Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2-872-1097/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-10-01
Bylos Nr.: e2-872-1097/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00833-2026-9
Bylos rūšis: Civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija

Teisėjas: Rūta Latvelė
Ieškovas: UAB DS1
Atsakovas: AB "Litgrid"

Kategorijos

3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui

Civilinė byla Nr. e2-872-1097/2026 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00833-2026-9 Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 1 d. Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DS1“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 24 d. nutarties, kuria atsisakyti pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DS1“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Litgrid“ dėl viešojo pirkimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „DS1“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei akcinei bendrovei (toliau – AB) „Litgrid“ dėl viešojo pirkimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, prašydama pripažinti niekine ir negaliojančia šalių 2026 m. sausio 22 d. sudarytą „110 KV OL Šiauliai – Rėkyva / Šiauliai – Radviliškis rekonstravimas projektavimo (projektinių pasiūlymų ir techninio darbo projekto) ir statybos rangos“ sutartį Nr. 26VP-SUT-13 (toliau – sutartis). Ieškovė nurodė, kad, ieškovei pradėjus vykdyti sutartyje numatytus projektavimo darbus, atsakovė pareikalavo atlikti ir 27 vnt. atramų įrengimo darbus, kurių ieškovė viešajame pirkime teiktame savo pasiūlyme nepasiūlė (neįvertino ir neįskaičiavo), o jų kaina yra ne mažesnė kaip 1,2 mln. Eur. Ieškovės vertinimu, atsakovės reikalavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes vykdydama pirkimo procedūras atsakovė priėmė ir laimėjusiu paskelbė pirkimo sąlygų neatitinkantį pasiūlymą, padarė imperatyvių Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo (toliau – PĮ) normų pažeidimus, dėl kurių šalių sudaryta sutartis yra niekinė ir negaliojanti. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti sutarties vykdymą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Nurodė, kad tik pritaikius laikinąsias apsaugos priemones gali būti ne formaliai, o efektyviai užtikrintas teisingumo įgyvendinimas iš civilinių teisinių santykių realiai eliminuojant imperatyvioms viešosios teisės normoms prieštaraujantį sandorį. Ieškovės teigimu, nestabdant sutarties vykdymo kyla reali didelės žalos rizika ieškovei dėl atsakovės neteisėto reikalavimo vykdyti 1,2 mln. Eur vertės 27 vnt. atramų įrengimo darbus, tuo pačiu atsakovei kyla rizika atlyginti ieškovei padarytą žalą, jei sutartis bus pripažinta niekine ir negaliojančia. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovės teisės nebus realiai apgintos, nes iki įsiteisės teismo sprendimas sutartis gali būti įvykdyta, o restitucijos taikymas, atsižvelgiant į sutarties objektą, iš esmės yra neįmanomas. Jeigu ieškovė atsisakytų vykdyti jos nepasiūlytus ginčo darbus, tikėtina, kad atsakovė pasinaudotų ieškovės pateiktu sutarties įvykdymo užtikrinimu ir galimai įtrauktų ieškovę į Viešųjų pirkimų tarnybos administruojamą Nepatikimų tiekėjų sąrašą. Viešasis interesas reikalauja, kad sutarties, kurios teisėtumas yra kvestionuojamas, vykdymas būtų nedelsiant sustabdytas ir tokiu būdu užkirstas kelias viešųjų lėšų panaudojimui galimai neteisėtai sudarytos sutarties pagrindu; nagrinėjamu atveju neturėtų būti teikiamas prioritetas atsakovės poreikiui įvykdyti projektavimo paslaugas ir rangos darbus, nes neegzistuoja išimtinės priežastys, pateisinančios poreikį sutartį vykdyti neatidėliotinai – sutarties objektas yra elektros oro linijos rekonstravimas, t. y. atnaujinama šiuo metu veikianti virš žemės esanti elektros perdavimo linija, todėl laikinai sustabdžius sutarties vykdymą, atsakovė ir viešasis interesas nepatirtų jokių neigiamų pasekmių.