Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Ieškovas G. L. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti 2005 m. balandžio 28 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, iš atsakovų antstolio S. D., A. B. ir Lietuvos Respublikos priteisti 12 701 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad 2004 m. lapkričio 2 d. antstolis S. D. areštavo UAB „Senasis rojus“ priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini) ir pareikalavo pristatyti automobilį. 2004 m. lapkričio 11 d. raštu UAB „Senasis rojus“ direktorius V. L. informavo antstolį, kad automobilis reikalingas ūkinei veiklai, todėl jo negali pristatyti. Neįvykdžius pakartotinio raginimo antstolis surašė patvarkymą dėl skolininkui priklausančio turto sulaikymo. 2005 m. balandžio 28 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu, kurį 2005 m. gegužės 27 d. rezoliucija patvirtino Mažeikių rajono apylinkės teismas, atsakovą antstolį S. D. pavaduojantis antstolis A. B. iš varžytynių pardavė pirmiau nurodytą transporto priemonę už 12 701 Lt, tačiau pirkėjui (ieškovui) automobilis perduotas nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, kad 2004 m. spalio 25 d. UAB „Senasis rojus“ vienintelė akcininkė S. L. priėmė sprendimą automobilį parduoti. Direktorius V. L. 2004 m. spalio 29 d. sutartimi pardavė automobilį už 6000 Lt S. L. bei jį perdavė perdavimo–priėmimo aktu. Ieškovo teigimu, antstoliui buvo žinoma, kad automobilio įmonėje „Senasis rojus“ bei pas trečiuosius asmenis nėra, tačiau jis toliau tęsė turto pardavimą iš varžytynių ir pardavė turtą, kurio buvimo vieta buvo nežinoma, taip padarant ieškovui 12 701 Lt nuostolių. Ieškovas teigė, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas yra niekinis ir negaliojantis, nes prieštarauja imperatyviajai teisės normai (CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punktui), o Mažeikių rajono apylinkės teismas, patvirtinęs varžytynių aktą, netinkamai atliko antstolio veiklos kontrolę.

Atsakovas antstolis S. D. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškinys dėl padarytos žalos atlyginimo turėjo būti pareikštas per trijų metų terminą, kuris pasibaigė 2008 m. gegužės 27 d., o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Turto pardavimo metu transporto priemonė priklausė skolininkui. Tą patvirtina byloje esantys dokumentai - VĮ „Regitra“ pateikta oficiali informacija. Varžytynėse buvo parduotas kilnojamasis daiktas – automobilis, kuriam privaloma teisinė registracija. Įstatymų leidėjas privalomą tam tikrų sandorių registraciją nustatė visų pirma išviešinimo tikslu. Įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Tokio sandorio neišviešinusios šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis. Žalą ieškovas patyrė dėl to, kad jam nebuvo perduotas automobilis, kurį saugojo skolininkas. CPK 619 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perduoto saugoti turto išeikvojimas, perleidimas ar paslėpimas, taip pat nusikalstamas šio turto sunaikinimas ar sužalojimas, jeigu tai padaro saugotojas, baudžiamas įstatymų nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už perduoto saugoti turto praradimą, trūkumą ar sužalojimą atlygina saugotojas įstatymų nustatyta tvarka. Nė viename teisme, kaip ir ikiteisminiame tyrime, neteisėti veiksmai, kaltė, priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir ieškovui padarytos žalos nebuvo įrodytas.