Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Work Wise“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Work Wise“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą neįvertinęs ir neteisėtai atsisakęs priimti atsakovės 2026 m. balandžio 22 d. prašymą, ignoruodamas pateisinamą neatvykimo priežastį ir naujus, bylos esmę keičiančius duomenis, neįvertinęs pateiktų institucijų aktų apimties (VDI, Migracijos departamento 85 sprendimai), neįvertinęs turto iššvaistymo aplinkybių bei bankinių duomenų, nepilnai ištyręs įrodymus, neteisingai taikęs DK 58 ir 104 straipsnius, aiškiai nenurodęs, kuris atleidimo pagrindas taikytinas – DK 58 ar 104 straipsnis. Dėl to sprendimas yra priimtas pažeidžiant procesines garantijas ir neteisingai taikant materialiąją teisę. Teismas nepagrįstai reikalavo įrodyti šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, nors ieškovas atleistas DK 104 straipsnio pagrindu kaip praradęs pasitikėjimą. Ieškovo atleidimas buvo akcininko sprendimas, o ne drausminė nuobauda.

Nurodo, kad 2026 m. balandžio 22 d. prašė priimti papildomus įrodymus ir atidėti sprendimo paskelbimą, nepriimti sprendimo už akių, prašyme nurodyta pateisinama neatvykimo priežastis ir nauji, bylos esmę keičiantys įrodymai. CPK įtvirtinta šalių teisė pateikti įrodymus ir būti išklausytoms (CPK 12, 17, 42 straipsniai), o teismas privalo įvertinti pateiktus prašymus, ypač kai juose nurodyta pateisinama neatvykimo priežastis ir nauji įrodymai, galintys pakeisti bylos rezultatą. Teismo atsisakymas priimti prašymą ir įrodymus yra esminis procesinis pažeidimas, kuris savaime lemia sprendimo panaikinimą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

VDI reikalavimai ir Migracijos departamento sprendimai rodo, kad per vadovo vadovavimo laikotarpį įmonėje nustatyti esminiai pažeidimai: komandiruočių dokumentų trūkumai, užsieniečių darbo sąlygų neatitikimai, atlyginimų neatitikimai, dokumentų neatitikimai, dėl kurių Migracijos departamentas priėmė sprendimus atsisakyti išduoti leidimus 85 darbuotojams. Dėl to bendrovė faktiškai prarado 85 darbuotojus ir patyrė finansinį paralyžių. Šie aktai yra svarbūs įrodymai, kurie turi būti priimti ir įvertinti byloje. Pirmosios instancijos teismas priėmė tik vieną Migracijos departamento sprendimą, nors jų yra 85. Tai rodo nepakankamą įrodymų vertinimą. Dėl to prašo įpareigoti teismą priimti visus Migracijos departamento sprendimus ir VDI aktus kaip bylos įrodymus, atlikti inventoriaus ekspertizę ir bankinių pavedimų analizę.

Nurodo, kad vadovas nesukūrė darbo drabužių, įrankių, turto (apeliaciniame skunde vartojamas netaisyklingas žodis „ekipiruotė“) apskaitos tvarkos, neperdavė darbo priemonių naujam vadovui, dalis inventoriaus dingo arba buvo perduota trečiosioms šalims be dokumentų, o tai sukėlė tiesioginę žalą bendrovei. Taigi, inventoriaus praradimas gali būti kvalifikuojamas kaip šiurkštus pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnis) arba kaip pagrindas akcininko pasitikėjimo praradimui (DK 104 straipsnis). Bet kuriuo atveju teismas privalo užtikrinti, kad būtų atlikta nepriklausoma ekspertizė ir įvertinti žalos dydį. Prašo įpareigoti pirmosios instancijos teismą skirti ekspertizę.

