Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės (pranešėja), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. K. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – T. K.) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Aprašo 31 punkte nurodyta, kad Tarnyba arba jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatę būtinybės vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, nedelsdami, ne vėliau nei kitą darbo dieną nuo būtinybės vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį nustatymo dienos, inicijuoja atvejo vadybininko paskyrimą Atvejo vadybos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. A1-141 „Dėl Atvejo vadybos tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Atvejo vadybos tvarkos aprašas), nustatyta tvarka. Paskirtas atvejo vadybininkas vertina pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį. Įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad nustatęs kompleksinės pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, atvejo vadybininkas pradeda atvejo vadybos procesą. Jeigu atvejo vadybininkas nenustato kompleksinės pagalbos poreikio, atvejo vadyba nėra pradedama. Atvejo vadybą sudaro: 1) pagalbos vaikui ir (ar) šeimai, laikinąją priežiūrą teikiantiems asmenims poreikių vertinimas; 2) pagalbos plano sudarymas; 3) pagalbos plano įgyvendinimas; 4) šeimos stebėsena; 5) pagalbos plano peržiūrų organizavimas (Įstatymo 37 str. 5 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismų praktikoje yra išaiškinta, kad vaikų situacijos vertinimo sprendimai (iki 2024 m. spalio 1 d. galiojusioje Aprašo redakcijoje buvo nurodytos vaiko situacijos vertinimo anketos), kai juose yra konstatuota būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, yra tarpiniai dokumentai, kuriais nėra užbaigta pagalbos vaikams ir (ar) šeimai poreikio vertinimo procedūra, ir kurie negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, o galutiniu administracinės procedūros sprendimu laikoma tik tuo atveju, jei nebūtų nustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, t. y. Tarnybai baigus tyrimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-284-520/2021; 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-528-821/2023; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1270-552/2024; 2025 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-553-415/2025; 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-797-662/2025; 2025 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1105-525/2025; 2026 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-638-525/2026). Tokiu atveju, kai Tarnyba konstatuoja būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, yra vertinama, kad vaiko situacijos vertinimo procedūra nėra užbaigta ir toks sprendimas yra tarpinio ir konstatuojamojo pobūdžio aktas, pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1270-552/2024; 2025 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1105-525/2025; 2026 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-638-525/2026 ir kt.).

Atsižvelgęs į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja teismo prašo panaikinti tarpinius procedūrinius aktus pagal savo pobūdį nepriskirtinus prie individualių teisės aktų, nagrinėtinų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėja, nesutikdama su Sprendimais, nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydama sprendimą, priimtą baigus pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimo procedūrą.

Apibendrinęs teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundą atsisakytina priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu – kai skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Atsisakius priimti skundą, vadovaujantis ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pareiškėjai grąžintinas 2026 m. liepos 28 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sumokėtas 23 Eur žyminis mokestis.

III.

Pareiškėja E. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. nutartį ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja nurodo, kad spręsdamas skundo priimtinumo klausimą teismas neįvertino visų šiam klausimui reikšmingų faktinių aplinkybių ir neturėjo visos informacijos, apie tai, kad pareiškėja atsisakė atvejo vadybos proceso. Teismo nurodyta teismų praktika šiuo konkrečiu atveju negalėjo būti taikoma mechaniškai, neįvertinus faktinių aplinkybių skirtumo.

Pareiškėja atsisakė dalyvauti atvejo vadybos procese ir naudotis atvejo vadybininko paslaugomis, todėl po 2026 m. liepos 1 d. Sprendimų, atvejo vadybos procesas pareiškėjos atžvilgiu faktiškai nebuvo vykdomas.

Pareiškėja su skundu negalėjo pateikti teismui jokių įrodymų apie tai, kad dar iki skundo pateikimo momento atvejo vadybos procesas nebuvo pradėtas. Pareiškėjai tik po skundžiamos nutarties gavimo pasikreipus į Kauno miesto socialinių paslaugų centrą, buvo pateiktas 202 m. rugpjūčio 10 d. atsakymas, kuriame patvirtinta, kad pareiškėja dar 2026 m. liepos 9 d. atsisakė atvejo vadybininko paslaugų ir kad atvejo vadybos procesas pradėtas nebuvo, o apie priimtą sprendimą Kauno miesto socialinių paslaugų centras dar 2026 m. liepos 16 d. informavo ir Tarnybą.

