bylą nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkui M. Bajorui tuometė ieškovė S. R. nebuvo pareiškusi nušalinimo. Tačiau pareiškėjos S. R. prašymas dėl Vilniaus apygardos teismo ir kolegijos teisėjų nušalinimo pareikštas, be kita ko, tuo pagrindu, kad kolegijos teisėjos dirbo kartu su atsakove R. E., o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas M. Bajoras pats dirbo su atsakove R. E. Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2012 m. gruodžio mėn., o Vilniaus miesto apylinkės teisme – nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn., t. y. 7 metus. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas M. Bajoras dirbo su atsakove R. E. prieš beveik 11 metų, jų nesiejo hierarchiniai ryšiai, nėra duomenų apie jų buvusius arba esamus asmeninius santykius, teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas M. Bajoras neprivalėjo nusišalinti nuo tuometės ieškovės S. R. pareiškimo nagrinėjimo. Pažymėtina ir tai, kad bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija, kurios teisėjai nedirbo kartu su atsakove R. E. ir kurie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkės D. Bublienės 2026 m. balandžio 23 d. nutartimi nebuvo nušalinti nuo šios bylos nagrinėjimo kasacine tvarka, įvertino apeliacinės instancijos teisėjų nešališkumą ir nenustatė, kad teisėjos turėjo būti nušalintos nuo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka, todėl laikytina, kad kasacinis teismas nagrinėjamu atveju užtikrino tuometės ieškovės S. R. procesines garantijas, kad jos pareiškimas dėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų nušalinimo išnagrinėtas tinkamai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad teisėjos, išnagrinėjusios šią bylą apeliacine tvarka, turėjo būti nušalintos nuo šios bylos nagrinėjimo, t. y. kad šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.
Dėl negatorinio ieškinio
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosavybė neliečiama, o 2 dalyje – kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad nuosavybė įpareigoja (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2016 m. birželio 7 d., 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimus). Teisės normomis reguliuojamų nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir atitinkamas pareigas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d., 2011 m. sausio 31 d., 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimai).
Savininko daiktinių teisių gynimo būdai įtvirtinti CK 4.95–4.99 straipsniuose. Jeigu savininko teisių pažeidimas nesusijęs su valdymo netekimu, pagal CK 4.98 straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą savininkas pažeistas teises gali ginti reikšdamas negatorinį ieškinį (lot. actio negatoria).
Kasacinis teismas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų yra išaiškinęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012; kt.).
Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad savininko teisių pažeidimas dėl aplinkybių, nesusijusių su valdymo netekimu, gali pasireikšti kaip galimybės naudotis daiktu pagal jo paskirtį visiškai ar iš dalies praradimas, apribojimas ar kitoks apsunkinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-695/2019, 36 punktas). Savininko teisė naudotis daiktu, be kita ko, reiškia jo galimybę gauti naudos iš daikto naudingų vartojamųjų savybių. Tai pasiekiama daiktą netrukdomai naudojant pagal paskirtį. Atitinkamai jeigu savininkui yra trukdoma ar kitaip suvaržoma daiktą pagal paskirtį naudoti, tai yra pagrindo spręsti, kad yra pažeidžiamos savininko teisės ir jos teismo turi būti ginamos patenkinant negatorinio ieškinio reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-943/2026, 47 punktas).
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovei priklausančiame žemės sklype yra nutiestas atsakovei priklausantis požeminis elektros kabelis ir ieškovė neturi informacijos apie tikslią šio kabelio buvimo vietą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šias teismo nustatytas aplinkybes, nurodė, kad tai, jog ieškovė neturi informacijos, kurioje jos žemės sklypo vietoje yra nutiestas atsakovės abonentinis elektros kabelis, nemažina naudojimosi žemės sklypu naudos ir kad savininko teisių apimtis, turint duomenų apie požeminio kabelio buvimo vietą, nepasikeis. Teisėjų kolegija nesutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepaisant to, ar atsakovei priklausančiam požeminiam elektros kabeliui taikytina apsaugos zona pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymą ir šiame įstatyme nustatyti apribojimai, ar ne, jau pats požeminio elektros kabelio buvimo žemės sklype faktas visada reiškia tam tikrus apribojimus naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi, kurioje išsidėstęs požeminis elektros kabelis, tam, kad nebūtų keliamas pavojus aplinkai, žmonių turtui, jų gyvybei ar sveikatai. Pvz., žemės sklypo savininkas, žinodamas apie požeminio elektros kabelio buvimo vietą, toje vietoje neatliks kasimo darbų, galinčių pažeisti požeminį elektros kabelį. Ieškovė, nežinodama, kur tiksliai išsidėstęs atsakovei priklausantis požeminis elektros kabelis, t. y. nežinodama kuria tiksliai sklypo dalimi jos naudojimosi teisės dėl atsakovei priklausančio požeminio elektros kabelio yra suvaržytos, negali nevaržomai naudotis visu žemės sklypu. Priešingai negu nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė, žinodama, kur konkrečiai išsidėstęs atsakovei priklausantis elektros kabelis, t. y. žinodama kuria konkrečiai sklypo dalimi jos naudojimosi teisės dėl atsakovei priklausančio požeminio elektros kabelio yra suvaržytos, galės naudotis likusia dalimi žemės sklypo be atitinkamų suvaržymų.
