Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-261-553/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-10-01
Bylos Nr.: e2A-261-553/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00858-2025-5
Bylos rūšis: Civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija

Teisėjai: Aldona Tilindienė, Neringa Švedienė, Alma Urbanavičienė
Ieškovas: A. K.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Valstybė

Kategorijos

2.6.10.5.2.6Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų

Civilinė byla Nr. e2A-261-553/2026 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00858-2025-5 Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.6 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 1 d. Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Neringos Švedienės, Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti jam iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 500 000 Eur žalą (450 000 Eur turtinę žalą, 50 000 Eur neturtinę žalą), atsiradusią dėl neteisėtų teisėjų ir teismų veiksmų nagrinėjant civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo, 5 proc. metines palūkanas iki visiško reikalavimo įvykdymo.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad Kupiškio rajono apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2-1005/2017 nutraukė ieškovės G. K. ir atsakovo A. K. santuoką, padalino santuokoje įgytą turtą. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-282-227/2018 pakeitė Kupiškio apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimo dalis, kuriomis šalims padalintas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), iš atsakovo ieškovei priteista 74 189,26 Eur piniginė kompensacija, nustatyta priverstinė hipoteka atsakovo turtui, priteisiant G. K. visą minėtą turtą bei, atitinkamai, sumažinant iš A. K. ieškovei priteistiną kompensaciją iki 33 185,84 Eur, sumažinant taikomos priverstinės hipotekos mastą.

Ieškovas nuo 2018 m. lapkričio mėn. ne kartą kreipėsi į teismą su prašymais dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-2-1005/2017, siekdamas ištaisyti esminius proceso pažeidimus, turėjusius reikšmingos įtakos bylos baigčiai, tačiau procesas nebuvo atnaujintas. Teismų veiksmai laikytini neteisėtais, nes: 1) bylą nagrinėjo teisėjas, neturintis teisės jos nagrinėti; 2) teismas priteisė kompensaciją, dalydamas tik ūkio pajamas, neįvertinęs sąnaudų, mokesčių ir įsipareigojimų; 3) teismas neįtraukė į turto balansą ekonomiškai reikšmingos turtinės teisės – valstybinės žemės nuomos; 4) teismas neįtraukė kreditoriaus, nors egzistavo bendra sutuoktinių prievolė, todėl buvo pažeistos kreditoriaus teisės ir iškreiptas turto balansas; 5) teismai nepagrįstai atsisakė atnaujinti procesą byloje, nors egzistavo akivaizdūs proceso ir materialiosios teisės pažeidimai.

Tiek civilinė byla Nr. e2-2-1005/2015, tiek proceso atnaujinimo klausimai buvo nagrinėjami tame pačiame Panevėžio apygardos teisme. Civilinė byla Nr. e2-2-1005/2017 buvo paskirta nagrinėti Kupiškio rajono apylinkės teismo teisėjui R. R., pažeidžiant bylų paskirstymo taisykles. Dėl tokių pažeidimų buvo pažeistas proceso teisėtumo principas ir apribotos ieškovo teisės tinkamai įgyvendinti savo teises, o tai nulėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Teisėjas R. R. tuo metu turėjo vos dviejų mėnesių darbo stažą ir neturėjo specializacijos nagrinėti šeimos bylas. Nepaisant to, jam buvo paskirta nagrinėti sudėtinga ieškovo santuokos nutraukimo byla.

Dalijant sutuoktinių turtą nebuvo užtikrintas turto lygybės principas. Atsakovui buvo priteista žymiai mažiau žemės sklypų. Tie žemės sklypai nesuteikia galimybių tęsti ūkininkavimo. Sklypų vertė ir kokybė nėra apylygiai paskirstytos, o tai sukėlė realų turtinį disbalansą. G. K. gavo žemės sklypus, kurių žemės našumo balas yra aukštesnis, kurie pagal lokaciją yra arčiausiai, o atsakovas – su žemesniu našumo balu, mažesnio ploto ir nutolusius nuo sodybos. Dėl šių sprendimų atsakovui apribotos galimybės vykdyti ūkinę veiklą ir užtikrinti pragyvenimo šaltinį.

Atsakovui padaryta žala siekia 232 047 Eur. Ši žala atsirado dėl gyvenamosios vietos atėmimo ir profesinei veiklai skirtos kontoros nepriteisimo. Buvo sužlugdyta ūkinė veikla, dėl to ieškovas patyrė 15 000 Eur žalą. Dėl kreditoriaus neįtraukimo į bylą ieškovui padaryta 5 943,26 Eur žala. Ieškovui buvo padaryta 1 448,10 Eur turtinė žala dėl užstato priteisimo ieškovei: byloje nebuvo įrodymų, kad užstatas buvo prarastas dėl atsakovo kaltės, užstato klausimas buvo nagrinėjamas kitoje civilinėje byloje, kurios sprendimas dar nebuvo priimtas; santuokoje prievolės yra bendros, todėl užstato kompensacija negalėjo būti priskirta vienam sutuoktiniui; net jei prarasto užstato priteisimas būtų pripažintas pagrįstu, teismas neteisėtai priteisė visą sumą ieškovei, pažeisdamas sutuoktinių turto lygių dalių prezumpciją; byloje nebuvo įrodyta, jog paskola užstato sumai grąžinti buvo padengta iš ieškovės asmeninių lėšų.