Nors ieškovas teigė, kad didesnis darbo užmokestis jam mokėtas už viršvalandžius, tačiau nėra darbo laiko apskaitos, nėra viršvalandžių žiniaraščių, nėra registruotų įsakymų, o esami įsakymai – savarankiškai priimti ir neregistruoti. Tai rodo, kad atlyginimo padidinimas galėjo būti savavališkas ir neteisėtas. Darbdavys turi teisę reikalauti paaiškinimų ir įrodymų, o jeigu atlyginimas buvo padidintas be akcininko sutikimo ir be teisėto pagrindo, tai gali būti laikoma neteisėtu lėšų išmokėjimu ir pagrindu žalos atlyginimui. Prašo įpareigoti teismą atlikti banko pavedimų analizę, patikrinti atlyginimų apskaitą ir įsakymais pagrįstus mokėjimus, priimti sprendimą tik po šių įrodymų įvertinimo.

Argumentuoja, kad vien faktas, jog vadovas nebendradarbiauja su akcininkais, lemia pasitikėjimo praradimą. Akcininkų susirinkimas priima sprendimą atšaukti vadovą ir tai savaime nutraukia darbo sutartį. Šiuo atveju ieškovo atsisakymas pateikti paaiškinimą ir yra prarasto pasitikėjimo priežastis, kurios teisme akcininkui nereikia papildomai įrodinėti kaip pažeidimo. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą ir kasacinio teismo praktiką akcininkai turi absoliučią teisę bet kada atšaukti įmonės vadovą iš pareigų. Akcininkui nereikia įrodinėti direktoriaus kaltės dėl pasiaiškinimo nepateikimo, o atleidimas pagal DK 58 straipsnį be išeitinės išmokos, direktoriaus atsisakymas bendradarbiauti yra aiškinama kaip netiesioginis įrodymas, kad jis pažeidė savo kaip vadovo lojalumo ir skaidrumo pareigas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys ir pripažinta, kad jis atleistas iš UAB „Work Wise“ direktoriaus pareigų nuo 2025 m. spalio 31 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 104 straipsnio 1 dalies pagrindu nesant jo kaltės bei iš atsakovės UAB „Work Wise“ ieškovo naudai priteista išeitinė išmoka ir netesybos nuo 2025 m. lapkričio 1 d. už kiekvieną uždelstą atsiskaityti mėnesį, bet ne daugiau kaip už šešis mėnesius, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis), o ne pakartotinai nagrinėti bylą iš esmės.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes, netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą, todėl neatskleidė bylos esmės ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

Nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 2023 m. rugpjūčio 21 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį, kuria ieškovas buvo paskirtas UAB „Work Wise“ direktoriumi. Atsakovės vienintelis akcininkas 2025 m. spalio 31 d. (duomenys neskelbtini) nusprendė nuo 2025 m. spalio 31 d. atšaukti iš UAB „Work Wise“ direktoriaus pareigų IES1 dėl netinkamo bendrovės valdymo. Atsakovės 2025 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. IS25-1 nurodyta „įforminti UAB „Work Wise“ vadovo (direktoriaus) IES1 darbo sutarties nutraukimą steigimo dokumentuose nustatyta tvarka, vadovaujantis Darbo kodekso 58 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punktu, 3 dalies 5 punktu, galbūt 6 punktu, 7 punktu ir 104 straipsnio 1 dalies pagrindu. Darbo sutarties nutraukimo pagrindas – visuotinio akcininkų neeilinio susirinkimo 2025 m. spalio 31 d. sprendimas Nr. Vas²⁵-1, registruotas 2025 m. lapkričio 6 d., savarankiškas darbo sutarties pasibaigimo pagrindas (DK 104 straipsnis). Darbo sutarties nutraukimas galioja nuo 2025 m. spalio 31 d. Darbo sutarties atšaukimą lėmė juridinio asmens vadovo kalti veiksmai“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teisė atšaukti juridinio asmens vadovą iš pareigų yra absoliuti, ji nesiejama su jokiomis papildomomis sąlygomis ar ypatinga tokios teisės įgyvendinimo tvarka; šios teisės absoliutumą lemia vienasmenio juridinio asmens valdymo organo reikšmė ir svarba, fiduciarinių (pasitikėjimu grįstų) santykių pobūdis; pagal bendrąją taisyklę nebūtina nustatyti konkrečių priežasčių, dėl kurių buvo prarastas pasitikėjimas vadovu, nes svarbus pats pasitikėjimo praradimo faktas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-313/2018). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-477-248/2018), vertinant tai, jog nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančiame DK įtvirtintas juridinio asmens vadovo atšaukimo institutas kaip savarankiškas darbo sutarties pasibaigimo pagrindas (DK 104 straipsnis), įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija iš esmės turi priimti motyvuotą sprendimą dėl įstaigos vadovo atšaukimo, kadangi atšaukimas lemia darbo santykių pabaigą (darbo sutarties nutraukimą), o motyvavimas siejamas su atšaukiamo vadovo kalte ar kaltės nebuvimu. Kitaip tariant, įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija turi absoliučią teisę atšaukti įstaigos vadovą iš pareigų praradus pasitikėjimą juo be jokios motyvacijos, tačiau nemotyvuotas sprendimas dėl vadovo atšaukimo iš pareigų praradus pasitikėjimą vertintinas kaip vadovo atšaukimas iš pareigų nesant jo kaltės, todėl tokiu atveju atšaukiamas iš pareigų asmuo išsaugo visas garantijas, o motyvavus tokį sprendimą ir įrodžius kaltus vadovo veiksmus, atšauktas vadovas netenka visų garantijų (DK 104 straipsnio 2 dalis).

