Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Kriaučiūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Dainos Lisaitės ir Rasos Urbanavičiūtės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį dėl subrogacijos atsakovui D. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Draudėjai draudikas išmokėjo 31 691,13 Eur žalos atlyginimą, tačiau ieškinį ieškovė reiškia tik 17 212,01 Eur sumai. Draudikas ir draudėja sudarė susitarimą dėl žalos atlyginimo, kuriuo iš esmės užfiksavo nuostolių dydį. Ši aplinkybė yra reikšminga vertinant draudėjos reikalajamų nuostolių pagristumą ir sąžiningumą. Be to, dėl likusios draudėjos išmokėtos sumos draudikas neturi pakankamai įrodymų, pagrindžiančių tokio dydžio nuostolius arba šie įrodymai yra labai abejotini, todėl ir byloje reikalaujama ne visa išmokėta už žalą suma. Į šią reikšmingą aplinkybę pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, todėl pernelyg didelę įrodomąją reikšmę suteikė ieškovės atstovės žodiniams paaiškinimams ir nepašalino byloje esančių prieštaravimų tarp atskirų įrodymų.

Teismas nepagrįstai suteikė vienodą įrodomąją galią apelianto dokumentui, kuriam pagrįsti į bylą pateiktas faktinis atestatas bei ieškovės dokumentams, kurių rengėjų kvalifikacija byloje dokumentais nepatvirtinta. Toks vertinimas pažeidžia CPK 185 straipsnio reikalavimus ir prieštarauja STR 1.04.04:2017 nustatytai tvarkai, pagal kurią teisę rengti statybos sąmatas turi tik atestuoti specialistai. Tuo pačiu teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą – leido ieškovei pasiremti dokumentais, kurių rengėjų kompetencija nebuvo tinkamai pagrįsta, ir atsisakė pripažinti didesnę atsakovo pateikto dokumento įrodomąją galią.

Sprendime nėra jokio motyvavimo, kokia metodika vadovaujantis buvo nustatytas 10,5 proc. nusidėvėjimas, kas jį nustatė ir kokiu teisiniu ar techniniu pagrindu jis grindžiamas. Tai yra esminis motyvavimo trūkumas, pažeidžiantis CPK 270 straipsnio 4 dalį, pagal kurią teismo sprendime turi būti nurodyti įrodymai, kuriais teismas grindžia savo išvadas, ir motyvai, dėl kurių teismas atmeta vienus įrodymus ir priima kitus.

Statinių nusidėvėjimas nėra skaičiuojamas savavališkai – jam taikoma teisės aktais nustatyta metodika. Nagrinėjamoje byloje pastatas statytas 1981 m., vadinasi, iki 2025 m. faktiškas naudojimo laikas yra 44 metai: I = 44 × 1 proc.= 44 proc. Taigi teisės aktais pagrįstas statinio nusidėvėjimas yra 44 proc., o ne ieškovės sąmatoje nurodyti 10 proc. Taikant teisingą 44 proc. nusidėvėjimą, iš ieškovės nurodytos remonto sumos 10 784,48 Eur atėmus 44 proc. nusidėvėjimą liks 10 784,48 × 0,56 = 6 039,31 Eur. Skirtumas tarp teismo priteistos sumos ir teisėtai apskaičiuotos sumos sudaro 4 745,17 Eur – tai yra reikšminga suma, kurią atsakovas privalo mokėti be jokio teisinio pagrindo vien dėl to, kad teismas nepagrįstai taikė ieškovės sąmatoje nurodytą nusidėvėjimo dydį. Teismas privalėjo nustatyti, kuri metodika yra teisiškai pagrįsta, išreikalauti iš ieškovės paaiškinimą ir dokumentinį pagrindimą, kaip apskaičiuotas 10,5 proc, jei kilo abejonių – pasiūlyti ieškovei skirti ekspertizę nusidėvėjimui nustatyti.

