Klaipėdos apygardos teismo nutartis

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. rugsėjo 17 d. Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žilvino Jaramino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Erikos Tamošaitienės ir Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Bačkonys“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Bačkonys“ patikslintą ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei ,,Autobus.lt“ ir uždarajai akcinei bendrovei ,,VA finance“ dėl sutarties nutraukimo teisinių padarinių ir nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė ,,Mano bankas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

2023 metų pabaigoje ieškovė savo komercinės ūkinės veiklos vykdymo tikslais nusprendė įsigyti lengvąjį automobilį, 2023 m. gruodžio mėn. interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) pastebėjo parduodamo automobilio ,,(duomenys neskelbtini)“ (toliau tekste – ir Automobilis) skelbimą. Automobilis ieškovei tiko, ieškovė nusprendė jį įsigyti nuosavybėn. 2023 m. gruodžio mėn. gale ieškovės atstovai nuvyko nurodytu adresu ir kartu su atsakovės UAB „Autobus.lt“ atstovu Automobilį apžiūrėjo. Ieškovei apsisprendus Automobilį įsigyti, Automobilio pardavėjas – atsakovė UAB „Autobus.lt“ pasiūlė tai padaryti išsimokėtinai, kartu pasiūlydama savuosius tokio pirkimo–pardavimo sandorio finansuotoją ir finansavimo tarpininką, atitinkamai: akcinę bendrovę (toliau – ir AB) „Mano bankas“ (trečiasis asmuo nagrinėjamoje byloje) ir atsakovę – UAB „VA finance“, ir atitinkamą Automobilio pirkimo–pardavimo sandorio mechanizmą. 2023 m. gruodžio 27 d. sudaryta Automobilio pirkimo–pardavimo sutartis, kur pardavėjas yra atsakovė UAB „Autobus.lt“, pirkėjas – AB „Mano bankas“ ir trečioji šalis – Klientas – atsakovė UAB „VA finance“; 2023 m. gruodžio 27 d. sudaryta Automobilio lizingo sutartis, kur lizingo davėjas yra trečiasis asmuo AB „Mano bankas“, o lizingo gavėjas – atsakovė UAB „VA finance“; 2023 m. gruodžio 22 d. sudaryta Transporto priemonės išperkamosios nuomos sutartis (toliau – ir Išperkamosios nuomos sutartis), kur Automobilio nuomotojas yra atsakovė UAB „VA finance“, o nuomininkas – ieškovė.

Praėjus kelioms dienoms nuo Automobilio perdavimo ieškovei, Automobiliu nuvažiavus apie 160 km, Automobilio prietaisų skydelyje užsidegė lemputės, informuojančios apie gedimus. Ieškovė Automobilį nedelsiant pristatė į (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ centrą ir apie tai (įskaitant pastebėtus gedimus ir gautus defektavimo rezultatus) 2024 m. sausio 4 d. raštu pranešė atsakovei – Automobilio pardavėjai UAB „Autobus.lt“. Nuo pirmųjų Automobilio eksploatavimo dienų Automobiliu važiuojant buvo juntamas bildesys. Šis gedimas irgi buvo remontuojamas, o apie jį ir jo rezultatus nedelsiant buvo pranešama Automobilio pardavėjai UAB „Autobus LT“. Nurodyti Automobilio gedimai, pastebėti praėjus kelioms dienos po Automobilio perėmimo ir pradėjus juo naudotis, pasireikšdavo nuolat, nepaisant to, kad Automobilis buvo nuolat remontuojamas, o jo remontų metu buvo keičiamos detalės. Už Automobilio remontus daugiausia mokėjo ieškovė, tačiau dalį remonto darbų apmokėjo ir Automobilio pardavėja – atsakovė UAB „Autobus.lt“. Pastaroji atsakovė kartą Automobilio remonto metu buvo suteikusi ieškovei ir pakaitinį automobilį. Tokiais savo veiksmais atsakovė UAB „Autobus.lt“ iš dalies sureagavo į ieškovės pretenzijas, tuo iš esmės patvirtindama ne tik jų pagrįstumą, bet ir savo kaip Automobilio pardavėjos teisinę padėtį aktualiame ginčo teisiniame santykyje. 2024 m. balandžio 23 d. ieškovė Automobilį dėl apžiūros ir diagnostikos pristatė į specializuotą servisą – UAB Automobilių kompiuterinės diagnostikos centrą. Šio serviso meistrai Automobilį apžiūrėjo, įvertino jo techninę būklę, parengė 2024 m. balandžio 23 d. Transporto priemonės apžiūros aktą. Po duomenų gavimo atsakovei UAB „Autobus.lt“ – Automobilio pardavėjai buvo įteikta atitinkama pretenzija, įskaitant ir atsakovės supažindinimą su minėtu Transporto priemonės apžiūros aktu. 2025 m. birželio 17 d. į ieškovės buveinę atvyko atsakovės UAB „VA finance“ atstovais prisistatę asmenys ir pasiėmė Automobilį.

Atsakovei UAB ,,VA finance“ reiškiamas reikalavimas galutinai išspręsti Išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo teisinių padarinių klausimą taikant proporcingą civilinę atsakomybę. Šio reikalavimo materialioji teisinė formuluotė yra piniginių lėšų priteisimas ieškovei iš nurodytos atsakovės kaip dvišalės restitucijos taikymo rezultatas. Šis reikalavimas yra visiškai savarankiškas, jis absoliučiai nepriklauso nuo to, kokios būklės buvo Automobilis. Atsakovė UAB „VA finance“ aktualiame teisiniame santykyje tėra Automobilio pirkimo–pardavimo sandorio, sudaryto tarp ieškovės (pirkėjo tokiame sandoryje) ir atsakovės UAB „Autobus.lt“ (pardavėjo tokiame sandoryje), finansavimo tarpininkė. Šiuo metu yra situacija, kai Išperkamosios nuomos sutarties šalis – atsakovė UAB „VA finance“ sutartį nutraukė vienašališkai, įskaitant ir tai, kad ši atsakovė atsiėmė sutarties dalyką – Automobilį. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė atsakovei UAB „VA finance“ pagal Išperkamosios nuomos sutartį yra sumokėjusi (išpirkusi) 64 proc. Automobilio vertės, taip pat į tai, jog ir pats Automobilis yra atsakovės atsiimtas ir ieškovė prarado galimybę tiek toliau naudotis lizingo dalyku (Automobiliu), tiek ateityje susigrąžinti jį nuosavybėn, darytina išvada, jog vienašališkai Išperkamosios nuomos sutartį nutraukusi atsakovė UAB „VA finance“ kartu pritaikė vienašalę restituciją – pasiėmė Automobilį. Atsakovė UAB „VA finance“ pritaikė ir neproporcingą ieškovės sutartinę civilinę atsakomybę – atsiėmusi Automobilį, sau pasiliko ir visas už Automobilį gautas ieškovės sumokėtas įmokas. Atsakovė UAB „VA finance“ pažeidė sutarčių nutraukimo pasekmes reglamentuojančias įstatymo nuostatas, neproporcingai pritaikė ieškovės civilinę atsakomybę.

Atsakovė UAB „VA finance“ iš ieškovės yra gavusi 9 098,71 Eur Automobilio išpirkimo įmokų, 1 781,47 Eur palūkanų ir 650 Eur sutarties sudarymo mokestį, iš viso 11 530,18 Eur. Sumokėjusi AB „Mano bankas“ 15 286,17 Eur, atsakovė UAB „VA finance“ patirtų 3 755,99 Eur realų nuostolį ir dar būtų netekusi 1 896,47 Eur planuotų pajamų, t. y. UAB „VA finance“ visi nuostoliai, įskaitant ir negautas pajamas, būtų 5 652,46 Eur. Tačiau šie nuostoliai mažintini grąžinto turto – Automobilio rinkos verte, kuri Išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo metu buvo ne mažesnė kaip 10 380 Eur. Ieškovė yra ne tik visiškai atlyginusi visus atsakovės UAB „VA finance“ nuostolius, kilusius iš Išperkamosios nuomos sutarties, bet ir sumokėjusi 4 727,54 Eur daugiau, t. y. ieškovės atsakovei UAB „VA finance“ sumokėtų įmokų suma ir grąžinto Automobilio vertė viršija atsakovės nuostolius, todėl 4 727,54 Eur suma ieškovei priteistina iš atsakovės UAB „VA finance“ restitucijos pagrindu.

Ieškovės reikalavimai UAB „Autobus.lt“ grindžiami atsakovės civilinės atsakomybės taikymu. Ieškovė pirko Automobilį iš atsakovės UAB „Autobus.lt“. Ieškovė gina savo, kaip netinkamos kokybės Automobilį lizingo būdu pirkusio lizingo gavėjo, teises. Ieškovė iš atsakovės UAB „Autobus.lt“, kaip iš netinkamos kokybės Automobilio pardavėjo, reikalauja grąžinti sumokėtą Automobilio kainos dalį, kompensuoti ieškovei jos patirtas Automobilio lizingavimo išlaidas ir atlyginti Automobilio remonto ir kitas išlaidas, kurias ieškovė patyrė turėdama Automobilį savo žinioje, remontuodama jį, įskaitant Automobilio gedimų nustatymą. Ieškovė iš atsakovės UAB „Autobus.lt“ taip pat reikalauja priteisti ieškovės patirtus nuostolius, susijusius su žalos prevencija ir jos sumažinimu, su žalos įvertinimu bei su žalos išieškojimu ne teismine tvarka.

Pagrindinė atsakovės UAB ,,Autobus.lt“ veikla yra automobilių komisas, ji teikia pagalbą tiek parduodant, tiek perkant automobilius. Komiso pagrindu UAB ,,Autobus.lt“ pardavinėjo ir Automobilį, kurį įsigijo ieškovė.

Ieškovė Automobilį apžiūrėjo, Automobiliu buvo pravažiuota. Apie tai, jog Automobilis yra atvežtas iš (duomenys neskelbtini), taip pat tai, kad Automobilis turėjo eismo įvykių, ieškovės atstovas buvo informuotas.

Susitarus dėl Automobilio pirkimo–pardavimo, atsakovė UAB ,,Autobus.lt“ įsipareigojo praeiti Automobilio techninę apžiūrą, taip užtikrinti ieškovei pateiktą patvirtinimą, kad Automobilis yra tvarkingas. 2023 m. lapkričio 3 d. buvo atlikta Automobilio techninė ekspertizė, išduota pažyma, tą pačią dieną buvo išduota privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros rezultatų ataskaita. Automobilio techninės apžiūros metu nenustatyta jokių gedimų.

Ieškovė ir atsakovė ,,VA finance“ – du juridiniai asmenys, verslo subjektai, sudarę Išperkamosios nuomos sutartį. Ieškovė, būdama profesionali rinkos dalyvė, veikianti savo rizika, Išperkamosios nuomos sutartį sudarė laisva valia, turėdama galimybę derėtis dėl sutarties sąlygų arba, esant sutarties sąlygoms netinkamoms, pasirinkti kitą finansavimo paslaugų teikėją. Tačiau ieškovė priėmė sprendimą sutartį dėl finansavimo sudaryti su atsakove UAB ,,VA finance“, o tai reiškia, kad atsakovės pasiūlytos sąlygos ieškovei buvo priimtinos.