Dėl teismų neteisėtų veiksmų atsakovui taip pat buvo padaryta žala lygi ½ neįtraukto bendro turto sumos, t. y. 31 970 Eur. Teismo sprendimu nebuvo padalinta santuokos metu įgyta šalių turtinė teisė (valstybinės žemės nuoma). Teismas dalino tik pajamas, o ne grynąjį rezultatą. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovei ½ visų gautų išmokų, nors ieškovė projekte dalyvavo tik vienerius metus. Ieškovei priteista 17 880 Eur kompensacija turėjo būti mažinama, atsižvelgiant į jos daliai proporcingą mokesčių sumą – 10 000 Eur (už 2 metus). Tai reiškia, kad teisingas kompensacijos dydis turėjo būti 7 880 Eur, tačiau ieškovei buvo priteista 17 880 Eur, t. y. 10 000 Eur daugiau, todėl atsakovui padaryta 10 000 Eur turtinė žala.

Ieškovui padaryta tokio dydžio turtinė žala: 232 047 Eur (1/2 gyvenamojo namo dalis, kontora); 5 943,26 Eur (prievolė kreditoriui); 1 448,10 Eur (prarastas užstatas); 31 970 Eur (piniginės lėšos už parduotą butą); 6 200 Eur (programa „Melioracijų griovių tvarkymas“); 10 000 Eur (už žemės naudojimą 2016–2017 m.); 5 000 Eur (kontoros baldai (integruotos spintos, archyvų spintos, virtuvės baldai, šviestuvai); 157 391,64 Eur (ūkio žlugimas). Neturtinė žala siekia 50 000 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovas savo teisių pažeidimą grindžia netinkamai išnagrinėta jo santuokos nutraukimo byla. Kupiškio rajono apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2-1005/2017 nutraukė ieškovo ir jo sutuoktinės santuoką dėl ieškovo kaltės bei padalino santuokoje įgytą turtą. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-282-227/2018 iš dalies pakeitė Kupiškio apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimo dalį dėl turto padalijimo, atsižvelgęs į šalių konfliktinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3P-1177/2018 atsisakė priimti ieškovo kasacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų. Ieškovas ieškinį grindžia ir tuo, kad teismai nepagrįstai atsisakė atnaujinti procesą minėtoje santuokos nutraukimo byloje, dėl to nebuvo pašalintos padarytos klaidos.

Iš šalių procesinių dokumentų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – ir LITEKO) duomenų teismas nustatė, kad ieškovas aktyviai naudojosi teise kreiptis dėl proceso atnaujinimo santuokos nutraukimo byloje (civilinės bylos Nr. eA2-12047-649/2018, Nr. eA2-12988-783/2018, Nr. eA2-4212-731/2019, Nr. eA2-3135-1000/2020, Nr. eA2-493-1103/2021, Nr. eA2-316-1001/2022). Visose ieškovo nurodytose bylose jo prašymai buvo atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartys, peržiūrėtos apeliacine tvarka, paliktos nepakeistos, o pateikti kasaciniai skundai nebuvo priimti. Nustatęs, kad byloje nėra ginčo nei dėl fakto apie ieškovo nurodytas išnagrinėtas bylas, nei dėl ieškovo pateiktų bei LITEKO sistemoje esančių teismų priimtų procesinių dokumentų turinio, teismas nurodė, jog, nesant ginčo, šios aplinkybės nekartojamos, laikomos nustatytomis.

Teismas konstatavo, kad šioje byloje ieškovas savo teisių pažeidimą grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo išnagrinėtos ir įvertintos (tačiau ieškovas nesutinka su teismų vertinimais ir padarytomis išvadomis) procesiniuose teismų sprendimuose, priimtuose minėtoje santuokos nutraukimo byloje bei ieškovo inicijuotuose procesuose dėl minėtoje byloje proceso atnaujinimo. Dėl to, ieškovui neprieštaraujant ir neįrodinėjant, kad aplinkybės, kuriomis jis grindžia teismų neteisėtus veiksmus, nebuvo ištirtos ir įvertintos jo nurodytuose procesiniuose sprendimuose, šioje byloje nėra pagrindo atskirai konstatuoti, kokios konkrečiai aplinkybės buvo vertinamos ir nustatomos kiekviename ieškovo nurodytame teismo procesiniame sprendime.

