Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės ir Giedrės Seselskytės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei Ž. M. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo jam priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Pažymi, kad reikalavimas dėl išlaikymo pakeitimo yra išvestinis iš reikalavimo pakeisti vaiko gyvenamąją vietą. Kadangi, atsakovės vertinimu, nėra pagrindo keisti vaiko gyvenamosios vietos, nėra pagrindo keisti ir nustatytos išlaikymo prievolės.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo reikalavimas pakeisti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą ir nustatyti ją su ieškovu bei su tuo susiję reikalavimai dėl išlaikymo pareigos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo iš atsakovės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantas prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šio prašymo iš esmės nemotyvuoja ir nenurodo aplinkybių, dėl kurių žodinis bylos nagrinėjimas būtų būtinas.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal teisinį reguliavimą bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančio asmens prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013).

Nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodė, kokias konkrečias aplinkybes būtų būtina papildomai nustatyti ar kokius įrodymus tirti žodinio proceso metu, taip pat nenurodė klausimų, kurių nebūtų galima tinkamai išspręsti remiantis byloje esančia medžiaga ir šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais. Apeliantas savo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu faktinius ir teisinius argumentus išsamiai išdėstė apeliaciniame skunde, atsakovė savo poziciją pateikė atsiliepime į apeliacinį skundą. Byloje esanti medžiaga yra pakankama skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl apelianto prašymas netenkintinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas yra civiliniam procesui būdingos ribotos apeliacijos išraiška. Apeliacinio proceso paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl neribota galimybė teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme neatitiktų šios proceso stadijos paskirties. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinėje instancijoje yra išimtis, taikoma esant CPK 314 straipsnyje nustatytoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga vykdyti teisingumą ir ištirti bylai reikšmingas aplinkybes negali būti aiškinama kaip įpareigojanti priimti visus naujai pateikiamus įrodymus vien dėl to, kad jie gali būti susiję su ginčo aplinkybėmis. Priešingas aiškinimas paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtinto ribojimo esmę ir tikslą – skatinti proceso dalyvius visus bylai reikšmingus duomenis pateikti pirmosios instancijos teisme, užtikrinti proceso koncentraciją ir ekonomiškumą bei užkirsti kelią procesiniams netikėtumams po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-823/2020, 50 punktas).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį. Didžioji dalis apelianto pateiktų dokumentų yra susiję su aplinkybėmis, kurios egzistavo ir buvo jam žinomos dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo buvo pateiktas 2025 m. balandžio 24 d., vykdomasis raštas išduotas 2025 m. birželio 3 d., taip pat iki skundžiamo sprendimo priėmimo egzistavo duomenys apie vykdomąją bylą, šalių susirašinėjimas, mokėjimai už psichologo konsultacijas ir psichologės dalyvavimą teismo posėdyje, šalių bendravimo su vaiku grafikai bei dalis mokytojos pastabų. Apeliantas nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių šių dokumentų negalėjo surinkti ir pateikti pirmosios instancijos teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, taip pat nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs šiuos įrodymus priimti. Aplinkybė, kad apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, apeliacinėje instancijoje siekia savo poziciją papildomai pagrįsti kitais rašytiniais duomenimis, savaime nereiškia, jog šių įrodymų pateikimo būtinybė objektyviai iškilo tik priėmus skundžiamą sprendimą.

Apeliacinio proceso paskirtis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal jo priėmimo metu egzistavusias ir byloje tirtas aplinkybes, o ne iš naujo išspręsti ginčą remiantis po sprendimo priėmimo atsiradusiais faktais. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas neįrodė objektyvaus negalėjimo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateikti tuo metu jau egzistavusių įrodymų, o po skundžiamo sprendimo priėmimo atsiradę duomenys nėra reikšmingi vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą jo priėmimo metu, apelianto prašymas priimti kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus netenkintinas (CPK 314 straipsnis).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad santuoka tarp šalių buvo sudaryta (duomenys neskelbtini). Šalims sudaryta (duomenys neskelbtini) gimė sūnus G. B.. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. spalio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-11036-1048/2024 šalių santuokos apskaitos įrašas buvo panaikintas abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtinta jų sutartis dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo pasekmių. Teismo patvirtintos sutarties dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo pasekmių 2.1 punkte šalys susitarė, jog nepilnamečio vaiko G. B., gimusio sudaryta (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo nustatoma su motina Ž. B. (dabar M.) jos gyvenamojoje vietoje.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Jo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino vaiko gyvenimo sąlygas, psichoemocinę būklę, jo ryšį su tėvu, psichologinio vertinimo išvadą ir psichologės parodymus, netinkamai įvertino vaiko nuomonę bei išvadą teikiančios institucijos poziciją ir dėl to nepagrįstai nenustatė esminio aplinkybių pasikeitimo.

CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visumą, o išvadas dėl įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimo ar nebuvimo daryti iš visų byloje surinktų duomenų. Vien tai, kad teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip pageidauja viena iš šalių, savaime nereiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino abiejų šalių paaiškinimus, jų gyvenimo sąlygas, išvadą teikiančios institucijos surinktus duomenis ir poziciją, tiesiogiai išklausė nepilnamečio vaiko nuomonę, įvertino psichologinio vertinimo išvadą, liudytojos psichologės parodymus bei byloje esančius garso ir vaizdo įrašus. Teismas nurodė argumentus, dėl kurių vieniems duomenims suteikė didesnę, o kitiems mažesnę įrodomąją reikšmę. Todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ar pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.

CK 3.174 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, gali būti reiškiamas pakartotinis ieškinys dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo turi būti įrodyta, jog iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su vienu iš tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013).

Aplinkos, kurioje vaikas gyvena, stabilumas yra reikšmingas jo psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl jos pakeitimo galimybė turi būti vertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 27 punktas). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad, keičiant vaiko šeimos aplinką, turi būti nustatyta, jog esama aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tinkama aplinka būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas jo interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

Apeliantas esminį aplinkybių pasikeitimą, be kita ko, sieja su tuo, kad apelianto gyvenimo sąlygos yra geresnės – jis gyvena nuosavame name, kuriame vaikui skirtas atskiras kambarys, o atsakovė gyvena mažesniame nuomojamame būste. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šios aplinkybės nepatvirtina tokio esminio pasikeitimo. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad šalims sudarant sutartį dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo pasekmių jau buvo žinoma, kad gyvenamasis namas priklauso ieškovui, kad, vaiko gyvenamąją vietą nustačius su motina, jis šiame name nuolat nebegyvens, taip pat buvo žinoma, kad atsakovė nuosavybės teise gyvenamojo būsto neturi. Taigi ieškovo turimas nuosavas gyvenamasis namas ir atsakovės nuosavo būsto neturėjimas nėra po ankstesnio teismo sprendimo naujai atsiradusios aplinkybės.

Vien ta aplinkybė, kad atsakovės būstas yra mažesnis ar kad ieškovo materialinė padėtis yra geresnė, savaime taip pat nepatvirtina, jog vaiko gyvenamoji aplinka jam gyvenant su motina tapo netinkama. Išvadą teikiančios institucijos specialistai, apžiūrėję atsakovės gyvenamąją vietą, nustatė, kad būstas yra švarus, tvarkingas, su visais patogumais, jame yra vaiko poreikiams patenkinti reikalingi daiktai, o vaikas yra prižiūrėtas. Duomenų apie vaiko teisių pažeidimus ar netinkamą atsakovės rūpinimąsi vaiku institucija nenustatė.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad vien geresnės vieno iš tėvų materialinės sąlygos nėra lemiamas kriterijus. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl to, ar esanti aplinka užtikrina vaiko poreikius, jo galimybes sveikai augti ir vystytis, būtina, be kita ko, atsižvelgti į bendruosius vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyriumi gyvenančių tėvų kriterijus. Pabrėžiama, kad, aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2007; 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010). Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti jam reikalingais dalykais, žaisti, lavinti savo gabumus, būti apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių ir pan. Pažymėtina, kad teismo sprendimo negali nulemti tėvų lytis, t. y. teismas negali suteikti tėvui ar motinai privilegijų, spręsdamas jų ginčą dėl to, su kuriuo iš jų nustatytina vaiko gyvenamoji vieta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010). Vaiko interesai – esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo. Jis grindžiamas nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų garantuojamu prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus. Taigi, esminis kriterijus yra vaiko interesai, o ne tėvų materialinių galimybių tarpusavio palyginimas.