Išperkamosios nuomos sutarties sąlygos, aptariančios vienašališko sutarties nutraukimo pasekmes, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.222 straipsnio 1 dalies prasme yra teisėtos sutarties sąlygos ir neprieštarauja CK 6.574 straipsniui, reglamentuojančiam lizingo sutarties esminio pažeidimo teisinius padarinius, nes šioje įstatymo normoje yra įtvirtinta vienašalės restitucijos taisyklė ir atitinkamai nėra reglamentuotas restitucijos taikymo kitai šaliai – lizingo gavėjui – klausimas.

Ieškovė padarė esminį Išperkamosios nuomos sutarties pažeidimą, lėmusį vienašališką sutarties nutraukimą (šių aplinkybių ieškovė neginčija), taigi ieškovei, kaip sutarties pažeidėjai, tenka neigiami padariniai, atsiradę dėl sutarties pažeidimo (neįvykdymo). Pagal šalių susitarimą, Automobilio nuosavybės teisė, įvykdžius Išperkamosios nuomos sutartį, automatiškai neturėjo pereiti ieškovei – ji galėjo pasirinkti, ar sutinka įgyti Automobilį.

Ieškovės iš interneto svetainės (duomenys neskelbtini) gautas rekomenduojamos Automobilio kainos apskaičiavimas ne tik nėra nustatytas Automobilio perdavimo atsakovei UAB ,,VA finance“ dieną, t. y. 2025 m. birželio 17 d., tačiau taip pat visiškai nėra tikslus ir neparodo realios Automobilio rinkos vertės. Kitokių įrodymų, kuriais ieškovė siektų įrodyti Automobilio realią rinkos vertę Automobilio perdavimo atsakovei dieną, t. y. 2025 m. birželio 17 d., bylai nepateikta.

Atsakovei UAB ,,VA finance“ vienašališkai nutraukus Išperkamosios nuomos sutartį dėl ieškovės kaltės, liko nepadengtos šios atsakovės turėtos išlaidos / nesumokėtos įmokos, netesybos bei kiti mokesčiai, kurių atsakovė UAB ,,VA finance“ turi teisę reikalauti Išperkamosios nuomos sutarties pagrindu: 2 055,44 Eur nesumokėtos įmokos pagal Išperkamosios nuomos sutartį; 411,08 Eur nesumokėti delspinigiai; 556,60 Eur išlaidos už Automobilio atsiėmimą ir transportavimą; 500 Eur sutarties nutraukimo mokestis; 121,21 Eur išlaidos už Automobilio patikrinimą po jo atsiėmimo iš ieškovės; 3 000 Eur bauda už Automobilio negrąžinimą per Išperkamosios nuomos sutartyje nustatytą terminą.

Nei atsakovės UAB ,,VA finance“ nuostoliai, nei juo labiau Automobilio rinkos vertė jo perdavimo atsakovei metu byloje nėra įrodyti. Anksčiau išvardytų atsakovės UAB ,,VA finance“ turėtų išlaidų bei nuostolių ieškovė visiškai nevertino, nors bent dalis jų (nesumokėtos įmokos, sutarties nutraukimo mokestis, bauda už nesavalaikį Automobilio grąžinimą) ieškovei neabejotinai žinomos.

Ieškovė neįrodė, kad išlaidos už Automobilio įregistravimą, Automobilio defektaciją, už elektronikos sistemų diagnostiką, UAB „Autopretenzija“ paslaugas, važiuoklės ir ratų geometrijos patikrą buvo būtinos ir buvo patirtos dėl atsakovės UAB ,,Autobus.lt“ kaltės. Prašydama iš atsakovės UAB ,,Autobus.lt“ priteisti bendrą 1 013,84 Eur dydžio nuostolių sumą, ieškovė apskritai neįrodinėja atsakovės civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų.

Ieškovė neįrodė, kad Automobilis turėjo esminių defektų, dėl kurių Automobilis negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį.

Ieškovė ne tik nėra sudariusi sutarties su atsakove UAB ,,Autobus.lt“, tačiau Išperkamosios nuomos sutartis, sudaryta tarp ieškovės ir atsakovės UAB ,,VA finance“, buvo nutraukta vienašališkai dėl ieškovės kaltės, o tai suponuoja, kad CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas (pirkėjo teisė atsisakyti sutarties ir reikalauti grąžinti sumokėtą kainą) nėra galimas taikyti, net jei ieškovė įrodytų, jog Automobilio perdavimo metu egzistavo esminiai defektai.

Patikslinto ieškinio pagrindu ieškovė siekia atgauti visas atsakovei UAB ,,VA finance“ sumokėtas įmokas, palūkanas, sutarties sudarymo mokestį, taip pat kitas su Automobilio naudojimu susijusias išlaidas, t. y. iš esmės ieškovė siekia būti neatlygintinai pavažinėjusi Automobiliu pusantrų metų, jį papildomai nudėvėdama ir sumažindama jo vertę. Akivaizdu, kad patikslinto ieškinio tenkinimas, ieškovei neįrodžius, kad Automobilis turėjo esminių defektų jo perdavimo ieškovei metu, formuotų ydingą praktiką, nes sudarytų sąlygas asmenims (pirkėjams ar lizingo gavėjams) piktnaudžiauti savo padėtimi ir nepagrįstai praturtėti kitų asmenų (pardavėjų ar lizingo davėjų) sąskaita.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Reikalavimą atsakovei UAB „VA finance“ dėl Transporto priemonės išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo teisinių padarinių ir proporcingos civilinės atsakomybės taikymo ieškovė grindė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pateiktais šio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012. Jų esmė – pripažinimas iki tol neigtos lizingo gavėjo teisės susigrąžinti sumokėtas lizingo davėjui įmokas, net jei sutartis buvo nutraukta dėl lizingo gavėjo kaltės. Lizingo gavėjo teisę susigrąžinti sumokėtas įmokas po sutarties nutraukimo kasacinis teismas susiejo su esmine sąlyga, jog susigrąžinti įmokas galima tik tokiu atveju, kai lizingo sutartyje nustatytas daikto nuosavybės teisės perėjimas lizingo gavėjui po sutarties įvykdymo.

Nurodo, kad Transporto priemonės išperkamosios nuomos sutarties 2.4 p. nustatyta, kad nuosavybė į Automobilį pereina ieškovei šiai tinkamai įvykdžius sutartį. Be to, įmokų, mokamų lizingo davėjui (atsakovei UAB „VA finance“), sandara (mokama Automobilio dengimo / likutinė vertė ir palūkanos) yra tiesiogiai nulemta nuosavybės teisės perėjimo sąlygos buvimo. Sutartinės Automobilio nuosavybės teisės perėjimo ieškovei sąlygos buvimo Transporto priemonės išperkamosios nuomos sutartyje pirmosios instancijos teismas nepaneigė. Taigi, ieškovė, kaip lizingo gavėja, sumokėjusi atsakovei UAB „VA finance“ dalį Automobilio vertės ir atsakovei atsiėmus patį lizingo dalyką – Automobilį, įgijo teisę reikalauti įmokų, viršijančių atsakovės UAB „VA finance“ nuostolius, susigrąžinimo.

Nesuprantamas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad ieškovė neturi teisės pretenduoti į atsakovės faktiškai gautos naudos dalį, viršijančią tą naudą, kurią atsakovė būtų gavusi tinkamo lizingo sutarties įvykdymo atveju, nes niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų, kadangi nėra aišku, apie kokią naudą eina kalba. Šiuo atveju naudą gavo atsakovė UAB „VA finance“, kuriai ne tik visiškai buvo atlyginti nuostoliai, bet dar ir paliktas juos viršijantis turtas – Automobilis. Neteisėtus veiksmus galbūt atliko ieškovė, ji nevykdė sutarties, nemokėjo įmokų. Bet ieškovė nesiekė ir nesiekia jokios naudos, ieškovė tik siekė atgauti permokėtas įmokas.

Pirmosios instancijos teismo teiginiai dėl ieškovės neteisėtų veiksmų tiesioginių sąsajų su ieškovės teisės susigrąžinti įmokas netekimu visiškai neatitinka anksčiau nurodyto kasacinio teismo išaiškinimo, todėl darytina išvada, kad tokiais motyvais vadovavęsis teismas ne tik nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos, bet ir netinkamai aiškino ir nepagrįstai netaikė dvišalės restitucijos taisykles reglamentuojančių teisės normų (CK 6.222 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su tuo, kad CK 6.222 straipsnio norma yra dispozityvioji, o ginčo šalys, galėjusios susitarti kitaip, visgi susitarė dėl vienašalės restitucijos, todėl ji ir taikytina, taip pat neatitinka suformuotos teisminės praktikos, išdėstytos kasacinio teismo nutartyje Nr. 3K-3-472/2012.

Reikalavimas nesivadovauti tuo, ką susitarė ginčo šalys, t. y. nesivadovauti atitinkamomis sutartinėmis nuostatomis, o vadovautis įstatymu (CK 6.222 straipsnis), įskaitant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis), iš esmės yra reikalavimas dėl Transporto priemonės išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo teisinių padarinių taikymo, įskaitant reikalavimą taikyti proporcingą ieškovės sutartinę civilinę atsakomybę ir reikalavimą taikyti dvišalę restituciją. Tai ir toks reikalavimas, kurio patenkinimas sukeltų ieškovei atitinkamas jos siekiamas teisines pasekmes. Todėl toks reikalavimas yra savarankiškas, pagrindinis, nagrinėtinas teisme. Akivaizdu, kad su juo susiję kiti iš jo išplaukiantys šalutiniai reikalavimai, pvz., reikalavimas modifikuoti sutartį, reikalavimas panaikinti tam tikras sutarties nuostatas ir pan., patenka į minėto pagrindinio reikalavimo apimtį ir atskirai nereikštini.

Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo atsakovei UAB „Autobus.lt“, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko padarė netinkamas išvadas. Teismo netinkamas įrodymų vertinimas, ieškovės manymu, iš esmės pasireiškė pernelyg didelės įrodomosios vertės suteikimu vieniems įrodymams ir, atvirkščiai, pernelyg mažos įrodomosios vertės priskyrimu kitiems. Be to, nors teismas ir vertino įrodymų visumą, skundžiamame sprendime toks įrodymų visumos vertinimas, ieškovės įsitikinimu, nėra visapusiškas ir objektyvus, o teismo padarytos išvados yra nelogiškos, neteisingos ir nepagrįstos.