Atsižvelgdamas į ieškovo nurodytose bylose priimtus teismų sprendimus, teismas priėjo prie išvados, kad juose buvo išsamiai įvertintos ieškovo nurodytos aplinkybės dėl kreditoriaus neįtraukimo į procesą; dėl buvusios sutuoktinės veiksmų, perregistruojant turto teisinį režimą į bendrosios jungtinės nuosavybės turtą; dėl teismo neteisėtos sudėties pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą; dėl nepadalyto turto, papildomo turto, dėl santuokoje įgytų turtinių teisių į valstybinės žemės sklypus padalijimo; dėl santuokos nutraukimo bylos netinkamo teismingumo nustatymo; dėl turto dalių nustatymo, vertės; ieškovui priteisto namo tinkamumo gyventi; profesinės veiklos bei ūkininkavimo vykdymo ir su tuo susijusio turto dalijimo; išvažiuojamojo teismo posėdžio nesuorganizavimo, dėl teisėjo R. R. teisės nagrinėti ieškovo santuokos nutraukimo bylą, jo skyrimo nagrinėti šią bylą ir kt. Aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia ieškinį šioje byloje, nurodytose bylose buvo išsamiai ištirtos, o ieškovo argumentai dėl šių aplinkybių netinkamo įvertinimo, dėl su tuo susijusių proceso teisės normų pažeidimų procesiniuose sprendimuose buvo motyvuotai atmesti kaip nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsisakydamas priimti ieškovo kasacinius skundus, taip pat konstatavo, kad kasaciniuose skunduose nepagrindžiama, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino, taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo bei taikymo praktikos ir todėl galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Teismas priėjo prie išvados, kad vien ieškovo nesutikimas su teismų išvadomis nepagrindžia, jog šiuo atveju buvo padaryta akivaizdi teisės aiškinimo ar taikymo klaida, kad procesiniai teismų sprendimai yra akivaizdžiai neteisėti. Pažymėtina, kad ieškovas remiasi teisės aktais, nustatančiais teisę į teisingą teismą, tačiau nenurodė aplinkybių, kokia konkrečiai jo nurodytose bylose teisės norma buvo akivaizdžiai netinkamai taikyta ar išaiškinta. Ieškovas atsakovės veiksmų neteisėtumą ir kaltę grindžia savo subjektyviu nesutikimu dėl teismų įvertintų aplinkybių bei dėl bylų išnagrinėjimo rezultato.

Ieškovas neįrodė atsakovės kaltės ir neteisėtų veiksmų, todėl ieškinys laikomas nepagrįstu ir spręsti dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nėra tikslinga. Ieškovas šioje byloje neįrodė, kad jo teisės buvo pažeistos.

Teismas konstatavo ir tai, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, todėl ir šiuo pagrindu ieškinys turi būti atmestas. Teismas netenkino ieškovo prašymo atnaujinti praleistą terminą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovas A. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pasirinko itin siaurą ir formalų bylos nagrinėjimo būdą, visą dėmesį sutelkiant į ankstesnių teismų sprendimų įsiteisėjimo faktą ir ieškinio senaties termino taikymą. Tokiu būdu teismas visiškai netyrė ir nepasisakė dėl esminių bylos elementų: valstybės (teisėjų) veiksmų neteisėtumo, žalos realumo ir priežastinio ryšio.

Teismas neteisingai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias normas. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią, o atmesdamas prašymą atnaujinti terminą, teismas nevertino objektyvių, nuo ieškovo valios nepriklausančių kliūčių bei nenutrūkstamo, aktyvaus teisių gynimo proceso kitose bylose, o tai pagal teismų praktiką laikytina svarbiomis priežastimis praleistam terminui atnaujinti. Tik 2022 m. liepos 19 d., po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galutinai atsisakė priimti kasacinį skundą dėl proceso atnaujinimo, ieškovui atsirado objektyvi teisė reikalauti žalos atlyginimo. Tik šią dieną tapo galutinai aišku, kad teismų padarytos esminės klaidos nebus ištaisytos.

Teismas nepagrįstai konstatavo teismų veiksmų teisėtumą, ignoruodamas sisteminius pažeidimus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad šeimos bylą nagrinėjo reikalaujamos kvalifikacijos neturintis teisėjas, o privalomo kreditoriaus neįtraukimas į procesą, neproporcingas turto padalijimas nebuvo tik ieškovo „teisinis vertinimas“ – tai buvo šiurkščios proceso klaidos, sukėlusios tiesioginę turtinę ir neturtinę žalą ieškovui.

Teismas nepagrįstai suteikė pirmenybę ankstesnių teismų sprendimų galiojimui, ignoruodamas juose padarytas akivaizdžias faktines ir teisines klaidas. Tokia teismo praktika, kai sprendimas tampa tik mechaniniu kitos šalies argumentų atkartojimu, neanalizuojant ieškovo pateiktų įrodymų apie akivaizdžias teismų sistemos klaidas (pvz., kreditoriaus neįtraukimą), reiškia, kad teismas neatskleidė bylos esmės.

