Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Rokiškio aliejinė“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Žvalguva“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Rokiškio aliejinė“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Agrospelta“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Žvalguva“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Pagal CPK 323 straipsnį, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. CPK 323 straipsnio nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-237-464/2022, 26 punktas).

Nagrinėjamu atveju iš atsakovės 1 pateikto procesinio dokumento turinio nustatyta, kad ji siekia papildyti apeliacinį skundą argumentais, tačiau 30 dienų terminas apeliaciniam skundui pateikti yra pasibaigęs, o civilinio proceso įstatymas pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui papildyti apeliacinį skundą draudžia. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės UAB „Žvalguva“ pateikti rašytiniai paaiškinimai savo esme laikytini apeliacinio skundo papildymu, kuriuos ji pateikė po apeliacinio skundo padavimo, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti atsakovės 1 pateiktus rašytinius paaiškinimus kartu su priedais (CPK 323 straipsnis).

Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

Turto arešto aktų registre 2019 m. gruodžio 17 d. įregistruotas turto arešto aktas Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Rokiškio aliejinė“ turtui, turto arešto mastas – 919 021,24 Eur, areštuotos visos esamos ir būsimos skolininko atžvilgiu išmokėtinos lėšos 919 021,24 Eur sumai, nurodant areštuotas lėšas nedelsiant pervesti į skolininko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), akcinės bendrovės Šiaulių banko Panevėžio filiale. Turto arešto akto įregistravimo data ir laikas – 2019 m. gruodžio 17 d. 11.03 val.

2020 m. lapkričio 10 d. UAB „Žvalguva“ ir UAB „Rokiškio aliejinė“ sudarė tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. TUZS00001133, kuriuo susitarė atlikti tarpusavio 570 473,08 Eur skolų įskaitymą.

2020 m. lapkričio 13 d. UAB „Žvalguva“ ir UAB „Rokiškio aliejinė“ sudarė tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. TUZS00001135, kuriuo susitarė atlikti tarpusavio 265 398,92 Eur skolų įskaitymą.

2020 m. lapkričio 13 d. UAB „Žvalguva“ ir UAB „Rokiškio aliejinė“ sudarė tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. TUZS00001136, kuriuo susitarė atlikti tarpusavio 892 068,66 Eur skolų įskaitymą.

Panevėžio apygardos teismo 2021 m. sausio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-6-940/2026 UAB „Rokiškio aliejinė“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2021 m. kovo 12 d.

Taigi, buvo atlikti bendrovės ir atsakovių tarpusavio skolų įskaitymai, t. y. sudaryti susitarimas dėl reikalavimo teisių perleidimo ir tarpusavio reikalavimo įskaitymo bei tarpusavio skolų užskaitymo aktai, esant galiojančiam bendrovės turto – piniginių lėšų – areštui, kuriuo areštuotos visos esamos ir būsimos skolininkės atžvilgiu išmokėtinos lėšos, nurodant areštuotas lėšas nedelsiant pervesti į konkrečią areštuotą banko sąskaitą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl susitarimo dėl reikalavimo teisių perleidimo ir tarpusavio skolų užskaitymų aktų (jų apimties) pripažinimo negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, restitucijos taikymo bei skolos priteisimo. Ieškovė apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad visi ginčijami įskaitymai pripažintini negaliojančiais, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms (TAARĮ), o atsakovė 1 teigia, jog buvo areštuotos tik bendrovės piniginės lėšos, tačiau disponavimas jos turtinėmis (reikalavimo) teisėmis nebuvo apribotas, todėl šalys galėjo atlikti ginčijamus susitarimą dėl reikalavimo teisių perleidimo bei tarpusavio skolų užskaitymų aktus. Atsakovė 1 apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė civilinio proceso pažeidimus, kadangi atsisakė priimti 2026 m. sausio 29 d. rašytinius paaiškinimus kartu su pridėtais įrodymais, kuriais atsakovė 1 įrodinėjo, jog ieškovei buvo teikiamas tarpinis finansavimas bei nepriėmė atsakovės 1 2026 m. vasario 23 d. pateikto prašymo atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės ir pridėti teikiamus naujus įrodymus prie bylos. Šie procesiniai pažeidimai, atsakovės 1 nuomone, lėmė, kad liko neatskleistos aplinkybės dėl ieškovės gautos finansinės pagalbos. Be to, ieškovė apeliaciniame skunde nurodė argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįstai nepriteistų visų patirtų bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą.