Iki skundo pateikimo atvejo vadybos procesas buvo baigtas pareiškėjai jo atsisakius, kaip numatyta Atvejo vadybos tvarkos aprašo 20 punkte, kas reiškia, jog pareiškėjos skundo priėmimo svarstymo metu, skundžiami Sprendimai tapo nebe tarpiniais, o galutiniais.

Teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, vadovavosi suformuota teismų praktika, pagal kurią sprendimai, kuriais nustatoma būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, paprastai laikomi tarpiniais administracinės procedūros dokumentais. Tačiau šiuo konkrečiu atveju teismas minėtą praktiką pritaikė formaliai, neįvertinęs šios konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės – atvejo vadybos procesas po skundžiamų Sprendimų priėmimo nebuvo faktiškai vykdomas, nes pareiškėja jo atsisakė.

Pareiškėja 2026 m. rugpjūčio 10 d. iš Kauno miesto socialinių paslaugų centro gavo informaciją, patvirtinančią apie atvejo vadybos atsisakymą ir jo nepradėjimą, kas iš esmės keičia pirmosios instancijos teismo išvadą tiek dėl pagalbos vaikams ir (ar) šeimai poreikio vertinimo procedūros užbaigimo, tiek ir dėl skundžiamų Sprendimų negalėjimo būti ginčo administraciniame teisme objektu, todėl ji prašo prijungti šį įrodymą ir jį vertinti sprendžiant dėl skundžiamos nutarties nepagrįstumo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. K. atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėja atskirajame skunde pateikia teisiškai nepagrįstą prielaidą, esą atvejo vadybos procesas nebuvo pradėtas, todėl skundžiami Sprendimai savaime tapo galutiniais. Šį pareiškėjos teiginį paneigia Kauno miesto socialinių paslaugų centro 2026 m. rugpjūčio 10 d. raštas Nr. 4.3S-.10. Iš rašto (atsakymas E. K., kurį su atskiruoju skundu pateikė pareiškėja) turinio vienareikšmiškai matyti, kad vadovaujantis Atvejo vadybos tvarkos aprašo 7 punktu, pareiškėjos šeimai nuo 2026 m. liepos 3 d. buvo paskirtas atvejo vadybininkas ir socialinis darbuotojas. Tai įrodo, kad skundžiami Tarnybos Sprendimai Nr. 2VSV-1540 ir Nr. 2VSV-1542 (bei kreipimasis Nr. 2AV-589) pradėjo veikti ir sukėlė teisės aktuose numatytas tarpines procesines pasekmes – jais remiantis buvo inicijuota atvejo vadybos procedūra ir paskirti konkretūs darbuotojai. Taigi, Sprendimai buvo realizuoti kaip viešojo administravimo tarpiniai aktai, inicijuojantys pagalbos poreikio vertinimą.

Iš Kauno miesto socialinių paslaugų centro rašto matyti, kad tolesnis pagalbos poreikio vertinimas ir susitikimai neįvyko išimtinai dėl pačios pareiškėjos veiksmų – pareiškėja 2026 m. liepos 9 d. pokalbio telefonu metu kategoriškai atsisakė įsileisti specialistus į namus, pareiškė nematanti pagalbos poreikio.

Pareiškėjos poziciją, kad atvejo vadybos atsisakymas ar neįvykimas paverčia vaiko situacijos vertinimo sprendimą skundžiamu, paneigia nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija (tiesioginis identiškas precedentas – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1121-624/2025). Šis precedentas patvirtina suformuotą praktiką: faktinė atvejo vadybos eiga (jos nutraukimas, neįvykimas ar nebuvimas) neturi jokios įtakos paties Vaiko situacijos vertinimo sprendimo teisiniam statusui – jis visais atvejais išlieka tarpinis ir neskundžiamas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. sausio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-638-525/2026, sprendimo teisinį pobūdį lemia tai, kad jo priėmimo momentu Tarnyba nustatė būtinybę vertinti pagalbos poreikį ir inicijavo tolesnę procedūrą. Vėlesni faktiniai įvykiai – asmens atsisakymas įsileisti specialistus, pagalbos nepriėmimas – nesukuria prielaidų skųsti tarpinį aktą administraciniame teisme.

