Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Dianos Labokaitės ir Tomo Ridiko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės ATSAK1 apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-977-1010/2026, pagal ieškovo IEŠK1 ieškinį atsakovei ATSAK1 dėl uzufrukto ir priverstinės hipotekos panaikinimo, iškeldinimo iš buto, institucija byloje teikianti išvadą – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui, todėl pastarasis teismas byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio apeliacinės instancijos teismo diskrecija tokį klausimą spręsti išimtinai savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015).

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su nagrinėjamos bylos medžiaga, sprendžia, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes apeliantės pateiktam apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės yra aiškios, abi ginčo šalys savo pozicijas yra išsamiai išdėsčiusios byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, atsiliepime į ieškinį, apeliaciniame skunde; atsiliepime į apeliacinį skundą). Be to, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, jame betarpiškai dalyvaujant pačiai apeliantei. Dėl visų nurodytų priežasčių nėra pagrindo tenkinti ATSAK1 prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).

Dėl teisminės mediacijos skyrimo apeliacinės instancijos teisme

Pažymėtina, kad CPK 231¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog ginčo perdavimą spręsti teisminės mediacijos būdu gali inicijuoti civilinę bylą nagrinėjantis teisėjas (teisėjų kolegija) arba bet kuri šalis. Ginčas perduodamas spręsti teisminės mediacijos būdu civilinę bylą nagrinėjančio teisėjo (teisėjų kolegijos) nutartimi, kai teismas išaiškina šalims teisminės mediacijos esmę, yra gautas šalių sutikimas arba prašymas perduoti ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu. Taip pat bylą nagrinėjantis teisėjas (teisėjų kolegija), nustatęs (nustačiusi) didelę taikaus ginčo sprendimo tikimybę, gali perduoti ginčą privalomai spręsti teisminės mediacijos būdu.

Nagrinėjamu atveju ieškovui pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą aiškiai nurodžius, jog jis su prašymu paskirti teisminę mediaciją kategoriškai nesutinka, apeliacine tvarka nagrinėjama byla teisminei mediacijai negali būti perduota. Įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas laiko, kad taikaus ginčo sprendimo tarp šalių tikimybė yra itin menkai tikėtina, todėl privalomai bylos perduoti spręsti teisminės mediacijos būdu pagrindo taip pat nėra. Nustačius nurodytas aplinkybes, apeliantės prašymas skirti byloje teisminę mediaciją yra atmetamas.

Dėl pirmosios instancijos teismo neobjektyvumo (šališkumo)

Pasisakydamas dėl nurodytų apeliacinio skundo argumentų, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovė, manydama, kad tarp jos ir ieškovo IEŠK1 kilusį ginčą nagrinėjusi teisėja yra neobjektyvi ar šališka, prašymo dėl jos nušalinimo, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, niekada nereiškė. Apeliantė teismo šališkumą iš esmės grindžia bylą nagrinėjusios teisėjos atliktais procesiniais veiksmais, susijusiais su vadovavimu procesui (laiko, kad teisėja elgėsi formaliai, ne kartą nutraukė jos pasisakymus, neleido užduoti klausimų ieškovui ir t. t.), laikydama juos netinkamais. Tačiau susipažinęs su 2026 m. kovo 9 d. 09:30 val. vykusio teismo posėdžio garso įrašu, apeliacinės instancijos teismas apeliantės dėstomų aplinkybių (kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja elgėsi tendencingai, turėjo susidariusią išankstinę nuomonę jos atžvilgiu ar pan.) nenustatė. Priešingai, minėto teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad bylą nagrinėjusi teisėja procesui vadovavo itin korektiškai, buvo pakankamai įsigilinusi į nagrinėjamos bylos esmę, pagarbiai ir mandagiai bendravo su visais proceso dalyviais, leido jiems visiems (taip pat ir apeliantei) pasinaudoti CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis procesinėmis teisėmis, be kita ko, ir susijusiomis su byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų teikimu bei kitų įrodymų tyrimu (CPK 250 straipsnio 1 dalis). Tai, kad bylą nagrinėjusi teisėja, vadovaudama procesui, atkreipdavo atsakovės dėmesį, jog kalbėti reikia išimtinai apie ieškinio dalyką ir pagrindą, pašalindavo su bylos esme nesusijusius jos paaiškinimus / klausimus, nagrinėjimu atveju negali būti laikoma teismo neobjektyvumu, o juo labiau – teismo šališkumu. Kasacinio teismo ne kartą yra išaiškinta ir pažymėta, kad procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teismo (teisėjo) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar teismo (teisėjo) nušalinimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019).