Dėl įskaitymų pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu

Bylos duomenimis nustatyta, kad Turto arešto aktų registre 2019 m. gruodžio 17 d. įregistruotas turto arešto aktas Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Rokiškio aliejinė“ turtui, turto arešto mastas – 919 021,24 Eur, areštuotos visos esamos ir būsimos skolininko atžvilgiu išmokėtinos lėšos 919 021,24 Eur sumai, nurodant areštuotas lėšas nedelsiant pervesti į skolininko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), akcinės bendrovės Šiaulių banko Panevėžio filiale.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė ir atsakovės atliko bendrovės bei atsakovių tarpusavio įsipareigojimų įskaitymus (žr. nutarties 21–24 punktus). Byloje nėra ginčo, kad nurodytų įskaitymų atlikimo metu ieškovės turto areštas pagal 2019 m. gruodžio 17 d. turto arešto aktą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įregistruotas Turto arešto aktų registre ir nebuvo panaikintas (išregistruotas), t. y. galiojo.

Kaip nurodyta nutarties 6 punkte, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento tik dalį ieškovės ginčijamų įskaitymų – 2020 m. lapkričio 13 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. TUZS00001136 dėl 892 068,66 Eur ir 2020 m. lapkričio 13 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. TUZS00001135 dėl 26 952,58 Eur, kaip prieštaraujančius imperatyvioms TAARĮ 2 straipsnio 3, 7 dalių ir 4 straipsnio 1 dalies normoms, bendrovės turtui pritaikyto arešto ribose – 919 021,24 Eur.

Apeliantė 1 apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovės turtui taikyto arešto mastą sudarė 919 021,24 Eur, todėl ginčijami įskaitymai gali būti pripažinti negaliojančiais tik šia apimtimi. Apeliantės 1 vertinimu, visi ginčijami įskaitymai sudaryti galiojant bendrovei pritaikytam turto areštui, todėl turi būti pripažinti negaliojančiais, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Apeliantės 2 įsitikinimu, ginčijamų sandorių sudarymo metu turto areštas buvo įregistruotas konkrečiai apibrėžtam turtui – piniginėms lėšoms, o ne ieškovės turtinėms (reikalavimo) teisėms, todėl šalys galėjo atlikti ginčijamus sandorius, t. y. nebuvo apribotas disponavimas ieškovės turtinėmis teisėmis.

Skolininko turto areštas yra įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą ar atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimo ar disponavimo – laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, kreditorių reikalavimų tenkinimą, kitų įsipareigojimų vykdymą (TAARĮ 2 straipsnio 3 dalis). Disponavimo teisės laikinas apribojimas reiškia, kad priverstinai laikinai apribojama teisė turtą parduoti, kitaip perleisti, išnuomoti, įkeisti, kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę (TAARĮ 2 straipsnio 7 dalis). Pagal to paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalį turto areštas sukelia teisinius padarinius asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo momento, o nesant galimybės paskelbti – nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre momento, jei įstatymuose nenustatyta kitaip. Tretiesiems asmenims turto areštas sukelia teisinius padarinius nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre.

Taigi, sandoris, kuriuo šalys susitaria dėl turto, kuriam taikomi valdymo, naudojimo ir disponavimo ribojimai, yra niekinis ir negaliojantis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad 2019 m. gruodžio 17 d. turto arešto akte Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nurodyta, jog areštuojamos UAB „Rokiškio aliejinė“ esamos ir išmokėtinos piniginės lėšos, t. y. areštas taikytas esamoms ir būsimoms išmokoms, nurodant jas pervesti į konkrečią UAB „Rokiškio aliejinė“ banko sąskaitą, nusprendžia, kad įskaitymai atlikti esant galiojančiam bendrovės turto – piniginių lėšų – areštui. 2019 m. gruodžio 17 d. turto arešto aktu Nr. (duomenys neskelbtini) antstolė areštavo bendrovės turtą – pinigines lėšas ir areštuoto turto aprašyme nurodė, kad areštas taikomas ieškovės esamoms ir būsimoms (jai išmokėtinoms) 919 021,24 Eur lėšoms. Teisėjų kolegijos įvertinimu, kadangi turto arešto aprašyme nurodyta, kad jis taikomas ir būsimoms lėšoms, kurios įplauks į sąskaitą, todėl buvo areštuoti tiek esantys daiktai – pinigai (esamos piniginės lėšos) (CK 1.100 straipsnis), tiek turtinės teisės (būsimos išmokėtinos piniginės lėšos, kurios bus gautos į bendrovės (skolininkės) sąskaitą) (CK 1.112 straipsnis), t. y. būsimi pinigai, kurie įplauks į banko sąskaitą. Taikant turto areštą ir nenurodant, kuri nuosavybės teisės sudėtinė dalis apribojama, laikytina, kad apribojama disponavimo teisė (CPK 675 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju, buvo nurodoma būsimas lėšas pervesti į konkrečią LUAB „Rokiškio aliejinė“ banko sąskaitą, todėl vertinama, kad tai yra privaloma visiems asmenims ir turi būti vykdoma visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Taigi, atsakovė 1 nepagrįstai nurodo, kad buvo areštuotos tik piniginės lėšos, o disponavimas turtinėmis teisėmis nebuvo apribotas, kadangi, kaip minėta, draudimas disponuoti turtu reiškia, jog yra apribojama teisė turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę (TAARĮ 2 straipsnio 7 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-823/2019).

