Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Evaldo Pašilio ir Ernesto Rimšelio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo K. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteistas 13 (trylikos) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, K. D. paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. sausio 21 d. nuosprendžiu, bausmių apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę bausmę, ir K. D. paskirta subendrinta galutinė 13 (trylikos) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į K. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityta bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. sausio 21 d. nuosprendį.

Bausmės pradžią K. D. nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo pradžios (patvarkymo vykdyti įsiteisėjusį nuosprendį gavimo nuosprendį vykdančioje institucijoje).

Iki nuosprendžio vykdymo pradžios (patvarkymo vykdyti įsiteisėjusį nuosprendį gavimo nuosprendį vykdančioje institucijoje) K. D. palikta galioti kardomoji priemonė – suėmimas.

Į bausmės laiką K. D. įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2024 m. spalio 17 d. iki nuosprendžio vykdymo pradžios (patvarkymo vykdyti įsiteisėjusį nuosprendį gavimo nuosprendį vykdančioje institucijoje).

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, K. D. pripažintas recidyvistu.

Nukentėjusiosios J. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš K. D. priteista 3 000 Eur (trys tūkstančiai eurų) turtinės žalos atlyginimui ir 25 000 Eur (dvidešimt penki tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Nukentėjusiojo D. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš K. D. priteista 680,73 Eur (šeši šimtai aštuoniasdešimt eurų 73 ct) turtinės žalos atlyginimui ir 25 000 Eur (dvidešimt penki tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Nukentėjusiojo D. G. prašymas dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti tenkintas ir jam iš K. D. priteista 1 500 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai eurų) išlaidų.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš K. D. nepriteistos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

I. A. skundo argumentai bei prašymai

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktų bei pirmosios instancijos teisme tinkamai ištirtų įrodymų visumą, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį K. D. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte. Apygardos teismas, tinkamai vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingai nuteistojo veiksmuose nustatė šios nusikalstamos veikos požymius, o esminės bylos aplinkybės buvo nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyje įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių. Išvados dėl nuteistojo kaltumo pagrįstos nuoseklia tarpusavyje derančios įrodymų visumos analize. Vis dėlto, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimus ir nesilaikydamas įstatymuose nustatytos tvarkos, nusikalstamos veikos aplinkybes pakeitė iš esmės skirtingomis, negu kaltinime buvo nurodytos, ir kartu pasunkino nuteistojo K. D. teisinę padėtį, pripažindamas jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui. Taip pat pirmosios instancijos teismas, pripažinęs nuteistąjį K. D. recidyvistu, šią aplinkybę tame pačiame nuosprendyje nepagrįstai vertino kaip jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (2026 m. balandžio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-62-511/2026, 23 punktas). Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, panaikinant K. D. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, numatytas BK 60 straipsnio 9 ir 13 punktuose (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 4 punktas). Kita vertus, vien šių atsakomybę sunkinančių aplinkybių panaikinimas neduoda pagrindo švelninti nuteistajam K. D. paskirtos bausmės, nes pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino kitas baudžiamosios atsakomybės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nuteistojo K. D. padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, jo asmenybę, todėl nėra pagrindo spręsti, kad jam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė būtų neteisinga, neproporcinga ar neatitiktų baudžiamojo įstatymo tikslų.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte

Nuteistasis K. D. apeliaciniame skunde prašo peržiūrėti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad nuteistojo K. D. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte padarymo, buvo konstatuota nepakankamai ištyrus faktines bylos aplinkybes ar netinkamai ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus. Nuteistojo K. D. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo patvirtina nuosekli, tarpusavyje suderinta ir viena kitą papildanti įrodymų visuma.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo argumentų taip pat galima spręsti, kad jame nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu – laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų, teigiant, kad K. D. paskirta bausmė yra per griežta, o pirmosios instancijos teismas padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą, nepripažindamas jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punkte, t. y. kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Nuteistojo gynėja apeliacinės instancijos teisme papildomai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė, ar nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo ištiktas afekto būsenos (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas), ar buvo psichiškai stabilus, ir nepagrįstai pripažino K. D. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus bei gynėjos apeliacinės instancijos teisme išsakytus argumentus sprendžia, kad Šiaulių apygardos teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo apeliaciniame skunde ir jo gynėjos pasisakyme apeliacinės instancijos teisme nurodytų K. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė esant nuteistojo K. D. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, įtvirtintas BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, t. y. kad veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, t. y. kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino esant dvi K. D. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė, todėl pagrindo švelninti skundžiamu nuosprendžiu K. D. paskirtą bausmę nėra.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo ir gynėjos apeliacinės instancijos teisme išsakytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Minėta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines veikos kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-638/2010, Nr. 2K-106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-327/2010, Nr. 2K-123/2011, Nr. 2K-7-54-677/2015). Nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2010, Nr. 2K-450/2010, Nr. 2K-7-107/2013).

Pirmiau aptartų faktinių bylos duomenų kontekste įvertinus nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, bei jo procesinį elgesį, darytina išvada, kad jis ne tik nepripažino esminių jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių, bet ir siekė sumenkinti savo veiksmų pavojingumą, pateisinti savo elgesį bei perkelti dalį atsakomybės kitiems, neva tyrimo nenustatytiems, asmenims. Toks nuteistojo elgesys ir požiūris į padarytą veiką nerodo nei kritiško savo elgesio vertinimo, nei tikro nusikalstama veika sukeltų pasekmių suvokimo ir negali būti laikomas kaltės pripažinimu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Toks elgesys rodo, kad nuteistasis siekė ne atskleisti tikrąsias įvykio aplinkybes ir prisiimti atsakomybę už savo elgesį, o keitė savo poziciją taip, kad būtų sumažinta jo paties veiksmų reikšmė ir atsakomybės apimtis. Todėl, priešingai nei nurodė nuteistojo gynėja, jo parodymų kaita, sprendžiant dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo, negali būti vertinama kaip vien objektyvių atminties sunkumų, intelekto savybių ar patirto šoko dėl kilusių pasekmių nulemta nereikšminga aplinkybė.

Faktas, kad nuteistasis proceso pirmosios instancijos teisme pabaigoje atsiprašė nukentėjusiųjų, taip pat išreiškė apgailestavimą dėl S. G. mirties, savaime taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti nuoširdų gailėjimąsi, kaip tai nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Nusikalstamą veiką padariusio asmens atsiprašymas vertintinas kartu su kitais duomenimis, atskleidžiančiais asmens santykį su padaryta veika. Šiuo atveju K. D. teisme ir apeliaciniame skunde išreikštą apgailestavimą paneigia jo pozicija, kuria jis iš esmės pripažino tik dalį jam pareikšto kaltinimo ir kuria jis siekė sumažinti savo atsakomybę dėl kilusių pasekmių. Taip pat nėra duomenų, kad nuteistasis būtų atlyginęs nukentėjusiesiems bent nežymią dalį jiems priteistų civilinių ieškinių. Šios aplinkybės patvirtina išvadą, kad nuteistojo K. D. prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytos veikos yra deklaratyvūs ir neparodantys nei jo kritinio požiūrio į padarytą veiką, nei atgailos, todėl nėra pagrindo jo laikyti nuoširdžiais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas nepripažinti nuteistojo K. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose

BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai nustatoma, jog kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu pripažįstamas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-115-648/2016, Nr. 2K-3-648/2021). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-440/2013, Nr. 2K-412/2014). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-153-511/2020, Nr. 2K-29-648/2023).

