Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto kooperatinės bendrovės kredito unijos „Vilniaus kreditas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 8 d. nutarties, kuria priimtas ieškovės likviduojamos dėl bankroto kooperatinės bendrovės kredito unijos „Vilniaus kreditas“ atsisakymas nuo ieškinio, nutraukta civilinė byla ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto kooperatinės bendrovės kredito unijos „Vilniaus kreditas“ ieškinį atsakovams I. (K.) A., A. A., R. A., Luminor Bank AS, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo I. A.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Ieškovė likviduojama dėl bankroto kooperatinė bendrovė kredito unija „Vilniaus kreditas“ (toliau – ir bendrovė) kreipėsi į teismą su Pauliano ieškiniu (actio Pauliana), kuriuo prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2015 m. kovo 19 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp I. K. (A.) ir R. A.; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2019 m. rugsėjo 24 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp I. K. (A.) ir A. A.; pripažinti negaliojančiu tarp R. A., I. A. ir Luminor Bank AS sudarytą sutartinės hipotekos sandorį dalyje dėl: 1/2 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įkeitimo; ½ gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įkeitimo; 1/2 pagalbinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įkeitimo; 1/2 pagalbinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įkeitimo; 1/2 pagalbinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įkeitimo; 1/2 pagalbinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įkeitimo; taikyti restituciją natūra – grąžinti I. K. (A.) nuosavybėn 2015 m. kovo 19 d. dovanojimo sutartimi R. A. perleistą turtą; taikyti restituciją natūra – grąžinti atsakovės I. K. (A.) nuosavybėn 2019 m. rugsėjo 24 d. dovanojimo sutartimi atsakovei A. A. perleistą nekilnojamąjį turtą.

Ieškovė 2026 m. birželio 5 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo atsisakė ieškinio reikalavimų, prašė nutraukti civilinę bylą ir priteisti iš atsakovės I. A. bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškime nurodė, kad 2026 m. gegužės 28 d. I. A. visiškai patenkino ieškovės reikalavimus, sumokėdama 39 026,27 Eur skolą pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1284-855/2023. Todėl bendrovė, nebeturėdama pagrindo palaikyti byloje pareikšto ieškinio reikalavimų, atsisako ieškinio ir patvirtina, kad jai žinomos tokio procesinio veiksmo pasekmės.

Bendrovė prašė priteisti iš atsakovės I. A. patirtas bylinėjimosi išlaidas, motyvuodama tuo, kad jos susidarė dėl atsakovės delsimo įvykdyti prievolę, konstatuotą įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1284-855/2023. Nors I. A. su bendrove atsiskaitė tik 2026 m. gegužės 18 d., po to, kai 2026 m. gegužės 14 d. bendrovė pateikė rašytinius paaiškinimus, pagrindžiančius jos reikalavimus šioje byloje, šis atsiskaitymas nepaneigia aplinkybės, kad ieškinys buvo pareikštas ir palaikytas sąžiningai, siekiant realaus teismo priteistos žalos atlyginimo. Nurodė, kad I. A. ne kartą buvo raginama sumokėti skolą ir informuojama apie pareigą atsakyti už visą solidariąją prievolę, tačiau ilgą laiką su bendrove neatsiskaitė. Be to, I. A. nepateikė įrodymų, kad turėjo kito likvidaus turto, iš kurio būtų buvę galima patenkinti bendrovės reikalavimą. Kadangi nei I. A., nei kiti solidarieji skolininkai negalėjo iš karto padengti skolos, bendrovė buvo priversta imtis teisinių priemonių, įskaitant nekilnojamojo turto dovanojimo sandorių ginčijimą, siekdama apsaugoti savo interesus.

Atsakovė su tokiais ieškovės argumentais nesutiko, teigė, kad ieškovė pareiškė nepagrįstą ieškinį, kurio atsisakymo priežastis negalėjo būti atsakovės atsiskaitymas pagal sprendimą kitoje byloje, ir prašė jai priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. birželio 8 d. nutartimi priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio ir nutraukė civilinę bylą Nr. e2-60-779/2026 pagal likviduojamos dėl bankroto kooperatinės bendrovės kredito unijos „Vilniaus kreditas“ ieškinį atsakovams I. (K.) A., A. A., R. A. ir Luminor Bank AS, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu ir restitucijos taikymo, taip pat priteisė atsakovei I. A. iš bendrovės bankroto proceso administravimo išlaidų 6 709,33 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo atsisakyti priimti ieškovės pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo, nes nenustatyta, jog ieškinio atsisakymas prieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui arba pažeistų kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė patvirtino žinanti ieškinio atsisakymo ir bylos nutraukimo teisines pasekmes, priėmė ieškinio atsisakymą ir civilinę bylą nutraukė.

Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, atmetė ieškovės argumentą, kad atsakovei I. A. visiškai atsiskaičius su bendrove buvo faktiškai patenkintas ieškovės reikalavimas, todėl nagrinėjama byla turėtų būti laikoma iš esmės išspręsta ieškovės naudai. Teismas nustatė, kad atsakovė I. A. su ieškove atsiskaitė vykdydama kitoje civilinėje byloje – Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1284-855/2023 – priimtą įsiteisėjusį teismo sprendimą. Kadangi nagrinėjamoje byloje buvo pareikšti reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, o ieškovei atsisakius ieškinio šie reikalavimai nebuvo išnagrinėti iš esmės, teismas nusprendė, kad kitoje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovės laimėjimo nagrinėjamoje byloje ir priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.

Teismas taip pat įvertino ieškovės pareiškime dėl ieškinio atsisakymo nurodytas aplinkybes, susijusias su jos reikalavimo teisės į atsakovę I. A. pagrindu. Nustatė, kad ieškovės patikslintas ieškinys, kuriuo buvo siekiama pakeisti ieškinio pagrindą, teismo nebuvo priimtas, o vėliau pateikti papildomi paaiškinimai, kurių turinys iš esmės atitiko nepriimto patikslinto ieškinio turinį, taip pat nebuvo priimti. Todėl teismas konstatavo, kad, ieškovei neatsisakius ieškinio, byla būtų nagrinėjama pagal pirminį ieškinį, kuriame reikalavimo teisė į atsakovę I. A. buvo grindžiama Vilniaus apygardos teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-1623-560/2021. Dėl šios priežasties aplinkybės, nurodytos nepriimtame patikslintame ieškinyje ir papildomuose paaiškinimuose, negalėjo būti laikomos įrodančiomis, kad ieškinio atsisakymą lėmė aplinkybės, patvirtinančios ieškovės pasiektą palankų procesinį rezultatą šioje byloje.

Teismas, vertindamas atsakovų argumentus dėl ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, pažymėjo, kad šios aplinkybės jau buvo įvertintos Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 30 d. nutartimi, kuria atsakovų prašymas skirti ieškovei baudą buvo atmestas, nenustačius jos procesinių veiksmų nesąžiningumo, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ar siekio vilkinti bylos nagrinėjimą. Todėl teismas pripažino, kad šie argumentai nėra reikšmingi sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

Teismas konstatavo, kad ieškovė ieškinio atsisakė savo iniciatyva, o bylos nutraukimą lėmė ne tokie atsakovės I. A. veiksmai šioje byloje, kuriais būtų buvę patenkinti ieškovės pareikšti reikalavimai. Taigi nebuvo pagrindo laikyti, kad nagrinėjamos bylos procesinis rezultatas buvo palankus ieškovei.

Ieškovė likviduojama dėl bankroto kooperatinė bendrovė kredito unija „Vilniaus kreditas“ (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 8 d. nutarties dalį, kuria iš ieškovės atsakovės I. A. naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Nors byla nutraukta bendrovei atsisakius ieškinio, toks procesinis sprendimas buvo nulemtas atsakovės prievolės įvykdymo kitoje civilinėje byloje. Bendrovė, reikšdama actio Pauliana ieškinį, siekė žalos atlyginimo, o sandorių pripažinimas negaliojančiais ir restitucijos taikymas buvo tik šio tikslo įgyvendinimo priemonės. Atsakovei atsiskaičius su bendrove, esminis ieškinio tikslas buvo pasiektas, todėl tolesnis bylos nagrinėjimas tapo netikslingas. Priešingu atveju, atsakovei neįvykdžius prievolės, byla būtų nagrinėjama toliau. Taigi, nors sprendimas dėl ginčo esmės nebuvo priimtas, faktinis ginčo rezultatas yra palankus ieškovei, todėl bylinėjimosi išlaidos turėtų būti paskirstytos, atsižvelgiant ir į šias aplinkybes.

