Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ atskirąjį skundą ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Kemi Service“ prisidėjimą prie atskirojo skundo dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. liepos 15 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltmarket“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Kauno energija“ dėl neteisėtų perkančiojo subjekto sprendimų panaikinimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Kemi Service“, uždaroji akcinė bendrovė „Martonas“, uždaroji akcinė bendrovė „Detalitos servisas“, išvadą teikianti institucija Viešųjų pirkimų tarnyba,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo, prisidėjimo prie jo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdytos apeliantės vykdomo pirkimo procedūros ir uždrausta sudaryti pirkimo sutartį su UAB „Kemi Service“, o jeigu sutartis jau sudaryta – sustabdytas jos vykdymas iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Asmuo, siekdamas pasinaudoti tokia išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti ir atitinkamą prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo, ir pagrįsti šį prašymą svariais argumentais, dėl ko jam taikytina nurodyta išimtis iš bendrosios taisyklės.

CPK 314 straipsnyje įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teismui teikti naujus įrodymus užtikrina teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkertant kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalinama (arba sumažinama) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas). Tam tikrais išskirtiniais atvejais apeliacinės instancijos teismas, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, gali pritaikyti išimtį, bet prieš tai turi įsitikinti, ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise ir ar naujai prašomas priimti įrodymas (įrodymai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą (nagrinėjamu atveju sprendžiant procesinį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

Nagrinėjamu atveju apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė duomenis apie turimas transporto priemones (sąrašą), sąskaitų už remonto darbus suvestinę ir būtinų remonto darbų sąrašą, tačiau nesuformulavo prašymo priimti naujus įrodymus. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė 2025 m. lapkričio 20 d. susitarimą prie 2025 m. sausio 17 d. lengvųjų ir krovininių automobilių (iki 3,5 tonos bendrosios masės) techninės priežiūros ir remonto paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. MR-KE-2025-107-8 dėl sutarties pratęsimo; šalių 2026 m. liepos 19 d.–2026 m. liepos 30 d. el. laiškus; komercinio pasiūlymo Nr. SQ_00012 pirminę ir patikslintą versijas; 2026 m. liepos 30 d. PVM sąskaitą faktūrą; centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos duomenis apie 2026 m. liepos 17 d. išsiųstą ir apeliantės perskaitytą pranešimą. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą suformulavo prašymą priimti naujus įrodymus, nurodė, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po skundžiamos nutarties priėmimo, kadangi daugelis įrodymų atsirado po skundžiamos nutarties priėmimo ir po atskirojo skundo pateikimo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kadangi apeliantės ir atsakovės pateikti nauji įrodymai, nurodyti šios nutarties 16 punkte, yra reikšmingi vertinant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą ir jų taikymo laikotarpį, įvertinus tai, kad dalis ieškovės teikiamų įrodymų atsirado po skundžiamos nutarties priėmimo, jų nebuvo galimybės pateikti pirmosios instancijos teismui, taip pat įvertinus tai, jog minėtų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, apeliantės ir ieškovės naujai pateikti įrodymai priimami ir bus vertinami kartu su kitais, byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

Dėl ieškovės pateiktų naujų įrodymų pažymėtina, kad ieškovė, be kita ko, pateikė apeliacinį skundą su priedais dėl pirmosios instancijos teismo 2026 m. rugsėjo 8 d. sprendimo panaikinimo, kuris yra pateiktas pirmosios instancijos teismui, t. y. apeliacinis skundas yra nagrinėjamos bylos dalis, todėl šio naujo įrodymo priėmimo klausimas nesprendžiamas.

Ieškovė taip pat pateikė 2026 m. rugsėjo 18 d. el. laiškus (užklausas ir atsakymus), kurie iš esmės papildo kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus argumentus. Be to, šių naujų įrodymų priėmimas galėtų užvilkinti bylos nagrinėjimą, kadangi kiti bylos dalyviai turėtų būti informuoti apie jų priėmimą. Atsižvelgiant į tai, ieškovės pateiktus naujus įrodymus (2026 m. rugsėjo 18 d. el. laiškus (užklausas ir atsakymus)) atsisakoma priimti.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų viešųjų pirkimų bylose

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taigi, įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus viešųjų pirkimų bylose, be bendrųjų laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančių teisės normų, taikomų tokių bylų nagrinėjimui, yra taikomos specialiosios nuostatos, įtvirtintos CPK 423⁷ straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas priima motyvuotą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais ir viešuoju interesu. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių viešųjų pirkimų bylose taikymui būtinų sąlygų visuma – 1) tikėtinas ieškinio reikalavimų pagrįstumas, 2) grėsmė teismo sprendimo įvykdymui netaikius šių priemonių, 3) jų atitiktis ekonomiškumo, efektyvumo, proporcingumo principams bei įvertinimas, kad jų neigiamos pasekmės viešajam interesui neviršys teikiamos naudos.

Dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo

Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo ir aiškinimo praktikoje ne kartą nurodyta, kad spręsdamas klausimą, ar ieškinys preliminariai pagrįstas, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas atlieka tik pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų, iš pirmo žvilgsnio) vertinimą, kurio tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti patenkintas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino ieškinio prima facie pagrįstumą, kadangi tokia pozicija prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo praktikai, suformuotai 2013 m. kovo 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013 ir 2014 m. liepos 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

Įvertinus Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013 ir 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014 nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas šiose nutartyse vertino nagrinėtose bylose pateiktų ieškinių prima facie pagrįstumą, t. y. preliminariai įvertino, ar nagrinėtų bylų ieškovų pateikti įrodymai preliminariai pagrindžia ieškinių faktinį pagrindą ir jų reikalavimų pagrįstumą. Vien tai, kad minėtose Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse buvo išsamiai nurodyti nagrinėtų bylų ieškovų pateikti įrodymai ir jie preliminariai įvertinti ieškinių faktinių aplinkybių kontekste, įvertinus, ar galėtų būti priimti nagrinėtų bylų ieškovams palankūs teismo sprendimai, nereiškia, jog skundžiamoje nutartyje CPK 144 straipsnio 1 dalyje pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga nustatyta nepagrįstai. Ieškovė ieškinyje suformulavo ieškinio dalyką (prašo panaikinti apeliantės sprendimą dėl pirkime sudarytos pasiūlymų eilės ir laimėtojos pasiūlymo pripažinimo laimėjusiu, taip pat prašo panaikinti apeliantės sprendimą, kuriuo atmesta ieškovės pretenzija bei prašo įpareigoti apeliantę iš naujo atlikti laimėtojos pasiūlymo atitikties vertinimą), nurodė ieškinio faktinį pagrindą (dėl pirkimo procedūros ir laimėtojos atitikties pirkimo dokumentų reikalavimams bei nepagrįsto pretenzijos atmetimo), kurį pagrindė teisiniais argumentais, kartu su ieškiniu pateikė reikiamus įrodymus, nenustatyta, kad ieškovė pasirinko akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą teisių gynimo būdą, todėl tokie reikalavimai nagrinėtini teisme, ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas yra tinkamas ir įtvirtintas VPĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Be to, ieškovė pasinaudojo CPK 423² straipsnyje ir VPĮ 101 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta privaloma ginčo sprendimo ne teisme tvarka. Taigi, šios aplinkybės pagrindžia preliminarų ieškinio pagrįstumą. Ieškinio reikalavimų materialinis teisinis pagrįstumas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavęs tikėtiną ieškinio pagrįstumą ir pripažinęs pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą, apeliantės nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo suformuluotos praktikos nepažeidė.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, vertindamas pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atlieka tik preliminarų ieškinio pagrįstumo vertinimą ir preliminariai nustato, ar galėtų būti priimtas galbūt ieškovei palankus teismo sprendimas. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas nei ieškinio faktinio pagrindo, nei ieškinio dalyko nevertina ir nenagrinėja jų materialinio teisinio pagrįstumo iš esmės. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos vertinti ieškinio turinio, argumentų ryšio su pretenzijos pagrindu, analizuoti, ar ieškovės pozicija atitinka viešųjų pirkimų teisėje taikomus principus ir imperatyvus. Nors apeliantė teigia, kad net ir patenkinus ieškovės ieškinį, ji netaptų pirkimo laimėtoja, ieškovė neginčija kitų tiekėjų pasiūlymų ir jų įtraukimo į atitinkamas eilės vietas, todėl ji neturi teisinio suinteresuotumo (apeliantės ir trečiojo asmens teigimu, suinteresuotumo nebuvimą pagrindžia kasacinio teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-378/2020), tačiau vertinimas, ar ieškovė turi teisinį suinteresuotumą pareikšti ieškinį, atsižvelgiant į kasacinio teismo 2020 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-378/2020 išaiškinimą, ar ieškinio patenkinimo atveju ieškovei galėtų kilti teisinės pasekmės, ar ieškovė suformulavo pakankamus ieškinio reikalavimus, ar techninės specifikacijos 5.2 papunktis ir specialiųjų pirkimo sąlygų 6.1 papunktis įpareigojo pirkimo laimėtoją pateikti įrangos dokumentus dalyvaujant pirkime, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, kuris atliekamas įvertinant visų šalių argumentus ir įrodymus. Pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinio teismo suformuota praktika patvirtina, kad aplinkybės dėl ieškovės suinteresuotumo išsprendžiamos tik bylą išnagrinėjus iš esmės, įvertinus abiejų šalių pateiktų įrodymų visumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-270-934/2023, 19 punktas; 2026 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-728-1097/2026, 16 punktas).

