Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Nemėžio komunalininkas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 22 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Požeminės linijos“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Nemėžio komunalininkas“ dėl pirkimo sąlygos (ekonominio naudingumo vertinimo kriterijaus) teisėtumo.

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Požeminės linijos“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti neteisėtomis ir panaikinti atsakovės UAB „Nemėžio komunalininkas“ supaprastinto „Nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Vilniaus r. sav., Kalvelių sen., Šumsko mstl.“ pirkimo Nr. 6564135 (toliau – pirkimas) specialiųjų sąlygų 7 priedo 1.2.4 papunkčio nuostatas, įtvirtinančias vieną iš pasiūlymų ekonominio naudingumo vertinimo kriterijų, t. y. pajėgumų paskirstymo planą (T4). Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti pirkimo procedūras iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Grįsdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovė nurodė, kad nėra pagrindo pareikštų reikalavimų laikyti akivaizdžiai nepagrįstais; ieškinyje nurodyti argumentai bei pateikti įrodymai, kurie, preliminariai vertinant, patvirtina ieškovės pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Be to, pareikštas ieškinys atitinka visus jam keliamus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 423³ straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, įskaitant CPK 423³ straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimą. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovės teisių ir teisėtų interesų teisinė gynyba taptų beprasmė, o ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas, nes neišvengiamai susiklostytų situacija, kad byloje teismui dar nepriėmus galutinio sprendimo, pirkimo procedūros bus užbaigtos ir pirkimo sutartis jau bus sudaryta bei pradėta vykdyti. Be to, ieškiniu keliamas pirkimo dokumentų teisėtumo klausimas. Netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau išnagrinėjus bylą, pasitvirtinus duomenims apie pirkimo dokumentų sąlygų dėl pasiūlymų vertinimo kriterijaus neteisėtumą, tiek pačiai atsakovei, tiek Europos sąjungos biudžetui, tiek viešam interesui būtų padaryta neatitaisoma ir didelė žala, nes reikštų, kad pirkime ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas buvo išrinktas ir su jį pateikusiu tiekėju sutartis buvo sudaryta pagal neteisėtas pasiūlymų ekonominio naudingumo vertinimo sąlygas. Nors ginčo pirkimu siekiama įsigyti darbus, kuriais būtų atlikti naujo nuotekų tinklo įrengimo darbai Šumsko miestelyje, atsakovė nėra pateikusi duomenų, kurie leistų spręsti, jog egzistuoja skuba atlikti darbus. Prašomos laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti taikomos, nes atitinka ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus.

Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Nemėžio komunalininkas“ prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 22 d. nutartį ir priimti naują nutartį – atmesti ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones; tuo atveju, jei teismas atmestų pirmąjį reikalavimą ir vertintų, kad byloje yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 22 d. nutartį – ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkinti iš dalies ir nustatyti įpareigojimą perkančiajai organizacijai UAB „Nemėžio komunalininkas“ nesudaryti viešojo pirkimo sutarties viešajame pirkime. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje nustatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų viešųjų pirkimų bylose

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taigi, įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus viešųjų pirkimų bylose, be bendrųjų laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančių teisės normų, taikomų tokių bylų nagrinėjimui, yra taikomos specialiosios nuostatos, įtvirtintos CPK 423⁷ straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas priima motyvuotą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais ir viešuoju interesu. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą.

Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių viešųjų pirkimų bylose taikymui būtinų sąlygų visuma – 1) tikėtinas ieškinio reikalavimų pagrįstumas, 2) grėsmė teismo sprendimo įvykdymui netaikius šių priemonių, 3) jų atitiktis ekonomiškumo, efektyvumo, proporcingumo principams bei įvertinimas, kad jų neigiamos pasekmės viešajam interesui neviršys teikiamos naudos.

