Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios NUT1 apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2026 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo NUT1 pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 3 dalį – 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, NUT1 pripažinta recidyviste.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio faktinio pradėjimo vykdyti dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistosios NUT1 apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) išdėsto motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Kiti bylos aspektai apeliacinės instancijos teisme, nepaisant to, ar gautas dėl jų skundas, vertinami tik nustačius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Nuteistoji NUT1 apeliaciniame skunde prašo ją pagal BK 178 straipsnio 3 dalį išteisinti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principais ir rėmėsi prielaidomis. Laikantis minėtos pozicijos, apeliaciniame skunde pateikiamos savos byloje tirtų faktų ir įrodymų interpretacijos bei nuomonės dėl atskirų bylos duomenų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės. Taip pat apeliaciniame skunde nuteistoji nesutinka su jai paskirta bausme (jos dydžiu). Be to, mano, kad aplinkybė, jog ji skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažinta recidyviste, nepagrįstai pripažinta jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistosios apeliacinio skundo argumentais, išklausiusi proceso šalių paaiškinimus teismo posėdyje ir patikrinusi skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistosios kaltė padarius jai inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, pagrįsta ne prielaidomis, o leistinų, patikimų, išsamiai ir nešališkai įvertintų įrodymų visuma ir nekelia jokių abejonių. Apylinkės teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados dėl nuteistosios kaltės padarius jai inkriminuojamą nusikaltimą yra pagrįstos ir teisingos. Vien tai, kad apeliantei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Skiriant bausmę, bausmių skyrimo taisyklės pažeistos nebuvo, tačiau, sutinkant su apeliacinio skundo argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistosios atžvilgiu pripažino BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą aplinkybę sunkinančia apeliantės atsakomybę, todėl ji šalintina, šioje dalyje keičiant pirmosios instancijos nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 dalis).

Dėl NUT1 nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį

Apeliacinio skundo argumentai, kad byloje apylinkės teismas, pripažindamas NUT1 kalta pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, atmestini.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-628/2024, 2K-61-594/2024). Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne) turi baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai skundžiamame nuosprendyje ar nutartyje išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo, ar šie argumentai nelogiški, painūs ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015,2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.). Teisėjų kolegija tokio pobūdžio pažeidimų nagrinėjamoje byloje nenustatė.

Pagal BK 178 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.) nustatyta baudžiamoji atsakomybė, be kita ko, tam, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją.

NUT1 skundžiamu nuosprendžiu nuteista už tai, kad ji, veikdama su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, prisistačiusi „Sodros“ darbuotoja ir suteikusi melagingą informaciją, jog liudytojai S. V. bei nukentėjusiajam NKA1 bus išmokėtos už dalyvavimą rinkimuose išmokos, atvažiavo į nukentėjusiojo namus ir iš jų pagrobė kambaryje spintelės stalčiuke padėtus 525 eurus, bei ant lovos buvusius padėtus 4 900 eurų ir šalia lovos ant spintelės buvusį mobilaus ryšio telefoną „Nokia 224 4g“, kurio vertė 100 eurų. Ši apeliantei inkriminuota veika kvalifikuota kaip vagystė įsibrovimas į patalpą (BK 178 straipsnio 3 dalis).

Įsibrovimu laikomas slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į bet kokią tiek gyvenamąją, tiek negyvenamąją patalpą. Neteisėtas patekimas šiuo atveju reiškia, kad kaltininkui į nurodytas vietas apskritai draudžiama įeiti be atskiro leidimo (į svetimą butą, sandėlius ir kt.). Taigi nusikaltimo nuosavybei atvejais neteisėtu laikomas bet koks patekimas į patalpą neturint jokių teisių į ją įeiti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką įsibrovimu taip pat laikomi tie atvejai, kai kaltininkas į patalpą patenka laisvai ir pagrobia turtą iš atitinkamų vietų, į kurias pašaliniams asmenims patekti draudžiama ar patekimas yra ribojamas. Be to, įsibrovimas yra ne tik tada, kai įveikiamos kliūtys, bet ir tais atvejais, kai į objektus neteisėtai patenkama be kliūčių (kasacinės nutartys Nr. 2K-116/2007, 2K-153/2007, 2K-403/2009, 2K-536/2010).