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. liepos 24 d. nutartimi ieškovės UAB „DS1“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą, tačiau neįrodė, jog nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo, jeigu ieškinys būtų patenkintas, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad ieškovė aiškiai įvardijo savo reikalavimus (ieškinio dalyką), nurodė faktines aplinkybes ir pridėjo įrodymus (ieškinio pagrindas), jos vertinimu, pagrindžiančius ieškinio reikalavimus. Iš ieškinio turinio matyti, kad jis atitinka įstatymo keliamus reikalavimus dėl pagrindinių ieškinio elementų (dalyko ir pagrindo) suformulavimo, jame nurodyti reikalavimai grindžiami atitinkamomis ieškovės nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, jog ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas yra akivaizdžiai negalimas. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė pakankamų ir objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų būtinybę sustabdyti sutarties vykdymą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, o ieškovės argumentai, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali kilti sunkiai atitaisoma žala, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti faktiniais duomenimis. Prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė siekia iš esmės to paties rezultato, koks būtų ir patenkinus jos ieškinį – sutarties nevykdymo; ieškovės argumentai, susiję su tolimesniu sutarties vykdymu, 27 vnt. atramų įrengimo darbais, laikytini bylos iš esmės nagrinėjimo dalyku. Teismas pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet ne sutapti su pareikštais reikalavimais, t. y. ieškinio dalyku. Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, prevencinio ieškinio padavimo atveju (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.255 straipsnis), teismas gali taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios sutampa su ieškinyje pareikštais reikalavimais, tačiau tokie atvejai yra išimtiniai, nes susiję su negalimumu jokiu kitu būdu užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą. Šiuo atveju ieškovė pareiškė ne prevencinio pobūdžio reikalavimą, kelia ginčą dėl sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, o teismui neišsprendus šalių ginčo dėl tolesnio sutarties, sudarytos po atlikto viešojo pirkimo, vykdymo, ieškovės ieškinio reikalavimas negali būti per se (savaime) vertinamas kaip pagrįstas. Teismas nurodė, kad sutarties, sudarytos po viešojo pirkimo konkurso, vykdymo sustabdymas tik vienos šalies interesais, neįrodžius grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, laikytinas nesuderinamu su Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo tikslais ir neatitinka visuomenės poreikių, pažeidžia viešąjį interesą, kurį, neatsižvelgiant į ginčo baigtį, būtina užtikrinti dėl pirkimo objekto ir jo teikiamos naudos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė UAB „DS1“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti ieškovės prašymą ir ieškinio reikalavimams užtikrinti pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti šalių 2026 m. sausio 22 d. „110 kV OL Šiauliai – Rėkyva / Šiauliai – Radviliškis rekonstravimas projektavimo (projektinių pasiūlymų ir techninio darbo projekto) ir statybos rangos“ sutarties vykdymą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Ieškovė pagrindė ir įrodė CPK įtvirtintas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad prašymu ieškovė siekia to paties rezultato, koks būtų ir patenkinus ieškinį, taip pat neįvertino ieškovės į bylą pateiktų įrodymų – Techninės užduoties, patvirtinančios, jog šiuo metu atsakovė turi funkcionuojančią elektros liniją; įrodymų dėl atsakovės veiksmų (sutarties, atsakovės raštų), patvirtinančių, kad atsakovei nėra skubos įvykdyti sutartį; neatsižvelgė į restitucijos klausimą, kuris yra aktualus vertinant būsimo teismo sprendimo įvykdymą – pagal kasacinio teismo praktiką, tais atvejais, kai viešojo pirkimo sutarties dalykas yra paslaugų ar darbų atlikimas, restitucija paprastai netaikoma, nes šalių grąžinimas į iki sutarties vykdymo buvusią padėtį paprastai neįmanomas arba susijęs su neprotingomis išlaidomis ir ekonominiais nuostoliais. Teismas nenurodė konkrečių aplinkybių, lemiančių pagrindą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, ir neįvertino, ar šiuo konkrečiu atveju egzistuoja grėsmė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti nutartį ir neatsakė į pagrindinius klausimus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, nevertino pateiktų įrodymų, todėl egzistuoja absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas.

