- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-07
- Bylos Nr.
- eAS-3018-556/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05899-2026-4
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius, Gintaras Kryževičius
- Pareiškėjas
- UAB "Ripex"
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ripex“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ripex“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ripex“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2026 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. AD5-16299, kuriuo atmestas Bendrovės skundas ir paliktas nepakeistas 2026 m. liepos 2 d. privalomasis nurodymas Nr. PN-425 (toliau – ir Privalomasis nurodymas); 2) panaikinti Departamento 2026 m. liepos 2 d. Privalomąjį nurodymą; 3) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo laikinai sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Bendrovė Privalomuoju nurodymu įpareigota iki 2026 m. spalio 2 d. organizuoti atlikti nurodytos valstybinės žemės sklypo dalies detalų ekogeologinį tyrimą siekiant nustatyti Bendrovės atvežtų bei paskleistų atliekų paplitimo plotą, gylį ir kiekį, galimą taršos įtaką gruntui (nustatyti bendrą naftos produktų kiekį, naftos produktų indeksą, organinės anglies kiekį, poliaromatinius angliavandenilius, sunkiuosius metalus (Cd, Cr, Cu, Ni, Pb, Zn)) bei grunto granuliometrinę sudėtį (įvertinant atliekų rūšį ir procentinį kiekį grunte); organizuoti detalaus ekogeologinio tyrimo ataskaitos parengimą ir pateikimą Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir LGT) vertinimui bei parengto detalaus ekogeologinio tyrimo ataskaitos kopiją ir LGT išvadų kopijų pateikimą Departamentui.
Bendrovė nurodė, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, ji dar iki teismo sprendimo turėtų visiškai įvykdyti Privalomąjį nurodymą, t. y. sudaryti sutartį su teisę atlikti tokio pobūdžio tyrimus turinčiu subjektu, prisiimti ir vykdyti su tyrimu susijusius finansinius įsipareigojimus, organizuoti tiesioginius žemės gelmių ir laboratorinius tyrimus, parengti detaliojo ekogeologinio tyrimo ataskaitą ir pateikti ją LGT vertinti bei pateikti tyrimo ataskaitą ir LGT išvadas atsakovui. Bendrovei atlikus šiuos veiksmus Privalomasis nurodymas būtų faktiškai visiškai įvykdytas, o jeigu teismas panaikintų Privalomąjį nurodymą, jau atlikto detaliojo ekogeologinio tyrimo, laboratorinių darbų ir kitų su juo susijusių veiksmų nebūtų galima „atšaukti“, todėl Bendrovės faktinės ir teisinės padėties, buvusios iki Privalomojo nurodymo, visiškai atkurti nebebūtų įmanoma.
Bendrovė paaiškino, kad galima žala nėra siejama vien su finansinėmis išlaidomis. Iki galutinio teismo sprendimo būtų negrįžtamai įvykdyta pati administracinė pareiga, kurios teisėtumas yra pagrindinis nagrinėjamos bylos dalykas, dėl to vėlesnis Privalomojo nurodymo panaikinimas nebesuteiktų Bendrovei visapusiškos ir veiksmingos teisminės gynybos.
Bendrovė pažymėjo, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nepažeistų viešojo intereso ir nesudarytų neproporcingos grėsmės aplinkai. Iki Privalomojo nurodymo priėmimo nebuvo nustatytas konkrečių cheminių medžiagų ribinių verčių viršijimas ir nėra objektyviais tyrimais nustatytų duomenų apie vykstančią cheminės taršos migraciją ar kitą neatidėliotiną grėsmę, dėl kurios detalusis ekogeologinis tyrimas turėtų būti atliktas dar iki teisminio ginčo išsprendimo.
Bendrovė atkreipė dėmesį, kad pats Departamentas privalomojo nurodymo įvykdymui nustatė kelių mėnesių laikotarpį, t. y. iki 2026 m. spalio 2 d., ši aplinkybė silpnina teiginį, kad detalusis tyrimas privalo būti atliktas nedelsiant dėl jau nustatytos neatidėliotinos cheminės taršos grėsmės.