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės, apie tai, kad byla buvo išnagrinėta neobjektyviai, neįsigilinus į ginčo situaciją (kas reiškia – galimai neteisingai), sudaro pagrindą atsakovei pasinaudoti teise apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ginčo esmės instancine tvarka, kuria pastaroji ir pasinaudojo byloje pateikdama apeliacinį skundą. Tačiau deklaratyvūs teiginiai apie tariamą pirmosios instancijos teismo neobjektyvumą ar šališkumą negali būti naudojami kaip apeliacinio skundo argumentai dėl apeliantei priimto nepalankaus teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Atsižvelgiant į tai, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo remiantis tik subjektyviais apeliantės teiginiais konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju buvo neobjektyvus (šališkas).

Dėl bylai išnagrinėti reikšmingų faktinių aplinkybių ir apeliacijos objekto

Nekilnojamojo turto registro išrašas liudija, kad ieškovui IEŠK1 asmeninės nuosavybės teise priklauso ginčo Butas, t. y. butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu: (duomenys neskelbtini) (įgijimo pagrindas – 1992 m. lapkričio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2-7463).

Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. balandžio 9 d. sprendimu ginčo šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą pakeitė, t. y. ją nustatė su tėvu IEŠK1, taip pat nustatė motinos ATSAK1 bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką bei priteisė iš pastarosios išlaikymą nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis – po 200 Eur kiekvieną mėnesį kiekvienam vaikui. Anksčiau nurodytu sprendimu teismas pavedė nepilnamečių vaikų gaunamas išlaikymo lėšas uzufrukto teise tvarkyti IEŠK1.

Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. balandžio 9 d. sprendimas įsiteisėjo 2025 m. gegužės 12 d. (teismų informacinės sistemos LITEKO II duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis)).

Byloje pateikti elektroninio susirašinėjimo dokumentai liudija, kad 2025 m. liepos–rugpjūčio mėn. tarp IEŠK1 (pastarojo atstovės advokatės Laimos Markevičienės) ir ATSAK1 vyko komunikacija dėl Plungės apylinkės teismas 2019 m. liepos 8 d. sprendimu ginčo Butui nustatyto uzufrukto bei priverstinės hipotekos panaikinimo gera valia. Susitarimo pasiekti nepavykus, IEŠK1 (ieškovas) 2025 m. spalio 29 d. teisme pareiškė ATSAK1 (atsakovei) ieškinį dėl uzufrukto ir priverstinės hipotekos panaikinimo, iškeldinimo iš buto, kurį Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. kovo 26 d. sprendimu tenkino visiškai. Nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliacinį skundą dėl jo pateikė atsakovė ATSAK1.

Taigi, apeliacijos objektą nagrinėjamoje byloje sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendimo, kuriuo buvo panaikintas ginčo Butui nustatytas uzufruktas (kartu su pareiga dėl jo išlaikymo), panaikinta priverstinė Buto hipoteka bei atsakovė iš Buto iškeldinta (su visais jai priklausančiais asmeniniais daiktais), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl uzufrukto ir priverstinės hipotekos, nustatytų ginčo Butui, panaikinimo

Uzufruktui, kaip daiktinei teisei, reglamentuoti yra skirti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.141–4.159 straipsniai. Pagal CK 4.141 straipsnio 1 dalį, uzufruktas – asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas.

