Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Odetos Gruodienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

mažametės nukentėjusiosios NKA1 įgaliotajai atstovei advokatei Alvydai Rimai Medišauskienei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės KAL1 apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2026 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 37 straipsniu KAL1 atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl 2024 m. pavasario pabaigos – vasaros pradžios nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje (straipsnio redakcija įsigaliojusi 2025 m. vasario 1 d.), ir dėl 2024 m. rugsėjo – spalio nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje (straipsnio redakcija įsigaliojusi 2025 m. vasario 1 d.), dėl mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla KAL1 atžvilgiu nutraukta.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, KAL1 paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

KAL1 paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės NKA1 atstovės civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš KAL1 nukentėjusiosios NKA1 naudai priteista 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti, priteistą sumą pavedant tvarkyti uzufrukto teise motinai LUD1.

KAL1 gynėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmestas.

Priteista iš KAL1 valstybės naudai 1 166,67 Eur (vienas tūkstantis vienas šimtas šešiasdešimt šeši eurai ir šešiasdešimt septyni centai) teisinės pagalbos išlaidų, patirtų teikiant antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai NKA1.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Be to, KAL1 atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį už tai, kad jis 2024 m. rugsėjo – spalio mėnesiais, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini) kieme, mažametei dukrai NKA1, gimusiai (duomenys neskelbtini) m., supantis ant sūpynių, savo batu sudavė jai į dešinės rankos petį, taip jai sukėlė fizinį skausmą, tokiais savo veiksmais apdarydamas BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas kaltinimą grindė tuo, jog nukentėjusiosios parodymai, kad po nurodytų neva įvykusių incidentų ji verkė, patvirtina, kad ji jautė fizinį skausmą, taip pat kad liudytoja LUD1 nurodė, jog neva ji matė žymę nuo diržo. Skunde pažymima, kad KAL1 viso proceso metu nepripažino kaltės, neigė apskritai buvus įvykius, kuriuos nurodė nukentėjusioji, teigia, kad kiti šeimos nariai ar asmenys nukentėjusiosios nurodytų įvykių nėra matę, o pirmosios instancijos teismas rėmėsi išvestiniais ir netiesioginiais parodymais liudytojų, kurie iš esmės perpasakojo nukentėjusiosios versiją.

Skunde taip pat pažymima, kad pagal Lietuvos teismų praktiką nemalonų pojūtį gali sukelti bet kokia fizinė sąveiką, t. y. atimant ką nors iš rankų, paimant vaiką už rankos, peties ir kt., ir vaikas gali jaustis blogai, verkti ne tik dėl fizinio sąlyčio, tačiau dėl emocinės būsenos, tačiau tai nėra pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę.

Skunde nurodoma, kad skundžiamu nuosprendžiu viena vertus KAL1 pripažįstamas kaltu, laikant įrodytų faktą, kad jis sukėlė fizinį skausmą ir jo veiksmai yra pakankamai pavojingi bei užtraukia baudžiamąją atsakomybę, tačiau kita vertus, konstatuojama, kad padariniai nėra įprasti BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos inkriminavimui. KAL1 įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos dėl BK 140 straipsnio 3 dalies inkriminavimo, kadangi iš esmės padarė prieštaringas išvadas. Skunde nurodoma, kad vertindamas bylos aplinkybes, teismas turi atidžiai ištirti įrodymus, aplinkybes ir tinkamai atriboti baudžiamosios atsakomybės rūšį nuo kitų teisinės atsakomybės rūšių, pavyzdžiui, administracinės, įtvirtintos Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 73 straipsnyje.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje taip ir liko nepagrįsti ir neatsakyti klausimai, ar vaikas verkė būtent dėl fizinio skausmo sukėlimo ir/ar dėl emocinės būsenos (galimos konfliktinės situacijos), nors byloje yra vyresniosios dukros LUD4 parodymai, kad KAL1 galėjo pakelti balso toną, siekdamas sudrausminti. KAL1 nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusioji verkė būtent dėl neva jai sukelto fizinio skausmo, yra priimta vien dėl nukentėjusiosios pasakojimo, nevertinant, ar ši reakcija (jeigu tokia ir buvo) sukelta būtent fizinio skausmo ar emocinės būklės. Skunde taip pat nurodoma, kad KAL1 taikant griežčiausią atsakomybės rūšį (baudžiamąją atsakomybę), visiškai nevertinta, jog nukentėjusioji pati minėtų įvykių niekuomet nesureikšmino, nes apie sudavimą batu prie sūpynių apskritai nebuvo niekam sakiusi, o apie neva buvusį sudavimą diržu pasakė tarp kitko. Skunde pažymima, kad tuo atveju, jeigu nukentėjusiajai būtų sukeltas realus fizinis skausmas, ji būtų prisiminusi įvykį, pasakiusi apie tai sesei ir/ar kitiems asmenims.