Bendrovės reikalavimo teisė I. A. atžvilgiu kilo iš jos neteisėtų veiksmų, o ne iš konkretaus teismo sprendimo. Skundžiamoje nutartyje teismas palankų bylos rezultatą vertino išimtinai atsižvelgdamas į pirminiame ieškinyje nurodytą Vilniaus apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1623-560/2021, nors bendrovės reikalavimo teisė I. A. atžvilgiu kilo iš jos 2013–2014 metais atliktų neteisėtų veiksmų, dėl kurių žalos atlyginimo buvo inicijuotos kelios civilinės bylos. Teismo sprendimas tik patvirtina reikalavimo teisės egzistavimą, tačiau nėra jos atsiradimo pagrindas. Todėl vertinant, ar ieškovė pasiekė esminį ieškinio tikslą, neturi lemiamos reikšmės tai, kurioje civilinėje byloje buvo patvirtinta jos reikalavimo teisė. Esminę reikšmę turi pats šios teisės egzistavimas ir atsakovės atsiskaitymas su ieškove, dėl kurio buvo pasiektas ieškovės norimas rezultatas. Taigi, teismo vertinimas, apsiribojantis konkrečiu teismo sprendimu, yra pernelyg izoliuotas ir dėl to nepagrįstas.

Teismas netinkamai įvertino bylinėjimosi išlaidų paskirstymo kriterijus ir nepagrįstai priteisė visas I. A. prašytas išlaidas. Skundžiamoje nutartyje teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 94 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus – šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Nors teismas 2026 m. balandžio 30 d. nutartimi pripažino, kad ieškovė procese elgėsi tinkamai ir nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, bylinėjimosi išlaidas paskirstė taip, tarsi ieškovė būtų piktnaudžiavusi procesinėmis teisėmis, pareikšdama akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį. Būtent I. A. veiksmai ir jos turtinės padėties pablogėjimas, dėl kurio ji ilgiau nei 1,5 metų negalėjo įvykdyti prievolės bendrovei, lėmė būtinybę inicijuoti šią bylą ir patirti bylinėjimosi išlaidas. Tokią poziciją pagrindžia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3-647-248/2015, kurioje pripažinta, kad ieškinio atsisakymas dėl atsakovės savanoriško reikalavimo įvykdymo savaime nėra pagrindas paskirstyti bylinėjimosi išlaidas ieškovės nenaudai, o vertinant jų paskirstymą būtina atsižvelgti ir į atsakovės elgesį.

Teismas neįvertino I. A. prašytų atlyginti bylinėjimosi išlaidų proporcingumo ir atitikties Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) nustatytiems maksimaliems dydžiams. Už atskirojo skundo parengimą prašyta priteisti 1 294,80 Eur, nors maksimalus atlygintinas dydis sudarė 1 010,72 Eur, o didesnės sumos priteisimą pateisinantys motyvai nutartyje nenurodyti.

Atsakovė I. A. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 8 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Byla baigėsi palankiai atsakovei, nes nė vienas ieškovės reikalavimas nebuvo patenkintas: teismas nepripažino negaliojančiais ginčytų dovanojimo sutarčių ir sutartinės hipotekos sandorio, taip pat netaikė restitucijos. Atsakovės atliktas mokėjimas ieškovei negali būti laikomas ieškinio pripažinimu ar reikalavimų patenkinimu, nes jis atliktas vykdant įsiteisėjusį ir vykdytiną Vilniaus apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1284-855/2023, o ne dėl šioje byloje pareikštų reikalavimų. Šios prievolės vykdymas buvo privalomas nepriklausomai nuo šios bylos eigos ir baigties, todėl mokėjimas nesudaro pagrindo teigti, kad byla baigėsi ieškovės naudai. Be to, ieškinio atsisakymo metu byloje nagrinėtas pirminis ieškinys, grindžiamas Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1623-560/2021. Atsakovė atsiliepime į šį ieškinį nurodė, kad ieškovė neturi neabejotinos ir neginčytinos reikalavimo teisės į ją. Ieškovės patikslintas ieškinys, kuriuo siekta jo pagrindą susieti su sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1284-855/2023, nebuvo priimtas, todėl, nenutraukus bylos, ji būtų nagrinėta pagal pirminį ieškinį. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad ieškinio atsisakyta dėl atlikto mokėjimo ar kad šios bylos procesinis rezultatas buvo palankus ieškovei.

Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, vertintinas ieškinio atsisakymo metu byloje galiojęs reikalavimas, o ne nepriimtas patikslintas ieškinys. Nagrinėjamu atveju galiojo pirminis ieškinys, grindžiamas Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1623-560/2021, o patikslintas ieškinys ir rašytiniai paaiškinimai, kuriais siekta reikalavimo pagrindą susieti su sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1284-855/2023, nebuvo priimti. Taigi, atsakovė mokėjimą atliko ne patenkindama šioje byloje pareikštą reikalavimą, bet vykdydama kitą teismo sprendimą. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad atsakovė savo veiksmais patenkino nagrinėjamoje byloje pareikštą reikalavimą, ir atitinkamai paskirstyti bylinėjimosi išlaidas taip, tarsi ieškovė būtų pasiekusi jai palankų procesinį rezultatą.