Bylos medžiagoje taip pat nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusysis S. G. iki momento, kai nuteistasis pradėjo prieš jį smurtauti, vartojo nuteistąjį K. D. žeminančius, užgaulius žodžius, kitaip žemino ar žeidė nuteistojo garbę ir orumą. Jis nesielgė amoraliai ar lengvabūdiškai, nuteistojo neprovokavo. Apelianto nurodomas fizinis kontaktas, kai nukentėjusysis galimai bandė sugriebti nuteistąjį už striukės gobtuvo siekdamas išprašyti jį iš savo namų, nelaikytinas smurtu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, nes buvo trumpalaikis, riboto intensyvumo ir nebuvo nukreiptas į kūno sužalojimą. Be to, K. D. lankėsi S. G. išsinuomotame bute, todėl nukentėjusiojo siekis pačiam pašalinti nepageidaujamą asmenį iš savo gyvenamosios vietos, neatliekant žalojančių smurtinių veiksmų, nelaikytinas amoraliu, įžeidžiančiu ar neteisėtu. Aplinkybė, kad nukentėjusysis, prašomas K. D. ir liudytojos A. S., iš karto negrąžino liudytojai jos banko mokėjimo kortelės, taip pat nelaikytina tokio pobūdžio, kad galėjo paskatinti K. D. padaryti labai sunkų nusikaltimą – nužudymą kankinant ar kitaip itin žiauriai. Vertinant šią aplinkybę reikšminga tai, kad banko mokėjimo kortelę nukentėjusiajam buvo patikėjusi pati jos savininkė, be to, dienos eigoje tą pačią kortelę buvo patikėjusi ir kitiems asmenims. Todėl vien tai, kad nukentėjusysis S. G., pareikalavus kortelę grąžinti, jos negrąžino iš karto, savaime nepatvirtina nei neteisėto jos užvaldymo, nei tokio nukentėjusiojo elgesio pobūdžio, kuris galėtų būti laikomas provokuojančiu ar rizikingu ir turėjusiu įtakos nuteistojo nusikalstamos veikos padarymui. Taigi, BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenustatyta pagrįstai.