Skunde pažymima, kad šioje baudžiamojoje byloje išsiskyrė nukentėjusiosios bei KAL1 versijos dėl įvykių, nes pastarasis, duodamas parodymus teisme, nurodė, jog apskritai nukentėjusiosios nurodomų įvykių nebuvo. Tačiau pirmosios instancijos teismas visgi sprendė, kad nukentėjusiosios nurodomi įvykiai 2024 metais buvo, t. y. KAL1 sudavė nukentėjusiajai diržu ir batu, ir šias aplinkybės pirmosios instancijos teismas laikė įrodytomis, vadovaudamasis išimtinai nukentėjusiosios parodymais, taip pat psichologės bei liudytojos LUD1 parodymais, jog nukentėjusioji nėra linkusi fantazuoti (išsigalvoti) bei jos parodymų tikslumas yra pakankamas spręsti, jog įvykiai greičiau buvo nei jų nebuvo.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo, kaltinimą iš esmės grindė prielaidomis, o neaiškumus taikė KAL1 nenaudai, tuo pažeisdamas in dubio pro reo principą.

Skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą nustatyta, kad nukentėjusioji pirmą kartą apie galimą fizinio skausmo sukėlimą pasisakė, nagrinėjant KAL1 ir LUD1 santuokos nutraukimo bylą, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl laikinos nukentėjusiosios gyvenamosios vietos nustatymo. Taip pat nurodoma, kad iki civilinės bylos iškėlimo teisme LUD1, nederinusi vaiko gyvenamosios vietos klausimų, išsivežė nukentėjusiąją iš mokyklos, nepranešė apie tai KAL1, su kuriuo gyveno nukentėjusioji, be jo žinios ir sutikimo pakeitė mokyklą, dėl ko KAL1 kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir laikinos gyvenamosios vietos nustatymo. Todėl jau pirminės nukentėjusiosios apklausos civilinėje byloje metu buvo susidariusi situacija, kai LUD1 ir KAL1 interesai buvo kardinaliai priešingi dėl nukentėjusiosios gyvenamosios vietos nustatymo, LUD1 turėjo aiškų suinteresuotumą bet kokiomis priemonėmis ir būdais pasiekti nukentėjusiosios gyvenamosios vietos nustatymą su ja, tačiau pirmosios instancijos teismas LUD1 parodymus laikė patikimais ir jiems teikė prioritetą prieš kitus įrodymus byloje. Skundo autoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas liudytojos LUD1 parodymus turėjo vertinti itin atidžiai, kadangi ir šiuo metu LUD1 ir KAL1 turi konfliktus, besitęsiantį santuokos nutraukimo procesą ir akivaizdžiai priešingą suinteresuotumą.

Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas laikė visus LUD1 parodymus patikimais, nors liudytoja ne kartą keitė parodymus. Teigiama, kad nagrinėjant civilinę bylą, liudytoja nurodė, kad KAL1 niekada nėra smurtavęs vaikų atžvilgiu, tačiau šią poziciją pakeitė, apklausus nukentėjusiąją, bei nurodė, kad KAL1 ne tik smurtavo vaikų, tačiau ir jos pačios atžvilgiu, taip pat liudytoja negalėjo tiksliai nurodyti, kurioje kūno dalyje matė neva buvusią diržo žymę, nes iš pradžių nurodė kitą koją nei nukentėjusioji ir apatinę šlaunies dalį, vėliau patikslino parodymus, atkartodama nukentėjusiosios parodytą kūno dalį.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas priėjo išvados, jog neva KAL1 su diržu sudavė nukentėjusiajai ryte, kai ji nenorėjo keltis, nes šią versiją apklausos metu buvo iškėlusi liudytoja LUD1, nurodydama, kad neva nukentėjusioji sunkiai keliasi rytais, nors tokia aplinkybė bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta. Be to, nukentėjusioji nurodė, kad neva diržu jai sudavė, kai jį žiūrėjo filmukus per televizorių, tačiau pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojos LUD1 pateiktomis prielaidomis apie įvykio priežastis ir aplinkybes.

