Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Larisos Šimanskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios viešosios įstaigos „Gintaro poilsiavietė“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-208-399/2026 pagal ieškovės bankrutuojančios viešosios įstaigos „Gintaro poilsiavietė“ ieškinį atsakovei S. R. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje Regiono profesinių sąjungų federacija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė bankrutuojanti viešoji įstaiga „Gintaro poilsiavietė“ (toliau – ir VšĮ, ieškovė, įstaiga) teismo prašė priteisti iš atsakovės S. R. (toliau – ir atsakovė) 15 111,80 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2024 m. birželio 21 d. iki 2024 m. rugsėjo 1 d. ėjo ieškovės direktorės pareigas. Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 18 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Atsakovei ir toliau einant ieškovės direktorės pareigas iš darbo buvo atleistas ieškovės darbuotojas ūkvedys A. K. (toliau – ir darbuotojas), jis 2025 m. vasario 28 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl sprendimo atleisti iš darbo pripažinimo neteisėtu, negauto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo. Marijampolės apylinkės teismas 2025 m. liepos 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino taikos sutartį tarp ieškovės ir darbuotojo. Pagal teismo patvirtintą taikos sutartį, ieškovė sutiko, kad buvusiam ieškovės darbuotojui dėl neteisėto atleidimo (atskaičius mokėtinus mokesčius) turi būti sumokėtas 6 717,60 Eur vidutinio dydžio darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką laikotarpiu nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. iki kreipimosi į teismą dienos – 2025 m. vasario 28 d.; 2 796,2 Eur kompensacija už nepanaudotų atostogų 41 dieną; 3 358,80 Eur abipusiu susitarimu sumažinta kompensacija už 6 mėn.; 2 239, 20 Eur išeitinė išmoka, iš viso 15 111,80 Eur. Nurodė, kad buvusi direktorė, priimdama neteisėtą sprendimą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo, atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovė patyrė žalą, – ieškovei teismo sprendimu buvo priteista išmokėti buvusiam darbuotojui kompensaciją ir kitas su neteisėtu atleidimu susijusias išmokas. Kadangi žalą ieškovei sukėlė atsakovės veiksmai, ieškovė įgijo teisę regreso tvarka reikalauti atlyginti jai padarytą žalą iš atsakovės, kaip už žalą atsakingo asmens. Pažymėjo, kad ieškovei šioje byloje nereikia įrodinėti, jog darbuotojo atleidimas buvo neteisėtas, nes tai prejudiciniai faktai, kurie jau nustatyti civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl neteisėto darbuotojo atleidimo. Atsiliepimu į ieškovės ieškinį atsakovė prašė jį atmesti ir priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės darbuotojo ir ieškovės sudaryta taikos sutartis neturi prejudicinės reikšmės šioje civilinėje byloje ir nepatvirtina atsakovės neteisėtų veiksmų. Teigė, kad nėra pateikti įrodymai, kurie patvirtintų, jog darbuotojas būtų atleistas atsakovės sprendimu ar kitokiais veiksmais. Nėra pateikiama įrodymų, kad darbuotojo atleidimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) būtų deklaravusi atsakovė. Bankroto byla ieškovei iškelta pagal atsakovės pareiškimą to prašant įstaigos steigėjui (dalininkui), nors jos darbo santykiai su ieškove buvo pasibaigę. Ši aplinkybė yra nustatyta Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-736-370/2025. Nurodo, kad informaciją apie ieškovės darbuotojo atleidimą VSDFV pateikė buhalterė, todėl ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų. Atsiliepimu į ieškovės ieškinį trečiasis asmuo Regiono profesinių sąjungų federacija (toliau – ir steigėja, Federacija) prašė jį atmesti ir priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sutinka su visais atsakovės atsiliepime į ieškinį išdėstytais argumentais. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų kokius nors atsakovės veiksmus, susijusius su darbuotojo atleidimu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas suabejojo žalos buvimu, remdamasis tuo, kad bankroto byloje darbuotojo finansinis reikalavimas patvirtintas tik 3 194,20 Eur, o ne 15 111,80 Eur. Šis vertinimas, ieškovės nuomone, yra klaidingas – teismas ignoravo aplinkybę, kad dalis lėšų jau buvo išmokėta darbuotojui per VSDFV. Žala ieškovei yra padaryta ir egzistuoja, pasikeitė jos forma, bet ne dydis. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai vertino priežastinį ryšį tarp atsakovės neveikimo ir žalos. Teismas nurodė, kad vis tiek darbdavys būtų turėjęs išmokėti darbuotojui nesumokėtą darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Tačiau esminį žalos dalį sudaro 6 717,60 Eur vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, kuri nebūtų atsiradusi, jei atleidimas būtų buvęs tinkamai įformintas nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. Todėl 6 717,60 Eur žala ieškovei yra padaryta. Dėl likusios žalos dalies (atostoginiai, išeitinė išmoka, kompensacijos) – net jei teismas nuspręstų, kad dalis šių išmokų būtų buvusios mokėtinos bet kuriuo atveju, tai nereiškia, kad visa 15 111,80 Eur suma neturėtų būti priteista. Teismas turėjo atskirti išmokas, kurios atsirado dėl neteisėto atleidimo (priverstinė pravaikšta), nuo tų, kurios būtų mokėtinos bet kuriuo atveju, ir priteisti bent tą dalį, dėl kurios priežastinis ryšys neabejotinas. Mano, kad esant akivaizdžiam neteisėtam darbuotojo atleidimui, nesudarius taikos sutarties, teismo sprendimu darbuotojas būtų gavęs maksimalias kompensacijas be jokių nuolaidų, o įstaiga dar būtų priversta padengti darbuotojo bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus ir reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 straipsnis).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgusi į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinusi ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas ieškovės ieškinio dėl žalos atlyginimo nepatenkino, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Remiantis bylai pateiktais duomenimis nustatyta, kad 1997 m. gegužės 2 d. įsteigtos ieškovės VšĮ „Gintaro poilsiavietė“ pagrindinė veikla buvo vaikų ir jaunimo poilsio stovyklų organizavimas. Ieškovės steigėja ir vienintelė dalininkė yra Lietuvos žemės ūkio darbuotojų profesinių sąjungų federacija.