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2026 m. rugsėjo 8 d. sprendimu: (1) nutraukė civilinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti apeliantės 2026 m. liepos 9 d. sprendimą, kuriuo atmesta ieškovės 2026 m. liepos 1 d. pretenzija ir atsisakyta sustabdyti pirkimo procedūras; (2) kitą ieškinio dalį atmetė; (3) priteisė iš ieškovės atsakovei 8 228 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme; (4) priteisė iš ieškovės trečiajam asmeniui UAB ,,Kemi Service“ 2 662 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme; (5) sprendimui įsiteisėjus, panaikino skundžiama nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad šis sprendimas nėra įsiteisėjęs, ieškovė 2026 m. rugsėjo 22 d. pateikė apeliacinį skundą. Įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas jau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje turėjo pakankamą pagrindą padaryti išvadą, kad ieškinys yra preliminariai nepagrįstas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo konstatuoti preliminaraus ieškinio nepagrįstumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste.

Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui

Apeliantė nesutinka su skundžiamos nutarties išvada, kad nesiėmus prevencinių priemonių ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti nebeįmanomas, kadangi ieškovė grėsmės neįrodė. Pirkimo procedūrų užbaigimas ar priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas nepatvirtina grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sąlygos – grėsmės būsimo ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui – (ne)egzistavimo. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, šioje byloje nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų nepagrįstai bloginama ieškovės padėtis, nes toliau tęsiantis pirkimo procedūroms kyla reali grėsmė, kad atsakovė turės teisę sudaryti sutartį su kitais pirkimą laimėjusiais tiekėjais, dėl to teismine tvarka nustačius viešojo pirkimo sąlygų materialinius ir procedūrinius pažeidimus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti (CPK 144 straipsnis), o sugrąžinti buvusią padėtį gali tapti nebeįmanoma. Tokiu atveju, patenkinus ieškovės reikalavimus, atsirastų poreikis papildomai spręsti klausimus dėl pirkimo sutarties galiojimo, restitucijos taikymo, ieškovės patirtos žalos atlyginimo, alternatyvių sankcijų taikymo apeliantei ir pan. Tokiu būdu ieškovei būtų apsunkinta galimybė šioje byloje veiksmingai apginti savo teises, nes, nepaisant galbūt palankaus teismo sprendimo priėmimo, jai galėtų būti užkirstas kelias sudaryti pirkimo sutartį ir ieškovė turėtų reikšti naujus reikalavimus dėl žalos atlyginimo, o tai galėtų iš jos pareikalauti papildomų laiko ir finansinių sąnaudų. Taip pat tokia situacija būtų nepalanki ir apeliantei, kuri susidurtų su dvigubo mokėjimo rizika, t. y. turėtų ne tik pirkimo sutartyje nustatyta tvarka atsiskaityti už teikiamas paslaugas su pirkimo laimėtoja, tačiau taip pat sumokėti baudą ir (ar) piniginę kompensaciją ieškovei. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą nuspręsti, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, šalių grąžinimas į iki galimo teisės pažeidimo buvusią padėtį gali iš esmės pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Nors apeliantė teigia, kad skundžiamos nutarties išvada dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo viešųjų pirkimų bylose paneigia jų išimtinį pobūdį, tačiau grėsmės pripažinimas tokio pobūdžio viešųjų pirkimų bylose, priešingai nei teigia apeliantė, atitinka aktualią Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką.

Dėl viešojo intereso, ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principų