Byloje nėra duomenų, kad butas būtų remontuojamas. Jei butas buvo remontuojamas, tai jo remonto išlaidos turėjo būti priteisiamos pagal faktą, o ne pagal preliminarią sąmatą, o jei nebuvo remontuojamas, tai draudėja nepatyrė ir buto nuomos išlaidų. Teismas padarė klaidą, tapatindamas išlaidų fakto įrodymą su jų būtinumo ir proporcingumo įrodymu.

Apelianto argumentai dėl tariamo nukentėjusio asmens nesąžiningumo yra nepagristi, paremti vien prielaidomis ir nesusiję su nagrinėjamo ginčo dalyku.

Apelianto argumentai dėl ieškovės pateiktų dokumentų rengėjų kvalifikacijos yra nepagrįsti ir grindžiami pernelyg formaliu įrodymų vertinimu. Vien aplinkybė, kad į bylą nebuvo pateiktos ekspertinę nuomonę ar lokalinę sąmatą parengusių asmenų kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų kopijos, savaime nesudaro pagrindo abejoti šių dokumentų patikimumu ar juos parengusių asmenų kompetencija.

Apelianto argumentai dėl tariamai netinkamai apskaičiuoto nusidėvėjimo yra nepagristi, nes apeliantas iš esmės tapatina du skirtingus objektus – daugiabutį namą ir konkretų apgadintą turtą, t. y. butą (jo vidaus apdailą). Nagrinėjamu atveju žala padaryta ne daugiabučiui gyvenamajam namui kaip nekilnojamojo turto objektui, o konkrečioms buto patalpoms ir jose esančiai apdailai. Todėl apelianto taikomas daugiabučio namo nusidėvėjimo skaičiavimas pagal jo statybos metus yra teisiškai ir faktiškai nepagristas bei neatitinka ginčo esmės. Iš byloje esančio 2025 m. sausio 16 d. turto apžiūros akto, pateikto kartu su ieškiniu kaip priedas Nr. 21, matyti, kad paskutinis remontas apgadintose patalpose buvo atliktas 2021 metais. Kadangi draudžiamasis įvykis įvyko 2024 metais, buvo pagristai skaičiuojamas trejų metų laikotarpio nusidėvėjimas, taikant 3,5 procento metinį nusidėvėjimą, t. y. 3,5 proc. x 3 m.=10,5 proc.

Nepagristas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsnio 4 dali. Teismas sprendimą grindė byloje esančių įrodymų visuma, įskaitant ieškovės pateiktą sąmatą, turto apžiūros aktą bei kitus žalos dydį pagrindžiančius dokumentus.

Apelianto argumentai dėl kilnojamojo turto žalos dydžio yra nepagristi ir grindžiami prielaidomis, o ne byloje esančiais įrodymais. Argumentai, kad nebuvo žinoma pirminė baldų įsigijimo kaina, neturi teisinės reikšmės, nes žalos dydis buvo nustatomas pagal sugadinto turto atkūrimo kaštus, o ne pagal istorinę jo įsigijimo kainą. Apelianto teiginys, kad taikytas 70 procentu nusidėvėjimas buvo apskaičiuotas nuo netinkamos bazinės vertės. Nusidėvėjimo esmė ir yra tai, kad iš analogiško naujo turto atkuriamosios vertės atimama dalis, atspindinti buvusio turto nusidėvėjimą. Tokia metodika praktikoje taikoma siekiant nustatyti realią sugadinto turto vertę žalos padarymo momentu.

Nepagristi apelianto argumentai dėl televizoriaus sugadinimo. Byloje nustatyta, kad televizorius buvo sumontuotas ant sienos, kuri buvo tiesiogiai paveikta užliejimo, o jo gedimas buvo nustatytas po draudžiamojo įvykio. Apeliantas nepateikė jokiu įrodymų, kad televizorius iki užliejimo būtų buvęs sugedęs, netinkamas naudoti ar turėjęs kitų defektų. Pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles vien teorinė galimybė, kad gedimą galėjo lemti kitos priežastys, nesudaro pagrindo paneigti byloje nustatyto priežastinio ryšio.

