Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens SUA9 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų PRS2 ir PRS1 pareiškimą dėl asmeninio testamento patvirtinimo, suinteresuoti asmenys notaras SUA1, SUA9, SUA6, SUA8, SUA2, SUA10, SUA4, SUA7, SUA3, SUA11, SUA5.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62¹ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskirajame skunde nurodoma, kad teismas faktiškai rėmėsi tik pareiškėjams palankia testamento teksto dalimi, neatsižvelgdamas į dokumente esančius pataisymus (išbraukymus) ir jų galimą reikšmę. Teismas nevertino testamento kaip vientiso dokumento, taip pat neanalizavo visų jo sudėtinių dalių tarpusavio ryšio ir įtakos galutiniam testamento turiniui. Be to, teismas neįvertino esminių suinteresuoto asmens SUA9 argumentų, kad asmeninis testamentas yra neaiškus ir nesuprantamas. Teismas nepasisakė dėl akivaizdžių galimų prieštaravimų tarp skirtingų testamento dalių, nors būtent tokių prieštaravimų egzistavimas pagal kasacinio teismo praktiką lemia testamento nesuprantamumą. Įtrauktas į bylą suinteresuotu asmeniu notaras negalėjo pateikti vienareikšmio paaiškinimo dėl testamente esančių prierašų ir pataisymo turinio ir jų teisinės reikšmės. Notaro parodymai patvirtina, kad tik vienas testamento elementas buvo laikomas potencialiai įgyvendinamu, o visi kiti – arba kelia esminių įvykdymo neaiškumų, arba apskritai nepatenka į paveldėjimo teisinių santykių reguliavimo sritį, arba yra susiję su testatorei nepriklausančiu turtu. Tokia situacija objektyviai rodo, kad testamentas nėra vientisas, nuoseklus ir aiškus valios išreiškimo dokumentas, o priešingai – jame esantys atskiri punktai tarpusavyje skiriasi tiek savo teisine prigimtimi, tiek įgyvendinimo galimybe. Nepaisant šių notaro išvadų, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių sistemiškai nevertino ir nepadarė išvados dėl testamento turinio fragmentiškumo bei galimo neatitikimo CK 5.30 straipsnio reikalavimams, taip iš esmės nepašalindamas esminių abejonių dėl testatoriaus valios aiškumo.