Ieškinio argumentai patvirtina, kad sutartis yra niekinė ir negaliojanti. Teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, kad jeigu laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, dėl ginčo 27 vnt. atramų įrengimo darbams reikalingos įrangos užsakymo būtų sprendžiama bylą išnagrinėjus iš esmės, o, atitinkamai, ieškovei bylą laimėjus ir sutartį pripažinus niekine bei negaliojančia, tokių atramų užsakyti apskritai nereikėtų. Jeigu ieškinys nebūtų tenkintas, ieškovė tokią įrangą užsakytų bylai pasibaigus. Tačiau jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, ieškovė jau po mėnesio turėtų užsakyti reikiamą įrangą, atsiskaityti už ją su gamintojais, taip būtų priversta patirti 1,2 mln. Eur nuostolių, nes restitucija iš esmės būtų neįmanoma. Kitu atveju, t. y. ieškovei atsisakius vykdyti atsakovės reikalavimus, atsakovė pasinaudotų ieškovės pateiktu sutarties vykdymo užtikrinimu, įtrauktų ieškovę į Nepatikimų tiekėjų sąrašą. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad 1,2 mln. Eur suma bet kuriam privačiam subjektui yra itin didelė finansinė našta, galinti daryti lemiamą įtaką ne tik įmonės finansinei situacijai, bet ir jos egzistavimui.

Teismas neįvertino aplinkybės, kad ginčo sutarties vykdymas nėra skubus. Pagal sutartį yra atnaujinama šiuo metu veikianti virš žemės einanti elektros perdavimo linija. Skubos nebuvimą patvirtina ir sutarties sąlygos, kuriose numatytas 24 mėn. terminas atlikti projektavimo ir statybos rangos darbus. Be to, skubos nebuvimą patvirtina ir atsakovės elgesys sutarties vykdymo metu. Sutarties vykdymo sustabdymas atsakovei iš esmės nesukeltų neigiamų pasekmių, tačiau užtikrintų realų galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių ieškovė siekia to paties rezultato, koks būtų ir patenkinus ieškinį, t. y. sutarties nevykdymo. Teismas nepagrįstai laikėsi pozicijos, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik išimtiniais atvejais, ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą ginčuose, kylančiuose iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, pagal kurią laikinosios apsaugos priemonės, be kita ko, gali būti netaikomos tik tuo atveju, kai nustatoma, jog visuomenei kyla akivaizdi ir neištaisoma žala, susijusi su svarbiausių konstitucinių gėrių apsauga (visuomenės saugumas, individų sveikata ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-358-248/2020; 2020 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-916/2020; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-359-469/2018; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. Viešųjų pirkimų reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga (II) Nr. AC-39-1). Net ir vertinant, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos išimtiniais atvejais, nagrinėjamas atvejis toks ir yra.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas pažeistų viešąjį interesą, ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus. Priešingai, viešasis interesas reikalauja, kad sutarties, kurios teisėtumas yra kvestionuojamas, vykdymas būtų nedelsiant sustabdytas ir tokiu būdu užkirstas kelias viešųjų lėšų panaudojimui galimai neteisėtai sudarytos sutarties pagrindu. Nesustabdžius sutarties vykdymo, jau dabar būtų padaryta itin didelė žala ieškovei (ne mažiau kaip 1,2 mln. Eur) ir kiltų grėsmė ieškovės, kaip įmonės, finansiniam stabilumui; atsakovei kiltų grėsmė dėl poreikio šią žalą atlyginti ateityje, jeigu ji bylą pralaimėtų. Dėl to viešasis interesas reikalauja sustabdyti sutarties vykdymą siekiant išvengti nepagrįsto ir neracionalaus lėšų panaudojimo būsimos žalos atlyginimui. Šioje byloje netaikant laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu, o jas pritaikius, niekaip nenukentės nei atsakovės, nei viešasis interesas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė AB „Litgrid“ prašo atmesti UAB „DS1“ atskirąjį skundą ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 24 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Ieškovės reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Ieškinio reikalavimo faktinį pagrindą ieškovė iš esmės sieja ne su objektyviai nustatytu šiurkščiu PĮ pažeidimu, bet su tuo, kad vykdydama sutartį nustatė, jog jos pasiūlyta kaina, jos vertinimu, neapima dalies Techninėje užduotyje nustatytų darbų. Ieškovė savo pasiūlymo kainodaros sprendimą retrospektyviai transformuoja į tariamą atsakovės padarytą PĮ pažeidimą, nors būtent ieškovė parengė pasiūlymą, paskirstė jo kainą, patvirtino pasiūlymo atitiktį pirkimo dokumentams ir savo valia sudarė sutartį.