Iš bylos medžiagos matyti, kad NUT1 viso proceso metu savo kaltės dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino. Pirmosios instancijos teisme ji parodė, kad nusikaltimo, kuriuo kaltinama, nepadarė, į kaltinime nurodytą kaimą nebuvo nuvažiavusi, apkaltinta nepagrįstai dėl ankstesnių jos teistumų. Pradžioje ikiteisminio tyrimo neprisiminė ką veikė tą dieną, galvojo, kad buvo Kaune. Po to prisiminė, kad 2024 m. spalio 16 d. tvarkė artimųjų kapus (duomenys neskelbtini). Kapinėse ryte buvo viena. Ten susitiko liudytoją A. M., susitarė, kad jis padės sutvarkyti. Tada jį matė pirmą kartą. Prisimena, kad tą dieną važinėjo liudytojos E. S. vairuojamu taksi automobiliu. Važiavo pirkti skaldelės, plėvelės. Ar važiavo viena, ar dviese, neprisimena. Pirmą kartą skaldelės važiavo pirkti ryte, apie devintą valandą. Kur ją pirko, nežino. Po to pritrūkus važiavo dar kartą, važiavo į dirbtuves Vilkaviškio gatvėje. Kokia tai buvo savaitės diena, nežino. Policijoje registruotis turėjo trečiadienį, tą pačią dieną buvo nuėjusi registruotis ir buvo kapinėse bei pirko skaldelę.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama 2024 m. lapkričio 15 d. NUT1 parodė, kad kaltės nepripažįsta, apie įtarime nurodytas aplinkybes neturi ką papasakoti, nes šioje vagystėje nedalyvavo. Iš įtarime nurodytų asmenų pažįsta B. A.. Nepažįsta S. ir NKA1, minėtų asmenų pavardes girdi pirmą kartą. B. A. yra jos brolis, kuris gyvena (duomenys neskelbtini) B. telefono numerio pateikti negali, nes neturi, su juo bendrauja per programėlę „Messenger“. Parodo, kad nežino, kokiu automobiliu šiuo metu naudojasi brolis, nes jis dažnai keičia automobilius. Su broliu palaiko stiprų ryšį. Šių metų spalio 16 d. nebuvo (duomenys neskelbtini) miestelyje, galimai šią dieną buvo Kauno mieste, bet dar reiktų pasitikslinti. Šiame komisariate jai paskirta registracija kiekvieną savaitės trečiadienį nuo 8 val. iki 11 val. Turi vienintelį telefono numerį (duomenys neskelbtini) ir juo naudojasi, kitų telefono numerių neturi. Nori pasakyti, kadangi yra teista dėl panašaus pobūdžio vagysčių ir pareigūnams yra jau žinoma, todėl kliūna pareigūnams. Daugiau neturi ką papasakoti. (4 t., b. l. 54–56). Papildomų apklausų 2025 m. balandžio 15 d (4 t., b. l. 63), 2025 m. balandžio 22 d. (4 t., b. l. 66), 2025 m. gegužės 14 d. (4 t., b. l. 67), 2025 m. birželio 25 d. (4 t., b. l. 72) metu NUT1 kaltės taip pat nepripažino.

Nors nuteistoji NUT1 kaltės nepripažino, tačiau jos kaltę padarius jai inkriminuotą BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, patvirtina pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus ir dar kartą įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad apeliantės atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė visus bylai išnagrinėti reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo ir tinkamai argumentavo savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo aukštesniam teismui nekelia abejonių, jų patikimumas buvo patikrintas teisiamųjų posėdžių metu. Sutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvais, aukštesnis teismui jų nebekartoja ir tik atsako į apeliantės skundo argumentus.

Apeliantė teigia, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ji kategoriškai neigė padariusi nusikalstamą veiką, o ikiteisminio metu ji nurodė liudytoją A. M., kuris būtų galėjęs patvirtinti aplinkybę, kad jai inkriminuojamo nusikaltimo padarymo metu ji buvo kitoje vietoje. Minėtas liudytojas buvo apklaustas teismo posėdžio metu, tačiau jo parodymai teismui pasirodė neatitinkančiais tikrovės.