Visuotinio UAB „Work Wise“ akcininkų neeilinio susirinkimo 2025 m. spalio 31 d. posėdžio protokolu Nr. Vas²⁵-1 įformintas sprendimas nuo 2025 m. spalio 31 d. atšaukti IES1 iš vadovo pareigų dėl netinkamo bendrovės valdymo ir inicijuotas įmonės veiklos tyrimas bei įmonei padarytos žalos atlyginimo procesas. Protokole (sprendime) nurodyta, kad kilo reikšmingų abejonių dėl vadovo atstovavimo bendrovei, vadovo veikloje įžvelgiamas bendrovės kasdienės veiklos organizavimas ir nesuderinami vienašališki sprendimai, o tai iš esmės prieštarauja pareigai veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas turėtų priklausyti nuo vadovo, kad jo vadovaujama bendrovė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Kilo abejonės dėl vadovo atliktų veiksmų teisėtumo ir netinkamo pareigų vykdymo, veikiama asmeninės naudos tikslais, pastebėti apgaulingi, klaidinančio turinio ir slaptos manipuliacijos požymių turintys veiksmai, nekorektiškų duomenų nurodymas oficialiuose dokumentuose. Dėl savanaudiškais tikslais priimtų neteisėtų ir nepagrįstų sprendimų daroma didelė žala tiek bendrovės interesams, tiek akcininkų interesams. Viso to pasekmė – reikšmingai prastėjanti bendrovės turtinė padėtis, dalies investicijų pasisavinimas, stabdoma bendrovės komercinė veikla. Bendrovės vadovas, naudodamasis tarp verslo partnerių įgytu pasitikėjimu, už akių nesąžiningai veikdamas prieš kitus dalyvius, nepagrįstai įgijo asmeninės turtinės naudos, neteisėtu būdu kitų dalyvių sąskaita pagerino savo finansinę padėtį, tačiau akcininkams nė karto nebuvo išmokėti dividendai. Dėl nurodytų aplinkybių ir vadovo pareigų, įtvirtintų Akcinių bendrovių įstatyme ir kituose teisės aktuose, vykdymo, akcininkas, saugodamas savo interesus pareikalavo nutraukti bet kokią vadovo veiklą ir paruošti per 24 valandas pateikti nurodytus vykdytos veiklos dokumentus ir informaciją už laikotarpį nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2025 m. spalio 31 d.: vadovo sprendimus, įsakymus, akcininkų susirinkimų sprendimus, protokolus, metinius ir tarpinius finansinių ataskaitų rinkinius, pranešimus, audito išvadas ir ataskaitas, visų atliktų finansinių operacijų duomenis. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ieškovas reikalaujamų dokumentų ir informacijos atsakovei neteikė ir į vėlesnius reikalavimus nereagavo, 2026 m. sausio 21 d. elektroniniu laišku ieškovo atstovė teisininkė informavo, kad turimus dokumentus perduos 2026 m. sausio 26 d. Naujasis atsakovės vadovas dokumentus (21 segtuvą) 2026 m. sausio 29 d. pateikė Kauno AVPK Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybai.