Bendrovė išreiškė pasirengimą bendradarbiauti su Departamentu, jo atstovams dalyvaujant atlikti tikslinius atkasimus nustatytose vietose ir teisėtai sutvarkyti rastas atliekas, o tai rodo, kad Privalomojo nurodymo galiojimo sustabdymas nereikštų siekio užkirsti kelią faktinių aplinkybių nustatymui ar aplinkos apsaugos priemonių taikymui.
Atsiliepimas
Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nurodė, jog Bendrovės pateiktą prašymą palieka spręsti teismo nuožiūra.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. rugsėjo 2 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas nurodė, kad Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi Bendrovės skundas priimtas nagrinėjimui.
Teismas išanalizavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytus argumentus dėl ginčo dalyko išnykimo, taip pat dėl Bendrovės faktinės ir teisinės padėties, buvusios iki Privalomojo nurodymo įvykdymo, neįmanomo atkūrimo ir kitų aplinkybių, sprendė, kad šie argumentai nesudarė pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Privalomasis nurodymas negali būti perduotas priverstiniam vykdymui, o dėl nustatyto termino Privalomajam nurodymui įvykdyti geruoju, Bendrovė turi galimybę kreiptis dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo.
Teismas sprendė, jog Bendrovė neįrodė, kad nesiėmus prašomos užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala ir pabrėžė, kad net ir Bendrovei įvykdžius Privalomąjį nurodymą, o vėliau jį panaikinus, Bendrovė realiai neprarastų galimybės reikalauti žalos atlyginimo.
Teismas priėjo išvados, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo taikyti Bendrovės prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pareiškėjo prašymą atmetė.
III.
Pareiškėjas UAB „Ripex“ atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą išspręsti iš esmės.
Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir AAVPĮ) 26 straipsnio 1 dalį teisminio ginčo metu ribojamas tik Privalomojo nurodymo priverstinis vykdymas, tačiau Privalomasis nurodymas lieka galioti ir neišnyksta pareiga Bendrovei dėl jo įvykdymo.
Pareiškėjas paaiškino, jog pirmosios instancijos teismas akcentuodamas, kad Privalomasis nurodymas negali būti perduotas antstoliui, nepakankamai įvertino realią Bendrovės teisinę padėtį iki galutinio ginčo išsprendimo. Bendrovė lieka įpareigota vykdyti administracinį aktą, kurio teisėtumas yra administracinės bylos pagal pareiškėjo skundą Departamentui dalykas.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta galimybė pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, negali būti laikoma reikalavimo užtikrinimo priemonės alternatyva. Termino pratęsimas atsako tik į klausimą, kada Privalomasis nurodymas turi būti įvykdytas, tačiau nesprendžia, ar jis turi būti vykdomas iki galutinio ginčo išnagrinėjimo.
Pareiškėjas paaiškina, kad įvykdžius Privalomąjį nurodymą, t. y. atlikus jame nurodytus veiksmus, būtų negrįžtamai realizuotas pats ginčijamas įpareigojimas ir pakeista iki Privalomojo įvykdymo buvusi faktinė padėtis. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas yra 2026 m. spalio 2 d., o pagrindinė byla pradėta nagrinėti tik 2026 m. rugpjūčio 25 d., todėl egzistuoja reali galimybė, kad Privalomojo nurodymo nustatytas terminas sueis anksčiau, negu bus galutinai išspręstas ginčas dėl jo teisėtumo. Tokiu atveju pareiškėjui palankus teismo sprendimas turėtų ribotą praktinį poveikį, teismas galėtų panaikinti Privalomąjį nurodymą, tačiau negalėtų grąžinti Bendrovės į padėtį, kurioje ji buvo iki detaliojo ekogeologinio tyrimo atlikimo.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog priteista piniginė kompensacija (atlyginta žala) negalėtų panaikinti jau atlikto detaliojo ekogeologinio tyrimo fakto, jo metu atliktų veiksmų ir sukurtų tyrimo rezultatų, kompensacinė teisinė gynyba šiuo pagrindu nėra lygiavertė prevencinei apsaugai.