Liudytojas A. M., apklaustas apylinkės teisme, parodė, kad 2024 m. spalio 16 d., viduryje savaitės, tvarkė giminaičių kapus. Apie pusę dešimt eidamas per kapines sutiko kaltinamąją NUT1, kuri paprašė padėti sunešti skaldelę ant jos tėvų kapų, pažadėjo už darbą sumokėti. Moteris į maišus dėjo seną skaldelę ir reikėjo sunešti naują. Buvo atvežta nauja skaldelė prie kapinių tvoros. Jis sunešė ir kai liko du maišiukai, moteris pasakė, kad jį palieka ir išėjo. Jis moteriai pasakė, kad skaldelės dar trūks. Moteris išėjo gal apie pusę dvylikos. Sunešęs skaldelę nuėjo pabaigti tvarkyti savo giminaičių kapus. Po pietų ji paskambino, paklausė, ar jis namuose ir pasakė, kad nori atvežti pinigus už darbą. Už darbą jam sumokėjo 50 eurų. Atsiskaitė prie jo namų (duomenys neskelbtini) g., netoli senų kapų. Šiais metais rudenį per „mindaugines“, kokia tai diena buvo ir ką ji reiškia nežino, eidamas kapinėse vėl sutiko apsiverkusią kaltinamąją, kuri pasakė, kad ją kaltina vagyste tą dieną, kai ji tvarkė kapines, tai jis pasakė, kad gali paliudyti. Skaldelę padėjo sunešti 2024 metais spalio 16 d. Gerai atsimena, kad tai buvo spalio 16 d., nes prieš metus spalio 20 d. buvo mirusi jo močiutė. Ką jis veikė 2024 m. spalio 20 d., neatsimena. Ką veikė kitomis spalio dienomis – neatsimena. Tada kaltinamąją matė pirmą kartą. Jis kartais uždarbiauja kapinėse. Po šio skaldelės sunešimo dar yra padėjęs kaltinamosios namuose, pjovęs žolę, žmonės mandagūs, visada atsiskaito.

Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina skundžiamame nuosprendyje nurodytą aplinkybę, kad kaltinamosios (tuo metu) versija, jog ji kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo Marijampolės miesto senosiose kapinės ir kartu su liudytoju A. M. tvarkė artimųjų kapus, atsirado tik bylos teisminio nagrinėjimo metu. Kaip minėta, ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. lapkričio 15 d. apklausiama pirmą kartą NUT1 nurodė, kad 2024 m. spalio 16 d. ji galimai buvo Kauno mieste, bet dar reiktų pasitikslinti. Vėlesnių dar net keturių apklausų metų tokios aplinkybės, kad šiuo atveju aktualią 2024 m. spalio 16 d. ji tvarkė kapus, apklausiama įtariamąja NUT1 nenurodė. Šią versiją nuteistoji pateikė apklausiama apylinkės teisme. Tuo tikslu teisiamajame posėdyje liudytoju buvo apklaustas A. M.

Nagrinėjamu atveju aktualus įvykis įvyko 2024 m. spalio 16 d., ne vėliau nei 09.40 val. Apklausiama teisiamajame posėdyje nuteistoji parodė, kad tą pačią dieną buvo nuėjusi registruotis policijoje, o taip pat jau prisiminė, kad buvo kapinėse, tvarkė artimųjų kapus (duomenys neskelbtini), pirko skaldelę. Paaiškino, kad tą dieną kapinėse ji ryte buvo viena, ten sutiko liudytoją A. M., susitarė, kad jis padės sutvarkyti kapus, tada jį matė pirmą kartą. Liudytojas A. M., apklaustas apylinkės teisme, taip pat parodė, kad 2024 m. spalio 16 d. viduryje savaitės, apie pusę dešimtos eidamas per kapines sutiko NUT1, kuri paprašė padėti sunešti skaldelę ant jos tėvų kapų, pažadėjo už darbą sumokėti, tvirtino, kad moteris iš kapinių išėjo apie pusę dvylikos. Visgi, skundžiamame nuosprendyje šio liudytojo parodymus žemesnis teismas pagrįstai vertino kaip prieštaringus. Atsakydamas į klausimą, kada ir kaip jis sužinojo apie tai, kad NUT1 kaltinama šioje byloje nagrinėjamo nusikaltimo padarymu ir sutiko paliudyti, nurodė visiškai tikrovės neatitinkančias aplinkybes, tai yra, kad rudenį, per „mindaugines“ (past. – mindauginėmis yra vadinama Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena, kuri kasmet minima liepos 6 dieną), o kas tos „mindauginės“ nežino, sutiko kapinėse apsiverkusią kaltinamąją ir ji papasakojo, kad ji kaltinama, jog būtent tą dieną, kai jie tvarkė kapus, ji pavogė pinigus. Nors liudytojas ir nurodė, kad gerai atsimena, jog būtent 2024 m. spalio 16 d., apie 9.30 val., būdamas kapinėse susitiko NUT1, kuri paprašė pagelbėti supilti skaldelę ant jos giminaičių kapavietės, nes prieš metus spalio 23 d. buvo mirusi jo močiutė, tačiau atsakyti, ką veikė šią, jam reikšmingesnę datą (2024 m. spalio 23 d. močiutės mirties metinės ), neatsimena, kaip ir neatsimena, ką veikė kitomis 2024 m. spalio mėnesio dienomis. Tokie šio liudytojo parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams – vaizdo įrašų duomenims, o taip pat ir nuteistosios naudoto telefono numerio išklotinės duomenims, kadangi nustatyta, kad tuo metu jos telefonas jungėsi prie (duomenys neskelbtini) esančio ryšio operatoriaus bokšto, kas atitinka ir vaizdo įrašų bei kaltinamosios (tuo metu) registracijos Marijampolės AVPK duomenis. Esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismas liudytojo A. M. parodymus pagrįstai vertino kaip neatitinkančius tikrovės ir siekį padėti NUT1 padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą.

Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, netikėti nukentėjusiojo NKA1 parodymais, jo parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo duomenimis, taip pat liudytojos S. V. parodymais teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

Iš liudytojos S. V., apklaustos apylinkės teisme, parodymų matyti, kad jai atvažiavus į Marijampolę pas gydytoją, bet suklydus ir išlipus ne toje stotelėje, prie jos priėjo dvi moterys, prisistatė „Sodros“ darbuotojomis, nurodydamos, kad liudytojai su vyru priklauso papildoma išmoka už balsavimą rinkimuose ir būtina už tai kiekvienam pasirašyti. S. V. tuo patikėjus ir sutikus grįžti į namus, kad ir vyras pasirašytų, prie jų privažiavo mašina su vairuotoju, kuris bevažiuojant užsuko į degalinę ir užpylė kuro. Ši liudytoja taip pat parodė, kad parvažiavus į jos namus, tos moterys greitai iššoko iš mašinos ir nuėjo į namą, o ji užtruko, kol ją atsegė, kol išlipo. Viena klausinėjo vyro (NKA1), davė „popierius“ rašyti, o viena iš moterų, vadinama Regina, pasakė, kad eina į mašiną kažkokių numeriukų. Greitai sugrįžusi R. pagriebė „tušinį“, pasakė, kad parašų nereikia, abi greitai išėjo į lauką ir išvažiavo. Joms išėjus, vyras pasigedo pinigų, tada jis paskambino iš jos telefono dukrai, kuri atvažiavusi iškvietė policiją. Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisiamajame posėdyje perskaityti nukentėjusiojo NKA1 parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (2 t., b. l. 191-194 bylos lapas), kad tą dieną žmona (S. V.) buvo išvažiavusi pas daktarus, jis buvo namuose, miegamajame skaičiavo pinigus, kuriuos buvo išsidėstęs ant lovos, tuo metu į kiemą įvažiavo tamsus automobilis, atsidarė namų durys, jis pinigus užvertė antklode, o išėjęs iš kambario pamatė atėjusias dvi moteris, kurios prisistatė, kad jos iš „Sodros“, kad jis gaus papildomą išmoką. Vairuotojas liko automobilyje. Viena iš moterų pasakė, kad reikia surašyti duomenis, o kita pasakė, kad reikia kažkokio numeriuko, turi eiti į mašiną ir išėjo iš kambario per užuolaidą, kuri buvo vietoje durų, nuėjo į miegamąjį. Sugrįžusi iš miegamojo, pasakė, kad užtenka tų rašymų ir jau jie gaus po 130,00 eurų. Joms išėjus, jis tada greitai nuėjo į miegamąjį ir pamatė, kad ten viskas buvo išvartyta – išvartyti stalčiai, vaistai iš dėžučių, buvo dingę pinigai. Iš karto norėjo paskambinti policijai, bet nerado telefono, kuris prieš tai buvo padėtas ant spintelės, jis buvo taip pat pavogtas. Iš žmonos telefono paskambino dukrai. Apylinkės teisme liudytoja I. V. patvirtino, kad jai paskambino tėtis NKA1 ir labai susijaudinęs rėkė, kad juos apvogė, išnešė pinigus. Liudytoja G. V. taip pat patvirtino, kad jai būnant pas mamą (I. V.) paskambino senelis ir pasakė, kad juos apvogė, abi su mama nuvažiavo pas senelius.

Teisėjų kolegija netikėti šiais nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, kad „Sodros“ darbuotojomis apsimetusios dvi moterys pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiojo pinigus, neturi pagrindo.