Reiškiamas ieškinys dėl pripažinimo. Tokio pobūdžio reikalavimui nereikalingas priverstinis vykdymas. Dėl to, pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeistos atsakovės teisės, iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo esmė, paskirtis ir tikslai. Teorinė galimybė, kad ateityje galėtų kilti šalių papildomas turtinis ginčas, nėra pakankamas pagrindas šiuo metu galiojančios sutarties vykdymą pripažinti neracionaliu. Ieškovės argumentas, kad ateityje atsakovei galėtų kilti pareiga atlyginti ieškovės patirtą žalą, yra hipotetinis. Nei sutarties pripažinimas negaliojančia, nei ieškovės pareikštas reikalavimas savaime nesukuria atsakovei pareigos atlyginti ieškovės nurodomą 1,2 mln. Eur sumą. Tokios prievolės egzistavimas galėtų būti sprendžiamas tik esant pareikštam atitinkamam turtiniam reikalavimui ir nustačius visas tam reikalingas teisines bei faktines sąlygas. Šioje byloje toks reikalavimas nėra pareikštas. Ieškovė nebūdama viešąjį interesą įgaliotu ginti subjektu, neturi kompetencijos spręsti dėl atsakovės lėšų panaudojimo racionalumo. Ieškovė nepagrįstai sutapatina nurodomas savo sutarties vykdymo sąnaudas su tariamai neracionaliu atsakovės lėšų panaudojimu.

Ieškovė nepagrįstai sutapatina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ypatumus dar vykstant viešojo pirkimo procedūroms su tokių priemonių taikymu jau sudarytos ir vykdomos sutarties atžvilgiu bei nepagrįstai remiasi iš esmės skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis suformuota teismų praktika. Teismų praktika, suformuota ginčuose, kuriuose nelaimėjęs tiekėjas siekia sustabdyti dar nepasibaigusias pirkimo procedūras arba užkirsti kelią sutarties sudarymui ir taip išsaugoti realią galimybę laimėti pirkimą, negali būti automatiškai perkeliama nagrinėjamai bylai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 24 d. nutartis, kuria atsisakyta tenkinti ieškovės UAB „DS1“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti sutarties vykdymą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo – civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „DS1“ ieškinį atsakovei AB „Litgrid“ dėl šalių 2026 m. sausio 22 d. sudarytos „110 KV OL Šiauliai – Rėkyva / Šiauliai – Radviliškis rekonstravimas projektavimo (projektinių pasiūlymų ir techninio darbo projekto) ir statybos rangos“ sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia. Pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti ieškovės prašymą nusprendęs, kad neįrodytos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinosios sąlygos: nors ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą, tačiau neįrodė, jog nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis), taip pat, teismo vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas iš esmės atitiktų ieškiniu siekiamą rezultatą, pažeistų viešąjį interesą.

Apeliantė atskirajame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti nutartį ir neatsakė į pagrindinius klausimus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, nevertino pateiktų įrodymų, todėl egzistuoja absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas.

CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad situacija, kai teismo sprendimas (nutartis) yra be motyvų ar sutrumpintų motyvų, pripažįstama absoliučiu šio sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu. Tai reiškia, kad šis pažeidimas yra laikomas tokiu reikšmingu, jog net kyla abejonių dėl paties teismo sprendimo ar nutarties teisėtumo ir nėra būtina nustatyti, ar šių proceso teisės normų pažeidimas turėjo reikšmės teisingam bylos išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-1075/2019, 43 punktas). Vis dėlto, kasacinis teismas yra detalizavęs, kad absoliučiu teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu yra laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, o teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-154-684/2024, 45 punktas).