Pareiškėjas kelia konkretų specialiojo teisinio reguliavimo taikymo klausimą, ar Privalomojo nurodymo priėmimo metu buvo nustatytos prielaidos įpareigoti Bendrovę atlikti detalųjį ekogeologinį tyrimą, todėl šioje proceso stadijoje nėra pagrindo galutinai spręsti Privalomojo nurodymo teisėtumo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas tikėtinai pagrindė pagrindinėje byloje pareikštą reikalavimą, prašoma priemonė yra tiesiogiai susijusi su ginčo dalyku, laikino pobūdžio ir proporcinga, o reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas neeliminuotų Departamento aplinkos apsaugos valstybinės priežiūros įgaliojimų, savaime nereikštų aplinkos apsaugos reikalavimų netaikymo Bendrovei ir nesudarytų kliūčių Departamentui, paaiškėjus naujoms aplinkybėms ar realiai grėsmei aplinkai, naudotis kitomis įstatymuose numatytomis priežiūros priemonėmis.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.
Departamentas nurodo, jog Bendrovė savaip interpretuoja AAVPĮ 26 straipsnio 1 dalyje numatytą nuostatą ir net neketina vykdyti Privalomojo nurodymo, tačiau Departamentas nereikalauja Privalomojo nurodymo įvykdymo, kol nebus įsiteisėjęs teismo sprendimas.
Departamentas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi Bendrovė nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas taikyti prašomą priemonę ir būtų adekvatus, proporcingas bei atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumo ir teisėtumo.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio, nustatančio sąlygas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto galiojimas ir vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; ir kt.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019, 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-669-1047/2022).
Taigi yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra, būtinoji sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-830-442/2017). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (-es), t. y. jis privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo priemonės
(-ių) pagrindą ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-377-1047/2023). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019).
Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pabrėžtina ir tai, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, jog neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti jo interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019).
Pareiškėjas būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, kad dar iki teismo sprendimo turėtų visiškai įvykdyti Privalomąjį nurodymą, t. y. sudaryti sutartį su teisę atlikti tokio pobūdžio tyrimus turinčiu subjektu, prisiimti ir vykdyti su tyrimu susijusius finansinius įsipareigojimus, organizuoti tiesioginius žemės gelmių ir laboratorinius tyrimus, parengti detaliojo ekogeologinio tyrimo ataskaitą ir pateikti ją LGT vertinti bei pateikti tyrimo ataskaitą ir LGT išvadas Departamentui. Pareiškėjo teigimu, atlikus šiuos veiksmus Privalomasis nurodymas būtų faktiškai visiškai įvykdytas, o jeigu teismas panaikintų Privalomąjį nurodymą, jau atlikto detaliojo ekogeologinio tyrimo, laboratorinių darbų ir kitų su juo susijusių veiksmų nebūtų galima „atšaukti“, todėl Bendrovės faktinės ir teisinės padėties, buvusios iki Privalomojo nurodymo, visiškai atkurti nebebūtų įmanoma.
Teisėjų kolegija, įvertinusi Bendrovės nurodytas aplinkybes ir byloje esančius duomenis, daro išvadą, jog Bendrovės prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų nepagrįstas ir neproporcingas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo, kuriam teko pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą, nurodyti argumentai, kuriais jis grindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepagrindžia neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos kilimo grėsmės realumo.
Nagrinėjamu atveju į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys, kad nepritaikius Bendrovės prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas nenurodė ir įrodymais nepagrindė, kad, laikinai nesustabdžius Privalomojo nurodymo vykdymo, jis patirs konkrečią žalą, kuri nagrinėjamo individualaus atvejo kontekste turėtų būti vertinama kaip didelė, taip pat neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma (pvz., pareiškėjui galinti kilti didelė žala tuo atveju, jeigu jis įvykdys Privalomąjį nurodymą ir jeigu, išnagrinėjus šią administracinę bylą, bus priimtas jam palankus teismo sprendimas, negalėtų būti atlyginta pasinaudojant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. įtvirtintu viešosios atsakomybės institutu). Pareiškėjas šiuo atveju nurodė tik tikėtinas ir į ateitį nukreiptas reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo pasekmes, kurios, nesant jas pagrindžiančių įrodymų, negali pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-538-1188/2024, 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-411-520/2024).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-638-552/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-616-575/2024).
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2026 m. rugsėjo 2 d. nutartis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ripex“ atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.