Tuo tarpu apeliantė NUT1 ginčija, kad viena iš tų moterų buvo būtent ji. Jos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje jos kaltės įrodymas yra NKA1 parodymo atpažinti pagal nuotrauką veiksmas. Tačiau nurodo, kad šis veiksmas kelia daug abejonių dėl jo objektyvumo, nes kaip matyti nuotraukos NKA1 buvo pateiktos jo namuose, jos nuotrauka yra didesnė nei kitos, kaip tyčia pateikta per vidurį lapo, todėl ji išsiskiria iš kitų ir asmeniui suformuoja nuomonę apie kaltąjį asmenį. Nuteistajai taip pat kyla pagrįstų įtarimų dėl NKA1 gebėjimų atsižvelgiant į jo sveikatos būklę ir amžių atpažinti jį galimai apvogusį asmenį. Pažymi, kad NKA1 apklausiamas nurodė, kad abi pas jį atvykusios moterys buvo su užtrauktais kapišonais. Apeliantės vertinimu, ši aplinkybė mažina galimybę atpažinti asmenį vien iš nuotraukos. Be to, apklausos teisme metu NKA1 nurodė, kad ją jis atpažino per akistatą. Šiame kontekste apeliaciniame skunde paminima, kad prieš akistatą ji į policijos įstaigą buvo atvykusi pirma, ji laukė koridoriuje ir vėliau atėjęs NKA1 ją pamatė ir tokiu būdu jam užsifiksavo, kad būtent ji yra jį apvogusi moteris. Be to, pažymi, kad NKA1 klydimą galėjo įtakoti ir įvairiose žiniasklaidos priemonėse esančios jos nuotraukos. Taip pat pažymi, kad ir pats teismas lyg ir suabejoja nukentėjusiojo parodymais, skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, kad „nors nukentėjusysis yra garbaus amžiaus ir turi sveikatos problemų, kas gynybos vertinimu gali turėti įtakos jo parodymams, tačiau jo parodymus patvirtina ir kiti byloje ištirti įrodymai – vaizdo įrašų duomenys“. Iš to seka, kad dar kaip ir vienas jos tariamos kaltės įrodymas yra vaizdo įrašai, kuriuose yra užfiksuotas automobilio „O. M.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) judėjimas (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) kaimą ir atgal, tačiau nuteistoji atkreipia dėmesį, kad nėra jokių objektyvių įrodymų, kad ji buvo minėtame automobilyje pastarajam vykstant iš Marijampolės į (duomenys neskelbtini) kaimą ir atgal. Su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija nesutinka, minėti apeliacinio skundo argumentai pagrįstai ir motyvuotai paneigti skundžiamame nuosprendyje.

Aukštesnysis teismas nenustatė, kad procesinio veiksmo – atpažinimo pagal nuotrauką metu būtų buvusios pažeistos baudžiamojo proceso kodekso normos. Asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad atpažįstančiajam NKA1 pasiūlius pagal nuotraukas nurodyti asmenį, apie kurį jis davė parodymus, pareiškė: nuotraukoje Nr. 2 atpažįsta asmenį, kuri 2024 m. spalio 16 d., apie 10.00 val., adresu (duomenys neskelbtini), pagrobė jam priklausančius grynuosius pinigus, t. y. 4900 eurų, kurie buvo padėti ant lovos bei mobiliojo ryšio telefoną (duomenys neskelbtini). Šį asmenį atpažįsta pagal bendrus veido bruožus, pagal plaukus. Nustatyta, kad nuotraukoje Nr. 2 yra NUT1 (2 t., b. l. 163–171). Liudytojas A. M., vykdęs atpažinimo pagal nuotrauką procesinį veiksmą, apklausiamas apylinkės teisme, parodė, jog nukentėjusysis jam sakė, kad moteris atpažintų, nuotraukos nuteistajam buvo rodomos ne po vieną atskirai, o esančios eilutėje, kiek atsimena, nuotraukos buvo rodomos kompiuteryje, nukentėjusysis iš karto pirštu parodė į moterį ir sakė, kad tai tikrai ji (tai yra NUT1). Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, šis atpažinimas buvo atliktas dar iki akistatos atlikimo, kas paneigia kaltinamosios (tuo metu) parodymus apie proceso pažeidimus dėl atpažinimo, t. y. jos paaiškinimą, kad dar iki šio veiksmo koridoriuje nukentėjusysis ją pamatė ir po to akistatos metu patvirtino, kad būtent ji buvo atvykusi pas jį į namus. Nors apklausiamas nukentėjusysis ir nurodė, kaip akcentuojama apeliaciniame skunde, kad abi pas jį atvykusios moterys buvo su užtrauktais kapišonais, tuo pačiu jis parodė, kad vienos moters, tai yra L., kurios vardą sužinojo akistatos metu, jis veidą matė.

Iš bylos duomenų matyti, kad atsižvelgdamas į gynybos vertinimą, jog nukentėjusysis yra garbaus amžiaus ir turi sveikatos problemų, kas galėjo turėti įtakos jo parodymams, teismas skundžiamame nuosprendyje pabrėžė, kad nukentėjusiojo parodymus neabejotinai patvirtina ir kiti byloje ištirti įrodymai – vaizdo įrašų duomenys. Todėl apeliantė neteisingai interpretuoja, kad jos kaltė yra grindžiama iš esmės tik vaizdo įrašais.