Dėl preliminaraus ieškinio (ne)pagrįstumo

Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo ir aiškinimo praktikoje ne kartą nurodyta, kad, spręsdamas klausimą, ar ieškinys yra preliminariai pagrįstas, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas atlieka tik pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie vertinimą, kurio tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti patenkintas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

Nagrinėjamu atveju apeliantė argumentuoja, kad ieškinys yra akivaizdžiai prima facie nepagrįstas, nes ieškovė neturi teisinio suinteresuotumo ginčyti pirkimo sąlygas, t. y. ieškovės ginčijama pirkimo sąlyga nepažeidžia ieškovės teisių ar teisėtų interesų, neriboja ieškovės galimybės dalyvauti ar laimėti pirkimą; ieškovės teisių pažeidimo nebuvimą parodo pirkimo eiga – ieškovė su pasiūlymu pateikė pajėgumų paskirstymo planą (T4), kaip reikalaujama ieškovės ieškiniu ginčijamoje pirkimo sąlygoje; ieškiniu vykdoma bendro pobūdžio viešojo pirkimo sąlygų tinkamumo ir atitikties įstatymui kontrolė ar viešojo intereso gynimas, o toks ieškinys negalėtų būti teismo tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šių apeliantės argumentų turinį, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo, kaip sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti, buvimo. Ieškovė ieškiniu prašo pripažinti neteisėtomis ir panaikinti atsakovės pirkimo Specialiųjų sąlygų 7 priedo 1.2.4 papunkčio nuostatas, įtvirtinančias vieną iš pasiūlymų ekonominio naudingumo vertinimo kriterijų, t. y. pajėgumų paskirstymo planą (T4). Toks ieškinio reikalavimas dėl, ieškovės vertinimu, neteisėtų pirkimo sąlygų panaikinimo, yra nagrinėtinas teisme, ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas yra tinkamas ir įtvirtintas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 101 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Nėra pagrindo nuspręsti, kad ieškovės reikalavimas deklaratyvus, nes, grįsdama ieškinio reikalavimą, ieškovė nurodė faktinius ir teisinius argumentus dėl šio reikalavimo, šiuos argumentus pagrindė teismų praktikoje pateikiamomis teisės aiškinimo taisyklėmis, prie ieškinio pridėjo, ieškovės vertinimu, reikiamus įrodymus. Taigi, nėra pagrindo daryti prielaidą, kad ieškinio reikalavimas negalėtų būti patenkintas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad ieškinio preliminarų nepagrįstumą įrodo tai, jog ieškovė neturi teisinio suinteresuotumo ginčyti viešojo pirkimo sąlygas. Apeliantė šį argumentą grindžia aplinkybe dėl ieškovės pasiūlymo pirkime pateikimo bei tuo, jog, apeliantės vertinimu, ieškovė neįrodė, kad ginčijama pirkimo sąlyga pažeidžia ieškovės teises ar teisėtus interesus, riboja ieškovės galimybę dalyvauti ar laimėti pirkimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokio pobūdžio apeliantės argumentų pagrįstumą teismas turėtų vertinti ne spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, bet išnagrinėjęs bylą iš esmės, spręsdamas dėl apeliantės iškelto klausimo, susijusio su ieškovės teisinio suinteresuotumo (ne)buvimu, įvertinęs šiuo aspektu reiškiamus abiejų šalių argumentus, nustatęs klausimo sprendimui reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai išaiškinęs bei pritaikęs VPĮ nuostatas. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktiką, aplinkybės dėl ieškovės suinteresuotumo išsprendžiamos tik bylą išnagrinėjus iš esmės, įvertinus abiejų šalių pateiktų įrodymų visumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-270-934/2023, 19 punktas). Taigi, šioje proceso stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą) nėra pagrindo aptartų apeliantės įrodinėjamų aplinkybių (kurios galės būti tinkamai įvertintos tik bylą išnagrinėjus iš esmės) vertinti kaip patvirtinančių ieškinio prima facie nepagrįstumą.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pobūdį, ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo turinį bei pridėtų rašytinių įrodymų visetą, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta priežasčių konstatuoti akivaizdų ieškinio nepagrįstumą, kiek tai vertintina sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimą.