Apeliantė nurodė, kad ieškovės pozicija dėl pirkimo procedūrų sustabdymo sukeliamų padarinių yra nenuosekli, o pirmosios instancijos teismas nepatikrino, ar apeliantė gali užtikrinti transporto priemonių techninę priežiūrą ir remontą pirkimo procedūrų sustabdymo laikotarpiu, motyvuojamojoje dalyje neatliko jokio savarankiško vertinimo, kokią reikšmę perkamos paslaugos turi atsakovės vykdomoms visuomenei būtinoms funkcijoms, neįvertino transporto priemonių paskirties, aptarnaujamos infrastruktūros apimties, faktinės transporto priemonių parko būklės ir remonto poreikio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad viešojo intereso apsauga sprendžiant viešųjų pirkimų ginčus turi apimti abu jo aspektus – tiek visuomenės interesą dėl tam tikro pirkimo objekto (prekės, paslaugos, darbų rezultato) ir jo teikiamos naudos, tiek ir visuomenės interesą užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi – nė vienas iš jų a priori (iš anksto) neturi pirmenybės vienas kito atžvilgiu; sprendimas ginti viešąjį interesą kaip visuomenės suinteresuotumą pirkimo objektu ir jo teikiama nauda turėtų būti grindžiamas realios ar realiai numatomos žalos visuomenei ar jos daliai, neigiamos įtakos žmonių gerovei pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad pirmiau nurodyti pagrindai turėtų būti aiškinami ir taikomi siaurai bei apimti tik tam tikras išskirtines situacijas, inter alia (be kita ko), atsižvelgiant į šiuos kriterijus: a) ar tam tikras visuomenės interesas dėl pirkimo objekto nebuvo tenkintas ilgą laiką arba niekada ir tokia situacija per se (savaime) nėra ar anksčiau nebuvo laikoma kaip sukelianti realios žalos visuomenei; b) ar visuomenei nekyla akivaizdžios ir neištaisomos žalos, susijusios su svarbiausių konstitucinių gėrių apsauga (visuomenės saugumas, individų sveikata ir pan.); c) ar visuomenės intereso patenkinimas reikalauja ypatingos skubos, kuri pateisintų pirkimo objekto poreikio iškėlimą prieš sąžiningą tiekėjų konkurenciją, ir kt.

Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl tiekėjų pažeistų teisių gynybos priemonių taikymo reikšmės, taip pat išaiškinta, kad teismai, priimdami sprendimus netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių (sustabdyti viešojo pirkimo procedūras, įpareigoti nesudaryti viešojo pirkimo sutarties, sustabdyti jos vykdymą, kt.), turi atsižvelgti į viešojo intereso sudėtinių dalių tarpusavio derinimą, įvertinti neteisėtai sudaryto sandorio išsaugojimo grėsmes, riziką, kad nepagrįstai iš viešojo pirkimo pašalintas ar jo laimėtoju nepripažintas ūkio subjektas gali siekti prisiteisti negautas pajamas. Dėl tokios situacijos viešosios lėšos gali būti išleidžiamos neracionaliai (perkančiosios organizacijos gali susidurti su dvigubo mokėjimo už sutartį situacijomis). Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas ir teismų taikomos bylų nagrinėjimo organizacinės priemonės suponuoja palyginti operatyvų viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimą. Dėl to pagrįsta ir racionalu, išskyrus tam tikras specifines situacijas, kai iš tiesų būtina skubiai, neatsižvelgiant į ginčo baigtį, užtikrinti viešąjį interesą dėl pirkimo objekto ar jo teikiamos naudos, apginti ieškovų tiekėjų turtinius interesus, inter alia (be kita ko), dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir neteisėtai sudarytos viešojo pirkimo sutarties panaikinimo, jau pirmame teismo procese dėl neteisėtų perkančiųjų organizacijų veiksmų, o ne vėliau sprendžiant ginčus dėl pastarųjų civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-359-469/2018, 32, 38 ir 39 punktai).

Sutiktina, kad apeliantės nurodomi pirkimo procedūrų sustabdymo sukeliami neigiami padariniai yra jai aktualūs, siekiant tinkamai vykdyti funkcijas, susijusias su visuomenės intereso užtikrinimu. Tačiau aplinkybė, kad sustabdžius pirkimų procedūras apeliantė patiria neigiamų padarinių negalėdama užtikrinti transporto priemonių techninės apžiūros ir remonto paslaugų dėl pirkimo procedūrų sustabdymo, o tai turi įtakos apeliantės vykdomoms funkcijoms, susijusioms su šilumos ir karšto vandens gamyba ir tiekimu, jų priežiūra, apimtimis, nereiškia, jog prioritetas turi būti suteikiamas išimtinai šiam viešajam interesui, nepaisant kito viešojo intereso – kad viešieji pirkimai būtų vykdomi skaidriai ir nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodyti neigiami galimi padariniai negali būti vertinami kaip svarbesni už galimus padarinius tuo atveju, jeigu pirkimų procedūros nebūtų sustabdytos. Apeliantė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų daromos žalos visuomenei faktą, o tai, kad apeliantė pateikė duomenis apie transporto priemonių remonto išlaidas ar būtinų remonto darbų sąrašą nepagrindžia skubaus pirkimo procedūrų įgyvendinimo poreikio, juo labiau kad pirkimo sustabdymo laikotarpis nėra pakankamai ilgas (nagrinėjama byla jau yra išnagrinėta pirmosios instancijos teisme 2026 m. rugsėjo 8 d.), o CPK yra nustatyti pakankamai trumpi viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimo terminai (CPK 423⁶ straipsnio 1 dalis, 423⁸ straipsnio 4 dalis, 423⁹ straipsnis). Šiuo atveju nėra pagrindo suteikti prioriteto visuomenės interesui, susijusiam su pirkimo objektu.

