- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-10
- Bylos Nr.
- e2S-1447-826/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01697-2022-8
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Dobrovolskis
- Pareiškėjas
- PRS1
- Suinteresuotas asmuo
- GelvoraSergel UAB, „Ignitis“, AB Energijos skirstymo operatorius, AB „Swedbank“, UAB „Sergel“, PlusPlus Baltic OU Lietuvos filialas, Akciju sabiedriba "Citadele banka" Lietuvos filialas
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Dobrovolskis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo PRS1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-5943-905/2022, kuria išnagrinėtas nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės ,,Skolvalda“ prašymas dėl pareiškėjo PRS1 fizinio asmens bankroto bylos pabaigos, suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė ,,GelvoraSergel“, uždaroji akcinė bendrovė ,,Ignitis“, antstolis SUA9, PlusPlus Capital AS.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Pareiškėjo nemokumo (bankroto) administratorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Skolvalda“ pateikė teismui prašymą baigti PRS1 fizinio asmens bankroto bylą ir nurašyti nepadengtus kreditorių reikalavimus, įskaitant ir nepateiktus. Nurodė, kad bankrutuojantis fizinis asmuo mokumo atkūrimo planą įgyvendino, kreditoriams išmokėjo sumą, kuri daugiau negu dvigubai viršija plane numatytą sumą. Bankrutuojantis fizinis asmuo mokumo atkūrimo plano vykdymo laikotarpiu ieškojosi darbo, vykdė įsipareigojimus. Anot bankroto administratorės, mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpiu kreditoriaus reikštos pastabos nėra administratoriui ar bankrutuojančiam asmeniui reiškiami paklausimai, į kuriuos administratorius ar bankrutuojantis asmuo turi pareigą atsakyti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas PRS1 nemokumo administratorės prašymą palaikė. Nurodė, jog vykdė visas mokumo atkūrimo plane nurodytas priemones.
Suinteresuotas asmuo kreditorius PlusPlus Capital AS pažymėjo, kad mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpiu bankrutuojantis asmuo turi dėti maksimalias pastangas įsipareigojimų vykdymui, tačiau šiuo atveju PRS1 elgėsi tik formaliai. Anot kreditoriaus, nemokumo administratoriaus pateiktame plano įgyvendinimo akte melagingai nurodoma, kad viso plano vykdymo laikotarpiu kreditoriai neturėjo ir neišsakė bankrutuojančiam asmeniui pastabų dėl plano vykdymo. Priešingai, kreditorius tiek plano tvirtinimo, tiek ir jo vykdymo metu teikė pastabas dėl bankrutuojančio asmens labai mažo darbo užmokesčio darbovietėje, kuris visiškai neatitinka jo turimos kvalifikacijos ir patirties. Kreditorius pažymėjo, kad kreditoriams nė karto nebuvo pateikta duomenų apie bankrutuojančio asmens pastangas didinti pajamas. Mažamečiai vaikai ir sutuoktinė, jų sveikatos būklė, kreditoriaus nuomone, negali būti kliūtis bankrutuojančiam asmeniui dirbti visą darbo laiką (visu etatu).
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 20 d. nutartimi nemokumo administratorės prašymo dėl bankroto bylos pabaigos netenkino ir pareiškėjo PRS1 bankroto bylą nutraukė, grąžino antstoliams vykdyti į bylą pateiktus vykdomuosius dokumentus.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2022 m. kovo 31 d. nutartimi iškelta PRS1 bankroto byla. 2022 m. spalio 6 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planas, kuriame nustatyta 3 metų plano įgyvendinimo trukmė. 2025 m. lapkričio 10 d. gautas nemokumo administratoriaus prašymas dėl bankroto bylos pabaigos, taip pat mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo aktas, kuriame nurodyta, kad planas įgyvendintas.
Teismas nurodė, kad, viena vertus, bylos duomenys teikia pagrindą konstatuoti, jog PRS1 formaliai laikėsi kreditinių reikalavimų mokėjimo grafiko, bankroto proceso metu dirbo, gavo planuotų pajamų, o kreditinių reikalavimų buvo patenkinta netgi daugiau, nei buvo planuota. Kita vertus, būtina įvertinti PRS1 eitas darbo pareigas ir darbo užmokesčio dydį – didžiąją dalį mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpio PRS1 dirbo ne visą darbo laiką (po 19–21 val. per savaitę arba 74–84 val. per mėnesį), gaudamas kas mėnesį maždaug 1 000 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio.