Taigi, jeigu yra vykdomi teisiniai sandoriai dėl areštuoto turto, kaip šiuo atveju, sudaromi tarpusavio skolų užskaitymai, tai keičia jo teisinę būklę, todėl tokie veiksmai yra neleistini. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, areštavus turtą ir uždraudus juo disponuoti, yra negalimi jokie susitarimai dėl areštuoto turto pardavimo, o jei tokie sudaromi, – yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.80 straipsnis) (žr. nutarties 35 punktą). Aiškindamas turto arešto esmę, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad turto areštas apribojant disponavimo šiuo turtu teisę reiškia, be kita ko, besąlyginį draudimą šį turtą apsunkinti daiktinėmis teisėmis, kuris taikytinas tiek pačiam skolininkui, tiek tokią teisę turintiems tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-611/2024 ir joje nurodyta teismų praktika). Todėl šiuo atveju šalims sudarius sandorius dėl areštuoto turto (būsimų išmokėtinų piniginių lėšų), t. y. atlikus įskaitymus, areštuoto turto teisinė būklė pasikeitė – pažeidžiant 2019 m. gruodžio 17 d. turto arešto akte Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovei nustatytą draudimą disponuoti turtinėmis teisėmis (būsimomis išmokėtinomis lėšomis) buvo atlikti įskaitymai, t. y. ieškovė disponavo būsimomis lėšomis, kurios turėjo būti gautos į nurodytą jos banko sąskaitą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad esant 2019 m. gruodžio 17 d. turto arešto aktu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovės turtui taikytam areštui, t. y. draudimui disponuoti esamomis ir būsimomis išmokėtinomis piniginėmis lėšomis, kuris įregistruotas Turto arešto aktų registre nuo 2019 m. gruodžio 17 d. 11.03 val., buvo apribota bet kokia skolininkės galimybė disponuoti piniginėmis lėšomis (turimomis ir būsimomis), be kita ko, nustatant pareigą pervesti visas būsimas lėšas į nurodytą sąskaitą, šalių 2020 m. lapkričio 10 d. ir 13 d. sudarytais įskaitymais šis draudimas buvo pažeistas. Skolininkė, turėdama teisę gauti konkrečias lėšas, kartu su atsakove 1 sukūrė dirbtinę situaciją, kai šių lėšų skolininkė faktiškai negavo, todėl įskaitymai yra neteisėti.

Teisėjų kolegija iš esmės pritaria ieškovės apeliaciniame skunde nurodytiems argumentams, kad negali būti išimčių vertinant ginčijamų sandorių prieštaravimą imperatyvioms įstatymo nuostatoms, sudarytiems, esant pritaikytam bendrovei turto areštui, t. y. sudarius sandorius dėl disponavimo turtu galiojant turto areštui, nėra atsižvelgiama į tokių sandorių sumą (apimtį), todėl visi ginčijami įskaitymai, sudaryti galiojant turto areštui, turi būti pripažinti negaliojančiais, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

Kaip minėta nutarties 30 punkte, nagrinėjamu atveju Turto arešto aktų registre 2019 m. gruodžio 17 d. buvo įregistruotas turto arešto aktas, kuriuo bendrovės turtui pritaikytas areštas, areštuotos visos esamos ir būsimos skolininkės atžvilgiu išmokėtinos lėšos – 919 021,24 Eur, nurodant areštuotas lėšas nedelsiant pervesti į konkrečią įvardytą skolininkės banko sąskaitą. Taigi pagal taikytų apribojimų turinį ieškovei išmokėtinos lėšos privalėjo būti pervestos į nurodytą jos banko sąskaitą. Ginčijamais įskaitymų sandoriais buvo atlikti ieškovės priešpriešinių vienarūšių 1 258 400 Eur, 570 473,08 Eur, 265 398,92 Eur ir 892 068,66 Eur reikalavimo teisių įskaitymai.

Apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, vien aplinkybė, kad antstolės pritaikyto ieškovės turto arešto mastas buvo mažesnis nei atsakovių mokėtinos sumos ieškovei (ieškovės turtinės teisės), nesuponuoja išvados, jog atlikti įskaitymai yra teisėti ir nepaneigia šalių nesąžiningumo. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-846-370/2017, 74 punktas; 2021 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-965-798/2021, 36 punktas).

Šiuo atveju visi ieškovės ginčijami įskaitymo sandoriai atlikti pažeidžiant ieškovės turtui pritaikytą areštą ir nustatytą prievolių įvykdymo tvarką – nurodytas lėšas pervesti į konkrečią ieškovės banko sąskaitą, todėl yra negaliojantys ir niekiniai, kaip prieštaraujantys imperatyvioms TAARĮ 2 straipsnio 3 ir 7 dalyse, 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms teisės nuostatoms. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas dalį sandorių niekiniais ir negaliojančiais, nepagrįstai atsižvelgė į areštuoto turto apimtį, klaidingai konstatuodamas, kad imperatyvių teisės normų neatitinkantis sandoris gali negalioti tik iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad yra pagrindas pakeisti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, pripažįstant visus ieškovės ginčijamus šalių 2020 m. lapkričio 10 d. ir 13 d. atliktus įskaitymus niekiniais ir negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyvioms TAARĮ 2 straipsnio 3 ir 7 dalyse, 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms teisės normoms (CK 1.80 straipsnis).

Dėl restitucijos taikymo ir skolos priteisimo

Iš ieškinio turinio nustatyta, kad ieškovė, pripažinus šalių sudarytus įskaitymus negaliojančiais, argumentavo esant pagrindą byloje taikyti restituciją, t. y. „pripažinus įskaitymus negaliojančiais ir pritaikius restituciją, atsakovė 1 yra skolinga ieškovei 2 987 913,66 Eur“ (ieškinio 31 punktas). Kita vertus, ieškovės ieškinio dalykas suformuluotas taip „priteisti iš atsakovės UAB „Žvalguva“ 2 987 913,66 Eur skolą“ (ieškinio 35.2 papunktis).

Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškinio dalį, t. y. pripažinęs niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento 2020 m. lapkričio 13 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. TUZS00001136 dėl 892 068,66 Eur bei 2020 m. lapkričio 13 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. TUZS00001135 dėl 26 952,58 Eur, nurodė, jog atsakovė UAB „Žvalguva“ yra skolinga ieškovei 919 021,24 Eur ir tokio dydžio skolą ieškovei priteisė iš atsakovės 1.

Nagrinėjamam klausimui aktualioje CK 1.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pripažinto negaliojančiu sandorio turtinės pasekmės, nustatant, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo padarinių.

Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento) arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Restitucijos, kaip prievolinio teisinio pažeistų teisių gynimo būdo, kai ji taikoma kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio teisinė pasekmė, esmė – šalys, gavusios tam tikrą turtą nuginčyto sandorio vykdymo metu, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (buvusioji padėtis). Taikant restituciją, siekiama atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, vadinasi, sureguliuoti situaciją taip, lyg sandoris apskritai nebūtų buvęs sudarytas. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra, grąžinant negaliojančio sandorio pagrindu perduotą turtą natūra ar piniginiu ekvivalentu. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau, nei turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-706/2015; 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-363-421/2018, 29 punktas).

Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškovės reikalavimų dalį ir pripažinęs dalį ginčijamų sandorių negaliojančiais, kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms, turėjo pareigą išspręsti restitucijos klausimą, tačiau šiuo klausimu iš viso nepasisakė ir teisiškai jo neįvertino; aplinkybių, reikšmingų restitucijos taikymui, netyrė, t. y. nesiaiškino, ar šalys turi priešpriešinius reikalavimus, koks jų dydis, ar restitucija iš viso galima. Pažymėtina, kad restitucija negali būti taikoma mechaniškai, nes asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau, nei turėjo ar turėtų gauti. Sandorius pripažinus negaliojančiais nė viena jų šalis negali nieko įgyti ar sutaupyti kitos sandorio šalies sąskaita. Pagal kasacinio teismo praktiką, pripažinus sandorį negaliojančiu teismas privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą, net jei šalis atskiro prašymo dėl restitucijos nepateikė. Kadangi restitucijos klausimu pirmosios instancijos teismas iš viso nepasisakė, apeliacinės instancijos teisme pirmą kartą iš esmės tiriant ir vertinant šį klausimą, susiklostytų situacija, kad apeliacinės instancijos teismas pakeistų pirmosios instancijos teismą. Tai ne tik neatitiktų apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo dėl ginčo esmės teisėtumą ir pagrįstumą), bet ir apribotų šalių teisę į apeliaciją. Todėl turi būti įvertinti ieškovės argumentai dėl restitucijos taikymo bei atsikirtimai į juos, siekiant nustatyti restitucijos taikymo pagrindą, būdą ir apimtį. Be to, pirmosios instancijos teismas, tik išsprendęs restitucijos taikymo klausimą, galės atsakyti, ar šalys turi priešpriešines prievoles ir pasisakyti dėl ieškovės reikalavimo priteisti skolą iš vienos iš atsakovių (UAB „Žvalguva“) (ne)pagrįstumo ir apimties. Pažymėtina, kad 2020 m. lapkričio 10 d. susitarimą dėl reikalavimo teisių perleidimo ir tarpusavio reikalavimo įskaitymo Nr. 10/11/2020-1 sudarė ieškovė ir atsakovės UAB „Žvalguva“ bei UAB „Agrospelta“, tačiau ieškinio reikalavimas priteisti 2 987 913,66 Eur skolą yra pareikštas tik atsakovei UAB „Žvalguva“. Nagrinėjamu atveju byloje liko neįvertintos aplinkybės dėl šalių viena kitai turimų skolų susidarymo aplinkybių, jų apimties, teismo nenustatyta bei nepasisakyta, ar atsakovė UAB „Žvalguva“ yra skolinga ieškovei, kokia apimtimi, ar atsakovė UAB „Agrospelta“ turi neįvykdytų įsipareigojimų ieškovei, kokias prievoles šalys viena kitai turėjo, koks faktinis ir teisinis ieškovės reikalavimo dėl skolos priteisimo pagrindas.

Pirmosios instancijos teismas patenkinęs ieškinio dalį (pripažinęs negaliojančiais dalį tarpusavio skolų užskaitymo aktų), iš viso nepasisakė restitucijos klausimu, iš esmės netyrė ir neįvertino faktinių aplinkybių dėl ieškovės reikalavimo priteisti skolą iš atsakovės 1 (neįvardijo skolos pagrindo, dydžio), tai leidžia konstatuoti, jog teismas neatskleidė šios bylos dalies esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teisme nėra galimas teisingas restitucijos klausimo bei reikalavimo priteisti skolą ir palūkanas išsprendimas, kadangi, viena vertus, aplinkybių (restitucijos taikymo galimybės, sąlygų ir apimties bei skolos teisinio ir faktinio pagrindo, dydžio) aiškinimasis ir vertinimas yra tarpusavyje susiję klausimai, pirmiausia spręstinas restitucijos klausimas, tai reikštų bylos dalies nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme iš naujo, o tai neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą) bei apribotų šalių teisę į apeliaciją. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir pripažinus negaliojančiais visus ginčijamus įskaitymus, kita bylos dalis dėl restitucijos taikymo bei ieškovės reikalavimas priteisti 2 987 913,66 Eur skolą iš atsakovės 1, taip pat išvestinis reikalavimas priteisti procesines palūkanas perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl proceso teisės normų pažeidimo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme

Apeliantė 2 apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti 2026 m. sausio 29 d. rašytinius paaiškinimus kartu su įrodymais, kuriais atsakovė 1 įrodinėjo, jog ieškovei buvo teikiamas tarpinis finansavimas (finansinė pagalba), taip pat teismas nepagrįstai atsisakė priimti 2026 m. vasario 23 d. pateiktą prašymą atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės bei pridėti prie bylos naujus įrodymus. Apeliantės 2 teigimu, šie procesiniai pažeidimai lėmė, kad liko neatkleistos aplinkybės dėl ieškovei suteikto finansavimo, t. y. jog ieškovė, siekdama išsaugoti veiklą ir įveikti finansinius sunkumus, bendradarbiavo su atsakovėmis ir naudojosi jų teikiamu tarpiniu finansavimu.