Teismo teiginys, kad ieškovas neva nepateikė įrodymų, patvirtinančių prašymo dėl termino atnaujinimo pateikimą, prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Žalos atlyginimo byloje neginčijamas įrodymas yra pats kasacinio skundo tekstas, kuriame buvo aiškiai suformuluotas prašymas atnaujinti praleistą terminą. Teismas, turėdamas prieigą prie visos bylos medžiagos ir LITEKO duomenų, privalėjo ne formaliai konstatuoti įrodymų trūkumą, o įvertinti pateikto procesinio dokumento turinį. Atsisakymas tirti šį esminį įrodymą ir faktinės aplinkybės (prašymo buvimo) ignoravimas reiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą.

Teisiškai ydinga teismo išvada, kad ieškovas galėjo klaidą ištaisyti, teikdamas skundą iš naujo. Jeigu asmuo jau įvykdė procesinę pareigą ir prašymą pateikė, o teismas dėl neatidumo jo „nepastebėjo“, reikalavimas tą patį veiksmą atlikti dar kartą yra neproporcingas ir perkeliantis valstybės institucijų klaidų riziką piliečiui.

Valstybės institucijų sukelta klaidų grandinė lėmė ne tik turtinius praradimus, bet ir ilgalaikius, itin sunkius asmeninius išgyvenimus. Ieškovas ne vienerius metus gyveno nuolatinio teisinio nesaugumo, egzistencinio nerimo ir beviltiškumo būsenoje. Šią būseną nuolat gilino tęstinis bylinėjimasis siekiant proceso atnaujinimo, tikintis, kad teisingumas pagaliau bus įvykdytas. Profesinės veiklos bazės praradimas, priverstinis perkėlimas į sveikatai pavojingas buitines sąlygas bei nuolatinė kova su sisteminiu abejingumu sukėlė negrįžtamą neigiamą poveikį ieškovo dvasinei pusiausvyrai bei fizinei sveikatai.

Bylos žodinis nagrinėjimas yra svarbus siekiant teisingai įvertinti individualią ieškovo situaciją bei jam tekusią neproporcingą naštą. Kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tirti šią akivaizdžią turtinę disproporciją ir proceso klaidų grandines, teigdamas, kad tai tėra subjektyvi ieškovo nuomonė, žodinis paaiškinimų teikimas yra vienintelė veiksminga priemonė įrodyti, jog teismų veiksmai peržengė protingumo bei teisingumo ribas ir sukėlė realią, negrįžtamą žalą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo ieškovo A. K. apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas yra grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir sistemiškai įvertino visus reikšmingus bylos aspektus ir pateikė nuoseklią, teisiškai pagrįstą motyvaciją tiek dėl civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų (įskaitant neteisėtų veiksmų) nebuvimo, tiek dėl ieškinio senaties taikymo, o apeliacinio skundo argumentai to nepaneigia.

Skundžiamame sprendime išsamiai argumentuota, kad ieškovas savo reikalavimus grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios jau buvo nagrinėtos ir įvertintos ankstesniuose procesuose – tiek pagrindinėje santuokos nutraukimo byloje, tiek daugkartiniuose procesuose dėl šios bylos atnaujinimo. Toks vertinimas nėra formalus, kaip teigia ieškovas, bet remiasi objektyvia procesine situacija: visos ieškovo keliamos aplinkybės (dėl kreditoriaus neįtraukimo, teisėjo paskyrimo, galimo šališkumo, turto padalijimo proporcingumo, profesinės veiklos galimybių ir kt.) buvo ne tik iškeltos, bet ir detaliai įvertintos procesiniuose sprendimuose. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad šiose bylose buvo pateikti motyvuoti atsakymai į ieškovo argumentus, o aukštesnių instancijų teismai jų neteisėtumo nekonstatavo, o tai reiškia, jog ieškovas iš esmės siekia iš naujo vertinti jau išspręstą ginčą.

Ypač reikšminga teismo išvada, kad ieškovas nepagrindė, jog kitas teisėjas analogiškoje situacijoje būtų akivaizdžiai priėmęs kitokį sprendimą – būtent šis kriterijus, pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką, yra esminis sprendžiant dėl teisėjo kaltės. Nagrinėjamoje byloje nėra naujų aplinkybių, kurios nebuvo įvertintos ankstesniuose procesuose. Ieškovas, nepaisant suteiktos galimybės tikslinti ieškinį ir konkretinti savo poziciją, to nepadarė.