Skunde teigiama, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas daryti prielaidą, jog nukentėjusiosios nurodomi incidentai iš tikrųjų įvyko, ko KAL1 nepripažįsta, vien jų konstatavimas nesudaro pagrindo taikyti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog nukentėjusioji patyrė realų fizinį skausmą, grindė išimtinai nukentėjusiosios parodymais apie tai, kad abiem atvejais jį verkė, tačiau detaliau nevertino ir nenustatė, ar nukentėjusiosios verkimas (net jei toks buvo) buvo sukeltas būtent fizinio sąlyčio ar pačios situacijos, t. y. emocijų dėl drausminimo, uždraudimo atlikti kokius nors veiksmus ir/ar kitokių aplinkybių. Taip pat teigiama, kad nevertinta liko ir tai, ar fizinis sąlytis, jeigu toks ir buvo, sukėlė nemalonų pojūtį, dėl kurio vaikas galėjo verkti, ar būtent fizinį skausmą bei ar kilę padariniai yra pakankami baudžiamajai atsakomybei taikyti.

Skunde nurodoma, kad byloje nebuvo nustatytas nei vienas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje nurodytų padarinių, priešingai, esantys įrodymai patvirtina, kad netgi darant prielaidą, jog nukentėjusiosios nurodyti įvykiai ir buvo, tai ne tik pats vaikas jų nesureikšmino, tačiau ir dėl jų nepatyrė psichologinių sukrėtimų ir/ar kitų būtinųjų padarinių. KAL1 laikosi pozicijos, kad neturtinės žalos atlyginimas priteistas nepagrįstai, o net ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas klausimą dėl neturtinės žalos spręsti, jos dydis negalėtų būti viršijantis 87 Eur, atsižvelgiant į panašaus pobūdžio bylose formuojamą teismų praktiką.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė ir mažametės nukentėjusiosios įgaliotoji atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti, o atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės KAL1 ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės KAL1 apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės KAL1 iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigdamas, kad mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o skundžiamas nuosprendis grindžiamas išimtinai nukentėjusiosios parodymais bei prielaidomis, taip pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, skundžiamo nuosprendžio motyvus, apeliacinio skundo ir teismo posėdyje proceso dalyvių pateiktus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog KAL1 mažametei nukentėjusiajai neteisėtais veiksmais sukėlė fizinį skausmą, kas atitinka BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, tinkamai vertino byloje surinktų įrodymų visumą ir BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė, priešingai, byloje surinktus įrodymus vertino ne tik kiekvieną atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę bei priėmė teisėtą bei išsamiai motyvuotą procesinį sprendimą.

Dėl kaltės

Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, be kita ko, atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-417/2014, 2K-474-489/2016, 2K-10-489/2017, 2K-313-489/2019, 2K-116-489/2020). Veika šiuo atveju objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas.

Nagrinėjamu atveju KAL1 atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį už tai, kad jis mažametei dukrai NKA1 esant lovoje, dėl to, kad ji nenorėjo keltis, diržu sudavė per kairės kojos šlaunies priekinę dalį, taip pat, mažametei dukrai NKA1 supantis ant sūpynių, savo batu sudavė jai į dešinės rankos petį, taip sukeldamas mažametei nukentėjusiajai fizinį skausmą ir tokiais veiksmais padarydamas BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. KAL1 savo kaltės nepripažino, teigė, kad tokių įvykių nebuvo, kad šie įvykiai yra išgalvoti bei mano, kad tam įtakos turėjo vykstantis skyrybų procesas. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamojoje byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti duomenys patvirtina, kad KAL1 du kartus savo mažametei dukrai – nukentėjusiajai NKA1 sukėlė fizinį skausmą: vieną kartą diržu suduodamas nukentėjusiajai per kairės kojos šlaunies priekinę dalį ir vieną kartą nukentėjusiajai suduodamas batu į dešinės rankos petį.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendį priėmė pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, tačiau su tokiais argumentais sutikti nėra jokio objektyvaus pagrindo. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai teisingai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.).

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir darytinų išvadų teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi proceso dalyvis, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai.