Teismų praktikoje kaltininko didelio susijaudinimo būsena apibrėžiama kaip situacija, kai dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Teismų praktikoje baudžiamosiose bylose, susijusiose su kaltininko labai didelio susijaudinimo būsenos vertinimu, šios sąlygos nustatomos ne vien iš kaltininko paaiškinimų, jo subjektyvaus situacijos suvokimo, bet tiriant bei vertinant ir kitas bylos aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias nukentėjusiojo poelgio itin įžeidžiantį ar neteisėtą pobūdį ir tokio poelgio sukeltą didelį kaltininko susijaudinimą. Teismai turi vertinti kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, konflikto prielaidas, jo eigą, vertinti, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-155/2007, Nr. 2K-271/2008, Nr. 2K-155/2009, Nr. 2K-38-942/2017 ir kt.), atsižvelgti į kaltininko santykius su nukentėjusiuoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-288/2006, Nr. 2K-723/2007 ir kt.), į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos suvartotas alkoholis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-604/2005, Nr. 2K-130/2009, Nr. 2K-297/2010 ir kt.), į ankstesnius nukentėjusiojo smurtavimo prieš kaltininką ir jo įžeidinėjimo faktus, į šių asmenų elgesį iki įvykio, jo metu ir iš karto po jo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-604/2005, Nr. 2K-271/2008, Nr. 2K-294/2009, Nr. 2K-38-942/2017 ir kt.). Neteisėtas ar itin įžeidžiantis poelgis, galintis sukelti didelio susijaudinimo būseną – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą (tyčia ar dėl neatsargumo), smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38-942/2017).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys nepatvirtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusiojo S. G. elgesys buvo tokio pobūdžio, intensyvumo ir pavojingumo, kad objektyviai galėtų sukelti nuteistajam staiga kilusio didelio susijaudinimo (afekto) būseną. Apeliantas skunde ir jo gynėja apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad neteisėti nukentėjusiojo veiksmai pasireiškė tuo, kad jis pareikalavo nuteistojo išeiti iš jo gyvenamosios vietos bei sugriebė apeliantą už striukės gobtuvo, be to, K. D. reikalaujant negrąžino liudytojai A. S. jos banko kortelės. Priešingai apelianto ir jo gynėjos teiginiams, toks S. G. elgesys, nors ir galėjo sukelti konfliktinę situaciją, pats savaime nelaikytinas tokiu išskirtiniu ir itin provokuojančiu ar neteisėtu, kad galėtų pateisinti staigų emocinį apelianto protrūkį, nulėmusį jo itin žiaurius, gan ilgą laiko tarpą trukusius smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį. Iš bylos duomenų matyti, kad konfliktiškai nusiteikęs įvykio dieną buvo pats apeliantas, nes konfliktas tarp S. G. ir K. D. dėl jo smurtinio elgesio prieš nukentėjusįjį buvo kilęs dar 2024 m. spalio 13 d. popietę. Tuomet nukentėjusysis pagalbos kreipėsi į Bendrąjį pagalbos centrą (t. 4, b. l. 98–101). Atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusysis paaiškino, kad K. D. jo namuose nepageidaujamas, nes ketina smurtauti. Policijos pareigūnai šį asmenį iš nukentėjusiojo namų išvežė (t. 4, b. l. 104–110). Nepaisant to, jau iš anksto galėdamas numanyti, kad S. G. gali nenorėti su juo bendrauti, 2024 m. spalio 13 d. vakare K. D. savo iniciatyva vėl pasirodė S. G. namuose. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad vėliau sekęs nukentėjusiojo S. G. reikalavimas nuteistajam pasišalinti iš jo namų, pastarajam nebuvo netikėtas ar ypatingai įžeidžiantis. Kaip jau minėta, nuteistojo nurodomas nukentėjusiojo bandymas sugriebti nuteistąjį už striukės gobtuvo siekiant pačiam pašalinti jį iš savo namų, taip pat nuteistojo reikalavimų atiduoti liudytojos A. S. banko kortelę nevykdymas, vertinant šį elgesį visų bylos aplinkybių kontekste, taip pat nelaikytinas nei itin įžeidžiančiu, nei akivaizdžiai agresyviu, neteisėtu ar pavojingu, dėl kurio asmuo objektyviai galėtų prarasti savitvardą ir veikti afekto būsenoje. Juo labiau kad K. D. buvo ne savo namuose, taigi namų šeimininko reikalavimas, kad nepageidaujamas asmuo pasišalintų iš jo gyvenamosios vietos, buvo teisėtas. Be to, K. D. reikalavo, kad S. G. grąžintų net ne jam priklausančią mokėjimo priemonę. Iš liudytojos A. S. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad ji savanoriškai patikėjo nukentėjusiajam jai priklausiusią mokėjimo priemonę ir su S. G. dėl jos grąžinimo nesipyko, pagalbos iš K. D. atsiimant minėtą mokėjimo priemonę taip pat neprašė.

Nuteistojo K. D. elgesys nusikalstamos veikos padarymo metu taip pat nepatvirtina afektui būdingo veiksmų spontaniškumo. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis, griebdamas jam už striukės gobtuvo, prarado pusiausvyrą ir pargriuvo aukštielninkas bei prarado sąmonę, o tada nuteistasis jį gulintį ėmė mušti. Net ir tikint šiais nuteistojo parodymais, o ne tais, kuriuose jis nurodo pirmas pastūmęs nukentėjusįjį, darytina išvada, kad konfliktinė situacija jau buvo pasibaigusi, o sąmonės netekęs ir ant grindų gulintis nukentėjusysis nekėlė nuteistajam jokios grėsmės ir objektyviai negalėjo jo provokuoti. Kita vertus, priešingai nei teigia apeliantas, bylos duomenimis nustatyta, kad K. D. ant nugaros parvirtusiam nukentėjusiajam sudavė daugkartinius smūgius rankomis, jį spardė, mušė metaliniu šepečio kotu, kėde, smūgiai buvo suduoti nukentėjusiajam į galvą, krūtinės, pilvo ir dubens sritis, į rankas ir kojas. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad nuteistasis įvykio metu susirastu ir įkaitusiu lituokliu degino S. G. šlaunyje, sėdmens ir lytinių organų srityje prieš tai jį nurengęs. Šie smurtiniai nuteistojo veiksmai, sprendžiant iš liudytojos A. S. parodymų ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdžio, tęsėsi gan ilgą laiką. Tokia nuteistojo reakcija į susiklosčiusią situaciją nebuvo adekvati ir neatitiko nukentėjusiojo S. G. veiksmų pobūdžio. K. D. smurtinių veiksmų tęstinumas, jų nuoseklumas, naujų žalojimo priemonių paieška, paruošimas (lituoklio įkaitinimas bei nukentėjusiojo rūbų pašalinimas) ir panaudojimas bei gan ilgą laiką trunkantis smurtavimas rodo ne momentinę nuteistojo emocinę reakciją, o sąmoningą ir kryptingą apsisprendimą tęsti smurtinius veiksmus bei siekį žaloti nukentėjusįjį.

