- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-11
- Bylos Nr.
- e2S-624-1059/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-00640-2026-2
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Ignas Totilas
- Atsakovas
- R. Ž.
- Ieškovas
- G. Ž.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Šilutės rajone
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. Ž. atskirąjį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2026 m. balandžio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės G. Ž. ieškinį atsakovui R. Ž. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, nepilnamečių vaikų bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu, dėl santuokinio turto padalinimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.
Ginčo esmė
Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmuose yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės G. Ž. ieškinį atsakovui R. Ž. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, nepilnamečių vaikų bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu, dėl santuokinio turto padalinimo.
Šalies argumentai
Ieškovė pirmosios instancijos teismui taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti laikiną materialinį išlaikymą trims nepilnamečiams vaikams po 200 Eur kas mėnesį kiekvienam vaikui iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.
Nurodo, kad atsakovas visiškai neprisideda prie vaikų išlaikymo, neapmoka maisto, rūbų, batų pirkimo, pramogų. Kad viso bylos nagrinėjimo teisme laikotarpiu būtų užtikrintos būtinos vaikams vystytis sąlygos ir bent minimalūs vaikų poreikiai ieškovė prašo priteisti laikiną išvaikymą trims šalių nepilnamečiams vaikams po 200 Eur per mėnesį kiekvienam, iš viso 600 Eur per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki įsiteisės teismo sprendimas.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2026 m. balandžio 17 d. nutartimi ieškovės G. Ž. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės – iš atsakovo R. Ž. priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiams vaikams M. Ž., gimusiam (duomenys neskelbtini) J. Ž., gimusiam (duomenys neskelbtini) ir R. Ž., gimusiam (duomenys neskelbtini) po 200 Eur kiekvienam per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio priėmimo dienos (2026 m. balandžio 17 d.) iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje priėmimo ir įsiteisėjimo dienos, laikino išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Priteisto laikino išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirta ieškovė G. Ž.. Nutarta nutartį vykdyti skubiai.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tarp šalių kilęs ginčas nėra sprendžiamas, o įstatyme nei minimalus, nei maksimalus išlaikymo dydis nenumatytas, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad išlaikymo suma negali būti mažesnė už mėnesinį minimalų atlyginimą.
Atsižvelgdamas į šalių nepilnamečių vaikų amžių (atitinkamai 17 m., 10 m. ir beiveik 2 m.), preliminariai įvertinęs ieškovės nurodytus vaikų poreikius, kitas ieškinyje nurodytas aplinkybes, į prašomo priteisti išlaikymo dydį, bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas darė išvadą, kad atsakovo skirtina po 200 Eur per mėnesį kiekvienam nepilnamečiui vaikui išlaikymo suma laikytina protinga, bent minimaliai galinti užtikrinti fizinį ir socialinį vaiko vystymąsi per tą laikotarpį iki bus išnagrinėta ši civilinė byla (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis).
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas R. Ž. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2026 m. balandžio 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės G. Ž. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat priteisti atsakovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra be motyvų, šalys vis dar gyvena tame pačiame šeimos gyvenamajame būste, o ieškovė klaidina teismą tvirtindama, jog atsakovas išlaikymo vaikams neteikia.
Pabrėžia, kad iki šiol abi šalys rūpinasi vaikų auginimu, auklėjimu ir abu kartu apmoka visas vaikų išlaikymo išlaidas, t. y. atsakovas lygiai tai pat kaip ir ieškovė prisideda prie vaikų išlaikymo, dėl ko nėra pagrindo priteisti laikiną išlaikymą iš atsakovo. Be to, atsakovas padengia kitas šeimos pragyvenimo išlaidas, mokėdamas tiek už suvartotą elektrą, tiek už ryšio paslaugas, taip pat perka maisto produktus, faktiniais veiksmais prisideda prie rūpinimosi vaikais – nuveda mažametį sūnų į lopšelį – darželį, tenkino ieškovės prašymus dėl namo prišildymo ir sauskelnių pirkimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė G. Ž. prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą.
Nurodo, kad atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai, kaip tik patvirtina faktą, kad atsakovas prie vaikų išlaikymo prisideda labai maža dalimi, visą vaikų išlaikymo naštą perkeldamas ieškovei. Sudėjus visų atsakovo pateiktų kvitų sumas bendra suma yra 1 122,20 Eur, o įvertinus kvitų datas – jie apima laikotarpį nuo 2025-06-29 iki 2026-05-11, t. y. beveik metus laiko. Šie įrodymai patvirtina atsakovo nepakankamą prisidėjimą prie nepilnamečių vaikų poreikių tenkinimo. Atskirojo skundo argumentai ir pridėti rašytiniai įrodymai nepatvirtina atsakovo teiginių, kad jis vaikų išlaikymui kas mėnesį skiria daugiau nei po 600 Eurų. Akivaizdu, jog jei šis teiginys būtų teisingas, atsakovas neprieštarautų ieškovės prašymui prisidėti prie vaikų išlaikymo mažesne suma.
