Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2S-861-440/2026

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-07-23
Bylos Nr.: e2S-861-440/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-11529-2023-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Vilija Valantienė (pran.)
Ieškovas: IES1
Atsakovas: ATS1, ATS1 priešieškinį
Trečiasis asmuo: Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos

Kategorijos

3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
3.1.18.2.13Kitos laikinosios apsaugos priemonės
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2S-861-440/2026 Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11529-2023-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.2.13; 3.3.1.14; 3.3.2.6.1

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. liepos 23 d. Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės IES1 atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 5 d. nutarties, kuria išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 patikslintą ieškinį atsakovei ATS1 dėl atidalijimo iš žemės sklypo ir pastatų bendrosios nuosavybės ir atsakovės ATS1 priešieškinį ieškovei IES1 dėl žemės sklypo kadastro duomenų įregistravimo be bendraturčio sutikimo ir naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė IES1 kreipėsi į teismą su ieškiniu, jį 2026 m. sausio 12 d. patikslinusi prašė tenkinti kurią nors vieną iš dviejų alternatyvų: 1) atidalyti iš Pastato–Garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – garažas), Pastato–Ūkio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ūkio pastatas) ir Pastato–Malkinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – malkinė) (toliau visi kartu – turtas, statiniai), esančių (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės, šį turtą priteisiant asmeninės nuosavybės teise ieškovei, o atsakovei ATS1 už jos turėtas minėtų pastatų dalis priteisiant iš ieškovės iš viso 1 395 Eur kompensaciją; 2) nustatyti naudojimosi Pastatu–Gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – gyvenamasis namas), esančio (duomenys neskelbtini), tvarką pagal matininkės D. P.–A. parengtą 2025 m. gruodžio 10 d. „Pastato 1A1/p adresu (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarkos nustatymo planą“ (toliau – naudojimosi tvarkos planas); 3) pripažinti teisę ieškovei be atsakovės sutikimo atlikti visus veiksmus (įskaitant, bet neapsiribojant reikiamo projekto parengimu, jo suderinimu, patvirtinimu, atskirų sklypų kadastrinių matavimų parengimu ir įregistravimu valstybės įmonėje (toliau – VĮ) Registrų centre) reikalingus tam, kad būtų atidalyta iš žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – žemės sklypas), esančio (duomenys neskelbtini) bendrosios dalinės nuosavybės ir nustatyti servitutai pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Banesta“ (matininko S. B.) parengtą 2026 m. sausio 6 d. „Žemės sklypo atidalijimo pasiūlymo schemą“; antroji alternatyva: atidalyti iš žemės sklypo, gyvenamojo namo, garažo, ūkio pastato, malkinės ir Kitų inžinerinių statinių–Kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės tokiu būdu: nurodytą turtą priteisti asmeninės nuosavybės teise ieškovei, o atsakovei už jos turėtas šio turto dalis priteisti iš ieškovės iš viso 50 670 Eur kompensaciją; priteisti iš atsakovės ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė priešieškiniu prašė: 1) pripažinti atsakovei teisę įregistruoti žemės sklypo kadastro duomenis, nustatytus pagal mažosios bendrijos (toliau – MB) „Gairės“ matininko J. K. 2025 m. spalio 13 d. parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą, be bendraturtės ieškovės sutikimo; 2) nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarką pagal MB „Gairės“ matininko J. K. 2025 m. gruodžio 23 d. parengtą bendraturčių naudojimosi žemės sklypu planą; 3) priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas valstybei. Ieškovė pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, juo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti vieną iš alternatyvų: pirmoji alternatyva: įpareigoti atsakovę mokėti ieškovei kas mėnesį iki einamojo mėnesio 10 d. į ieškovės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią akcinėje bendrovėje (toliau – AB) „Swedbank“, ieškovei priklausančios 11/20 bendrosios dalinės nuosavybės dalies turto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos nuomos vertę, t. y. po 258 Eur kas mėnesį, nuo nutarties priėmimo dienos iki įsiteisėjusio galutinio teismo sprendimo visiško įvykdymo; antroji alternatyva: iki įsiteisėjusio galutinio teismo sprendimo visiško įvykdymo nustatyti laikiną naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką pagal matininkės D. P.–A. parengtą naudojimosi tvarkos planą; įpareigoti atsakovę sudaryti ieškovei realią galimybę patekti į ginčo nekilnojamąjį turtą, perduodant raktus nuo gyvenamojo namo ir kitų statinių. Nurodė, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 11/20 idealioji dalis ginčo nekilnojamojo turto. Atsakovė faktiškai naudojasi visu nekilnojamuoju turtu, ieškovė nuo nuosavybės įgijimo ir viso bylos nagrinėjimo metu neturi realios galimybės naudotis jai priklausančia turto dalimi, nesuteikia raktų patekti į gyvenamąjį namą ir kitus statinius. Teismo leidimu atlikinėjamų matavimų metu atsakovė teigė ieškovei, kad ji gali naudotis gyvenamuoju namu, todėl ieškovė surado asmenis, pageidaujančius išsinuomoti jai priklausančią gyvenamojo namo dalį ir paprašė atsakovės sudaryti galimybę pasidaryti gyvenamojo namo ir kitų statinių raktus. Atsakovės atstovė pranešė, kad atsakovė nesutinka duoti ieškovei raktų ir nebesutinka leisti naudotis turtu, kol nebus nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarka. Prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas panaikintų atsakovės suinteresuotumą tęsti piktnaudžiavimą teise, pasireiškiantį jos vienos naudojimusi visu ginčo turtu, be to, veiktų kaip paskata pradėti bendradarbiauti su ieškove, kaip bendraturte, taip pat kaip paskata nutraukti bylos vilkinimą bei pradėti ieškoti ginčo taikaus išsprendimo galimybių. Prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės yra reikalingos ir ginčo situacijai laikinai sureguliuoti, nes tokia situacija, kai atsakovė viena pati naudojasi visu ginčo turtu ir ieškovės į ginčo turtą neįleidžia, yra akivaizdžiai neteisėta. Prašomi periodiniai mokėjimai skirti kompensuoti tęstinį ieškovės nušalinimą nuo turto naudojimo ir užkirsti kelią nuostoliams didėti. Atsakovė su ieškovės prašymu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad iš pateikto prašymo nėra aišku, kokią grėsmę būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui kelia ieškovė ir kaip prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės apsaugos būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovė nepagrindžia, kaip nesiėmus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovei galbūt palankiu galutiniu teismo sprendimu pripažintas atsidalijimas iš bendrosios nuosavybės jos prašomu būdu, nustatyta naudojimosi ginčo turtu tvarka, pripažinta jai teisė formuoti du sklypus ir juos įregistruoti galėtų prarasti prasmę ar tapti netikslinga. Ieškovė nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kad egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra vienintelis būdas užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovės prašoma nustatyti laikinoji naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka sutampa su ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimais ir tai sudaro pagrindą tokio prašymo netenkinti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2026 m. kovo 5 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