Šio aspektu nagrinėdamas dalyvaujančių byloje asmenų argumentus ir atsikirtimus, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad PRS1 vaikai gimė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), t. y. mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpiu jie buvo atitinkamai 5–8 ir 1–4 metų amžiaus. Nors bankrutuojantis asmuo įrodinėjo, kad dėl sutuoktinės sveikatos sutrikimų jam teko daugiau rūpintis mažamečiais vaikais ir sutuoktine, tačiau iš pateikto 2025 m. gruodžio 22 d. medicinos dokumentų išrašo matyti tik tiek, kad PRS1 sutuoktinė nuo 2023 m. registruota (duomenys neskelbtini) poliklinikos (duomenys neskelbtini) sveikatos centre ir kad jai nuo 2023 m. rugsėjo iki 2024 m. gegužės mėn. teiktos (duomenys neskelbtini) konsultacijos. Tokie duomenys apie bankrutuojančio asmens sutuoktinės sveikatos būklę, teismo vertinimu, yra neinformatyvūs ir nepakankami tam, kad patvirtintų PRS1 teiginius apie jo sutuoktinės tokius sveikatos sutrikimus, kurie pareikalautų iš PRS1 daugiau (negu įprasta) rūpintis mažamečiais vaikais ir buitimi. Priešingai, iš pateiktų sutarčių dėl vaikų ugdymo ir (ar) lavinimo matyti, kad išimtinai visas šias sutartis (netgi tas, kurios sudarytos poliklinikos išraše nurodomu laikotarpiu, kai PRS1 sutuoktinei buvo teikiamos konsultacijos) sudarė būtent PRS1 sutuoktinė, sutartyse nurodydama savo, kaip vaikų atstovės, kontaktinius duomenis.
Nagrinėdamas bankrutuojančio asmens argumentus dėl mažamečių vaikų lankymosi ir jų pristatymo į gydymo įstaigas, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šios tėvų pareigos vykdymas negali apriboti ar juolab paneigti darbuotojo teisių ir galimybių dirbti visą darbo laiką (visu etatu), nes norminiai teisės aktai pateisina tėvų, prižiūrinčių ar slaugančių šeimos narius, nebuvimą darbe. Taigi pristatyti mažamečius vaikus į sveikatos priežiūros įstaigas ir (arba) juos slaugyti namuose PRS1 turėjo teisę ir dirbdamas visą darbo laiką (visu etatu), todėl šios aplinkybės negali pateisinti bankrutuojančio asmens apsisprendimo dirbti ne visą darbo laiką (ne visu etatu). Teismo vertinimu, nurodytų aplinkybių visuma paneigia pareiškėjo argumentus apie jam tekusią didesnę naštą rūpintis vaikais ir sutuoktine.
Teismas nurodė, kad formaliai būtų galima sutikti su PRS1 argumentais, kad mokumo atkūrimo plane nebuvo įtvirtinta jokių geriau mokamo darbo kriterijų (siektino „rezultato“), kuriuos bankrutuojantis asmuo turėjo pasiekti / įgyvendinti, taip pat su argumentais, kad PlusPlus Capital AS traktuotinas kaip kreditorius profesionalas, t. y. asmuo, kuris verčiasi, be kita ko, reikalavimo teisių perėmimo veikla ir dažnai dalyvauja fizinių asmenių bankroto bylose / procedūrose. Kita vertus, visos nurodytos aplinkybės – konkrečių siekiamų rezultatų neįvardijimas mokumo atkūrimo plane ir (arba) kreditoriaus teisinis statusas ir jo reikalavimų (o ne vien tik „pastabų“) ieškoti geriau mokamo darbo neįforminimas (nepareiškimas) viso bankroto proceso metu niekaip nepaneigia ir nesumenkina kriterijų, pagal kuriuos turi būti vertinamas Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 16 straipsnyje įtvirtintų bankrutuojančio asmens pareigų vykdymas.
Taigi, nors mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpiu kreditorius ir nesikreipė į nemokumo administratorių su prašymu pateikti duomenis (įrodymus) apie bankrutuojančio asmens geriau mokamo darbo paieškas (ir todėl tokių duomenų (įrodymų) kreditoriui neturėjo būti teikiama), tačiau tai nepaneigia ir bankrutuojančio asmens neatleidžia nuo FABĮ 16 straipsnio 10, 12 punktuose tiesiogiai įtvirtintų pareigų (susijusių su geriau mokamo darbo paieška) tinkamo vykdymo. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad FABĮ 16 straipsnio 10 punkte tiesiogiai įtvirtinta bankrutuojančio asmens pareiga „aktyviai siekti įsidarbinti arba siekti susirasti geriau apmokamą darbą“, t. y. ši pareiga, jos vykdymas nėra įstatymo siejami su mokumo atkūrimo plane nustatomais kokiais nors siektinais kriterijais ar „rezultatais“, su nemokumo administratoriui ar pačiam bankrutuojančiam asmeniui teikiamais kreditorių papildomais paklausimais, pastabomis ar pan.
Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad per didžiąją dalį mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpio geriau mokamo darbo bankrutuojantis asmuo ieškojosi ne „aktyviai“ FABĮ 16 straipsnio 10 punkto nuostatų prasme. Atmetęs kaip nepagrįstus PRS1 argumentus, kuriais apeliuota į poreikį daugiau laiko (dėmesio) skirti rūpinimuisi šeimos nariais, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bankrutuojantis asmuo be svarbių, pateisinamų priežasčių nedėjo pakankamai pastangų „aktyviai“ ieškoti / susirasti geriau mokamo darbo ir (arba) didesnių pajamų siekdamas atsiskaityti su kreditoriais. Kadangi iš esmės tokia pati bankrutuojančio asmens pareiga buvo įtvirtinta ir mokumo atkūrimo plano 1.5 punkte, konstatuotina, kad šiuo atveju pažeistos FABĮ 16 straipsnio tiek 10, tiek 12 punktuose įtvirtintos bankrutuojančio asmens pareigos. Taigi konstatuotinas pagrindas bankroto bylą nutraukti pagal FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 8 punktą, t. y. bankrutuojančiam asmeniui nevykdant FABĮ reikalavimų.
Teismas nurodė, jog nors ir sutiktina su bankrutuojančio asmens argumentais, kad bankroto bylos nutraukimas gali sukelti bankrutuojančiam asmeniui itin sunkių turtinių (finansinių) padarinių, tačiau būtina pažymėti, kad tokią bankroto bylos baigtį nulėmė būtent paties bankrutuojančio asmens veiksmai / neveikimas, juolab nevykdant būtent įstatyme įtvirtintų nuostatų.
Konstatavęs pagrindą bankroto bylą nutraukti, pirmosios instancijos teismas nemokumo administratorės prašymo bankroto bylą pabaigti netenkino. Atkreipė dėmesį į tai, jog bankroto bylos pabaigos atveju nebūtų pagrindo tenkinti administratorės procesinio prašymo nurašyti ir nepareikštus kreditorių reikalavimus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atskirajame skunde pareiškėjas PRS1 (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti 2026 m. gegužės 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – baigti PRS1 fizinio asmens bankroto bylą ir nurašyti likusius nepadengtus kreditorių reikalavimus, įskaitant ir nepateiktus. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutartimi ir skundžiama nutartimi klausimą dėl apelianto bankroto bylos pabaigos du kartu išnagrinėjo tos pačios sudėties teismas (teisėjas (duomenys neskelbtini)). Aplinkybė, kad techniškai bankroto byla LITEKO pažymima kaip baigta patvirtinus mokumo atkūrimo planą, nėra teisiškai reikšminga. Nei CPK, nei FABĮ nenustato, kad bankroto byla baigiama nagrinėti patvirtinus mokumo atkūrimo planą.
Dėl biurokratiškai klaidingo traktavimo, dėl esminės klaidos, kad nutraukiant fizinio asmens bankroto bylą nepasisakoma dėl bylos esmės, apelianto byla neteisingai buvo paskirta tam pačiam teisėjui, kuris jau vieną kartą buvo išreiškęs savo vertinimą ir nuomonę dėl bankroto bylos nutraukimo.
CPK 71 straipsnio 1 ir 2 dalyse aiškiai įtvirtintas principas, kad teisėjas negali pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą pirmąja instancija arba apeliacine tvarka, jeigu panaikintas sprendimas buvo priimtas jam dalyvaujant. Akivaizdu, kad 2025 m. gruodžio 16 d. nutartis buvo priimta dalyvaujant teisėjui (duomenys neskelbtini), todėl teisėjas neturėjo teisės pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir juo labiau pakartotinai nagrinėjant tą patį klausimą.
Apelianto atstovas teismo posėdžio pradžioje aiškiai išsakė savo nuomonę, kad byla turi būti paskirta kitam teisėjui, bet neturi galimybės paveikti administracinio pobūdžio sprendimų priėmimo Vilniaus miesto apylinkės teisme.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė FABĮ 16 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatas, nes vietoje teisės normos reikalavimo ,,pagal savo galimybes aktyviai siekti susirasti geriau apmokamą darbą“ teismas apeliantui taikė reikalavimą ,,visą mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpį aktyviai ieškoti geriau apmokamo darbo“. Teismas ignoravo teisės normos dalį „pagal savo galimybes“ ir „siekti susirasti“, o taikė teisės normoje nenumatytus reikalavimus „visą mokymo plano įgyvendinimo laikotarpį“ ir „aktyviai ieškoti“.
Pirmosios instancijos teismas nenurodė ir nemotyvavo, kuo remiantis apelianto geriau mokamo darbo paieškos buvo pripažintos neaktyviomis, kokį „aktyvumo“ standartą teismas taikė ir kokį aktyvumą apeliantui reikėjo pademonstruoti.
Apeliantas ieškojo kito darbo, atitinkančio jo patirtį prekybos automobiliais ir automobilių detalėmis srityje, tačiau darbo su reikšmingai geresniu galimu darbo užmokesčiu nerado ir apie tai reguliariai informuodavo bankroto administratorių.
Šalies argumentai
Apeliantas tiksliai įvykdė visas nurodytas priemones: ieškojo geriau mokamo darbo, stebėjo skelbimus, derėjosi su esama darboviete dėl darbo užmokesčio, informavo bankroto administratorių. Mokumo atkūrimo plane nebuvo numatytas joks konkretus tikslas, kurį privalėjo pasiekti apeliantas, todėl nėra pagrindo išvadai, kad apeliantas tinkamai neįgyvendino plane numatytų priemonių. Apeliantui negali būti taikomos neigiamos pasekmės už tai, kad jis nepasiekė tikslo, kuris nenurodytas mokumo atkūrimo plane.