Siekiant užtikrinti vaiko teisę į būstą, tinkamų jo vystymuisi sąlygų sudarymą, CK 3.71 straipsnyje yra nustatytas nepilnamečio vaiko teisės naudotis vieno iš tėvų gyvenamąja patalpa, kai vaiko tėvai nutraukia santuoką, išlikimas nustatant uzufruktą į tokią gyvenamąją patalpą. Pagal CK 3.71 straipsnio 1 dalį, jeigu gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, teismas savo sprendimu gali nustatyti uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. Iš esmės analogiška nuostata yra įtvirtinta ir CK 3.86 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, kad sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, teismo sprendimu gali būti suteikiama teisė naudotis šeimos turtu ar jo dalimi (uzufruktas). Taigi, vienam iš buvusių sutuoktinių teisė naudotis kitam sutuoktiniui priklausančia gyvenamąją patalpą (CK 3.71 straipsnio 1 dalis) arba teisė naudotis šeimos turtu (šeimos gyvenamąją patalpą) (CK 3.86 straipsnio 2 dalis), nustatant uzufruktą, suteikiama tik tuo atveju, jeigu tam yra būtina (esminė) sąlyga, t. y. kartu su juo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai.

Nagrinėjamu atveju byloje neginčijamai nustatyta, kad Plungės apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimu uzufruktas ieškovui IEŠK1 asmeninės nuosavybės teise priklausančiam ginčo Butui buvo nustatytas todėl, kad Palangos miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu nepilnamečių vaikų (t. y. VAIK2, gim. (duomenys neskelbtini), ir VAIK1, gim. (duomenys neskelbtini)) gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina (atsakove) ATSAK1, o pastaroji kitaip užtikrinti jų teisės į gyvenamąjį būstą negalėjo (t. y. neturėjo kito gyvenamojo ploto; neturėjo pakankamai pajamų kito gyvenamojo būsto įsigijimui; neturėjo galimybės nuomotis ar kitais teisėtais pagrindais gyventi kitiems asmenims priklausančiame būste).

Bylos medžiaga liudija, kad Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. balandžio 9 d. sprendimu ginčo šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą pakeitė, t. y. ją nustatė su tėvu IEŠK1, nustatė motinos ATSAK1 bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, taip pat priteisė iš pastarosios išlaikymą nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis – po 200 Eur kiekvieną mėnesį kiekvienam vaikui. Po nurodyto sprendimo priėmimo, ieškovas IEŠK1 aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė valią, kad jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiam Butui ankstesniu teismo sprendimu (t. y. Plungės apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimu) nustatytas uzufruktas baigtųsi (atsakovė ATSAK1 jo atsisakytų), ką patvirtina šios nutarties 30 punkte nurodytas ginčo šalių el. susirašinėjimas.

Uzufrukto pasibaigimo pagrindai yra numatyti CK 4.150 straipsnio 1 dalyje, kuria remiantis uzufruktas baigiasi: 1) jo atsisakius; 2) mirus uzufruktoriui, likvidavus uzufruktorių juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo uzufrukto nustatymo juridiniam asmeniui; 3) pasibaigus terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui; 4) uzufruktoriui tapus uzufrukto objekto savininku; 5) žuvus uzufrukto objektui; 6) pablogėjus uzufrukto objekto būklei; 7) suėjus senaties terminui; 8) panaikinus uzufruktą teismo sprendimu. Svarbu pažymėti, kad uzufruktas gali baigtis tik prieš tai minėtais pagrindais, kadangi uzufrukto pabaigos pagrindų sąrašas yra baigtinis (CK 4.150 straipsnio 2 dalis, 5 dalis).

Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. balandžio 9 d. sprendimu ginčo šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą pakeitė ir ją nustatė su jų tėvu (ieškovu) IEŠK1. Byloje 2025 m. lapkričio 24 d. pateiktoje Skyriaus išvadoje (reg. Nr. DOK-83218) nurodyta, kad šiuo metu nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškovu adresu: (duomenys neskelbtini), ten lanko ugdymo įstaigą. Taip pat išvadoje pažymėta ir tai, jog nepilnamečiai vaikai kartu su motina (atsakove ATSAK1) faktiškai negyvena jau net nuo 2024 m. liepos mėn. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad pagal CK 3.71 straipsnio 1 dalį uzufruktas yra nustatomas siekiant apsaugoti išimtinai nepilnamečių vaikų, o ne sutuoktinio, su kuriuo jie lieka kartu gyventini, interesus, siekiant išvengti situacijos, kad nepilnamečiai vaikai neatsidurtų gatvėje, tam iš tėvų, su kuriuo jie lieka gyventi, negalinti užtikrinti jiems teisės į gyvenamąjį būstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2010). Todėl tuo atveju, kai ginčo šalių nepilnamečių vaikų interesai į gyvenamąjį būstą yra tinkamai užtikrinti kitu būdu (nagrinėjamu atveju – teismo sprendimo pagrindu jiems jau gyvenant kartu su tėvu IEŠK1 ir tai darant kitoje pastarajam nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje, t. y. bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini)) nebeliko teisinio pagrindo tolesniam uzufrukto galiojimui atsakovės ATSAK1 atžvilgiu. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisingai skundžiamu sprendimu nusprendė panaikinti Plungės apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimu nustatytą uzufruktą į ieškovui priklausantį Butą (jo dalį), taip pat pagrįstai sprendė panaikinti ir ieškovui bei atsakovei nustatytą pareigą dėl Buto išlaikymo (CK 4.150 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

Pagal CK 4.170 straipsnio 1 dalį hipoteka yra daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui. Pagal to paties straipsnio 3 dalį hipoteka suteikia šios daiktinės teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius. Taigi, hipoteka suteikia kreditoriui privilegijuotą padėtį kitų kreditorių atžvilgiu siekiant priverstinio skolos išieškojimo. CK 4.175 straipsnio 1 dalies norma išskiria sutartinę ir priverstinę hipoteką. Sutartinė hipoteka atsiranda sutarties arba vienašalio sandorio pagrindu (CK 4.175 straipsnio 2 dalis). Priverstinė hipoteka pagal galiojantį įstatymą yra prieš savininko valią įstatymo nustatytais atvejais nustatomas jam priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas siekiant užtikrinti įstatymuose nustatytų turtinių reikalavimų įvykdymą (CK 4.175 straipsnio 3 dalis). Priverstinė hipoteka, be kita ko, gali atsirasti ir teismo sprendimo pagrindu (CK 4.175 straipsnio 3 dalis, 4.178 straipsnis).

Savo ruožtu, hipotekos (taip pat – ir priverstinės) pabaigos pagrindai yra įtvirtinti CK 4.197 straipsnio 2 dalyje. Remiantis juo, be kita ko, hipoteka baigiasi ją panaikinus teismo sprendimu (CK 4.197 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Remiantis bylos medžiaga, Plungės apylinkės teismas 2019 m. liepos 8 d. sprendimu ginčo Butui nustatė priverstinę hipoteką, siekdamas užtikrinti Palangos miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu IEŠK1 nustatytos išlaikymo nepilnamečiams vaikams prievolės (po 185 Eur kiekvieną mėnesį kiekvienam vaikui) tinkamą vykdymą, o tokį savo sprendimą motyvavo CK 3.197 straipsniu. Pažymėtina, kad paprastai, priverstinė hipoteka pagal CK 3.197 straipsnį nustatoma tuo atveju, kai bylos aplinkybės liudija, jog nenustačius tokios hipotekos teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo nebus įvykdytas arba jo įvykdymas iš esmės pasunkės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-501-687/2018). Tokiomis aplinkybėmis laikytinos aplinkybės, leidžiančios manyti, kad: vaiko tėvas vengs mokėti priteistą išlaikymą savo vaikui; galimai atliks veiksmus, siekdamas perleisti turtą, į kurį gali būti nukreiptas išlaikymo išieškojimas; bandys atlikti kitus veiksmus, kurie apsunkins išlaikymo išieškojimą iš tėvo, privalančio mokėti išlaikymą savo vaikui. Atkreiptinas dėmesys, kad Plungės apylinkės teismas nustatydamas priverstinę hipoteką ginčo Butui, tai ir motyvavo aplinkybe, kad IEŠK1 kurį laiką buvo nedarbingas (2016–2017 m.), kas indikavo, kad prievolės išlaikyti nepilnamečius vaikus ateityje jis gali tinkamai nevykdyti.