Apeliantas taip pat teigia, kad atsakovės gyvenamoji aplinka vaikui nesaugi dėl jos asmeninio gyvenimo, motinos gyvenamojoje vietoje esančių ar besilankančių kitų asmenų ir vaiko patiriamų neigiamų emocijų.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu apelianto argumentu, kadangi jokie objektyvūs byloje pateikti ir ištirti duomenys tokios išvados nepatvirtina. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pats vaikas, tiesiogiai išklausytas teismo, nurodė, kad pas motiną būna jos draugas, tačiau neišsakė dėl jo baimės, nenurodė, kad motinos gyvenamojoje vietoje jaustųsi nesaugiai ar nenorėtų ten būti. Išvadą teikianti institucija taip pat neturėjo duomenų apie netinkamą atsakovės vaiko priežiūrą ar jos partnerio neigiamą poveikį vaikui. Išvadą teikianti institucija buvo atkreipusi dėmesį į ieškovo nurodytą aplinkybę dėl vaiko buvimo atsakovės darbo vietoje ir pažymėjo, kad laikas vaiko turi būti leidžiamas saugioje, jo poreikiams pritaikytoje aplinkoje. Tačiau institucija, įvertinusi šią aplinkybę kartu su visa turima medžiaga, taip pat nekonstatavo, kad vaiko gyvenamoji aplinka dėl to tapo nesaugi ar kad būtina keisti jo gyvenamąją vietą. Byloje nenustatyta, jog dėl šios aplinkybės vaikas būtų patyręs žalą ar būtų neužtikrinami esminiai jo poreikiai.

Pažymėtina ir tai, kad pats apeliantas pirmosios instancijos teisme siūlė tokią bendravimo tvarką, pagal kurią vaikas savaitę gyventų pas vieną iš tėvų, kitą savaitę – pas kitą. Tokia apelianto pozicija nepatvirtina jo teiginio, kad gyvenimas atsakovės aplinkoje yra tiek nesaugus ar neatitinkantis vaiko interesų, jog būtina pakeisti vaiko gyvenamąją vietą. Taigi apelianto nurodomos aplinkybės nepatvirtina, kad po ankstesnio teismo sprendimo vaiko gyvenimo aplinka su motina būtų iš esmės pasikeitusi taip, kad tapo nesaugi ar nebeatitinkanti vaiko normaliam vystymuisi keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad neįrodytas CK 3.174 straipsnio 4 daliai reikšmingas esminis aplinkybių pasikeitimas, yra pagrįsta.

Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo atliktu vaiko nuomonės vertinimu ir teigia, kad teisme išklausyto vaiko nuomonė galėjo būti paveikta motinos, o vienkartinis pokalbis tinkamai neatskleidė tikrosios vaiko pozicijos.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Pažymėtina, kad CK 3.174 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos, atsižvelgiama į vaiko norą, išskyrus atvejį, kai toks noras prieštarauja jo interesams. Vaiko nuomonė nėra vienintelis ginčą lemiantis kriterijus, tačiau ji turi būti išklausyta ir įvertinta kartu su kitomis konkrečioje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad nagrinėjamu atveju vaiko pozicija buvo nustatyta ne vienkartinio pokalbio pagrindu. Vaiką išklausė Vaiko teisių apsaugos specialistai, motinai pokalbyje nedalyvaujant ir į jį nesikišant, o vėliau jo nuomonė buvo tiesiogiai išklausyta pirmosios instancijos teismo posėdyje. Abiem atvejais vaiko pozicija iš esmės sutapo. Vaikas nurodė, kad jam gera tiek pas motiną, tiek pas tėvą, dabartinė tvarka jam iš esmės tinka, jis nori būti su abiem tėvais ir negali pasakyti, su kuriuo iš jų norėtų gyventi daugiau.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto teiginiai, kad prieš teismo posėdį motina galėjo paveikti vaiko nuomonę, yra deklaratyvūs ir grindžiami prielaidomis. Pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta objektyvių duomenų, patvirtinančių tokį poveikį. Priešingai, tai, kad vaiko teisme išsakyta pozicija iš esmės sutapo su anksčiau Vaiko teisių apsaugos specialistams, motinai pokalbyje nedalyvaujant, išsakyta pozicija, sudaro pagrindą konstatuoti jos nuoseklumą. Apelianto argumentas, kad išvadą teikiančios institucijos išvada pateikta ankstyvoje bylos stadijoje ir todėl neapėmė visų vėliau paaiškėjusių aplinkybių, taip pat nesudaro pagrindo ją atmesti. Institucijos atstovė dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, buvo susipažinusi su bylos medžiaga, vertino psichologinę išvadą, ieškovo pateiktus įrašus, abiejų tėvų gyvenimo sąlygas ir vaiko nuomonę. Įvertinus ir šias aplinkybes institucijos pozicija nepasikeitė – vaiko dabartinė aplinka įvertinta kaip saugi ir stabili, o pagrindo pakeisti jo gyvenamąją vietą nenustatyta.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad vaikas iš tikrųjų siekia gyventi su tėvu, kadangi jis tokios pozicijos neišreiškė nei Vaiko teisių apsaugos specialistams, nei teismui. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas vaiko nuomonę įvertino tinkamai ir pagrįstai atsižvelgė į jo norą išlaikyti ryšį su abiem tėvais bei dabartinę situaciją.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Pažymėtina, kad pagal CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles psichologo išvada ir jo parodymai vertinami kartu su kitais byloje surinktais įrodymais. Vien specialių profesinių žinių turėjimas savaime nesuteikia asmens pateiktiems duomenims iš anksto nustatytos ar lemiamos įrodomosios galios.