Nurodo, kad byloje esantys įrodymai – autoservisų sąskaitos su atliktų darbų aprašymais, autoservisų pažymos, mechanikų ataskaitos – nepaneigia esminio Automobilio trūkumo – netvarkingos važiuoklės, kaip teigė pirmosios instancijos teismas, nes tuose servisuose nebuvo keliami ir sprendžiami tokio pobūdžio klausimai, o buvo atliekami konkretūs remontai ir diagnostikos. Tačiau šie minėti įrodymai svarbūs ir teisiškai reikšmingi. Būtent jie patvirtina ieškovės teiginius, pagrįstus ir specialisto R. A. parodymais, kad dėl esminio važiuoklės trūkumo kilo ir visi kiti automobilio gedimai – gedo amortizatoriai, stabilizatoriaus traukė, išsikraipydavo ratų suvedimas.

Pirmosios instancijos teismas įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes išdėstė, aprašė ir įvertino taip, tarytum jų visuma leidžia sumažinti minėtų įrodymų: transporto priemonės apžiūros akto ir specialisto R. A. parodymų, įrodomąją reikšmę ir kartu paneigti šiais įrodymais įrodinėtas faktines aplinkybes.

Vertindamas pagrindinį byloje esantį įrodymą – Transporto priemonės apžiūros aktą, pirmosios instancijos teismas itin akcentavo jo parengimo laiką – 2024 m. balandžio 23 d. Šį įrodymą teismas įvertino kaip Automobilio trūkumų nustatymą praėjus 4 mėnesiams nuo Automobilio perdavimo ieškovei. Toks laikotarpis, kartu ir jo metu Automobiliu nuvažiuotas atstumas, teismo vertinimu, yra per ilgas, dėl ko teismas padarė tikėtiną išvadą, kad UAB Automobilių kompiuterinės diagnostikos centro 2024 m. balandžio 23 d. nustatyti trūkumai atsirado jau Automobilį eksploatuojant ieškovei. Ieškovės manymu, nurodytą įrodymą teismas vertino (ypač akcentuodamas 4 mėnesių laikotarpį) netinkamai, t. y. nesusiedamas jo su kita įrodomąja medžiaga.

Nurodo, kad Automobilio gedimai pasireiškė ne po 4 mėnesių, o iš esmės iš karto ieškovei pradėjus naudotis Automobiliu. Visi anksčiau nurodyti gedimai (remontai, diagnostikos) pasireiškė / buvo atliekami dar iki Automobilio patikros UAB Automobilių kompiuterinės diagnostikos centre. Visa tai kartu patvirtina, kad 2024 m. balandžio 23 d. atlikta Automobilio diagnostika buvo nulemta jau iki tol buvusių Automobilio techninių problemų.

Kritiškai vertintinas pirmosios instancijos teismo argumentas, kuriuo teismas paneigė specialisto R. A. išvadas, kad ieškovė Automobilį eksploatavo, juo važinėjo ilgą laiką, nuvažiavo didelį atstumą. Tai, kad ieškovė Automobiliu visgi važinėjo, visiškai nepaneigia Automobilio eksploatacijos negalimumo. Tokie galbūt neatsakingi, rizikingi, kritikuotini ieškovės veiksmai apskritai negali būti šio ginčo nagrinėjimo dalyku, o jų sugretinimas su specialisto, transporto priemonių inžinerijos magistro, turinčio 20 metų patirtį defektuojant, tvarkant automobilius, kategoriškais išaiškinimais, kad Automobilis neeksploatuotinas, ir šių išaiškinimų paneigimas laikytinas absoliučiai neteisinga ir niekuo nepagrįsta išvada, neteisingu ir visiškai netinkamu įrodymų vertinimu.

Tai, kad Automobilis iki jo perdavimo ieškovei atitiko techninės apžiūros reikalavimus, galima būtų logiškai paaiškinti tuo, kad labai tikėtina, jog važiuoklės geometrijos trūkumų, kėbulo geometrijos trūkumų, ratų suvedimo neatitikimo techninę apžiūrą atlikę specialistai nenustatinėjo, nes tokie automobilių neatitikimai nėra techninės apžiūros dalykas.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad reikalaujant nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį būtinas lizingo davėjo sutikimas (CK 6.73 straipsnio 1 dalis), o tokio nesant, toks ieškovės teisių gynimo būdas yra negalimas. Atkreipia dėmesį į tai, kad savo kaip Automobilio pirkėjo pažeistas teises ieškovė gynė ir teisme, kur atsakove buvo Automobilio pardavėja UAB „Autobus.lt“, o kiti proceso dalyviai – su lizingu susiję asmenys: AB „Mano bankas“ (lizingo tarpininkas) ir UAB „VA finance“ (lizingo davėjas), todėl ieškovė mano, kad toks jos teisių gynimo būdas teisme yra tinkamas. Toje pačioje byloje dalyvaujantys su lizingu susiję asmenys turėjo visas teises ir galimybes pasisakyti nagrinėjamu aktualiu klausimu. Be to, toks ieškovės reikalavimas atsakovei UAB „Autobus.lt“ iš esmės yra reikalavimas dėl šios atsakovės civilinės atsakomybės taikymo, tokio reikalavimo faktinis pagrindas yra tas, kad atsakovė – Automobilio pardavėja, nors formaliai Automobilį yra pardavusi ne ieškovei, o AB „Mano bankas“, privalo ieškovei atlyginti jos patirtus nuostolius dėl netinkamos Automobilio kokybės.

Nurodo, kad ieškovė teisme bandė pasinaudoti įrodinėjimo teise – siekė gauti specialių žinių turinčio nepriklausomo asmens (eksperto) kompetentingus atsakymus į savo užduotus klausimus ir tokiu būdu įtikinamai sužinoti dėl savo nurodytų faktinių aplinkybių pagrįstumo. Ieškovę būtų tenkinęs bet koks eksperto atsakymas, netgi nepalankus ieškovei, nes logiškas, išsamus, specialiosiomis žiniomis paremtas nepriklausomo, nešališko, objektyvaus ir sąžiningo asmens atsakymas, gautas atlikus teisėtą ekspertizę, yra savotiška teisinė satisfakcija. Ieškovė ne tik sumokėjo žyminį mokestį už savo reikalavimo nagrinėjimą teisme, bet sumokėjo ir teismo nustatytą įnašą už ekspertizę, parengė klausimus ekspertui, tam ruošėsi, skyrė tam savo laiką ir lėšas. Tačiau teisme ieškovei nepavyko realizuoti savo teisės įrodinėti faktines aplinkybes ieškovės pasirinkta įrodinėjimo priemone – teismo ekspertize. Teisme gautas ekspertizės aktas ir jame nurodytos išvados teismo pripažinti netinkamais, teismas jais apskritai nesivadovavo.

Teigia, kad ieškovės teisė teisme įrodinėti jos nusakomas aplinkybes buvo sužlugdyta ir dėl ypač Automobilio techninės būklės įvertinimu suinteresuotos atsakovės UAB „Autobus.lt“ veiksmų. Mano, kad ekspertizės eigai darė įtaką ir kita atsakovė – UAB „VA finance“. Nors šiai atsakovei galutiniu patikslintu ieškiniu nebuvo pareikšta jokių reikalavimų, susijusių su Automobilio technine būkle, ieškovės manymu, ši atsakovė taip pat rodė suinteresuotumą, jog būtų atmestas reikalavimas UAB „Autobus.lt“, todėl prašo įvertinti šios atsakovės veiksmus, dėl kurių nepasisakė pirmosios instancijos teismas: i) Automobilio atsiėmimą iš ieškovės iš karto po to, kai ieškovė pareiškė teisme prašymą dėl Automobilio techninės ekspertizės atlikimo; ii) darytą poveikį Automobiliui iš karto jį atsiėmus iš ieškovės, dar prieš ekspertizės atlikimą (buvo jungiamasi prie sisteminio bloko, tikrinamos klaidos ir pan.); iii) nevykdymą teismo įpareigojimo, nustatyto teismo 2025 m. liepos 11 d. nutartimi (teismas įpareigojo atsakovę UAB „VA finance“ susitarti su ekspertu dėl Automobilio perdavimo ekspertizei, UAB „VA finance“ savo žinioje turėto Automobilio ekspertui neperdavė, o Automobilį netgi perdavė kitai atsakovei UAB „Autobus.lt“, t. y. tai atsakovei, kuri labiausiai suinteresuota Automobilio technine būkle. Teismo nustatyta, kad Automobilis ir šios atsakovės nebuvo perduotas ekspertui, o buvo nuolat laikomas šios atsakovės aikštelėje. UAB „Autobus.lt“ atstovas pats Automobilį pristatė į atitinkamas ekspertizės atlikimo vietas, iš kur jį vėl pasiimdavo, pats dalyvavo atliekant ekspertizę); iv) atsakovės (UAB „VA finance“) bendravimą su ekspertu, kišimąsi į ekspertizės eigą, pasireiškiantį Automobilio sekimu GPS sistema visos ekspertizės metu, šių duomenų tiesiogiai (ne per teismą) perdavimu pačiam ekspertui, kuris juos dar ir panaudojo savo atliktos ekspertizės ataskaitai pagrįsti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė paaiškino, kad nustačius, kad dėl atsakovių (ar kurios iš jų) įtakos buvo sužlugdyta ieškovės teisė byloje įrodinėti jos nusakomas faktines aplinkybes, turėtų būti taikyta teisinė (procesinė) atsakomybė, pasireiškianti, pvz., jų patirtų bylinėjimosi išlaidų nepriteisimu. Kadangi pirmosios instancijos teismas nors ir sumažino atsakovėms priteistinas bylinėjimosi išlaidas, tačiau visiškai kitais pagrindais, apie tai nieko nepasisakė, ieškovė prašo šiuo klausimu pasisakyti apeliacinės instancijos teismo.

Ieškovė, kuriai netinkamas ekspertizės atlikimas sukėlė ir akivaizdžias neigiamas procesinio ir materialinio pobūdžio teisines pasekmes, neturėtų mokėti už absoliučiai netinkamą eksperto darbą. Todėl prašo grąžinti jai jos sumokėtus 500 Eur už ekspertizės atlikimą arba, įvertinus argumentus dėl įrodinėjimo proceso pažeidimo, priteisti ieškovei 500 Eur iš abiejų atsakovių solidariai.

Ieškovė neturėtų kompensuoti ir ekspertizės išlaidų atsakovams, kurie, ieškovės pagrįstu manymu, galbūt prisidėjo prie ekspertizės pažeidimų. Todėl prašo atitinkamai perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, nepriteisiant atsakovėms jų sumokėtų sumų už ekspertizės atlikimą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria šalims paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, yra neaiški, prieštaringa ir neteisinga. Ieškovei nesuprantami pirmosios instancijos teismo argumentai ir samprotavimai, išdėstyti sprendimo 88 punkte, kur jau kartą įvertinęs tam tikras aplinkybes ir nusprendęs bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą sumažinti po 1 000 Eur, teismas vėl svarstė išlaidų sumažinimą, tik jau 500 Eur suma. Jei pirmosios instancijos teismas sprendė dėl išlaidų už teismo ekspertizę paskirstymo, ieškovei negali būti priskirta rizika už nepavykusią teismo ekspertizę, negali būti priskirta rizika už tai, kad ekspertas buvo iš anksto nusistatęs, šališkas, tikėtina, paveiktas išgirdęs atsakovės UAB „Autobus.lt“ samprotavimus ir vertinimus, negali būti priskirta rizika už tai, kad atliekant ekspertizę dalyvavo ir suinteresuota atsakovė UAB „Autobus.lt“, dėl ko ekspertizės eiga pripažinta neteisėta.