Byloje esančiu kitų objektų apžiūros protokolu apžiūrėtas garso įrašas „(duomenys neskelbtini)“, kuriame užfiksuota nukentėjusiosios NKA1 nuomonė civilinėje byloje Nr. e2-1157-1160/2025. Nustatyta, kad mažametė nukentėjusioji, nurodė, jog tėtis du kartus yra ją mušęs: vieną kartą namuose, kai ji gulėjo lovoje ir nenorėjo ryte keltis, trenkė su juodu diržu per kairės kojos šlaunies priekinę dalį, o kitą kartą – kai suposi ant sūpynių kieme, trenkė su savo batu jai per dešinės rankos petį. Psichologei paklausus nukentėjusiosios, ar tuo metu jai skaudėjo ir ar ji verkė, nukentėjusioji linktelėjo galvą (1 t., b. l. 73, 74–77). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusioji iš esmės analogiškas aplinkybes parodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, o būtent: kad vieną kartą jai ant sūpynių tėtis yra mušęs su batu į dešinę ranką, tuo metu nukentėjusioji verkė, taip pat vieną kartą mušė su diržu į dešinę koją, kai gulėjo ant lovos, tuo metu verkė, skaudėjo trumpai (1 t., b. l. 90–91, 94). Nors skunde akcentuojami nukentėjusiosios parodymų netikslumai dėl to, kuri koja – dešinė ar kairė, su diržu nukentėjusiajai buvo mušama, tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti šį netikslumą, teisiamajame posėdyje apklausė nukentėjusiąją. Nukentėjusioji parodė, kad tėtis su diržu mušė per kairę koją, jai skaudėjo, verkė, kitą kartą tėtis mušė batu per dešinės rankos petį (4 t., b. l. 113–114). Pastarųjų aplinkybių pagrindu atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog bylos duomenimis liko nenustatyta, dėl kokių priežasčių nukentėjusioji jautė fizinę skausmą. Priešingai pačios nukentėjusiosios parodymai, kurie sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, viso proceso metu buvo iš esmės analogiški, patvirtina, jog nukentėjusiajai skaudėjo ir ji verkė būtent dėl to, kad KAL1 jai vieną kartą sudavė diržu per kairės kojos šlaunį ir vieną kartą sudavė batu į dešinės rankos petį.

Mažametės nukentėjusiosios parodymus iš esmės patvirtina ir liudytojų parodymai. Liudytoja LUD1 parodė, kad jai grįžus iš darbo nukentėjusioji pasakė, jog KAL1 jai trenkė su diržu, parodė kairę koją ir ties šlaunies viduriu buvo paraudusi nežymi pailga dėmė, tačiau ji dėl šios situacijos nesigilino. Taip pat nurodė, kad nukentėjusioji pati nieko nepasakojo apie įvykį su batu, apie tai ji išgirdo pirmą kartą apklausos metu, paklausus nukentėjusiosios, pastaroji patvirtino, kad tikrai taip buvo, tikrai mušė (3 t., b. l. 129–131). Nors skunde akcentuojama, kad ir liudytoja LUD1 viso proceso metu skirtingai nurodė, kuri koja nukentėjusiajai buvo sumušta, tačiau siekdamas pašalinti prieštaravimus, pirmosios instancijos teismas, atnaujinęs baudžiamojoje byloje įrodymų tyrimą, be kita ko papildomai apklausė ir liudytoją LUD1, kuri patikslino, kad nukentėjusioji sakė, jog KAL1 mušė jai per kairę koją, o akistatos metu galėjo neteisingai nurodyti koją dėl patirtos įtampos (4 t., b. l. 114). Taip pat pirmosios instancijos teisme apklausiant liudytoją LUD2, buvo pagarsinti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos liudytojas patvirtino kaip teisingus. Liudytojas LUD2 nurodė, jog dirbo Valstybinės vaiko teisių apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriuje vyriausiuoju specialistu, kad bendravo su nukentėjusiąja tiesiogiai ir pati nukentėjusioji nurodė, kad tėtis yra ją mušęs batu per petį (1 t., b. l. 126). Taip pat specialiste apklausta psichologė LUD3 pirmosios instancijos teisme parodė, kad nukentėjusioji pati nurodė, kad tėtis mušė diržu, jai būnant lovoje bei kad vieną kartą tėtis trenkė su batu, kai ji sėdėjo ant sūpynių (3 t., b. l. 173).

Nors skunde akcentuojama, kad nėra pagrindo tikėti liudytojos LUD1 parodymais dėl tarp jų vykstančio skyrybų proceso, tačiau bylos duomenimis nenustatyta, kad šios liudytojos parodymai būtų melagingi, siekiant nepagrįstai apkalbėti KAL1, juo labiau, kad šios liudytojos parodymai neprieštarauja kitiems baudžiamojoje byloje surinktiems ir pirmosios instancijos teismo ištirtiems įrodymams. Skunde taip pat nesutinkama ir su tuo, jog KAL1 kaltę, padarius nusikalstamas veikas, patvirtina ir liudytojo LUD2 bei specialistės LUD3 parodymai, teigiant, kad pastarieji proceso dalyviai tik perpasakojo nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes. Su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas sutikti neturi jokio objektyvaus pagrindo. Pažymėtina, kad tiek liudytojas LUD2, tiek psichologė LUD3, atlikdami savo tarnybines pareigas, bendravo su nukentėjusiąja kaip atitinkamų sričių specialistai, bei vienareikšmiškai patvirtino, jog duomenų, kad nukentėjusioji būtų linkusi fantazuoti ar kalbėtų savo amžiui nebūdinga kalba, t. y. perpasakotų kitų asmenų nurodytas aplinkybes, negauta. Be to, byloje nenustatyta, kad liudytojas LUD2 ir psichologė LUD3 būtų kokiais nors ryšiais susieti su KAL1 ar su liudytoja LUD1, todėl nenustatytas joks objektyvus pagrindas, jog minėti proceso dalyviai būtų nepagrįstai apkalbėję KAL1 įvykdžius nusikalstamas veikas.

