Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Aleksandras Rusakas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) IES1 atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. balandžio 8 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovei ATS1 , trečiasis asmuo notaras TAR1 , dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ir ankstesnio testamento pripažinimo galiojančiu ir paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą nuginčijimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas neišsprendė ginčo iš esmės ir neįvertino byloje surinktų įrodymų bei šalių argumentų.

Formalus kriterijaus taikymas (kad teismo sprendimas dėl asmens neveiksnumo nepriimtas tik dėl to, kad asmuo mirė), ignoruojant realią asmens būklę, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas nutraukė civilinę bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliantė skunde kėlė klausimą dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 5.17 straipsnį.

Pagal CK 5.17 straipsnio 1 dalį, ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis gali pareikšti tik kiti įpėdiniai pagal įstatymą arba pagal testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog, vėlesnį testamentą pripažinus negaliojančiu, anksčiau sudarytas testamentas netampa galiojantis, išskyrus atvejus, kai vėlesnis testamentas pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad jis buvo sudarytas dėl smurto ar realaus grasinimo, taip pat asmens, teismo pripažinto neveiksniu šioje srityje ar ribotai veiksniu šioje srityje.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė nepatenka į įpėdinių pagal įstatymą kategoriją, tačiau ji teigia, kad turi būti laikoma įpėdine pagal testamentą, kuris panaikintas vėlesniu testamentu, ir to pakanka jos teisiniam suinteresuotumui ginčyti vėlesnį testamentą pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pripažino, jog ieškovė nepatenka į subjektų, turinčių teisę reikšti ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis, ratą (CK 5.17 straipsnio 1 dalis), ir bylą nutraukė (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6, 13 straipsniuose, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją, teisė į teismą nėra absoliuti – galimi tam tikri šios teisės apribojimai, nes teisės kreiptis į teismą pobūdis (prigimtis) lemia valstybinio reguliavimo poreikį. Valstybės taikomi teisės į teismą ribojimai bus suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, jei jie nesuvaržys ar nesusilpnins asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Teisės kreiptis į teismą ribojimai turi atitikti teisėtą tikslą ir turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (EŽTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13; 2017 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06).

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti. Taigi, teisės kreiptis į teismą apribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-421/2022, 25 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Įstatyme gali būti įtvirtinti įvairūs teisės kreiptis į teismą ribojimai, pavyzdžiui, nustatant subjektų (CK 2.82 straipsnio 4 dalis, 2.116 straipsnis, 2.125 straipsnis, 3.38 straipsnis ir kt.), kurie turi teisę reikšti ieškinį dėl tam tikros pažeistos teisės gynimo, ratą, nustatant tvarką, kuria pažeistos teisės gali būti ginamos (CPK 424 straipsnis, 431 straipsnis ir kt.), įtvirtinant teismo sprendimo (nutarties) apskundimo apeliacine ar kasacine tvarka ribojimus (CPK 303 straipsnis, 334 straipsnio 1 dalis, 346 straipsnis) ir kt.

Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad bylos nagrinėjimo metu pirmiausiai siekiama atsakyti į klausimą, ar teisminės gynybos prašančio asmens teisės ar įstatymų saugomi interesai buvo pažeisti, o jei taip – kokiais teisiniais būdais jie gali ir turi būti apginti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-313/2021, 22 punktas). Tiek teisė į teisminę gynybą, tiek ir konkrečios įstatyme nustatytos civiliniame procese dalyvaujantiems asmenims suteikiamos procesinės teisės turi būti naudojamos pagal nurodytą paskirtį. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, įgyvendinus teisę į teisminę gynybą, turi būti pasiektas materialusis teisinis efektas – sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos, todėl teismo procesas negali būti vykdomas kaip formali procedūrinė priemonė, nesukurianti jokių teisinių padarinių jo šalims (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-1075/2023, 27 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-38-943/2026, 11 punktas).

Testamentas – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-687/2018 38 punktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-38-943/2026, 25 punktas).

Įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti teisėtumą paveldėjimo teisiniuose santykiuose, yra įtvirtinęs testamentų sudarymo, saugojimo ir registravimo tvarką (CK 5.18, 5.28, 5.31, 5.32 straipsniai), nustatęs, jog testamentą gali sudaryti tik pats testatorius, veiksnus šioje srityje ir suvokiantis savo veiksmų reikšmę ir pasekmes (CK 5.15 straipsnis). Pagal CK 5.19 straipsnio 1 dalį, kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, taip pat valstybei, savivaldybėms, juridiniams asmenims. Tokia testamentinių įpėdinių pirmenybės teisė gali būti panaikinta testamentą ar jo dalį pripažinus negaliojančia įstatymo nustatyta tvarka. Įstatyme yra nustatyti ir ribojimai ginčyti testamentą (CK 5.17 straipsnis).