Apelianto argumentai dėl laikino būsto nuomos išlaidų yra nepagristi ir grindžiami teoriniais samprotavimais, kurie nėra paremti faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Motyvuojamoji dalis

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Ieškovė su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė S. T. kvalifikacijos atestato kopiją.

Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Apeliacinės instancijos teismas priima ieškovės pateiktą dokumentą, kadangi jis gali turėti reikšmės, vertinant atsakovo apeliacinio skundo argumentus.

Dėl ginčo esmės

Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas draudimo bendrovės reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią turto savininkui išmokėjus draudimo išmoką, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Daugiabučiame name, adresu (duomenys neskelbtini), 2024 m. spalio 6 d. įvykusio apliejimo metu dėl atsakovo kaltės (vandeniui išsiliejus iš atsakovui priklausančio buto, (duomenys neskelbtini), santechnikos įrenginių) buvo apgadintas ieškovės apdraustas butas, (duomenys neskelbtini), (toliau ir – Butas). Ieškovė nukentėjusiam asmeniui – draudėjai R. R. išmokėjo 31 691,13 Eur draudimo išmoką, kurią šalys nustatė taikos sutartimi. Atsakovas ieškovei yra sumokėjęs 1 903,97 Eur. Ieškovė prašo iš atsakovo priteisti 17 212,01 Eur nuostolių.

Apeliacinės instancijos teismas, prieš analizuodamas konkrečius apeliantų apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020). Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo dalykas (reikalavimai).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal minėto straipsnio 2 dalį, reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius.

Remiantis anksčiau minėta CK 6.1015 straipsnio 2 dalies nuostata, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, pažymėtina tai, jog žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė yra įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas, pagal kurias tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Kadangi kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo (t. y. draudikas) privalo įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai).

Apelianto teigimu, draudikas išmokėjo draudėjai 31 691,13 Eur žalos atlyginimą, tačiau ieškinį ieškovė reiškia tik 17 212,01 Eur sumai. Draudikas su draudėja sudarė susitarimą dėl žalos atlyginimo, kuriuo iš esmės užfiksavo nuostolių dydį. Tai rodo, kad draudėja nesąžiningai reikalauja nuostolių atlyginimo. Dėl likusios išmokėtos sumos draudikas neturi pakankamai įrodymų, pagrindžiančių tokio dydžio nuostolius arba šie įrodymai yra labai abejotini, todėl ir byloje reikalaujama ne visa išmokėta už žalą suma. Į šią reikšmingą aplinkybę pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, todėl pernelyg didelę įrodomąją reikšmę suteikė ieškovės atstovės žodiniams paaiškinimams ir nepašalino byloje esančių prieštaravimų tarp atskirų įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes jie yra deklaratyvaus pobūdžio ir grindžiami tik subjektyviais samprotavimais. Be to, draudimo santykiai tarp ieškovės ir draudėjos nėra šios bylos dalykas, todėl aplinkybės, susijusios su draudimo išmokos dydžiu ar šalių susitarimu, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant apelianto civilinės atsakomybės ir atlygintinos žalos dydžio klausimus.

Apeliantas nesutinka su teismo pozicija, kad nėra pagrindo abejoti dokumentus (UAB „Smart Claims“ ekspertinė nuomonė, UAB „Būsto priežiūra“ lokalinė sąmata) parengusių asmenų kvalifikacija, jų atestatai į bylą nepateikti. S. T. yra UAB „Smart Claims paslaugos“ įmonės vadovas, tai žalų vertinimo (draudimo srities) įmonė, ne statybos techninė organizacija. UAB „Būsto priežiūra“ gali turėti rangovės atestatą, tačiau tai nesuteikia teisės rengti sąmatų, tam reikalingas atskiras KS srities atestatas. Tai reiškia, kad šių asmenų parengti dokumentai nėra lygiaverčiai atsakovo teiktiems dokumentams, todėl teismas, remdamasis ieškovo pateiktas dokumentais pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Toks vertinimas prieštarauja STR 1.04.04:2017 nustatytai tvarkai, pagal kurią teisę rengti statybos sąmatas turi tik atestuoti specialistai. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą – leido ieškovei pasiremti dokumentais, kurių rengėjų kompetencija nebuvo tinkamai pagrįsta, ir atsisakė pripažinti, kad atsakovo pateiktas dokumentas turi didesnę įrodomąją galią. Teisėjų kolegija su nurodomais argumentais neturi pagrindo sutikti.