Pirmosios instancijos teismas visuotinio akcininkų susirinkimo protokole nurodytas aplinkybes vertino kaip nekonkrečias ir nesudarančias pagrindo atleisti ieškovą pagal DK 58 straipsnį už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, 2025 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. IS25-1 formuluotės nesudaro teisinio pagrindo laikyti, kad ieškovo atleidimo teisinis pagrindas yra DK 58 straipsnis. Sutiktina su ieškovu, kad DK 58 straipsnyje numatytų pagrindų nurodymas įsakymo formuluotėje „įforminti UAB „Work Wise“ vadovo (direktoriaus) IES1 darbo sutarties nutraukimą steigimo dokumentuose nustatyta tvarka, vadovaujantis Darbo kodekso 58 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punktu, 3 dalies 5 punktu, galbūt 6 punktu, 7 punktu ir 104 straipsnio 1 dalies pagrindu” nurodytas DK 58 straipsnis galbūt laikytinas pertekliniu, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai koncentravosi tik į šį DK numatytą darbuotojo atleidimo pagrindą, tačiau visiškai nevertino 2025 m. spalio 31 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokole (sprendime) ir 2025 m. lapkričio 14 d. įsakyme nurodytų aplinkybių visumos. Įsakyme nurodyta: „Darbo sutarties nutraukimo pagrindas – visuotinio akcininkų neeilinio susirinkimo 2025 m. spalio 31 d. sprendimas Nr. Vas25-1, registruotas 2025 m. lapkričio 6 d., savarankiškas darbo sutarties pasibaigimo pagrindas (DK 104 straipsnis). Darbo sutarties nutraukimas galioja nuo 2025 m. spalio 31 d. Darbo sutarties atšaukimą lėmė juridinio asmens vadovo kalti veiksmai“. Taigi, iš įsakymo turinio akivaizdu, kad buvo pasirinktas specialusis DK 104 straipsnyje įtvirtintas darbo sutarties su juridinio asmens vadovu pasibaigimo pagrindas, ką proceso metu ir įrodinėjo atsakovė. Visuotinio akcininkų neeilinio susirinkimo 2025 m. spalio 31 d. protokole (sprendime) Nr. Vas²⁵-1 būtent išdėstytos aplinkybės, atsakovės nuomone, sudarančios pagrindą konstatuoti prarastą pasitikėjimą ieškovu, tačiau pirmosios instancijos teismas šias nurodytas aplinkybes ir ieškovo veiksmus nepagrįstai vertino vien tik DK 58 straipsnio kontekste, bet ne DK 104 straipsnio 2 dalies kontekste, nesiaiškino, ar jos galėjo sudaryti pagrindą ir ar jų pakanka konstatuoti akcininko pasitikėjimo praradimą dėl vadovo kaltės.

Atsakovė akcentavo, kad ieškovą atšaukiant iš pareigų DK 104 straipsnio 2 dalyje numatyta išeitinė išmoka ieškovui nebuvo mokama, kadangi ieškovas ne tik prarado darbdavio pasitikėjimą, bet ir padarė žalos, kuri galėtų būti ir pagrindu nutraukti darbo santykius dėl darbuotojo kaltės jam padarius šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Kitaip tariant, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo įsitikinimą dėl ieškovo atžvilgiu netinkamai taikyto DK 58 straipsnyje įtvirtintų pagrindų lėmė ne objektyvūs darbdavio veiksmai, bet paties ieškovo subjektyvus susiklosčiusios faktinės situacijos interpretavimas, siekiant įrodyti netinkamo darbdavio elgesio faktą bei siekiant išeitinės išmokos. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ieškovo atleidimo DK 104 straipsnio 2 dalies pagrindu teisėtumo ir, padaręs išvadą, kad atsakovei neįrodžius ieškovo atleidimo DK 58 straipsnio pagrindu teisėtumo, savaime laikytina, kad ieškovas atleistas DK 104 straipsnio 1 dalies pagrindu nesant jo kaltės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir konstatuoja, kad ji padaryta netinkamai paskirsčius šalių įrodinėjimo pareigą, taikius netinkamus įrodinėjimo standartus byloje ir dėl to netinkamai atskleidus bylos esmę.