Skundžiame nuosprendyje byloje esančiais vaizdo įrašais neabejotinai nustatyta, kad atsekus visą automobilio „O. M.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), judėjimą, šiuo automobiliu liudytoja S. V. iš Marijampolės m. jos nurodytu laikotarpiu ir maršrutu buvo parvežta į namus, esančius (duomenys neskelbtini). Kaip minėta, liudytoja S. V. parodė, kad važiuodami pakeliui buvo sustoję užsipilti degalų. Viename iš šio automobilio nuoseklų judėjimą užfiksavusių vaizdo įrašų (degalinės (duomenys neskelbtini)), aiškiai matosi ir tą patvirtino liudytoja I. V. (S. V. dukra), kad priekinėje šio automobilio sėdynėje sėdinti moteris su skarele yra liudytoja S. V.. Vaizdo įrašai iš (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės vaizdo stebėjimo kamerų, įrengtų ant pastato (duomenys neskelbtini), liudytojo A. S. parodymai patvirtina, kad automobilis pagal kėbulo išvaizdą ir spalvą atitinkantis automobilį „O. M.“, tęsdamas judėjimą pravažiavo šį pastatą, kuris yra pakeliui į nukentėjusiojo namus, ir labai greitai, gal už 15 minučių, pravažiavo atgal. Liudytoja S. V. parodė, kad vairuotojas, atvykus pas ją į namus, klausė, ar galima išvažiuoti kitu keliu ir vaizdo įrašų duomenys patvirtina, kad šis automobilis po vagystės į (duomenys neskelbtini) grįžo kitu keliu , t. y. keliu (duomenys neskelbtini) (10:42:59 vaizdo įraše matosi, kad keliu (duomenys neskelbtini) atvažiuoja mėlynos spalvos lengvasis automobilis, kuris pagal kėbulą labiausiai panašus į “O. M.” automobilį, jo valstybinio numerio ženklai „(duomenys neskelbtini) Sutiktina, kad šios aplinkybės taip pat rodo, jog automobiliu vykę asmenys ėmėsi priemonių, kad po vagystės išvykę iš (duomenys neskelbtini) kaimo, nebūtų iš karto susekti. Nors vaizdo įrašuose aiškiai matomas vairuotojas, tačiau jo atžvilgiu buvo priimtas nutarimas ikiteisminį tyrimą nutraukti, nesurinkus pakankamai duomenų, įrodančių jo kaltę. Sugretinus vaizdo įrašų, kuriuose matoma į „O. M.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įsėdanti bei iš jo išlipanti jau sugrįžus į Marijampolę moteris, pagal vaizdo įraše užfiksuotą šios moters aprangą, sudėjimą, plaukus, neabejotinai nustatyta, kad 2026 m. spalio 16 d. šiuo automobiliu bylai aktualiu laikotarpiu važiavo ta pati moteris, kuri 2026 m. spalio 16 d. 9.03 val. buvo atėjusi į Marijampolės AVPK patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), registracijai vykdydama kardomąją priemonę įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir tai buvo kaltinamoji (tuo metu) NUT1. Vaizdo įrašuose užfiksuota, kad būtent ji 2026 m. spalio 16 d. 9.02 val. kartu su vairuotoju šiuo automobiliu atvyko į aikštelę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (prie (duomenys neskelbtini) AVPK) , 9.04 val. įsėdo į šį automobilį ir išvažiavo, o 10.50 val., kai pagal vaizdo įrašus matyti, jog šis automobilis judėdamas nepertraukiamai ir nevažiuodamas maršrutu pro kapines (kaip kad nurodė NUT1, jog tuo metu buvo kapinėse), atvažiavo į (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžą, kur ta pati moteris su kita tyrimo metu nenustatyta moterimi iš šio automobilio išlipo. Skundžiamame nuosprendyje taip pat pagrįstai įvertinta, kad vaizdo įrašų duomenys, liudytojos E. S. parodymai patvirtina, kad tą pačią moterį (NUT1) taksi automobiliu vežė liudytoja E. S. kažką pirkti į paminklų dirbtuves. Iš šios liudytojos parodymų matyti, kad, priešingai nei nurodo nuteistoji, ji nieko nenusipirko, į jos automobilį nieko nekrovė, iki kapinių nebuvo nuvykę, o ją ir dar vieną moterį E. S. parvežė į jų namus (duomenys neskelbtini) g. Kaip minėta, iš vaizdo įrašų matyti, kad automobilis „O. M.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sugrįžęs iš (duomenys neskelbtini) k. į (duomenys neskelbtini), pagal vaizdo stebėjimo kameromis užfiksuotą jo maršrutą, pro Marijampolės m. senąsias kapines, esančias P. A. g., nevažiavo.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo aiškinamasi tiksli iš nukentėjusiojo pagrobtų pinigų suma. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nukentėjusiojo pagrobtų pinigų sumos dydį teismas detaliai paaiškino. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, kad buvo pavogta 4 900 eurų, kuriuos paliko ant lovos po jų suskaičiavimo pamatęs į kiemą įvažiavusį automobilį. Papildomai apklausiamas jis nurodė, kad dar buvo pavogta ir stalčiuje voke sudėti 525 eurai – būtent vagystės dieną atneštos pensijos dalis ir šią dalį jis įvardijo kaip S. V. pensija. Lietuvos pašto pateikti duomenys patvirtina, kad 2024 m. spalio 16 d. buvo išmokėta 563,99 Eur senatvės pensija pristatant į namus. Taip pat nustatyta, kad buvo pavogtas 100 eurų vertės mobiliojo ryšio telefonas, todėl nukentėjusiojo parodymai, kad jam buvo padaryta 5000,00 eurų žala, o kiti pinigai buvo S. V., yra logiškai paaiškinami.

Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad vyriausioji tyrėja M. S. 2024 m. lapkričio 11 d. tarnybiniame pranešime dėl asmens, galimai padariusio nusikalstamą veiką, nustatymo, šios pareigūnės paaiškinimu, per klaidą nenurodė, kad NUT1 įvykdė vagystę „galimai“, nepaneigia skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio esmės, jo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmiau paminėti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad NUT1 į nukentėjusiojo NKA1 namus įsibrovė kartu su tyrimo metu nenustatyta bendrai veikusia moterimi, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad iš kaltinimo apylinkės teismas turėjo pašalinti tą faktinę aplinkybę, kad į nukentėjusiojo namus ji įsibrovė veikdama su įrodymų tyrimo metu nenustatytu asmeniu, atmestinas kaip nepagrįstas.

Nuteistosios teiginiai, kad jai priimtame apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai vertinti netinkamai, kad proceso metu nesurinkta patikimų jos kaltę pagrindžiančių įrodymų, kad teismo išvados dėl jos kaltės nustatymo yra neteisingos, pagrįstos prieštaringais ir nepatikimais įrodymais, patys savaime nereiškia, jog proceso metu buvo pažeistas nekaltumo principas ir iš jos išplaukiantis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principas. Šio principo pažeidimas turi būti konstatuojamas nustačius, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, byloje nesant neginčijamiems įrodymams, patikimai patvirtinantiems kaltinime nurodytų veikų padarymą. Tačiau, priešingai apeliantės tvirtinimui, tokių trūkumų skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis neturi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kaip ir minėta, grindžiamas byloje surinktų įrodymų visuma.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliantės kaltės padarius jai inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, šios teismo išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. Nuteistosios apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir jos kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

Dėl bausmės ir baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės

Apeliaciniame skunde nuteistoji taip pat nesutinka su jai paskirta bausme (jos dydžiu). Be to, mano, kad aplinkybė, jog ji skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažinta recidyviste, nepagrįstai pripažinta jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas pirmiausia yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusiojo asmenybę, nėra per griežta.

Už BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiama bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, parenkant apeliantei bausmę už jos padarytą BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, ji padarė apysunkį nusikaltimą. Anksčiau teista taip pat už nusikaltimus nuosavybei (svetimo patikėto turto vagystes, sukčiavimą), teistumas neišnykęs. Nors civilinis ieškinys nepareikštas, tačiau vagyste buvo padaryta turtinė žala garbaus amžiaus asmenims, pavogtas turtas negrąžintas ir ji geranoriškai nusikaltimu padarytos turtinės žalos neatlyginusi. Kaltinamoji (tuo metu) nedirba, sistemingai daro administracinius nusižengimus. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad siekiant užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų įgyvendinimą, apeliantei už jo padarytą nusikalstamą veiką turi būti paskirta griežčiausia sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, jos dydį nustatant trejiems metams.

Patikrinusi bylos duomenis bei dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su nuteistajai skirtos bausmės rūšimi ir jos dydžiu, tačiau konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino apeliantės atsakomybę sunkinančia BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą aplinkybę.