Dėl grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas šioje byloje pagrįstai nusprendė, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti nepagrįstai bloginama ieškovės padėtis, nes kyla reali grėsmė, jog atsakovė gali sudaryti viešojo pirkimo sutartį su kitu tiekėju, dėl to ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti negalimas (CPK 144 straipsnis). Pritartina ieškovei, kad nagrinėjamu atveju gali susiklostyti situacija, kai pirmosios instancijos teismui dar nepriėmus galutinio sprendimo, pirkimo procedūros bus užbaigtos ir pirkimo sutartis bus sudaryta bei pradėta vykdyti (pasiūlymų pateikimo terminas – 2026 m. birželio 11 d., pirkimo sutarties sudarymo atidėjimo terminas 5 darbo dienos). Pažymėtina, kad tokiu atveju, tenkinus ieškovės reikalavimus, atsirastų poreikis papildomai spręsti klausimus dėl pirkimo sutarties galiojimo, restitucijos taikymo, ieškovės patirtos žalos atlyginimo, alternatyvių sankcijų taikymo atsakovei. Tokiu būdu, viena vertus, ieškovei būtų apsunkinta galimybė šioje byloje veiksmingai apginti savo teises, nes, nepaisant galbūt palankaus teismo sprendimo priėmimo, jai galėtų būti užkirstas kelias sudaryti pirkimo sutartį ir ieškovė turėtų reikšti naujus reikalavimus dėl žalos atlyginimo, o tai galėtų iš jos pareikalauti papildomų laiko ir finansinių sąnaudų. Antra vertus, tokia situacija būtų nepalanki ir atsakovei, kuri susidurtų su dvigubo mokėjimo rizika, t. y. turėtų ne tik pirkimo sutartyje nustatyta tvarka atsiskaityti už teikiamas paslaugas su pirkimo laimėtoju, tačiau taip pat sumokėti baudą ir (ar) piniginę kompensaciją ieškovei. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, šalių grąžinimas į iki galimo teisės pažeidimo buvusią padėtį gali iš esmės pasunkėti arba pasidaryti negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-978-370/2025, 21 punktas).

Aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą atmesti kaip nepagrįstus apeliantės atskirojo skundo argumentus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių sąlygos – grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui – nebuvimu.

Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (ne)atitikties ekonomiškumo, efektyvumo, proporcingumo principams ir viešajam interesui

Ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui viešojo pirkimo byloje nepakanka nustatyti preliminaraus ieškinio pagrįstumo ir aplinkybės, kad egzistuoja grėsmė galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Kaip aptarta pirmiau, teismas taip pat turi įvertinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas konkrečiu atveju atitiks ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus bei viešąjį interesą, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neigiamos pasekmės viešajam interesui neviršys teikiamos naudos.

Nors apeliantė teigia, kad nutarties motyvai yra deklaratyvūs ir neleidžia patikrinti, ar teismas atliko CPK 423⁷ straipsnyje reikalaujamą ekonomiškumo, efektyvumo, proporcingumo ir viešojo intereso analizę, tačiau iš esmės nenurodo konkrečių argumentų, pagrindžiančių, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia viešąjį interesą, ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus, o galimos neigiamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmės viršys jų teikiamą naudą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė pagrindo padaryti tokią išvadą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad viešojo intereso apsauga sprendžiant viešųjų pirkimų ginčus turi apimti abu jo aspektus – tiek visuomenės interesą dėl tam tikro pirkimo objekto (prekės, paslaugos, darbų rezultato) ir jo teikiamos naudos, tiek ir visuomenės interesą užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi – nė vienas iš jų a priori (iš anksto) neturi pirmenybės vienas kito atžvilgiu; sprendimas ginti viešąjį interesą kaip visuomenės suinteresuotumą pirkimo objektu ir jo teikiama nauda turėtų būti grindžiamas realios ar realiai numatomos žalos visuomenei ar jos daliai, neigiamos įtakos žmonių gerovei pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad pirmiau nurodyti pagrindai turėtų būti aiškinami ir taikomi siaurai bei apimti tik tam tikras išskirtines situacijas, inter alia (be kita ko), atsižvelgiant į šiuos kriterijus: a) ar tam tikras visuomenės interesas dėl pirkimo objekto nebuvo tenkintas ilgą laiką arba niekada ir tokia situacija per se (savaime) nėra ar anksčiau nebuvo laikoma kaip sukelianti realios žalos visuomenei; b) ar visuomenei nekyla akivaizdžios ir neištaisomos žalos, susijusios su svarbiausių konstitucinių gėrių apsauga (visuomenės saugumas, individų sveikata ir pan.); c) ar visuomenės intereso patenkinimas reikalauja ypatingos skubos, kuri pateisintų pirkimo objekto poreikio iškėlimą prieš sąžiningą tiekėjų konkurenciją, ir kt.

Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl tiekėjų pažeistų teisių gynybos priemonių taikymo reikšmės, taip pat išaiškinta, kad teismai, priimdami sprendimus netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių (sustabdyti viešojo pirkimo procedūras, įpareigoti nesudaryti viešojo pirkimo sutarties, sustabdyti jos vykdymą, kt.), turi atsižvelgti į viešojo intereso sudėtinių dalių tarpusavio derinimą, įvertinti neteisėtai sudaryto sandorio išsaugojimo grėsmes, riziką, kad nepagrįstai iš viešojo pirkimo pašalintas ar jo laimėtoju nepripažintas ūkio subjektas gali siekti prisiteisti negautas pajamas. Dėl tokios situacijos viešosios lėšos gali būti išleidžiamos neracionaliai (perkančiosios organizacijos gali susidurti su dvigubo mokėjimo už sutartį situacijomis). Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas ir teismų taikomos bylų nagrinėjimo organizacinės priemonės suponuoja palyginti operatyvų viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimą. Dėl to pagrįsta ir racionalu, išskyrus tam tikras specifines situacijas, kai iš tiesų būtina skubiai, neatsižvelgiant į ginčo baigtį, užtikrinti viešąjį interesą dėl pirkimo objekto ar jo teikiamos naudos, apginti ieškovų tiekėjų turtinius interesus, inter alia (be kita ko), dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir neteisėtai sudarytos viešojo pirkimo sutarties panaikinimo, jau pirmame teismo procese dėl neteisėtų perkančiųjų organizacijų veiksmų, o ne vėliau sprendžiant ginčus dėl pastarųjų civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-359-469/2018, 32, 38 ir 39 punktai).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė vykdo supaprastintą „Nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Vilniaus r. sav., Kalvelių sen., Šumsko mstl.“, pirkimą, kurio objektas – nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Vilniaus r. sav., Kalvelių sen., Šumsko mstl. (nuotekų tvarkymo infrastruktūros projektavimas ir statybos darbai). Nagrinėjamoje byloje ginčo objektas yra atsakovės pirkimo Specialiųjų sąlygų 7 priedo 1.2.4 papunkčio nuostatos, įtvirtinančias vieną iš pasiūlymų ekonominio naudingumo vertinimo kriterijų, t. y. pajėgumų paskirstymo planą (T4).

Nekvestionuotina, kad ginčo pirkimo objektas (nuotekų tvarkymo infrastruktūros projektavimas ir statybos darbai) yra svarbus visuomenei (atitinkamos savivaldybės miestelio gyventojams) dėl taršos mažinimo, komunalinių paslaugų teikimo gerinimo ir svarbus atsakovei, siekiant tinkamai vykdyti savo funkcijas. Tačiau aplinkybė, kad vykdomas pirkimas yra susijęs su viešojo intereso įgyvendinimu, savaime nereiškia, jog šiam interesui turi būti besąlygiškai suteikiamas prioritetas kito viešojo intereso – visuomenės intereso, kad viešieji pirkimai būtų vykdomi skaidriai ir nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų – atžvilgiu, todėl, kaip minėta pirmiau, kiekvienu atveju turi būti vertinamos konkrečioje situacijoje susiklosčiusios aplinkybės ir nustatoma, ar, neapgynus kurio nors iš konkuruojančių interesų, galėtų kilti didesnė žala.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija nėra išskirtinė ir nesudaro pagrindo suteikti prioritetą visuomenės interesui, susijusiam su pirkimo objektu. Apeliantė deklaratyviai kvestionuoja ieškovės argumentus, kuriais grindžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumas, t. y. argumentus, jog nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pirkimui atlikti egzistuoja kokia nors skuba, kad pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis būtų daroma reali žala visuomenei, tačiau pati apeliantė nepateikė įrodymų, jog egzistuoja neatidėliotinas visuomenės poreikis, kuris galėtų būti užtikrintas tik skubiai įgyvendinus pirkimo procedūras.