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje nustatytas aplinkybes, nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog dėl atsakovės neveikimo neatskleidžiant konkrečios elektros kabelio išdėstymo vietos ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, yra ribojamos ar kitaip apsunkinamos ieškovės galimybės naudotis jai priklausančiu turtu pagal jo paskirtį, be to, nenustatyta, kad atsakovė tokius duomenis turėtų, tačiau nenorėtų atskleisti ar kad pati ieškovė negalėtų tokių duomenų nustatyti. Teisėjų kolegija nesutinka su šiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nuosavybės teisė suponuoja ir tam tikras savininko pareigas, ji turi būti įgyvendinama taip, kad neprieštarautų įstatymo nuostatoms, nepažeistų trečiųjų asmenų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-701/2020, 26 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė, kaip požeminio elektros kabelio, esančio kitam asmeniui nuosavybės teisė priklausiančiame sklype, savininkė turi pareigą užtikrinti, kad jos turtas nesuvaržytų to žemės sklypo savininkės teisių labiau, negu nustatyta teisės aktais, ar nekeltų pavojaus žemės sklypo savininkei, jai naudojantis žemės sklypu. Atsakovė, kaip požeminio elektros kabelio savininkė, vykdydama šią savo pareigą, priešingai negu nurodė apeliacinės instancijos teismas, turi suteikti duomenis apie požeminio elektros kabelio buvimo vietą žemės sklype to žemės sklypo savininkei, t. y. ieškovei. Tuo atveju, jeigu atsakovė šios informacijos neturi, jos, kaip požeminio elektros kabelio, esančio ieškovei priklausančiame žemės sklype, savininkės, pareiga yra šiuos duomenis gauti ir perduoti ieškovei.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai negu nustatė bylą nagrinėję teismai, ieškovė nagrinėjamoje byloje įrodė ne tik tai, kad ji yra žemės sklypo savininkė, bet ir tai, kad jos, kaip žemės sklypo savininkės, teisės yra pažeistos dėl to, kad atsakovė jai nesuteikia informacijos apie atsakovei priklausančio požeminio kabelio išsidėstymą jai priklausančiame žemės sklype. Taigi ieškovė įrodė pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką būtinąsias negatorinio ieškinio patenkinimo sąlygas.
Kiti kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad ieškovė, nežinodama tikslios atsakovei nuosavybės teise priklausančio požeminio kabelio buvimo vietos ieškovei priklausančiame žemės sklype, nežino, kuria tiksliai žemės sklypo dalimi jos naudojimosi teisės yra suvaržytos, todėl negali tinkamai naudotis visu žemės sklypu. Taigi teismai, spręsdami, kad nėra vienos iš būtinųjų negatorinio ieškinio patenkinimo sąlygų, t. y. nėra ieškovės kaip žemės sklypo savininkės teisių pažeidimo, netinkamai taikė CK 4.98 straipsnį, reglamentuojantį negatorinį ieškinį, ir nukrypo nuo šią normą aiškinančios kasacinio teismo praktikos. Atsižvelgiant į tai, teismų procesiniai sprendimai, kuriais ieškovės negatorinis ieškinys atmestas, naikintini. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškiniu prašė įpareigoti atsakovę per 20 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti ieškovei duomenis apie atsakovei priklausančio abonentinio elektros kabelio išdėstymo vietą ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nurodant kabelio įrengimo vietą žemės sklypo plane bei pažymint jo koordinates ir atstumus nuo žemės sklype esančio ieškovei nuosavybės teise priklausančio poilsio namo, arba nustatant ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype tikslią elektros kabelio paklojimo vietą bei gylį ir parodant jo išdėstymo vietą žemės sklype, naudojant elektros kabelių ieškiklį, informuojant ieškovę apie numatomų darbų laiką ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas; šio reikalavimo įvykdymui pripažinti atsakovei teisę atliekant nurodytus veiksmus netrukdomai naudotis ieškovei priklausančiu žemės sklypu, gauti iš VĮ Registrų centro ir (ar) kitų įmonių, įstaigų, institucijų ieškovei priklausančio žemės sklypo planą. Kaip minėta, ieškovė įrodė būtinąsias negatorinio ieškinio patenkinimo sąlygas, todėl jos ieškinys turėtų būti tenkintas. Kadangi byloje nustatyta, kad nei atsakovė, nei AB „Energijos skirstymo operatorius“ neturi plano, kuriame būtų pažymėtas atsakovei priklausantis požeminis elektros kabelis, tai pareikštas ieškinys gali būti patenkintas tik nustačius aplinkybes, ar naudojant elektros kabelių ieškiklį ar kitu būdu įmanoma nustatyti atsakovei priklausančio požeminio elektros kabelio išdėstymo vietą ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, jei taip, tai koks yra protingas laikas tokiems veiksmams atlikti. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustato bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Tai sudaro pagrindą panaikinti teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kad būtų nustatytos pirmiau minėtai bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingos aplinkybės (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 359 straipsnio 4 dalis, 360 straipsnis). Kadangi byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą. Pažymėtina, kad kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir Utenos apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Utenos apylinkės teismui. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.