Federacijos respublikinės tarybos išplėstinis prezidiumas 2024 m. gegužės 15 d. priėmė nutarimą Nr. 19 „Dėl įstaigos veiklos stabdymo“, kuriuo buvo nutarta sustabdyti įstaigos veiklą nuo 2024 m. liepos 24 d., atleisti įstaigos direktorę A. K. nuo 2024 m. liepos 24 d., taip pat nutarta atleisti dirbančiuosius iš darbo nuo 2024 m. liepos 24 d. DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu ir nutarta informuoti kreditorius apie poilsiavietės veiklos sustabdymą ir esant reikalui su jais atsiskaityti; uždaryti įstaigos sąskaitas; visas finansines operacijas derinti su Federacijos finansininke.

Bylai pateiktais duomenimis nustatyta, kad įstaigai iki 2024 m. birželio 20 d. vadovavo A. K.. Eidama šias pareigas, ji priėmė įsakymą atleisti darbuotoją A. K. iš darbo nuo 2024 m. liepos 23 d. pagal Federacijos nutarimą Nr. 19 stabdyti įstaigos veiklą.

Federacijos respublikinės tarybos išplėstinis prezidiumas 2024 m. birželio 20 d. priėmė nutarimą Nr. 20 „Dėl VšĮ „Gintaro poilsiavietė“ veiklos stabdymo pakeitimo“, kadangi staiga mirė ilgametė VšĮ „Gintaro poilsiavietė“ direktorė A. K.. Nutarimu buvo nuspręsta priimti atsakovę į darbą VšĮ „Gintaro poilsiavietė“ nuo 2024 m. birželio 21 d. iki rugsėjo 1 d. eiti direktorės pareigas pagal terminuotąją darbo sutartį, nustatyta galimybė ją pratęsti.

Su atsakove 2024 m. birželio 28 d. buvo sudaryta terminuotoji darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), darbo sutartis įsigaliojo 2024 m. liepos 1 d.

Federacijos 2024 m. rugsėjo 1 d. potvarkiu Nr. 21 atsakovė atleista iš VšĮ „Gintaro poilsiavietė“ direktoriaus pareigų nuo 2024 m. rugsėjo 1 d., pasibaigus terminuotajai darbo sutarčiai.