Tačiau Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. balandžio 9 d. sprendimu pakeitė ginčo šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, t. y. ją nustatė su tėvu IEŠK1, taip pat jau iš motinos ATSAK1 priteisė išlaikymą nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis – po 200 Eur kiekvieną mėnesį kiekvienam vaikui, o išlaikymo tvarkytoju uzufrukto teise paskyrė nepilnamečių vaikų tėvą IEŠK1. Minėtame sprendime, be kita ko, buvo detaliai aprašyta ieškovo turtinė padėtis, t. y. gauna 1 200 Eur pajamas (atskaičius mokesčius), iš individualios veiklos gauna 1 000 Eur, turi transporto priemonę, nuosavybės teise valdo net kelis nekilnojamojo turto objektus, vienas išlaiko vaikus, moka mokesčius.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, vadovaudamasis anksčiau minėtu CK 4.197 straipsnio 1 dalies 2 punktu, panaikino ginčo Butui nustatytą priverstinę hipoteką, nenustatęs aplinkybių, kad ieškovas IEŠK1 būtų nevykdęs ankstesnio teismo sprendimo dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovo turtinė padėtis (žr. šios nutarties 42 punktas), taip pat aplinkybės, kad anksčiau jis visą laiką tinkamai vykdė nepilnamečių vaikų išlaikymo pareigą, kuri jam buvo nustatyta Palangos miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu (byloje nėra duomenų apie susidariusį išlaikymo įsiskolinimą), leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tolesnis priverstinės hipotekos taikymas ginčo Butui objektyviai nėra nei būtinas, nei pateisinamas. IEŠK1 tinkamai rūpinantis savo nepilnamečiais vaikais, uzufrukto teise tvarkant ir motinos ATSAK1 jiems teikiamą materialinį išlaikymą (priteistą Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. balandžio 9 d. sprendimu), priverstinės hipotekos galiojimas prieštarautų ir ieškovo, kaip ginčo Buto savininko, teisėtiems lūkesčiams laisvai disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu turtu. Kad priverstinės hipotekos panaikinimas nepažeis geriausių ginčo šalių nepilnamečių vaikų interesų, aiškiai nurodė ir Skyriaus 2025 m. lapkričio 24 d. pateiktoje išvadoje (reg. Nr. DOK-83218). Todėl konstatuotina, kad ginčo Butui nustatytą priverstinę hipoteką, Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. kovo 26 d. sprendimu panaikino pagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria ieškovo IEŠK1 pateikto atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą argumentams, kad didžioji dalis ATSAK1 apeliaciniame skunde dėstomų argumentų (dėl siekio iš namų išmesti mylimą moterį, žmoną, motiną; kad uzufruktas ir priverstinė hipoteka turi būti palikti galioti kaip rezervas nepilnamečiams vaikams, kadangi jų gyvenimas su ieškovu yra trumpalaikis; kad sprendžiant ieškovo reikalavimus turi būti įvertintas jos ilgalaikis rūpinimasis ginčo Butu; kad turi būti įvertintas netinkamas ieškovo elgesys jos atžvilgiu; ir kt.) yra susiję išimtinai su išsituokusių asmenų tarpusavio santykiais, atspindi subjektyvų pačios atsakovės situacijos moralinį vertinimą, tačiau tarp šalių kilusių ginčo klausimų išsprendimui nėra reikšmingi.