Nurodė, kad ieškovės patikslintas ieškinys yra priimtas, todėl nusprendė, jog ieškovė tikėtinai pagrindė savo reikalavimus – aiškiai suformulavo ieškinio dalyką, išdėstė aplinkybes ir aplinkybėms pagrįsti pateikė rašytinius dokumentus.

Vertino, kad ieškovė neįrodė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – būsimo, ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės. Aplinkybė dėl ieškovės ir atsakovės geranoriško nesusitarimo dėl atidalijimo iš žemės sklypo ir pastatų bendrosios nuosavybės ir (ar) naudojimosi tvarkos nustatymo nesudaro pagrindo manyti, jog atsakovė vengs vykdyti ieškovei palankų teismo sprendimą ateityje. Pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos skatinti šalis greičiau susitarti taikiai ir užbaigti bylos nagrinėjimą. Ieškovė nenurodė, kaip prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – nuomos mokesčio iš atsakovės priteisimas arba laikinos naudojimosi tvarkos gyvenamuoju namu nustatymas apsaugos būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Atkreipė dėmesį, kad ieškovės prašoma nustatyti laikinoji apsaugos priemonė – laikinoji naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka sutampa su ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimais. Pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones dėl laikinosios naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo ir teismui tenkinus ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimus (patvirtinus ieškovės prašomą naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką), susidarytų situacija, kad ieškovės keliami reikalavimai būtų patenkinti dar neišnagrinėjus bylos iš esmės, nors priimdamas sprendimą teismas turės pasisakyti dėl visų ieškovės ir atsakovės pareikštų reikalavimų (CPK 265 straipsnis). Atsižvelgęs į tai, kad ieškovė pareiškė ne prevencinį ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.255 straipsnis), nusprendė, jog jos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurių taikymo rezultatas iš esmės sutampa su ieškinio reikalavimais siekiamu rezultatu, sudaro pagrindą tokio prašymo netenkinti, kaip pažeidžiantį ekonomiškumo ir proporcingumo principus.

Nurodė, kad nesant tarp šalių nustatytos naudojimosi bendru turtu tvarkos ar kitu būdu šalims nesuderinus, kokį konkretų turtą (jo dalį) vienas iš bendraturčių gali suteikti nuomai tretiesiems asmenims, ieškovė neturi teisės perduoti neidentifikuotą bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto dalį naudotis tretiesiems asmenims nuomos teise, todėl ieškovės argumentus dėl atsakovės trukdymo išnuomoti ieškovei priklausančią turto dalį atmetė kaip nepagrįstus. Nesant teisinio pagrindo išnuomoti neidentifikuotą bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto dalį, atmetė ieškovės prašymą įpareigoti atsakovę mokėti ieškovei priklausančios turto dalies rinkos nuomos vertę, tikslu užkirsti kelią neproporcingų nuostolių didėjimui.

Taip pat nurodė, kad byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis), naudojimosi žemės sklypu ir statiniais tvarkos nustatymo (CK 4.75 straipsnio) ir nesprendžiamas klausimas dėl savininko pažeistų teisių gynimo (CK 4.98 straipsnis), todėl ieškovės argumentus, susijusius su kliūtimis įgyvendinti savo nuosavybės teises ir gauti piniginę naudą iš jai priklausančios nuosavybės, atmetė kaip nesudarančius pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurių taikymas neužtikrins galbūt palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymo.

Atsižvelgęs į nurodytų aplinkybių visumą padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė antrosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms atsakovės atžvilgiu taikyti, todėl ieškovės prašymą dėl jų taikymo atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė IES1 (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti visa apimtimi. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas prašymą atmetė motyvuodamas tuo, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės tariamai pažeistų ekonomiškumo ir proporcingumo principus. Tačiau nėra aišku, kaip laikinos naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymas gali pažeisti šiuos principus. Juk tokiu atveju atsakovė būtų įpareigota naudotis tik tokia turto dalimi, kuri jai faktiškai ir priklauso, t. y. jokių suvaržymų tokia laikinoji apsaugos priemonė net negali sukelti, nes ja tik būtų laikinai sureguliuojama situacija ir apribojama galimybė atsakovei piktnaudžiauti padėtimi naudojantis visu turtu vienai. Minėti principai yra pažeidžiami būtent skundžiama nutartimi atmetus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nagrinėjamoje byloje ieškovės nuosavybės teisės į ginčo turtą nėra ginčijamos, taigi teisę naudotis bendru turtu neabejotinai turi, todėl nėra kliūčių taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Šalies argumentai

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra tapačios ieškinio reikalavimams ir kad jų pritaikymas tariamai reikštų ginčo išsprendimą iš esmės, kadangi procesiniu prašymu prašė nustatyti ne nuolatinę, o tik laikiną naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką, kuria būtų tik laikinai, t. y. kol teismas galutinai išspręstų ginčą, sureguliuota situacija.