Teismas pagrįstai nustatė, kad ieškinio senaties termino pradžia sietina su momentu, kai ieškovui tapo žinoma apie jo nurodomus teisės pažeidimus, t. y. ne vėliau kaip 2018 m. balandžio 18 d., kai buvo priimtas ir įsiteisėjo apeliacinės instancijos teismo sprendimas santuokos nutraukimo byloje. Būtent šiuo momentu buvo galutinai suformuluotas teisinis rezultatas, dėl kurio ieškovas reiškia pretenzijas, ir jam tapo žinomos visos jo nurodomos aplinkybės.

Procesai dėl proceso atnaujinimo yra bandymas peržiūrėti jau priimtą sprendimą, todėl jie negali perkelti ieškinio senaties termino pradžios. Be to, teismas motyvuotai konstatavo, kad visi procesai dėl proceso atnaujinimo buvo grindžiami tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios ieškovui buvo žinomos dar pirminės bylos nagrinėjimo metu, o teismai šiuose procesuose nurodė, jog šios aplinkybės nėra naujos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nusprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka Lietuvos apeliaciniame teisme

Ieškovas A. K. apeliaciniame skunde prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymas yra grindžiamas tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumu, tiek aplinkybių, kuriomis apeliantas įrodinėja neteisėtus teismo (teisėjų) atliktus veiksmus, netinkamu vertinimu.

Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę, apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis).

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo. Be to, teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kurio pagrindinė paskirtis – pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tai yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje pažymima, kad žodinio teismo posėdžio antrojoje instancijoje gali nebūti, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma ir atsižvelgiant į proceso aukštesnės instancijos teisme ypatumus (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją, peticijos Nr. 11826/85). Rašytinis procesas galimas, jeigu nėra sprendžiami teisės ar fakto klausimai, kurie negalėtų būti adekvačiai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir rašytiniais šalių paaiškinimais (EŽTT 1991 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Fredin prieš Švediją, peticijos Nr. 12033/86; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Fischer prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju bylos žodinis nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra būtinas. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo žodinio proceso tvarka – teismo posėdyje dalyvavo tiek ieškovas, tiek atsakovės atstovė; ieškovas, kuris pateikė teismui ieškinį bei dubliką, teismui taip pat ne kartą teikė papildomus įrodymus bei paaiškinimus. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad tiek ieškovui, tiek kitiems proceso dalyviams buvo sudarytos galimybės ir žodžiu, ir raštu išdėstyti savo argumentus, pasisakyti dėl nagrinėjamų klausimų bei įrodymų. Be to, visas bylai reikšmingas aplinkybes ieškovas turėjo galimybę išdėstyti (ir išdėstė) raštu apeliaciniame skunde.

Atsižvelgdamas į pirmiau nustatytas aplinkybes, taip pat į tai, kad prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka ieškovas iš esmės grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kuriomis įrodinėja ieškinio reikalavimų pagrįstumą, teismas nusprendžia, jog ieškovas iš esmės siekia pakartotinio bylos nagrinėjimo iš esmės. Aptartų motyvų pagrindu ieškovo prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės

Byloje sprendžiamas ginčas dėl valstybės civilinės atsakomybės taikymo. Ieškovas kreipėsi į teismą su reikalavimu valstybei dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos teismų (teisėjų) neteisėtais veiksmais, nagrinėjant ieškovo santuokos nutraukimo bylą, priteisimo, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnį. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Ši teisės norma nustato valstybės atsakomybę už teismo (teisėjo) klaidas vykdant teismines funkcijas civilinėse bylose. Ji apima ne tik klaidas dėl procesinių veiksmų, bet ir klaidas dėl teismo sprendimų turinio, įskaitant ir teisės aiškinimą ir įrodymų vertinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-1075/2024, 21 punktas).

Pagal aptariamą įstatymo normą, valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos: žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis).

Kitaip nei pagal CK 6.271 straipsnį bei 6.272 straipsnio 1 dalį, CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, yra susieta su teisėjo ar kito teismo pareigūno kalte. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 straipsnis); sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet jog ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

Apeliantas iš esmės teigia, kad žala atsirado dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo, Panevėžio apygardos teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo veiksmų, pasireiškusių tuo, jog: 1) Kupiškio rajono apylinkės teismas, priėmęs 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2-1005/2017, ir Panevėžio apygardos teismas, 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-282-227/2018 iš dalies pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, neteisingai išnagrinėjo civilinę bylą dėl ieškovo santuokos nutraukimo; 2) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3P-1177/2018 nepagrįstai atsisakė priimti ieškovo kasacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų bei 3) teismai nepagrįstai atsisakė atnaujinti procesą ieškovo santuokos nutraukimo byloje (LITEKO duomenimis, iš viso buvo pateikti 6 prašymai atnaujinti bylos nagrinėjimą, iš kurių 4 pateikė apeliantas A. K.), dėl to nebuvo pašalintos ankstesniuose teismo procesuose padarytos klaidos.

Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo (kaip yra nagrinėjamu atveju), kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancinės teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).

Pirmiau minėta, kad Kupiškio rajono apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2-1005/2017 nutraukė ieškovės G. K. ir atsakovo A. K. santuoką dėl A. K. kaltės, padalino santuokoje įgytą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, išsprendė prievolių pripažinimo kreditoriams klausimus bei kt. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-282-227/2018, atsižvelgęs į šalių konfliktinius santykius, iš dalies pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl turto padalijimo – priteisė ieškovei G. K. asmeninės nuosavybės teise (vietoje ankstesnio padalijimo idealiosiomis dalimis) namą su kontora, esančius (duomenys neskelbtini), atitinkamai sumažindamas atsakovo ieškovei priteistą mokėti kompensaciją iki 33 185,84 Eur bei kt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3P-1177/2018 atsisakė priimti ieškovo kasacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo procesinių sprendimų, nurodydamas esant nepakankamai pagrįstus CPK 346 straipsnyje įtvirtintus kasacijos pagrindus.

Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad klausimas dėl ieškovo santuokos nutraukimo, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise valdyto turto padalijimo yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (įsiteisėjęs teismo sprendimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas. Būtinybę laikytis res judicata principo yra įtvirtinęs ir EŽTT. Šis principas yra vienas iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą laikymosi sąlygų, siejamų su teisinio tikrumo principo įgyvendinimu (EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Esertas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 50208/06).

Ieškovas, ieškinyje teigdamas, kad teismų (teisėjų) veiksmai, nagrinėjant ieškovo santuokos nutraukimo bylą, buvo neteisėti, iš naujo kelia tuos pačius klausimus (dėl kreditoriaus R. B. neįtraukimo į santuokos nutraukimo bylą, dėl turto dalių nustatymo bei vertės, ieškovui priteisto namo tinkamumo gyventi, profesinės veiklos bei ūkininkavimo vykdymo ir su tuo susijusio turto dalijimo, išvažiuojamojo teismo posėdžio nesuorganizavimo), kurie buvo keliami visų instancijų teismuose nagrinėjant ieškovo santuokos nutraukimo bylą ir į kuriuos atsakyta minėtais res judicata galią įgijusiais teismų procesiniais sprendimais. Įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai, šalys nebegali kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiais teismo sprendimu ar nutartimi nustatytų faktų ar teisinių santykių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis, CPK 279 straipsnio 4 dalis). Taigi ieškovo santuokos nutraukimo civilinėje byloje priimtų procesinių sprendimų teisėtumas bei pagrįstumas nebegali būti tikrinamas ar kvestionuojamas nagrinėjant šią bylą dėl žalos atlyginimo.

Nors apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ieškinyje išdėstytų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų dėl teismų (teisėjų) padarytų neteisėtų veiksmų nagrinėjant apelianto santuokos nutraukimo bylą, tačiau pažymėtina, jog iš esmės kitų teismų (teisėjų) neteisėtų veiksmų, išskyrus, apelianto manymu, civilinėje byloje dėl apelianto santuokos nutraukimo netinkamai įvertintus įrodymus bei priimtus neteisingus procesinius sprendimus, jis nenurodė. Tačiau vien apeliantui nepalankių procesinių sprendimų priėmimas nėra pagrindas pripažinti, kad jo nurodytoje civilinėje byloje buvo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės taikymo ir aiškinimo klaidos, kurioms esant gali būti sprendžiama dėl valstybės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį. Taip pat byloje nėra duomenų, kad teisėjams dėl jų veiksmų, atliktų nagrinėjant civilinę bylą dėl apelianto santuokos nutraukimo, būtų taikyta drausminė atsakomybė, priimta atskiroji nutartis ir pan. Taigi, teisės aktų nustatyta tvarka nėra konstatuota, kad apelianto nurodyti teismai (teisėjai), nagrinėdami minėtą civilinę bylą, būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus (CPK 185 straipsnis).

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovo įvardytų teismų (teisėjų) neteisėti veiksmai, juo labiau kalti neteisėti veiksmai nagrinėjant ieškovo santuokos nutraukimo bylą, nėra įrodyti, nors savo teiginius dėl tokių neteisėtų veiksmų buvimo fakto privalėjo įrodyti būtent ieškovas (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovas, nesutikdamas su tokia teismo pozicija, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pagrindinių ieškinio argumentų, nesilaikė įrodymų vertinimo, sprendimo motyvavimo taisyklių. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškinio reikalavimus bei faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į esminius ieškinio argumentus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai motyvavo sprendimą. Priimtą procesinį sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo byloje nustatytomis aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu, atsižvelgdamas į byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pagrindą, todėl, be kita ko, nėra pagrindo nuspręsti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ar turėjo susidaręs išankstinę nuomonę dėl ginčo išsprendimo. Apelianto skunde išdėstytos aplinkybės, kurios, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo liko neįvertintos, yra iš esmės tos pačios išnagrinėtoje apelianto santuokos nutraukimo civilinėje byloje jau ištirtos faktinės ir teisinės aplinkybės, kurios, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, yra įvertintos toje byloje priimtais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais ir negali būti vertinamos iš naujo šioje civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo.