Iškovė ieškinyje nurodė, kad 2024 m. lapkričio 26 d. VšĮ „Gintaro poilsiavietė“ buhalterė informavo darbuotoją A. K. apie jo atleidimą iš darbo nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. pagal DK 55 straipsnį.

Bylai pateiktais duomenimis nustatyta, kad atsakovei pateikus pareiškimą Kauno apygardos teismas 2024 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1437-921/2024 (teisminio proceso Nr. 2-56-3-00568-2024-3) ieškovei iškėlė bankroto bylą. Nemokumo administratore paskyrė mažąją bendriją (toliau – ir MB) „Nemo.lt“, asmuo, kuriam pavesta administruoti, – L. T.. Nutartis įsiteisėjo 2025 m. sausio 21 d.

Bylai pateiktais duomenimis nustatyta, kad Marijampolės apylinkės teisme buvo iškelta ir nagrinėjama civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei VšĮ „Gintaro poilsiavietė“ dėl išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo. Ši byla buvo baigta teismo nutartimi patvirtinus tarp šalių sudarytą taikos sutartį, pagal kurią VšĮ „Gintaro poilsiavietė“ įsipareigojo ieškovui A. K. sumokėti 15 111,80 Eur.

Dėl atsakovės, kaip vadovės, neteisėtų veiksmų ir kaltės

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad jos darbuotojas A. K. turėjo būti atleistas atsakovei priimant įsakymą dėl jo atleidimo, tačiau vietoje to VSDFV sistemoje buvo pažymėta jo socialinio draudimo galiojimo pabaiga nepriėmus jokio įsakymo dėl atleidimo. Ieškovės manymu, tokiu atveju atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė neteisėtu neveikimu. Todėl šiuo atveju, ieškovės manymu, atsakovės, o ne ieškovės pareiga yra paneigti kaltę. Atsakovė tokių įrodymų nepateikė.

Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog ieškinį ieškovė grindė tuo, kad buvusi direktorė, priimdama neteisėtą sprendimą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo, atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių bendrovė patyrė žalą. Mano, kad ieškovės pozicija, palyginti su ta, kuri buvo išdėstyta ieškinyje ir kurios ieškovė laikėsi teismo posėdžių metu, apeliaciniame skunde pakito ir ieškovė iš esmės reiškia naujus argumentus.

Tuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsniai). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys, nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis, kuriomis draudžiama grįsti apeliacinį skundą, nelaikytini apeliacinio skundo argumentai, kurių atsiradimą lemia pirmosios instancijos teismo sprendimas, t. y. apelianto skunde išdėstyti argumentai, kuriais jis kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendime pirmą kartą nurodytus motyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais motyvais, kad ieškovė apeliaciniame skunde pakeitė savo poziciją ir iš esmės reiškia naujus argumentus. Priešingai, būtent pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės atsakomybės einant ieškovės direktorės pareigas, skundžiamame sprendime nurodė, kad galimas atsakovės kaltas elgesys pasireiškė nepakankamu atidumu, nesužiūrėjimu, kokius dokumentus ir kada pateikė Federacija ir ar buvo būtina priimti įsakymą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. Taigi pirmosios instancijos teismas pats vertino atsakovės elgesį kaip neveikimą, pasireiškusį įsakymo dėl darbuotojo atleidimo nepriėmimu, ir būtent tokio neveikimo reikšmę vertino spręsdamas dėl atsakovės kaltės bei priežastinio ryšio su ieškovei atsiradusia žala. Atitinkamai ieškovės apeliaciniame skunde vertinamas atsakovės, kaip įstaigos vadovės, neveikimas nepriimant įsakymo dėl darbuotojo atleidimo iš darbo negali būti laikomas nauja aplinkybe CPK 306 straipsnio 2 dalies prasme. Ieškovė apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą jau nustatytų aplinkybių teisinį vertinimą, be kita ko, nesutikdama su teismo išvada dėl atsakovės neveikimo, einant įstaigos vadovo pareigas, sprendžiant dėl jos kaltės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai, jog ieškovė apeliaciniame skunde iš esmės pateikia naujus argumentus, yra nepagrįsti.