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai nusprendė, kad byloje nėra pareikšta reikalavimų dėl savininko teisių gynimo. Ieškinio reikalavimai dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo ir dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būtent todėl ir yra pareikšti, kad atsakovė viena naudodamasi visu ginčo turtu, taip pat nesutikdama ir su ieškovės pasiūlymais dėl ginčo turto naudojimo ar atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, pažeidžia ieškovės teises.

Skundžiamoje nutartyje nurodoma teismų praktika yra priimta turto nuomos, kuria nėra siekiama užkirsti kelią bendraturčio daromai žalai didėti, be to, minėtoje teismų praktikoje nagrinėjami nuomos kitam asmeniui nei bendraturtis, o ne nuomos pačiam bendraturčiui vienam naudojančiam visą bendrą turtą klausimai. Taigi tokios teismų praktikos reikšmingi faktai esminiai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos reikšmingų aplinkybių, todėl minėta teismų praktika nagrinėjamu atveju netaikytina.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė ATS1 prašo atskirąjį skundą atmesti. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių pagrindinis tikslas yra apsaugoti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo įrodyti, kad nepritaikius jos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo, ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo nebus galima įvykdyti arba jo įvykdymas bus apsunkintas. Tokių duomenų ieškovė teismui nepateikė.

Ieškovė savo teisę naudotis ginčo turtu gina patikslinto ieškinio reikalavimais, kurie susiję su atidalijimu iš bendrosios nuosavybės ir naudojimosi tvarkos nustatymu. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštais reikalavimais taip, kad užtikrintų būsimo palankaus teismo sprendimo įvykdymą, ieškovės prašoma laikinoji apsaugos priemonė – nuomos mokesčio iš atsakovės priteisimas niekaip negali įtakoti būsimo, galbūt ieškovei palankaus galutinio teismo sprendimo įvykdymo.

Šalies argumentai

Ieškovės prašoma nustatyti laikina naudojimosi ginčo turtu tvarka sutampa su pareikštu patikslinto ieškinio reikalavimu, vadinasi, jeigu teismas taikytų tokią laikinąją apsaugos priemonę, būtų iš anksto patenkintas ieškinio reikalavimas net neišnagrinėjus bylos iš esmės. Šioje byloje ieškovė prevencinio ieškinio nereiškia.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkinamas

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas, nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais ir faktiniais pagrindais, neperžengdamas skundo ribų. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo ir pagrįstumo

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-551-577/2025).

Taigi minėtos dvi aplinkybės – ieškinio preliminarus pagrįstumas ir grėsmės ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimas – yra privalomos kumuliatyvios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-808-1120/2022). Pareiga pagrįsti nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimą kyla prašymą pareiškiančiam asmeniui (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-330/2021).

Pirmoji prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimo stadija yra ieškovo reikalavimo preliminaraus (prima facie (iš pirmo žvilgsnio)) pagrįstumo vertinimas. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Preliminarus ieškovo pareikštų reikalavimų vertinimas nereiškia bylos ir ieškinio nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro prielaidą įvertinti, ar egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018).

Nagrinėjamu atveju ginčo dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – preliminaraus ieškinio pagrįstumo nėra. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovės patikslintas ieškinys yra priimtas, ieškovė tikėtinai pagrindė savo reikalavimus – aiškiai suformulavo ieškinio dalyką, išdėstė aplinkybes ir aplinkybėms pagrįsti pateikė rašytinius dokumentus. Kadangi šalys šios skundžiamos nutarties išvados neginčija, apeliacinės instancijos teismas šiuo apsektu plačiau nepasisako ir vertina, kad pirmoji laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtina sąlyga yra nustatyta.

Antroji laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtina sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovui, įvykdymui. CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu atveju vertinant aplinkybes, kuriomis šalis įrodinėja grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, ir nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, jog egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis, turi būti atsižvelgiama į aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.

Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl antrosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti buvimo, pažymėjo, kad ieškovė nenurodė, kaip jos prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės apsaugos būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Akcentavo, kad ieškovės prašoma nustatyti laikinoji apsaugos priemonė – laikinoji naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka sutampa su patikslinto ieškinio reikalavimais ir tai sudaro pagrindą prašymo netenkinti, kaip pažeidžiantį ekonomiškumo ir proporcingumo principus. Be to nurodė, kad nesant teisinio pagrindo išnuomoti neidentifikuotą bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto dalį, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas ieškovės prašymas įpareigoti atsakovę mokėti ieškovei priklausančios turto dalies rinkos nuomos vertę. Atsižvelgęs į visumą aplinkybių padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė antrosios laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinos sąlygos.

Apeliantė, nesutikdama su skundžiama nutartimi, argumentuoja, kad nėra aišku, kaip laikinos naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymas gali pažeisti ekonomiškumo ir proporcingumo principus. Apeliantės teigimu, ši laikinoji apsaugos priemonė jokia forma nevaržo atsakovės teisių, šią laikinąją apsaugos priemonę pritaikius atsakovė būtų įpareigota naudotis tik tokia turto dalimi, kuri jai faktiškai ir priklauso. Taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptariama laikinoji apsaugos priemonė yra tapati ieškinio reikalavimams, kadangi procesiniu prašymu prašė nustatyti ne nuolatinę, o tik laikiną naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką.

Kaip nustatyta byloje, ieškovė 2026 m. sausio 12 d. patikslintu ieškiniu, be kitų reikalavimų, prašė nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), tvarką pagal matininkės D. P.–A. parengtą 2025 m. gruodžio 10 d. naudojimosi tvarkos planą. Ieškovė pateiktu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kaip vieną iš alternatyvių reikalavimų suformulavo prašymą iki įsiteisėjusio galutinio teismo sprendimo visiško įvykdymo nustatyti laikiną naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką pagal matininkės D. P.–A. parengtą 2025 m. gruodžio 10 d. naudojimosi tvarkos planą, t. y.: 1) ieškovei naudotis atskirai nuo atsakovės priskirti gyvenamojo namo rūsio patalpas, plane pažymėtas indeksais R-5 (14,30 m²) ir R-6 (14,09 m²), ir pirmo aukšto patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-1 (5,23 m²), 1-4 (14,21 m²) ir 1-5 (14,17 m²); 2) atsakovei naudotis atskirai nuo ieškovės priskirti gyvenamojo namo rūsio patalpas, plane pažymėtas indeksais R-1 (3,23 m²), R-2 (23,09 m²) ir R-3 (4,56 m²), ir pirmo aukšto patalpas, plane pažymėtas indeksu 1-2 (28,17 m²); 3) ieškovei ir atsakovei naudotis bendrai priskirti gyvenamojo namo rūsio patalpas, plane pažymėtas indeksais R-4 (14,81 m²) ir R-7 (11,73 m²), ir pirmo aukšto patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-3 (12,98 m²), 1-6 (0,91 m²) ir 1-7 (12,20 m²).

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės prašoma nustatyti laikinoji apsaugos priemonė – laikina naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka sutampa su ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimais. Atkreiptinas dėmesys, kad laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet pačios jos nėra materialiojo pobūdžio teisinės gynybos priemonės, pagal savo prigimtį tokios priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1659-464/2020). Jas taikant byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų įtakoti būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo (esama padėtis) išlaikymas, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas. Kitaip tariant, laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet nesutapti su pareikštais reikalavimais, t. y. ieškinio dalyku, kadangi tai neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirties ir tikslo (CPK 145 straipsnio 1 dalis). Su ieškinio dalyku sutampančios laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik itin išskirtiniais atvejais, paprastai prevencinio ieškinio pareiškimo atveju (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-795-464/2010).