Įvertinus skundžiamo sprendimo motyvus, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas psichologinio vertinimo išvadą išsamiai įvertino ir motyvuotai nurodė priežastis, dėl kurių jai nesuteikė lemiamos įrodomosios reikšmės. Išvada parengta 2024 m. spalio 30 d., t. y. praėjus penkioms dienoms nuo ieškovo kreipimosi dėl psichologinės pagalbos vaikui ir nepraėjus nė mėnesiui nuo teismo sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas pačių šalių susitarimas dėl vaiko gyvenamosios vietos. Atliekant vertinimą nebuvo tiriamas vaiko ryšys su motina ir nepateikta vaiko santykių su abiem tėvais lyginamoji analizė. Tokia vertinimo apimtis objektyviai nepakankama išvadai dėl to, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų jo interesus. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu akcentavo ir išvadą teikiančios institucijos atstovė, nurodžiusi, kad psichologės konsultacijų metu buvo stebimas vaikas ir jo bendravimas su tėvu, tačiau nevertintas jo santykis su motina ir neatlikta lyginamoji analizė, todėl psichologinė išvada yra riboto informatyvumo ir nepakankama sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą.

Reikšminga ir tai, kad psichologės perteikta vaiko pozicija dėl nesaugumo motinos namuose ir pageidavimo gyventi su tėvu iš esmės nesutampa su vaiko tiesiogiai išsakyta pozicija. Vaikas nei vaiko teisių apsaugos specialistams, nei teismui nenurodė, kad motinos gyvenamojoje vietoje jaučiasi nesaugiai, bijo joje esančių asmenų ar nori gyventi tik su tėvu. Priešingai, vaikas nuosekliai nurodė, kad jam gera su abiem tėvais ir dabartinė situacija jam tinka.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojos parodymų patikimumą, taip pat pagrįstai atsižvelgė į byloje esančių duomenų prieštaringumą dėl konsultacijų aplinkybių, jog konsultacijų metu buvo stebimas vaikas ir jo bendravimas tik su tėvu, tačiau nevertintas vaiko santykis su motina ir nepateikta lyginamoji analizė, ir į tai, kad liudytoja, teigdama apie, jos vertinimu, itin reikšmingą ir vaikui žalingą atsakovės elgesį, nepranešė kompetentingoms vaiko teisių apsaugos ar teisėsaugos institucijoms. Ši aplinkybė kartu su kitomis pirmiau aptartomis aplinkybėmis yra reikšminga sprendžiant dėl liudytojos parodymų patikimumo ir įrodomosios reikšmės.

Pažymėtina ir tai, kad liudytojos paaiškinimai dėl iki išvados parengimo vykusių konsultacijų skaičiaus nėra visiškai nuoseklūs. Dėl psichologinės pagalbos vaikui buvo kreiptasi 2024 m. spalio 25 d., o išvada parengta 2024 m. spalio 30 d., tačiau liudytoja nurodė, kad iki jos parengimo vaikas buvo konsultuotas apie 10 kartų. Atsižvelgiant į itin trumpą laikotarpį nuo kreipimosi iki išvados parengimo, toks liudytojos nurodytas konsultacijų skaičius kelia pagrįstų abejonių dėl jos paaiškinimų nuoseklumo ir patikimumo bei sudaro papildomą pagrindą psichologinio vertinimo išvadą ir liudytojos parodymus vertinti kritiškai.