Pirma, nagrinėjamu atveju pirkimo objekto viešojo intereso svarba nėra tokio lygio, kad pati savaime pateisintų pirkimo objekto poreikio iškėlimą prieš sąžiningą pirkimo dalyvių konkurenciją, sąžiningą varžymąsi. Pirkimu nėra siekiama svarbiausių konstitucinių gėrių – visuomenės saugumo, asmenų sveikatos ir pan. – apsaugos, kurios poreikis būtų realus, nebūtų besitęsiantis ilgą laiką ir anksčiau nelaikytas sukeliančiu realios žalos visuomenei: byloje nėra duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad poreikis dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros (statybos ir projektavimo) būtų neatidėliotinas siekiant išvengti žalos visuomenei bei turtui. Pirkimo objektas nėra neatidėliotino būtinumo dalykas, kurio nedelsiant neįsigijus iš esmės pablogėtų ar taptų neįmanoma atsakovės ar kitų subjektų, kurių naudai vykdomas viešasis pirkimas, veikla, jos funkcionavimas. Be to, iš atsakovės pateikto pirkimo sutarties projekto matyti, kad bendras paslaugų ir darbų atlikimo terminas (laikotarpis) yra 26 mėnesiai nuo sutarties įsigaliojimo datos, bendras sutarties laikotarpis – 27 mėnesiai nuo sutarties įsigaliojimo dienos (žr. sutarties projekto 5.1 papunktį). Aptartas sutarties vykdymo terminas patvirtina, jog pirkimo objektas nereikalauja ypatingos skubos. Pažymėtina, kad skubiai neįgyvendinus pirkimo ir neįsigijus jo objekto, net ir tam tikram laikui atidėjus nuotekų šalinimo tinklų statybos darbus ir su jais susijusias paslaugas, nesant byloje duomenų apie šiuo metu esantį neatidėliotiną pirkimo darbų atlikimo poreikį, nekils neišvengiama žala gyventojų sveikatai, aplinkos saugumo užtikrinimui, kasdienių komunalinių paslaugų kokybei ar pan. Šios nustatytos aplinkybės patvirtina, kad, sustabdžius pirkimo procedūras, nebus pažeistas viešasis interesas dėl skubaus pirkimo procedūrų tęsimo ir pirkimo sutarties sudarymo (CPK 178, 185 straipsniai). Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, atsižvelgiant į sutarties vykdymo termino trukmę, bei tai, kad sutartis nėra sudaryta, nėra pakankamo pagrindo nuspręsti, kad būtent pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamu atveju gali lemti, jog pirkimo darbai galimai nebus atlikti laiku.

Antra, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių nebus įgyvendinti pirkimo objekto darbai bei jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės keltų realią grėsmę prarasti valstybės ar kitų struktūrinių fondų finansavimą. Pagal teismų formuojamą praktiką vien faktas, kad vykdomam pirkimui yra skirtos tarptautinės lėšos, o dėl vykstančio bylinėjimosi užtrunka pirkimo procedūros, negali būti laikomas pagrindu netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių – pirkimų procedūrų sustabdymo. Tik konkrečioje byloje nustačius, kad dėl sustabdytų pirkimo procedūrų neabejotinai nebus įsisavintos tam skirtos lėšos, o visuomenė neteks galimybės gauti kitokių nei iki tol ar geresnės kokybės paslaugų, galima laikyti, jog prioritetu turi būti ginamas viešasis poreikis operatyviai užbaigti pirkimą, nebent būtų nustatyti akivaizdūs imperatyviųjų teisės normų pažeidimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2097/2011; 2016 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1426-180/2016).

Kaip deklaratyvūs vertintini apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį, nesuteikdamas galimybės pasisakyti kitai šaliai ir dėl to neturėdamas informacijos apie projekto finansavimo sąlygas, įgyvendinimo terminus, galimas ekonomines pasekmes projekto vykdymo atidėjimo atveju bei galimą neigiamą poveikį gyventojams ir infrastruktūros plėtrai, todėl objektyviai negalėdamas atlikti visapusiško priešingų interesų vertinimo. Viena vertus, pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui tada, kai teismas mano, jog tai būtina. Kita vertus, nagrinėjamu atveju apeliantė įgyvendino teisę į gynybą, pateikdama atskirąjį skundą dėl skundžiamos nutarties, tačiau, kvestionuodama skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, nenurodė akcentuojamos kaip svarbios, vertinant priešingus interesus, informacijos apie projekto finansavimo sąlygas, įgyvendinimo terminus, galimas ekonomines pasekmes projekto vykdymo atidėjimo atveju bei galimą neigiamą poveikį gyventojams ir infrastruktūros plėtrai, tokiu būdu neįvykdė įrodinėjimo pareigos ir teismo padarytų išvadų nepaneigė.