Atskirajame skunde teigiama, jog teismas visiškai formaliai ir neteisėtai apsiribojo tuo, kad suinteresuoto asmens SUA9 nurodytos aplinkybės apie asmeninio testamento ydingumą turi būti vertinamos ginčo teisenos tvarka nagrinėjant ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, o ne ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjant pareiškimą dėl asmeninio testamento patvirtinimo. Juk būtent buvo keliamas klausimas dėl testamento formos ir turinio reikalavimų atitikimo CK 5.30 straipsniui. Pareiškėjų ir teismo padaryta išvada, kad dėl testatorės valios nekyla jokių abejonių, yra nepagrįstas ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Juk testamentas yra akivaizdžiai koreguotas: jame yra išbraukymų, taisymų ir papildomų prierašų, kurie nėra aptarti ar patvirtinti pačios testatorės. Nėra nurodyta, kada ir kokiomis aplinkybėmis šie pakeitimai buvo atlikti, todėl neįmanoma nustatyti jų chronologijos ir ryšio su pirminiu testamento tekstu. Esant tokiems pakeitimams, nėra aišku, kuri testamento redakcija laikytina galutine ir išreiškiančia tikrąją testatorės valią. CK 5.30 straipsnio 2 dalis leidžia pripažinti asmeninio testamento pataisymus tik tuo atveju, jei jie yra aiškiai aptarti, tačiau nagrinėjamu atveju tokio aptarimo nėra. Analogiškai pažeidžiami ir CK 5.30 straipsnio 1 dalies reikalavimai, nes vėlesni testamento pakeitimai nėra susieti su konkrečia data ir vieta, todėl negali būti laikomi tinkamai įformintais. Iš testamento turinio akivaizdu, kad išbraukymai, pataisymai ir papildomi prierašai buvo atlikti ne vienu metu, o vėliau nei pirminis dokumentas, nes visi pataisymai daryti mėlynu rašikliu, tuo tarpu pirminis tekstas rašytas juodu rašikliu, todėl akivaizdu, kad pataisymai daryti kita data, nei pirminis 2020 m. balandžio 22 d. testamento turinys. Tačiau testamente nėra jokių duomenų, leidžiančių nustatyti šių pakeitimų atlikimo laiką ar aplinkybes. Taip pat nėra patvirtinimo, kad šiuos pakeitimus pati testatorė laikė galutiniais. CK 5.30 straipsnio 2 dalis leidžia pripažinti tokius pakeitimus tik tada, kai nekyla abejonių dėl jų autentiškumo ir atitikimo testatoriaus valiai, tačiau šiuo atveju tokios sąlygos nėra įvykdytos. Atsižvelgiant į testatorės sveikatos būklę (diagnozuota demencija ir delyras), ypatingai svarbu nustatyti, kada buvo atlikti konkretūs pakeitimai, nes tai tiesiogiai susiję su jos gebėjimu suvokti savo veiksmus ir išreikšti valią. Testatorė laikui bėgant keitė savo valią, tačiau tai darė ne sudarydama naują testamentą, o atlikdama prierašus ir taisymus jau egzistuojančiame dokumente. Tokie veiksmai neatitinka CK 5.35 straipsnio reikalavimų ir negali būti laikomi teisėtu testamento pakeitimu.

Atskirajame skunde nurodoma, kad CK 5.30 ir 5.35 straipsniuose reglamentuojami skirtingo pobūdžio teisiniai institutai, kurių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesugebėjo atriboti. CK 5.30 straipsnis taikomas tik techninio pobūdžio pataisymams (pvz., rašybos klaidoms ar akivaizdiems netikslumams ištaisyti). Tuo tarpu CK 5.35 straipsnis reglamentuoja esminius testatoriaus valios pakeitimus, kurie gali būti įforminti tik sudarant naują testamentą. Nagrinėjamu atveju testamente esantys prierašai ir išbraukymai keičia ne technines detales, o pačią turto paskirstymo esmę, todėl negali būti laikomi paprastais pataisymais. Byloje nustatytų aplinkybių visuma – testamento vidiniai prieštaravimai, neaiškūs ir nepaaiškinti prierašai, taisymai bei jų atlikimo laiko ir aplinkybių nebuvimas, taip pat paties notaro parodymai dėl skirtingų testamento punktų neaiškumo ir dalinio neįgyvendinamumo – akivaizdžiai rodo, jog nebuvo galima vienareikšmiškai konstatuoti aiškios ir nedviprasmiškos testatorės valios. Pirmosios instancijos teismas negalėjo formaliai apsiriboti pozicija, kad visos abejonės dėl testamento turinio turi būti sprendžiamos ginčo teisenos tvarka, nagrinėjant ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu. Priešingai – būtent nagrinėjant pareiškimą dėl asmeninio testamento patvirtinimo teismui tenka pareiga ex officio įvertinti, ar testamentas atitinka CK 5.30 straipsnio reikalavimus, ar jame išreikšta testatoriaus valia yra aiški, suprantama ir gali būti įgyvendinta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutartis, kuria tenkintas pareiškėjų PRS2 ir PRS1 pareiškimas ir patvirtintas palikėjos KTA2, mirusios (duomenys neskelbtini), asmeninis testamentas, surašytas 2020 m. balandžio 22 d.

Atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino viso mirusiosios asmeninio testamento turinio, teismas analizavo atskiras testamento dalis fragmentiškai, tačiau nevertino dokumento kaip vientiso ir nuoseklaus valios išraiškos akto, patvirtintame asmeniniame testamente nėra aiškiai ir suprantamai išreikšta mirusiosios valia, jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.30 straipsnyje įtvirtintų asmeniniam testamentui keliamų turinio ir formos reikalavimų.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytiems motyvams ir argumentams.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė KTA2 ir pareiškėjai pateikė teismui patvirtinti jos surašytą asmeninį testamentą. Byloje nėra ginčo, kad pateiktą asmeninį testamentą surašė būtent mirusioji KTA2.

Kaip nurodė pareiškėjai ir ginčo nėra, pareiškėja PRS2 ir suinteresuotasis asmuo – SUA9 yra mirusiosios seserys, o kiti mirusiosios broliai ir sesuo jau anksčiau mirę. Mirusioji nebuvo sukūrusi šeimos, neturėjo jokių kitų artimiausių paveldėtojų. Pareiškėjas PRS1, suinteresuotieji asmenys SUA6, SUA8, SUA10, SUA4, SUA7, SUA3, SUA11, ir SUA5 taip pat yra mirusiosios sūnėnai ir dukterėčios.

Suinteresuotas asmuo SUA9 teigia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pareiškėjų pateiktas mirusiosios testamentas negalėjo būti tvirtinamas, kadangi jis neatitinka teisės aktų reikalavimų, t. y. testamentas yra neaiškus ir nesuprantamas, jame yra prieštaravimų, taip pat jame yra nežinomu laiku ir nežinomoje vietoje kitos spalvos tušinuku vėliau padarytų pataisymų, papildymų, kurie jame nėra aptarti.

Testamentas – vienašalis sandoris, kuriame išreikštas jį sudariusio asmens patvarkymas dėl jam priklausančio turto paveldėjimo. Po testatoriaus mirties testamente nurodyti asmenys paveldi palikėjo turtą, t. y. testamentai sukuria paveldėjimo teisinius santykius. Taigi testamento instituto paskirtis – užtikrinti fiziniam asmeniui teisę savo valia, kuri išviešinama po mirties, pasirinkti įpėdinius ir paskirstyti jiems po testatoriaus mirties liekantį palikimą. Įstatymu pripažįstami oficialieji ir asmeniniai testamentai (CK 5.27 straipsnis). Notaro ar kito įstatymu įgalioto asmens patvirtinti testamentai yra oficialieji (CK 5.28 straipsnis). Asmeninis testamentas – tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data, vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas (CK 5.30 straipsnio 1 dalis). Asmeninis testamentas atitinka oficialųjį tik tuo atveju, jeigu nustatyta tvarka buvo perduotas saugoti notarui ar konsuliniam pareigūnui užsienyje (CK 5.31 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu asmeniniai testamentai nebuvo perduoti saugoti nurodytiems asmenims, jie turi būti per vienerius metus po testatoriaus mirties pateikti teismui ir jo patvirtinti (CK 5.31 straipsnio 4 dalis). Teismo patvirtintas asmeninis testamentas įgyja oficialiojo testamento statusą. Tai reiškia, kad asmeninis testamentas, kuris nebuvo perduotas saugoti notarui ar konsuliniam pareigūnui, gali sukurti paveldėjimo teisinius santykius tik tuo atveju, jeigu per nustatytą terminą buvo pateiktas teismui ir teismas jį patvirtino (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-248/2015).