Nors apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino duomenų, susijusių su transporto priemonių technine apžiūra, remontu, nevertino transporto priemonių paskirties, faktinės transporto priemonių parko būklės, apeliantės vykdomų paslaugų poreikio visuomenės būtinoms funkcijoms užtikrinti ir jų apimties, tačiau duomenys, susiję su transporto priemonių technine apžiūra, remontu, jų paskirtimi, transporto priemonių parko būkle pirmosios instancijos teismui skundžiamos nutarties priėmimo metu nebuvo žinomi. Apeliantės vykdomos funkcijos ir jų apimtis skundžiamoje nutartyje taip pat nebuvo vertinti, tačiau net ir įvertinus šiuos duomenis, jie nesudarytų pagrindo padaryti priešingos išvados nei ji padaryta skundžiamoje nutartyje. Papildomas tokių duomenų vertinimas būtų perteklinis, kadangi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės ne tik užtikrintų tinkamą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet ir tai, jog bus užkirstas kelias tolesniam viešojo intereso pažeidimui, o kartu tai skatins apeliantės suinteresuotumą operatyviu procesu byloje. Be to, kaip minėta, apeliantė nepateikė duomenų, pagrindžiančių šiuo metu daromos žalos faktą dėl negalimų atlikti paslaugų visuomenės būtinoms funkcijoms užtikrinti ir neatidėliotiną transporto priemonių remonto ir (ar) techninės apžiūros paslaugų pirkimo poreikį. Apeliantės pateikti duomenys apie turimas transporto priemones, sąskaitų už remonto darbus suvestinė ir būtinų remonto darbų sąrašas tokios žalos fakto nepagrindžia, juo labiau kad sąskaitų už remonto darbus suvestinė sudaryta iki skundžiamos nutarties priėmimo, o remonto darbų sąrašas pagrindžia tik turimus atlikti transporto priemonių planinius darbus (tepalų keitimą). Dėl nurodytų aplinkybių, šie apeliantės teiginiai vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio, nesudarantys pagrindo panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Dėl apeliantės argumentų, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sukeliama žala viršija jų galimą naudą, jos neužtikrina teisingos konkuruojančių interesų pusiausvyros, pažeidžia viešąjį interesą bei ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus, todėl vadovaujantis CPK 423⁷ straipsnio 1 dalimi, neturėjo būti taikomos, pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nenustatytas poreikis skubiai užtikrinti viešąjį interesą, susijusį dėl pirkimo sustabdymo sukeliamų padarinių, todėl vykdomo pirkimo teisėtumo užtikrinimas šiuo atveju yra prioritetinis. Taigi, ieškinio patenkinimo atveju ieškovės galbūt pažeistų teisių gynybos įtaka būtų esminė, todėl pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra teisėtas ir pagrįstas. Įvertinus tai, daroma išvada, kad nėra pažeistas viešasis interesas, o taip pat ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principai, bei neegzistuoja CPK 423⁷ straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga dėl kurios laikinosios apsaugos priemonės galėtų būti netaikomos.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindamas nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika analogiško pobūdžio bylose, atskirojo skundo argumentai to nepaneigia, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovė suformulavo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas išsprendžiamas užbaigiant bylos nagrinėjimą sprendimu ar nutartimi, atsižvelgiant į visos bylos baigtį, bet ne į atskiro procesinio veiksmo byloje rezultatą. Tokios pozicijos laikomasi kasacinio teismo praktikoje, kurioje nurodyta, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal šią teisės normą nepriteistinas. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties tarpiniu procesiniu klausimu, kol bylos nagrinėjimas iš esmės nėra baigtas, neturi pagrindo skirstyti bylinėjimosi išlaidų remdamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi. Šis klausimas spręstinas teismui priimant bylos nagrinėjimo baigiamąjį teismo aktą (baigiamąjį teismo procesinį sprendimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018, 20 punktas; 2022 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-943/2022, 48 punktas). Atsižvelgiant į tai, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2026 m. liepos 15 d. nutartį palikti nepakeistą.