Teismas pagrįstai paskirstė bylinėjimosi išlaidas pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, įvertinęs šalių procesinį elgesį ir išlaidų susidarymo priežastis. Bylinėjimosi išlaidos atsirado ieškovei inicijavus bylą prieš atsakovę ir jos šeimos narius, o vėliau atsisakius reikalavimų. Be to, ieškovės procesinis elgesys pasižymėjo proceso vilkinimu, procesinių dokumentų teikimu prieš pat teismo posėdžius, nepagrįstais prašymais atidėti posėdžius ir prieštaringos informacijos apie tariamą skolą teikimu. Ieškovė taip pat darė I. A. psichologinį spaudimą sudaryti taikos sutartį, nors jau buvo gavęs 36 819,77 Eur žalos atlyginimą, ir savavališkai įskaitė atsakovei priteistas 28 107,01 Eur bylinėjimosi išlaidas į savo reikalavimus. Tai, kad teismas neskyrė ieškovei baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, savaime nepaneigia netinkamo procesinio elgesio. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, bylinėjimosi išlaidų priteisimas atsakovės naudai atitinka CPK 94 straipsnio 1 dalį ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus.

Ieškovės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015 nagrinėjamu atveju neaktuali, nes joje suformuota praktika taikoma, kai atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos savanoriškai patenkina būtent toje byloje pareikštą pagrįstą ieškinio reikalavimą. Nagrinėjamu atveju atsakovė šioje byloje pareikšto reikalavimo nepatenkino, o mokėjimą atliko vykdydama kitoje civilinėje byloje priimtą įsiteisėjusį teismo sprendimą. Todėl nėra pagrindo remiantis nurodyta kasacinio teismo praktika priteisti bylinėjimosi išlaidas ieškovei.

Apeliantės argumentas dėl bylinėjimosi išlaidų neatitikties rekomendacijose nustatytiems maksimaliems dydžiams susijęs tik su konkretaus procesinio dokumento rengimo išlaidų pagrįstumu, bet ne su bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teisėtumu. Net ir nustačius, kad konkreti suma turėtų būti koreguojama, tai galėtų lemti tik atitinkamą priteistų išlaidų sumažinimą, tačiau nepaneigtų atsakovės teisės į jų atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirųjų skundų ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas priteisė atsakovei I. A. 6 709,33 Eur bylinėjimosi išlaidas iš bendrovės bankroto proceso administravimo išlaidų.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

Apeliantė nesutikimą su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi grindžia tuo, kad: teismas netinkamai įvertino bylos nutraukimo priežastis ir faktinį ginčo rezultatą, neatsižvelgdamas į tai, jog ieškinio atsisakyta atsakovei įvykdžius prievolę bendrovei ir taip pasiekus esminį ieškinio tikslą; teismas nepagrįstai susiejo reikalavimo teisės egzistavimą su konkrečiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-1623-560/2021, nors bendrovės reikalavimo teisė atsakovės atžvilgiu kilo iš jos 2013–2014 metais atliktų neteisėtų veiksmų, o Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1284-855/2023 tik patvirtino šios teisės egzistavimą, todėl, sprendžiant dėl esminio ieškinio tikslo pasiekimo, lemiamą reikšmę turi ne tai, kurioje civilinėje byloje buvo patvirtinta reikalavimo teisė, bet jos egzistavimas ir atsakovės atsiskaitymas su bendrove; teismas netinkamai taikė CPK 94 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus bylinėjimosi išlaidų paskirstymo kriterijus, neatsižvelgė į šalių procesinį elgesį ir išlaidų susidarymo priežastis, nors pats buvo pripažinęs, kad ieškovė procese elgėsi tinkamai ir nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, taigi, būtent atsakovės veiksmai ir uždelstas prievolės įvykdymas lėmė ieškovei būtinybę inicijuoti bylą ir patirti bylinėjimosi išlaidas; teismas neįvertino atsakovės prašytų priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo.

CPK bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-969/2018; 2020 m. kovo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020). Materialiojo teisinio pobūdžio ginčo išsprendimo rezultatas lemia procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo pagrįstumą, t. y. laimėjusiai šaliai atlyginamos jos turėtos išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018; 2023 m. liepos 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023).