CPK 256 straipsnyje nustatyta, kad teismas baigiamųjų kalbų metu arba po jų iki sprendimo priėmimo pripažinęs, jog reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Taigi, nutartį dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo teismas priima tik nustatęs, kad būtina išsiaiškinti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus. Tokio būtinumo nenustačius, teismui nekyla pareiga atnaujinti procesą iš esmės jau išnagrinėtoje byloje vien dėl tos priežasties, kad to prašo proceso dalyvis. Tais atvejais, kai teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, iki sprendimo priėmimo nenustato poreikio išsiaiškinti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, jis priima ir paskelbia sprendimą nustatytu laiku.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovė UAB „Žvalguva“ 2026 m. sausio 29 d. pirmosios instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus kartu su įrodymais (DOK–1012), kuriuose nurodė, kad ieškovei buvo teikiamas tarpinis finansavimas (finansinė pagalba), t. y. iš esmės įrodinėjo, jog ginčijamais tarpusavio skolų užskaitymo aktais buvo siekiama užtikrinti bendrovės veiklos tęstinumą. Pirmosios instancijos teismas 2026 m. sausio 29 d. vykusio teismo posėdžio metu protokoline nutartimi atsisakė priimti pateiktus rašytinius paaiškinimus kartu su teikiamais įrodymais. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė UAB „Žvalguva“ 2026 m. vasario 24 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės kartu su įrodymais, nurodydama, jog būtina nustatyti ir ištirti aplinkybes, susijusias su ieškovei suteiktu tarpiniu finansavimu, t. y. kad ginčijamais įskaitymais buvo finansuojama ieškovės veikla. Pirmosios instancijos teismo teisėjos 2026 m. vasario 25 d. rezoliucija minėtą prašymą atsisakyta priimti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnis įtvirtina šalies teisę duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais. Tačiau CPK nustato ir šalių pareigą priklausančiomis procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai, siekti, kad byla būti išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga. CPK 226 straipsnis nustato šalių pareigą dar pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu pateikti teismui visus turimus įrodymus ir galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Todėl teismas, spręsdamas dėl po pasirengimo nagrinėti bylą teisme šalies pateiktų paaiškinimų ir naujų įrodymų priėmimo, turi atsižvelgti į jų turinį ir vertinti, ar tokių paaiškinimų priėmimas nereikalauja informuoti kitos šalies, sudaryti jai galimybes pateikti savo paaiškinimus, ar jie teikiami sąžiningai naudojantis procesinėmis teisėmis, ar buvo galimybė argumentus išdėstyti anksčiau, taip pat ar tokių paaiškinimų priėmimas neužvilkins bylos išnagrinėjimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės UAB „Žvalguva“ 2026 m. sausio 29 d. rašytinių paaiškinimų (DOK–1012) turinį bei jų pateikimo teismui momentą, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė juos bei kartu su jais teikiamus įrodymus priimti į bylą. Pastebėtina, kad klausimas dėl ieškovės tarpinio finansavimo nėra susijęs su ginčo dalyku, t. y. aplinkybės dėl finansavimo esmės (reikalingumo) neturi teisinės reikšmės vertinant, ar tarpusavio skolų įskaitymai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir dėl to yra niekiniai bei negaliojantys. Be to, įskaitymas yra vienas CK nuostatomis reglamentuojamų prievolės pasibaigimo pagrindų, kuomet įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Taigi įskaitymu, kaip sandoriu, prievolė, kuri yra vykdytina, baigiasi, todėl įskaitymai nėra sandoriai, kuriais gali būti suteiktas finansavimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pateikti rašytiniai paaiškinimai kartu su įrodymais neatitinka sąsajumo su ginčo objektu kriterijaus. Taip pat pažymėtina, kad atsakovei 1 buvo žinoma, jog byla bus nagrinėjama 2026 m. sausio 29 d. teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, todėl ji turėjo teisę pateikti rašytinius paaiškinimus bei naujus įrodymus tokiu būdu, kad kitos ginčo šalys turėtų laiko ne tik su jais susipažinti, bet ir pareikšti nuomonę dėl jų priėmimo bei turinio vertinimo aplinkybių. Apeliantė 2 rašytinius paaiškinimus kartu su įrodymais pateikė teismo posėdžio dieną, todėl toks procesinis elgesys pagrįstai teismo įvertintinas kaip netinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas CPK 256 straipsnyje jam suteiktą diskrecijos teisę, neturėjo poreikio nustatinėti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai arba ištirti naujus įrodymus. Teisėjų kolegija tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Priešingai, kaip minėta, 2026 m. vasario 24 d. pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės nurodytos aplinkybės dėl ieškovės veiklos finansavimo neturi teisinės reikšmės vertinant ar tarpusavio skolų užskaitymo aktai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas savo diskrecijos ribose pagrįstai neatnaujino bylos nagrinėjimo iš esmės.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytus argumentus, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nepadarė atsakovės UAB „Žvalguva“ apeliaciniame skunde nurodytų proceso teisės normų pažeidimų, kurie būtų galėję lemti priimto sprendimo neteisėtumą.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Apibendrindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino, jog tik ieškovės turtui pritaikyto arešto apimtimi (919 021,24 Eur) pripažįstami negaliojančiais šalių sudaryti įskaitymai, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl apeliantės LUAB „Rokiškio aliejinė“ apeliacinio skundo dalis tenkinama ir Šiaulių apygardos teismo 2026 m. vasario 25 d. sprendimo dalis pakeičiama, visiškai patenkinant ieškovės reikalavimą dėl įskaitymų pripažinimo negaliojančiais, t. y. pripažįstant niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento 2020 m. lapkričio 10 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. TUZS00001133 dėl 570 473,08 Eur, 2020 m. lapkričio 10 d. susitarimą dėl reikalavimo teisių perleidimo ir tarpusavio reikalavimo įskaitymo Nr. 10/11/2020-1, 2020 m. lapkričio 13 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. TUZS00001135 dėl 265 398,92 Eur, 2020 m. lapkričio 13 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. TUZS00001136 dėl 892 068,66 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pripažinęs negaliojančiais tik dalį įskaitymų, visiškai nepasisakė restitucijos klausimu, be to iš esmės netyrė faktinių aplinkybių bei tinkamai nemotyvavo ieškovės reikalavimo priteisti skolą iš atsakovės 1 prašoma apimtimi pagrįstumo, todėl šios bylos dalies esmė liko neatskleista. Atsižvelgiant į nustatytą bei įvertinus, kad apeliacinės instancijos teismas pripažįsta niekiniais ir negaliojančiais visus įskaitymus, yra pagrindas bylos dalį dėl restitucijos taikymo, skolos priteisimo bei išvestinį reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš naujo spręsdamas procesinių palūkanų priteisimo klausimą pirmosios instancijos teismas turi pakartotinai įvertinti terminą, nuo kurio pradedamos skaičiuoti procesinės palūkanos, atsižvelgdamas į prievolės, konstatuotos teismo sprendimu, atsiradimo momentą.