Ieškovei sunku suprasti, kodėl pirmosios instancijos teismas nustatęs ir patvirtinęs ne tik eksperto, bet ir atsakovės UAB „Autobus.lt“ konkrečius veiksmus, šios atsakovės vaidmenį atliekant ekspertizę, ekspertizės eigą (procesą) pripažinęs neteisėta, absoliučiai nieko nepasisakė dėl minėtos atsakovės kaltės, susijusios su bylinėjimosi išlaidomis.

Nesupranta, kodėl ieškinio patikslinimas 2025 m. gruodžio 22 d. taip pat yra ieškovės kaltė. Ieškovė ne kartą nurodė, kad pradiniu ieškiniu ji reiškė reikalavimą dėl Transporto priemonės išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo, be kita ko, pasireiškiančio Automobilio grąžinimu atsakovei UAB „VA finance“. Bylos nagrinėjimo metu su tokiais ieškinio reikalavimais niekada nesutikusi atsakovė minėtą sutartį nutraukė ir atsiėmė Automobilį. Taigi, išimtinai dėl tokių atsakovės UAB „VA finance“ veiksmų atitinkami ieškinio reikalavimai tapo visiškai nebeaktualūs, todėl iškilo būtinybė juos tikslinti, tai sąlygojo papildomų procesinių dokumentų parengimą ir atitinkamų bylinėjimosi išlaidų padidėjimą.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovės argumentų, kad atsakovių parengtų procesinių dokumentų turinys dubliuojasi ne tik atskirai kiekvienos atsakovės (viena kurių tuo metu buvo trečiasis asmuo) vardu parengtuose procesiniuose dokumentuose, bet ir vėlesniuose tapačios paskirties procesiniuose dokumentuose, nesvarbu, ar jie buvo parengti bendri (abiejų atsakovių vardu), ar ne.

Pasisakydamos dėl reikalavimo išspręsti Išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo teisinių padarinių ir proporcingos civilinės atsakomybės taikymo klausimus, pažymi, kad Išperkamosios nuomos sutartis yra galiojanti ir neginčijama, taigi jos sąlygos šalims yra privalomos.

CK 6.222 straipsnio 1 dalyje nurodyta teisės norma yra dispozityvioji teisės norma, tai sudaro pagrindą teigti, jog konkrečios sutarties šalys gali susitarti, kad jos taikys kitokias sutarties nutraukimo teisines pasekmes. Tą šalys ir padarė, savo susitarimą dėl vienašalės restitucijos taikymo įtvirtindamos Išperkamosios nuomos sutartyje.

Ieškovė ir atsakovė UAB ,,VA finance“ – du juridiniai asmenys, verslo subjektai, sudarę Išperkamosios nuomos sutartį. Ieškovė, būdama profesionali rinkos dalyvė, veikianti savo rizika, Išperkamosios nuomos sutartį sudarė laisva valia, turėdama galimybę derėtis dėl sutarties sąlygų arba, esant sutarties sąlygoms netinkamoms, pasirinkti kitą finansavimo paslaugų teikėją. Tačiau ieškovė priėmė sprendimą sutartį dėl finansavimo sudaryti su atsakove UAB ,,VA finance“, o tai reiškia, kad atsakovės UAB ,,VA finance“ pasiūlytos sąlygos ieškovei buvo priimtinos.

Aplinkybės apie atsakovės UAB ,,VA finance“ teisę nutraukti Išperkamosios nuomos sutartį, ieškovei nevykdant šios sutarties pagrindu prisiimtų įsipareigojimų, ir atsiimti ginčo Automobilį, atitinkamai aktyvūs atsakovės UAB ,,VA finance“ veiksmai, ginant pažeidžiamas savo teises bei teisėtus interesus, ieškovei neabejotinai buvo žinomi – ieškovė ne kartą buvo raštu apie tai informuota, be kita ko, ieškovei neabejotinai buvo žinomas ir šalių sudarytos Išperkamosios nuomos sutarties turinys. Taigi, pagrįstai teigtina, kad pagrindas ieškovei dar kartą patikslinti ieškinio reikalavimus atsirado dėl pačios ieškovės veiksmų, įvykdžius esminį Išperkamosios sutarties pažeidimą.

Vadovautis apeliantės nurodytu kasacinio teismo išaiškinimu nėra teisinio pagrindo – nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa su bylos, kurioje buvo priimta nurodyta kasacinio teismo nutartis, faktinėmis aplinkybėmis.

Pagal šalių susitarimą (Išperkamosios nuomos sutarties 2.4 punktas), Automobilio nuosavybės teisė, įvykdžius Išperkamosios nuomos sutartį, automatiškai neturėjo pereiti ieškovei – ji galėjo pasirinkti, ar sutinka įgyti Automobilį.

Išperkamosios nuomos sutarties šalys turėjo teisę susitarti dėl vienašalės restitucijos taikymo, sutartis yra sudaryta teisėtai, galiojanti ir neginčijama, dėl to privalo būti šalių vykdoma. Ieškovė tik formaliai nurodė, kad ginčija Išperkamosios nuomos sutarties sąlygas, kadangi tokios sąlygos jos netenkina, tačiau savarankiško reikalavimo byloje nebuvo pareiškusi. Atitinkamai ieškovės reikalavimas taikyti proporcingą civilinę atsakomybę pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmestas.

Pasisakydamos dėl galimų Automobilio trūkumų ir atsakovei UAB ,,Autobus.lt“ pareikštų reikalavimų nurodo, kad nuo pat šios civilinės bylos inicijavimo ieškovė įrodinėjo, neva Automobilis turėjo trūkumų, tačiau neįrodinėjo, jog būtent galbūt netvarkingas traversas ir buvo tas esminis trūkumas. Net 2025 m. gruodžio 22 d. patikslintame ieškinyje taip pat nėra aiškiai įvardijama, kad galimas traverso trūkumas laikytinas esminiu trūkumu.

Specialisto R. A. užfiksuoti kaip esminiai trūkumai – traverso ir galinių amortizatorių netvarkingumas – neegzistavo nei 2023 m. lapkričio 3 d. (kai buvo atlikta Automobilio privaloma techninė patikra), nei Automobilio perdavimo ieškovei metu, t. y. 2023 m. gruodžio 28 d., ar iš karto po jo. Jie buvo nustatyti tik 2024 m. balandžio 23 d., atsirado po Automobilio įsigijimo ir naudojant Automobilį intensyviai – Automobiliu nuvažiavus beveik 10 000 km.

Ieškovė taip pat neįrodė, kad Automobilio perdavimo ieškovei metu Automobilis galbūt turėjo kokių nors kitų trūkumų, kurie sudarytų pagrindą reikšti reikalavimus CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Atitinkamai ieškovės argumentai, neva kilo nuolatinis poreikis Automobilį remontuoti itin dažnai, neatitinka tikrovės. Akivaizdu, jog, nuolat ir itin dažnai remontuojant Automobilį, ieškovė nebūtų turėjusi galimybės Automobilį eksploatuoti taip intensyviai.

Nors tiek apeliaciniame skunde, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teiktuose procesiniuose dokumentas ieškovė nurodė, kad keliamas atsakovės UAB ,,Autobus.lt“ civilinės atsakomybės klausimas, tačiau keturios civilinės atsakomybės sąlygos, kaip numatyta CK, įrodinėjamos niekada nebuvo.

Byloje atsakovėms pareikštų reikalavimų pagrindu ieškovė siekė atgauti visas atsakovei UAB ,,VA finance“ sumokėtas įmokas, palūkanas, sutarties sudarymo mokestį, taip pat kitas su Automobilio naudojimu susijusias išlaidas, t. y. iš esmės ieškovė siekė būti neatlygintinai pavažinėjusi Automobiliu pusantrų metų, jį papildomai nudėvėdama ir sumažindama jo vertę.

Pasisakydamos dėl neva sužlugdyto įrodinėjimo proceso pirmosios instancijos teisme, atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė byloje yra atstovaujama profesionalaus teisininko, kuris konsultuoja ir pataria, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, kokius įrodymus ar prašymus pateikti, siekiant byloje ieškovei palankaus rezultato ir kt. Dėl to teiginys, neva dėl kažkokių atsakovių veiksmų buvo atimta ieškovės teisė įrodyti savo teiginius, yra visiškai nepagrįstas – tai buvo išimtinai pačios ieškovės apsisprendimo teisė ir bylos vedimo strategija.

Nėra suprantama ieškovės apeliaciniame skunde pateikiama pozicija dėl eksperto išvadų. Viena vertus, ieškovė sutinka su sprendime (39–48 punktuose) pateiktais motyvais, teismo sprendimu nesivadovauti byloje gautomis eksperto išvadomis, kita vertus, pateikia išsamius argumentus, susijusius su ekspertizės išvadomis, ekspertizės atlikimo aplinkybėmis ir kt. Atsakovių vertinimu, nė vienai iš šalių neskundžiant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje teismas nusprendė nesivadovauti eksperto pateiktomis išvadomis, visi su išvadomis susiję ieškovės argumentai (ypatingai įvertinus tai, kad būtent ieškovė atsisakė pakartotinės ekspertizės byloje) yra teisiškai nereikšmingi.

Ieškovės argumentai, susiję su tariamai sužlugdytu įrodinėjimo procesu, tėra ieškovės strategija, siekiant sudaryti įspūdį, neva bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos ieškovės teisės. Ieškovė viso proceso metu buvo atstovaujama profesionalaus atstovo, o visi sprendimai, susiję su pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis, į bylą teiktais paaiškinimais, rašytiniais įrodymais, liudytojų apklausa, buvo priimti pačios ieškovės.

Pasisakydamos dėl apeliantės argumentų dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme, ekspertizės išlaidų, nurodo, kad teismo ekspertizė byloje buvo skirta tenkinus būtent ieškovės prašymą. Nepaisant to, remiantis CPK 218 straipsniu, eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Atitinkamai joks byloje esantis įrodymas neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Nurodytos CPK nuostatos būtų taikytinos (taigi, teismas turėtų teisę atsisakyti vadovautis eksperto išvada), net jei byloje būtų atliktos dvi ar daugiau ekspertizių, tačiau ši aplinkybė neturi jokios įtakos bylinėjimosi išlaidų paskirstymui, kadangi bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra įtvirtintos CPK 93 straipsnyje, o pagrindinis principas yra „pralaimėjęs moka“. Šiuo atveju pralaimėjusi yra ieškovė, kadangi jos ieškinys atmestas visa apimtimi.