Nagrinėjamu atveju byla buvo nutraukta ieškovei atsisakius ieškinio, t. y. nepriėmus teismo sprendimo dėl ginčo esmės, todėl dalyvaujančių byloje asmenų patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstomos vadovaujantis CPK 94 straipsnio 1 dalimi. Pagal minėtą nuostatą, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos paskirstomos, remiantis priežasties teorija, ir lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kt. (žr. pv., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018). Turi būti atsižvelgta į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.1, 6.263 straipsnius kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, taip pat vadovautis ir teisingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-969/2017).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir ginčo dėl to nėra, kad šioje byloje pareikšti reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo nebuvo išnagrinėti iš esmės, ieškovei pareiškus atsisakymą nuo ieškinio, o teismui jį priėmus ir pagal jį pradėtą bylą nutraukus. Skundžiama nutartimi ieškovės veiksmai, pareiškiant ieškinį, nebuvo pripažinti nesąžiningais ar neteisėtais, ši aplinkybė apeliacine tvarka nekvestionuojama.

Tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės argumentą, kad atsakovei I. A. atsiskaičius su bendrove buvo pasiektas esminis ieškinio tikslas ir todėl bylos procesinis rezultatas turėtų būti laikomas palankiu ieškovei. Teismas pažymėjo, kad atsakovė prievolę ieškovei įvykdė pagal Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1284-855/2023 priimtą įsiteisėjusį teismo sprendimą, o, atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamoje byloje patikslintas ieškinys ir papildomi paaiškinimai, kuriuose ieškovė reikalavimo teisę į atsakovę I. A. siekė pagrįsti būtent minėtu sprendimu, nebuvo priimti, byla būtų buvusi nagrinėjama pagal pirminį ieškinį, kuriuo ieškovės reikalavimo teisė grįsta turtiniais reikalavimais I. A., pareikštais kitoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje (Nr. e2-1623-560/2021). Dėl to teismas konstatavo, kad ieškinio šioje byloje atsisakymas nebuvo nulemtas atsakovės veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo dalyku esančių bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis, pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apeliantė privalo atlyginti atsakovės šioje byloje patirtas pagrįstas bylinėjimosi išlaidas, ir konstatuoja, kad apeliantės atskirojo skundo argumentai šios išvados nepaneigia, vadovaudamasis toliau nurodomais motyvais.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė, šioje byloje 2021 m. rugsėjo 20 d. pareikštu ieškiniu, prašė pripažinti negaliojančiomis 2015 m. kovo 19 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp I. A. ir R. A., taip pat 2019 m. rugsėjo 24 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp I. A. ir A. A., bei taikyti restituciją natūra – grąžinti I. A. pagal šias sutartis perleistą nekilnojamąjį turtą actio Pauliana pagrindu. Ieškinyje reikalavimo teisę į I. A. ieškovė grindė turtiniais reikalavimais, buvusiais ginčo objektu Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1623-560/2021, kurioje bendrovė 2021 m. sausio 25 d. buvo pareiškusi ieškinį dėl žalos atlyginimo penkiems atsakovams, įskaitant I. A. Taigi, nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė pripažinti negaliojančiomis dovanojimo sutartis, kuriomis atsakovė I. A. perleido nekilnojamąjį turtą kitiems asmenims, ir taikyti restituciją – grąžinti šį turtą atsakovei, turėdama tikslą sugrąžinti atsakovei jos perleistą turtą, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, siekiant realiai patenkinti ieškovės civilinėje byloje Nr. e2-1623-560/2021 pareikštą reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Vadinasi, būtent šias dvi ieškovės pradėtas bylas siejo vienas teisinis tikslas.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. e2-1623-560/2021 (naujas bylos Nr. e2-327-430/2025) Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 22 d. sprendimu, be kita ko, buvo atmestas ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo atsakovės I. A. atžvilgiu, o Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-248-467/2025 šią sprendimo dalį paliko nepakeistą. Taigi, ieškovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo atsakovei I. A. (kuris ieškovės buvo įvardintas pagrindu pareikšti jai ir kitiems atsakovams šioje byloje Pauliano ieškinį) egzistavimas buvo galutinai paneigtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, ieškovei nepalanki civilinės bylos Nr. e2-1623-560/2021 (naujas bylos Nr. e2-327-430/2025) baigtis nulėmė ieškovės pozicijos pasikeitimą nagrinėjamoje byloje, kurį patvirtina jos procesiniai veiksmai: 2026 m. balandžio 28 d. ieškovė pateikė prašymą pakeisti ieškinio faktinį pagrindą, remdamasi tuo, kad civilinėje byloje Nr. e2-1284-855/2023 Vilniaus apygardos teismas 2025 m. liepos 17 d. išdavė jai vykdomąjį raštą Nr. e2-1284-855/2023 atsakovės I. A. atžvilgiu; 2026 m. gegužės 15 d. ieškovė pateikė teismui rašytinius paaiškinimus dėl savo reikalavimo teisės į atsakovę, argumentuodama tuo, kad jos poreikį reikšti Pauliana ieškinį nulėmė siekis gauti realų žalos atlyginimą, kurios padarymas buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1284-855/2023; 2026 m. birželio 5 d. ieškovė pateiktame pareiškime dėl ieškinio atsisakymo, ieškovė akcentavo, kad atsakovė I. A. 2026 m. gegužės 28 d. visiškai patenkino ieškovės reikalavimus, sumokėdama 39 026,27 Eur skolą pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1284-855/2023. Reikšminga tai, kad ieškovės patikslintą ieškinį (pareiškimą dėl ieškinio pagrindo pakeitimo) pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti, vadinasi šios bylos nagrinėjimas buvo tęsiamas pagal ieškovės pradinį ieškinį, taigi, jo nagrinėjimo ribas apibrėžė būtent pradiniame ieškinyje ieškovės nurodytas dalykas ir pagrindas. Pirmiau nurodyti ieškovės procesiniai veiksmai patvirtina, kad, civilinėje byloje Nr. e2-1623-560/2021 atmetus reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir taip paneigus nagrinėjamoje byloje pačios ieškovės nurodytą reikalavimo pagrindą, ieškovė ėmė remtis kitu reikalavimo į atsakovę pagrindu, kildinamu iš civilinėje byloje Nr. e2-1284-855/2023 priimto teismo sprendimo, o teismui atsisakius pakeisti nagrinėjamoje byloje pareikšto Pauliano ieškinio pagrindą, jo atsisakė. Taigi, nagrinėjamoje byloje ieškinio atsisakymą lėmė pasikeitusi ieškovės pozicija ir jos pačios sprendimas nebetęsti teismo proceso, o ne tai, kad atsakovė būtų patenkinusi būtent šioje byloje ar su ja susijusioje byloje pareikštus reikalavimus.