Be jokių įrodymų ir argumentų subjektyviai konstatavęs apelianto nepakankamą aktyvumą pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino paties apelianto galimybės atitikti teismo teorinį įsivaizdavimą.
Apeliantas neturėjo jokios galimybės suvokti, kad mokumo atkūrimo plano 1.5 punkte numatytas pareigas (ieškoti geriau mokamo darbo, stebėti darbo skelbimus, gauti didesnes pajamas esamoje darbovietėje, apie rezultatus informuoti bankroto administratorių) jis turėtų vykdyti pagal kažkokį pirmosios instancijos teismo neįvardytą aktyvumo lygmenį.
Vienintelis apelianto bankroto pabaigai prieštaraujantis lemiamą balsą kreditorių susirinkime turintis kreditorius PlusPlus Capital AS yra įmonė, kurios veikla yra skolų išieškojimas (profesionalus kreditorius). Jeigu kreditorius turėjo lūkestį, kad apeliantas konkrečiu metu pasiektų konkretų darbo užmokesčio dydį, kreditorius turėjo galimybę tokius reikalavimus įrašyti į mokumo atkūrimo planą, kad apeliantas juos suvoktų ir galėtų bandyti pasiekti. Nesant jokių konkrečių nustatytų pajamų tikslų, apeliantas rinkosi saugumą ir galbūt lėtesnį darbo užmokesčio augimą esamoje darbovietėje, nes garantuotas pajamas suvokė kaip tinkamą ir kreditorių lūkesčius atitinkantį savo elgesį.
Dėl subjektyvaus „aktyvumo“ kriterijaus tariamo nepakankamumo pirmosios instancijos teismas sukėlė apeliantui itin sunkias pasekmes. Trejus metus vykdęs mokumo atkūrimo planą, dėl skundžiamos nutarties apeliantas neturėtų galimybės kelti fizinio asmens bankroto bylą 10 metų, t. y. dar mažiausiai 13 metų yra paliekamas oraus finansinio gyvenimo užribyje su maksimaliu išieškojimu iš gaunamų pajamų. Skundžiama nutartimi apeliantas yra stumiamas į socialinę atskirtį ir šešėlį dėl teisės aktuose ir skundžiamoje nutartyje neapibrėžto, bet, teismo nuomone, nepakankamo aktyvumo.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo PlusPlus Capital AS pateikė atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą, juo prašė apelianto atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutartį dėl bankroto bylos nutraukimo nepakeistą. Esminiai atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai:
Nesutinka su apelianto argumentais dėl absoliutaus procesinio sprendimo negaliojimo pagrindo – bylą du kartus iš eilės išnagrinėjo tas pats teisėjas. Nurodo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkė raštu pagrįstai nurodė, kad klausimai, sprendžiami po mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, laikomi tarpiniais bylos veiksmais, dėl kurių priimami procesiniai teismo sprendimai nepasisakant dėl bylos esmės.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas 2026 m. kovo 19 d. nutartimi panaikino 2025 m. gruodžio 16 d. nutartį išimtinai dėl procesinio pobūdžio pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, jog bylą nagrinėjęs teisėjas netinkamai būtų įvertinęs bylos faktines ir teisines aplinkybes, todėl akivaizdu, kad šiuo atveju apelianto teisė į nešališką teismą nebuvo pažeista. Priešingai, teismas spręsdamas apelianto bankroto bylos nutraukimo klausimą išliko nuoseklus ir nešališkas.
Apeliantas apie tariamą bylų paskirstymo pažeidimą žinojo iki skundžiamos nutarties priėmimo. Teismo pirmininkei atsisakius perduoti bylą kitam teisėjui, apeliantui teko galimybė šį sprendimą skųsti ar reikšti nušalinimą, tačiau to padaryta nebuvo. Priešingai, apeliantas pasirinko dalyvauti teismo posėdyje, posėdžio metu nurodė, kad neturi duomenų dėl bylą nagrinėjančio teisėjo šališkumo, ir tik po nepalankios bylos baigties vėl naudoja šį argumentą kaip savo gynybos priemonę.
Pažymi, kad apeliantas didžiąją trejų plano įgyvendinimo metų dalį dirbo ne visą darbo laiką – tik 19–21 valandą per savaitę. Šis faktas yra neginčijamas. Apeliantas savo nepakankamą aktyvumą byloje aiškino dviem aplinkybėmis: (1) rūpinimusi mažamečiais vaikais ir sutuoktine; (2) objektyviomis darbdavio ekonominėmis problemomis. Atskiruoju skundu apeliantas nebeginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl to, kad vaikų priežiūra nebuvo objektyvi kliūtis apeliantui dirbti visą darbo laiką (visu etatu), tuo iš esmės pripažino, kad nedėjo maksimalių pastangų kuo daugiau uždirbti ir kaip galima didesne apimtimi padengti savo kreditorių reikalavimus.
