Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Audriaus Sadausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. U. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 5 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 5 dalyje, ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 178 straipsnio 5 dalį – areštas 30 parų;

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 5 dalį – areštas 20 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės tarpusavyje subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir skirta subendrinta bausmė – areštas 45 paroms.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta sumažinta bausmė – areštas 30 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu paskirta arešto bausme 57 paroms ir A. U. skirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 77 paroms.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityta pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gruodžio 17 d. nuosprendį atlikta bausmė, taip pat laikino sulaikymo ir suėmimo laikotarpiai, įskaityti minėtu nuosprendžiu.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo A. U. atvykimo į bausmės atlikimo vietą arba nuo faktinio jo sulaikymo.

Nuspręsta A. U. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. U. UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteista 267 Eur turtinei žalai atlyginti.

Nuspręsta daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – voką su kompaktine plokštele, palikti saugoti kartu su baudžiamąja byla.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Bylos esmė

A. U. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 5 dalį už tai, kad 2025 m. gruodžio 13 d. apie 14.27 val., iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), pagrobė nedidelės vertės svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą: 1 vnt. 50 ml talpos parfumuoto vandens „Carolina Herrera Good Girl Supreme“ 143 Eur vertės, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir veikdamas vieninga tyčia, 2025 m. gruodžio 13 d. apie 20.53 val., iš tos pačios parduotuvės pagrobė 1 vnt. 50 ml talpos parfumuoto vandens „Aholic Carnal Heat“ 159 Eur vertės, viso pagrobė nedidelės 302 Eur vertės turto ir tuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarė 302 Eur turtinę žalą. Be to, A. U. pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 5 dalį už tai, kad 2025 m. gruodžio 15 d. apie 12.15 val., iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), pasikėsino pagrobti nedidelės vertės svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą: 1 vnt. 100 ml talpos parfumuoto vandens „Aholic Carnal Heat“ 159 Eur vertės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas parduotuvės darbuotojų.

Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo A. U. apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Iš nuteistojo A. U. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su jam paskirta arešto bausme ir prašo paskirti švelnesnę bausmę arba atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl paskirtos bausmės

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo A. U. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirdamas nuteistajam A. U. galutinę bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

BK 178 straipsnio 5 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas arba areštas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. U. tiesiogine tyčia padarė vieną baigtą nusikalstamą veiką (BK 178 straipsnio 5 dalis) ir vieną analogišką nusikalstamą veiką padaryti pasikėsino (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 178 straipsnio 5 dalis), abi nusikalstamos veikos priskiriamos baudžiamiesiems nusižengimams (BK 12 straipsnis), šios nusikalstamos veikos padarytos vos dviejų dienų laikotarpiu (2025 m. birželio 13 d. ir 2025 d. gruodžio 15 d.), jas A. U. padarė būdamas teistas du kartus pagal 178 straipsnio 5 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį (daugiau nei 50 teistumų yra išnykę, paskutinį kartą iš įkalinimo įstaigos jis paleistas 2014 m. rugpjūčio 8 d.), nuosprendžiu paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimo metu, po jų padarymo teistas dar vieną kartą pagal BK 178 straipsnio 5 dalį, visos nusikalstamos veikos – turtinės ir padarytos per vienus metus – 2025 m. (2 t., b. l. 50–89). Šie duomenys patvirtina, kad A. U. yra linkęs sistemingai daryti nusikalstamas veikas, įskaitant ir analogiškas, išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų ir nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusio neigiamo gyvenimo būdo. Be to, A. U. baustas administracine tvarka, daugiausia – už smulkias vagystes iš parduotuvių (1 t., b. l. 146–150). Nusikalstamų veikų padarymo metu nuteistasis buvo nedirbantis, nuo 2025 m. rugpjūčio 25 d. registruotas Užimtumo tarnyboje (1 t., b. l. 151–152, 153). Nuteistasis savanoriškai atlygino nedidelę dalį padarytos turtinės žalos – UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2026 m. vasario 12 d. pervedė 35 Eur sumą (2 t., b. l. 21), kai iš viso UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo padaryta 302 Eur dydžio turtinė žala ir pasikėsinta padaryti dar 159 Eur vertės turtinę žalą. Nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl to nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė (BK 60 straipsnis). Kitų aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis ar sunkinančiomis, pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatyta, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytų aplinkybių visumą, nuteistajam A. U. už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 5 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 5 dalyje, pagrįstai paskyrė sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – areštą ir jos dydį už baigtą nusikalstamą veiką nustatė kiek didesnį už šios bausmės vidurkį, skiriamą už baudžiamąjį nusižengimą – 30 parų (vidurkis – 27,5 paros), o už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką – mažesnį už šios bausmės vidurkį – 20 parų (BK 49 straipsnio 3 dalis), kadangi nuteistojo elgesys teigiama linkme nesikeičia. Be to, bendrindamas bausmes tarpusavyje ir su paskutiniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, pirmosios instancijos teismas nuteistajam taikė palankesnį ir švelnesnį bausmių bendrinimo būdą, t. y. dalinį (BK 63 straipsnio 4 dalis), o ne visišką bausmių sudėjimo būdą. Pažymėtina ir tai, kad buvo pritaikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir A. U. už atskiras nusikalstamas veikas paskirta subendrinta bausmė buvo pagrįstai sumažinta vienu trečdaliu. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtos galutinės bausmės dydis – areštas 77 paroms nėra aiškiai per didelis.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundo argumentus dėl pernelyg griežtos bausmės, juos atmeta, nes, net ir įvertinus apelianto argumentus dėl jo sveikatos būklės ir atliekamo gydymo, nuteistajam paskirta galutinė bausmė nelaikytina akivaizdžiai neproporcinga ir neteisinga. Priešingai, švelnesnės bausmės paskyrimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai. Tuo tarpu tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. Byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir jos dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar būtų neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Apeliantas skunde taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kurios ypatingai lengvintų jo teisinę padėtį ir būtų pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę. Kaip matyti, turimos sveikatos problemos nuteistajam nesukliudė daryti vis naujas nusikalstamas veikas. Be to, atitinkama sveikatos priežiūra asmenims, kuriems paskirta arešto (ar laisvės atėmimo) bausmė, yra užtikrinama ir įkalinimo įstaigose (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 90 straipsnis). Nors nuteistojo A. U. į bylą pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad jis turi rimtų sveikatos problemų, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis serga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios jis negalėtų atlikti jam paskirtos arešto bausmės. Dar daugiau, BK nuostatos nedraudžia skirti arešto bausmės asmenims, turintiems negalią. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas dalyje dėl per griežtos galutinės bausmės paskyrimo netenkinamas.