Trečia, nors apeliantė nurodo, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus, tačiau iš esmės šios pozicijos neargumentuoja, nepagrindžia įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pagrindo sutikti su tokia apeliantės pozicija nenustatė. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta, jog susiklosčiusi situacija yra išskirtinė ir reikalaujanti skubiai, neatsižvelgiant į ginčo baigtį, užtikrinti viešąjį interesą dėl pirkimo objekto, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju prioritetas turi būti teikiamas viešajam interesui – užtikrinti vykdomo pirkimo teisėtumą. Nagrinėjamu atveju vyrauja viešasis interesas užtikrinti tinkamą, skaidrų, efektyvų, konkurencingą pirkimo procesą, o duomenų, kurių pagrindu galima būtų spręsti, kad pirkimo objektas turi būti įsigyjamas neatidėliotinai, nenustatyta. Kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalėtų lemti neadekvačiai ilgo pirkimo procedūrų sustabdymo, nes CPK yra nustatyti konkretūs ir pakankamai trumpi viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimo terminai (CPK 423⁶ straipsnio 1 dalis, 423⁸ straipsnio 4 dalis, 423⁹ straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio tenkinimas turėtų esminės įtakos realiai ieškovės galbūt pažeistų teisių gynybai, spręstina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju yra teisėtas bei pagrįstas. Apeliantė priešingai neįrodė.

Dėl prašymo pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis

Tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar nepakankamai užtikrina būsimo ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą, arba priešingai, laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas pernelyg varžo atsakovo teises, laikinosios apsaugos priemonės gali būti pakeistos. Teismas gali vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu (CPK 148 straipsnio 1 dalis).

Apeliantė, tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas vertintų, kad byloje būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį ir pritaikyti, apeliantės vertinimu, proporcingumo kriterijų atitinkančią ir apeliantės interesus mažiau ribojančią laikinąją apsaugos priemonę, geriau atitinkančią teisingą pusiausvyrą ir proporcingumo kriterijų, pvz. įpareigojimą perkančiajai organizacijai nesudaryti viešojo pirkimo sutarties. Apeliantės vertinimu, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos. Ieškovė ieškinyje nepagrindė, kaip tarpinės pirkimo procedūros pažeidžia jos teises ar interesus ir kodėl jos interesų apsaugai nepakaktų vien įpareigojimo, užbaigtus pirkimo procedūras, nesudaryti pirkimo sutarties, kol nėra išspręstas ginčas. Vien tolesnis procedūrų vykdymas – galutinis tiekėjų pasiūlymų įvertinimas ir pasiūlymų eilės sudarymas – savaime nesukeltų ieškovei neigiamų padarinių, nekeltų grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, tačiau ieškinio atmetimo atveju leistų apeliantei greičiau užbaigti pirkimą ir pasiekti pirkimu siekiamą tikslą.

Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas yra skirtas tiek ieškovo, tiek ir atsakovo interesams apsaugoti, todėl, spręsdamas, ar prašymas panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ar jas pakeisti kitomis yra pagrįstas, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, kokie padariniai kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pakeistos atsakovo pageidaujamu būdu, o ieškinys būtų patenkintas, ir kokie padariniai kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pakeistos, o ieškinys – atmestas. Be to, visais atvejais teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, turi įvertinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1205-196/2017).