Nagrinėjamu atveju iš apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas pateikė išaiškinimus ir argumentus dėl pagrindų apeliantės prašytoms laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nebuvimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apskųstos nutarties turinį, nustatė, jog pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius faktinius ir teisinius klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pasisakė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų bylos kontekste, todėl nėra pagrindo panaikinti nutartį dėl motyvų nebuvimo CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Šioje byloje absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė priedus: UAB „DS1“ 2025 m. lapkričio 14 d. pasiūlymą Nr. 01 su priedais ir UAB „DS1“ 2026 m. liepos 22 d. ieškinį su priedais civilinėje byloje Nr. e2-2649-1187/2026.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 straipsnyje taip pat įtvirtinta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad minėti apeliantės pateikti atskirojo skundo priedai sudaro pirmosios instancijos teismo bylos medžiagą, kuri Lietuvos apeliaciniam teismui buvo persiųsta kartu su apeliantės atskiruoju skundu. Atsižvelgiant į tai, nurodytus apeliantės su atskiruoju skundu pateiktus dokumentus priimti atsisakoma (CPK 180 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų (ne)buvimo

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai konstatuojamos abi šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018; 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1153-330/2021). Pagal CPK 423⁷ straipsnio 1 dalį teismas viešųjų pirkimų bylose priima motyvuotą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais ir viešuoju interesu. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškinys yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas. Ieškovei atskirajame skunde neginčijant pirmosios instancijos teismo išvados dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas vertina, jog pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – tikėtinas ieškinio pagrįstumas – nustatyta.

Nustačius, kad ieškinys preliminariai pagrįstas, turi būti sprendžiama dėl antrosios būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti (ne)egzistavimo. CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes.

Atskirajame skunde apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė nepagrindė grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui ir prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atitikties viešajam interesui bei proporcingumo principui; apeliantės teigimu, teismas nevertino į bylą pateiktų įrodymų ir ieškovės nurodytų reikšmingų aplinkybių (be kitų, dėl ypatingos skubos atsakovei įsigyti sutarties objektą ar išimtinio poreikio tęsti sutarties vykdymą nebuvimo; restitucijos klausimo, kuris kiltų pripažinus sutartį negaliojančia; dėl to, kad nesustabdžius sutarties vykdymo ieškovė turėtų patirti 1,2 mln. Eur išlaidų sutarčiai vykdyti, kas vertintina itin didele finansine našta, o jeigu ieškovė nevykdytų atsakovės nepagrįstų reikalavimų, ši pasinaudotų sutarties užtikrinimu ir, taip pat, įtrauktų ieškovę į nepateikimų tiekėjų sąrašą, kt.). Taip pat apeliantė teigia, kad teismas nenurodė konkrečių išskirtinių aplinkybių netenkinti prašymo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos; neįvertino, ar šiuo konkrečiu atveju egzistuoja grėsmė, jog nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, šalių argumentus, skundžiamos teismo nutarties motyvus, aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, su apeliantės argumentais nesutinka ir atmeta juos kaip nepagrįstus.

Teismų praktikoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui – pažymėta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010; 2024 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-492-553/2024). Ieškinio pateikimas nesuteikia ieškovui pranašumo prieš kitą šalį ir, atitinkamai, savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas, aplinkybės, kuriomis reikalavimai grindžiami, priklauso nuo paties pareiškėjo valios (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-990/2010; 2011 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1487/2011). Šioje bylos proceso stadijoje teismas detaliai nevertina ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų pagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-3-516/2024). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010; 2024 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-492-553/2024).

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti konkretaus ieškinio reikalavimų, kurie, tikėtina, gali būti patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. Taigi, tiek sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo klausimą, tiek ir parenkant konkrečią taikytinos laikinosios apsaugos priemonės rūšį bei jos taikymo mastą, turi būti įvertintas byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pobūdis ir materialinis santykis, kurio įvykdymą prašoma užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-542-302/2017; 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1537-516/2018). Pripažinimas, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus iškils pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, iškreiptų laikinųjų apsaugos priemonių esmę bei jų taikymo prevencinį tikslą, pažeistų proporcingumo, teisingumo ir protingumo principus, nes tokių priemonių turėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1726-330/2020; 2026 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-263-790/2026).