Perdavus bylos dalį dėl restitucijos taikymo ir skolos bei palūkanų priteisimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas, šį klausimą turės išspręsti pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos išnagrinėjimo rezultatą (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2026 m. vasario 25 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Rokiškio aliejinė“ ieškinio reikalavimas dėl įskaitymų pripažinimo negaliojančiais dalyje patenkintas, pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Rokiškio aliejinė“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Žvalguva“ 2020 m. lapkričio 10 d. sudarytą tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. TUZS00001133; 2020 m. lapkričio 13 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. TUZS00001135; 2020 m. lapkričio 13 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. TUZS00001136; ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Rokiškio aliejinė“ ir atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Žvalguva“ bei uždarosios akcinės bendrovės „Agrospelta“ 2020 m. lapkričio 10 d. sudarytą susitarimą dėl reikalavimo teisių perleidimo ir tarpusavio reikalavimo įskaitymo Nr. 10/11/2020-1. Perduoti pirmosios instancijos teismui išspręsti restitucijos taikymo klausimą.“ Šiaulių apygardos teismo 2026 m. vasario 25 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Rokiškio aliejinė“ ieškinio reikalavimai dėl skolos priteisimo ir procesinių palūkanų priteisimo bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti Šiaulių apygardos teismui nagrinėti iš naujo.