CK 5.30 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmeniniam testamentui privalomi reikalavimai: a) asmeninis testamentas turi būti surašytas testatoriaus ranka; b) asmeniniame testamente turi būti nurodytas testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena) ir vieta; c) testatoriaus valios išraiška; d) asmeninis testamentas turi būti pasirašytas testatoriaus. CK 5.30 straipsnyje taip pat aptartos tam tikros šių reikalavimų taikymo išimtys. Nurodyti reikalavimai taikomi tiek nustatyta tvarka perduotiems saugoti asmeniniams testamentams, tiek ir neperduotiems, kurie, kaip minėta, tvirtinami teismo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas, asmeninio testamento sudarymo tvarką ir formą reglamentuojančių teisės normų tikslą, yra pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į asmeninio testamento tikslą – suteikti palikėjui galimybę pačiam surašyti jam priklausančio turto patvarkymą mirties atveju, įstatyme nustatytais testamento sudarymo reikalavimais siekiama užtikrinti, jog testatoriaus vidinė valia atitiktų jos išorinę išraišką testamente. Kadangi asmeninis testamentas sukuria teisinį paveldėjimo santykį tik po testatoriaus mirties, tai CK 5.30 straipsnio normos pagal savo prigimtį laikomos imperatyviosiomis. Dėl to teismas, nagrinėdamas prašymą patvirtinti asmeninį testamentą, patikrina, ar jis atitinka CK 5.30 straipsnyje nustatytus reikalavimus asmeninio testamento formai, turiniui, ar jame yra išreikšta testatoriaus valia dėl jam priklausančio turto paveldėjimo. Testatoriaus valia yra esminis būtinas testamento elementas; ji turi būti išreikšta taip, kad būtų aišku, jog asmuo duoda patvarkymą būtent dėl paveldėjimo po jo mirties. Įstatyme įtvirtinta testamento ir konkrečiai – asmeninio testamento samprata neleidžia patvirtinti tokio asmeninio testamento, kuris neatitinka šių esminių reikalavimų. Taigi visais atvejais inter alia prieš tvirtinant asmeninį testamentą turi būti patikrinama, ar pateiktame tvirtinti testamente išreikšta testatoriaus valia būtent dėl paveldėjimo ir ar ji išreikšta tinkamai. Itin atidžiai būtina vertinti asmens valią, išreikštą nebūdingomis sandoriui (asmeniniam testamentui) sudaryti aplinkybėmis. Jei valia buvo išdėstyta tik konkrečiu tikslu, be pakankamo pagrindo negalima valios išreiškimo tikslo aiškinti plečiamai, nes tai gali iškreipti arba net iš esmės pakeisti asmens valią (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-248/2015).

Aukščiausiojo Teismo ne kartą pasisakyta, kad atsiradus poreikiui aiškinti vienašaliame sandoryje – testamente išdėstytą testatoriaus tikrąją valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, (CK 1.63 straipsnio 5 dalis, 6.193–6.195 straipsniai), atsižvelgiant į teisės aktais nustatytus šio sandorio ypatumus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2004). Kasacinio teismo pasisakyta, kad sprendžiant dėl tikrosios testatoriaus valios išraiškos asmeninio testamento atveju atsižvelgtina į testamento turinio išdėstymo būdą, visas testamento tekstas vertintinas kaip vientisas dokumentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2013).

Bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (CK 6.193 straipsnio 3 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Aiškinant sutartį, turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 5 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta ir tai, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-469/2019 37 punktą). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad sutarties turinys turi būti aiškinamas taikant CK įtvirtintų metodų visumą, subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas, kuriuo siekiama tikrųjų sutarties šalių ketinimų nustatymo, ir sutarties teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-969/2022 34 punktą, 2023 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-916/2023 49 punktą).

Pažymėtina ir tai, jog pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinio teismo išaiškinta, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010, 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 23 punktas, 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas). Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas, 2026 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-403/2026, 35 punktas).

Iš byloje pateikto asmeninio testamento matyti, kad jis juodos spalvos rašikliu buvo išdėstytas taip:

2020 m. balandžio 22 d.

Aš, KTA2, a. k. (duomenys neskelbtini) pasas LTU N. (duomenys neskelbtini), išduotas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), šiuo testamentu savo mirties atveju darau tokį patvarkymą:

Man priklausantį 0,0679 žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) palieku PRS2, gyvenančiai (duomenys neskelbtini). Jos mirties atveju – KTA2, gyvenančiai (duomenys neskelbtini) arba PRS1, gyvenančiam (duomenys neskelbtini).