Civiliniame procese įrodymų vertinimas grindžiamas laisvo įrodymų vertinimo principu, todėl teismas turi teisę vertinti visų byloje esančių įrodymų visumą ir jų tarpusavio ryšį. Apeliantas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti dokumentus parengusių asmenų kvalifikacija, jų išvadų pagrįstumu ar atliktų skaičiavimų teisingumu. Vien pernelyg formalus apelianto įrodymų vertinimas, kuris grindžiamas tik subjektyviomis prielaidomis, nepaneigia ieškovės teiktų dokumentų turinio teisingumo ir patikimumo.

Specialisto S. T. kvalifikacijos duomenys bei jam suteiktos teisės yra viešai skelbiamos ir gali būti patikrintos kompetentingos institucijos administruojamoje duomenų bazėje (VšĮ Statybos sektoriaus vystymo agentūros informacinėje sistemoje). Be to, ieškovė su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė S. T. kvalifikacijos atestato kopiją. Taip pat iš viešai prieinamų juridinio asmens duomenų matyti, kad UAB „Būsto priežiūra“ pagrindinė vykdoma veikla yra statyba, todėl būtų nepagrįsta teigti, kad statybos veiklą kaip pagrindinę veiklą vykdanti bendrovė negali tinkamai parengti remonto darbų sąmatų.

Apelianto teigimu, sprendime nėra motyvų, kokia metodika vadovaujantis nustatytas 10,5 proc. nusidėvėjimas, kokiu pagrindu jis grindžiamas. Tai esminis motyvavimo trūkumas, pažeidžiantis CPK 270 straipsnio 4 dalį, pagal kurią teismo sprendime turi būti nurodyti įrodymai, kuriais teismas grindžia savo išvadas, ir motyvai, dėl kurių teismas atmeta vienus įrodymus ir priima kitus. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus nurodytus argumentus.

CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus teismo sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Taigi CPK įtvirtinta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį). Proceso normų nereikalaujama sprendime perteikti įrodymų turinio, o tik juos įvertinti, jų pagrindu nustatant tam tikras aplinkybes, t. y. teismas glausta forma motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti nustatytas aplinkybes, pateikti įrodymų vertinimą, argumentus, dėl kurių atmeta kai kuriuos įrodymus (CPK 270 straipsnio 3 dalies 1–3 punktai). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, jame nurodyta, kokiomis įstatymų nuostatomis ir teismų praktika vadovavosi, kaip įvertino šalių pateiktus konkrečius įrodymus ir argumentus, kokias nustatė byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir kokios aplinkybės, teismo vertinimu, byloje neįrodytos. Tai yra, pirmosios instancijos teismas pateikė motyvus visais esminiais klausimais.

Apeliantas taip pat nurodo, kad nagrinėjamoje byloje pastatas statytas 1981 m., vadinasi, iki 2025 m. faktiškas naudojimo laikas yra 44 metai: I = 44 × 1 proc.= 44 proc. Taigi teisės aktais pagrįstas statinio nusidėvėjimas yra 44 proc. o ne ieškovės sąmatoje nurodyti 10 proc. Apeliacinės instancijos teismas su nurodomais argumentais neturi pagrindo sutikti.