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad šioje byloje ieškovės pareikštas patikslintas ieškinys nėra prevencinis, ieškovė neįrodė, kad yra susiklosčiusios išskirtinės aplinkybės ir nėra galimybės jokiu kitu būdu užtikrinti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą (CPK 178 straipsnis). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo ir atsakovės atsiliepime į atskirąjį skundą pateikta pozicija, kad pritaikius šią laikinąją apsaugos priemonę ir teismui tenkinus ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimus (patvirtinus ieškovės prašomą naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką), susidarytų situacija, pagal kurią ieškovės pareikšti reikalavimai būtų patenkinti dar neišnagrinėjus bylos iš esmės. Tokia situacija neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirties ir tikslo. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovės prašymas taikyti analizuojamą laikinąją apsaugos priemonę, kuri sutampa su patikslinto ieškinio reikalavimu, sudaro pagrindą tokio prašymo netenkinti.

Nurodytų motyvų pagrindu daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės prašymą nustatyti laikiną naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką pagal matininkės D. P.–A. parengtą 2025 m. gruodžio 10 d. naudojimosi tvarkos planą ir įpareigoti atsakovę sudaryti ieškovei realią galimybę patekti į ginčo nekilnojamąjį turtą, perduodant raktus nuo gyvenamojo namo ir kitų statinių. Nors apeliantė atskirajame skunde plačiai dėsto nesutikimo su skundžiama nutartimi argumentus teigdama, kad nėra aišku, kaip laikinos naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymas gali pažeisti ekonomiškumo ir proporcingumo principus; ši laikinoji apsaugos priemonė jokių suvaržymų negali sukelti, o jos netaikymas esamoje situacijoje lemia tai, kad šalys bylinėjimosi metu yra nelygioje padėtyje; ieškovės nuosavybės teisės į ginčo turtą nėra ginčijamos, teisę naudotis bendru turtu neabejotinai turi, todėl nėra kliūčių taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir kita, tačiau šie atskirojo skundo argumentai nepaneigia minėtos išvados teisėtumo ir pagrįstumo.

Pasisakant dėl alternatyvios laikinosios apsaugos priemonės (įpareigoti atsakovę mokėti ieškovei kas mėnesį ieškovei priklausančios 11/20 bendrosios dalinės nuosavybės dalies turto rinkos nuomos vertę) pažymėtina, kad pačiame įstatyme tiesiogiai apibrėžta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tai reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016).

Iš bylai pateikto 2025 m. rugsėjo 2 d. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registrų duomenų bazės išrašo nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 11/20 dalių, o atsakovei 4/15 dalys ir 11/60 dalių žemės sklypo su statiniais, esančių (duomenys neskelbtini). Duomenų apie viešame registre įregistruotą naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką nėra. Nagrinėjamoje byloje ieškovė patikslintu ieškiniu reiškė reikalavimus dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo (CK 4.75 straipsnis) ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis). Ieškovė atskiro reikalavimo dėl savo pažeistų teisių gynimo (CK 4.98 straipsnis) patikslintu ieškiniu nereiškė.

Nors apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad patikslinto ieškinio reikalavimai dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės buvo pareikšti būtent dėl to, kad atsakovė viena naudodamasi visu ginčo turtu, taip pat nesutikdama ir su ieškovės pasiūlymais dėl ginčo turto naudojimo ar atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, pažeidžia ieškovės, kaip bendraturtės, teises, tačiau pateikdama priežastis, dėl ko minėti patikslinto ieškinio reikalavimai buvo pareikšti, apeliantė nepagrindžia ir neįrodo, jog patikslintu ieškiniu suformulavo atskirą, savarankišką reikalavimą dėl pažeistų teisių gynimo CK 4.98 straipsnio prasme. Todėl atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog byloje nėra pareikšta reikalavimų dėl savininko teisių gynimo atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės prašomi taikyti atsakovės teisių suvaržymai įpareigojant atsakovę mokėti ieškovei priklausančios turto dalies rinkos nuomos vertę negali užtikrinti teismo sprendimo, priimto dėl patikslintame ieškinyje pareikštų (suformuluotų) reikalavimų, įvykdymo užtikrinimo funkcijos. Tokia laikinoji apsaugos priemonė būtų perteklinė ir neatitiktų sąsajumo reikalavimo. Be to, ieškovė nepagrindė, kaip ši prašoma pritaikyti laikinoji apsaugos priemonė padėtų užtikrinti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą arba, priešingai, kaip jos netaikymas šiuo konkrečiu atveju apsunkintų ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad, apeliantės vertinimu, prašymas įpareigoti atsakovę mokėti ieškovei priklausančios turto dalies rinkos nuomos vertę jos teises užtikrintų prasčiau nei laikinos naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymas, nesudaro pagrindo pritaikyti šią laikinąją apsaugos priemonę.