Taigi, šioje proceso stadijoje, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, nevertintina ir nenustatinėtina, ar, kaip teigia apeliantė, ieškinio argumentai patvirtina, kad sutartis yra niekinė ir negaliojanti; kol sutartis nėra teisės aktų nustatyta tvarka nuginčyta, sutartis yra galiojanti ir, preziumuojama, teisėta, atitinkamai – taip pat ir iš jos vykdymo kylantys padariniai. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino apeliantės nurodomų aplinkybių dėl ieškiniu ginčijamos sutarties negaliojimo, prieštaravimo teisiniam reglamentavimui ir pan., nes jomis grindžiamas apeliantės ieškinio reikalavimas – jos yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Dėl ieškinyje nurodomų argumentų pagrįstumo pirmosios instancijos teismas pasisakys bylą išnagrinėjęs iš esmės ir priėmęs galutinį procesinį teismo sprendimą, tačiau šioje proceso stadijoje teismas detaliai nevertina ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų pagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-3-516/2024; 2026 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-263-790/2026).

Laikinųjų apsaugos priemonių institutas skirtas užtikrinti teismo sprendimo byloje įvykdymą, todėl teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1183-516/2020, 15 punktas). Tai reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių apsaugodamas tik galimus ar būsimus reikalavimus, kurie byloje nėra pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-230-464/2023). Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-447-302/2017, 13 punktas). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet ne sutapti su pareikštais reikalavimais, t. y. ieškinio dalyku. Pagal bendrą taisyklę, taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tai prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslui ir neproporcingai apsunkintų vienos iš ginčo šalių padėtį. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų turėti įtakos būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-792-934/2022). Taigi, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo turi būti įvertintas byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pobūdis ir materialinis santykis, kurio įvykdymą prašoma užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-542-302/2017; 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1537-516/2018; 2026 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-263-790/2026).

Nagrinėjamu atveju ieškiniu apeliantė prašo, t. y. ieškinio materialusis reikalavimas yra, pripažinti niekine ir negaliojančia šalių 2026 m. sausio 22 d. sudarytą sutartį Nr. 26VP-SUT-13, o prašomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kaip minėta, apeliantė prašo sustabdyti šalių sutarties vykdymą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Kaip teisingai pažymėjo atsakovė, teisės doktrinoje ir teismų praktikoje ieškiniai pagal procesinį tikslą skirstomi į ieškinius: 1) dėl pripažinimo; 2) dėl priteisimo; 3) dėl teisinių santykių modifikavimo. Ieškiniais dėl priteisimo ieškovas siekia, kad atsakovas atliktų tam tikrus turtinio pobūdžio veiksmus (perduotų turtą, sumokėtų skolą ir pan.). Siekiant užtikrinti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą pagal tokius reikalavimus, gali būti taikomi laikini turtinio pobūdžio suvaržymai atsakovui. Tuo tarpu ieškiniai dėl pripažinimo paprastai turi prejudicinę galią ieškiniams dėl priteisimo ir nereikalauja priverstinio vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-886/2010; 2024 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-308-370/2024, 50 punktas). Atsižvelgiant į tai, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymėta, kad užtikrinti įvykdymą to, ko faktiškai nereikės vykdyti, negalima; dėl to laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, siekiant užtikrinti teismo galimo sprendimo vykdymą pagal ieškinyje išdėstytą reikalavimą pripažinti negaliojančia šalių sudarytą sutartį, neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslo ir paskirties. Apeliantės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju tai lemtų laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą taip, kad jos tariamai pažeistoms teisėms teisinė apsauga būtų suteikta anksčiau, nei ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas sukeltų teisines pasekmes ginčo šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-447-302/2017, 16 punktas).