Šiuo atveju aktualu pažymėti tai, jog ieškovė yra viešoji įstaiga, o atsakovė yra buvusi šios įstaigos vadovė, pagal Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį viešosios įstaigos vadovas organizuoja viešosios įstaigos veiklą ir veikia jos vardu santykiuose su kitais asmenimis, sudaro, pakeičia ir nutraukia darbo sutartis su viešosios įstaigos darbuotojais, atlieka kitas personalo valdymo funkcijas.

Vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Bendrovės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad bendrovė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą bendrovę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Taigi, bendroji valdymo organų rūpestingumo pareiga apima ne tik teisėto, bet ir sąžiningo bei protingo elgesio reikalavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-144-912/2024).

Neteisėti veiksmai įstatyme apibrėžiami kaip įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos nevykdymas (neteisėtas neveikimas) arba veiksmų, kuriuos įstatymas ar sutartis draudžia atlikti, atlikimas (neteisėtas veikimas), arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

Juridinio asmens valdymo organo nario (vadovo) civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant juridinį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625-687/2015).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas atsakovo atsakomybės dėl neteisėto kito darbuotojo atleidimo iš darbo klausimą, 2017 m. birželio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-611/2017 (žr. nutarties 26, 29 punktus) išaiškino, kad juridinio asmens vadovo atsakomybės už neteisėtą darbo sutarties nutraukimą su darbuotoju klausimas spręstinas taikant DK nustatytas materialinės atsakomybės normas, nes atleisdamas darbuotoją vadovas veikia kaip darbdavio atstovas (DK 24 straipsnis). Taigi tuo atveju, jei vadovas pažeidžia jam, kaip valdymo organui, nustatytą pareigą, jam kyla civilinė atsakomybė. Pripažinus, kad vadovas įmonei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę, kurios esmė – atsakomybės ribojimas darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126-313/2018).

Taigi tiek pagal CK, tiek pagal DK nuostatas vadovo civilinei (materialinei) atsakomybei kilti būtina nustatyti jo kaltę. Todėl vien vadovo neteisėtų veiksmų ar jo pareigų pažeidimo konstatavimo nepakanka – sprendžiant dėl vadovo atsakomybės visais atvejais turi būti nustatyta ir jo kaltė.

Byloje nustatyta, kad Federacija 2024 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. 19 nusprendė sustabdyti ieškovės veiklą nuo 2024 m. liepos 24 d. ir atleisti dirbančiuosius darbuotojus nuo šios datos. Tuo pagrindu ankstesnė ieškovės direktorė A. K. priėmė įsakymą dėl darbuotojo A. K. atleidimo iš darbo nuo 2024 m. liepos 23 d. Tačiau mirus ieškovės direktorei A. K. 2024 m. birželio 20 d. Federacija nutarimu Nr. 20 pakeitė ankstesnį nutarimą Nr. 19 ir nutarė įstaigos veiklą pratęsti iki 2024 m. rugsėjo 1 d. Tuo pačiu nutarimu nuspręsta priimti atsakovę į įstaigos direktorės pareigas nuo 2024 m. birželio 21 d. iki rugsėjo 1 d. Taigi, atsakovei pradėjus eiti direktorės pareigas, įstaigos veiklos ir darbuotojų atleidimo klausimai jau buvo reglamentuoti dviem vienas kitą keičiančiais Federacijos nutarimais ir mirusios ieškovės direktorės įsakymu. Be šių aplinkybių byloje nustatyta ir tarp šalių nėra dėl to ginčo, kad dalis ieškovės dokumentų nebuvo perduota atsakovei kaip vadovei iš karto pradedant darbą. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog atsakovė įsakymo dėl darbuotojo A. K. nepriėmė. Bylai pateiktais duomenimis nustatyta, kad 2024 m. rugpjūčio 27 d. pranešimą VSDFV apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą pateikė buhalterė J. D., jame buvo nurodyta, kad darbuotojas A. K. nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. atsileistas iš darbo pagal DK 55 straipsnį.

Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio, vykusio 2026 m. vasario 2 d., matyti, kad atsakovė duodama parodymus nurodė, jog jokio veiksmo, susijusio su ieškovės darbuotojo atleidimu, ji neatliko. Teigė, kad apie ankstesnės ieškovės direktorės A. K. įsakymą dėl darbuotojo A. K. atleidimo iš darbo nuo 2024 m. liepos 23 d. ji nieko nežinojo. Pasibaigus darbo sutarčiai, atsakovės teigimu, ji daugiau jokių funkcijų kaip ieškovės vadovė neatliko. Mano, kad ieškovei žalos nepadarė. Nurodė, kad ginče dėl neteisėto ieškovės darbuotojo A. K. atleidimo ji dalyvavo trečiuoju asmeniu, pačios taikos sutarties nematė, nežino jos sąlygų. Taikos sutartį pasirašė nemokumo administratorius ir ieškovės buvęs darbuotojas A. K..

Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio, vykusio 2026 m. vasario 2 d., matyti, kad trečiojo asmens atstovas A. G. nurodė, kad formali ieškovės vadovo priėmimo į mirusios vadovės pareigas procedūra buvo labai greita, nes Federacija neturėjo pakankamai laiko. Dėl vadovo pareigų buvo apklausti visi Federacijos nariai, tačiau niekas neprisiėmė atsakomybės eiti ieškovės vadovo pareigas. Tuomet buvo kreiptasi į stovyklos darbuotojus, tačiau iš visų darbuotojų, į kuriuos buvo kreiptasi, tik atsakovė sutiko eiti ieškovės vadovo pareigas. Mano, kad dėl einamų ieškovės vadovo pareigų atsakovė buvo informuota. Teigė, kad dėl ieškovės dokumentų perdavimo atsakovei buvo iškilusi didžiulė problema, nes vyko ginčai su ieškovės buvusia buhaltere.

Aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovė, eidama ieškovės vadovės pareigas, įsakymo dėl darbuotojo A. K. atleidimo nebuvo priėmusi, todėl fakto, jog ieškovės darbuotojas buvo neteisėtai atleistas iš darbo dėl to, kad ieškovės vadovė – atsakovė priėmė neteisėtą įsakymą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo ir ieškovė dėl tokių atsakovės veiksmų patyrė prašomą priteisti žalą, ieškovė neįrodė.

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl atsakovės kaltės padarė išvadą, kad atsakovės elgesys, nepriimant įsakymo dėl darbuotojo atleidimo, galėtų būti vertinamas tik kaip nepakankamas atidumas, pasireiškęs tuo, kad atsakovė nesužiūrėjo, kokius dokumentus ir kada pateikė Federacija ir ar priėmus Federacijos nutarimą Nr. 20 dėl įstaigos veiklos nutraukimo nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. buvo būtina priimti naują įsakymą dėl A. K. atleidimo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad toks atsakovės elgesys, pasireiškęs neatidumu ar nesužiūrėjimu, nėra pakankamas konstatuoti jos kaltę, kaip būtinąją civilinės atsakomybės sąlygą, ir tuo labiau pripažinti, kad būtent dėl šio neveikimo ieškovei buvo padaryta 15 111,80 Eur dydžio žala.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės kaltės nebuvimo. Byloje nenustatyta, kad atsakovė, nepriimdama naujo įsakymo dėl A. K. atleidimo iš darbo po Federacijos nutarimo Nr. 20 priėmimo, būtų sąmoningai siekusi pažeisti ieškovės interesus ar padaryti jai žalą. Nors atsakovė, kaip įstaigos vadovė, turėjo pareigą tinkamai organizuoti įstaigos veiklą ir užtikrinti tinkamą personalo dokumentų tvarkymą, vien tai, kad ji nepriėmė naujo įsakymo dėl A. K. atleidimo iš darbo, nesant duomenų, kad ji sąmoningai ignoravo savo pareigas ar akivaizdžiai nepaisė savo kaip ieškovės vadovės pareigų, savaime neleidžia konstatuoti jos kaltės.