Dėl lengvatinio (6 mėn.) termino atsakovei išsikelti iš ginčo Buto nustatymo

Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė ATSAK1 pateiktame apeliaciniame skunde neišdėstė jokių argumentų dėl nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl jos iškeldinimo iš Buto. Todėl apeliacinės instancijos teismas tik pažymi, kad skundžiamu sprendimu panaikinus Plungės apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimu ginčo Butui nustatytą uzufruktą, išnyko teisinis pagrindas, remiantis kuriuo atsakovė ATSAK1 turėjo teisę neatlygintinai naudotis ieškovui IEŠK1 priklausančio Buto kambariu (plane pažymėtu indeksu 3-3 (18,04 kv.m.)) ir bendro naudojimo patalpomis (virtuve, koridoriumi, sandėliuku, tualetu, vonia). Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovas byloje įrodė abi negatorinio ieškinio tenkinimui būtinas sąlygas: (1) kad yra ginčo Buto savininkas, taip pat, (2) kad jo (kaip savininko teisės) yra pažeidžiamos ATSAK1, pastarajai toliau gyvenat ginčo Bute, išnykus tokią teisę suteikiančiam pagrindui, ko pasėkoje pagrįstai ieškovo reikalavimą dėl atsakovės iškeldinimo iš Buto tenkino.

Tačiau atsakovė apeliaciniu skundu prašo jai nustatyti ne trumpesnį kaip 6 mėn. terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos naujo gyvenamo ploto susiradimui. Nurodytą prašymą ATSAK1 iš esmės argumentuoja prasta savo finansine padėtimi (neturi jokio turto, neturi santaupų, neturi kur gyventi, neturi sukaupusi reikšmingo darbo stažo, t. t.), taip pat tuo, kad ginčo Butas ieškovui nėra reikalingas, jis gyvena kitame bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos civilinės bylos medžiagą, laiko, kad pagrindo byloje taikyti sprendimo vykdymo atidėjimo institutą (CPK 284 straipsnis) nėra.

Pažymėtina, kad CPK 284 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia teismui teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismo teisė išdėstyti ar atidėti sprendimo įvykdymą kasacinio teismo praktikoje vertinama kaip teismo prerogatyva nustatyti skolininkui lengvatinį terminą prievolei įvykdyti, kurią skolininkas įpareigotas vykdyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, jeigu egzistuoja itin nepalankios aplinkybės teismo sprendimo įvykdymui (pavyzdžiui, teismo sprendimo įvykdymas sukeltų skolininkui itin sunkias finansines pasekmes). Sprendžiant, ar konkrečiu atveju yra pagrindas atidėti teismo sprendimo įvykdymą ar jį išdėstyti, svarbu įvertinti, ar teismo sprendimo įvykdymo atidėjimas ar išdėstymas nesuteiks nepagrįsto pranašumo skolininkui, ar bus išlaikyta šalių teisėtų interesų pusiausvyra, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir jo privalomas pobūdis, pažeisti bendrieji teisės principai – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).

Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo (ar atidėjimo) aktualūs ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo (ar atidėjimo) klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar išdėsčius (atidėjus) teismo sprendimo įvykdymą bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006).

Atsakovė prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo grindžia prasta finansine padėtimi, taip pat tuo, kad ginčo Butas ieškovui nėra reikalingas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, prasta asmens finansinė padėtis savaime nėra pakankamas pagrindas teismo sprendimo įvykdymui atidėti, kadangi pagal įstatymą reikalaujama atsižvelgti ir į kitos šalies – ieškovo (išieškotojo) – interesus, kad nebūtų be pagrindo bloginama jo padėtis, t. y. nebūtų pažeistas teisingumo principas. Nagrinėjamu atveju Šiaulių apylinkės teismui 2025 m. balandžio 9 d. sprendimu ginčo šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą pakeitus (t. y. ją nustačius su ieškovu), atsakovė turėjo suprasti (negalėjo nesuprasti), jog toliau gyventi ginčo Bute ji negalės. Nepaisant to, atsakovė nesutiko gera valia atsisakyti Plungės apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimu ginčo Butui nustatyto uzufrukto, nurodytu klausimu 2025 m. liepos–rugpjūčio mėn. tarp šalių vykusį komunikacija nutrūko jai atsisakius pasirašyti ieškovo atstovės parengtus dokumentus. Atsižvelgiant į tai, ieškovas buvo priverstas inicijuoti šios civilinės bylos nagrinėjimą teisme. Kadangi bylą pagal ieškovo pateiktą ieškinį dėl uzufrukto ir priverstinės hipotekos panaikinimo, iškeldinimo iš buto, apeliacinės instancijos teisme yra nagrinėjama jau 2026 m. rugsėjo 17 d., iš to seka, kad atsakovė turėjo pakankamai daug laiko (t. y. daugiau kaip 18 mėn., skaičiuojant nuo Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. balandžio 9 d. sprendimo priėmimo) susirasti kitą gyvenamąjį plotą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad tam ji būtų dėjusi bent minimalias pastangas. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė netgi neneigė aplinkybės, kad nemoka ir jokių Buto išlaikymo mokesčių. Šiuo atveju tenkinus atsakovės prašymą ir suteikus jai teisę dar bent 6 mėn. gyventi ginčo Bute, tokia faktinė padėtis visiškai neatitiktų ieškovo (kaip ginčo Buto savininko) interesų, akivaizdžiai pažeistų jo teisėtą lūkestį kaip galima greičiau pradėti netrukdomai disponuoti jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu, netgi įvertinus ir tą aplinkybę, kad IEŠK1 nuosavybės teise valdo dar ir kitą butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini). Atsakovės prašymo tenkinimas, atsižvelgiant į anksčiau nurodytą jos pačios elgesį (pakankamai ilgai trunkantį jos faktinį gyvenimą Bute, asmeninės nuosavybės teise priklausančiame ieškovui; ginčo Buto išlaikymo mokesčių visišką nemokėjimą) prieštarautų teismo sprendimo privalomumo, civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principams bei nepagrįstai suteiktų jai pranašumą prieš ieškovą.