Kitas apelianto nurodomas kaip teismo (teisėjų) neteisėtas veiksmas – teismų atsisakymas atnaujinti procesą ieškovo santuokos nutraukimo byloje (Panevėžio apylinkės teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. eA2-12047-649/2018, Nr. eA2-12988-783/2018, Nr. eA2-3135-1000/2020, Nr. eA2-493-1103/2021, Nr. eA2-316-1001/2022 ir Utenos apylinkės teismo išnagrinėta civilinė byla Nr. eA2-4212-731/2019). Apelianto nuomone, aplinkybė, kad teismai atsisakė atnaujinti procesą santuokos nutraukimo byloje, patvirtina, jog tokiu būdu buvo atsisakyta ištaisyti santuokos nutraukimo bylą išnagrinėjusių teismų klaidas. Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Byloje esantys duomenys, taip pat LITEKO II informacija (CPK 179 straipsnio 3 dalis) patvirtina, kad visos Panevėžio apylinkės teismo nutartys ir Utenos apylinkės teismo nutartis, kuriomis buvo atsisakyta atnaujinti procesą apelianto santuokos nutraukimo byloje, jas apskundus apeliacine tvarka, buvo paliktos nepakeistos Panevėžio apygardos teismo ir Šiaulių apygardos teismo nutartimis. Be to, dėl visų pirmiau aptariamų nutarčių buvo pateikti kasaciniai skundai, kurie taip pat nebuvo priimti. Pažymėtina, kad prašymuose dėl santuokos nutraukimo atnaujinimo buvo nurodomos analogiškos aplinkybės (dėl kreditoriaus R. B. neįtraukimo į santuokos nutraukimo bylą; dėl buvusios sutuoktinės veiksmų, perregistruojant turto teisinį režimą į bendrosios jungtinės nuosavybės turtą; dėl teismo neteisėtos sudėties pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą; dėl nepadalinto turto, papildomo turto, dėl santuokoje įgytų turtinių teisių į valstybinės žemės sklypus padalijimo; dėl santuokos nutraukimo bylos netinkamo teismingumo nustatymo; profesinės veiklos bei ūkininkavimo vykdymo ir su tuo susijusio turto dalijimo), kuriomis apeliantas grindė ieškinį ir šioje byloje. Atkreiptinas dėmesys, kad teismai, atsisakydami atnaujinti procesą santuokos nutraukimo byloje, inter alia (be kita ko) nurodė, jog tos aplinkybės, kurias ieškovas nurodė kaip pagrindą atnaujinti procesą, jam turėjo būti žinomos santuokos nutraukimo proceso metu. Nurodytos aplinkybės leidžia nuspręsti, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsisakant atnaujinti procesą ieškovo santuokos nutraukimo byloje buvo padaryta akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo bei taikymo klaidų.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog civilinėje byloje dėl ieškovo santuokos nutraukimo buvo padarytų akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nusprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pareikštame ieškinyje ieškovas iš esmės reiškia nesutikimą su civilinėje byloje teismų nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su ieškovo santuokos nutraukimo procesu, teisiniu vertinimu, o teismų (teisėjų) neteisėtais veiksmais įvardijami civilinės bylos išnagrinėjimo procesiniai rezultatai, lėmę dalies ieškovo reikalavimų, vėliau skundų bei prašymų atnaujinti bylos nagrinėjimą atmetimą. Šiuo atveju civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo ieškovas iš esmės siekia iš naujo išnagrinėti ginčą dėl jo santuokos nutraukimo ir turto padalijimo, o tai, kaip jau minėta, yra negalima. Tokį tikslą patvirtina ir ieškovo reikalaujama turtinė žala, kuri iš esmės yra siejama su ieškovo santuokos nutraukimo byloje reikštais ir nepatenkintais reikalavimais, jų vertėmis (dydžiais).