Dėl apeliantės argumentų, susijusių su atsakovių procesinių dokumentų turiniu (dalies argumentų pasikartojimu), nurodo, jog tik pradiniai atsiliepimai į ieškovės ieškinį buvo pateikti savarankiškai UAB ,,Autobus.lt“ ir UAB ,,VA finance“ vardu, kadangi tuo metu skyrėsi UAB ,,VA finance“ procesinė padėtis – ji į bylą buvo įtraukta trečiojo asmens statusu. Atsakovės turėjo teisę (tam tikrais atvejais ir pareigą) pateikti procesinius dokumentus byloje ir atitinkamai tokią teisę (ar pareigą) galėjo įgyvendinti teikdamos atskirus procesinius dokumentus. Tačiau, įgyvendinant proceso ekonomiškumo principą, po atsiliepimų į pradinį ieškovės ieškinį byloje pateikimo visi kiti dokumentai buvo rengiami abiejų atsakovių vardu, atitinkamai tokio bendro procesinio dokumento parengimo išlaidas pasidalijant lygiomis dalimis. Akivaizdu, kad jei atsakovės būtų rengusios atskirus procesinius dokumentus, bylinėjimosi išlaidos būtų didesnės.

Atsakovių išlaidos yra faktiškai patirtos (t. y. visos sąskaitos už suteiktas teisines paslaugas apmokėtos, įrodymai pateikti į bylą) ir tokios išlaidos dažnu atveju (kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas) nesiekė maksimalių atlygintinų išlaidų dydžio, nustatyto Rekomendacijomis.

Nėra jokio teisinio pagrindo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį (tokio pagrindo neįrodinėja ir pati ieškovė), o kito pagrindo sumažinti ar apskritai nepriteisti laimėjusiai šaliai jos faktiškai patirtų bylinėjimosi išlaidų nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyje, ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinusi ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos faktinių aplinkybių

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pagrindinė atsakovės UAB ,,Autobus.lt“ veikla yra automobilių komisas, teikiant pagalbą tiek parduodant, tiek perkant automobilius; atsakovė UAB ,,Autobus.lt“ vykdė 2017 m. gamybos automobilio ,,(duomenys neskelbtini)“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimą. Ieškovė 2023 m. gruodžio 22 d. su atsakove UAB ,,VA finance“ sudarė transporto priemonės išperkamosios nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu ieškovei (nuomininkei) perduotas valdyti ir naudotis Automobilis, pirktas iš UAB ,,Autobus.lt“, 2023 m. gruodžio 27 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria AB ,,Mano bankas“ (pirkėjas) iš atsakovės UAB ,,Autobus.lt“ (pardavėjas) atsakovės UAB ,,VA finance“ naudai ir interesais nupirko transporto priemonę ,,(duomenys neskelbtini)“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), už 14 200 Eur kainą pagal 2023 m. gruodžio 27 d. tarp lizingo davėjos UAB ,,Mano bankas“ ir lizingo gavėjos UAB ,,VA finance“ sudarytą automobilio lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė 2024 m. birželio 6 d. su pretenzija dėl netinkamos kokybės daikto kreipėsi į atsakovę UAB ,,Autobus.lt“ reikalaudama atsiimti Automobilį, grąžinant UAB ,,VA finance“ sumokėtą 14 200 Eur sumą, ir kompensuoti ieškovės patirtas defektavimo, remonto ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ konsultacijų rengiant pretenziją išlaidas. Reikalavimą grindė aplinkybe, jog pardavėja pardavė daiktą, kuris neatitiko kokybės reikalavimų, t. y. Automobilis turėjo defektą, kuris pasireiškė tik įsigijus Automobilį. Atsakovė UAB ,,Autobus.lt“ su pretenzija nesutiko motyvuodama tuo, kad atsakovės ir ieškovės nesieja nei pirkimo–pardavimo, nei Automobilio išperkamosios nuomos teisiniai santykiai (2024 m. rugsėjo 2 d. atsakymas į pretenziją dėl netinkamos kokybės daikto). Šalių teisminio ginčo dėl netinkamos Automobilio kokybės ir Išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo metu (civilinė byla iškelta 2024 m. rugpjūčio 19 d.) atsakovė UAB ,,VA finance“ ieškovei pateikė 2025 m. gegužės 19 d. raštą dėl įsipareigojimų pagal Išperkamosios nuomos sutartį nevykdymo informuodama, kad ieškovė netinkamai vykdo mokėjimo įsipareigojimus pagal sutartį, įsiskolinimą sudaro 1 122,79 Eur (1 027,72 Eur pradelstos įmokos ir 95,07 Eur delspinigiai), ir reikalaudama iki 2025 m. gegužės 31 d. padengti įsiskolinimą, priešingu atveju bendrovė bus priversta svarstyti galimybę vienašališkai nutraukti sutartį dėl esminio jos pažeidimo. Atsakovė UAB ,,VA finance“ 2025 m. birželio 2 d. pranešimu dėl vienašalio sutarties nutraukimo informavo ieškovę, jog Išperkamosios nuomos sutartyje nurodyti ieškovės mokėjimo įsipareigojimai nėra vykdomi tinkamai, ieškovės skolą pagal sutartį 2025 m. birželio 2 d. sudaro 2 047,73 Eur (1 541,58 Eur pradelstos įmokos ir 506,15 Eur delspinigiai), nurodė, kad, vadovaudamasi Išperkamosios nuomos sutarties 11.3 punktu, nuomotoja vienašališkai nutraukia sutartį nuo 2025 m. birželio 7 d. dėl esminio sutarties pažeidimo – vėluojant atsiskaityti su bendrove ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų nuo atitinkamos mokėjimo dienos (2025 m. birželio 23 d. DOK-96893 priedai Nr. 1 ir Nr. 2). Atsakovė UAB ,,VA finance“ 2025 m. birželio 17 d. atsiėmė Automobilį. Remiantis bylos duomenimis, ieškovė atsakovei UAB ,,VA finance“ pagal Išperkamosios nuomos sutartį laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 12 d. iki 2025 m. vasario 14 d. sumokėjo 11 530,18 Eur (2025 m. gruodžio 22 d. DOK-189797 (patikslinto ieškinio) lentelė).

Dėl ginčo esmės

Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė teismo išspręsti Išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo padarinių klausimą taikant restituciją ir ieškovei iš atsakovės UAB ,,VA finance“ priteisti 4 727,54 Eur Automobilio vertės dengimo išlaidas, taip pat iš atsakovės UAB ,,Autobus.lt“ priteisti ieškovei 7 816,48 Eur, t. y. 4 371,17 Eur Automobilio išpirkimo įmokas, 650 Eur Išperkamosios nuomos sutarties sudarymo mokestį, 1 781,47 Eur ieškovės sumokėtas lizingo palūkanas ir 1 013,84 Eur kitus nuostolius (Automobilio remonto, defektavimo ir kt. išlaidos). Skundžiamu 2026 m. kovo 30 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovės patikslintą ieškinį atmetė. Apeliantė su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė nurodo, jog atmesdamas ieškinio reikalavimus atsakovei UAB ,,VA finance“ pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, netinkamai aiškino ir nepagrįstai netaikė dvišalės restitucijos taisykles reglamentuojančių teisės normų (CK 6.222 straipsnis), remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012, pateiktais išaiškinimais. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neturi pagrindo su šiais apeliantės argumentais sutikti.

Pasisakydamas dėl apeliantės argumentų, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-403/2018).

Apeliantės nurodomoje kasacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012 buvo keliamas klausimas dėl lizingo sutarties nutraukimo teisinių padarinių, kai lizingo sutartis nutraukta dėl esminio jos pažeidimo. Šioje kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje ieškovė reiškė reikalavimus pripažinti lizingo sutarties sąlygą, kuria nustatyta, kad, sutartį nutraukus dėl lizingo gavėjo atlikto esminio jos pažeidimo, sutartinės įmokos, kurias lizingo gavėjas sumokėjo iki pirmalaikio sutarties nutraukimo, jam negrąžinamos, be to, lizingo gavėjas įsipareigoja atlyginti lizingo davėjo patirtus nuostolius, negaliojančia (netaikytina) ir pripažinti ieškovei nuosavybei teisę į dalį lizinguoto nekilnojamojo turto, kai lizingo sutartyje buvo nustatyta lizinguojamo daikto nuosavybės teisės perėjimo lizingo gavėjui sąlyga. Būtent šia apimtimi, atitinkančia pareikštą ieškinio reikalavimą, kasacinės instancijos teismas tikrino teismų priimtus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu dėl sutarties sąlygos galiojimo, be kita ko, pasisakęs dėl bendrųjų sutarties nutraukimo padarinių taikymo taisyklių, lizingo sutarties esmės ir kt.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, skundžiamo sprendimo turiniu, apeliantės nurodoma kasacinio teismo praktika, atkreipia dėmesį į tai, kad šios apeliacine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos ir ieškovės nurodomos kasacine tvarka išnagrinėtos civilinės bylos ratio decidenti (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi. Ieškovė šioje byloje reikalavimų dėl Išperkamosios nuomos sutarties sąlygų, nustatančių vienašalę restituciją sutarties nutraukimo atveju, nereiškė, vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo (neteisėtumo) neginčijo, nors su tam tikromis Išperkamosios nuomos sutarties sąlygomis ir nesutiko.

Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas, taip pat atsakovo pateiktų atsikirtimų į ieškinį dalykas ir faktinis pagrindas. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-969/2022, 24 punktas; 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Tačiau tokia teismo pareiga nereiškia nei teismo teisės modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), nei keisti ieškinio dalyką, įskaitant ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą, taip peržengiant pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020, 21 punktas; 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023, 40 punktas).