Nors skunde akcentuojami ir liudytojos LUD4 parodymai, kuriuose ji nurodė, jog KAL1 gali supykti, pakelti balsą, tačiau jos niekada nėra mušęs ir naudojęs fizinę prievartą bei nurodė netikinti, jog KAL1 galėtų panaudoti fizinę jėgą, tačiau nurodytos liudytojos parodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl neteisėtų KAL1 veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu. Pažymėtina, jog tai, kad liudytoja LUD4 nurodė nepatyrusi fizinio smurto iš KAL1, nesudaro pagrindo abejoti aukščiau patartų duomenų patikimumu, jog vis dėlto KAL1 du kartus sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Juo labiau, kad ir liudytoja LUD1 patvirtino, jog KAL1 geriau sutaria su vyresne dukra LUD4, nei su nukentėjusiąja, ką patvirtina aplinkybė, jog liudytojai LUD1 išsikėlus su nukentėjusiąja gyventi atskirai, liudytoja LUD4 liko gyventi būtent su savo tėvu KAL1.

Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir kasacinio teismo nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, pagrįstai ypatingą dėmesį skyrė ir mažametės nukentėjusiosios parodymų vertinimui jų patikimumo aspektu. Pirmosios instancijos teismas atliko išsamų įrodymų tyrimą, apklausė pačią mažametę nukentėjusiąją, kaip liudytoją apklausė atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens sutuoktinę ir mažametės nukentėjusiosios motiną LUD1, liudytoją LUD2, kuris atlikdamas pareigas kaip Valstybinės vaiko teisių apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas bendravo su mažamete nukentėjusiąja, psichologes LUD3 ir LUD5, padėjusias apklausti nukentėjusiąją proceso metu, jų duotus parodymus įvertino visų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste. Be to, pirmosios instancijos teismas, siekdamas visapusiškai įvertinti mažametės nukentėjusiosios parodymus, nuosekliai analizavo jų turinį, šalino juose esančius prieštaravimus, vertino juos tarpusavyje ir atskirai, lygindamas su visų byloje apklaustų liudytojų parodymais, specialistų teisme duotais paaiškinimais ir kitais byloje ištirtais rašytiniais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs įrodymų visumą ir susiejęs juos į vieną logišką bei nuoseklią grandinę, konstatuoja, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas turi atriboti baudžiamosios atsakomybės rūšį nuo kitų teisinės atsakomybės rūšių, pavyzdžiui, administracinės, įtvirtintos ANK 73 straipsnyje. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką nustačius, jog beveik analogiški veikos požymiai aprašyti ir ANK, ir BK, pirmiausia turi būti įvertintas padarytos veikos pobūdis ir tik tuomet sprendžiama, kuris teisės aktas turėtų būti taikomas. Teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, pareiga tinkamai pritaikyti įstatymą reiškia ne tik tai, kad turi būti nustatyta įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, bet ir tai, kad asmens veiksmai turi būti vertinami atitinkamų įstatymuose numatytų teisinių atsakomybių (pavojingumo) aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420-895/2016, 2K-474-489/2016 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje BK 140 straipsnio 3 dalyje ir apeliaciniame skunde nurodytame ANK 73 straipsnyje nurodyti veikų požymiai šiuo atveju nėra analogiški. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje įvertino smurtinį KAL1 veikų pobūdį (vieną kartą mažamečiui vaikui smūgiuota į šlaunį diržu ir vieną kartą – batu į petį), taigi pagrįstai tokio pobūdžio tyčinius veikimus pripažino užtraukiančius ne administracinę, o baudžiamąją atsakomybę.

