Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu D. M. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dešimties metų laisvės atėmimu. Iš D. M. nukentėjusiajai O. F. priteista 420 Lt turtinės ir 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartimi nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. spalio 26 d., apie 18.00 val., bute, esančiame Lazdijų r., (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė L. F. ne mažiau kaip penkis kartus į veidą ir spyrė vieną kartą į pilvą – taip padarė šiai kraujosruvas pilvo apatinės dalies poodiniuose minkštuosiuose audiniuose, plonosios žarnos sienelės plyšimą ir kraujosruvą plonosios žarnos sienelės plyšimo aplinkoje – dėl to L. F. nuo stipraus pilvo sumušimo, pasireiškusio plonosios žarnos sienelės plyšimu, ūmiu išplitusiu pilvaplėvės uždegimu apie 2007 m. spalio 28 d. mirė. Taip D. M. tyčia nužudė L. F. – padarė BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija iš esmės neišnagrinėjo nuteistojo D. M. apeliacinio skundo, tik pakartojo Kauno apygardos teismo nuosprendyje išdėstytus argumentus. Anot kasatoriaus, jo veika turėjo būti kvalifikuojama kaip nužudymas labai susijaudinus pagal BK 130 straipsnį, nes jis, pamatęs su kitais vyrais girtaujančią savo sugyventinę L. F., labai susijaudino, be to, buvo girdėjęs, kad ji yra jam neištikima, todėl trenkė šiai apie penkis kartus į veidą ir vieną kartą spyrė į pilvą. Savo argumentams dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrįsti nuteistasis D. M. pažymi 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punktą, kuriame, be kitų aplinkybių, nurodyta ir tai, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Neteisėtas asmens poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Pagal BK 130 straipsnį kaltininko veika kvalifikuojama tada, kai nukentėjusiam asmeniui gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgis. Veikos kvalifikavimą pagal BK 130 straipsnį lemia: 1) neteisėtas ar itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis; 2) staiga kilęs didelis kaltininko susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų (afektinės tyčios buvimas), 3) nedelsiant įvykdytas atsakas – nužudymas. Veika kvalifikuojama kaip nužudymas, padarytas labai susijaudinus, tik esant šių sąlygų visumai. Tarp susijaudinimo ir kaltininko veiksmų turi praeiti labai nedaug laiko – atsakas turi būti iš karto po neteisėtų ar itin įžeidžiančių nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena tęsiasi labai trumpą laiką. Didelio susijaudinimo būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/1999, 2K-271/2008).

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo nusikalstamos veikos mechanizmą, konflikto prielaidas, kasatoriaus ir L. F. tarpusavio santykius iki konflikto, nukentėjusiosios ir kasatoriaus veiksmus įvykio metu. Pirmosios instancijos teismas įvertino nukentėjusiosios L. F. elgesį kaip provokuojantį, moraliniu požiūriu netinkamą, ir pagrįstai nusprendė šią aplinkybę vertinti ne kaip turinčią įtakos veikos kvalifikavimui, bet kaip reikšmingą skiriant bausmę už inkriminuotos veikos padarymą (nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta lengvinanti aplinkybė).

Pažymėtina, kad byloje yra 2008 m. sausio 24 d. specialisto (teismo psichiatro eksperto) išvada Nr. 7, kurioje nustatyta, kad netikslinga byloje skirti teismo psichiatrijos ekspertizę; išanalizavus ikiteisminio tyrimo medžiagą, nėra duomenų, kad D. M. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu buvo laikino psichikos sutrikimo būsenos. Tad reiškiant įtarimus ir formuluojant kaltinimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo stadijoje nekilo klausimo dėl D. M. veikos kvalifikavimo pagal privilegijuotą neteisėto gyvybės atėmimo sudėtį (BK 130 straipsnis).

Pirmosios instancijos teisme, remiantis liudytojų J. Č., A. V., nukentėjusiosios O. F. parodymais, buvo nustatyta, kad tiek nuteistasis D. M., tiek ir L. F. vartodavo alkoholinius gėrimus, o fizinio smurto naudojimas buvo įprastas kasatoriaus ir L. F. santykių aiškinimosi būdas. Nustatytos bylos aplinkybės pagrindžia išvadą, kad kasatoriaus nukentėjusiajai suduoti smūgiai nebuvo staigus atsakas labai susijaudinus dėl provokuojančio nukentėjusiosios elgesio – girtavimo su dviem vyrais. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo argumentus dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo, pagrįstai pažymėjo, kad antrą kartą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto aspektu L. F. elgesio nevertina.

Pabrėžtina, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nėra kliūčių vadovautis BPK 256 straipsnio 4 dalimi ir, tinkamai pritaikant baudžiamąjį įstatymą, keisti kaltinimą į lengvesnį, nors to tiesiogiai ir neprašo apeliantas apeliaciniame skunde. Tokioje situacijoje keičiant kaltinimą apeliacinio skundo nagrinėjimo ribos nėra peržengiamos (BPK 320 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas prašymą veiką kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį, viršytų savo įgaliojimus, yra neteisinga, tačiau šis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka trūkumas nėra pagrindas kasaciniam skundui tenkinti. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nagrinėjamoje byloje kasatoriaus veika buvo kvalifikuota teisingai, pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. M. kasacinį skundą atmesti.