Kaip minėta, ieškovė šioje byloje reikalavimų dėl Išperkamosios nuomos sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis nereiškė, sutarties nutraukimo teisėtumo neginčijo. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas ieškovės pareikštų materialiųjų teisinių reikalavimų ribų, dėl ieškovės pasirinkto pažeistų teisių gynimo būdo taikymo galimybių sprendė pagal reikalavimus taip, kaip jie suformuluoti ieškinyje. Pažymėtina, jog ši civilinė byla yra dispozityvaus pobūdžio, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ieškovės nustatytų ribų peržengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-1120/2023), nesant pareikštų reikalavimų spręsti šalių sudarytos sutarties pakeitimo ar atitinkamų jos nuostatų negaliojimo klausimą. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog tokių klausimų išsprendimas pateko į jos pareikšto reikalavimo apimtį. Vien aplinkybė, jog ieškovė su tam tikromis Išperkamosios nuomos sutarties sąlygomis nesutiko, ieškinyje nurodė to priežastis ir argumentus, nesudaro pagrindo kitoms išvadoms. Kitaip tariant, vien tai, kad ieškovė nesutiko su tam tikromis sutarties sąlygomis ir prašė jomis nesivadovauti, tačiau nereiškė savarankiško ieškinio reikalavimo dėl jų negaliojimo, savaime nesuponavo pirmosios instancijos teismo pareigos spręsti atitinkamų sutarties sąlygų galiojimo klausimą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos sutarties sąlygos yra galiojančios, nenuginčytos, todėl vykdytinos, atitinkamai pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės ir atsakovės UAB ,,VA finance“ ginčą dėl sutarties vykdymo (nevykdymo) ir sutartinės civilinės atsakomybės taikymo, neturėjo pagrindo jomis nesivadovauti. Iš ieškovės ir atsakovės UAB ,,VA finance“ sudarytos Išperkamosios nuomos sutarties turinio matyti, jog sutartyje įtvirtinta nuomotojo (UAB ,,VA finance“) teisė vienašališkai neteismine tvarka, įspėjus prieš 5 kalendorines dienas ar kitais sutartyje numatytais terminais, nutraukti sutartį prieš terminą sutarties 11.3.1–11.3.8 punkte numatytais atvejais (šiuo atveju sutartis nutraukta remiantis 11.3.2 punktu – ieškovei nesumokėjus bet kurios pagal sutartį mokėtinos sumos ilgiau nei 14 dienų nuo atitinkamos mokėjimo dienos). Nutraukus sutartį prieš terminą, ieškovė įsipareigojo per 5 kalendorines dienas nuo sutarties nutraukimo dienos sumokėti visas likusias mokėjimų grafike numatytas nesumokėtas mėnesines įmokas (sutarties 11.4.1) ir kitas mokėtinas sumas (sutarties 11.4 punktas), o nutraukus sutartį joje numatytais pagrindais – grąžinti nuomotojai Automobilį (sutarties 11.7 punktas). Sutarties 2.4 punktu šalys susitarė, kad, pasibaigus nuomos terminui, tuo atveju, jeigu nuomininkas tinkamai įvykdė sutartį, sumokėjęs transporto priemonės likutinę vertę, jeigu tokia buvo numatyta sutarties specialiosiose sąlygose, šalims pasirašius transporto priemonės perdavimo–priėmimo aktą, transporto priemonės nuosavybės teisė pereis nuomininkui. Tuo atveju, jeigu nuomininkas pasibaigus nuomos terminui atsisako įsigyti transporto priemonę, transporto priemonė sutartyje nustatyta tvarka privalo būti grąžinta nuomotojui.

CK 6.222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta restitucijos taikymo taisyklė numato, jog kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog CK įtvirtintos tiek restitucijos, tiek nuostolių atlyginimo taisyklės yra dispozityvios, todėl šalys, sudarydamos lizingo sutartį, gali susitarti kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2013).

Lizingo gavėjo civilinės atsakomybės apimtis, nutraukus sutartį dėl jo padaryto esminio sutarties pažeidimo, įtvirtinta CK 6.574 straipsnyje. Pagal CK 6.574 straipsnio nuostatas, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį, lizingo davėjas turi raštu pareikalauti, kad per protingą terminą lizingo gavėjas šį pažeidimą pašalintų, jeigu atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes tai yra įmanoma. Jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.

Šiuo atveju, kaip minėta, iš bylos duomenų matyti, jog ieškovė, nemokėdama įmokų pagal Išperkamosios nuomos sutartį, padarė esminį sutarties pažeidimą, sutartis vienašališkai nutraukta. Ieškovei neginčijus sutarties vienašalio nutraukimo teisėtumo, pagrįstumo, esant sutarties pažeidimui ir ieškovei nenuginčijus sutarties sąlygų, įtvirtinančių vienašalės restitucijos taikymą, teisėtumo ir pagrįstumo, nesant pagrindo vienareikšmiškai išvadai, jog lizingo sutartyje buvo įtvirtinta lizinguojamo daikto nuosavybės teisės perėjimo lizingo gavėjui sąlyga, o ne lizingo gavėjo teisė tinkamai įvykdžius sutartį įsigyti lizinguojamą daiktą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo paneigti sutartimi sutartos vienašalės restitucijos taikymo fakto, tai sąlygoja sutartinių nuostatų vykdymą. Šalių sudarytos sutarties nuostatos dėl sutartinės atsakomybės taikymo neprieštarauja CK 6.574 straipsniui. Nenustatęs pagrindo netaikyti šalių sudarytos sutarties sąlygų dėl vienašalės restitucijos taikymo sutartį nutraukus dėl esminio sutarties pažeidimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus atsakovei UAB ,,VA finance“ dėl 4 727,54 Eur (sumokėtų įmokų pagal sutartį) priteisimo. Apeliacinio skundo argumentai kitų išvadų nesuponuoja.

Ieškovė apeliaciniu skundu, be kita ko, nurodo, jog nagrinėdamas ieškovės reikalavimus atsakovei UAB ,,Autobus.lt“ pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, dėl ko padarė netinkamas išvadas. Laikosi pozicijos, jog ieškovei buvo parduotas netinkamos kokybės Automobilis, nurodo, jog dėl esminio važiuoklės trūkumo (netvarkingo traverso) atsirado kitų Automobilio gedimų. Ieškovė nesutinka, kad pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimui reikalingas lizingo davėjo sutikimas, o tokio nesant, šis pirkėjo pažeistų teisių gynimo būdas negalimas, mano, jog toks teisių gynimo būdas yra galimas. Teisėjų kolegijos nuomone, šie apeliantės argumentai nepagrįsti.

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 29 punktas).

Įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės lemia, jog, sprendžiant klausimą dėl parduoto daikto kokybės, pirkėjas turi įrodyti, kad parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus. Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 29 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neturi pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrinimo ir vertinimo taisykles ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl ieškovės reikalavimų atsakovei UAB ,,Autobus.lt“ pagrįstumo. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog vertindamas, ar ieškovei buvo perduotas netinkamos kokybės Automobilis, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų, liudytojų paaiškinimus, pasisakė dėl ieškovo įrodinėjamų esminių aplinkybių, kuriomis ieškovė grindė argumentus dėl paslėptų esminių parduoto daikto trūkumų, įvertino byloje esančius duomenis apie Automobilio ridos pakitimus ir jo eksploatavimo ypatumus (naudojimosi Automobiliu intensyvumą). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar esminiais įvardyti Automobilio trūkumai (netvarkingas traversas, tepalais ištepti galiniai amortizatoriai) buvo Automobilio įsigijimo metu, ar tai buvo Automobilio eksploatavimo pasekmė, įvertino byloje esančius duomenis, jog iki Automobilio perdavimo ieškovei Automobiliui buvo atlikta techninė ekspertizė, privalomoji techninė apžiūra, liudytojo specialisto R. A. paaiškinimus, jog su netvarkingu traversu ir tepalais išteptais galiniais amortizatoriais nebūtų galima sėkmingai atlikti privalomosios techninės apžiūros. Taip pat įvertino byloje esančius duomenis apie Automobilio remonto darbus, atliktus kituose autoservisuose, nurodęs, jog nebuvo užfiksuoti Automobilio galinių amortizatorių defektai ir (ar) traverso ir esminiai važiuoklės ar jos geometrijos pažeidimo trūkumai. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino aplinkybę, jog Automobilio defektacija buvo atlikta praėjus 4 mėnesiams po Automobilio įgijimo naudotis ir kai Automobilis jau buvo nuvažiavęs 98 181 km, t. y. beveik 10 000 km (Automobilio rida įsigijimo metu buvo 88 500 km), pasisakė, kodėl byloje nesivadovauja atlikta teismo ekspertize. Taigi, kaip matyti, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius duomenis ir jų visumos pagrindu padarė išvadą, jog nėra jokio faktinio pagrindo teigti, kad ieškovės nurodomi Automobilio gedimai buvo paslėpti ir atsakovė (pardavėjas) apie juos žinojo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino kitaip, negu tai būtų palanku ieškovei, ieškovė su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nesutinka, įrodymus vertina kitaip, savaime nereiškia, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas ar priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esanti prekė pripažįstama tinkamos kokybės, jei ji atitinka sutarties sąlygas ir daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus (CK 6.333 straipsnio 1 dalis). CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Tačiau pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo.

Aiškindamas parduodamo naudoto ir naujo daikto skirtumus kokybei keliamų reikalavimų aspektu, kasacinis teismas yra nurodęs, kad parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl to galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023, 32 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Nagrinėjamu atveju ieškovei valdyti ir naudotis buvo perduotas naudotas Automobilis, pagamintas 2017 m. Iš bylos duomenų matyti, jog informacija, kad Automobilis įsigytas iš (duomenys neskelbtini) aukciono, buvo po eismo įvykio ir remontuotas, ieškovei buvo atskleista. Automobiliui 2023 m. lapkričio 3 d. buvo atlikta techninė ekspertizė, privalomoji techninė apžiūra, jos metu jokių Automobilio gedimų nebuvo nustatyta. Po Automobilio perdavimo (2023 m. gruodžio 28 d.) ieškovė juo intensyviai naudojosi, specialistas R. A. 2024 m. balandžio 23 d. Automobilio defektacijos aktą parengė, kai Automobilis buvo nuvažiavęs beveik 10 000 km. Po defektacijos akto, kuriuo ieškovė įrodinėjo esminius Automobilio trūkumus, parengimo ieškovė ir toliau intensyviai Automobiliu naudojosi, laikotarpiu nuo 2024 m. balandžio 23 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. nuvažiuotas 10 384,97 km atstumas (2026 m. sausio 14 d. DOK 6065, priedas Nr. 6, GPS sistemos duomenys, kuriuos valdė UAB ,,VA finance“). Byloje duomenų, jog ieškovė savo lėšomis šalino specialisto R. A. nurodytus esminiais laikytus Automobilio defektus tam, kad galėtų toliau tinkamai eksploatuoti Automobilį, byloje nėra. Įvertinusi byloje esančius duomenis teisėjų kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovė neįrodė, kad dėl nustatytų kaip esminių Automobilio trūkumų Automobilio nebuvo galima naudoti pagal paskirtį. Apeliantė šių pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigė.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Automobilis atitiko lengvajam automobiliui keliamus įprastinius reikalavimus, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu Automobiliu buvo galima naudotis, kaip minėta, ieškovė juo intensyviai naudojosi, taigi Automobilis buvo tinkamas naudotis pagal paskirtį tiek jo įgijimo metu, tiek ilgą laiką po to. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant tokioms bylos aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė neįrodė ir nepagrindė esminių aplinkybių pardavėjo atsakomybei kilti, t. y. aplinkybių, jog Automobilio perdavimo ieškovei metu (2023 m. gruodžio 28 d.) egzistavo ieškovės įrodinėti 2023 m. balandžio 23 d. apžiūros akte nustatyti Automobilio trūkumai, kaip ir aplinkybių, jog šie trūkumai atsirado dėl priežasčių, buvusių iki Automobilio perdavimo. Nenustatęs atsakovės UAB ,,Autobus.lt“ civilinės atsakomybės sąlygų atsakovei pažeidus jos kaip pardavėjos pareigas parduoti kokybišką, tinkamą naudoti daiktą ir nepripažinęs lizingo gavėjo (ieškovės) kaip pirkėjo teisių pažeidimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės reikalavimus šiai atsakovei atmetė.