Dėl paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimo

BK 75 straipsnio 8 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje aptarė, kodėl šiuo atveju nėra galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, reguliuojančias paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos motyvams pritaria.

Šiuo metu galiojančio BK 75 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 3 mėnesių iki 1 metų, atidėdamas paskirtos arešto bausmės vykdymą, teismas gali paskirti nuteistajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Pažymėtina ir tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad arešto bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus bausmės atlikimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021).

Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu A. U. paskirta arešto bausmė. Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalus bausmės vykdymo atidėjimo pagrindas, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad A. U. bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pirmą kartą 2025 metais A. U. nusikalto vasario mėnesį (2025 m. kovo 4 d. baudžiamuoju įsakymu jam buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė), tuomet, atlikdamas laisvės apribojimo bausmę, nusikalto vasario–kovo mėnesiais (2025 m. birželio 30 d. nuosprendžiu jam buvo paskirta arešto bausmė, kurios vykdymas atidėtas). Akivaizdu, kad teismo parodytas pasitikėjimas teigiamos įtakos jo veiksmams neturėjo, kadangi arešto bausmės vykdymo atidėjimo metu – 2025 m. lapkričio 22 d. jis vėl įvykdė nedidelės vertės svetimo turto vagystę (už ką nuteistas 2025 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu ir jam paskirta arešto bausmė) ir, prieš pat 2025 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio priėmimą, jau žinodamas apie vykstantį baudžiamąjį procesą, A. U. padarė šioje byloje nagrinėjamas nusikalstamas veikas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus A. U. polinkius ir, kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra, taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. balandžio 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2026 m. birželio 5 d. pažymą Nr. APD-2025-06570, kurioje prašoma išieškoti valstybės naudai iš A. U. 75 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, tai yra, už gynėjo advokato Sauliaus Staškaus nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. balandžio 10 d. nuosprendį apskundė nuteistasis A. U.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis pats gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2026 m. gegužės 27 d. nutartimi nuteistajam A. U. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas Saulius Staškus.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistojo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą. Atsižvelgusi į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, taip pat į tai, kad nuteistajam nustatytas tik 35 procentų dalyvumo lygis bei individualios pagalbos poreikis, jis yra nedirbantis nuo 2015 m., jokio registruoto nekilnojamojo ar kilnojamojo turto neturi (1 t., b. l. 151–152, 154–155), be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo skundžiamas ne visa apimtimi, byla apeliacine tvarka išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu, nebuvo atliekamas įrodymų tyrimas, apsiribota baigiamosiomis kalbomis, sprendžia, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas išieškoti valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą A. U. apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. U. apeliacinį skundą atmesti. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 75 Eur – išieškojimo iš A. U. atmesti.