Įprastų ginčo teisenos bylų atvejais įrodinėjimo, kad egzistuoja pagrindas reikalaujamu būdu apginti galimai pažeistas subjektines teises, pareiga tenka asmeniui, pareiškusiam atitinkamą materialųjį subjektinį reikalavimą (CPK 12, 178 straipsniai). Pažymėtina, kad darbo bylos, be kitų procesinių nagrinėjimo ypatumų (CPK 410–418 straipsniai), išsiskiria įrodinėjimo naštos paskirstymo ypatumu – pvz., darbuotojui teismine tvarka ginčijant jo atleidimą iš darbo, ne darbuotojui, kuris reiškiamu ieškiniu siekia apginti savo galimai pažeistas subjektines teises, tenka pareiga įrodinėti, kad nebuvo pagrindo atleisti jį iš darbo, o darbdaviui, kuris priėmė sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo, tenka pareiga įrodinėti, kad egzistavo įstatymo nustatytas pagrindas nutraukti darbo teisinius santykius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-248/2017; 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-1075/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135-684/2019). Vis dėlto, nėra pagrindo konstatuoti, kad šis įrodinėjimo naštos (perskirstymo) ypatumas yra būdingas absoliučiai visų kategorijų darbo byloms, kitaip tariant, kad visų darbo bylų atvejais faktinių aplinkybių, reikšmingų pareikštiems materialiesiems subjektiniams reikalavimams išspręsti, įrodinėjimo našta tenka išimtinai tik darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019 107 punktą). Šios taisyklės, apibrėžiančios įrodinėjimo pareigos ribas, yra bendros ir taikytinos visų kategorijų civilinėms byloms, įskaitant ir darbo bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019).