Be to, kaip matyti iš trečiojo asmens atstovo A. G. parodymų, duotų 2026 m. vasario 2 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje, Federacija, ieškodama naujo ieškovės vadovo, siekė kuo skubiau užtikrinti vadovo paskyrimą, todėl nebuvo organizuojamas, pavyzdžiui, konkursas ieškovės vadovo pareigoms užimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė yra reikšminga vertinant atsakovės kaltę, nes ji patvirtina aplinkybes, kuriomis atsakovė buvo paskirta laikinai eiti ieškovės vadovo pareigas. Atsakovė šias pareigas pradėjo eiti trumpam laikotarpiui, neturėdama ankstesnės vadovavimo įstaigai patirties, o, kaip ji pati nurodė 2026 m. vasario 2 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje, yra pedagogė. Be to, ieškovė nepagrįstai nurodo, jog atsakovė nepaneigė savo kaltės. Priešingai, atsakovė tiek teismo posėdžio metu laikėsi pozicijos, kad ji įsakymo dėl darbuotojo atleidimo iš darbo nepriėmė, tiek procesiniuose dokumentuose, atsiliepime į ieškinį, atsiliepime į apeliacinį skundą dėstė argumentus, jog nėra kalta dėl susidariusios situacijos, o taip pat ir pirmosios instancijos teismo posėdžio, vykusio 2026 m. vasario 2 d. metu, tvirtino, jog ji ieškovei savo veiksmais jokios žalos nepadarė. Taigi byloje nustatytų aplinkybių visuma nepatvirtina, kad atsakovė, nepriimdama naujo įsakymo dėl ieškovės darbuotojo A. K. atleidimo iš darbo, elgėsi tokiu neatsargumo laipsniu, kuris sudarytų pagrindą konstatuoti jos kaltę. Atsakovės veiksmai šiuo atveju gali būti vertinami kaip nepakankamas atidumas ar galimas suklydimas, nulemtas jos vadovavimo patirties stokos ir nepakankamo gebėjimo tinkamai suorganizuoti bei kontroliuoti visų jai, kaip įstaigos vadovei, priskirtų funkcijų vykdymą, tačiau toks elgesys, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo konstatuoti tokio atsakovės neatsargumo laipsnio, kuris būtų pakankamas jos kaltei nustatyti. Atitinkamai tuo aspektu ieškovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl žalos dydžio ir priežastinio ryšio

Ieškovė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovės bankroto byloje neteisėtai atleisto iš darbo darbuotojo kreditinis reikalavimas sudaro 3 194,20 Eur. Mano, kad teismas atsižvelgęs į tai nepagrįstai suabejojo žalos buvimu, kadangi kreditinis reikalavimas sumažėjo ne todėl, kad žalos nėra, o todėl, kad dalis žalos jau pasikeitė į VSDFV kreditinį reikalavimą. Kai darbdavys neišmoka darbuotojui mokėtinų sumų, jas išmoka VSDFV. Be to, tinkamai įformintas darbuotojo atleidimas – šiuo atveju nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. – reikštų, kad priverstinė pravaikšta neatsiranda, kadangi darbuotojas laikomas teisėtai atleistu. Taigi bent jau 6 717,60 Eur žala tiesiogiai ir neabejotinai yra atsakovės neteisėto neveikimo pasekmė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad žalos faktas ir žalos dydis nėra preziumuojami, todėl jų įrodinėjimo našta tenka ieškovei (CPK 178 straipsnis).

Ieškovė žalos dydį kildina iš Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. liepos 23 d. nutartimi civilinėje byloje (duomenys neskelbtini) patvirtintos ieškovo A. K. ir VšĮ „Gintaro poilsiavietė“, atstovaujamos nemokumo administratorės, sudarytos taikos sutarties, kuria šalys susitarė, kad:

atsakovė (VšĮ „Gintaro poilsiavietė“) pripažįsta, kad neturi jokių įrodymų ir jai nebuvo žinoma, jog ieškovas (A. K.) būtų atleistas nuo 2024 m. rugsėjo 1 d;

atsakovė pripažįsta ir šalys sutinka, kad ieškovo atleidimas iš VšĮ „Gintaro poilsiavietė“ nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. yra neteisėtas;

atsakovė pripažįsta ir šalys sutinka, kad darbo sutartis tarp ieškovo ir atsakovės bus nutraukta teismo sprendimu, patvirtinus šią Taikos sutartį, jo įsiteisėjimo dieną Lietuvos Respublikos darbo kodekso 62 straipsnio pagrindu;