Pareiškėjui esant jauno darbingo amžiaus, neturint jokių sveikatos problemų ar nesant kitų objektyvių aplinkybių, trukdančių dirbti, darbas puse etato ir tenkinimasis nedideliu darbo užmokesčiu negali būti pateisinamas ir laikomas sąžiningu FABĮ kontekste.
Tai, kad apelianto darbdavys patyrė ekonominių sunkumų, nereiškia, kad apeliantas negalėjo aktyviai ieškoti kito darbdavio. Priešingai – darbdavio nestabilumas bent vidutiniškai apdairų ir protingą žmogų turėjo paskatinti aktyviau ieškotis alternatyvaus darbo.
Apelianto gaunamas apie 1 000 Eur bruto darbo užmokestis yra daugiau nei tris kartus mažesnis nei įmonės vidurkis. Apeliantas ėjo aukštesnio lygio pareigas, tačiau gavo proporcingai minimalų atlyginimą. Tai yra akivaizdus rodiklis, kad apeliantas nepasinaudojo visomis galimybėmis maksimaliai padidinti savo pajamas.
Kreditorius tiek plano tvirtinimo, tiek ir jo vykdymo metu teikė pastabas dėl bankrutuojančio asmens labai mažo darbo užmokesčio darbovietėje, visiškai neatitinkančio jo turimos kvalifikacijos ir patirties, tačiau kreditoriams nė karto nebuvo pateikta duomenų apie bankrutuojančio asmens pastangas didinti pajamas. Tai, kad kreditoriams nė karto nebuvo pateikta informacija apie apelianto pastangas gerinti savo finansinę būklę (nei administratoriaus veiklos ataskaitoje, nei atsakant į konkrečias pastabas), ir tai, kad šiuo klausimu byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrįstai leidžia kritiškai vertinti apelianto ir bankroto administratoriaus byloje išsakytą poziciją, neva apeliantas informuodavo bankroto administratorių apie savo vykdomas darbo paieškas.
Apelianto argumentai dėl kreditoriaus statuso, kreditoriaus vertinimu, teisiškai nereikšmingi, kadangi niekaip nepaneigia, nesumenkina kriterijų, pagal kuriuos turi būti vertinamas FABĮ 16 straipsnyje įtvirtintų pareigų vykdymas.
Kreditorius nuo 2024 m. balandžio 22 d. teikė pastabas dėl neproporcingai mažo apelianto darbo užmokesčio ir jo pasyvumo. Šios pastabos buvo ignoruotos tiek bankroto administratoriaus, tiek apelianto. Aplinkybė, kad kreditorius nesikreipė su formaliu prašymu pateikti įrodymus, nereiškia, kad apeliantas galėjo ja remtis kaip pagrindu netinkamai vykdyti savo pareigas.
FABĮ 16 straipsnio 10 punkte įtvirtinta pareiga aktyviai siekti geriau mokamo darbo yra įstatyme tiesiogiai įtvirtinta ir galioja nepriklausomai nuo to, ar ji pakartota mokumo atkūrimo plane.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis).
CPK 336 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.
Dėl naujų įrodymų pridėjimo
Pareiškėjas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – 2026 m. kovo 25 d. raštą Vilniaus miesto apylinkės teismui ir 2026 m. balandžio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo atsakymą į raštą.
CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).
Spręsdamas naujų įrodymų pridėjimo prie bylos klausimą, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas prašymo dėl įrodymų pridėjimo prie bylos nesuformulavo. Apeliantas pateiktais įrodymais grindžia savo atskirojo skundo argumentus. Dalyvaujantys byloje asmenys turėjo galimybę susipažinti su pateiktais įrodymais ir dėl jų pareikšti savo poziciją. Esant tokioms aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į byloje šalių įrodinėjamas aplinkybes, ginčo dalyką, siekiant tinkamai nustatyti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad ginčas būtų išspręstas teisingai, apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo pateiktus įrodymus priima, kad, esant būtinybei, galėtų juos vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartimi pareiškėjui PRS1 iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Skolvalda“.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 6 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančio PRS1 kreditinių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planas, kuriam 2022 m. rugsėjo 30 d. pritarė kreditorių susirinkimas.
Bankroto administratorė pateikė prašymą baigti pareiškėjo fizinio asmens bankroto bylą, nurašyti nepadengtus kreditinius reikalavimus, įskaitant ir nepateiktus, pateikė 2025 m. spalio 20 d. Plano įgyvendinimo aktą, 2025 m. lapkričio 5 d. Plano įgyvendinimo nepasirašymo protokolą, kitus įrodymus.
Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas bankroto administratorės prašymas baigti pareiškėjo bankroto bylą ir fizinio asmens bankroto byla nutraukta, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl procesinės teisės normų pažeidimo
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, argumentuoja, jog klausimą dėl pareiškėjo bankroto bylos pabaigos du kartus išnagrinėjo tos pačios sudėties teismas, abejoja bylą išnagrinėjusio teismo (teisėjo) nešališkumu. Teigia, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.