Pažymėtina, kad į bylą pateikti duomenys taip pat patvirtina, jog pati apeliantė atsakovės prievolės įvykdymą civilinėje byloje Nr. e2-1284-855/2023 ir nagrinėjamoje byloje pareikštų reikalavimų nagrinėjimą vertino kaip atskirus nesusijusius klausimus. Iš apeliantės pateikto 2026 m. gegužės 17 d. elektroninio laiško atsakovei ir jos atstovei, matyti, kad bendrovė, atsižvelgdama į I. A. išreikštą ketinimą iki 2026 m. gegužės 31 d. sumokėti skolą ir operatyviai užbaigti sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1284-855/2023 įvykdymo klausimą, sutiko taikyti jai palankesnį skolos likučio apskaičiavimą ir nurodė, kad, sumokėjus 39 026,27 Eur, ateityje nebereikš jokių pretenzijų dėl minėto teismo sprendimo įvykdymo. Kartu bendrovė pažymėjo, kad dėl civilinėje byloje Nr. e2-60-779/2026 (nagrinėjamoje byloje) pareikštų reikalavimų susitarimo pasiekti nepavyko, todėl sprendimą dėl tolesnio bylos vedimo priims atskirai. Šias aplinkybes papildomai patvirtina į bylą pateiktas mokėjimo nurodymas, iš kurio matyti, kad atsakovė 39 026,27 Eur sumą pervedė mokėjimo paskirtyje nurodydama „pagal 2023-12-05 sprendimą civilinėje byloje Nr. 1284 ir 2026-05-27 bankroto administratoriaus patvirtinimą“. Taigi, tiek pačios apeliantės elektroninio laiško turinys, tiek ieškovės mokėjimo nurodyme įrašyta mokėjimo paskirtis patvirtina, kad atsakovės atliktas mokėjimas buvo susijęs tik su sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1284-855/2023 įvykdymu, o su nagrinėjamoje byloje pareikštais reikalavimais teisinio ryšio neturi.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nors apeliantė, proceso metu pakeitusi ieškinyje dėstytą poziciją, akcentuoja, jog jos reikalavimo teisė šioje byloje kilo iš atsakovės neteisėtų veiksmų, atliktų 2013–2014 metais, o abiejose bylose Vilniaus apygardos teismo nagrinėtose civilinėse bylose (tiek Nr. e2-1284-855/2023, tiek Nr. e2-1623-560/2021) reikalavimai dėl žalos atlyginimo atsakovei iš tiesų reikšti dėl veiksmų, atliktų einant bendrovės valdybos narės pareigas, reikšminga tai, kad tai nebuvo tie patys veiksmai, atitinkamai jie teismų buvo skirtingai įvertinti, ieškovės reikalavimus atsakovei civilinėje byloje Nr. e2-1284-855/2023 patenkinus, o civilinėje byloje Nr. e2-1623-560/2021 atmetus. Reikšdama Pauliano ieškinį šioje byloje ieškovė ne tik negrindė savo reikalavimo teisės tuo, kad turi teisę į nuostolius, iš kurių vėliau kildino reikalavimus atsakovei civilinėje byloje Nr. e2-1284-855/2023, nurodytą bylą ji inicijavo tik 2022 m. lapkričio 17 d. ieškiniu, t. y. praėjus daugiau nei metams po Pauliano ieškinio šioje byloje pareiškimo. Vadinasi, neegzistuoja teisinė sąsaja tarp šios bylos ir civilinės bylos Nr. e2-1284-855/2023, kuri galėtų lemti vertinimą, kad atsakovei atlyginus ieškovei civilinėje byloje Nr. e2-1284-855/2023 priteistas sumas, jai neliko poreikio palaikyti Pauliano ieškinio šioje byloje.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog ieškovė ieškinio atsisakė savo iniciatyva, o bylos nutraukimą lėmė ne tokie atsakovės I. A. veiksmai, kuriais būtų buvę patenkinti ieškovės šioje byloje pareikšti reikalavimai. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamos bylos procesinis rezultatas buvo palankus ieškovei.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, kad, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, pirmosios instancijos teismo turėjo atidžiai įvertinti prašomų priteisti išlaidų dydžio pagrįstumas ir jų atitiktis Rekomendacijose nustatytiems maksimaliems dydžiams, tačiau tai nebuvo tinkamai padaryta.