Minėto CK 5.17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektų, turinčių teisę reikšti ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis, ratas nėra atsitiktinis. Paveldėjimo teisiniai santykiai grindžiami šeimos paveldėjimo principu, kuris reiškia, kad po asmens mirties teisę pagal įstatymą į jo paliktą turtą įgyja jo šeimos nariai: giminaičiai iki įstatyme nustatyto giminystės laipsnio ir sutuoktinis. Šis principas koreliuoja su testamento laisvės principu, pasireiškiančiu palikėjo teise savo turtą ar jo dalį palikti testamentu bet kuriam asmeniui. Atsižvelgdamas į šiuos principus įstatymų leidėjas minėtą subjektų ratą apribojo (kitais įpėdiniais pagal įstatymą arba pagal testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis), siedamas tai su testamento (jo dalies) pripažinimu negaliojančiu sukeliamomis materialinėmis teisinėmis pasekmėmis (CK 5.17 straipsnio 2 dalis). Mirusio asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbiama, todėl testamento pripažinimas negaliojančiu galimas tik išskirtiniais atvejais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis gali pareikšti tik kiti įpėdiniai pagal įstatymą arba pagal testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis (CK 5.17 straipsnio 1 dalis). Kiti asmenys neturi teisės pareikšti tokių ieškinių (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-378/2024, 51 punktas). Aptartas teisinis reguliavimas ir jį aiškinanti kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad teisinis suinteresuotumas reikšti ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu siejamas išimtinai su asmens teise paveldėti pagal įstatymą arba testamentą.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pripažinus skundžiamą testamentą negaliojančiu, anksčiau sudarytas testamentas netampa galiojantis, išskyrus įstatyme tiesiogiai nurodytus atvejus, kurių sąrašas yra baigtinis (CK 5.17 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad, testamentą pripažinus negaliojančiu tokiu pagrindu, kuris nepatenka į CK 5.17 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išimčių sąrašą, paveldėjimo teisiniams santykiams taikytinos paveldėjimo pagal įstatymą tvarką reglamentuojančios teisės normos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2007; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pripažinus ginčijamą testamentą negaliojančiu, testatoriaus turtas taip pat būtų paveldimas pagal įstatymą, tačiau, kaip minėta, ieškovė nėra testatoriaus įpėdinė pagal įstatymą.

Minėta, jog CK 5.17 straipsnio 2 dalies norma yra imperatyvi, todėl draudžiama ją aiškinti pernelyg plačiai ir negalima sutapatinti teisinių padarinių, kurie atsiranda pripažinus negaliojančiu vėliau sudarytą testamentą CK 1.84 ir 1.89 straipsniuose nustatytais pagrindais; teismui pripažinus negaliojančiu vėliau sudarytą testamentą tuo pagrindu, jog jį sudarė asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, ankstesnis testamentas netampa galiojantis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2018 50 punktą ir jame nurodytą praktiką).

Nurodytoje teisės normoje įtvirtinti testamento pripažinimo negaliojančiu padariniai ir nustatyta bendroji taisyklė, kad, vėlesnį testamentą pripažinus negaliojančiu, anksčiau sudarytas testamentas netampa galiojantis, nes, įprastomis aplinkybėmis sudarydamas naują testamentą, testatorius išreiškia valią panaikinti ankstesnį testamentą arba pakeisti konkrečias jo dalis (CK 5.35 straipsnio 2 dalis). Ankstesnis testamentas lieka galioti tik tais atvejais, kai vėlesnį testamentą testatorius sudarė ne laisva valia (testamentas sudarytas dėl smurto, realaus grasinimo) arba neturėdamas teisės sudaryti vėlesnį testamentą (jei galiojančiu teismo sprendimu vėlesnį testamentą sudarantis asmuo yra pripažintas neveiksniu šioje srityje arba jei jo veiksnumas šioje srityje apribotas) (CK 1.84, 1.85, 1.91 straipsniai). Šiais atvejais vėlesniame testamente išreikšta testatoriaus valia nesusiformavusi laisvai arba yra išreikšta asmens, kuris neturėjo teisės sudaryti testamento.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi suformuota kasacinio teismo praktika dėl CK 5.17 straipsnio 1 dalies taikymo, kuri numato, kad ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis gali pareikšti tik kiti įpėdiniai pagal įstatymą arba pagal testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis. Bylos medžiaga nustatyta ir ieškovė neginčija, kad ji nėra palikėjo giminaitė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė nėra įstatyminė įpėdinė, galinti reikšti ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 5.17 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Nustatyta, kad ieškovė testamentą prašė pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį kaip sandorį, sudarytą veiksnių asmenų, negalėjusių suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Tačiau, kaip minėta, į CK 5.17 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendrosios taisyklės išimtis neįtrauktas CK 1.89 straipsnyje nustatytas sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindas. Pažymėtina ir tai, kad nors ieškovė testamentą prašė pripažinti negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bei skunde argumentavo, kad ginčo testamento sudarymo metu egzistavo faktinis palikėjo neveiksnumas.