Atsižvelgiant į psichologinio vertinimo apimtį ir atlikimo aplinkybes, liudytojos pateiktų duomenų prieštaringumą, jos perteiktos vaiko pozicijos neatitiktį tiesiogiai vaiko išsakytai nuomonei ir išvadą teikiančios institucijos vertinimui, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus pagrįstai vertino kritiškai.

Apeliantas taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada dėl jo į bylą pateiktų garso ir vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuoti jo pokalbiai su nepilnamečiu vaiku. Apelianto vertinimu, šie įrašai patvirtina savarankišką vaiko norą gyventi su tėvu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Iš pirmosios instancijos teisme ištirtų įrašų turinio matyti, kad vaikui buvo užduodami pasirinkimą tarp jam artimų asmenų suponuojantys klausimai, be kita ko, klausiant, kurį iš tėvų jis labiau myli, kuris iš tėvų yra geresnis, su kuriuo smagiau būti, taip pat prašant lyginti motiną su ieškovo partnere. Įrašuose taip pat užfiksuoti neigiami paties ieškovo vertinimai apie motiną, vaikui pateikiami kaip faktinės aplinkybės. Išvadą teikiančios institucijos atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad tokio amžiaus vaikui turėtų būti užduodami atviri klausimai ir vengiama klausimų, suponuojančių pasirinkimą tarp tėvų, nes konfliktinių santykių situacijoje tokio pobūdžio bendravimas gali skatinti vaiko lojalumo konfliktą ir įtraukti jį į tėvų tarpusavio nesutarimus. Apelianto argumentas, kad pats vaikas teismo posėdžio metu nenurodė, jog tėvas jį veikia ar nuteikinėja prieš motiną, šios išvados nepaneigia. Vertinant suaugusio asmens bendravimo su vaiku pobūdį nėra būtina, kad pats vaikas gebėtų atpažinti ir įvardyti jam daromą poveikį. Šiuo atveju reikšmingas objektyvus pokalbių ir klausimų turinys. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytų įrašų nelaikė patikimu įrodymu, patvirtinančiu savarankišką ir deklaruojamą stiprų vaiko norą pakeisti gyvenamąją vietą. Priešingai, įrašų turinys sudaro pagrindą itin atsargiai vertinti apelianto teiginius, kad vaikas pats nuolat ir aiškiai reiškia norą gyventi tik su juo.

Apeliantas taip pat akcentuoja gerą vaiko ryšį su jo partnere, jos pedagogines kompetencijas, vaiko ryšius su ieškovo aplinkoje esančiais draugais ir giminaičiais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje ir CK 3.155 straipsnyje įtvirtinta, kad teisė ir pareiga auklėti bei prižiūrėti vaiką pirmiausia priklauso jo tėvams. Todėl geras vaiko santykis su vieno iš tėvų partneriu gali būti vertinamas kaip bendros vaiko aplinkos dalis, tačiau savaime negali lemti jo gyvenamosios vietos pakeitimo. Be to, byloje nenustatyta, kad vaiko ryšiai su ieškovo partnere, giminaičiais, draugais ar kita jo aplinka būtų nutrūkę arba kad jų nebūtų galima palaikyti vaikui bendraujant su tėvu. Pats vaikas teismo posėdyje nurodė turintis draugų tiek vienoje, tiek kitoje aplinkoje. Todėl ir šios aplinkybės nepatvirtina būtinybės keisti vaiko gyvenamąją vietą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visumą, nusprendžia, kad apeliantas neįrodė esminio aplinkybių pasikeitimo, kuris pateisintų anksčiau nustatytos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimą. Byloje nenustatyta, kad dabartinė vaiko gyvenamoji aplinka su motina būtų tapusi nesaugi ar nebeatitiktų jo normaliam fiziniam, emociniam ir socialiniam vystymuisi būtinų sąlygų. Išvadą teikianti institucija nenustatė vaiko nepriežiūros ar jo teisių pažeidimų, o pats vaikas tiek specialistams, tiek teismui nuosekliai išreiškė norą palaikyti ryšį su abiem tėvais ir neišreiškė aiškaus noro gyventi tik su tėvu. Tuo tarpu apelianto nurodomos aplinkybės apie vaiko nesaugumą motinos namuose ir būtinybę gyventi su tėvu reikšminga dalimi grindžiamos paties apelianto pateikiamu aplinkybių vertinimu bei psichologės išvada ir parodymais, kuriems dėl pirmiau aptartų priežasčių negali būti suteikta lemiama įrodomoji reikšmė. Paties apelianto pateiktų garso ir vaizdo įrašų turinys taip pat nepatvirtina jo teiginio apie savarankišką ir aiškų vaiko apsisprendimą gyventi su tėvu, bet, priešingai, rodo vaiko įtraukimo į tėvų tarpusavio nesutarimus ir lojalumo konfliktą riziką. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas negali būti grindžiamas vien vieno iš tėvų geresnėmis materialinėmis sąlygomis ar subjektyviu vertinimu, kad jo užtikrinama aplinka vaikui būtų palankesnė. Tokiam pakeitimui turi būti nustatyta reali ir vaiko interesais pagrįsta būtinybė keisti nusistovėjusią jo gyvenimo aplinką. Nagrinėjamoje byloje tokia būtinybė nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas ir jos nustatymas su tėvu geriau atitiktų vaiko interesus.

Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo atsakovei priteista 2 500 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Apelianto teigimu, atsakovė šių išlaidų iki bylos išnagrinėjimo nebuvo apmokėjusi, o byloje nebuvo pateiktas tinkamas atskiras rašytinis šalių susitarimas dėl jų apmokėjimo ateityje.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, siekianti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, teismui pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 išaiškino, kad, kai atstovavimo išlaidos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nėra apmokėtos, jų realumui patvirtinti turi būti pateiktas dokumentas, patvirtinantis šalies susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje. Esminę reikšmę turi tai, kad iš teismui pateiktų dokumentų būtų aiškus šalies įsipareigojimas advokato paslaugas apmokėti, t. y. kad tokios išlaidos pagal sutartinius įsipareigojimus neišvengiamai turės būti patirtos.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikta 2024 m. gruodžio 11 d. teisinių paslaugų sutartis ir atsakovės advokato parengta bei pačios atsakovės pasirašyta teisinių paslaugų suvestinė. Joje detalizuotos suteiktos teisinės paslaugos, nurodyta bendra jų 2 500 Eur kaina ir aiškiai pažymėta, kad šalys susitarė mokėjimą už teisines paslaugas atidėti iki teismo sprendimo priėmimo. Taigi iš pateiktų dokumentų buvo aiškus atsakovės įsipareigojimas apmokėti suteiktas teisines paslaugas ateityje.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apelianto pozicijai, kad toks dokumentas negali patvirtinti susitarimo dėl atidėto mokėjimo vien todėl, jog nėra atskirai pavadintas susitarimu dėl mokėjimo atidėjimo. Sprendžiant CPK 98 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą reikšmingas dokumento turinys ir iš jo kylantis šalies įsipareigojimas, o ne dokumento pavadinimas. Šiuo atveju toks įsipareigojimas byloje yra užfiksuotas. Iš teisinių paslaugų suvestinės taip pat matyti suteiktų paslaugų pobūdis ir apimtis – procesinių dokumentų rengimas bei atstovavimas pirmosios instancijos teismo posėdžiuose. Bylos duomenimis, atsakovė prašė priteisti 2 500 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti. Iš pateiktos teisinių paslaugų suvestinės matyti, kad ši suma apima ne tik atsiliepimo į ieškinį parengimą, bet ir kito procesinio dokumento parengimą, pasirengimą teismo posėdžiams bei atstovavimą šešiuose teismo posėdžiuose. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą maksimalus rekomenduojamas užmokestis vien už atsiliepimo į ieškinį parengimą, atsižvelgiant į jo pateikimo metu taikytiną užpraėjusio ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį, sudarė 5 839,75 Eur (Rekomendacijų 7 ir 8.2 punktus maksimali rekomenduojama suma yra: 2 335,90 Eur × 2,5 = 5 839,75 Eur). Taigi atsakovės prašyta 2 500 Eur suma už visą pirmosios instancijos teisme suteiktų teisinių paslaugų kompleksą neviršija net maksimalaus rekomenduojamo dydžio, nustatyto vien už atsiliepimo į ieškinį parengimą. Atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir apimtį, pagrindo pripažinti priteistą 2 500 Eur sumą neproporcinga ar neatitinkančia Rekomendacijose nustatytų dydžių nėra. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai jas ištyrė, tinkamai taikė ir aiškino procesinės, materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį pakeisti pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl atsakovės prašymo pranešti prokurorui, paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams

Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą pakartotinai prašo pranešti prokurorui apie I. A. ir (ar) UAB „B. M.“ galimai padarytas nusikalstamas veikas. Prašymas iš esmės grindžiamas tuo, kad liudytojos ir UAB „B. M.“ pateikti duomenys apie atsakovės bei nepilnamečio vaiko konsultacijas, atsakovės vertinimu, neatitinka jos pateiktų E. sveikatos sistemos duomenų. Analogiškas prašymas buvo pareikštas ir pirmosios instancijos teisme ir skundžiamu sprendimu netenkintas.