Apeliantė taip pat nepagrįstai kvestionuoja skundžiamoje nutartyje nurodomą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016; 2022 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-701/2022; 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-1120/2024), kuria remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nesant tarp šalių nustatytos naudojimosi bendru turtu tvarkos ieškovė neturi teisės perduoti neidentifikuotą bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto dalį naudotis tretiesiems asmenims nuomos teise ir tuo pagrindu prašymą įpareigoti atsakovę mokėti ieškovei priklausančios turto dalies rinkos nuomos vertę, tikslu užkirsti kelią neproporcingų nuostolių didėjimui, atmetė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors nagrinėjamos bylos ir skundžiamoje nutartyje nurodytų kasacinio teismo bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios, tačiau vien tam tikri faktinių aplinkybių skirtumai nepaneigia teismo teisės remtis bendro pobūdžio kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais. Atsižvelgus į tai atmestini kaip nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad nurodyta kasacinio teismo praktika nagrinėjant ieškovės procesinį prašymą negali būti taikoma.

Atskirajame skunde taip pat teigiama, kad skundžiama nutartimi atmetus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir vėliau patenkinus ieškinį ieškovės teisės būtų apgintos tik nuo teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo dienos, be to, tokiu atveju liktų nepažabotas atsakovės vykdomas proceso vilkinimas ir piktnaudžiavimas teise. Atkreiptinas dėmesys, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kitu, nei įstatymo leidėjo tiesiogiai įtvirtintu, t. y. ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo tikslu (CPK 144 straipsnis), jis negali būti priemone paveikti šalį, kilus sutartinių santykių dalyvių ginčui vienu ar kitu klausimu, taip pat šis institutas nėra skirtas kitiems galimiems teisminiams ginčams išvengti (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje e2-1240-464/2021). Atsižvelgus į tai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas siekiant užkirsti kelią vilkinti procesą ar piktnaudžiauti teise neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirties ir tikslo.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į konkrečias nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir skundžiamos nutarties motyvus, įvertinęs ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turinį ir atskirojo skundo argumentus nusprendžia, kad, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė neįrodė vienos iš būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmės galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui (CPK 178 straipsnis), todėl ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šiuo atveju skundžiama nutartimi netenkintas pagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakęs dėl esminių atskirojo skundo argumentų, vertina, kad kiti atskirojo skundo argumentai nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui ir šios bylos teisiniam rezultatui, todėl dėl jų atskirai pasisakyti nėra tikslinga. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020).

Papildomai pažymėtina, kad nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios. Pasikeitus aplinkybėms, kurios gali būti reikšmingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti, dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali būti kreipiamasi pakartotinai bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 2 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nepagrindžia skundžiamos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo ir nesudaro teisinio pagrindo šią nutartį panaikinti, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal šią teisės normą yra nepriteistinas. Dėl šios priežasties šioje proceso stadijoje apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl bylinėjimosi išlaidų, kurių atlyginimo klausimas spręstinas teismui priimant baigiamąjį teismo procesinį sprendimą byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Vilija Valantienė