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Atsakovė I. A. pateikė įrodymus, pagrindžiančius 5 551,50 Eur be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, t. y. 711,10 Eur (be PVM) už ieškovės ir klientės pateiktų dokumentų peržiūrą bei analizę ir teisinės pozicijos derinimą su kliente; 60 Eur (be PVM) už juridinių asmenų registro išrašus; 38 Eur (be PVM) už žyminį mokestį; 1 294,80 Eur (be PVM) už atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. nutarties rengimą; 1 931,80 Eur (be PVM) už atsiliepimo į ieškinį rengimą; 514,80 Eur (be PVM) už prašymo taikyti ieškinio senatį ir prašymo priimti naujus rašytinius įrodymus rengimą bei pateikimą; 299 Eur (be PVM) už pasirengimą atstovauti teisme 2026 m. vasario 4 d. vykusiame teismo posėdyje; 271,70 Eur (be PVM) už pasirengimą atstovauti teisme 2026 m. balandžio 28 d. vykusiame teismo posėdyje; 260 Eur (be PVM) už atstovavimą 2026 m. balandžio 28 d. vykusiame teismo posėdyje; 170,30 Eur (be PVM) už atstovavimą derybose dėl taikos sutarties, įskaitant pokalbius su kliente, elektroninį susirašinėjimą su ieškovės atstovais ir informacijos rinkimą. Atsakovę atstovaujanti advokatė nurodė prašanti priteisti jos klientei iš ieškovės su PVM sumokėtą sumą, t. y. 6 709,33 Eur (5 551,50 Eur plius 21 proc. PVM, t. y. 1 157,83 Eur).

Pirmiausia pastebėtina, kad žyminis mokestis nėra apmokestinamas PVM, dėl to šis mokestis nuo 38 Eur už klientę (atsakovę) sumokėtos žyminio mokesčio sumos, priskaičiuotas nepagrįstai.

Be to, Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs atsakovei suteiktų paslaugų pobūdį, pažymi, kad tokios paslaugos, kaip atstovo susipažinimas su konkrečiu teismo procesiniu sprendimu ar byla, taip pat šalių procesiniais dokumentais, teismų praktikos paieška rengiant procesinius dokumentus, bylos medžiagos, teismo procesinio sprendimo ir byloje dalyvaujančio asmens procesinio dokumento analizė, pasirengimas rengti procesinį dokumentą, informacijos, reikalingos rengiant procesinį dokumentą, paieška ir susipažinimas su kliento pateikta informacija negali būti laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Nurodytos paslaugos yra vertinamos kaip kitų paslaugų, susijusių su atitinkamų procesinių dokumentų parengimu, sudedamoji dalis, todėl pagal Rekomendacijas už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-701/2016; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018). Vadinasi, 711,10 Eur (be PVM) už ieškovės ir klientės pateiktų dokumentų peržiūrą bei analizę ir teisinės pozicijos derinimą su kliente ir 60 Eur (be PVM) už juridinių asmenų registro išrašus atsakovė priteisti reikalauja nepagrįstai.