Pinigines lėšas už parduotą man priklausantį nekilnojamą (butą) ir kilnojamą turtą, pinigines lėšas, esančias Šiaulių banke, Medicinos banke ir Swedbank banke, paskirstyti sekančiai:

70 % (septyniasdešimt) – PRS2. Jos mirties atveju – vaikams KTA2, PRS1.

15 % (penkiolika) – SUA9, gyvenančiai (duomenys neskelbtini). Jos mirties atveju – vaikams SUA8 ir SUA6, gyvenantiems (duomenys neskelbtini);

15 % (penkiolika) – SUA5, SUA3, SUA11. Šiomis lėšomis pavedu disponuoti KTA2, duodant po 5 % (penkis) nurodytiems asmenims, tik esant labai svarbiam reikalui, pasitarus su artimiausiais giminaičiais;

papuošalus (auksinius, sidabrinius ir kitokius) pasidalinti draugiškai KTA2, SUA8, SUA2 ir SUA3.

Buities ir kitus daiktus pasidalinti pagal pageidavimus ir poreikius draugiškai.

Man priklausančią dalį, pardavus tėvų namus, esančius (duomenys neskelbtini), atiduoti brolio Jono vaikams SUA4 ir SUA7.

Kremuoti ir palaidoti (duomenys neskelbtini) kapinėse, tik dalyvaujant artimiausiems giminėms. Nedaryti šarvojimo procedūros.

Šio testamento nuorodų vykdymo organizavimą ir priežiūrą pavedu KTA1, gyvenančiam Birštono mieste.

Testamentas surašytas 2 (dviejuose) lapuose.

KTA2 Parašas <...>“.

Taip pat iš byloje pateikto asmeninio testamento matyti, kad jame mėlynos spalvos rašikliu buvo atlikti išbraukymai ir pataisymai, kuriais:

pakeistas testamento 1 punktas išdėstant jį taip – „Man priklausantį 0,0679 žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) palieku PRS1, gyvenančiai (duomenys neskelbtini). Jo mirties atveju – jo vaikams Amelijai, Jokūbui, Matui, gyvenantie (duomenys neskelbtini).“;

pakeistas testamento 6 punktas išdėstant jį taip – „Kremuoti ir palaidoti (duomenys neskelbtini) kapinėse, tik dalyvaujant artimiausiems giminėms. Nedaryti šarvojimo apeigų.“;

pakeistas testamento 7 punktas išdėstant jį taip – „Šio testamento nuorodų vykdymo organizavimą ir priežiūrą pavedu PRS1, gyvenančiam (duomenys neskelbtini)“;

testamento gale po parašu stulpeliu atlikti prierašai – „Š. – sodas, 40“, „R. – 5“, „V. – 20“, „I. – 5“, „V. – 15“, „M. – 5“, „D. – 5“, „Ž. – 5“; be to, matyti, jog visur, kur šiame stulpelyje įrašytas skaičius „5“, mažesniu ir blankesniu raštu įrašytas skaičius „10“.

Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teisės aktai nereglamentuoja rašiklio spalvų pasirinkimo sudarant atitinkamus dokumentus. Vien tai, kad testamento pataisymams, išbraukymams buvo panaudotas kitos spalvos rašiklis, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad šie pakeitimai buvo atlikti kitoje kokioje nors vietoje ar kitu laiku nei šie duomenys nurodyti dokumente. Priešingai – prie pakeitimų nesant nurodytos kitos datos ar vietos nėra pagrindo tokioms išvadoms. Pavyzdžiui, testatorius galėjo pasirinkti kitos spalvos rašiklį siekdamas, jog pakeitimai būtų aiškiai matomi, pasibaigus rašikliui ir pan.