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones – sustabdžius sutarties vykdymą – iš esmės būtų pasiektas tas pats rezultatas, kurio siekiama ieškiniu. Nors laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali būti siekiama ne tik galutinio teismo sprendimo įvykdymo, bet ir savo esme prevencinio tikslo, užkertančio kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti, tačiau, ginčo atveju apeliantės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nesusijusios su būsimo apeliantei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu – nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė atsakovė ir neginčija apeliantė, ieškinys yra dėl pripažinimo (sutarties niekine ir negaliojančia). Apeliantė nepagrindė, kokią įtaką jos prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės gali turėti priimto teismo sprendimo įvykdymui – kaip šalių sudarytos sutarties vykdymo sustabdymas užtikrintų ieškovės materialųjį reikalavimą. Priėmus ieškovei palankų teismo sprendimą, toks sprendimas nereikalautų specialaus vykdymo. Prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš esmės siekiama to paties rezultato, kaip ir patenkinus ieškinį – sutarties nevykdymo. Kadangi tokioje byloje ieškinio reikalavimas nėra prevencinio pobūdžio, o prašomos laikinosios apsaugos priemonės iš esmės atitinka tą teisinį rezultatą, kurio siekiama ieškinio reikalavimu, tokių priemonių taikymas būtų nesuderinamas su jų taikymo paskirtimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-318-302/2023). Atsižvelgiant į nurodytą bei pirmiau aptartą išaiškinimą, kad teismo sprendimas dėl tokio ieškinio reikalavimo nereikalauja priverstinio vykdymo, o sutartinių įsipareigojimų vykdymas nesutrukdytų ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo tinkamam įvykdymui, pripažintina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, siekiant užtikrinti teismo galimo sprendimo vykdymą pagal reikalavimą pripažinti negaliojančia sutartį, neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslo ir paskirties. Laikinosios apsaugos priemonės, nesusijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje užtikrinimu, negali būti taikomos, nes tai prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslui ir neproporcingai apsunkintų vienos iš ginčo šalių padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1222-330/2021; 2026 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-263-790/2026).

Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju apeliantė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui – neįrodė.

Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešųjų pirkimų procedūros pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą baigiasi, kai yra sudaroma viešųjų pirkimų sutartis, todėl ginčams, kylantiems dėl tokių sutarčių vykdymo tarp šalių susiklosčius prievoliniams teisiniams santykiams, yra taikomos bendrosios CPK nustatytos bylų nagrinėjimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-916/2023, 62 punktas). Taigi, sutiktina su atsakove, kad apeliantė, remdamasi teismų praktika, suformuota sprendžiant klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo viešųjų pirkimų procedūrų kontekste, nepagrįstai sutapatina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ypatumus dar vykstant viešojo pirkimo procedūroms su tokių priemonių taikymu jau sudarytos ir vykdomos sutarties atžvilgiu bei remiasi skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis suformuota teismų praktika. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, todėl teismų praktika, suformuota ginčuose, kuriuose nelaimėjęs tiekėjas siekia sustabdyti dar nepasibaigusias pirkimo procedūras arba užkirsti kelią sutarties sudarymui ir taip išsaugoti realią galimybę laimėti pirkimą, negali būti automatiškai perkeliama nagrinėjamam atvejui, kai ginčas kilęs kitokioje faktinėje situacijoje – sutartis sudaryta ir vykdoma (pradėta vykdyti), o ginčas kilo sutarties vykdymo metu dėl sutartinių įsipareigojimų apimties.

Apibendrindamas tai, kas buvo nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nesudaro. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino ieškovės prašymą, jo argumentus, ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovė laikinosios apsaugos priemonės – sutarties vykdymo sustabdymo, civilinėje byloje dėl šios sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, taikymo sąlygos – grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui – neįrodė (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Pareiga pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimą kyla prašymą pareiškiančiam asmeniui (CPK 178 straipsnis), todėl, ieškovei jų neįrodžius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės prašymą atmetė. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų atskirajame skunde pateiktų argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, nes jie yra išvestiniai arba neturi esminės įtakos apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui įvertinti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 10 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Rūta Latvelė