Pasisakydamas dėl šių pareiškėjo argumentų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog įstatymų leidėjas procesinius teisės normų pažeidimus, sudarančius prielaidas sprendimui (nutarčiai) panaikinti, skirsto į tuos, kurie lėmė neteisingą bylos išsprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis), ir tuos, kuriems esant neturi reikšmės faktas, ar dėl jų galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes kyla abejonių dėl paties pirmosios instancijos teismo proceso teisėtumo (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Pirmuoju atveju neigiamus pažeidimų teisinius padarinius dažnai gali ištaisyti ir apeliacinės instancijos teismas, nes šie pažeidimai patys savaime nesąlygoja tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvimo. Antruoju atveju padarytieji pažeidimai sudaro besąlyginį pagrindą panaikinti sprendimą, grąžinant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tokiais pažeidimais pripažįstami esminių proceso teisės nuostatų (nustatančių teismo sudėtį, kompetenciją, pareigas, pagrindinius bylų nagrinėjimo civiliniame procese principus, užtikrinančius procesines asmenų teises ir t.t.) pažeidimai. Tai reiškia, kad tokiais pažeidimais yra sukeliami neigiami teisiniai padariniai – tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvimas, dėl to kyla būtinybė šį procesą pakartoti (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-28-241/2019, 22 punktas; 2022 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-489-467/2022 24 punktas).
CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Teismo sudėtis yra laikoma neteisėta, jeigu ji neatitinka įstatymo reikalavimų (CPK 62 straipsnis), teismas buvo šališkas (CPK 65, 66 straipsniai), buvo pažeistas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą (CPK 71 straipsnis, 370 straipsnio 5 dalis). Teismo sudėtis taip pat gali būti neteisėta pažeidus teisėjų skyrimo arba bylų paskirstymo tvarką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-125-219/2017 19 punktą; 2023 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-1120/2023 18 punktą).
Pagal CPK 71 straipsnio 1 dalį, teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme, taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendimas buvo priimtas jam dalyvaujant. Šis ribojimas nustatytas dėl to, kad pakartotinis teisėjo tos pačios bylos nagrinėjimas gali sukelti abejonių dėl nešališkumo, kai bylą nagrinėjęs pirmą kartą teisėjas jau buvo pateikęs teisinį vertinimą. Neleistinumą teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant civilinę bylą įstatymas sieja su konkretaus ginčo išsprendimu iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-469-313/2016, 30 punktas).
Šiuo atveju remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo nemokumo administratorės prašymas baigti bankroto bylą buvo išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutartimi (teisėjas (duomenys neskelbtini)). Šia nutartimi teismas bankroto administratorės prašymo netenkino ir pareiškėjo bankroto bylą nutraukė konstatavęs Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 10 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintą pagrindą nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, t. y. kai fizinis asmuo nevykdo kitų FABĮ nustatytų reikalavimų (FABĮ 16 straipsnio 10, 12 punktai).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 19 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. e2S-943-925/2026) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutartis panaikinta ir klausimas dėl bankroto bylos pabaigos perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog pirmosios instancijos teismas paskyręs prašymą nagrinėti rašytinio proceso tvarka padarė procesinės teisės normos pažeidimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis), dėl kurio byla galėjo būti išspręsta neteisingai (nutarties 19 punktas). Atsižvelgdamas į tai, kad suinteresuoto asmens pozicija iš esmės skyrėsi nuo nemokumo administratorės pozicijos dėl fizinio asmens bankroto bylos pabaigos, ir į tai, jog teismas neišsprendė nemokumo administratorės prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog netinkamas procesinių teisės normų taikymas pažeidė rungimosi principą (CPK 12 straipsnis), pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė teikti paaiškinimus žodžiu dėl suinteresuoto asmens pozicijos, ir procesinio lygiateisiškumo principą (CPK 17 straipsnis), nes, pareiškėjui nesuteikus galimybės išreikšti atsikirtimus žodžiu, byla išnagrinėta iš esmės remiantis tik suinteresuoto asmens pozicija ir raštu išdėstytais argumentais, teismas nevienodai padėjo šalims įgyvendinti savo procesines teises (nutarties 22 punktas).
Panaikinus 2025 m. gruodžio 16 d. nutartį ir klausimą dėl bankroto bylos pabaigos perdavus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, byla paskirta nagrinėti teisėjui (duomenys neskelbtini). Skundžiama pirmosios instancijos teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutartimi prašymą dėl bankroto bylos pabaigos išnagrinėjus žodinio proceso tvarka, bankroto administratorės prašymas netenkintas ir fizinio asmens bankroto byla nutraukta, teismui konstatavus FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintą pagrindą nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, t. y. bankrutuojančiam asmeniui nevykdant FABĮ reikalavimų (FABĮ 16 straipsnio 10, 12 punktai).