Antra, apeliacinės instancijos teismo vertinimu pateikto ranka surašyto asmeninio testamento dėstomojoje dalyje aiškiai išreikšta testatorės valia dėl turto paveldėjimo po jos mirties: 1) jai priklausantį 0,0679 žemės sklypą paliko sūnėnui PRS1; 2) pinigines lėšas už parduotą nekilnojamą ir kilnojamą turtą, pinigines lėšas, esančias bankuose, atitinkamomis proporcijomis paliko seseriai PRS2, seseriai SUA9, sūnėnams ir dukterėčiai SUA5, SUA3, SUA11; 3) papuošalus – dukterėčioms KTA2, SUA8, SUA2 ir SUA3; 4) buities ir kitus daiktus paliko pasidalinti pagal pageidavimą ir poreikius draugiškai; 5) dalį, pardavus tėvų namus – paliko sunėnams SUA4 ir SUA7.

Atkreiptinas dėmesys, kad paliekamo turto dalis testatorė keitė tik 1 punkte ir tik tarp pareiškėjų šioje byloje, tarp kurių ginčo nekyla, tuo tarpu, 6 punkte testatorė tik pakeitė žodį iš „procedūros“ į žodį „apeigų“, o 7 punkte pakeitė, tikėtina, apsiriktą asmens, kuriam pavedama šio testamento nuorodų vykdymo organizavimas ir priežiūras, vardą. Taigi, suinteresuoto asmens SUA9 paveldimo turto apimčiai minėti pakeitimai apskritai neturi įtakos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dokumento pabaigoje atlikti prierašai su atitinkamais skaičiais iš esmės neturi reikšmės, nes prie jų nėra jokios konkrečios valios išraiškos ir jie laikytini testatorės atliktais skaičiavimais, pasižymėjimais ar pan.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad nagrinėjamu atveju pateiktas asmeninis testamentas atitinka CK 5.30 straipsnio 1 dalyje nustatytus privalomus reikalavimus – jis surašytas testatorės ranka, jame nurodytas testatorės vardas, pavardė, jame nurodyta testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena) ir vieta, jame išreikšta testatorės valia, jis pasirašytas testatorės.

CK 5.30 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad testatoriaus ranka padaryti pataisymai, jo aptarti išbraukimai nedaro testamento negaliojančio; galioja sąlygos, kurias per klaidą testatorius išbraukė, o vėliau savo ranka padarė prierašą, kad šios sąlygos buvo išbrauktos per klaidą; jeigu testamente per klaidą praleistas koks nors žodis arba žodis parašytas neteisingai, testamentas galioja; galioja ir atitinkamos sąlygos, jeigu dėl jų prasmės nekyla neaiškumų. CK 5.30 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog akivaizdžiai nebaigtas ar nepasirašytas asmeninis testamentas negalioja. Jeigu testamente yra prierašas, kad testatorius jį ateityje papildys, bet jis to nepadarė, toks testamentas galioja, jeigu jis gali būti įvykdytas be numatyto papildymo (CK 5.30 straipsnio 4 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju asmeniniame testamente mėlynos spalvos rašikliu atlikti išbraukymai ir pataisymai nedaro testamento negaliojančio, kadangi jie padaryti ranka, be to, virš išbraukymų yra įrašyti ir pataisymai, kas reiškia, jog išbraukymai yra aptarti. Taip pat nėra kitų CK 5.30 straipsnyje nustatytų asmeninio testamento negaliojimo pagrindų.

CK 5.35 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad testatorius turi teisę savo sudarytą testamentą bet kada pakeisti, papildyti ar panaikinti, sudarydamas naują testamentą, arba jo nesudaryti. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vėliau sudarytas testamentas panaikina visą pirmesnį testamentą ar tą jo dalį, kuri prieštarauja vėliau sudarytam testamentui; ši nuostata netaikoma bendrajam sutuoktinių testamentui. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad testatorius taip pat gali panaikinti oficialųjį testamentą, paduodamas pareiškimą sudaryto testamento saugotojui arba testamentą patvirtinusiai įstaigai; pareiškime testatoriaus parašas turi būti paliudytas įstatymų nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiame straipsnyje nustatyta testatoriaus teisė, o ne pareiga keičiant, papildant ar panaikinant savo sudarytą testamentą sudaryti naują testamentą. Tačiau tai nereiškia, kad naujo testamento nesudarymas daro negaliojančiu jau sudarytą testamentą ir jame atliktus pakeitimus.

Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Į esminius atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvus ir argumentus atsakyta. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą dėl mirusiosios tikrosios valios išraiškos ir jos apimties, pateiktas asmeninis testamentas atitinka CK 5.30 straipsnio 1 dalyje numatytus asmeniniam testamentui nustatytus reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino šį testamentą. Tai, kad suinteresuotas asmuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo asmeninę nuomonę dėl jų turinio, tačiau savo argumentų nepagrindžia ir neįrodo, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas neatliko netinkamai atliko įrodymų vertinimą ir nesudaro pagrindo konstatuoti skundžiamos nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą. Taigi, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad asmeninio testamento patvirtinimas teismo nutartimi nereiškia, kad vėliau nebegalimi ginčai dėl tokio testamento turinio ar testatoriaus būklės jo sudarymo metu. Priešingai, testamentą patvirtinus teismui, jis įgauna teisinę galią ir suteikia teisę testamente nurodytiems asmenims priimti palikimą, jo atsisakyti, gauti paveldėjimo teisės liudijimą, o suinteresuoti asmenys įgyja teisę pareikšti teisme ieškinius dėl testamento pripažinimo negaliojančiu dėl testatoriaus neveiksnumo šioje srityje, jo valios trūkumų sudarant testamentą ir kitų priežasčių bei naudotis kitomis juridinėmis savo teisių gynimo priemonėmis, kurios taikomos oficialiesiems testamentams. Asmeninio testamento patvirtinimas teismo tvarka taip pat nevaržo notaro teisės, esant įstatyme nustatytam pagrindui, atsisakyti atlikti tam tikrą notarinį veiksmą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2013).

Dėl bylos procesinės baigties

Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju civilinė byla dėl paveldėjimo procedūrų taikymo buvo išnagrinėta ypatingosios teisenos tvarka (CPK 442 straipsnio 14 punktas). Ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika. Šioje teisenoje paprastai nėra priešingus interesus turinčių šalių. Dėl to ypatingosios teisenos bylose galioja kitokia nei ginčo teisenos atveju taisyklė – kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos; tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas (CPK 443 straipsnio 6 dalis).

Ar dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, ar jų interesai yra priešingi, svarstant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, gali būti sprendžiama pagal tai, ar sutampa dalyvaujančių asmenų pozicija dėl reikalavimo dalyko. Pavyzdžiui, jeigu reikalavimo dalykas yra panaikinti asmens priimtą sprendimą, pripažinti atliktą veiksmą neteisėtu, įpareigoti asmenį atlikti tam tikrą veiksmą, kai tas asmuo nesutinka su reikalavimais, rodo, kad pareiškėjo ir suinteresuoto asmens interesai yra skirtingi ir (ar) priešingi. Tai yra pagrindas nukrypti nuo bendrosios teismo išlaidų neatlyginimo taisyklės ir jas paskirstyti proporcingai padalijant (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-695/2020).

Atsižvelgiant į tai, kad suinteresuoto asmens SUA9 atskirasis skundas netenkintinas ir paliekama nepakeista skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria tenkintas pareiškėjų pareiškimas dėl asmeninio testamento patvirtinimo, laikytina, jog viso teismo proceso rezultatas yra sprendimas, priimtas pareiškėjų naudai. Nagrinėjamos bylos atveju yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjų ir suinteresuoto asmens SUA9 suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, todėl spręstinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas (CPK 443 straipsnio 6 dalis).

Pareiškėja PRS2 pateikė prašymą priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą. Kartu pateikti įrodymai, patvirtinantys šias išlaidas. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl prašymas tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Pareiškėjai PRS2 priteisti iš suinteresuoto asmens SUA9 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.