Teisėjų kolegijai pripažinus, jog nenustačius ieškovės kaip pirkėjos teisių pažeidimų jos reikalavimai atsakovei UAB ,,Autobus.lt“ atmesti pagrįstai, apeliantės argumentai dėl galimybių pasinaudoti CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintomis netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teisių gynimo priemonėmis nėra teisiškai reikšmingi.

Apeliantė, be kita ko, teigia, jog šioje byloje buvo sužlugdytas įrodinėjimo procesas, motyvuoja, jog ieškovei nepavyko realizuoti teisės įrodinėti faktines aplinkybes ieškovės pasirinkta įrodinėjimo priemone – teismo ekspertize. Taip pat nurodo, jog su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kurių pagrindu teismas nesivadovavo byloje paskirtos teismo ekspertizės išvadomis, sutinka.

Pasisakydama dėl šių apeliantės argumentų, teisėjų kolegija pažymi, jog įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 22 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-421/2024, 87 punktas).

Šiuo atveju iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovė byloje teikė prašymą dėl techninės transporto priemonės ekspertizės skyrimo, šalys siūlė ekspertų kandidatūras. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 11 d. nutartimi ieškovės prašymas dėl transporto priemonės techninės būklės nustatymo ekspertizės skyrimo tenkintas ir byloje paskirta teismo ekspertizė. Byloje 2025 m. gruodžio 10 d. gautas ekspertizės aktas. Pirmosios instancijos teismas pateiktu ekspertizės aktu ir jo išvadomis nesivadovavo nustatęs ekspertinio tyrimo metu atliktus pažeidimus. Taigi, priešingai, nei nurodo apeliantė, bylos duomenys patvirtina, jog ieškovei teisė įrodinėti ieškinio reikalavimus savo pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis, įskaitant teismo ekspertizę, nebuvo pažeista. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs ekspertinio tyrimo metu atliktus pažeidimus, teismo ekspertizės išvadomis nesivadovavo, nesudaro pagrindo manyti, jog ieškovės teisė įrodinėti savo reikalavimus buvo suvaržyta ar neužtikrinta. Kaip minėta, CPK 218 straipsnis numato, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Pastebėtina, jog iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad ieškovei buvo pasiūlyta svarstyti pakartotinės ekspertizės byloje skyrimo klausimą, pareikšti nuomonę dėl tokios ekspertizės tikslingumo, tačiau ieškovė teise prašyti atlikti pakartotinę ekspertizę nepasinaudojo. Ieškovė viso proceso metu turėjo profesionalų atstovą advokatą, taigi turėjo galimybę (galėjo) tinkamai įgyvendinti savo teises ir pareigas įrodinėjimo procese. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija apeliantės argumentus šiuo aspektu atmeta kaip nepagrįstus.

Pasisakydama dėl ieškovės prašymo įvertinti atsakovės UAB ,,VA finance“ veiksmų įtaką teismo ekspertizės eigai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas negali vertinti ir tirti aplinkybių, kurios nebuvo tiriamos ir vertinamos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovės reikalavimai įvertinti atsakovės UAB ,,VA finance“ veiksmų įtaką teismo ekspertizės eigai nesudaro šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalyko, ieškovė pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nesivadovauti teismo ekspertizės išvadomis, neginčija, su teismo argumentais sutinka, todėl apeliacinės instancijos teismas jų vertinti neturi pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Nurodo, jog teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas už teismo ekspertizę, motyvuoja, jog ieškovė, kuriai netinkamas ekspertizės atlikimas sukėlė akivaizdžias neigiamas procesinio ir materialinio pobūdžio teisines pasekmes, neturėtų mokėti už absoliučiai netinkamą eksperto darbą, taip pat ieškovė neturėtų kompensuoti ir ekspertizės išlaidų atsakovams, kurie, ieškovės pagrįstu manymu, galbūt prisidėjo prie ekspertizės pažeidimų.

Apeliantė taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria išspręstas išlaidų už advokato pagalbą paskirstymo klausimas, yra neaiški, prieštaringa ir neteisinga. Motyvuoja, kad teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovių teiktų procesinių dokumentų turinys (tiek kiekvienos atsakovės atskirai, tiek bendri) dubliuojasi. Prašo įvertinti atsakovių procesinius veiksmus, susijusius su nepavykusia ekspertize, ir nustačius, pasitvirtinus, jog atsakovės (ar kuri iš jų) savo veiksmais pakenkė procesui (ekspertizės eigai), panaikinti (pakeisti) sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės priteisimo atsakovėms, net ir tuo atveju, jei apeliacinis skundas dėl materialinių teisinių reikalavimų būtų atmestas.

Pasisakydama dėl apeliantės argumentų teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog bylinėjimosi išlaidas byloje sudaro žyminis mokestis ir su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, reglamentuotos CPK 88 straipsnyje. Prie šių išlaidų priskiriamos, be kita ko, sumos, išmokėtos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams, bei išlaidos, susijusios su vietos apžiūra (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šių išlaidų apmokėjimo tvarką detalizuoja CPK 89–91 straipsniai. Ekspertams sumokama už ekspertizės atlikimą (CPK 89 straipsnio 2 dalis). Šalis, pateikusi prašymą atlikti ekspertizę, iš anksto turi sumokėti teismo nustatyto dydžio avansą bylinėjimosi išlaidoms padengti į teismo sąskaitą (CPK 90 straipsnio 1 dalis, 3 dalis). Pagal CPK 91 straipsnio 2 dalies nuostatas, sumos, priklausančios ekspertinėms įstaigoms už ekspertizės atlikimą, išmokamos atliktus ekspertizę ir pateikus teismui ekspertizės aktą.

Nustatyta, jog byloje buvo paskirta techninė transporto priemonės ekspertizė, ieškovė ir atsakovės už ekspertizės atlikimą įmokėjo po 500 Eur avanso bylinėjimosi išlaidoms padengti. Byloje buvo gautas teismo ekspertizės aktas, todėl, vadovaujantis CPK 91 straipsnio nuostatomis, ekspertui už atliktą ekspertizę turėjo būti sumokėta. Taigi išlaidų už byloje atliktą teismo paskirtą ekspertizę apmokėjimo pagrindas yra ekspertizės atlikimo ir ekspertizės akto pateikimo teismui faktas. Šių išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas pagal bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles (CPK 93 straipsnis). Apeliantės nurodomos aplinkybės, jog teismo ekspertizė atlikta netinkamai, pirmosios instancijos teismas ja nesivadovavo, apeliantės nuomone, ekspertas savo pareigų neatliko, ieškovė neturėtų mokėti už netinkamą eksperto darbą, nesudaro pagrindo spręsti tokių išlaidų ieškovei grąžinimo ar priteisimo iš atsakovių klausimo, paneigiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias proceso teisės normas. Taigi šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti.

CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas CPK sureguliuotas taip, jog būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ši principinė nuostata būdinga visų instancijų teisminiams procesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 15 punktas). Tai reiškia, kad teisminį procesą ginčui išspręsti inicijavęs asmuo prisiima riziką, jog, netenkinus jo ieškinio, jam gali tekti patirti su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų, be kita ko, atlyginti kitų bylos šalių patirtas pagrįstas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-403/2021, 17 punktas).

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 įsakymu (aktuali teisės akto redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.), numato maksimalius civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą dydžius. Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog, nuspręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo, teismas visų pirma nustato, kokias išlaidas patyrė bylą laimėjusi šalis. Remdamasis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir Rekomendacijomis, teismas nustato, ar šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, ar nėra išlaidavimo požymių. Nustatęs, kad bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstai didelės, atitinkančios išlaidavimo požymius, teismas sumažina atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydį iki pagrįsto. Nustatęs, kad bylinėjimosi išlaidos yra realiai patirtos ir pagrįstos, teismas, remdamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi ir šį straipsnį aiškinančia kasacinio teismo praktika, įvertina, ar nėra pagrindo nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Tuo atveju, kai yra pagrindas taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį, teismas pritaiko principo „pralaimėjęs moka“ išimtį ir užtikrina, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas būtų sąžiningas. Jeigu teismas nusprendžia, kad nėra pagrindo nukrypti nuo bendrųjų CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų taisyklių, teismas priteisia šalies realiai patirtų ir pagrįstų bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-701/2023, 29 punktas).

Nustatyta, jog atsakovė UAB ,,Autobus.lt“ prašė iš ieškovės priteisti 10 646,24 Eur bylinėjimosi išlaidų (2026 m. kovo 10 d. DOK-36411), o atsakovė UAB ,,VA finance“ iš ieškovės prašė priteisti 8 595,03 Eur bylinėjimosi išlaidų (2026 m. kovo 10 d. DOK-36409).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovių patirtas bylinėjimosi išlaidas, nusprendė, jog teisinga ir sąžininga prašomas priteisti advokato išlaidas sumažinti kiekvienai atsakovei 1 000 Eur suma (sprendimo 85 punktas). Nenustatęs pagrindo didele suma sumažinti atlygintinas iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas atskiriems juridiniams asmenims, kurie proceso pradžioje byloje dalyvavo skirtingu procesiniu statusu ir tik pateikus 2025 m. sausio 15 d. patikslintą ieškinį buvo atstovaujami to paties atstovo kaip du atsakovai, kuriems reiškiami skirtingi reikalavimai juos grindžiant skirtingu teisiniu pagrindu (sprendimo 88 punktas), pirmosios instancijos teismas atsakovei UAB ,,Autobus.lt“ priteisė 9 646,24 Eur, o atsakovei UAB ,,VA finance“ priteisė 7 595,03 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovei kvestionuojant pirmosios instancijos teismo atliktą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar pirmosios instancijos teismas nepažeidė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančių taisyklių, atkreipia dėmesį į tai, kad civilinė byla pagal ieškovės ieškinį teisme iškelta 2024 m. rugpjūčio 19 d., UAB ,,Autobus.lt“ nuo proceso pradžios byloje dalyvavo atsakovės procesiniu statusu, UAB ,,VA finance“ iki 2025 m. sausio 15 d. patikslinto ieškinio pateikimo byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, o nuo patikslinto ieškinio priėmimo – atsakovės procesiniu statusu. Nuo bylos iškėlimo pirmosios instancijos teisme dienos ir viso proceso metu UAB ,,Autobus.lt“ ir UAB ,,VA finance“ atstovavo tas pats atstovas (advokatas).