Nuteistojo gynėja nurodo, kad K. D. nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo būti nestabilios psichikos, tačiau ši aplinkybė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo ištirta ir įvertinta priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Byloje esančiame Teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 86TPK-94/2025 konstatuota, kad K. D. veikos padarymo metu nustatytas psichikos sutrikimas – emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas (F60.3) bei psichikos ir elgesio sutrikimas dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas (F10.2) (diagnozuota 2021 m. lapkričio 24 d.), kurie jam netrukdo suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti (t. 6, b. l. 159–163). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ši aplinkybė įtakos K. D. baudžiamajai atsakomybei neturi.

Iš bylos duomenų matyti, kad A. S. ir K. D. apžiūros metu buvo nustatyti sužalojimai, kurie kvalifikuotini, kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 6, b. l. 43–44; t. 7, b. l. 66–67), tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme K. D. parodė, kad įvykio metu S. G. prieš jį nesmurtavo, sužalojimų jis nepatyrė. Liudytoja A. S. nei apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme taip pat nenurodė, kad iki nužudymo S. G. būtų prieš ją smurtavęs. Priešingai, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadose Nr. G 1177/2024(04) ir Nr. G1181/2024(04) užfiksuota, kad asmenims nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginiais trauminiais poveikiais, tiek jiems griuvinėjant. Šio tyrimo metu liudytoja A. S. taip pat patvirtino, kad dalį sužalojimų pasidarė pati griūdama. Taigi, esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai nėra pagrindo išvadai, kad nukentėjusysis S. G. iki jo nužudymo smurtavo ir sužalojo nuteistąjį ar liudytoją A. S.. Pažymėtina ir tai, kad nei liudytoja, nei nuteistasis proceso metu nepatvirtino, jog juos būtų sieję artimesni nei paprastos draugystės santykiai, todėl byloje nebuvo nustatyta duomenų, leidžiančių nužudymą sieti su asmeninių santykių aiškinimusi.

Įvertinęs visumą byloje nustatytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo K. D. reakcija į įvykio metu susiklosčiusią situaciją buvo neproporcinga. Priešingai nei nurodo nuteistojo gynėja, ji neatitiko nukentėjusiojo S. G. atliktų veiksmų pobūdžio. Ilgai besitęsiantis intensyvus smūgiavimas rankomis ir kojomis į gyvybiškai svarbias žmogaus kūno sritis, žalojančių daiktų (šepečio kotas, kėdės dalys, lituoklis) suradimas ir panaudojimas neatitinka situacijos rimtumo ir nesuponuoja išvados apie spontanišką nuteistojo K. D. reakciją į nukentėjusiojo veiksmus. Esant tokioms aplinkybėms, vertinti nukentėjusiojo S. G. veiksmus kaip neteisėtus ir (ar) itin įžeidžiančius, kurie galėjo sukelti nuteistojo K. D. didelį susijaudinimą (afekto būseną), ir pripažinti esant jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte, nėra teisinio pagrindo.