Remdamasis tuo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo atidėti skundžiamo Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendimo vykdymą atsakovės prašomam terminui.

Dėl ieškovo pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Visiškai tenkinęs ieškovo ieškinį, pirmosios instancijos teismas priteisė jam iš atsakovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1 942 Eur. Apeliaciniu skundu atsakovė teigia, kad ieškovui neturėtų būti priteistos jokios pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, o tokią savo poziciją argumentuoja paties IEŠK1 procesiniu elgesiu (kad ieškovas galėjo pasirinkti teisminę mediaciją; kad ieškovas galėjo nesirinkti brangiai teisines paslaugas teikiančios advokatės; kad ieškovas be pagrindo nuolat kelia jai civilines bylas; t. t.) bei prasta savo finansine padėtimi.

Bylos duomenys liudija, kad ieškovo pirmosios instancijos teisme patirtas 1 942 Eur bylinėjimosi išlaidas sudaro tokios sumos: 342 Eur žyminis mokestis (žr. 2025 m. spalio 29 d. mokėjimo nurodymas Nr. 158) ir 1 600 Eur teisinės pagalbos išlaidos (žr. 2025 m. liepos 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 07-07/2025 (450 Eur); 2025 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 11-02/2025 (850 Eur); 2026 m. sausio 27 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 01-05/2026 (300 Eur)).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 93 straipsnis nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal byloje pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-403/2024).

Tačiau kartu pažymėtina ir tai, kad teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Šalies procesinis elgesys – tai jos veiksmai (neveikimas) bylos nagrinėjimo teisme metu. Šalies tinkamo elgesio apibrėžtis pateikta anksčiau nurodytoje CPK 93 straipsnio 4 dalyje, t. y. šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018).

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su civilinės bylos duomenimis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovui IEŠK1 klausimą, anksčiau minėtų proceso teisės normų bei kasacinio teismo išaiškinimų nepažeidė.