Recidyvisto sąvoka įtvirtinta BK 27 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodoma, jog teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis (BK 97 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad iki šioje byloje jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo apeliantė buvo teista penkis kartus, o naują tyčinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, apeliantė padarė dar esant neišnykusiam teistumui ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui. Pažymėtina ir tai, kad praeityje ji buvo teista taip pat būtent už nusikaltimas veikas nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams.

Atsižvelgusi į bendrą apeliantės teistumų skaičių, ankstesnių tyčinių nusikalstamų veikų pobūdį, jų pakartotinumą, kas neabejotinai leidžia vertinti jo asmenybę kaip linkusią nusikalsti, o taip pat nustačiusi, kad šioje byloje jai inkriminuotą tyčinį nusikaltimą jis padarė turėdama neišnykusį bei nepanaikintą teistumą už tyčinį nusikaltimą, kurį ji įvykdė būdama pilnametė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas turėjo tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą, vadovaujantis BK 27 straipsniu, pripažinti NUT1 recidyviste, ir šioje dalyje skundžiamą nuosprendį palieka nepakeistą. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol recidyvisto statuso neturi. Taip pat kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė gali būti taikoma tik tada, kai asmuo, jau būdamas pripažintas recidyvistu, teisiamas už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026). Įvertinusi aptartą kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką šiuo klausimu, taip pat atsižvelgusi į tai, kad ankstesniais teismų nuosprendžiais, kurie buvo priimti iki šioje byloje nuteistajai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, NUT1 nebuvo pripažinta recidyviste, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą aplinkybę sunkinančia apeliantės atsakomybę, ir ją pašalina, šioje dalyje keisdama pirmosios instancijos nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 dalis).

Nors aukštesnės instancijos teismas nusprendė pašalinti pirmosios instancijos teismo pripažintą NUT1 atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tačiau vien tai, įvertinus kitas byloje esančias bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nesudaro pagrindo švelninti apeliantei paskirtosios bausmės. NUT1 paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nelaikytina netinkama, per griežta, neproporcinga bei neteisinga. Konstatuodama šią išvadą, teisėjų kolegija dar kartą pažymi, jog iki šioje byloje nuteistajai inkriminuoto nusikaltimo padarymo ji buvo teista jau keliolika kartų ir būtent už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, kaip ir nagrinėjamu atveju. Be to, ne kartą bausta administracine tvarka. Visa tai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad nuteistoji yra linkusi pažeisti įstatymus ir daryti nusikalstamas veikas bei jokių realių išvadų dėl savo elgesio nedaro. Taip pat nurodytų duomenų visuma patvirtina, kad nusikalstama veika, dėl kurios įvykdymo ji nuteista skundžiamu nuosprendžiu, nebuvo padaryta atsitiktinai ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o yra tik loginis apeliantės pasirinkto gyvenimo būdo padarinys. Akivaizdu, jog, nepaisydama jai taikomų itin griežtų sankcijų, nuteistoji ir toliau ignoruoja visuomenės bei nukentėjusiųjų nuo nusikalstamų veikų interesus, grobdama jų turtą, todėl nėra jokio pagrindo tikėtis, kad paskirta švelnesnė už laisvės atėmimą bausmė ar trumpesnė laisvės atėmimo bausmė būtų pakankama pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Be to, vertinant nuteistajai paskirtos bausmės pagrįstumą, atsižvelgtina ir į tai, kad ji nusikalstamą veiką padarė veikdama tiesiogine tyčia, iš savanaudiškų paskatų. Kartu pažymėtina, jog, nepaisant visų jos nenaudai vertintinų aplinkybių, nuteistajai už jos įvykdytą nusikaltimą buvo paskirta šiek tiek už vidurkį mažesnė laisvės atėmimo bausmė.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

Kauno apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. gegužės 5 d. pažyma Nr. APD-2026-05188 dėl nuteistajai NUT1 teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro 122,92 Eur.

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų iš kaltinamojo nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla, koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-135-693/2019, Nr.2K-41-697/2021 ir kt.).

Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nuteistoji skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo nedirbanti, neregistruotas Užimtumo tarnyboje. Įvertintina ir tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajai buvo teikiama ne jos iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo (BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas), o nuteistosios apeliacinis skundas yra atmetamas, skundžiamu nuosprendžiu jai paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistosios NUT1 nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visa, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistosios NUT1 apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2026 m. kovo 10 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies NUT1 atžvilgiu pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, kad nusikalstamą veiką ji padarė būdama recidyviste.

Kitose dalyse nuosprendį palikti nepakeistą.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, valstybei iš nuteistosios NUT1 nepriteisti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.