Įvertinus ginčo situaciją nagrinėjamoje byloje, įrodinėjimo pareigos nustatymas darbdavei (atsakovei) tam tikrais aspektais šiuo atveju yra neproporcingas ir neatitinka įrodinėjimo tikslo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims nagrinėjamu atveju, nes neatsižvelgė į aplinkybę, kad atleistas darbuotojas buvo atsakovės vadovas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju aptariama aplinkybė yra itin reikšminga ir sudaro pagrindą nukrypti nuo bendrosios taisyklės, nustatančios įrodinėjimo pareigą darbdaviui, t. y. ieškovas organizavo įmonės veiklą, buvo atsakingas už įmonės turtą ir finansus, teisingą apskaitą, įmonės veiklos teisėtumą ir turėjo įstatyme įtvirtintą pareigą veikti geriausiais įmonės interesais. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad nutrūkus darbo santykiams ieškovas neperdavė įmonei jo žinioje esančių įmonės dokumentų (buhalterinių, finansinių dokumentų), duomenų (prieigos prie įmonės paskyrų), turto. Nors pirmosios instancijos teismas vertino, kad nėra aktualūs ieškovo veiksmai po jo atšaukimo iš pareigų, kadangi tai negali būti ieškovo atleidimo priežastis, tačiau toks ieškovo elgesys užkirto arba apsunkino galimybę įmonei gintis nuo pareikštų reikalavimų. Nors, vadovaujantis DK 214 straipsnio 3 dalimi, kilus ginčui dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo, įrodinėjimo pareiga tenka darbdaviui, nagrinėjamu atveju susiklostė itin specifinė situacija, kai darbuotojas, būdamas įmonės vadovu, atsakingu už įmonės veiklą, jos buhalterinę apskaitą, dokumentų tvarkymą ir pan., neperdavęs įmonės dokumentų ir duomenų naujam vadovui, reikšmingai apsunkino savo veiksmų vadovaujant įmonei teisėtumo vertinimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad sprendžiant dėl kaltų vadovo veiksmų DK 104 straipsnio 2 dalies kontekste netaikytinas standartas, kuris taikytinas sprendžiant dėl kaltės kaip būtinos šiurkštaus pareigų pažeidimo sąlygos. Pasitikėjimo vadovu praradimą gali lemti ir tokie kalti vadovo veiksmai, kurie būtų nepakankami pažeidimui pripažinti šiurkščiu. Apie juridinio asmens vadovo kaltus veiksmus DK 104 straipsnio požiūriu visų pirma turi būti sprendžiama pagal tai, kaip jis vykdė savo pareigas, nustatytas CK 2.87 straipsnyje, ar buvo lojalus bei sąžiningas priimdamas juridiniam asmeniui reikšmingus sprendimus ir vykdydamas kitas pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-477-248/2018). Taigi, teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus specifinį ieškovo (darbuotojo) statusą šioje byloje, jis nėra atleidžiamas nuo pareigos įrodyti kaip vykdė įmonės vadovo pareigas. Priešingai, būtent ieškovas turėjo įrodyti, kad veikė geriausiais įmonės interesais, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių iš ieškovo įrodyti nereikalavo, jų net nesiaiškino, bet, priešingai, nepagrįstai reikalavo, kad atsakovė neginčijamai įrodytų ieškovo atliktus neteisėtus veiksmus, jo tyčią ir kaltę bei taikė įrodinėjimo standartą, nustatytą įrodinėjant darbuotojo atleidimo DK 58 straipsnio pagrindu teisėtumą.

Atsakovei teigiant, kad ieškovo kaltė pasireiškia bendrovės finansiniu nualinimu, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tam tikro darbo rezultato nepasiekimas savaime nepatvirtina ieškovo kaltės kaip sąlygos darbo sutartį nutraukti dėl darbuotojo kaltės. Be to, teismas nurodė, kad atsakovė žinojo, jog ieškovas, prieš pradėdamas vadovauti įmonei, dirbo statybininku ir greičiausiai neturėjo atitinkamų teorinių ir praktinių žinių bei kompetencijų sėkmingai ir pelningai vadovauti įmonei. Vis dėl to, pirmosios instancijos teismas plačiau nesiaiškino, ar įmonės finansinis nuosmukis sudarė pagrindą atšaukti ieškovą iš direktoriaus pareigų dėl jo kaltės, ar prie įmonės finansinės situacijos blogėjimo galėjo prisidėti atsakovės nurodyti ieškovo priimti įmonei finansiškai nenaudingi sprendimai, turto iššvaistymas, neišsaugojimas ir pan., savavališkas darbo užmokesčio pasididinimas beveik du kartus. Teisėjų kolegijos nuomone, šie atsakovės nurodyti ieškovo veiksmai nesusiję nei su jo žinių, nei kompetencijų trūkumu, tačiau liko neįvertinti lojalumo įmonei ir pareigos veikti jos geriausiais interesais požiūriu.

Be to, pirmosios instancijos teismas, reikalaudamas iš atsakovės pateikti ieškovo vienasmenį sprendimą apie darbo užmokesčio pasididinimą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad šiuo atveju atsakovė objektyviai neturėjo galimybės pateikti tokius įrodymus ir nereikalavo ieškovo paneigti atsakovės nurodytas aplinkybes. Taigi, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą ir taikė netinkamus įrodinėjimo standartus, neatsižvelgė į ieškovo specifinį statusą, į aplinkybę, kad jis neperdavė atsakovei dokumentų, kad darbo užmokesčio dydžio ir mokėjimo klausimai priklausė nuo jo paties ir pan. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog sprendęs, kad ieškovui didesnė alga buvo mokama už faktiškai dirbtus viršvalandžius, pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje esančių duomenų apie tai, kad įmonė veiklos iš viso nevykdė ir plačiau nesiaiškino nei už kokį laikotarpį, nei kiek ieškovui išmokėta už, jo teigimu, viršvalandinį darbą bei pačių viršvalandžių realumo, nors šios aplinkybės taip pat reikšmingos ir vertintinos ieškovo lojalumo įmonei kontekste.