Minėta, kad pagal CK 5.17 straipsnio 2 dalį, vėlesnį testamentą pripažinus negaliojančiu, anksčiau sudarytas testamentas netampa galiojantis, išskyrus atvejus, kai vėlesnis testamentas pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad jis buvo sudarytas dėl smurto ar realaus grasinimo, taip pat asmens, teismo pripažinto neveiksniu šioje srityje ar ribotai veiksniu šioje srityje.

Apeliantė skunde nurodė, kad ginčo testamento sudarymo metu palikėjo atžvilgiu jau buvo pradėta civilinė byla dėl neveiksnumo nustatymo, o iki testamento sudarymo - 2024 m. vasario 21 d. buvo atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė, kurioje konstatuota, jog asmuo serga (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir negali suprasti savo veiksmų bei jų valdyti visose turtinių ir asmeninių neturtinių santykių srityse. Šios išvados buvo patvirtintos ir papildoma teismo psichiatrijos ekspertize. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nurodytos ieškovės aplinkybės patvirtina faktą, kad palikėjo atžvilgiu tik buvo pradėtas procesas dėl jo pripažinimo neveiksniu, atliktos ekspertizės jo sveikatos būklei įvertinti, tačiau palikėjas nebuvo pripažintas neveiksniu teismo sprendimu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nepripažinus palikėjo neveiksniu teismo sprendimu, reikalavimas dėl ankstesnio testamento pripažinimo galiojančiu neturi teisinio pagrindo, o tai sąlygoja, jog ieškovė nėra tinkamas subjektas (nėra įstatyminė įpėdinė) reikšti ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 5.17 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais.

Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 293 straipsnį ir nepagrįstai nutraukė bylą.

CPK 5 straipsnyje įtvirtinta ne kiekvieno, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Asmuo, reiškiantis reikalavimą teisme, privalo pagrįsti savo teisės kreiptis į teismą turėjimą, nurodydamas turimą teisinį suinteresuotumą bylos išnagrinėjimo rezultatu. Teismų praktikoje ieškovo suinteresuotumas, kaip teisės kreiptis į teismą prielaida, yra aiškinamas kaip materialinis teisinis suinteresuotumas. Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą turi būti pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-969/2019, 41 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-38-943/2026 38 punktas).

Tokios teisės nepagrindus arba tokiai teisei pasibaigus (išnykus), teismas turi pagrindą spręsti, kad besikreipiantis asmuo neturi teisės kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, vadinasi, negali turėti (įgyti) civilinių procesinių teisių ir pareigų (neturi civilinio procesinio teisnumo), todėl tokio subjekto pareikštas reikalavimas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, o teisei pasibaigus po civilinės bylos iškėlimo civilinė byla turi būti nutraukiama CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis Nr. e3K-3-267-611/2019, 21 punktas). Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013).

Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, testamento pripažinimas negaliojančiu yra savarankiškas civilinių teisių gynybos būdas, dėl kurio taikymo teisė kreiptis į teismą suteikiama ribotam asmenų ratui (CK 5.17 straipsnio 1dalis). Asmenų, nepatenkančių į nurodytą sąrašą, ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu turi būti atsisakyta priimti, o šiai aplinkybei paaiškėjus jau po ieškinio priėmimo, civilinė byla turi būti nutraukiama kaip nenagrinėtina teisme (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas) dėl to, kad ieškovas pagal įstatymą neturi locus standi (teisė kreiptis į teismą) reikšti tokio pobūdžio reikalavimą. Nurodyti CK 5.17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti leistinumo reikalavimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir paprastai nustatomi iškeliant bylą. Teismas, remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, turi teisę atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme ieškinį, paduotą asmens, nepatenkančio į CK 5.17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą subjektų ratą. Toks asmuo neturi teisės pareikšti ieškinio dėl testamento ar atskirų jo dalių pripažinimo negaliojančiomis, todėl nėra pagrindo pradėti civilinį procesą.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog tokio teisinio suinteresuotumo egzistavimas turi būti vertinamas ne tik ieškinio priėmimo stadijoje, bet ir vėlesnėse civilinio proceso stadijose (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-916/2025, 17 punktas). Šią procesinę pareigą teismas įgyvendina savo iniciatyva, jos įgyvendinimas negali būti laikomas siurpriziniu ar blogesniu sprendimu (CPK 313 straipsnis). Taigi tuo atveju, kai aplinkybės dėl vienos iš proceso šalių teisinio suinteresuotumo nebuvimo paaiškėja bylą nagrinėjant teisme, turi būti vertinama, ar toks procesas gali būti tęsiamas, ar egzistuoja pagrindas jį nutraukti. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 5.17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus subjektų, turinčių teisę reikšti ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, leistinumo reikalavimus ir nustatęs, kad ieškovė nėra įpėdinė nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, civilinę bylą nutraukė kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nagrinėjamą klausimą, tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra pagrindo remiantis ieškovės atskirojo skundo argumentais panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliantės IES1 atskirojo skundo netenkinti. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.