Šioje dalyje pažymėtina ir tai, kad kaip teisingai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda mažamečiui vaikui smūgį, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausia nukentėjusysis patirs fizinį skausmą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-428-511/2015). Įvertinus tai kad baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visuma iš esmės patvirtina aplinkybę, jog KAL1 veiksmais mažametei nukentėjusiajai du kartus buvo sukeltas fizinis skausmas, apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus vertina kaip KAL1 pasirinktą gynybinę versiją, siekiant bet kokiomis priemonėmis sušvelninti savo teisinę padėtį. Juo labiau, kad visi argumentai nurodyti apeliaciniame skunde, buvo išsamiai aptarti pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje, kurio išvadoms iš esmės pritaria ir apeliacinės instancijos teismas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartus, pirmosios instancijos teismo tinkamai ištirtus baudžiamojoje byloje esančius duomenis, sprendžia, kad skundžiamas nuosprendis, kuriuo konstatuota, kad KAL1 mažametei nukentėjusiajai NKA1 diržu sudavė per kairės kojos šlaunies priekinę dalį bei batu sudavė jai į dešinės rankos petį, taip sukeldamas mažametei nukentėjusiajai fizinį skausmą, kas atitinka BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, yra teisėtas bei pagrįstas. Todėl atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės KAL1 apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis dėl KAL1 nusikalstamų veikų kvalifikavimo paliekamas galioti pilna apimtimi.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

Nors apeliaciniame skunde nepateikiami konkretūs argumentai dėl BK 37 straipsnio taikymo, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma KAL1 atžvilgiu priimti išteisinamąjį procesinį sprendimą, apeliacinės instancijos teismas pasisako ir dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atleisti KAL1 nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamų veikų mažareikšmiškumo.

Šioje dalyje pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pateikė išsamią ir aktualią kasacinio teismo praktiką dėl BK 37 straipsnio taikymo, todėl apeliacinės instancijos teismas šiame procesiniame sprendime jos nekartoja. Šioje dalyje teisėjų kolegija, pritardama skundžiamą nuosprendį priėmusiam teismui, tik dar kartą pakartoja, kad vykdant baudžiamąjį procesą prieš tėvus ar kitus teisėtus vaiko atstovus dėl fizinių bausmių taikymo ar kitokio netinkamo elgesio su vaiku, atsižvelgiant į vaiko interesus, gali būti svarstomi ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės normų (BK 36–40 straipsniai) taikymo klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartus baudžiamojoje byloje Nr. 2K-238-719/2023). Taigi, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju teisėtai bei pagrįstai sprendė KAL1 atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamų veikų mažareikšmiškumo klausimą.

Pirmosios instancijos teismas, taikydamas KAL1 atžvilgiu BK 37 straipsnio nuostatas, įvertino tai, kad nenustatyta, jog mažametei nukentėjusiajai būtų padarytas sveikatos sutrikdymas, kad buvo sukeltas tik fizinis skausmas, kuris buvo momentinis ir truko neilgą laiko tarpą, kad KAL1 veiksmai buvo spontaniški, truko itin trumpai, nepasižymėjo intensyvumu, kad nukentėjusiajai nepadaryti ilgalaikiai neigiami psichologiniai padariniai bei kad byloje nėra duomenų apie nukentėjusiajai buvusias žymes ar ilgalaikį skausmą. Pastarųjų aplinkybių visumoje pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog KAL1 veiksmais mažametei nukentėjusiajai padaryta žala nebuvo tokia didelė, kad jam negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad KAL1 nusikalstamas veikas padarė netiesiogine tyčia. Šią savo išvadą pirmosios instancijos teismas pagrįstai grindė vykstančiu skyrybų ir vaikų gyvenamosios vietos nustatymo procesu bei nukentėjusiosios ir liudytojų LUD1, LUD4 parodymais apie KAL1 elgesį su dukterimis. Be to, spręsdamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir tai, kad KAL1 anksčiau nebuvo teistas, kad byloje nėra duomenų apie jo atžvilgiu pradėtus ikiteisminius tyrimus, kad administracine tvarka paskirta nuobauda negalioja, kad KAL1 nėra įrašytas gydytojo psichiatro ir priklausomybės ligų kabinetų įskaitose bei kad vykstant santuokos nutraukimo procesui su KAL1 gyvena vyresnioji dukra LUD4 ir yra sprendžiamas klausimas dėl mažametės nukentėjusiosios ir tėvo ryšio atstatymo.

Aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą teigti, jog skundžiamu nuosprendžiu KAL1 teisėtai ir pagrįstai buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo. Taip pat įvertinus KAL1 neteisėtų veiksmų pobūdį – fizinio skausmo sukėlimą, teisėjų kolegijai nekelia abejonių ir pirmosios instancijos teismo sprendimo KAL1 taikyti BK 72² straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę teisėtumas ir pagrįstumas.

Dėl neturtinės žalos

BPK 109 straipsnyje įtvirtinta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 1 dalimi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Nusikalstama veika asmeniui padaryta neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgiama į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Be to, nustatant neturtinės žalos dydį turi būti siekiama protingos abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyros. Pažymėtina, jog įstatymas nenustato atlygintino neturtinės žalos minimalaus ar maksimalaus dydžio, ją įvertinti turi teismas, vadovaujantis nurodytais kriterijais bei atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra gana įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos pasekmės, kurios turi būti vertinamos atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtų moralinių praradimų dydį ir jų neigiamą įtaką. Dar vienas iš neturtinės žalos atlyginimo dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė.