Nors pirmosios instancijos teismas vertino, kad netikslių ar neteisingų duomenų ir dokumentų teikimas Migracijos departamentui nėra išimtinai ieškovo kaip direktoriaus atsakomybė, nes už dokumentų paruošimą buvo atsakinga įmonės administracija, vis dėlto pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad būtent įmonės direktorius atsako už tinkamą ir teisėtą įmonės veiklą, tame tarpe, ir už visų darbuotojų veiksmų teisėtumą bei šios aplinkybės įtakos prarastam akcininko pasitikėjimui dėl ieškovo kaltės.

Apibendrinant nustatytas ir aptartas faktines ir teisines bylos aplinkybes konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovės reikalavo įrodyti šiurkštų ieškovo padarytą darbo pareigų pažeidimą, nors ieškovas atleistas DK 104 straipsnio pagrindu kaip praradęs pasitikėjimą. Tuo tarpu, atsakovė pagrįstai nurodo, jog ieškovo atleidimas buvo akcininko sprendimas, o ne drausminė nuobauda. Atsakovė įmonės vadovo atšaukimą ir pasitikėjimo juo praradimą motyvavo kalte, pasitikėjimo ieškovu praradimą grįsdama einant įmonės vadovo pareigas asmens atliktais veiksmais, tačiau pirmosios instancijos teismas juos vertino tik DK 58 straipsnio požiūriu, bet visiškai nevertino DK 104 straipsnio požiūriu, netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą beįvertinęs specifinio ieškovo statuso nagrinėjamu atveju, todėl neatskleidė bylos esmės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai siekia perkelti savo įrodinėjimo pareigą teismui, nepagrįstai prašo teismą įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus, ekspertizę, prašydama įpareigoti teismą nustatyti atsakovės, jos teigimu, patirtos žalos dydį bei neatsižvelgia į tai, jog nagrinėjama ne žalos atlyginimo, bet ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo byla. Vis dėl to, teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismui, nagrinėjančiam darbo bylą, tenka aktyvus vaidmuo (tiksliau – aktyvesnis už tą vaidmenį, kuris tenka nagrinėjant bylą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles), o toks vaidmuo pasireiškia ir tuo aspektu, kad teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 414 straipsnio 1 dalis), taip pat prireikus turi patikslinti šalių pareigą įrodinėti.

Kaip minėta, pagal CPK 301 straipsnio 1 dalį apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas. Šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, numatantis, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant klausimą, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi byloje turi būti ne tik tinkamai ištirti ir įvertinti surinkti įrodymai ir faktinės aplinkybės, bet ir (šalims prašant) išreikalauti bei ištirti nauji įrodymai, galintys turėti reikšmės nagrinėjant ieškinio pagrįstumo klausimą. Dėl nurodytų neištirtų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, nenagrinėtais pirmosios instancijos teisme, o bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą, o byloje dalyvaujantys asmenys, nesutikdami su teismo išvadomis dėl iki šiol nenagrinėtų esminių ginčo aplinkybių, prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją. Taigi, nagrinėjamu atveju nustatyti trūkumai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme.

Nagrinėjamu atveju nesprendžiamas atsakovės tiek 2026 m. balandžio 22 d. pirmosios instancijos teismui, tiek 2026 m. birželio 11 d. pateiktų naujų įrodymų priėmimo klausimas, nes juos atsakovė galės pateikti pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam bylą iš naujo.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo visa apimtimi (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija taip pat nesprendžia bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo, nes šis klausimas turės būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 23 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.