Kaip teisingai nurodė ieškovė, apeliantas iš esmės tapatina du skirtingus objektus – daugiabutį namą ir konkretų apgadintą turtą, t. y. butą (jo vidaus apdailą). Nagrinėjamu atveju žala padaryta ne daugiabučiam gyvenamajam namui kaip nekilnojamojo turto objektui, o konkrečioms buto patalpoms ir jose esančiai apdailai. Todėl nustatant atlygintinos žalos dydį turi būti vertinama būtent apgadinto turto būklė, o ne formaliai skaičiuojamas viso pastato, kuriame yra butas, nusidėvėjimas nuo jo pastatymo metų. Jei užliejimo metu nukentėjo buto vidus, paties daugiabučio namo pastatymo metai neturi jokios įtakos šių daiktų nusidėvėjimui. Vertinamas tik konkrečios apdailos ar daikto amžius.

Iš byloje esančio 2025 m. sausio 16 d. turto apžiūros akto (ieškinio priedas 21) matyti, kad paskutinis remontas apgadintose patalpose atliktas 2021 metais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti ieškovės paaiškinimu, kad draudžiamajam įvykiui įvykus 2024 metais, buvo skaičiuojamas trejų metų laikotarpio nusidėvėjimas, taikant 3,5 procento metinį nusidėvėjimą, t. y. 3,5 proc. x 3 m.=10,5 proc. Apeliantas neneigia aplinkybės, kad apgadinto turto būklė buvo vertinama ne tik pagal dokumentinius duomenis, bet ir vizualiai. Apeliantas taip pat nepateikė įrodymų, kad apgadinto turto būklė apžiūros metu būtų buvusi itin sena, nusidėvėjusi ar neatnaujinta nuo daugiabučio namo pastatymo.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovės nuostolių skaičiavimą pagrįstu, tačiau nei pats nustatė, nei iš šalių pareikalavo esminių aplinkybių, būtinų realiai žalai apskaičiuoti. Ieškovės pateikta UAB „Kasparo baldai“ sudaryta sąmata grindžiama naujų baldų kainomis, o ne remiantis sugadintų baldų pradine įsigijimo kaina, nes į byla nepateikti įsigijimo dokumentai, nėra duomenų apie jų faktinę būklę apliejimo momentu. Byloje buvo taikytas nusidėvėjimas 70 proc. Tačiau pati nusidėvėjimo taikymo metodika yra ydinga, nes nežinoma, nuo kokios teisingos bazinės kainos jis skaičiuotas. Negalima spręsti, ar aplieti baldai buvo gaminti pagal užsakymą, kas sąlygotų didesnę jų kainą, ar tai standartiniai masinės gamybos baldai, kurių kaina ženkliai mažesnė. Apeliacinės instancijos teismas nurodomus argumentus vertina kaip deklaratyvius, grindžiamus subjektyvia apelianto nuomone, pamąstymais.

Žala (nuostoliai) civilinės atsakomybės atveju gali, be kita ko, pasireikšti ir turto sunaikinimu ar sugadinimu. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl turto sunaikinimu ar sugadinimu atsiradusios žalos atlyginimo, yra nurodęs, kad pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra žalos padarymo faktas, todėl turto sunaikinimo ar sugadinimo atveju žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar yra turėjęs realių turto atkūrimo išlaidų, ir ar iš viso ketina prarastą turtą atkurti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009). Tais atvejais, kai sugadintas turtas neatkurtas ir dėl to nukentėjęs asmuo dar neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti apskaičiuojamas. Tokiu atveju svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus. Žalos dydis tokiuose ginčuose gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009).

Byloje esantys rašytiniai įrodymai, kurie šalims yra žinomi ir dėl to apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja, paneigia apelianto keliamas prielaidas dėl netinkamo kilnojamų daiktų žalos dydžio nustatymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė įrodė kilnojamų daiktų patirtos žalos dydį, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, specialistų atliktais vertinimais, kurių apeliantas nepaneigė. Aplinkybė, kad turtas buvo naudotas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog jo vertė buvo netinkamai nustatyta.