Pasisakydamas dėl atsakovių patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos už atskirų procesinių dokumentų rengimą (atsiliepimų į ieškinį, patikslintus ieškinius parengimą) iš esmės atitinka Rekomendacijoje numatytus dydžius, jų neviršija. Aplinkybė, jog UAB ,,VA finance“ ir UAB ,,Autobus.lt“ vardu atskirai rengtų procesinių dokumentų turinys, kaip nurodo ieškovė, dubliuojasi, kartu rengtų procesinių dokumentų turinys tam tikra dalimi kartojasi su anksčiau teismui teiktų procesinių dokumentų turiniu, savaime nesudaro pagrindo nepriteisti ar sumažinti už šių procesinių dokumentų parengimą patirtų bylinėjimosi išlaidų, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Šalių vardu atskirai rengti procesiniai dokumentai buvo rengiami atsižvelgiant į jų procesinę padėtį byloje, pareikštų reikalavimų pobūdį ir jų teisinį pagrindą, todėl ir tokių dokumentų parengimas pareikalavo atstovo darbo laiko sąnaudų ir žinių. Atitinkamai pagrindo sumažinti atsakovių patirtas bylinėjimosi išlaidas ieškovės nurodytais pagrindais, jog procesinių dokumentų turinys tam tikra apimtimi kartojasi, nėra pagrindo.

Iš byloje esančių atsakovių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti pagrindžiančių duomenų matyti, jog atsakovė UAB ,,Autobus.lt“ už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą (42,50 Eur be PVM) ir pasirengimą ir atstovavimą 2025 m. sausio 8 d. teismo posėdyje patyrė 559,63 Eur išlaidas, už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą (42,50 Eur be PVM) ir pasirengimą ir atstovavimą 2025 m. kovo 6 d. posėdyje patyrė 559,63 Eur (2025 m. kovo 5 d. DOK-35740). Taip pat už pasirengimą ir atstovavimą 2025 m. balandžio 14 d. teismo posėdyje patyrė 508,20 Eur išlaidas (2025 m. balandžio 14 d. DOK-57705), už pasirengimą ir atstovavimą 2025 m. gegužės 27 d. teismo posėdyje patyrė 420 Eur (be PVM) išlaidas (2025 m. gegužės 27 d. DOK-81785), už pasirengimą ir atstovavimą 2025 m. birželio 4 d. teismo posėdyje patyrė 635,25 Eur išlaidas (2025 m. birželio 4 d. DOK-86669), už pasirengimą ir atstovavimą 2026 m. sausio 20 d. teismo posėdyje patyrė 500 Eur (be PVM) išlaidas ir 42,50 Eur (be PVM) išlaidas už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą (2026 m. sausio 19 d. DOK-8860), taip pat patyrė 605 Eur išlaidas už pasirengimą ir atstovavimą 2026 m. vasario 13 d. teismo posėdyje ir 605 Eur už pasirengimą ir atstovavimą 2026 m. kovo 10 d. teismo posėdyje (2026 m. kovo 10 d. DOK-36411). Tokio paties dydžio ir pobūdžio išlaidas patyrė ir atsakovė UAB ,,VA finance“ (2025 m. kovo 5 d. DOK-35682, 2025 m. balandžio 14 d. DOK-57706, 2025 m. birželio 3 d. DOK-86567, 2026 m. sausio 19 d. DOK-8864, 2026 m. kovo 10 d. DOK-36409).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Rekomendacijose nėra nurodytos teisinės paslaugos – susipažinimas su byla, strategijos kūrimas ir pasirengimas atstovauti numatomame posėdyje. Tokie veiksmai pagal savo pobūdį negali būti laikomi savarankiškomis teisinėmis paslaugomis ar analogiškomis Rekomendacijų 8 punkte nustatytoms teisinėms paslaugoms (Rekomendacijų 10 punktas), o yra sudėtinė atstovavimo teisme teisinės paslaugos dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) duomenų matyti, jog 2025 m. sausio 8 d. teismo posėdis truko 15 min., 2025 m. kovo 6 d. teismo posėdis – 14 min., 2025 m. balandžio 14 d. teismo posėdis – apie 59 min., 2025 m. gegužės 27 d. teismo posėdis – apie 2 val. 40 min., 2025 m. birželio 4 d. teismo posėdis – apie 2 val. 15 min., 2026 m. sausio 20 d. – apie 21 min., 2026 m. vasario 13 d. teismo posėdis – apie 1 val. 49 min, 2026 m. kovo 10 d. teismo posėdis – apie 2 val.

Rekomendacijų 9 punktas numato, jog teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis, minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas ir iki 30 min. atmetama, o 30 min. ir daugiau laikoma kaip valanda. Remiantis nurodyta nuostata ir įvertinus 2025 m. sausio 8 d., 2025 m. kovo 6 d., 2026 m. sausio 20 d. teismo posėdžių trukmę, atsakovių patirtos išlaidos už pasirengimą ir atstovavimą šiuose teismo posėdžiuose nelaikytinos pagrįstomis.

Atsakovių patirtos išlaidos už atstovavimą 2025 m. balandžio 14 d. teismo posėdyje, sumokėtos tam pačiam advokatui (kiekvienos atsakovės sumokėta po 508,20 Eur, iš viso 1 016,40 Eur), viršija Rekomendacijų (Rekomendacijų 7, 8.19, 9 punktai) nustatytus dydžius (233,59 Eur už 1 val.), todėl sumažintinos iki maksimalios rekomenduojamos sumos, t. y. iki 233,59 Eur, kiekvienai po 116,80 Eur.

Išlaidos už atstovavimą 2025 m. gegužės 27 d. teismo posėdyje, kai kiekviena atsakovė atstovui sumokėjo po 508,20 Eur (su PVM), tai yra iš viso 1 016,40 Eur, viršija rekomenduojamus dydžius (700,77 Eur), todėl sumažintinos iki maksimalių rekomenduojamų dydžių, atitinkamai kiekvienai atsakovei iki 350,39 Eur.

Išlaidos už atstovavimą 2025 m. birželio 4 d. teismo posėdyje, kai kiekviena atsakovė tam pačiam atstovui sumokėjo po 635,25 Eur, tai yra iš viso 1 270,50 Eur, viršija maksimalius rekomenduojamos dydžius (467,18 Eur), todėl sumažintinos iki rekomenduojamų dydžių, atitinkamai kiekvienai atsakovei iki 233,59 Eur.

Išlaidos už atstovavimą 2026 m. vasario 13 d. (trukmė 2 val.) ir 2026 m. kovo 10 d. (trukmė 2 val.) teismo posėdžiuose, kai kiekviena atsakovė tam pačiam atstovui sumokėjo po 605 Eur už atstovavimą kiekviename teismo posėdyje, iš viso 1 210 Eur už atstovavimą viename teismo posėdyje, viršija rekomenduojamus maksimalius dydžius (485,52 Eur už vieną 2 val. trukmės teismo posėdį), todėl sumažintinos iki rekomenduojamų maksimalių dydžių, t. y. iki 242,76 Eur už vieną teismo posėdį kiekvienai atsakovei.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovių atstovas byloje pateikė 12 prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, po 6 kiekvienos atsakovės vardu, 3 kartus už šių prašymų parengimą kiekvienai atsakovei apskaičiuotos ir jų apmokėtos išlaidos (po 42,50 Eur be PVM). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos duomenis apie kitas atsakovių patirtas bylinėjimosi išlaidas, aplinkybes, kad atsakovėms bylinėjimosi išlaidos buvo skaičiuojamos ir už kitus smulkius advokato parengtus dokumentus (lydraščius, nedidelės apimties nuomones ir kitus prašymus), mano, kad šios išlaidos negali būti pripažintos pagrįstomis ir būtinomis, nes yra nulemtos ne proceso eigos, o pačių atsakovių atstovo veiksmų, būtinybės byloje teikti tokį kiekį prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų nebuvo, todėl ieškovei negali tekti šių išlaidų atlyginimo našta.

Apibendrindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija būtinomis ir pagrįstomis atsakovės UAB ,,Autobus.lt“ išlaidomis, patirtomis pirmosios instancijos teisme, pripažįsta 7 195,21 Eur, o atsakovės UAB ,,VA finance“ – 5 144 Eur išlaidas, kurios, ieškinį atmetus, priteistinos iš ieškovės.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą paskirstymo bylą laimėjusioms šalims klausimą, iš dalies netinkamai taikė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų atsakovėms atlyginimo klausimas, patikslintina.

Pasisakydama dėl ieškovės prašymo nepriteisti atsakovėms bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, tuo atveju, jei materialiniai apeliacinio reikalavimai būtų atmesti, nustačius, jog atsakovės (kuri viena iš jų) savo veiksmais pakenkė procesui (ekspertizės eigai), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą bylą pirmosios instancijos teisme laimėjusioms šalims nepriteisti šių patirtų bylinėjimosi išlaidų, byloje nėra. Apeliantės argumentai, jog atsakovės galbūt pakenkė procesui (ekspertizės eigai), savaime nesudaro pagrindo paneigti bendruosius bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principus. Duomenų, leidžiančių nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 straipsnio 4 dalis), byloje nėra.

Dėl procesinės bylos baigties

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias lizingo teisinius santykius, restitucijos taikymo taisykles, parduoto daikto kokybei keliamus reikalavimus, ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat teisėjų kolegija daro išvadą, jog spręsdamas bylinėjimosi išlaidų šalims (atsakovėms) atlyginimo klausimą pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai taikė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, todėl ši sprendimo dalis iš dalies pakeistina, sumažinant atsakovėms iš ieškovės priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei kitokios šios bylos procesinės baigties. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Atsakovė UAB ,,Autobus.lt“ pateikė prašymą iš ieškovės priteisti 1 512,50 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (2026 m. gegužės 29 d. PVM sąskaita faktūra Nr. APB45129, 2026 m. birželio 8 d. mokėjimo nurodymas). Atsakovė UAB ,,VA finance“ pateikė prašymą iš ieškovės priteisti 1 512,50 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundo parengimą patirtas bylinėjimosi išlaidas (2026 m. gegužės 29 d. PVM sąskaita faktūra Nr. APB45145, 2026 m. birželio 4 d. mokėjimo nurodymas). Teisėjų kolegija spręsdama bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo klausimą, atkreipia dėmesį į tai, kad šioje apeliacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje atsakovės, atstovaujamos to paties atstovo advokato, byloje pateikė vieną bendrą atsiliepimą į apeliacinį skundą. Remiantis pateiktais duomenimis, išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patirtos 2026 m. II ketv., oficialios statistikos portalo viešai skelbiamais duomenimis, 2025 m. IV ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) sudarė 2 526,80 Eur, todėl maksimalus atlygis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatui sudarytų 3 284,84 Eur (2 526,80 Eur x 1,3) (Rekomendacijų 7 punktas, 8.11 papunktis). Bendros atsakovių patirtos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (1 512,50 Eur x 2 = 3 025 Eur) rekomenduojamų priteistinų užmokesčio už advokato civilinėse byloje teikiamas teisines paslaugas maksimalių dydžių neviršija, yra pagrįstos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos atsakovėms iš ieškovės priteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1–3 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 30 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 30 d. sprendimu iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Bačkonys“ atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Autobus.lt“ priteistą 9 646,24 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 7 195,21 Eur, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,VA finance“ priteistą 7 595,03 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 5 144 Eur. Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Autobus.lt“ iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Bačkonys“ 1 512,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,VA finance“ iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Bačkonys“ 1 512,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.