Mažametės nukentėjusiosios NKA1 įgaliotoji atstovė pirmosios instancijos teismui pateiktu civiliniu ieškiniu prašė iš nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto asmens priteisti nukentėjusiosios naudai 3 000 Eur neturtinę žalą (3 t., b. l. 123–124). Civilinis ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad nusikalstamos veikos padarytos mažametei, dėl jų nukentėjusioji patyrė pažeminimą, didelį stresą, pradėjo bijoti tėčio, prieš susitikimus su tėčiu mergaitė jaučia didelį nerimą, bausmės jausmą, dėl ko visiškai su juo nenori susitikti, pablogėjęs mergaitės miegas, kurį laiką ji vartojo miegui papildus, taip pat nurodoma, kad nusikalstamos veikos padarytos tyčia ir yra priskiriamos apysunkiams nusikaltimams.

Pirmosios instancijos teisme apklausiama mažametė nukentėjusioji NKA1 nurodė, kad KAL1 jai, gulint lovoje ir žiūrint filmuką, trenkė diržu per kairę koją, jai skaudėjo, ji verkė, po įvykio iš karto pasakė savo vyresnei sesei, parodė koją, matėsi truputį mėlynė, rodė ir mamai, o kai suposi ant sūpynių, tėtis sudavė jai batu per dešinį petį (4 t., b. l. 113–114). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu mažaametė nukentėjusioji taip pat nurodė, kad tėtis, jai supantis ant sūpynių, yra vieną kartą mušęs su batu dešinę ranką, kad jai skadėjo, ji vekė, taip pat kad yra vieną kartą mušęs diržu dešinę koją, tuo metu ji taip pat verkė, skaudėjo trumpai (1 t., b. l. 90–94). Pirmosios instancijos teisme paklausta liudytoja LUD1 parodė, kad 2024 m. pavasarį, jai grįžus iš darbo, dukra NKA1 pasisakė, kad tėtis jai trenkė su diržu, parodė kairę koją, ties šlaunies viduriu buvo paraudusi nežymi pailga dėmė, o apie įvykį su batu pirmą kartą išgirdo teisme, paklausus nukentėjusiosios, pastaroji patvirtino, kad tikrai taip buvo, tikrai mušė (3 t., b. l. 129–131). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas LUD2 parodė, jog dirbo Valstybinės vaiko teisių apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriuje vyriausiuoju specialistu, kad bendravo su nukentėjusiąja, kuri pati savo žodžiais aiškiai pasakė, jog ją tėtis mušė batu per petį (1 t., b. l. 126–129). Kaip minėta aukščiau, baudžiamojoje byloje surinkti duomenys nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais apie tai, kad KAL1 du kartus naudojo jos atžvilgiu fizinį smurtą, ko pasekoje mažametė nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, kadangi nenustatyta, jog nukentėjusioji būtų apkalbėjusi nuo baudžiamosios atsakomybės atleistą asmenį. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, spęstina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą išvadą, jog baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad mažametė nukentėjusioji NKA1 dėl neteisėtų tyčinių KAL1 veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta.

Visų pirma teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad nagrinėjamu atveju neturtinės žalos dydis negali viršyti 87 Eur, kadangi priešingai nei teigiama skunde, toks neturtinės žalos dydis iš esmės neatitinka analogiško pobūdžio bylose suformuotos teismų praktikos. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, remiantis kasacinio teismo praktika, baudžiamosiose bylose dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, kurio metu mažamečiui yra sukeliamas fizinis skausmas, priteisiamas neturtinės žalos dydis siekia maždaug nuo 350 Eur iki 500 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-318-693/2017, 2K-250-895/2019 ir kt.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai įvertinta, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusioji patyrė skausmą ir baimę, nesaugumo jausmą, kad dėl KAL1 veikų nekilo žymių, negrįžtamų pasekmių, į medikus kreiptasi nebuvo, kad KAL1 veikos truko neilgai, buvo spontaniškos, nepasižymėjo intensyvumu. Taip pat pirmosios instancijos teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, pagrįstai atsižvelgė ir į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, į tai, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, į pragyvenimo lygį, KAL1 turtinę padėtį ir gaunamas pajamas. Aptartų aplinkybių ir teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose visumoje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nustatė teisingą mažametės nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos dydį, t. y. 500 Eur, ir būtent tokio dydžio neturtinės žala nagrinėjamu atveju laikytina teisingumo, protingumo bei skirtingų interesų pusiausvyros kriterijus atitinkanti priteistinos neturtinės žalos suma.