Pažymi, kad atsakovas neatskleidžia aplinkybių, jog jam gyvenant tuo pačiu adresu ieškovė su vaikais vis tiek yra priversta gyventi pas savo mamą ir kas rytą vaikus į darželį ar mokyklą vežti po daugiau, kaip 20 kilometrų, nes šaltuoju metų laiku atsakovas neužtikrina viso namo šildymo ir name neįmanoma su vaikais gyventi. Tai patvirtina ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateikta išvada, bei vaikų apklausos protokolai. Atsakovas, gyvendamas tuo pačiu adresu neatskleidžia teismui, kad neperka vaikams rūbų, batų, pilnaverčio maisto, higienos priemonių. Taigi, namo elektros bei ryšio paslaugų mokesčių apmokėjimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti tinkamo ir reguliaraus išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimą, juo labiau, kad mokėdamas šiuos mokesčius atsakovas tenkina ir savo paties interesus.
Atsiliepime pabrėžiama ir tai, kad iš pateiktų kvitų matyti, jog atsakovas vaikų išlaikymą tapatina su pavienių užkandžių, desertų, energetinių gėrimų, pusgaminių ar kitokio nepilnaverčio maisto pirkimu, nors tokie produktai negali būti laikomi tinkamu ir pilnaverčiu trijų nepilnamečių vaikų išlaikymu. Tokie pirkimai iš esmės atspindi ne realų vaikų poreikių užtikrinimą, o epizodinį vaikų lepinimą nesveiku ir jų kasdienių poreikių neužtikrinančiu maistu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų, kaip ir pagrindo peržengti atskirojo skundo nagrinėjimo ribas, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas šią civilinę bylą nagrinėja pareikšto atskirojo skundo ribose ir vertina nustatyto laikino išlaikymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikia naujus įrodymus – mokėjimo duomenis elektros ir ryšio paslaugų teikėjams, prekių įsigijimo kvitų duomenis, lopšelio – darželio pažymą. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas iš esmės yra sprendžiamas nepranešus priešingai šaliai, taip pat, kad pateikiami rašytiniai įrodymai patvirtina faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atskirajame skunde nurodomomis aplinkybėmis, tai, kad šių įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo ir nepažeis ieškovės teisėtų interesų, nes ji yra išdėsčiusi nuomonę ir vertinimą atsiliepime į atskirąjį skundą, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, priima apeliacinės instancijos teisme pateikiamus naujus rašytinius įrodymus.
Papildomai pažymėtina, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 371/2005; 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 347/2014; 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).
Atsakovo prašymo dalis dėl šalių tarpusavio susirašinėjimo įrodymų priėmimo nėra nagrinėjama, kadangi tokie duomenys apeliacinės instancijos teismui pateikti nebuvo.
Dėl ginčo esmės
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas byloje kilusį ginčą, pažymi, jog CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose bei užtikrinanti laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. CK 3.65 straipsnio 2 dalies pagrindu teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui, nustatyti laikiną bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Šiuo atveju pakanka konstatuoti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta nepilnamečio vaiko teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-687/2020). Taigi, kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu. Taigi, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra nustatinėjamas konkretus vaiko poreikių dydis ir nėra vertinamos konkrečios abiejų tėvų pajamos, taip pat šalių ginčas nėra nagrinėjamas iš esmės.
Pagal kasacinio teismo praktiką, nesant galimybės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje išsamiai nustatyti nei tikrosios tėvų turtinės padėties, nei nepilnamečių vaikų poreikių, teisminėje praktikoje orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažįstamas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, kuris taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010).
Nagrinėjamoje byloje atsakovas atskiruoju skundu iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatyto išlaikymo dydžio, t. y. neįrodinėja, kad kiekvienam iš nepilnamečių vaikų nustatytas laikino išlaikymo dydis po 200 Eur per mėnesį yra pernelyg didelis ir neproporcingas, tačiau teigia, jog laikino išlaikymo priteisimas išvis yra nepagrįstas, kadangi jis realiai rūpinasi nepilnamečiais vaikais ir užtikrina jų poreikius – šalims ir šalių nepilnamečiams vaikams gyvenant kartu atsakovas perka maisto produktus, apmoka komunalinius mokesčius.
Kaip jau minėta pirmiau, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.
Kaip minėta, apeliantas atskiruoju skundu iš esmės kvestionuoja patį poreikį nustatyti laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams iki teismo procesinio sprendimo šioje byloje priėmimo, teigdamas, kad savo prievolę išlaikyti vaikus vykdo tinkamai ir faktiškai užtikrina vaikų mitybą, gyvenamąją aplinką ir kasdienes gyvenimo sąlygas.
Tuo metu ieškovė, pateikdama atsiliepimą į apelianto atskirąjį skundą, tai neigia ir nurodo, kad kaip tik atsakovo kartu su atskiruoju skundu pateikti duomenys apie elektros ir ryšio paslaugų mokėjimus, taip pat maisto prekių pirkinių kvitai pagrindžia, jog atsakovas vaikų poreikius tenkina epizodiškai ir selektyviai, o į atsakovo apmokamas paslaugas patenka ir jo paties poreikių užtikrinimas.