šalys pripažįsta, kad įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 7 d. nutartimi buvo patvirtintas ieškovo 3194,20 Eur kreditinis reikalavimas (iki 2024 m. rugsėjo 1 d. atsakovės ieškovui nesumokėtas darbo užmokestis), kuris ieškovui buvo sumokėtas iš Garantinio fondo;

atsakovė sutinka, kad ieškovui turi būti sumokėtas 6 717,60 Eur (1 119,60 Eur (mėnesinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius) x 6 mėnesiai) (1 1088 Eur suma, neatskaičius mokesčių) vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. iki kreipimosi į teismą dienos – 2025 m. vasario 28 d;

atsakovė sutinka, kad ieškovui turi būti sumokėta 2 796,2 Eur (68,20 Eur (vienos dienos darbo užmokestis, atskaičius mokesčius) x 41 diena) (3 608 Eur suma, neatskaičius mokesčių) kompensacija už nepanaudotas atostogas – 41 dieną;

atsakovė sutinka, kad ieškovui turi būti sumokėta Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalyje numatyta 6 717,60 Eur (1 119,60 Eur (mėnesinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius) x 6 mėnesiai) (1 1088 Eur suma, neatskaičius mokesčių) kompensacija. Šalių susitarimu ši kompensacija abipusių nuolaidų būdu mažinama 50 procentų, t. y. ieškovui turi būti sumokėta 3 358,80 Eur (atskaičius mokesčius) (suma neatskaičius mokesčių – 5 544 Eur);

atsakovė sutinka, kad ieškovui turi būti sumokėta Lietuvos Respublikos darbo kodekso 62 straipsnio 4 dalyje numatyta 2 239,20 Eur (1 119,60 Eur (mėnesinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius) x 2 mėnesiai) (3 696 Eur suma, neatskaičius mokesčių) išeitinė išmoka.

Aptariamu atveju Taikos sutartimi šalys susitarė dėl tarpusavio ginčo taikaus išsprendimo, tačiau iš sutarties turinio negalima daryti išvados, kad atsakovė S. R. buvo pripažinta kalta dėl neteisėto A. K. atleidimo iš darbo ar kad būtent dėl jos veiksmų (neveikimo) ieškovei atsirado taikos sutartyje nurodyto dydžio žala. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog darbuotojas iš darbo buvo atleistas neteisėtai, nes įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo tai būtų konstatuota, nėra, o teismo nutartis, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, neturi prejudicinio fakto galios nustatant šios bylos atsakovės kaltę, kadangi joje A. K. darbo sutarties šalys susitarė, jog atleidimas buvo neteisėtas ir tai pripažino federacijos nemokumo administratorius. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, nenustatė atsakovės kaltės, t. y. ieškovė neįrodė, kad atsakovė savo kaltais veiksmais (neveikimu) atliko veiksmus, kurių pagrindu ieškovė patyrė prašomą priteisti žalą. Atitinkamai darytina išvada, kad ieškovė neįrodė atsakovės kaltės ir priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėto neveikimo ir ieškovės prašomos priteisti žalos. Apeliantės minimos pirmosios instancijos teismo išvados, kad vis tiek darbdavys būtų turėjęs išmokėti darbuotojui nesumokėtą darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, su kuriais ji nesutinka, neturi reikšmės, kadangi šiuo atveju sprendžiama ne dėl darbdavio pareigos atsiskaityti su darbuotoju, o dėl atsakovės kaltės ir jos neveikimo sąsajos su ieškovės prašoma priteisti žala. Taip pat neturi reikšmės ir apeliantės nurodomos aplinkybės dėl 3 194,20 Eur darbuotojo kreditinio reikalavimo ar atsakovės neteisėtais veiksmais (neveikimu) ieškovei padarytos 6 717,60 Eur žalos. Taigi šiuo aspektu apeliantės argumentai atmetami kaip iš esmės nepagrįsti.

Dėl regreso taikymo pagal CK 6.280 straipsnį ir įrodymų vertinimo

Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir tuo pagrindu, jog neva ieškovė neįrodė, kad sumokėjo bent kokią sumą A. K.. Mano, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra prieštaraujanti teisės aktams, nes Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 7 d. nutartimi patvirtintas kreditoriaus A. K. finansinis reikalavimas ieškovės bankroto byloje įrodo, kad įstaigos įsipareigojimas darbuotojui yra konstatuotas teismo. Tačiau teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais iš esmės nesutinka.