Remiantis išdėstytu, apeliacinio skundo argumentai dėl mažametės nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos atmestini kaip nepagrįsti bei prieštaraujantys teismų praktikai, o skundžiamas nuosprendis šioje dalyje paliktinas galioti pilna apimtimi.

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų proceso išlaidų

Kauno apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. gegužės 25 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodoma, kad valstybės naudai priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma už suteiktą advokatės Alvydos Rimos Medišauskienės antrinę teisinę pagalbą mažametei nukentėjusiajai yra 295,83 Eur (4 t., b. l. 166). Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 13 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 55 straipsnio 4 dalimi, kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl įgaliotojo atstovo advokato paskyrimo mažametei nukentėjusiajai NKA1 (4 t., b. l. 159–160). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo baudžiamosiose bylos paslaugų administravimo skyriaus vedėjas informavo apeliacinės instancijos teismą, kad nukentėjusiąją NKA1 atstovauti parinkta advokatė Alvyda Rima Medišauskienė (4 t., b. l. 163). Mažametės nukentėjusiosios įgaliotoji atstovė teismo posėdyje prašė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašomas išlaidas priteisi iš apelianto (4 t., b. l. 181).

BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą teisinė reglamentavimą, įvertina ir tai, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens apeliacinį skundą, kuris tiesiogiai įtakojo mažametės nukentėjusiosios teisinius interesus, ir kuris yra atmetamas bei paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo teisėtai ir pagrįstai konstatuota, kad KAL1 veikose yra visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Taip pat teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad KAL1 yra dirbantis, duomenų apie jo sunkią turtinę padėtį byloje nėra. Aptartų aplinkybių visumoje įvertinus ir apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, bylos sudėtingumą ir apimtį, atsižvelgiant į protingumo ir sąžiningumo principus, spręstina, jog prašoma priteisti išlaidų atlyginimo suma, t. y. 295,83 Eur, už suteiktas advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme laikytina proporcinga. Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už mažametei nukentėjusiajai NKA1 suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme tenkinamas ir šios išlaidos priteisiamos iš nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto asmens.

Kauno apygardos teisme gauta ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. gegužės 27 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad KAL1 buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, kurios išlaidas sudaro 183,33 Eur (4 t., b. l. 174). Pažymėtina, kad vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atveju). Nagrinėjamu atveju procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pagal KAL1 apeliacinį skundą, gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo procese buvo būtinas. Atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenimis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas KAL1 yra dirbantis asmuo, patirtų išlaidų suma nėra didelė, todėl iš KAL1 priteistinos valstybės turėtos dėl jo atstovavimo apeliacinės instancijos teisme antrinės teisinės pagalbos išlaidos.

Taip pat KAL1 pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą priteisti jo patirtas 1 197,90 Eur išlaidas apeliacinės instancijos teisme (4 t., b. l. 170). Kartu su prašymu pateiktos 2026 m. gegužės 25 d. PVM sąskaitos-faktūros serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2026 m. gegužės 25 d. mokėjimo nurodymo kopijos, iš kurių matyti, kad KAL1 advokatų profesinė bendrija „(duomenys neskelbtini)“ suteikė teisines paslaugas, o būtent, parengė apeliacinį skundą, dėl ko KAL1 buvo išrašyta sąskaita 1 197,90 Eur sumai ir kurią KAL1 apmokėjimo bankiniu pavedimu (4 t., b. l. 171).

BPK 160 straipsnio 3 dalyje įtirtinta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto KAL1 apeliacinis skundas atmetamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo KAL1 atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo, konstatavus, jog jo veikose yra visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Taigi, įvertinus tai, kad KAL1 atžvilgiu nėra priimamas išteisinamasis procesinis sprendimas, nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto asmens prašymas dėl procesinių išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės KAL1 apeliacinį skundą. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės KAL1 prašymą dėl proceso išlaidų, patirtų dėl apeliacinio skundo parengimo, atlyginimo atmesti. Priteisti iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės KAL1 valstybės naudai 295,83 (du šimtus devyniasdešimt penkis eurus aštuoniasdešimt tris euro centus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. gegužės 25 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), susidariusių dėl mažametės nukentėjusiosios NKA1 atstovavimo apeliacinės instancijos teisme. Priteisti iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės KAL1 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas dėl jo atstovavimo apeliacinės instancijos teisme antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 183,33 (vieną šimtą aštuoniasdešimt tris eurus ir trisdešimt tris euro centus) valstybės naudai pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. gegužės 27 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini). Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.