Šioje nutartyje jau anksčiau buvo nurodyta (žr. nutarties 50 punktas), kad Šiaulių apylinkės teismui 2025 m. balandžio 9 d. sprendimu ginčo šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą pakeitus (t. y. ją nustačius su ieškovu), ATSAK1 turėjo suprasti (negalėjo nesuprasti), kad toliau gyventi ginčo Bute ji negalės. Bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, kad po anksčiau nurodyto Šiaulių apylinkės teismo sprendimo priėmimo ieškovas elgėsi protingai ir racionaliai, nes prieš reikšdamas teisme ieškinį dėl uzufrukto ir priverstinės hipotekos panaikinimo, iškeldinimo iš buto, jis tiesiogiai (per savo atstovę advokatę Laimą Markevičienę) kreipėsi į atsakovę siūlydamas gera valia, t. y. mažiausiomis laiko ir piniginių kaštų sąnaudomis, išspręsti aktulius klausimus. Nors tarp šalių 2025 n. liepos–rugpjūčio mėn. vyko komunikacija dėl uzufrukto ir priverstinės hipotekos panaikinimo, tačiau ji baigėsi nesėkmingai, o byloje pateiktas el. susirašinėjimas liudija, kad tai įvyko ATSAK1 nesutikus pasirašyti ieškovo atstovės parengtų dokumentų. Iš to seka, kad nutrūkus ginčo šalių tarpusavio komunikacijai, ieškovas buvo priverstas jau teismo keliu reikalauti panaikinti jam priklausančiam Butui nustatytą uzufruktą ir priverstinę hipoteką, taip pat reikalauti iškeldinti atsakovę iš jam priklausančios gyvenamosios patalpos. Būtent dėl nurodytų priežasčių ieškovas patyrė tiek išlaidas žyminiam mokesčiui (342 Eur), tiek išlaidas teisinei pagalbai (1 600 Eur). Ieškovo išlaidos, patirtos teisinei pagalbai (1 600 Eur), neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“ (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Priešingai, ieškovo išlaidos teisinei pagalbai yra netgi reikšmingai mažesnės nei Rekomendacijose nustatyti maksimalūs tokių išlaidų dydžiai, kas paneigia atsakovės apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovo atstovės (advokatės Laimos Markevičienės) paslaugos yra itin brangios. Byloje taip pat nėra jokių faktinių duomenų, kad ieškovas savo procesinėmis teisėmis bylos nagrinėjimo metu naudojosi neracionaliai ar nesąžiningai, turėdamas tikslą dirbtinai padidinti savo patiriamų bylinėjimosi išlaidų sumą (ieškovas pateikė vos vieną procesinį dokumentą (ieškinį); bylai išnagrinėti prireikė vos vieno teismo posėdžio).

Apeliacinio skundo reikalavimą nepriteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidų, atsakovė grindžia ir prasta savo turtine padėtimi (neturi jokio turto, neturi santaupų, neturi sukaupusi reikšmingo darbo stažo ir t. t.). Tačiau proceso teisės normos, reglamentuojančios bylinėjimosi išlaidas (CPK 79–100 straipsniai), apskritai nenumato galimybės nukrypti nuo bendrosios bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklės „pralaimėjęs moka“, atsižvelgiant vien tik į procesą pralaimėjusios šalies turtinę padėtį.

Apibendrindamas, apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog deklaratyvūs atsakovės pateikto apeliacinio skundo argumentais, kuriais ji kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti ieškovui visas pastarojo patirtas bylinėjimosi išlaidas, nesudaro pagrindo laikyti, jog IEŠK1 realiai patirtos bylinėjimosi išlaidos jam neturėjo būti atlygintos.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindamas visa tai, kas jau buvo išdėstyta šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą nepažeidė nei materialiosios, nei proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovės pateikto apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti nėra jokio pagrindo. Todėl atsakovės pateiktas apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Visi kiti apeliaciniame skunde / atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi, nes jie nedaro įtakos skundžiamo pirmosios instancijos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nėra ir neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną ginčo šalies argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atmetus atsakovės ATSAK1 apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (sumokėtas 153,10 Eur žyminis mokestis), nėra atlyginamos.

Ieškovas apeliacinio proceso metu patyrė 850 Eur bylinėjimosi išlaidas teisinei pagalbai apmokėti (žr. 2026 m. gegužės 21 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 05-10/2026 + 2026 m. gegužės 21 d. mokėjimo nurodymas Nr. 268). Atmetus byloje pateiktą apeliacinį skundą, 850 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos ieškovui IEŠK1 priteistinos iš atsakovės ATSAK1 (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, apeliacinės instancijos teisme patirta nebuvo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovui IEŠK1 (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) iš atsakovės ATSAK1 (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 850 (aštuonis šimtus penkiasdešimt eurų) Eur. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.