Iš byloje esančių duomenų (pateiktų kartu su atskiruoju skundu) matyti, jog pareiškėjas (jo atstovas) 2026 m. kovo 25 d. su prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą prašydamas patikrinti, ar teisingai išspręstas klausimas dėl teisėjo paskyrimo ir, esant pagrindui, organizuoti kito teisėjo paskyrimą. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 22 d. rašto Nr. V2-636-2026 matyti, jog atsakant į pareiškėjo prašymą jam paaiškinta, jog dėl fizinio asmens bankroto bylos teisminio nagrinėjimo specifiškumo fizinio asmens bankroto byla baigiama nagrinėti iš esmės teismui patvirtinus mokumo atkūrimo planą; visi kiti klausimai, kurie sprendžiami po mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, laikomi tarpiniais veiksmais, dėl kurių priimami procesiniai teismo sprendimai nepasisakant dėl bylos esmės. Rašte taip pat nurodoma, jog fizinio asmens bankroto procesas baigiamas teismui priėmus nutartį dėl bankroto bylos pabaigos; teigtina, kad nagrinėjamu atveju bylų skirstymo taisyklių klaidų nebuvo padaryta, todėl nėra pagrindo perduoti klausimo dėl bankroto bylos pabaigos spręsti kitam teisėjui. Atskiruoju skundu apeliantas nurodo, jog dėl techninių kliūčių 2026 m. balandžio 22 d. raštas apeliantui nebuvo išsiųstas laiku, pateikė duomenis, jog minėtas dokumentas apeliantui (jo atstovui) elektroniniu paštu atsiųstas po skundžiamos nutarties priėmimo (2026 m. gegužės 21 d.).
Vertindamas, ar nebuvo pažeistas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant civilinę bylą, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog fizinio asmens bankroto procesą sudaro kelios nuosekliai viena po kitos einančios, privalomos stadijos. Pirmoji stadija yra fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas. Ji susideda iš dviejų etapų: 1) pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą priėmimo teisme; 2) nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo. Iškėlus bankroto bylą prasideda antroji bylos stadija – fizinio asmens mokumo plano projekto tvirtinimas. Ši stadija taip pat turi du etapus: 1) mokumo atkūrimo plano projekto parengimas ir svarstymas kreditorių susirinkime (neteisminis etapas); 2) mokumo atkūrimo plano projekto tvirtinimas teisme (teisminis etapas). Patvirtinus mokumo atkūrimo planą teisme prasideda trečioji stadija – mokumo atkūrimo plano vykdymas. Įvykdžius mokumo atkūrimo planą fizinio asmens bankroto byla yra užbaigiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos apžvalga bylose dėl fizinių asmenų bankroto Nr. AC-46-1. Teismų praktika. 2017, 46, p. 551–592).
FABĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai atliktas paskutinis plane nustatytas mokėjimas, bankroto administratorius ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo šio mokėjimo dienos privalo parengti plano įgyvendinimo aktą, kurį pasirašo fizinis asmuo, bankroto administratorius ir kreditorių susirinkimo pirmininkas. Bankroto administratorius šį aktą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jo pasirašymo dienos pateikia teismui, plano įgyvendinimo akto kopiją – fiziniam asmeniui ir kreditorių susirinkimo pirmininkui. Jeigu bent vienas iš šioje dalyje nurodytų asmenų atsisako pasirašyti plano įgyvendinimo aktą, surašomas akto nepasirašymo protokolas, kuriame nurodomos nepasirašymo priežastys, ir teikiamas teismui kartu su plano įgyvendinimo aktu. Teismas, gavęs šį aktą, priima nutartį baigti fizinio asmens bankroto bylą arba nutraukti fizinio asmens bankroto bylą (FABĮ 30 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju prašymą dėl fizinio asmens bankroto bylos pabaigos grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jį išsprendė, t. y. skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį priėmė, teisėjas, kuris buvo priėmęs ir panaikintą 2025 m. gruodžio 16 d. nutartį.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog fizinio asmens bankroto procese klausimai (bankroto bylos iškėlimo, mokumo atkūrimo plano tvirtinimo ir kt.) sprendžiami teismo nutartimi. Nutartimi pabaigti / nutraukti fizinio asmens bankroto bylą yra užbaigiamas fizinio asmens bankroto procesas. Šiuo atveju skundžiama nutartimi buvo išspręstas savarankiškas ginčas dėl fizinio asmens bankroto proceso užbaigimo. Tiek priimdamas skundžiamą nutartį, tiek panaikintą 2025 m. gruodžio 16 d. nutartį, teismas analizavo ir pateikė aplinkybių ir pagrindų užbaigti arba nutraukti fizinio asmens bankroto bylą teisinį vertinimą, vertino tas pačias aplinkybes ir argumentus, kuriais kreditorius grindė sąlygų nutraukti fizinio asmens bankroto bylą buvimą, o pareiškėjas ir jo nemokumo administratorė palaikė prašymą baigti fizinio asmens bankroto bylą egzistavimą. Todėl šiuo konkrečiu atveju laikytina, jog prašymą dėl bankroto bylos pabaigos grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo šį prašymą išnagrinėjo teisėjas, kuris iš esmės jau buvo įvertinęs materialiojo pobūdžio faktines aplinkybes, t. y. pasisakęs dėl dalyvaujančių byloje asmenų ginčo vertinimo ir įvertinęs tas pačias faktines aplinkybes, t. y. pasisakęs dėl bylai pateiktų įrodymų ir argumentų įrodomosios reikšmės.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog asmens teisė kreiptis į teismą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje. Ši teisė yra ir vienas iš civilinio proceso principų, įtvirtintas CPK 5 straipsnyje kaip asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos principas, nustatantis šios konstitucinės asmens teisės universalumą ir absoliutumą. Asmens teisė kreiptis į teismą, inter alia (be kita ko), suponuoja ir tinkamo teisinio proceso reikalavimą, kuris yra vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai ir kt.).