Aptartos aplinkybės indikuoja, kad teismai, tiek priėmę sprendimus santuokos nutraukimo byloje, tiek priėmę sprendimus neatnaujinti nurodytos bylos proceso, išsamiai, vadovaudamiesi aktualiomis įstatymų nuostatomis, atsakė į ieškovo keliamus klausimus, užtikrindami teisę kreiptis į teismą dėl teisių gynimo. Sprendimai, kurie buvo priimti ne tokie, kokių tikėjosi ieškovas, negali būti laikomi teismų (teisėjų) neteisėtų veiksmų įrodymu, t. y. to, kad teismai, priėmę sprendimus ieškovo santuokos nutraukimo byloje bei bylose dėl santuokos nutraukimo bylos proceso atnaujinimo padarė akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo bei taikymo klaidą. Ieškinyje pateikiamos aplinkybės taip pat nepatvirtina ir kitos civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos – kaltės, t. y. ieškinyje nėra pagrindžiama ne tik tai, kad buvo aiškiai pažeisti konkretūs įstatymai, priimant atitinkamus sprendimus, tačiau ir tai, jog kitas teisėjas (teisėjai) tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip, ką būtina nustatyti tokio pobūdžio bylose. Priešingai, nagrinėjamoje byloje pateikti duomenys rodo, kad ieškinyje išdėstytos aplinkybės jau buvo įvertintos teismų (įskaitant aukštesnės instancijos teismus), iš kurių procesinių sprendimų galima nustatyti, jog ieškovo nurodytose bylose pažeidimai nebuvo padaryti.

Atsižvelgdama į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti ieškovo argumentams dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepagrįstumo ir neteisėtumo. Priešingai nei įrodinėja apeliantas, ne pirmosios instancijos teismas tariamai nepagrįstai nenustatė, bet ieškovas iš esmės nenurodė ir neįrodė egzistuojant sąlygas atsakovės civilinei atsakomybei kilti.

Dėl ieškinio senaties

Skunde ieškovas taip pat nesutinka ir pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Viena vertus ieškovas teigia, kad termino ieškiniui pateikti nepraleido, antra vertus, tvirtina, jog egzistuoja pagrindas tokį terminą atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017, 45 punktas).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 9 dalis).

Byloje bei LITEKO esantys duomenys patvirtina, kad apeliantas ieškinį dėl žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismui pateikė 2025 m. liepos 22 d. Nors, ieškovo įsitikinimu, ieškinio senatis šiuo atveju turi būti skaičiuojama nuo paskutinio teismo procesinio sprendimo, kuomet ieškovui tapo aišku, kad jis nebeturi galimybės ištaisyti teismų klaidų įprastinėmis teisinėmis priemonėmis, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 19 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti paskutinį pateiktą kasacinį skundą dėl proceso atnaujinimo santuokos nutraukimo byloje, tačiau su tuo sutikti nėra pagrindo.

Šioje nutartyje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas žalą, kurią tariamai sukėlė teismų, nagrinėjusių ieškovo santuokos nutraukimą bylą veiksmai, sieja su aplinkybėmis, kurios buvo vertinamos ir ieškovui žinomos nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą. Be to, minėta, kad nagrinėdami ieškovo pareiškimus dėl proceso atnaujinimo, teismai nenustatė, jog jo nurodytos aplinkybės yra naujai paaiškėjusios, priešingai, konstatavo, kad tos aplinkybės turėjo būti ieškovui žinomos bylos dėl santuokos nutraukimo proceso metu. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su apskųsto sprendimo išvada, kad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutarties, kuria iš dalies buvo pakeistas Kupiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimas ieškovo santuokos nutraukimo byloje. Būtent šiuo momentu (2018 m. balandžio 18 d.) buvo galutinai suformuluotas teisinis ginčo rezultatas ir ieškovui tapo žinomos visos jo nurodomos aplinkybės.

Pažymėtina, kad priešingos išvados neleidžia daryti ir ieškovo argumentai dėl senaties termino pabaigos 2022 m. liepos 19 d. Minėta, kad ieškinys dėl žalos priteisimo buvo pareikštas 2025 m. liepos 22 d., taigi de facto (faktiškai) ir de jure (teisiškai) praleidus (nors ir nežymiai) trejų metų ieškinio senaties terminą.

Prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ieškovas pirmosios instancijos teismui pateikė 2025 m. gruodžio 12 d., t. y. po to, kai atsakovė, atsiliepdama į ieškinį, pareiškė teismui prašymą ieškinio reikalavimams pritaikyti ieškinio senatį. Nors apelianto įsitikinimu, aktyvus teisių gynimas teikiant prašymus dėl bylos proceso atnaujinimo laikytina svarbia priežastimi praleistam terminui atnaujinti, tačiau prašymas dėl proceso atnaujinimo yra bandymas peržiūrėti jau priimtą sprendimą, todėl jis negali perkelti ieškinio senaties termino pradžios.

Dėl proceso baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas atmesti ieškovo A. K. ieškinį dėl žalos, padarytos teismų (teisėjų) neteisėtais veiksmais, priteisimo, tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi aktualiais kasacinio teismo išaiškinimais ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti ieškovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas spręstinas vadovaujantis CPK 93, 302 straipsniais. Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Atsakovei nepateikus nei prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nei tokių išlaidų patyrimo faktą ir dydį patvirtinančių įrodymų, pastarųjų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Neringa ŠvedienėAldona TilindienėAlma Urbanavičienė