CK 3.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Ji egzistuoja iki tol, kol vaikas sulaukia pilnametystės, o tam tikrais atvejais ir jos sulaukus (CK 3.1921 straipsnis). Remiantis CK 3.156 straipsnio 2 dalimi, tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium, nepaisant to, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta teismo sprendimu su vienu iš tėvų. Tai reiškia, kad tėvai privalo vykdyti įstatyme nustatytą pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus bendrai ir vienodai, nepaisant to, ar santuoka jų yra nutraukta, ar ne, ar nepilnametis vaikas gyvena su vienu iš tėvų ar su abiem kartu. Pagal CK 3.194 straipsnio 1 dalį, jeigu nepilnamečio vaiko tėvas nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal kito tėvo ieškinį. Taigi ta aplinkybė, kad apeliantas ir ieškovė nėra nutraukę santuokos ir / ar skundžiamos nutarties priėmimo metu gyvena bent dalį laiko kartu iki tol buvusioje jų gyvenamojoje vietoje, nepaneigia atsakovo pareigos teikti išlaikymą nepilnamečiams vaikams jų visapusiškų poreikių užtikrinimui.
Visiems žinomos aplinkybės, jog augantiems vaikams reikalinga visavertė mityba, apranga, avalynė, higienos reikmenys, medikamentai, lavinimosi priemonės, jiems tenka dalis išlaidų, paskirstytų komunaliniams mokesčiams apmokėti, sveikatos, transporto išlaidoms padengti ir kt. Apelianto pateikti duomenys apie komunalinių mokesčių mokėjimą ir maisto produktų įsigijimą, kaip pagrįstai nurodė ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą, patvirtina, kad atsakovas per 2026 m. sausio – gegužės mėnesius iš viso išleido 408,12 Eur maisto prekių parduotuvėje, taip pat už 7 mėnesius, einančius ne visuomet iš eilės nuo 2025 m. birželio 29 d. mokėjo už tiekiamą elektrą, taip pat atliko du mokėjimus už ryšio paslaugas, į kurias patenka „TV, telefonas ir internetas“.
Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantas, jo pateikti įrodymai ne tik vienareikšmiškai nepatvirtina išleistų lėšų paskirties, neleidžia vertinti, jog dalis mokėtų lėšų nebuvo už paties atsakovo suvartotus produktus ar gautas paslaugas, o taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirkti maisto produktai, kurių didžiąją dalį sudaro sūreliai, jogurtai, gazuoti gėrimai, užkandžiai, saldumynai bei šaldyti produktai, taip pat elektros ir dalies ryšio paslaugų apmokėjimas yra tinkamas nepilnamečių vaikų, kurių šalys turi 3 (atitinkamai 17 m., 11 m. ir 2 m.), poreikių užtikrinimas.
Taigi, atsakovo pateikti duomenys nepaneigia ieškovės argumentų, kad apeliantas tinkamai neprisideda prie šalių nepilnamečių vaikų išlaikymo. Apeliantas nepateikė objektyvių duomenų, kad jis kiekvieną mėnesį skiria konkrečią pinigų sumą būtent nepilnamečių vaikų išlaikymui.
Kita vertus, net ir ta aplinkybė, kad apeliantas apmoka ir / ar skiria tam tikrą piniginių lėšų sumą savo nepilnamečių vaikų išlaikymui, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje proceso stadijoje taip pat nesudaro pagrindo vienareikšmiškai daryti išvadą, kad vaikų poreikiai yra tinkamai užtikrinti, t. y. kad apelianto skiriamos lėšos maistui ar komunaliniams mokesčiams yra pakankamos.
Papildomai pastebėtina ir tai, kad šioje civilinėje byloje nėra pagrindo vertinti, kad iš atsakovo priteisto laikino išlaikymo dydis yra pernelyg didelis ar neproporcingas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs ir tai, jog mažesnis išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Paprastai minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, ar kitomis aplinkybėmis. Be to, tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, nes išlaikymas visų pirma turi užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Dėl priteistino išlaikymo dydžio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013; Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-490-619/2018; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2026 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-88-924/2026). Be to, kaip jau minėta, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra nustatinėjamas konkretus vaiko poreikių dydis ir nėra vertinamos konkrečios abiejų tėvų pajamos.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau išdėstytas aplinkybes, šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, taip pat tai, jog MMA dydis yra orientacinis nepilnamečio vaiko išlaikymo kriterijus, kurio konkrečiais vaiko poreikiais įrodinėti nereikia, sprendžia, kad kiekvienam iš nepilnamečių vaikų priteistas kasmėnesinis laikinas išlaikymas po 200 Eur nepažeidžia atsakovo teisių bei interesų, juo labiau, kad pats atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog bendra jo teikiamų išlaidų vaikų išlaikymui suma per mėnesį ir taip viršija 600 Eur. Taigi, net ir pats apeliantas vertina, kad skundžiama nutartimi priteistas laikino išlaikymo dydis yra tinkamas.
Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovo atskirąjį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė procesinės teisės normas bei vertino faktines bylos aplinkybes, dėl ko skundžiama Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2026 m. balandžio 17 d. nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2026 m. balandžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.