Dėl atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nustatytų BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktuose

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo gynėjos apeliacinės instancijos teisme išsakytais teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo nustatyti K. D. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), nes byloje nėra tai patvirtinančių duomenų, išskyrus jo paties parodymus. Pagal teismų formuojamą praktiką BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516/2014, Nr. 2K-49-693/2019, Nr. 2K-49-495/2022). Nagrinėjamu atveju aplinkybę, kad nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neblaivus, patvirtina tiek jo paties parodymai, tiek kita bylos medžiaga – liudytojų A. S., I. R. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolai, 2024 m. lapkričio 26 d. kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota Telšių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Telšių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjo D. V., vykusio 2024 m. spalio 13 d. pas S. G. pagal gautą pagalbos skambutį, kūno kameros garso ir vaizdo įrašo apžiūra (vaizdo įraše užfiksuotas akivaizdžiai neblaivus K. D.) ir t. t.

Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ši nuteistojo K. D. atsakomybę sunkinanti aplinkybė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota nepagrįstai kitais pagrindais. Iš bylos duomenų matyti, kad K. D. nebuvo kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu apsvaigus nuo alkoholio, be to, kaltinamajame akte buvo nurodyta tik viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio, bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme dalyvavusi prokurorė tik baigiamojoje kalboje nurodė, kad egzistuoja dar viena K. D. baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio. Pirmosios instancijos teismas, išklausęs kitų proceso dalyvių baigiamąsias kalbas ir kaltinamojo paskutinį žodį, pranešė apie nuosprendžio paskelbimo laiką ir jį paskelbė 2026 m. gegužės 6 d. BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta aplinkybė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota kaip K. D. atsakomybę sunkinanti, tačiau ji taip pat nenurodyta skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, konstatuojant K. D. padarytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimus, nes nesilaikydamas įstatymuose nustatytos tvarkos pakeitė iš esmės skirtingomis, negu kaltinime buvo nurodytos, nusikalstamos veikos aplinkybes ir kartu pasunkino kaltinamojo (nuteistojo) teisinę padėtį. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas panaikinant K. D. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Pirmosios instancijos teismas nuteistojo K. D. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad naują nusikaltimą jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kaip matyti iš bylos medžiagos, šį sprendimą pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad K. D. naują nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą. Pagal ankstesnės redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalį atskirai priimti sprendimą asmenį pripažinti recidyvistu nebuvo reikalaujama, o recidyvistu savaime buvo laikomas asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaręs vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol asmuo recidyvisto statuso neturi. Sistemiškai aiškinant BK nuostatas, susijusias su naujos redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalies įsigaliojimu, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas, taikytina tik tada, kai esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms asmenys, jau būdami pripažinti recidyvistais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-62-511/2026, 23 punktas). Remdamasi pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl sprendimas pripažinti nuteistojo K. D. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, yra naikinamas.

Dėl paskirtos bausmės švelninimo

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-222/2019, Nr. 2K-213-719/2020, Nr. 2K-153-976/2022 ir kt.). Taip pat teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-511/2023). Jeigu BK straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2024).

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, o būtent tai, kad K. D. dėl menkavertės priežasties savo veiksmais itin žiauriai atėmė gyvybę kitam žmogui ir taip ne tik privertė nukentėjusįjį išgyventi dideles kančias, bet ir sukėlė negrįžtamas pasekmes – nukentėjusiojo mirtį, taip padarė vieną baigtą tyčinį kvalifikuotą nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nusikaltimas padarytas veikiant netiesiogine tyčia, t. y. kad K. D., būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, naudodamas intensyvų smurtą prieš nukentėjusįjį, t. y. suduodamas jam ne mažiau kaip 89 smūgius rankomis, kojomis ir žalojančiais daiktais (kėde, šepečiu), degindamas jo kūną lituokliu, puikiai suprato, jog tokiais veiksmais kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai, kelia jam kančias, ir numatė, kad šiais veiksmais gali jį sužaloti ar net atimti gyvybę, tačiau galimoms savo veiksmų pasekmėmis buvo abejingas. Vertinant K. D. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, svarbu tai, kad po įvykio nuteistasis nedėjo jokių pastangų S. G. suteikti būtinąją medicinos pagalbą. K. D. nukentėjusiojo likimui buvo visiškai abejingas, net ir matydamas, kad nukentėjusysis yra sužalotas ir nebejuda, iš įvykio vietos pasišalino pats ir išsivedė liudytoją A. S.. Taigi, šios faktinės aplinkybės neleidžia nuteistojo veikos vertinti kaip mažiau pavojingos.

Parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino ir duomenis, charakterizuojančius kaltininko asmenybę. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. D. teistas septynis kartus (paskutinį kartą Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. sausio 21 d. nuosprendžiu už nusikaltimą, padarytą 2024 m. liepos 15 d., t. y. iki S. G. nužudymo (t. 6, b. l. 88–104, 109–116), penkis iš jų už nesunkių ir apysunkių smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų žmogaus sveikatai padarymą. Nuteistajam, be kitų švelnesnių bausmių, buvo paskirta ir laisvės atėmimo bausmė, ne kartą taikytas bausmių vykdymo atidėjimas, tačiau nei paskirtos švelnesnės bausmės, nei pati griežčiausia bausmė teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui nepadarė. K. D. savo nusikalstamo elgesio nekeitė, naujas nusikalstamas veikas darė ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytą nusikaltimą jis taip pat padarė lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigos metu turėdamas neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje jis pagrįstai pripažintas recidyvistu. Nepaisant to, kad elgesio sutrikimai vartojant alkoholį K. D. diagnozuoti dar 2021 metais, nuteistasis, būdamas laisvėje, ir toliau intensyviai vartojo alkoholį, nuo jo apsvaigęs buvo ir nusikaltimo padarymo metu. Faktas, kad nuteistasis ir vėl nusikalto, tik patvirtina, kad jis nelinkęs laikytis visuomenėje nusistovėjusių taisyklių, švelnesnės bausmės jokio teigiamo korekcinio poveikio jo antivisuomeniškam smurtiniam elgesiui nepadarė, jo daromos nusikalstamos veikos sunkėja ir yra nulemtos K. D. pasirinkto destruktyvaus gyvenimo būdo. Taigi, pirmiau aptarti duomenys patvirtina išvadą dėl didesnio, o ne mažesnio K. D. asmenybės pavojingumo. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra būtinų BK 62 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.) nuostatų taikymo sąlygų, taip pat pagrįstai nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad K. D. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), pagrindo jam taikyti bausmės vykdymo atidėjimo taip pat nebuvo (BK 75 straipsnis, 54 straipsnio 3 dalis (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.)).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl nusikaltimo, nustatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, nėra nei K. D. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Kaip jau minėta, nuteistajam panaikintinos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punkte nustatytos baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jog asmuo veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir kad asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas. Tačiau vien tik minėtų atsakomybę sunkinančių aplinkybių panaikinimas, atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo nustatytų nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą, savaime nerodo žymiai mažesnio šio asmens pavojingumo ir tai nėra būtina sąlyga švelninti jam paskirtą bausmę, o K. D. padaryto nusikaltimo rūšis, pavojingumas ir kt. iš esmės lieka tie patys. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, apibūdinančios nuteistojo K. D. padarytą veiką ir asmenybę, net ir atsižvelgiant į tai, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktuose nustatytos baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės jam panaikintinos, nesuteikia pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo K. D. už BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyto nusikaltimo padarymą paskirta bausmė ir galutinė, su Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. sausio 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme visiško bausmių apėmimo būdu subendrinta laisvės atėmimo 13 (trylikai) metų bausmė nėra teisingos ir turėtų būti švelninamos.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo nustatytos jokios išimtinės aplinkybės, dėl kurių laisvės atėmimo bausmės paskyrimas K. D. neatitiktų bausmės paskirties. Priešingai, nuteistajam už S. G. nužudymą kankinant ar kitaip itin žiauriai paskirta 13 (trylikos) metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, neviršija BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytos sankcijos vidurkio, yra teisinga ir proporcinga padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo pavojingumui, todėl ją švelninti nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme

BPK 322 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog nagrinėjant apeliacinį skundą, yra būtinas gynėjo dalyvavimas. Kadangi K. D. teisinių paslaugų sutarties su pasirinktu gynėju nebuvo sudaręs, dėl to, bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme, buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Šios tarnybos koordinatoriaus sprendimu jam buvo parinkta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. liepos 7 d. nutartimi (t. 9, b. l. 107) paskirta gynėja advokatė Žana Timaškova.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2026 m. liepos 10 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pirminė pažyma Nr. APD-2026-07590 dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 433,33 Eur (keturių šimtų trisdešimt trijų eurų 33 ct) – šioje baudžiamojoje byloje priteisimo valstybės naudai už advokatės Žanos Timaškovos apeliacinės instancijos teisme nuteistajam K. D. suteiktas teisines paslaugas (t. 9, b. l. 110–116). Taip pat Lietuvos apeliaciniame teisme 2026 m. liepos 15 d. 13.13 val. el. paštu apeliacinis@apeliacinis.lt buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pirminė pažyma Nr. APD-2026-07712 dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 231,25 Eur (dviejų šimtų trisdešimt vieno euro 25 ct) – šioje baudžiamojoje byloje priteisimo valstybės naudai už advokatės Jutos Kareivės nukentėjusiajai J. G. suteiktas teisines paslaugas.

Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Ši nuostata apeliantui buvo išaiškinta teismo pranešimu, kuriuo nuteistasis buvo informuotas apie jam paskirtą gynėją apeliacinės instancijos teisme.

Sprendžiant klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo K. D., įvertintina tai, kad apeliacinis procesas vyko išimtinai nuteistojo iniciatyva, prašant peržiūrėti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Apeliacinis skundas, nors ir ne tais argumentais, kuriuos tiesiogiai nurodė apeliantas, yra tenkintas iš dalies. Nors nuteistasis K. D. nepateikė jokių duomenų dėl sunkios finansinės padėties ir prašymo nepriteisti iš jo antrinės teisinės pagalbos išlaidų nepareiškė, tačiau atsižvelgus į tai, kad nuosprendžiui įsiteisėjus K. D. turės atlikti jam paskirtą ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, santaupų jis neturi, jo galimybės užsidirbti įkalinimo įstaigoje yra ribotos, taip pat įvertinus, kad K. D. privalės atlyginti nukentėjusiųjų J. G. ir D. G. civilinius ieškinius, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas. Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 433,33 Eur (keturis šimtus trisdešimt tris eurus 33 ct) – iš nuteistojo K. D. už jo atstovavimą Lietuvos apeliaciniame teisme netenkinamas.

Pažymėtina ir tai, kad prašymai ir įrodymai, patvirtinantys proceso išlaidų faktą ir dydį, turi būti pateikti laiku, t. y. iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos (šiuo atveju – iki teisėjų kolegijos išėjimo į pasitarimų kambarį), suteikiant kitiems proceso dalyviams galimybę pareikšti savo nuomonę, taip garantuojant tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. liepos 15 d. pažyma buvo pateikta jau po Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. liepos 15 d. posėdžio, t. y. teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, todėl proceso dalyviai dėl jos neturėjo galimybės pasisakyti. Atsižvelgiant į tai, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas iš nuteistojo K. D. valstybės naudai priteisti 231,25 Eur (dviejų šimtų trisdešimt vieno euro 25 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidas dėl nukentėjusiosios J. G. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme paliekamas nenagrinėtas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu ir 328 straipsnio 1, 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2026 m. gegužės 6 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuteistajam K. D. BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte ir 13 punkte nustatytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir veiką padarė recidyvistas.

Kitas Šiaulių apygardos teismo 2026 m. gegužės 6 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų už nuteistajam K. D. Lietuvos apeliaciniame teisme teiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistojo K. D. nepriteisti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. liepos 15 d. prašymą (Nr. APD-2026-07712) priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas už nukentėjusiajai J. G. Lietuvos apeliaciniame teisme teiktą antrinę teisinę pagalbą palikti nenagrinėtą.