Asmens nesutikimas ar atsisakymas bendradarbiauti nepanaikina sprendimo tarpinio pobūdžio ir nepaverčia jo individualiu administraciniu aktu, sukeliančiu savarankiškas teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1270-552/2024). Galutiniu administracinės procedūros sprendimu vaiko teisių apsaugos srityje laikomas išimtinai tik toks sprendimas, kuriuo konstatuojama, jog pagalbos poreikio nėra ir Tarnyba pranešimo nagrinėjimą baigia. Šiuo atveju Tarnyba Sprendimais nustatė vaiko teisių pažeidimus bei būtinybę vertinti pagalbos poreikį, procedūra nebuvo baigta.

Administracinio akto procesinį statusą lemia pats aktas ir įstatymo nustatyta procedūra, o ne vėlesnis vienašališkas proceso dalyvio elgesys.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, kuria pareiškėjos skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu (kai skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka), teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą atsisakoma priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; kt.).

Skundžiamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-492/2020; kt.).

Skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-268-662/2020; kt.).

Nustatyta, kad pareiškėjos skundžiamais Sprendimais nustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, nustatyti vaiko teisių pažeidimai, netaikyta vaiko laikinosios priežiūros priemonė, vaiko atstovas (atstovai) pagal įstatymą informuoti, kad Tarnybos teritorinis skyrius, atlikęs vaiko situacijos vertinimą ir nustatęs būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, kreipėsi į vaiko atstovo (atstovų) pagal įstatymą gyvenamosios vietos savivaldybės / seniūnijos socialinių paslaugų įstaigą (šiuo atveju – į Kauno miesto socialinių paslaugų centrą ir LPF ,,SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija“ Šeimų stiprinimo programa), prašydamas paskirti atvejo vadybininką, kuris atliks pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimą dėl pagalbos suteikimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismų praktikoje yra išaiškinta, kad vaikų situacijos vertinimo sprendimai (iki 2024 m. spalio 1 d. galiojusioje Aprašo redakcijoje buvo nurodytos vaiko situacijos vertinimo anketos), kai juose yra konstatuota būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, yra tarpiniai dokumentai, kuriais nėra užbaigta pagalbos vaikams ir (ar) šeimai poreikio vertinimo procedūra, ir kurie negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, o galutiniu administracinės procedūros sprendimu laikomas tik tuo atveju, jei nebūtų nustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, t. y. Tarnybai baigus tyrimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-284-520/2021; 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-528-821/2023; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1270-552/2024; 2025 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-553-415/2025; 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-797-662/2025; kt.). Tokiu atveju, kai Tarnyba konstatuoja būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, yra vertinama, kad vaiko situacijos vertinimo procedūra nėra užbaigta ir toks sprendimas yra tarpinio ir konstatuojamojo pobūdžio aktas, pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1270-552/2024; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos ginčijamų sprendimų turinį, teisinį reguliavimą ir išdėstytą teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimai yra tarpiniai viešojo administravimo subjekto priimti dokumentai, nesukeliantys savarankiškų teisinių pasekmių, ir todėl skundas dėl jų panaikinimo nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad Sprendimais nebuvo užbaigta vaiko situacijos vertinimo procedūra (buvo toliau inicijuota pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimo procedūra), o Tarnyba ėmėsi veiksmų, numatytų Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 36² straipsnyje (Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, ne vėliau kaip kitą darbo dieną inicijuoja atvejo vadybininko paskyrimą socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka), todėl sprendimai yra tarpinio ir konstatuojamojo pobūdžio aktai, pagal savo pobūdį nepriskirtini prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui. Tokia pozicija atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1270-552/2024; 2025 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1112-602/2025; 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-300-822/2025; 2025 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1121-624/2025; kt.). Todėl pareiškėjos atskirojo skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo Sprendimų pobūdį ir nepagrįstai atsisakė priimti skundą dėl Sprendimų panaikinimo, atmestini.

Pažymėtina, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1270-552/2024; kt.), t. y. administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, pagrįstumą ir teisėtumą bei jų poveikį galutinio sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Taigi pareiškėja, nesutikdama su Sprendimais, savo nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) galės pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas sprendimą, priimtą užbaigus pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimo procedūrą, nes ginčo administraciniame teisme objektu gali būti tik galutinis sprendimas.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos kartu su atskiruoju skundu papildomai pateiktų dokumentų, jos vertinimu, pagrindžiančių jos poziciją dėl Sprendimų pobūdžio, pažymi, kad papildomų dokumentų pateikimas nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo priimti kitokį procesinį sprendimą pagal pareiškėjos pateiktą skundą ir jame suformuluotus reikalavimus.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos faktines aplinkybes, bylai aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti ar keisti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pareiškėjos atskirąjį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos E. K. atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.