CK 6.280 straipsnyje reglamentuojama regreso teisė į žalą padariusį asmenį, jo 1 dalis numato, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 7 d. nutartimi buvo konstatuotas ieškovės įsipareigojimas darbuotojui, tačiau vien kreditinio reikalavimo patvirtinimas nepatvirtina aplinkybės, kad ieškovė tokio dydžio sumą faktiškai sumokėjo darbuotojui ir dėl to realiai patyrė atitinkamo dydžio turtinę žalą. Šiuo aspektu nepagrįstai remiamasi ir CK 6.280 straipsnio 1 dalimi, reglamentuojančia regreso teisę. Šios normos taikymo sąlyga yra faktiškas žalos atlyginimas – asmuo regreso teisę į žalą padariusį asmenį įgyja atlyginęs kito asmens padarytą žalą. Todėl vien teismo patvirtinto kreditinio reikalavimo egzistavimas, nesant duomenų apie ieškovės faktiškai sumokėtą sumą darbuotojui, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovės teisės prašyti žalos (jeigu ji būtų buvusi įrodyta) atlyginimą priteisti jai regreso teise. Atitinkamai pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė būtinųjų sąlygų tenkinti regreso (atgręžtinį) reikalavimą, pagrįsta.

Ieškovei nesutinkant su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu akcentuotina, tai, kad CPK 185 straipsnis nustato, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kartu akcentuotina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28 punktas). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų itin paviršutiniškai ar aplaidžiai vertinęs byloje esančias faktines aplinkybes, o priimdamas skundžiamą sprendimą būtų selektyviai ir išskirtinai vadovavęsis atsakovės pateikta pozicija, iš esmės atmesdamas ieškovės argumentus ir pateiktus rašytinius įrodymus, juos nepagrįstai sumenkindamas ar dėl jų apskritai nepasisakydamas, kaip apeliaciniame skunde teigia ieškovė. Priešingai, iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus ir dėl reikšmingų ieškovės bei atsakovės argumentų pasisakė. Atsižvelgiant į tai, nenustačius apeliantės nurodomų aplinkybių, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus ar nepagrįstai suteikęs vieniems įrodymams didesnę įrodomąją reikšmę nei kitiems. Šioje nutartyje aptartų motyvų pagrindų teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl pagrįstai ieškovės ieškinio nepatenkino.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindama šios apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Atmetus apeliantės apeliacinį skundą jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Trečiasis asmuo Regiono profesinių sąjungų federacija apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą, kuriuo prašoma iš ieškovės priteisti 242 Eur už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą. Kartu trečiasis asmuo pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus – 2026 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 2026 m. gegužės 12 d. mokėjimo nurodymą.

Atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą, kuriuo prašoma iš ieškovės priteisti 968 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktą pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Kartu atsakovė pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus – 2026 m. liepos 23 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 2026 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymą.

Teisėjų kolegija įvertinusi trečiojo asmens ir atsakovės pateiktus duomenis dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų daro išvadą, kad prašomos priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti sumos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra pagrįstos. Atsižvelgusi į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija nusprendžia trečiajam asmeniui iš ieškovės priteisti 242 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei iš ieškovės priteisti 968 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnis).

Paminėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės bankrutuojančios viešosios įstaigos „Gintaro poilsiavietė“ administravimui skirtų lėšų, nes bankrutuojančiai įmonei priimtas nepalankus procesinis sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-11-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2097/2012).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovės bankrutuojančios viešosios įstaigos „Gintaro poilsiavietė“ administravimui skirtų lėšų trečiajam asmeniui Regiono profesinių sąjungų federacijai, juridinio asmens kodas 290582680, iš ieškovės bankrutuojančios viešosios įstaigos „Gintaro poilsiavietė“, juridinio asmens kodas 151340162, 242 Eur (du šimtus keturiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Priteisti ieškovės bankrutuojančios viešosios įstaigos „Gintaro poilsiavietė“ administravimui skirtų lėšų atsakovei S. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės bankrutuojančios viešosios įstaigos „Gintaro poilsiavietė“ 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.