Vertinant kitų atsakovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį, nustatyta, kad už atstovavimą 2026 m. balandžio 28 d. vykusiame teismo posėdyje atsakovė prašo priteisti 260 Eur (be PVM), nurodydama, jog posėdis truko dvi valandas. Tačiau iš LITEKO duomenų nustatyta, kad posėdis vyko nuo 13.01 val. iki 13.44 val., t. y. 43 minutes, todėl, vadovaujantis Rekomendacijų 9 punktu, už atstovavimą jame priteistinas atlyginimas už vieną valandą – 130 Eur (be PVM).

Atsakovė taip pat prašo priteisti 1 294,80 Eur (be PVM) už atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. nutarties parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad atskirasis skundas pateiktas 2021 m. III ketvirtį, taigi, taikant Rekomendacijų 8.15 papunktyje už atskirojo skundo parengimą taikomą 0,4 koeficientą bei 2021 m. I ketvirtį galiojusį Valstybės duomenų agentūros skelbiamą vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (be individualių įmonių), sudariusį 1 517,40 Eur, maksimali rekomenduojama priteisti suma už šio procesinio dokumento parengimą yra 606,96 Eur. Kadangi atsakovės prašoma priteisti suma šį dydį viršija, o, įvertinus pateikto dokumento turinį, sudėtingumą ir apimtį, aplinkybių, sudarančių tam pagrindą, nenustatyta, už atskirojo skundo parengimą priteistina 606,96 Eur (be PVM).

Kitos atsakovės prašomos priteisti išlaidos už teisinę pagalbą neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių ir, įvertinus jų pobūdį, pripažįstamos pagrįstomis.

Taigi, atsakovė turėjo pagrįstų advokato pagalbos išlaidų už 3 924,56 Eur be PVM (606,96 Eur + 1 931,80 Eur + 514,80 Eur + 299 Eur + 271,70 Eur + 130 Eur + 170,30 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra fizinis asmuo (nėra PVM mokėtoja), jai iš apeliantės priteistina 4 748,72 Eur (su PVM) advokato pagalbos išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, taip pat 38 Eur sumokėto žyminio mokesčio, iš viso 4 786,72 Eur bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų iš ieškovės bankroto proceso administravimo išlaidų (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 73 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, o nagrinėjamą civilinę bylą nutraukdamas, ieškovei atsisakius nuo ieškinio, teisingai konstatavo, kad ieškovė tai padarė dėl priežasčių, nenulemtų atsakovės veiksmų, dėl to padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju būtent atsakovė, o ne ieškovė, turi teisę į šioje byloje patirtų išlaidų atlyginimą. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas tik iš dalies tinkamai įvertino atsakovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą, todėl ši skundžiamos nutarties dalis patikslinama.

Atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad, pasitelkusi advokatų pagalbą, ji patyrė 1 149,86 Eur (su PVM) išlaidų atsiliepimui į apeliantės atskirąjį skundą parengti, ir prašo šią sumą priteisti iš apeliantės. Kadangi apeliacinės instancijos teismas apeliantės atskirąjį skundą atmetė, atsakovė turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Kadangi ši suma neviršija už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą pagal Rekomendacijas priteistinos sumos, o apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateikto atskirojo skundo turinį, ją laiko pagrįsta ir teisinga, ši suma atsakovei priteisiama iš ieškovės bankroto proceso administravimo išlaidų (JANĮ 73 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 8 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti jos rezoliucinės dalies antrąją pastraipą ir išdėstyti ją taip:

„Priteisti atsakovei I. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės likviduojamos dėl bankroto kooperatinės bendrovės kredito unijos „Vilniaus kreditas“, juridinio asmens kodas 302586230, bankroto proceso administravimo išlaidų 4 786,72 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.“

Priteisti atsakovei I. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės likviduojamos dėl bankroto kooperatinės bendrovės kredito unijos „Vilniaus kreditas“, juridinio asmens kodas 302586230, bankroto proceso administravimo išlaidų 1 149,86 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.