Apeliantas nurodo, kad teismas konstatavo, jog televizorius buvo sugadintas dėl apliejimo, remdamasis vien aplinkybe, kad jis kabėjo ant aplietos sienos. Tai yra prielaida, o ne įrodytas priežastinis ryšys. Nebuvo atlikta elektronikos techninė apžiūra/ekspertizė; pateikta serviso išvada apie gedimo priežastį; nustatyta, ar televizorius apskritai buvo naudojamas ar jau sugedęs iki apliejimo. Apeliacinės instancijos teismas nurodomus argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi apeliantas nepaneigė aplinkybės, jog televizorius buvo sumontuotas ant sienos, kuri buvo tiesiogiai paveikta užliejimo, o jo gedimas buvo nustatytas po draudžiamojo įvykio.

Atsakovas nesutinka ir su teismo sprendimo dalimi dėl nuompinigių. Jo vertinimu, faktinis sutarties sudarymas ir mokėjimas neįrodo šių išlaidų būtinumo ir proporcingumo. Draudėja nuomojosi tokio pat dydžio butą, kokiame gyveno, tačiau neįrodė būtinumo tokio pat dydžio butui laikinam apgyvendinimui. Laikinam kasdieniam gyvenimui užtikrinti pakako mažesnio buto, ir ji turėjo pareigą tokio ieškotis. Teisėjų kolegija nurodomus argumentus atmeta kaip deklaratyvius, paremtus vien tik subjektyviu apelianto vertinimu.

Gyventojų turto draudimo taisyklių 3.1. punkte numatytos išlaidos po draudžiamojo įvykio, tarp jų ir būsto nuomos išlaidos (https://www.compensa.lt/gyventoju-turto-draudimas-dokumentai/). Nagrinėjamu atveju nuomos išlaidos buvo tiesioginė užliejimo sukeltos žalos pasekmė, nes dėl atsiradusių pažeidimų apdrausto būsto naudojimas pagal paskirtį tapo apsunkintas, o siekiant atkurti turtą buvo būtina užtikrinti gyvenamąją vietą draudėjui ir jo šeimai.

Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad byloje nėra duomenų, kad butas būtų remontuojamas; jei, vis tik, butas buvo remontuojamas, tai buto remonto išlaidos turėjo būti priteisiamos pagal faktą, o ne pagal preliminarią sąmatą. Kaip minėta, kasacinis teismas, pasisakydamas dėl turto sunaikinimu ar sugadinimu atsiradusios žalos atlyginimo, yra nurodęs, kad pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra žalos padarymo faktas, todėl turto sunaikinimo ar sugadinimo atveju žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar yra turėjęs realių turto atkūrimo išlaidų, ir ar iš viso ketina prarastą turtą atkurti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009).

Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo praktika ir ieškinį tenkino, nesant pakankamai įrodymų, pagrindžiančių žalos dydį.

Kasacinis teismas išaiškino, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 23 punktas). Išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą darydamas iš įrodymų viseto, teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2011).

Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai) ir netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes. Apelianto argumentai buvo įvertinti bendrame kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, o skundžiami faktai nustatyti išsamiai išanalizavus visus byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus. Apeliantas, kvestionuodamas teismo sprendimo motyvus, apeliaciniame skunde iš esmės pasisako dėl tų aplinkybių, kurios neatitinka jo procesinės pozicijos. Vien tai, kad teismas priėmė šaliai nepalankų teismo sprendimą ar tai, kad šalis turėjo asmeninį lūkestį dėl išsamesnių paaiškinimų dėl tam tikrų aplinkybių, ar kitokio įrodymo vertinimo, kuris sutaptų su apelianto įrodymų vertinimu, kad teismo motyvai yra netinkami, neargumentuoti ir neišsamūs, atitinkamai nereiškia, kad būtini įrodymai byloje nėra ištirti ar netinkamai ištirti, o sprendimas netinkamai motyvuotas.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos šiuo klausimu.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie iš esmės jau kartojasi arba ta pati mintis aprašoma kitais sakiniais, teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui ir byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantui turėtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su apeliacinio skundo parengimu ir žyminio mokesčio sumokėjimu, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo D. P. apeliacinį skundą atmesti. Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.