Ieškovė nagrinėjamoje byloje kelia klausimą dėl atsakovės vykdomo pirkimo Specialiųjų sąlygų 7 priedo 1.2.4 papunkčio nuostatos teisėtumo. Taigi, byloje yra keliamas klausimas, ar atsakovės vykdomo pirkimo sąlygos yra teisėtos, ar jų pagrindu gali būti vykdomos pirkimo procedūros ir išrenkamas pirkimo laimėtojas. Jeigu būtų patenkintas atsakovės prašymas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir panaikinti draudimą vykdyti pirkimo procedūras, uždraudžiant atsakovei tik sudaryti sutartį su išrinktu pirkimo laimėtoju, bylos nagrinėjimo teisme metu pirkimas toliau būtų vykdomas pagal ieškovės kvestionuojamą, galimai neteisėtą pirkimo sąlygą. Tokiu atveju, jeigu išnagrinėjus bylą teisme, pirkimo sąlyga būtų panaikinta, visos bylos nagrinėjimo metu atsakovės vykdytos pirkimo procedūros iš esmės taptų perteklinėmis ir bereikšmėmis, o pirkimo dalyviai galėtų patirti papildomų nuostolių dėl dalyvavimo neteisėtų sąlygų pagrindu vykdytame pirkime. Tokia situacija neatitiktų ekonomiškumo principo, laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas atsakovės nurodytu būdu nebūtų adekvatus siekiamam tikslui. Tuo tarpu skundžiama nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju yra pagrįstas ir racionalus, nes uždraudus atsakovei vykdyti pirkimo procedūras ir išrinkti pirkimo laimėtoją, bus užtikrintas ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas, ir kartu, kaip minėta, bus užtikrintas ekonomiškumo principo įgyvendinimas, išvengiant galimai perteklinių procedūrų vykdymo bylos nagrinėjimo metu. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tuo atveju, kai teisme yra ginčijamos pirkimo sąlygos, yra pripažįstamas ir teismų praktikoje (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-168-236/2021; 2021 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-315-236/2021; 2021 m. rugpjūčio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-943-790/2021). Nors apeliantė nurodo, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, tačiau, minėta, nepagrindė neatidėliotino poreikio skubiai užbaigti pirkimą.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones perteklinėmis, pernelyg varžančiomis ar neproporcingomis, atitinkamai, atskirajame skunde neįrodyta ir nepagrįsta būtinybė jas pakeisti.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

Apeliantė nurodo, kad skundžiama nutartis buvo priimta neišklausius apeliantės, nesudarius galimybės jai pateikti poziciją, teisinius bei faktinius argumentus dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atmesdamas šiuos argumentus, kaip nesudarančius pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, apeliacinės instancijos teismas atkreipia atsakovės dėmesį, kad, minėta, pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui tada, kai teismas mano, jog tai būtina, todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatęs būtinybės pranešti apeliantei apie prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, proceso teisės normų nepažeidė. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1417-464/2015; 2016 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-629-196/2016). Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisė būti išklausytam tokiems proceso dalyviams, kuriems iš anksto nepranešama apie laikinųjų apsaugos priemonių prašymo nagrinėjimą, suteikiama vėliau, t. y. jiems kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, kartu su juo pateikiant ir įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-698-186/2015; 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1417-464/2015).

Atskirajame skunde apeliantė kritikuoja pirmosios instancijos nutartį kaip tinkamai nemotyvuotą bei teisiškai nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiama teismo nutartimi, iš dalies sutinka su apeliantės argumentais, kad nutartis nėra pakankamai išsami, tačiau pažymi, jog iš esmės priimtas pagrįstas procesinis sprendimas negali būti panaikintas vien formaliais pagrindais. Šiuo atveju, kaip matyti iš teismo nutarties, nors konkrečią faktinę situaciją apibūdinančios aplinkybės ir neaptartos, teismas įvardino aplinkybes, kuriomis grindė priimtą procesinį sprendimą, pateikė aktualius teismų praktikos išaiškinimus ir iš esmės paminėjo, kokiais argumentais remdamasis priėmė nutartį. Atitinkamai, nėra pagrindo sutikti, jog teismo nutartis yra visiškai be motyvų ir (ar) nėra suprantama, kuo grindžiamas priimtas procesinis sprendimas.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Apibendrindamas nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios pakeisti ar panaikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 22 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliantė pateikė prašymą (DOK-20154) priteisti 3 267 Eur bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai pagal 2026 m. liepos 10 d. sąskaitos faktūros Nr. 26/07-38, kuri apmokėta 2026 m. liepos 15 d. mokėjimo nurodymu, 6 ir 8 punktus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju apeliacine tvarka buvo sprendžiamas procesinio pobūdžio klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo prigimtis, jų atlyginimo paskirstymo principai lemia, jog tik priėmus byloje baigiamąjį teismo procesinį sprendimą atsiranda sąlygos spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, o ne išsprendus byloje atskirus procesinio pobūdžio prašymus ir atsižvelgus į jų tenkinimo ir (ar) netenkinimo baigtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021, 22 punktas). Atsižvelgdamas į šiuos kasacinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas atsakovės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo šioje apeliacine tvarka pagal atskirąjį skundą nagrinėjamoje byloje nesprendžia. Šis klausimas spręstinas byloje priėmus baigiamąjį teismo procesinį sprendimą, atsižvelgiant į galutinę procesinę bylos baigtį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.