Tinkamą teismo procesą, be kita ko, garantuoja užtikrinimas, kad civilinė byla būtų išnagrinėta ir procesinis sprendimas priimtas teisėtos sudėties teismo, kuris būtų sudarytas, atsižvelgiant į Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintus reikalavimus teismo sudėčiai. Neteisėta teismo sudėtis yra absoliutus ir besąlygiškas teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad bylos išnagrinėjimas neteisėtos sudėties teismo yra esminis proceso teisės normų pažeidimas, reiškiantis, kad tinkamo proceso atitinkamos instancijos teisme (teisme, kuris išnagrinėjo bylą būdamas neteisėtos sudėties) nebuvo. Toks pažeidimas gali būti pašalintas tik pakartojus atitinkamos instancijos teismo procesą teisėta teismo sudėtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105-969/2015; 2016 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-378/2016 22 punktas; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-228-823/2020 20 punktas ir kt.).
Sąvoka „teisėtos sudėties teismas“ reiškia, kad nagrinėjant civilinę bylą nebūtų pažeisti teismo sudėčiai keliami reikalavimai, užtikrintas teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principų įgyvendinimas, o civilinė byla būtų išnagrinėta teisėjo (teisėjų kolegijos), turinčio (-ios) įstatymo nustatyta tvarka suteiktus įgaliojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2021 30 punktas).
Bylos teismuose skirstomos Teismų įstatyme nustatyta bylų paskirstymo tvarka (CPK 62 straipsnio 7 dalis). Teisėjams ir teisėjų kolegijoms bylos visais atvejais paskirstomos taip, kad būtų užtikrinta proceso šalių ir proceso dalyvių teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą (Teismų įstatymo 36 straipsnio 9 dalis). Draudimo teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylas principas, be kita ko, įtvirtina bendrąją taisyklę dėl teisėjo nešališkumo (CPK 71 straipsnio 1 dalis).
Šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į anksčiau aptartą byloje susiklosčiusią situaciją ir fizinio asmens bankroto proceso specifiškumą, mano, jog tai, kad tas pats teisėjas sprendė fizinio asmens bankroto bylos užbaigimo klausimą, panaikinus prieš tai jo priimtą procesinį sprendimą tuo pačiu klausimu, galėjo proceso dalyviams (šiuo atveju pareiškėjui) objektyviuoju aspektu sukelti pagrįstų abejonių dėl teismo (teisėjo) nešališkumo stokos. Tokias abejones bylą nagrinėjantis teisėjas privalo pašalinti, garantuodamas asmens teisę į nešališką teismą, o to nepadarius pažeidžiama proceso dalyvių teisė į nešališką teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, CPK 21 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-381/2022 32 punktas). Šios aplinkybės sudaro teisinį pagrindą konstatuoti, jog, grąžinus klausimą dėl fizinio asmens bankroto bylos pabaigos nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo ir šį prašymą išnagrinėjus tos pačios sudėties teismui (teisėjui), buvo pažeistas CPK 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas, todėl padarytas esminis proceso teisės pažeidimas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Nustačius CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą absoliutų teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindą, pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas turi būti besąlygiškai panaikintas, nes apeliacinės instancijos teismas šio proceso teisės normos pažeidimo negali ištaisyti. Toks pažeidimas gali būti pašalintas tik pakartojus atitinkamos instancijos teismo procesą teisėta teismo sudėtimi.
Dėl bylos procesinės baigties
Apibendrindamas tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nustatytas proceso teisės pažeidimas lemia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą ir yra pagrindas ją panaikinti (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutartis panaikintina ir klausimas dėl fizinio asmens bankroto bylos pabaigos perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Apeliacinės instancijos teismui konstatavus pirmiau nurodytą procesinio sprendimo panaikinimo ir bylos perdavimo nagrinėti iš naujo procesinį pagrindą, dėl kitų atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų teismas nepasisako ir jų nevertina, nes jie sudaro grąžinamo iš naujo nagrinėti klausimo dalyką (esmę).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336−339 straipsniais, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl pareiškėjo fizinio asmens bankroto bylos pabaigos perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.