CPK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, jog byloje dalyvaujančio ar kito asmens veiksmai arba neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui.

Taigi teismo pareiga pranešti prokurorui siejama ne su bet kokiu byloje esančių duomenų prieštaringumu ar šalies abejonėmis dėl įrodymo patikimumo, bet su aplinkybėmis, sudarančiomis pakankamą pagrindą spręsti apie galimus nusikalstamos veikos požymius. Įrodymų tarpusavio neatitikimai pirmiausia vertintini civilinio proceso įrodymų vertinimo taisyklių kontekste, sprendžiant dėl konkretaus įrodymo patikimumo ir įrodomosios reikšmės. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti CPK 300 straipsnio 1 dalį. Atsakovės nurodomi liudytojos parodymų, UAB „B. M.“ pateiktų duomenų ir kitų byloje esančių duomenų neatitikimai savaime nepatvirtina, kad liudytoja sąmoningai davė melagingus parodymus ar kad buvo pateikti sąmoningai neteisingi ar suklastoti duomenys. Šios aplinkybės gali būti reikšmingos vertinant atitinkamų įrodymų patikimumą, tačiau vien jų nepakanka konstatuoti galimos nusikalstamos veikos požymius. Pirmosios instancijos teismas analogišką prašymą atmetė būtent šiuo pagrindu, o atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nenurodė naujų aplinkybių, kurios leistų šią išvadą vertinti kitaip. Atsižvelgiant į tai, atsakovės prašymas pranešti prokurorui apie liudytojos I. A. ir (ar) UAB „B. M.“ galimai padarytas nusikalstamas veikas netenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė pateikė prašymą priteisti iš ieškovo 2 200 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Iš pateiktų teisinių paslaugų suvestinių matyti suteiktų teisinių paslaugų pobūdis ir sutarta jų kaina, taip pat užfiksuotas atsakovės įsipareigojimas už suteiktas teisines paslaugas sumokėti po teismo procesinio sprendimo priėmimo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, esant šalies ir advokato susitarimui dėl atitinkamų atstovavimo paslaugų kainos ir jų apmokėjimo, aplinkybė, jog iki bylos išnagrinėjimo pabaigos advokato teisinės pagalbos išlaidos faktiškai nėra apmokėtos, savaime nesudaro pagrindo atsisakyti jas priteisti. Tokių išlaidų realumą ir neišvengiamumą patvirtina šalies įsipareigojimas advokatui jas apmokėti ir advokato sutikimas atidėti suteiktų teisinių paslaugų apmokėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024). Nagrinėjamu atveju pateiktuose dokumentuose atsakovės įsipareigojimas sumokėti už suteiktas teisines paslaugas yra aiškiai užfiksuotas, todėl vien tai, kad prašymo pateikimo metu 2 200 Eur suma dar nebuvo faktiškai sumokėta advokatui, nėra kliūtis šias išlaidas priteisti.

Išlaidos, susijusios su advokato teikiama teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, gali būti priteisiamos ne didesnės, negu nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d., TAR, 2015, Nr. 2015-03968). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą taikomas 1,3 koeficientas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikus 2026 m. balandžio 25 d., skaičiavimui taikytinas 2025 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis – 2 526,80 Eur, todėl maksimalus rekomenduojamas užmokestis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 3 284,84 Eur (2 526,80 Eur × 1,3). Atsakovės prašoma priteisti 2 200 Eur suma šio dydžio neviršija. Įvertinus atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį ir apimtį, jame išdėstytų argumentų pobūdį, nagrinėjamos bylos apimtį bei galimas advokato darbo ir laiko sąnaudas, atsakovės prašoma priteisti 2 200 Eur suma laikytina pagrįsta ir proporcinga suteiktai teisinei pagalbai. Todėl, atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš ieškovo atsakovės naudai priteistina 2 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovo A. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei Ž. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 200,00 Eur (du tūkstančius du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.